- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-30
- Bylos Nr.
- eA-1936-525/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00313-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos trečiajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos trečioji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba
- Trečiasis asmuo
- Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo centras, I. M., R. Č., D. Č.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos trečiajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo centras, I. M., R. Č. ir D. Č.) dėl akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos trečiosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Vertinimo taryba) 2019 m. lapkričio 11 d. aktą Nr. KPD-SK-411.
2. Pareiškėjas nurodė, kad raštu buvo informuotas, jog 2019 m. lapkričio 11 d. Vertinimo tarybos posėdyje nutarta mokyklos pastatui – Vilai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pastatas, Vila) suteikti teisinę apsaugą, įrašyti jį į Kultūros paveldo vertybių registrą ir nustatyti jo vertingąsias savybes, vietinį reikšmingumo lygmenį ir apibrėžti teritorijos ribas.
3. Pareiškėjas citavo aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 4 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) nuostatas. Teigė, kad Vertinimo taryba, spręsdama, ar Pastatui reikalinga suteikti teisinę apsaugą, turėjo atlikti išsamius istorinius bei fizinius tyrimus, amžiaus cenzo bei autentiškumo požymių patikrą, remtis archyvine medžiaga, tyrimų ataskaitomis, publikacijomis bei kitais šaltiniais, tačiau skundžiamame akte remtasi tik viena internetine publikacija. Tvirtino, kad Vertinimo taryba iš esmės rėmėsi tik prielaidomis bei spėjimais, tačiau neatliko reikalingų istorinių ir fizinių tyrimų, kurie tas prielaidas bei spėjimus patvirtintų.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vertinimo taryba taip pat naudojosi internetinėje svetainėje www.epaveldas.lt esančiais duomenimis, atlikdama paiešką pagal raktažodį „Vila“, tačiau akivaizdu, jog tokia paieška yra visiškai formali, kurios rezultatai niekaip nėra susieti su Pastatu bei jo istorija, todėl niekaip nepatvirtino ginčo nekilnojamojo objekto svarbos ir reikalingumo pripažinti kultūros vertybe. Pažymėjo, kad per 50 metų laikotarpį Pastatas buvo naudojamas tik kaip pagalbinis mokyklos pastatas, kuriame buvo įrengtos dirbtuvės bei sporto inventoriaus sandėlis. Pastatas per minėtą laikotarpį buvo ne kartą atnaujinamas, keičiama stogo danga, atliekami įvairūs rekonstrukcijos darbai, ko pasėkoje jis prarado savo autentiškumą, vertingąsias savybes, todėl negalėjo būti pripažįstamas kultūros paveldo objektu.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas taip pat teigė, jog skundžiamas aktas galimai buvo priimtas atsižvelgiant į atskirų asmenų interesus, kurie siekė, jog visas Kačerginės miestelis būtų pripažintas kultūros paveldo vietove. Dėl šios priežasties yra bandoma dirbtinai kultūros paveldo objektais pripažinti Kačerginėje esančius medinius namus, tame tarpe ir Pastatą, neatsižvelgiant į tai, jog jų vertingosios savybės nėra išlikę.
6. Pareiškėjo 2020 m. liepos 26 d. rašytiniuose paaiškinimai nurodyta, kad Kultūros paveldo departamentas į bylą pateikė habil. Dr. A. M. 1996 m. atliktų Kačerginės, Zapyškio ir Kulautuvos urbanistinių tyrimų ištrauką, kurioje pavaizduotas Kačerginės 1996 m. būklės planas (toliau – ir Planas). Pareiškėjo teigimu urbanistinių tyrimų autorius Plane aiškiai išskyrė 4 tuo metu kultūriškai svarbius laikytinus objektus, kurie pažymėti skaičiais nuo 1 iki 4 – paminklą partizanams; kryžių; namą, kuriame 1961–1967 m. gyveno V. M.-P.; namą, kuriame 1906 m. gyveno J. B.. Pastato urbanistinio tyrimo autorius nebuvo išskyręs kaip turinčio kultūrinę, architektūrinę ar istorinę reikšmę. Plane naudojamas Pastato žymėjimas atsirado vėliau. Pareiškėjo teigimu urbanistinio tyrimo autorius neatliko Pastato tyrimų, manė, kad nėra jokių pateikta istorinių, archyvinių šaltinių, kurie patvirtintų Pastato autentiškumą ir amžių.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Vertinimo taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad nekilnojamo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugumo ir tvarkybos, teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus nustato NKPAĮ. Atsakovas citavo NKPAĮ 8 straipsnio 5, 6 ir 8 dalis. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 patvirtinti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai, akto redakcija aktuali nuo 2019 m. rugsėjo 25 d.), kuriais vadovaujantis veikia Vertinimo tarybos. Vadovaujantis Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2019 m. lapkričio 11 d. aktu Nr. KPD-SK-411 (toliau – ir Aktas), Kriterijų apraše nustatytais kriterijais, būtinais kultūros paveldo objektui: amžiaus cenzu, autentiškumo požymiais, reikšmingumu, buvo nustatytas kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių pobūdis. Atsakovas citavo Aprašo 6 punktą, kuriame nurodyta, iš ko susideda vertinimo procesas. Pažymėjo, kad vertinimas atliekamas remiantis istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra. Taip pat vertinant atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, objekto teritorijos ar vietovės ribų, apsaugos zonos apbrėžimas, siekiant objektui ar vietovei suteikti apsaugą jos registruojamos Kultūros paveldo registre.
