Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3646-642/2018 pagal ieškovo A. G. (A. G.) ieškinį atsakovams V. L., A. L., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus, dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – notarė I. M.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Areštavus atsakovų V. L. ir jo sutuoktinės A. L. vardu registruotą ginčo žemės sklypą ir atlikus šio sklypo vertinimą, nustatyta žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 14 000 Eur. Iš Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) išrašo matyti, jog atsakovas minėtą žemės sklypą įsigijo iš Lietuvos Respublikos 2013 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. M-8199 pagrindu. Atsakovas V. L. 2013 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą viešame registre įregistravo tik 2014 m. balandžio 30 d., t. y. praėjus 6 mėnesiams po sutarties sudarymo. Tokiu būdu nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo 2013 m. spalio 23 d. iki jos įregistravimo viešame registre 2014 m. balandžio 30 d. NTR išraše matėsi tik įrašas apie juridinį faktą – sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjo V. L. vardu. Nurodyta pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Klaipėdos miestui priskirtoje teritorijoje“ Nr. Ž13-(6.2)-27 pagrindu. Šiuo įsakymu tenkindama V. L. prašymą, Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėja pardavė V. L. valstybinės žemės sklypą už 3 480 Lt ir pasirašė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

4. Atsakovo V. L. tėvui K. L. 1994 m. sausio 27 d. Sendvario apylinkės savivaldybės Tarybos I šaukimo, sesijos sprendimu Nr. 1, buvo skirtas 3,00 ha asmeninio ūkio žemės sklypas. Rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės miestams priskirtoje teritorijoje žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, atsakovo V. L. motinai O. L. buvo suformuotas faktiškai naudojamas 1,0 ha žemės sklypas. Mirus K. L., teisę išsipirkti iš valstybės jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgijo jį pergyvenusi sutuoktinė O. L. pagal 2007 m. gruodžio 11 d. notarės V. M. išduotą liudijimą, kuriuo ji patvirtino, kad K. L. viso turto įpėdinė pagal įstatymą yra sutuoktinė O. L. palikimą priėmusi faktiniu valdymu. Tuo tarpu atsakovas V. L. teisę išsipirkti iš valstybės jo tėvo K. L. naudotą asmeninio ūkio žemę įgijo po motinos O. L. mirties. Notarė V. M. 2010 m. birželio 9 d. išdavė atsakovui V. L. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo patvirtino, jog O. L., mirusios (duomenys neskelbtini), testamente nurodytojo turto įpėdinis yra sūnus V. L.

5. Valstybinės žemės 2013 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties V skyriaus 5.1. punkte nurodyta, kad šia sutartimi įgytas turtas viešame registre registruojamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybes teisėmis. Pirkėjo sutuoktinė A. L. Todėl šio punkto pagrindu NTR ginčo žemės sklypas buvo įregistruotas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis.

6. Ieškovo vertinimu, atsakovas V. L. iš Lietuvos Respublikos įgytą ginčo žemės sklypą NTR įregistravo bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su sutuoktine A. L., siekdamas išvengti atsiskaitymo su pradine kreditore L. B., o vėliau ją pakeitusiu naujuoju kreditoriumi A. G., t. y. valstybinės žemės 2013 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties V skyriaus 5.1. punktas yra apsimestinis, nes ginčo žemės sklypas buvo paveldėtas asmeniškai atsakovo V. L., o ne bendrai su atsakove A. L.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus (toliau – NŽT), prašo tenkinti atsakovo V. L. apeliacinį skundą, panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad NŽT palaiko savo atsiliepime į ieškovo patikslintą ieškinį išdėstytą poziciją, kad ji nepagrįstai į bylą įtraukta atsakove. NŽT, vykdydama jai suteiktas funkcijas, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir priėmė administracinius aktus dėl naudojamo asmeninio ūkio žemės – valstybinės žemės sklypo Klaipėdos miestui priskirtoje teritorijoje pardavimo atsakovui V. L. NŽT vertinimu, teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nes padarė išvadas neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių. Nagrinėjant bylą nebuvo išaiškintos ir nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, neįvertinti pateikti byloje įrodymai. Neatskleidus bylos esmės buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

