Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Domarkienės ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. (A. S.) ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, kredito sutarties atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).

24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

27. Nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. tarp šalių buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 04A1018210448-20 (1 t., e. b. l. 12–21), kuria AB SEB bankas ieškovui 25 metų terminui suteikė 76 302,19 Eur dydžio paskolą gyvenamajam būstui – butui su priklausiniais ir dalimi žemės sklypo įsigyti. Nuo 2016 m. liepos mėnesio ieškovas pradėjo vėluoti mokėti įmokas pagal kredito sutartį, o 2016 m. lapkričio 24 d. atliko paskutinį mokėjimą iki kredito sutarties nutraukimo (2 t., e. b. l. 11–22). Bankas 2016 m. rugsėjo 7 d., 2016 m. spalio 20 d., 2017 m. vasario 20 d., 2017 m. kovo 28 d. bei 2017 m. gegužės 5 d. ieškovo nurodytais gyvenamosios vietos ir deklaruotos gyvenamosios vietos adresais per kurjerį siuntė įspėjimus dėl galimo kredito sutarties nutraukimo (2 t., e. b. l. 5, 6, 46, 47, 48). Abiem adresais siųstas ir banko 2017 m. birželio 8 d. pranešimas apie kredito sutarties vienašališką nutraukimą, kuriame nurodyta, jog sutartis vienašališkai nutraukta paskolos gavėjui (ieškovui) vėluojant vykdyti pinigines prievoles pagal kreditavimo sutartį, t. y. laiku neatlikus dalinių mokėjimų, nesumokėjus palūkanų ir delspinigių ir tuo pažeidus sutartinius įsipareigojimus ir pačią prievolę, nepašalinus prievolių vykdymo trūkumų (2 t., e. b. l. 7). 2017 m. rugsėjo 8 d. notaras išdavė vykdomąjį įrašą dėl skolos. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantas, sutartis nutraukta ne dėl to, kad turtas, kuriam įsigyti suteiktas kreditas, buvo areštuotas, bet todėl, kad ieškovas nevykdė prievolių pagal kredito sutartį.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta tiek sutartyje numatytais atvejais, tiek įstatyme nustatyta tvarka dėl esminio jos pažeidimo (CK 6.217 straipsnio 1, 5 dalys). Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kokiais atvejais bankas vienašališkai gali nutraukti sutartį ir kas yra laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Sutarties Bendrosios dalies 5.2 punkte numatyta, kad bankas turi teisę vienašališkai nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti visą kreditą ir mokėtinas sumas, jeigu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją. Bankas prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėja kredito gavėją apie sutarties nutraukimą. Esminiais sutarties pažeidimais laikomi: bet kurio iš sutarties Bendrosios dalies 4.1–4.11, 4.19 punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų, nustatytų kitose sutartyse su banku ir su įmonėmis, susijusiomis su juo, taip pat su kitomis finansų įstaigomis, nevykdymas, kai nors vieno tokio įsipareigojimo nevykdymo suma viršija 5 000 Lt ar ekvivalentą užsienio valiuta ir kredito gavėjai nepateikia bankui pakankamai įrodymų apie galimybes laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį.

29. Apeliantas pripažįsta, kad pažeidė sutartį, tačiau argumentuoja, jog pažeidimas nebuvo esminis, jam iškilo sunkumų vykdyti sutartį, nes Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-1205-777/2016 ir areštuotas visas jam priklausantis turtas, piniginės lėšos, darbo užmokestis (1 t., e. b. l. 29–45). Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal sutartį jau buvo grąžinęs 18 947,70 Eur iš 76 302,19 Eur jam suteikto kredito, pradelsęs tik 1 280,25 Eur kredito įmokų, 786,82 Eur palūkanų ir 365,55 Eur delspinigių, įkeisto banko naudai turto vertė daug didesnė nei suteikto kredito suma, jis yra vartotojas, o vienašalis kredito sutarties nutraukimas jam sukėlė neproporcingai sunkias pasekmes. Taip pat, apelianto teigimu, jis aktyviai siekė sutarties išsaugojimo, 2017 m. liepos 10 d. ir 2018 m. balandžio 26 d. teikė bankui prašymus dėl atskirų susitarimų dėl finansinių įsipareigojimų vykdymo sudarymo, vykdė banko nurodytas sąlygas, mokėjo didesnes įmokas, tačiau bankas vis keitė poziciją ir jį klaidino. Teisėjų kolegija apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais ir sutinka su atsakovės atsiliepime išdėstyta pozicija, jog ieškovas nepagrįstai situaciją, buvusią iki kredito sutarties nutraukimo 2017 m. birželio 7 d., painioja su veiksmais, atliktais po 2017 m. liepos 5 d.