9. Atsakovas nurodė, kad Akto projektą rengė ir jį Vertinimo tarybai kartu su atliktais tyrimais ir rašytiniais šaltiniais 2019 m. lapkričio 11 d. posėdyje pristatė Kultūros paveldo centras. Pažymėjo, kad pareiškėjui apie Vertinimo tarybos posėdį, kuriame bus svarstomas apsaugos suteikimo ginčo statiniui klausimas, buvo pranešta. Pareiškėjas 2019 m. vasario 26 d. el. paštu informavo, kad posėdyje nedalyvaus dėl užimtumo ir pateikė savo poziciją, kad Mokyklos pastatas neturėtų būti pripažintas vertingu, tačiau nepateikė jokių istorinių tyrimų, archyvinės medžiagos, specialiosios literatūros šaltinių ir kt., galinčių paneigti Akte nustatytų faktų pagrįstumą. Vertinimo taryba 2019 m. lapkričio 11 d. posėdyje, atsižvelgdama į Kultūros paveldo centro pateiktą medžiagą ir atsižvelgdama į pareiškėjo poziciją išdėstytą raštu, nusprendė suteikti Mokyklos pastatui apsaugą, įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą kaip pavienį kultūros paveldo objektą pavadinimu „Vila“, apibrėžti jo teritorijos ribas, nustatyti vertingųjų savybių pobūdį – architektūrinį, lemiantį reikšmingumą, tipišką ir nustatyti reikšmingumo lygmenį – vietinį.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
11. Departamento atsiliepime iš esmės nurodomi tokie patys argumentai, kaip ir atsakovo atsiliepime.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo centras (toliau – ir KPC) atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad KPC vadovaudamasis Kriterijų aprašo 6 punkto nustatytais vertinimo kriterijais, taikomais kultūros paveldo objektui (amžiaus cenzu, autentiškumo požymiais, reikšmingumu), pasiūlė nustatyti kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių architektūrinį pobūdį, tipišką lemiantį reikšmingumą bei vietinį lygmenį. Konkrečios vertingosios savybės yra nurodytos Akto 7 punkte. Apibrėžiant pastato teritorijos ribas buvo vadovaujamasi NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalimi. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) suformavo praktiką, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašas, patvirtintas Kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259, reikalauja atlikti tik reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo šio teisės akto nuostatų aiškinti kaip įpareigojančių kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardintus tyrimus, o pagal Tyrimų duomenų apimties aprašo 10 punktą teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams (LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-246/2011).
14. KPC pažymėjo, kad rengiant Akto projektą buvo atlikti fiksavimo tyrimai, istorinės-meninės raidos tyrimai, parengtas teritorijų ribų plano projektas, nustatytas vertinimo kriterijais kultūros paveldo objektui: amžiaus cenzas, autentiškumo požymis, reikšmingumas. Negausūs istoriniai šaltiniai buvo surinkti ir apibendrinti. KPC nesprendžia, ar nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalinga teisinė apsauga, ir nustačius, kad nekilnojamasis kultūros paveldo objektas ar vietovė prarado vertingąsias savybes, taip pat nesprendžia, kad teisinė apsauga nereikalinga. Šias funkcijas vykdo Vertinimo taryba, spręsdama dėl reikšmingumo nustatymo, teritorijų ir apsaugos zonų apibrėžimo, vertingųjų savybių nustatymo ar patikslinimo, teisinės apsaugos suteikimo.
15. Tretieji suinteresuoti asmenys R. Č. ir D. Č. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismo posėdžio, vykusio 2020 m. liepos 20 d., metu pareiškėjas papildomai akcentavo, kad Vertinimo taryba suteikė ginčo pastatui teisinę apsaugą, nors nebuvo atlikti istoriniai ir archyviniai tyrimai, t. y. nebuvo atliktas išsamus ginčo pastato vertinimas, kurio pagrindu Vertinimo taryba galėjo ginčo pastatui suteikti teisinę apsaugą. Pažymėjo, kad miestelio bendruomenėje yra suinteresuotų asmenų, kurie siekia stabdymo miestelio plėtrą.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą atmetė.
18. Teismas nustatė, kad Departamentas 2018 m. lapkričio 23 d., gavęs persiųstą iš Kauno skyriaus UAB „Baltican LTD“ prašymą patikslinti Vilos paveldo vertingųjų savybių požymių statusą, 2018 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. KTP-305 kreipėsi į Departamentą prašydamas spręsti dėl Vilos paveldosauginio statuso. Departamentas 2019 m. sausio 7 d. raštu Nr. (9.52.) 2-24 pavedė KPC išnagrinėti UAB „Baltican LTD“ prašymą ir, jei pastatas atitinka Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų apraše nurodytus kriterijus, reikalingus įrašymui į Kultūros vertybių registrą, parengti reikalingą apskaitos dokumentaciją bei pateikti Departamento Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriui. KPC 2019 m. kovo 21 d. raštu Nr. (16.1.)2-150 „Dėl Vilos, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav. įvertinimo“ Vertinimo tarnybai pateikė ginčijamo akto projektą su priedais, o Vertinimo taryba 2019 m. lapkričio 11 d. aktu Nr. KPD-SK-411 suteikė apsaugą Vilai.
19. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja NKPAĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d., ginčijamo akto priėmimo metu), Kriterijų aprašas, Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašas.
20. Iš ginčijamo Akto turinio teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nuspręsta mokyklos pastatui, adresu (duomenys neskelbtini), Kačerginės sen., Kauno r. sav., suteikti teisinę apsaugą ir „Vilos“ pavadinimą, nustatyti vertingąsias savybes, vietinį reikšmingumo lygmenį ir apibrėžti teritorijos ribas. Iš ginčo šalių teiktų paaiškinimų ir bylos duomenų matyti, kad Vertinimo taryba, spręsdama, ar yra pagrindas šiai vertybei suteikti teisinę apsaugą, rėmėsi fotofiksacijos tyrimų duomenimis, publikacijomis (Modernizmas ateičiai. P. V. vila, 2019 m. (duomenys neskelbtini)), brėžiniais ir Apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonos ribų planu, Nekilnojamojo turto registro duomenimis.
