Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant prokurorui Gražvydui Kazlauskui, gynėjui advokatui Sauliui Kučiui, nuteistajam M. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio mieto apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 300 str. 1 d. ir nuteistas šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2006-02-08 nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2007-02-08 nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie neatliktos bausmės dalies 8 mėnesių 7 dienų, pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir M. R. paskirta galutinė vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio mėn. pradžioje, ne vėliau kaip sausio 5 d., tyrimu nenustatytą valandą, Panevėžio mieste, tyrimu nenustatytoje vietoje, suklastojo tikrą dokumentą - darbo sutartį, įrašydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, o būtent, kad jis nuo 2009 m. sausio mėnesio, dirba UAB „V.“ statybos darbų direktoriumi, nors tuo metu minėtoje bendrovėje nedirbo, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą - UAB „V.“ 2009 m. sausio 5 d. darbo sutartį Nr. 4 ir šį žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno ir 2009 m. sausio 05 d., tyrimu nenustatytą valandą panaudojo pateikdamas jį Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Panevėžio regiono pataisos inspekcijos Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijai, kontroliavusiai jo elgesį lygtinio paleidimo nuo bausmės, metu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, pagrįstai pripažino M. R. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, tinkamai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal LR BK 300 str. 1 d. bei paskyrė jam teisingą bausmę. Išanalizavusi skunduose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neranda pagrindo tenkinti apelianto skundo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą ir teismo išvadas, susijusias su tam tikrų faktinių bylos aplinkybių konstatavimu, pateikdamas sau palankų vertinimą, ir būtent tokiu pagrindu neigdamas savo kaltę. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota LR BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje, vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieną įrodymą atskirai bei įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad M. R. įvykdė jam inkriminuotą veiką. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008). Pagal BK 300 str. dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas (nutartis Nr. 2K-290/2008). Jo turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos (kasacinės nutartys Nr. 2K-138/2009, 2K-7-200/2008). Atskleidžiant BK 300 str. numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, svarbu nustatyti kaltinamo asmens veiksmų apimtį, konkrečiai įvardyti, kuo šie veiksmai pasireiškė suklastojant bei panaudojant kaltinime nurodytą dokumentą. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Tačiau jame nebūtinai visa informacija turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės. Kadangi nusikaltimo sudėtis formalioji, baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo. Subjektyviajam šio nusikaltimo požymiui – kaltei – yra būdinga tiesioginė tyčia. Tai reiškia, kad pagamindamas netikrą ar klastodamas tikrą dokumentą, jį panaudodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d.).

Nuteistojo M. R. apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis siekia būti išteisintas pagal LR BK 300 str. 1 d., yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltė dėl tikro dokumento – darbo sutarties suklastojimo ir šio žinomai suklastoto dokumento laikymo, gabenimo ir panaudojimo neabejotinai įrodyta byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais – liudytojo R. M. parodymais, specialisto išvada bei kitais rašytiniais įrodymais, kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę ir leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją, kad jis jokių nusikalstamų veiksmų neatliko. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė apelianto versiją, kad darbo sutartį, kurią jis nunešė į pataisos inspekciją ir pateikė pareigūnui, vykdančiam jo priežiūrą, jam pateikė R. M.. Kolegija tokią apelianto versiją laiko tik kaip jo pasirinktą gynybos poziciją. Pats liudytojas R. M. neigia pasirašęs ant 2009-01-05 darbo sutarties dėl M. R. įdarbinimo UAB „V.