30. Kaip nustatyta anksčiau, byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas netinkamai vykdė kredito sutartį, nuo 2016 m. liepos mėnesio pradėjo nesilaikyti kredito sutartimi nustatyto mokėjimų grafiko, o po 2016 m. lapkričio 24 d. atlikto dalinio mokėjimo iki pat sutarties nutraukimo dienos nebeatliko nė vieno mokėjimo ir, banko teigimu, kredito sutarties nutraukimo dieną apeliantas beveik tris šimtus dienų buvo nemokėjęs palūkanų ir daugiau nei šimtą septyniasdešimt dienų nemokėjęs kredito įmokų. Paskolos sutarties nutraukimo dieną (2017 m. birželio 7 d.) ieškovo negrąžinto kredito suma sudarė 57 354,49 Eur, 2017 m. gegužės 4 d. duomenimis, pradelsta sumokėti kredito suma buvo 1 280,25 Eur, 786,81 Eur – priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos ir 356,55 Eur – nesumokėti delspinigiai. Taigi, nors ieškovo pradelstų kredito grąžinimo įmokų suma, lyginant ją su visa ieškovui suteiktos paskolos suma, santykinai nėra didelė, tačiau vien ši aplinkybė, vertinant kitų byloje nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo daryti išvadą apie vienašališko sutarties nutraukimo neteisėtumą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatant sutarties pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Kaip minėta, ieškovas pusę metų iš viso nevykdė sutarties, o palūkanų nemokėjo beveik metus (Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.1, 4.4, 4.5, 4.10 punktai), turėjo įsiskolinimą ne tik pagal kredito sutartį, bet ir banko kortelės sąskaitos skolą (Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.8, 5.2.2 punktai), o teigdamas, kad dėl 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi taikyto turto ir lėšų arešto kitoje civilinėje byloje iškilo sunkumų vykdyti sutartį, ieškovas nė karto nesikreipė į banką, nors pagal Kredito sutarties Bendrosios dalies 6 punktą tinkamai įspėjęs banką ir gavęs jo sutikimą turėjo teisę praleisti grąžintinos kredito dalies mokėjimą ir sumokėti tik palūkanas. Be to, pagal tos pačios dalies 4.15 punktą ieškovas turėjo nedelsdamas pranešti bankui apie iškilusius finansinius sunkumus, tačiau to nepadarė. Apeliantui akcentuojant bendradarbiavimo pareigą, akivaizdu, kad jis pats jos ir nevykdė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sutarties pažeidimas šiuo atveju negali būti laikomas mažareikšmiu ar vienkartiniu ir yra esminis.

31. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nedaro sutarčių privalomumo principo išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai) ir nereiškia, kad vartotojai gali nevykdyti prisiimtų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo, o, vartotojui nevykdant sutartimi prisiimtų prievolių, nereiškia, kad tai neturi būti vertinama kaip sutarties pažeidimas. Apelianto teiginiai dėl neproporcingai sunkių pasekmių bankui vienašališkai nutraukus kredito sutartį yra deklaratyvūs, abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, o iš bylos duomenų matyti, jog būstas, kuriam įsigyti ieškovui buvo suteiktas kreditas, nėra vienintelis jo gyvenamasis būstas ir nėra vienintelis jam priklausantis nekilnojamasis turtas. Kaip teigia apeliantas, įkeistas turtas dvigubai vertingesnis nei paskolos suma, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir padavęs įkeistą turtą ir grąžinęs bankui įsiskolinimą, ieškovas neatsidurs sunkioje finansinėje padėtyje. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog vienašališkas sutarties nutraukimas pažeidžia ieškovo kaip vartotojo interesus.

32. Byloje esantys įrodymai paneigia ir apelianto teiginius, kad jam nebuvo siųsti banko pranešimai ir kad bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Pagal Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 punktą bankas turėjo prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėti kredito gavėją apie sutarties nutraukimą. Pagal sutarties Bendrosios dalies 14 punktą visi pranešimai kitai šaliai įteikiami pasirašytinai arba siunčiami paštu, faksu, banko elektroninių paslaugų internetu sistema, jeigu sutartyje nenusttayta kitaip. Laikoma, kad paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo adresu paštu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas gavo penktą darbo dieną, ėjusią po tos dienos, kai bankas kredito gavėjui siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Sutarties Bendrosios dalies 13 punkte nurodyta, kad šalių susirašinėjimo adresai yra nurodyti Specialiosios dalies 11 punkte, t. y. kredito gavėjo adresas nurodytas (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovui kredito sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), ir jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), buvo siųsti 2016 m. rugsėjo 7 d. ir 2016 m. spalio 20 d. įspėjimai apie galimą sutarties nutraukimą, nurodytas terminas iki 2016 m. lapkričio 20 d. sumokėti įsiskolinimą, priešingu atveju sutartis bus nutraukta (2 t., e. b. l. 46, 48). Minėta, kad 2016 m. lapkričio 24 d. ieškovas paskutinį kartą sumokėjo dalį įmokos pagal kredito sutartį. Vėliau abiem adresais taip pat siųsti banko įspėjimai su raginimais sumokėti įsiskolinimą 2017 m. vasario 20 d., 2017 m. kovo 28 d., 2017 m. gegužės 5 d. (2 t., e. b. l. 47, 5, 6) ir 2017 m. birželio 8 d. pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą (2 t., e. b. l. 7). Taigi, nepagrįsti apelianto argumentai, kad bankas buvo atleistas nuo pareigos įrodyti, jog tinkamai jam pranešė apie sutarties nutraukimą. Aplinkybė, kad praėjus ilgam laiko tarpui nėra išsaugoti įrodymai apie tai, kad išvardyti pranešimai buvo perduoti pašto kurjerių tarnybai, pati savaime nepaneigia, kad bankas tinkamai vykdė informavimo pareigą. Taip pat jokiais įrodymais nepagrįsti deklaratyvūs apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas paskolą administravęs banko tarnautojas yra suinteresuotas, nes netinkamai įvykdė pareigą išsiųsti ieškovui pranešimus. Priešingai, nenustatytas pagrindas netikėti banko darbuotojo, vykdžiusio savo pareigas, parodymais. Pažymėtina ir tai, jog, kaip minėta, ieškovas pats turėjo pareigą bendradarbiauti su banku, pranešti apie kilusius finansinius sunkumus, jis žinojo apie savo įsipareigojimus ir prievoles, o jų nevykdydamas turėjo ir galėjo suvokti, kad kils pasekmių, taigi, pats turėjo pareigą domėtis savo situacija, o ne ignoruoti banko siunčiamus pranešimus. Pagrįstų abejonių apelianto teiginiais, kad iš banko negavo jokių pranešimų, kelia ir jo paties veiksmai, t. y. po 2016 m. spalio 20 d. įspėjimo apie sutarties nutraukimą nuo 2016 m. lapkričio 20 d. ieškovas 2016 m. lapkričio 24 d. sumokėjo dalį įsiskolinimo, taip pat po 2017 m. birželio 8 d. pranešimo, kad sutartis nutraukta, 2017 m. liepos 5 d. sumokėjo įsiskolinimą.