21. Akte pateiktas aprašymas apie „Vilą“, iš kurio matyti, kad pastato vertingosios savybės: 1.1.2. tūris – sudėtinis, sudarytas iš stačiakampio plano, 1 a. su mansarda pagrindinio tūrio ir stačiakampio plano, 2 a. su pastoge bokšto (-; -; TRP 1; BR Nr. 1, 2; FF Nr. 1-5; 2019 m.); stogo forma – pagrindinio tūrio – pusvalminė, bokšto – keturšlaitės piramidės (-; -; FF Nr. 1-8; 2019 m.); stogo dangos medžiaga ar jos tipas – bokšto keraminių čerpių dangos tipas (-; būklė patenkinama; FF Nr. 1, 2, 5-7; 2019 m.); kiti stogo elementai – keraminių plytų mūro dūmtraukio viršstoginės dalies tipas (-; būklė bloga; FF Nr. 11; 2019 m.); metalinė bokšto stogo smailė (-; būklė patenkinama; FF Nr. 1, 2, 5-7; 2019 m.); 1.1.3. sienų angos nišos – stačiakampės langų ir durų angos (-; būklė gera; FF Nr. 1-10, 13-15; 2019 m.); 1.1.4. fasadų architektūros tūrinės detalės – Š fasado stačiakampio plano medinis mezoninas su dvišlaičiu stogu (-; būklė gera; FF Nr. 3, 4, 10; 2019 m.); P fasado stačiakampio plano medinis mezoninas su vienšlaičiu stogu (-; būklė gera; FF Nr. 1, 2, 5-9; 2019 m.); bokšto R fasado stačiakampio plano medinis priestatas (išskyrus pristato P pusėje pristatytą karkasą; būklė gera; BR Nr. 2; FF Nr. 2, 12; 2019 m.); bokšto P fasado stačiakampio plano betono priestato su betono laiptais ir stačiakampe įėjimo į rūsį anga tipas)-; būklė bloga, patenkinama; BR Nr. 2; FF Nr. 1, 2, 12, 14; 2019 m.); fasadų apdaila ir puošyba – medinių stoginukų tipas (-; būklė patenkinama; FF Nr. 1-6, 8, 16; 2019 m.); fasadų skydų horizontalaus apkalimo medinėmis profiliuotomis dailylentėmis tipas (-; būklė patenkinama; FF Nr. 1-10, 12-17; 2019 m.); kerčių apkalimo medinėmis profiliuotomis dailylentėmis tipas (-; būklė patenkinama; FF Nr. 1-3, 5-10, 12-14, 16, 17; 2019 m.); medinių langų ir durų profiliuotų apvadų tipas (-; būklė patenkinama; FF Nr. 1-10, 12, 13, 15; 2019 m.) medinių profiliuotų dailylenčių cokolio traukos tipas (-; būklė patenkinama; FF Nr. 17; 2019 m.); 1.1.5. Konstrukcijos – betono pamatas su cokoliu, pusrūsio sienomis ir keraminių plytų mūro eile cokolio viršutinėje dalyje (-; būklė patenkinama; FF Nr. 1-5, 17, 26; 2019 m.); medinės sienų konstrukcijos (-; būklė patenkinama; FF Nr. 1-9, 13-24; 2019 m.); medinės sijinės 1 a. ir mansardos perdangos su mediniais atraminiais stulpais (-; būklė patenkinama; FF Nr. 18, 19; 2019 m.); gelžbetoninė rūsio perdanga (-; būklė patenkinama; FF Nr. 26; 2019 m.); stogų konstrukcijos (netyrinėta; -; -; 2019 m.); funkcinė įranga – medinių bokšto laiptų su profiliuotomis pakopomis tipas (-; būklė patenkinama; BR Nr. 2; FF Nr. 23, 24; 2019 m.); stalių ir kitų medžiagų gaminiai – langų medinių konstrukcijų tipas (-; būklė patenkinama; FF Nr. 1-10, 13, 15, 18, 19; 2019 m.); medinių įsprūdinių durų su mediniais apvadais tipas (-; būklė patenkinama; FF Nr. 20, 21; 2019 m.); 1.1.6. Lubų, sienų apdaila – bokšto vidaus horizontalaus apkalimo medinėmis profiliuotomis dailylentėmis tipas (-; būklė patenkinama; FF Nr. 20-24; 2019 m.); grindų danga – medinių lentų grindų su grindjuostėmis tipas (-; būklė bloga, patenkinama; FF Nr. 18; 2019 m.).
22. Taip pat pateikti duomenys, kad buvo atlikti fiksavimo tyrimai, tai patvirtino pastato esančio (duomenys neskelbtini), Kačerginės sen., Kauno r. sav., 27 vnt. nuotraukos, taip pat apibrėžtų teritorijos ir ribų planas, pateikiama nuoroda į internetinę publikaciją apie P. V. vilą. Nors akte ir nenurodyta, tačiau teismui pateikta habil. Dr. A. M. 1996 m. atliktų Kačerginės, Zapyškio ir Kulautuvos urbanistinių tyrimų ištrauka, iš kurios buvo matyti, kad dar 1996 metais buvo aptariamas statinys pažymėtas, nors neišskirtas kaip paveldosauginis objektas. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad urbanistinių tyrimų autorius netyrė Vilos vertingųjų savybių, tačiau pareiškėjas negali paneigti, kad urbanistinių tyrimų autorius tyrė teritoriją, kurioje buvo ir yra Vila, t. y. atliko Kačerginės miestelio urbanistinius tyrimus.