“ statybos darbų direktoriumi, teigdamas, kad darbo sutarties su M. R. jis tuo metu sudaryti bei joje pasirašyti negalėjo, nes pats dar nedirbo UAB „V.” direktoriumi. R. M. parodė, kad M. R. jam pasiūlė tapti perpirktos įmonės – UAB „V.“ direktoriumi, su kuo jis sutiko. Sutartą dieną prie notaro kontoros susitiko su M. R. ir tuo metu dar buvusia jo drauge J. S. (dabar žmona – J. R.) tvarkyti dokumentų dėl jo įforminimo UAB „V.“ direktoriumi. Tačiau pas notarą išsiaiškino, kad jo įregistruoti UAB „V.“ direktoriumi negalima, nes jis tuo metu neturėjo jokio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Tada M. R. nusprendė, kad laikinai bendrovės direktorės pareigas eis J. S.. 2008 m. gruodžio mėnesio pabaigoje kreipėsi į migracijos skyrių dėl asmens tapatybės kortelės išdavimo. Asmens tapatybės kortelę gavo 2009 m. sausio 9 d. ir apie tai tą pačią dieną informavo M. R..UAB „V.“ direktoriumi jis buvo įformintas 2009 m. sausio 20 d. M. R. UAB „V.“ jis įdarbino 2009 m. sausio mėnesio pabaigoje, kai jau pats ėjo bendrovės direktoriaus pareigas. Bendrovės antspaudą bei dokumentus jis gavo kai pradėjo dirbti UAB „V.“. Liudytojo R. M. parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs viso proceso metu, liudytojas juos patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, todėl netikėti jais kolegija neturi pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad minėtas liudytojas turėtų pagrindą apkalbėti apeliantą. Be to, liudytojo R. M. parodymus vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos įrodymai. Liudytojo R. M. parodymus, kad jis neturėjo jokio asmens dokumento, todėl notarė negalėjo sutvarkyti dokumentų dėl jo paskyrimo bendrovės direktoriumi, patvirtina prašymas išduoti (pakeisti) asmens tapatybės kortelę, iš kurio matyti, kad R. M. prašymą išduoti asmens tapatybės kortelę migracijos tarnybai pateikė 2008-12-29, asmens tapatybės kortelė pagaminta – 2008-12-31, o liudytojas ją atsiėmė 2009-01-09. Liudytojo R. M. paaiškinimus, kad jis minėtos sutarties nepasirašinėjo, patvirtina ir 2009-09-07 specialisto išvada Nr. 11-2162(09), kurioje nurodyta, kad sutartį pasirašė ne R. M., o kitas asmuo, sutartyje nėra įrašų, rašytų R. M.. Tai, kad R. M. UAB „V.“ 2009-01-05 dar nedirbo patvirtina 2010-04-08 VĮ „Registrų centras“ pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad 2009-01-14 VĮ „Registrų centras“ Panevėžio filialas gavo prašymą registruoti juridinių asmenų registre duomenis apie pakeistus UAB „V.“ vadovo duomenis. Vadovo duomenų pakeitimas įregistruotas 2009-01-20. Iš 2010-04-13 VSDFV Panevėžio skyriaus raštų matyti, kad pranešimas apie R. M. priėmimą į darbą nuo 2009-01-27 pateiktas tą pačią dieną – 2009-01-27. Taigi pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad sutarties pasirašymo metu 2009-01-05 R. M. UAB „V.“ direktoriaus įgaliojimų dar neturėjo. Byloje nustatyta, kad nuteistasis M. R. Kauno apygardos teismo 2008-08-26 nutartimi lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos jam neatlikus 8 mėnesių 7 dienų paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nustatant pareigas: 3 kartus per mėnesį registruotis pataisos inspekcijoje, uždrausti išeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ir uždraudžiant išvykti ilgiau kaip 7 paroms už gyvenamosios vietos rajono ribų be leidimo. Lygtinio paleidimo iš pataisos įtaigos metu nuteistojo elgesį kontroliavo Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcija. Bylos duomenimis, nuteistasis M. R. buvo užsiregistravęs darbo biržoje, tačiau nuo 2008-11-28 bedarbio statusas jam buvo sustabdytas trims mėnesiams. Nuteistojo M. R. elgesį kontroliavęs T. D. teisme parodė, kad M. R. išbraukus iš darbo biržos sąrašų, jo pareikalavo, kad jis įsidarbintų ir per dvi savaites pateiktų darbo sutartį. M. R. jiems pateikė darbo sutartį. Jie kas du mėnesius tikrindami Sodros duomenų bazę nustatė, kad M. R. nedirba, mokesčių nemoka. Kilo įtarimas dėl pateiktos darbo sutarties teisėtumo. M. R. paaiškino, kad jo darbo sutartis nebuvo laiku atiduota į Sodrą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nors M. R. 2009 m. sausio 5 d. ir buvo UAB „V.