33. Apeliantui argumentuojant, kad aktyviai siekė išsaugoti sutartį, nustatyta, kad jau po sutarties nutraukimo 2017 m. liepos 5 d. ieškovui nurodyta sumokėti įsiskolinimą pagal kredito sutartį – 2 657,43 Eur, 2 739,90 Eur kortelės sąskaitos skolą bei 62 Eur kompensaciją už žyminį mokestį pagal kortelės sąskaitos skolą (1 t., e. b. l. 22), šios sumos sumokėtos 2017 m. liepos 5 ir 7 d. mokėjimo pavedimais (1 t., e. b. l. 24–27). 2017 m. liepos 10 d. ieškovas pateikė prašymą atsakovei dėl atskiro susitarimo prie šalių sudarytos kredito sutarties finansiniams įsipareigojimams įvykdyti (el. b. 1 t., b. l. 28). 2017 m. liepos 11 d. raštu bankas nurodė, jog šiuo metu negali tenkinti ieškovo prašymo, tačiau ieškovui įvykdžius sąlygas, t. y. jei ieškovas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. mokėtų ne mažesnę nei 410 Eur įmoką kiekvieno mėnesio 26 d. pradedant nuo 2017 m. rugpjūčio 26 d., po 6 mėnesių pateiktų paraišką atnaujinti kredito sutartį ir dokumentus, pagrindžiančius jo galimybes tinkamai vykdyti prisiimtus atnaujintus finansinius įsipareigojimus, sumokėtų procesines palūkanas bei išlaidas, susijusias su išieškojimo vykdymu, įkeistam turtui nebūtų taikomi jokie apribojimai (antstolių areštai), prašymas galėtų būti nagrinėjamas (el. b. 1 t., b. l. 46). Nustatyta, kad atlikti 9 mokėjimo pavedimai po 410 Eur: 2017 m. rugpjūčio 29 d., 2017 m. rugsėjo 27 d., 2017 m. spalio 26 d., 2017 m. lapkričio 27 d., 2017 m. gruodžio 27 d., 2018 m. sausio 26 d., 2018 m. vasario 27 d., 2018 m. balandžio 16 d. bei 2018 m. balandžio 26 d. (el. b. 1 t., b. l. 49–57). 2018 m. balandžio 26 d. raštu ieškovas vėl kreipėsi į atsakovę prašydamas svarstyti atskiro susitarimo dėl finansinių įsipareigojimų vykdymo pratęsimo galimybę (1 t., e. b. l. 58). Pažymėtina, jog būtent šiuo prašymu ieškovas pirmą kartą informavo atsakovę, kad vyksta teisiminis ginčas ir Klaipėdos apygardos teismas atmetė jam pareikštą ieškinį ir panaikino jo turtui taikytą areštą, tačiau byloje yra paduotas apeliacinis skundas. Jokių kitų duomenų, kad bankas būtų buvęs anksčiau informuotas apie vykusį teisminį ginčą, byloje nėra ir ieškovas tokių duomenų nepateikė ir aplinkybių nenurodė.

34. 2018 m. balandžio 30 d. banko atstovas elektroniniu paštu informavo ieškovo atstovę, kad mėnesinės įmokos turi būti padidintos iki 470 Eur per mėnesį, pusę šios sumos skiriant procesinėms palūkanoms mokėti (1 t., e. b. l. 59). Vykdant šį nurodymą 470 Eur (po 235 Eur kreditui mokėti ir po 235 Eur procesinėms palūkanoms mokėti) mokėjimo pavedimai buvo padaryti 2018 m. gegužės 26 d., 2018 m. birželio 27 d., 2018 m. rugpjūčio 5 d., o 2018 m. spalio 15 d. ir 2018 m. spalio 30 d. mokėjimo pavedimai padaryti tik banko atstovui 2018 m. spalio 10 d. elektroniniu laišku informavus, kad nėra sumokėtos liepos, rugsėjo ir spalio įmokos, todėl, nevykdant susitarimo, vykdomasis įrašas bus perduotas vykdyti antstoliui (1 t., e. b. l. 60–69, 2 t., e. b. l. 9). Po 2018 m. spalio 30 d. daugiau mokėjimų neatlikta ir duomenų, kad ieškovas būtų teikęs prašymą atnaujinti kredito sutarties vykdymą, byloje nėra. Taip pat nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų apelianto teiginius apie tai, kad 2018 m. pabaigoje bankas pradėjo kelti papildomas sąlygas. Priešingai, banko atstovas 2018 m. gruodžio 4 d. elektroniniu paštu dar siuntė paklausimą apie lapkričio įmoką (2 t., e. b. l. 198), tačiau ieškovas ir jo atstovė į šią užklausą nebereagavo, mokėjimo pavedimų nebeatliko, į banką nesikreipė, todėl bankas 2017 m. rugsėjo 8 d. išduotą vykdomąjį dokumentą (notaro vykdomąjį įrašą) pateikė antstoliui priverstai vykdyti, o, ieškovui geruoju nesumokėjus skolos per raginime nurodytą terminą, 2019 m. kovo 22 d. antstolė areštavo skolininko (ieškovo) turtą (1 t., e. b. l. 71–82). Taigi, bankas po sutarties nutraukimo ir vykdomojo įrašo išdavimo, prieš kreipdamasis dėl priverstinio jo vykdymu, dar pusantrų metų laukė ir sudarė ieškovui sąlygas tinkamai įvykdyti prievoles, tačiau ieškovas jų neįvykdė.