23. Teismas pažymėjo, kad ginčo statinys pripažintas kultūros paveldo objektu ir įtrauktas į registrą dėl savo architektūros (žr. akto 10 p.), o ne dėl kitokių reikšmingų savybių, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad turėjo būti atlikti istoriniai, archeologiniai ar kitokie tyrimą tam, kad objektą įtraukti į nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų registrą ir apibrėžti jo tipines (o ne unikalias ar individualias) vertingąsias savybes.
24. Teismas, iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad aptariamas pastatas baigtas statyti 1938 metais, t. y. atitinka daugiau nei 50 metų amžiaus cenzo kriterijų. Būtent autentiškumo požymių patikra remiasi tyrimais. Autentiškumo požymių patikra reikalinga nustatyti objekto ar vietovės amžių, kai jis nėra aiškus, kai kyla abejonių dėl objekto ar vietovės ir elementų atitikties amžiaus cenzui (11 p.). Aptariamu atveju teismui nekilo abejonių dėl pagrindinio statinio amžiaus. Dalis statinio (priestatas) nebuvo pripažintas vertingąja savybe ar elementu, kadangi pristatytas vėliau. Dėl to teismas nesutiko, kad autentiškumui nustatyti šiuo atveju buvo reikalingi didesnės apimties ir kitokių sričių nei nustatytas reikšmingumas tyrimas.
25. Teismas darė išvadą, kad Vertinimo taryba, priimdama ginčijamą aktą, rėmėsi KPC atliktais išsamiais fiziniais fotofiksacijos tyrimais, amžiaus cenzo bei autentiškumo požymių patikra, rėmėsi turima archyvine medžiaga, ankstesnių tyrimų ataskaitomis, publikacijomis, todėl atmetė pareiškėjo skunde dėstomus argumentus, kad skundžiamas aktas paremtas tik internetine publikacija. Tai, kad habil. Dr. A. M. 1996 m. atliktų Kačerginės, Zapyškio ir Kulautuvos urbanistinių tyrimai ar jų ištrauka nebuvo nurodyta skundžiamame akte, o pateikta teisminio nagrinėjimo metu, nepaneigė akte nustatytų aplinkybių ir jo pagrįstumo, kadangi pirminės teisinės apsaugos kultūros paveldo objekto suteikimui pakanka ir išsamių fotofiksacijos / fizinių tyrimų, amžiaus cenzo ir kitų autentiškumo, reikšmingumo (pagal Kriterijų aprašą) požymių patikros. Konkrečius reikalingus tyrimus pasirenka nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantys ir vykdantys juridiniai ir fiziniai asmenys (tyrimų duomenų apimties aprašo 10 p.).
26. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybių dėl tyrimų pakankamumo, padarytų išvadų dėl vertingųjų savybių nustatymo pagrįstumo vertinimas dažniausiai reikalauja ne tik teisinių, bet ir specialiųjų mokslo ar profesinių žinių. Dėl to Vertinimo tarybos sudėtis ir apima atitinkamos srities specialių žinių turinčius specialistus, žinovus. Proceso šalies argumentai, siekiant teisme paneigti Akte kompetentingų specialistų padarytas išvadas, turi būti grindžiami ne tik šalies paaiškinimais, bet ir kitais įrodymais, specialistų arba ekspertų išvadomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 60–61 str.), nes kvestionuojamų aplinkybių nustatymui bei išvadų pateikimui taip pat yra keliami reikalavimai turėti ne tik teisės aktuose apibrėžtą kompetenciją, bet ir specialių mokslo bei profesinių (techninių ar amato) žinių (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį byloje Nr. eK-3-482-1075/2017). Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Akte nustatytos išvados negali būti nuginčytos ir dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nepateikė teismui reikiamų įrodymų (ABTĮ 56 str. 4 d.).
27. Teismas nurodė, kad paaiškėjus naujų duomenų apie Vilą pareiškėjas ar kiti suinteresuoti asmenys gali kreiptis dėl nekilnojamojo kultūros paveldo registro duomenų ir jo vertingųjų savybių patikslinimo.
28. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, kad skundžiamas aktas galimai priimtas atsižvelgiant į atskirų asmenų interesus, nekonkretūs, abstraktūs, paremti nuogirdomis, todėl teismas dėl jų nepasisakė. Ginčo statiniui suteikta tipinio vietinio lygmens kultūros paveldo objekto apsauga nepaneigė statinio savininkų teisių.