17. Pagal CPK 306 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus apeliaciniam skundui keliamus turinio reikalavimus, kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Atsakovas V. L. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo kopiją. Tačiau atsakovas nei apeliaciniame skunde, nei kartu su juo nepateikė prašymo priimti naują įrodymą, nenurodė motyvų, kodėl šis įrodymas nebuvo pateiktas bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme. Be to, minėtas sprendimas bei su juo susiję kiti teismų procesiniai sprendimai teisėjų kolegijai yra matomi teismų informacinėje sistemoje Liteko (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo V. L. kartu su apeliaciniu skundu teikiamą naują įrodymą ir grąžina jį padavusiam asmeniui.

Faktinės bylos aplinkybės

19. Remiantis NTR 2018 m. sausio 23 d. išrašu, ginčo žemės sklypas (vidutinė rinkos vertė – 81 094 Eur) nuosavybės teise priklauso atsakovams V. L. ir A. L., įregistravimo pagrindas – 2013 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. M-8199, nuosavybės teisių įregistravimo įrašas galioja nuo 2018 m. balandžio 30 d.

20. Pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo kopiją atsakovas V. L. po savo motinos O. L., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties paveldėjo teisę išsipirkti Klaipėdos rajono Sendvario apylinkės Tarybos I šaukimo 29 sesijos sprendimu O. L. asmeniniam ūkiui skirtą žemės sklypą.

21. Pasinaudodamas paveldėta teise, atsakovas V. L. 2013 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 3 480 Lt iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjos S. N., įsigijo ginčo žemės sklypą. 2013 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punkte, atsakovo V. L. prašymu, įtvirtinta, kad ginčo žemės sklypas viešame registre registruojamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, pirkėjo (atsakovo V. L.) sutuoktinė – A. L.

22. Antstolė L. N. vykdomojoje byloje Nr. 0065/16/00635 vykdo 16 798 Eur išieškojimą iš skolininko V. L. (atsakovas nagrinėjamoje byloje) pagal pradinės išieškotojos L. B. pateiktą vykdomąjį raštą Nr. 2-620-479/2015. Pradinė išieškotoja 2016 m. liepos 8 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į atsakovo skolą naujajam išieškotojui A. G. (ieškovas nagrinėjamoje byloje).

23. Remiantis Klaipėdos apygardos teismo duomenimis civilinėje byloje Nr. 2S-1344-613/2017 (CPK 179 straipsnio 3 dalis), antstolė L. N. 2016 m. spalio 26 d. areštavo ginčo žemės sklypą ir 2017 m. sausio 13 d. patvarkymu paskyrė ½ dalies ginčo žemės sklypo kainos nustatymo ekspertizę, pavedant ją atlikti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ober-Haus“ Klaipėdos skyriui. Pagal eksperto išvadą ½ ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2017 m. vasario 8 d. sudarė 10 300 Eur. Nors atsakovas skundė antstolės 2017 m. kovo 1 d. patvarkymą dėl kainos nustatymo atlikus ekspertizę, nurodydamas, kad VĮ Registrų centro 2017 m. sausio 1 d. masinio vertinimo duomenimis ½ ginčo žemės sklypo vertė sudarė 23 700 Eur, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi skundas buvo atmestas, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista.

Dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, prieštaraujančiu imperatyvioms CK normoms

24. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014 ir kt.).

25. Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti apsimestiniu sandoriu tarp Lietuvos Respublikos ir V. L. 2013 m. spalio 23 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties V skyriaus 5.1. punktą, be kita ko, patikslintame ieškinyje nurodydamas, kad antstolės patvarkymu ½ ginčo žemės sklypo vertės neužtenka visiškai atsiskaityti su ieškovu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir pripažino 2013 m. spalio 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties V skyriaus 5.1. punktą negaliojančiu, nurodydamas, kad tikėtina, jog 2013 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punktu, numatant ginčo žemės sklypą įregistruoti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, iš tiesų buvo siekiama ne garantuoti sutuoktinei nuosavybės teises į sklypo dalį, tačiau sukurti bendrą jungtinę nuosavybę tam, kad būtų formaliai užtikrintas A. L., kaip bendraturtės, statusas, apsunkinantis atsakovo V. L. kreditoriaus galimybes ateityje nukreipti išieškojimą į turtą, atsakovui priklausantį asmeninės nuosavybės teisėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

26. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Kaip jau minėta šio sprendimo 9 punkte, apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Taigi, tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas, be kita ko, privalo (privalėjo) įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą, sandorį. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nenustatė, jokio kito sandorio, kuris būtų dengiamas ginčo 2013 m. spalio 23 d. sutarties V skyriaus 5.1. punktu. Tokio sandorio nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ginčo 2013 m. spalio 23 d. sutarties V skyriaus 5.1. punktą kaip apsimestinį sandorį pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį.

27. Ieškovas savo ieškinio reikalavimus iš esmės grindė aplinkybe, kad atsakovas V. L. iš Lietuvos Respublikos įgytą ginčo žemės sklypą NTR įregistravo bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su sutuoktine A. L., siekdamas išvengti atsiskaitymo su pradine kreditore L. B., o vėliau ją pakeitusiu naujuoju kreditoriumi – ieškovu, t. y. ieškovo vertinimu, ginčo sutarties V skyriaus 5.1. punktas pažeidė pradinės kreditorės L. B. ir vėliau jo paties teises ir atsakovas, sudarydamas ginčo sutartį, apie tai žinojo arba turėjo žinoti. Tačiau kaip matyti iš tarp Lietuvos Respublikos ir V. L. 2013 m. spalio 23 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė sutarties sudarymo metu buvo 280 000 Lt (81 094 Eur). Pradinei kreditorei L. B. 2016 m. rugpjūčio 2 d. buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-620-479/2015 pagal Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą dėl 16 798 Eur skolos išieškojimo iš atsakovo V. L. Taigi, ginčo sutarties sudarymo metu L. B. dar nebuvo atsakovo V. L. kreditore, o atsakovas negalėjo žinoti, kad ginčo žemės sklypą viešame registre registruojant bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis kartu su sutuoktine A. L. pusės jo vertės neužtektų atsiskaityti su pradine kreditore L. B. ar vėliau jos reikalavimo teisės perėmėju – ieškovu.

28. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė dėl atsakovo teisės 2013 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 punktu nustatyti, kad ginčo žemės sklypas viešame registre būtų registruojamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis, nes atsakovo sutuoktinė A. L. įgyti valstybės išperkamą žemės sklypą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis neturėjo galimybės, nes jai tokia teisės nebuvo suteikta, ji tokios teisės nepaveldėjo. Remiantis paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo kopija, atsakovas V. L. po savo motinos O. L. mirties paveldėjo ne patį ginčo žemės sklypą, bet tik teisę jį išsipirkti. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą žemės sklypas negalėjo būti registruojamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis.

29. Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalį turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl atsakovas turėjo teisę, sudarydamas ginčo 2013 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį, nustatyti, kad žemės sklypas viešame registre būtų registruojamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis kartu su savo sutuoktine A. L.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino 2013 m. spalio 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties V skyriaus 5.1. punktą negaliojančiu, prieštaraujančiu imperatyvioms CK normoms, todėl nepagrįstai tenkino ieškinį. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo V. L. apeliacinis skundas tenkintinas, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo A. G. ieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, panaikinus pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, turi būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

32. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą ir į nurodytą teisinį reglamentavimą, spręstina, kad ieškovas netenka teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

33. Bylos duomenys patvirtina, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas V. L. patyrė 156 Eur bylinėjimosi (antrinės teisinės pagalbos) išlaidų, kurias prašo priteisti valstybės naudai iš ieškovo. Kadangi atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), nustatytų maksimalių dydžių yra tinkamai pagrįstos bei atitinkančios suteiktos teisinės pagalbos apimtį bei pobūdį, jos visa apimtimi priteisiamos iš ieškovo.

34. Duomenų apie kitų atsakovų ar trečiojo asmens bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teisme metu patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra, taip pat nėra duomenų apie atsakovo V. L. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. G. ieškinį atmesti.

Priteisti iš A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 156 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt šešis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Išaiškinti ieškovui A. G., kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Atsisakyti priimti atsakovo V. L. kartu su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.