35. Pažymėtina, jog apeliantas iš esmės pats pripažįsta, kad nesikreipė į banką dėl sutarties atnaujinimo. Jis argumentuoja, kad neturėjo galimybės pateikti prašymą bankui iki 2019 m. kovo 14 d., kai baigėsi prieš jį pradėto civilinio ginčo nagrinėjimas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš A. S. ir kitų atsakovų atmestas, panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Sprendimas įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir sprendimą palikus nepakeistą. Taigi, ieškovas objektyviai jau 2018 m. rugsėjo 4 d. galėjo kreiptis į banką, jeigu iš tikrųjų būtų siekęs atnaujinti nutrauktos kredito sutarties vykdymą, ir pateikti paraišką bei 2017 m. liepos 11 d. banko rašte nurodytus reikalingus dokumentus dėl sutarties atnaujinimo. Kasacinio skundo padavimas byloje, ypač, kai kasacinės instancijos teismas netaikė atsakovo turtui jokių laikinųjų apsaugos priemonių, nesudarė pagrindo ieškovui delsti ir nebendradarbiauti su banku.

36. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas bendradarbiavo su ieškovu, suteikdavo jam papildomus terminus įsipareigojimams įvykdyti, taikė ieškovui daug palankesnes vienašališko sutarties nutraukimo sąlygas, nei buvo numatyta paskolos sutartyje ir įstatyme, po sutarties nutraukimo sudarė sąlygas atnaujinti sutarties vykdymą, todėl darytina išvada, jog buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

38. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

39. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

41. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

42. Atsakovė AB SEB bankas prašo priteisti 1 815 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą, t. y. 1 500 Eur ir 315 Eur PVM. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7 punktu rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.11 punkte už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nustatytas koeficientas 1,3, o 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje sudarė 1 358,60 Eur (https://www.tagidas.lt/savadai/9006/), taigi, didžiausia galima priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą šiuo atveju yra 1 766,18 Eur, todėl, priešingai, nei teigia atsakovė, prašoma priteisti 1 815 Eur suma viršija rekomenduojamus maksimalius dydžius.

43. Pažymėtina, jog teismai, nustatydami atlygintinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo vadovautis CPK normomis ir neturi pareigos priteistiną sumą vertinti bylos šalims kaip mokesčių mokėtojams galbūt kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti priteistiną išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018), o Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-38-186/2018 pasisakyta dar aiškiau ir nurodyta, jog nei CPK, nei Rekomendacijose nėra reglamentuota, kad nustatytas maksimalus priteistinas užmokestis už advokato teisines paslaugas yra be PVM ir kad šis mokestis turi būti atlyginamas visiškai net ir tuo atveju, jeigu priteistinos išlaidos yra mažinamos iki rekomenduojamų priteisti dydžių. Tai, kad PVM mokestis yra sumokamas į valstybės biudžetą, nėra pagrindas atskirti šias išlaidas nuo užmokesčio advokatui, kurio maksimalius priteistinus dydžius nustato Rekomendacijos. Nesant jokių įstatymo išlygų, darytina išvada, kad Rekomendacijose nustatyti užmokesčio už advokato teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apima visus mokesčius ir kitas advokato turėtas sąnaudas.

44. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį išlaidos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Rekomendacijų 2 punkte yra nustatyta daugiau kriterijų, į kuriuos teismas atsižvelgia, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį (bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes).

45. Nagrinėjamu atveju byla nėra didelės apimties, nėra itin sudėtinga, joje nesprendžiami specialiųjų žinių reikalaujantys ar nauji klausimai, teismų praktika nagrinėjamu klausimu pakankamai nuosekli ir suformuota, apeliantas yra vartotojas ir nėra lygiavertėje finansinėje padėtyje su banku, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankui iš apelianto priteistinas 1 000 Eur patirtų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimas atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovės akcinės bendrovės SEB banko naudai priteisti 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iš ieškovo A. S. (A. S.).