III.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės priimant naują sprendimą – pareiškėjo D. M. skundą tenkinti pilna apimtimi.
30. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
30.1. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, bei nepaisė aktualios Lietuvos teismų praktikos, kadangi netinkamai įvertino pateiktų įrodymų pakankamumą bei patikimumą ir nepagrįstai sprendė, jog Pastatas į Kultūros paveldo registrą įtrauktas remiantis išsamiais ir pakankamais tyrimais bei archyvine medžiaga. Tiek Akto 15.1 punkte, tiek Kultūros vertybių registro išraše yra nurodyta, jog Pastatas į Kultūros vertybių registrą buvo įtrauktas remiantis tik internetine publikacija pavadinimu „P. V. vila“. Bylos nagrinėjimo metu, Kultūros paveldo departamentas papildomai į bylą pateikė habil. dr. A. M. 1996 metais atliktų Kačerginės, Zapyškio ir Kulautuvos urbanistinių tyrimų ištrauką, kurioje pavaizduotas Kačerginės 1996 metų būklės planas ir kuriuo neva taip pat buvo remiamasis sprendžiant ar yra reikalinga Pastatui suteikti teisinę apsaugą. Pareiškėjas 2020 m. liepos 26 d. rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodęs, jog susipažinus su pateikta tyrimo ištrauka, kyla pagrįstų abejonių ar pateikta ištrauka kaip nors patvirtina Pastato svarbą ir reikalingumą pripažinti kultūros vertybe. Pareiškėjas yra įsitikinęs, jog Departamentas sąmoningai iš habil. dr. A. M. 1996 m. atliktų Kačerginės, Zapyškio ir Kulautuvos urbanistinių tyrimų į bylą pateikė tik ištrauką, bet ne visą šio tyrimo medžiagą. Pareiškėjo įsitikinimu, tyrime apie Pastatą net nebuvo užsiminta, o į bylą pateikus tik ištrauką buvo siekiama suklaidinti tiek proceso šalis, tiek teismą ir dirbtinai sukurti reikalingus istorinius šaltinius. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktos ištraukos tikrumo bei to kaip pateikta ištrauka patvirtina Pastato svarbą ir reikalingumą jį pripažinti kultūros vertybe. Pareiškėjo įsitikinimu, bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo nustatyta jokių istorinių ir / ar archyvinių šaltinių, patvirtinančių, jog Pastatas, kaip nurodoma Akte, priklausė būtent P. V. ir / ar, kad Pastato inžinierius buvo P. V.. Byloje esantys Vertinimo tarybos atlikti fiksacijos tyrimai bei Akte nurodyta beasmenė publikacija taip pat niekaip nepatvirtino Pastato kultūrinės reikšmės ir reikalingumo įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
30.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė pareiškėjui. Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Pareiškėjo nuomone, pareiga įrodyti, jog Pastatas į Kultūros vertybių registrą buvo įtrauktas pagrįstai, atlikus reikiamus tyrimus, remiantis išsamia archyvine ir / ar istorine medžiaga bei nustačius visas reikšmingas aplinkybes, tenka atsakovui. Reikalavimas įrodyti, kad nėra jokių istorinių ir / ar archyvinių duomenų, patvirtinančių Pastato kultūrinį reikšmingumą bei tai, jog Pastatas priklausė būtent P. V. ar, kad Pastato inžinierius buvo P. V. reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Todėl, nagrinėjamu atveju, būtent atsakovas, teigdamas, jog Pastatas į Kultūros vertybių registrą buvo įtrauktas pagrįstai, turi pareigą įrodyti, jog yra atlikti išsamūs tyrimai, surinkta pakankama ir išsami medžiaga, vienareikšmiškai patvirtinanti Pastato kultūrinį reikšmingumą bei reikalingumą jį pripažinti kultūros vertybe.
Atsiliepimas
31. Atsakovas Vertinimo taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko argumentus, išdėstytus Departamento atsiliepime į apeliacinį skundą ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
33. Departamentas, cituodamas pirmosios instancijos teismo išvadas ir joms pritardamas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes. Departamento nuomone, pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių byloje esančius faktus ir pareiškėjo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai taikė materialiąsias bei proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
34. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos trečiosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2019 m. lapkričio 11 d. akto Nr. KPD-SK-411, kuriuo Pastatui suteikta teisinę apsaugą ir „Vilos“ pavadinimas, nustatytos vertingosios savybės, vietinis reikšmingumo lygmuo ir apibrėžtos teritorijos ribos, teisėtumas ir pagrįstumas.
35. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Vertinimo taryba, priimdama Aktą, rėmėsi KPC atliktais išsamiais fiziniais fotofiksacijos tyrimais, amžiaus cenzo bei autentiškumo požymių patikra, rėmėsi turima archyvine medžiaga, ankstesnių tyrimų ataskaitomis, publikacijomis. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Akte nustatytos išvados negali būti paneigtos ir dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog Pastatas į Kultūros vertybių registrą buvo įtrauktas nepagrįstai.
36. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais motyvais, kuriuos nurodė pirmosios instancijose teismui, bei mano, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą netinkamai įvertino pateiktų įrodymų pakankamumą bei patikimumą ir nepagrįstai sprendė, jog Pastatas į Kultūros paveldo registrą įtrauktas remiantis išsamiais ir pakankamais tyrimais bei archyvine medžiaga.
37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
38. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
40. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje surinktų įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).
41. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas spręsdamas dėl ginčijamos vertingosios savybės nustatymo, vertino ne tik atsakovo ar trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus, bet ir byloje pateiktų įrodymų visumą. Atkreiptinas dėmesys, kad Vertinimo taryba, priimdama Aktą, rėmėsi KPC atliktais išsamiais fiziniais fotofiksacijos tyrimais, amžiaus cenzo bei autentiškumo požymių patikra, rėmėsi turima archyvine medžiaga, ankstesnių tyrimų ataskaitomis, publikacijomis. Be to, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog tai, kad habil. dr. A. M. 1996 m. atliktų Kačerginės, Zapyškio ir Kulautuvos urbanistinių tyrimai ar jų ištrauka nebuvo nurodyta skundžiamame akte, o pateikta teisminio nagrinėjimo metu, nepaneigė Akte nustatytų aplinkybių ir jo pagrįstumo, kadangi pirminės teisinės apsaugos kultūros paveldo objekto suteikimui pakanka ir išsamių fotofiksacijos / fizinių tyrimų, amžiaus cenzo ir kitų autentiškumo, reikšmingumo (pagal Kriterijų aprašą) požymių patikros.
42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Pastatas pripažintas kultūros paveldo objektu ir įtrauktas į Kultūros vertybių registrą dėl savo architektūros, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo argumentus, kad neturėjo būti atlikti istoriniai, archeologiniai ar kitokie tyrimą tam, kad objektą įtraukti į nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų registrą ir apibrėžti jo tipines (o ne unikalias ar individualias) vertingąsias savybes. Be to, teismas rėmėsi ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kurie patvirtino, kad Pastatas baigtas statyti 1938 metais, t. y. atitinka daugiau nei 50 metų amžiaus cenzo kriterijų, taigi autentiškumo požymių patikra remiasi tyrimais. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl Pastato dalies, kuri pripažinta vertingąja savybe, amžiaus, be to, dalis statinio (priestatas) nebuvo pripažintas vertingąja savybe ar elementu, kadangi pristatytas vėliau. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, sutiktina, kad autentiškumui nustatyti šiuo atveju nereikalingi didesnės apimties ir kitokių sričių nei nustatytas reikšmingumas tyrimas. Kadangi Vertinimo taryba buvo kompetentingas viešojo administravimo subjektas ginčijamam sprendimui priimti pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį., Aktas iš esmės atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus motyvuotumo ir pagrįstumo prasme.
43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė pareiškėjui, kadangi remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011). Nagrinėjamu atveju, kaip jau nustatyta anksčiau, atsakovas, priimdamas Aktą, vadovavosi pakankamais duomenimis, t. y. išsamiais fiziniais fotofiksacijos tyrimais, amžiaus cenzo bei autentiškumo požymių patikra, archyvine medžiaga, ankstesnių tyrimų ataskaitomis, publikacijomis. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui šias aplinkybes paneigiančių duomenų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju Akte nustatytos išvados negali būti nuginčytos. Taigi, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių taikymo byloje aspektu, nėra pagrindo pripažinti, kad jos būtų pažeistos.
44. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Vertinimo tarybos Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti pareiškėjo skundo argumentais.
45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.