“ akcininkas, tačiau statybos darbų direktoriumi jis nedirbo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus duomenimis, M. R. UAB „V.“ dirba nuo 2009-04-01, duomenys apie jo priėmimą į darbą pateikti pavėluotai - 2009-04-08. Pirmiau paminėta specialisto išvada nustatyta, kad 2009-01-05 darbo sutartyje Nr. 4 antrame lape, eilutėje „Darbuotojas“ rankraštinį įrašą „(duomenys neskelbtini)“ parašė ir sutartį pasirašė M. R.. Taigi byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma nepalieka jokių abejonių, kad nuteistasis M. R., žinodamas, kad ne R. M. jam davė sutartį bei joje pasirašė, taip pat, kad sutartyje įrašyta informacija apie tai, kad jis nuo 2009 m. sausio mėnesio dirba UAB „V.“ statybos darbų direktoriumi yra neatitinkanti tikrovės, nes jis tuo metu minėtoje bendrovėje nedirbo, šią sutartį patvirtino savo parašu, taip ją suklastodamas. Be to, šią suklastotą sutartį laikė, gabeno bei pateikė Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijai, kontoliavusiai jo elgesį lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu kaip įrodymą, patvirtinantį jo įdarbinimą įmonėje. Nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepaneigia byloje pateikti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys, kad pagal Juridinių asmenų registro tvarkytojo Mokesčių mokėtojų registrui pateiktus duomenis, R. M. UAB „V.“ dirbo laikotarpiu nuo 2008-12-01 iki 2009-03-06, nes pagal Juridinių asmenų registro tvarkytojo Mokesčių mokėtojų registrui pateiktus duomenis UAB „V.“ laikotarpiu nuo 2008-11-10 iki 2008-12-01 vadovavo J. R.. Bylos duomenimis, santuoka tarp M. R. ir J. S. buvo sudaryta ir registruota 2009-09-09, todėl UAB „V.“ laikotarpiu nuo 2008-11-10 iki 2008-12-01 vadovauti J. R. negalėjo. Taigi nuteistojo M. R. kaltė, padarius jam inkriminuotą BK 300 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, įrodyta, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir jį dėl šios veikos išteisinti.

Apelianto prašymas jo veiksmus pripažinti mažareikšmiais atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal BK 37 straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, atsižvelgiama tiek į objektyviuosius (pažeistas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius), tiek į subjektyviuosius (tyčios kryptingumą, motyvus) požymius. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kartu pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga (kasacinės nutartys Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7/2011 ir kt.). Bylos duomenimis, M. R. suklastojo darbo sutartį bei ją laikė, gabeno ir pateikė Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijai, kontoliavusiai jo elgesį lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu kaip įrodymą, patvirtinantį jo įdarbinimą įmonėje, t. y. iš esmės turėdamas tikslą nuslėpti savo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu privalomos pareigos – dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, nevykdymą. Tokiais savo neteisėtais veiksmais apeliantas pažeidė BK 300 straipsniu ginamą vertybę – teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad padaryta nusikalstama veika, pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant ją BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkanti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad jis savo veiksmais jokios žalos niekam nepadarė, kas jo nuomone, yra pagrindas jo veiksmus pripažinti mažareikšmiais, šiuo atveju neturi jokios įtakos vertinat M. R. veiksmus, nes BK 300 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir neapima pavojingų padarinių, tokių kaip žalos atsiradimas, kilimo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje. Bausmės skyrimo motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir nuteistojo asmenybę. M. R. už padarytą nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė, artima minimaliai yra teisinga ir tinkama realizuoti LR BK 41 straipsnyje numatytus tikslus.

Skundo ribose keisti nuosprendį ar jį panaikinti pagrindų nenustatyta, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti.