Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2021-02-04 · Civilinė byla Nr. e2A-75-330/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-02-04
Bylos Nr.
e2A-75-330/2021
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Antanas Rudzinskas
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „InnoForce“, G. R., O. R.
(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „InnoForce“, G. R. ir O. R. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėto komercinės (gamybinės) paslapties įgijimo bei atskleidimo, žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „ERP“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovų solidariai priteisti 936 455,80 Eur dydžio žalos, kilusios dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, atlyginimą.

2. Ieškovės teigimu, prašomą priteisti žalos atlyginimą sudaro atsakovės UAB „InnoForce“ per laikotarpį nuo 2011 m. iki 2015 m. gautas grynasis pelnas. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas G. R. nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2012 m. vasario 9 d. buvo UAB „ERP“ verslo vystymo direktorius, todėl buvo supažindintas su bendrovės konfidencialią informaciją sudarančių duomenų sąrašu, o darbo sutartyje pasirašė nuostatas dėl bendrovės komercinės paslapties ir kitos konfidencialios informacijos neatskleidimo. Atsakovė O. R. nuo 2003 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. sausio 11 d. bendrovėje ėjo pardavimų direktorės pareigas, taip pat buvo supažindinta su konfidencialios informacijos duomenų sąrašu, darbo sutartyje pasirašė nuostatas dėl bendrovės komercinės paslapties ir kitos konfidencialios informacijos neatskleidimo, įsipareigojo išlaikyti visišką bendrovės konfidencialios informacijos slaptumą. Atsakovė UAB „InnoForce“ buvo įsteigta 2011 m. spalio 17 d. ir jos pagrindinė veikla, kaip ir ieškovės, buvo IT paslaugų ir modernių integruotų sprendimų valstybinėms bei privataus sektoriaus organizacijoms teikimas.

3. Ieškovės teigimu, BUAB „ERP“ bankroto byloje teismų nutartimis buvo nustatyta, kad atsakovai G. R. ir O. R. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir (ar) neteisėtai pasinaudojo ieškovės komercine (gamybine) paslaptimi, tai yra konstatuota, jog perėję dirbti pas atsakovę UAB „InnoForce“, atsakovai G. R. ir O. R. pasinaudojo dirbant UAB „ERP“ sukaupta patirtimi, įgytomis žiniomis, reputacija ir pažintimis bei sudarė konkurenciją informacinių technologijų paslaugų teikimo srityje, jog pateikdami teismui pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo jie siekė ne tik sudaryti ieškovei konkurenciją tų pačių paslaugų teikimo srityje, bet ir pašalinti ją iš rinkos. Ieškovės bankroto byloje taip pat pažymėta, kad neturėtų būti apeliuojama vien tik į viešųjų pirkimų sutarčių sudarymą, nes ieškovė teikė specialias paslaugas ir buvo lyderė savo veikimo rinkoje, o išskaidžius bendrovės veiklą tapo akivaizdu, jog su valstybinėmis įmonėmis ieškovės sudarytos sutartys turėjo būti tęsiamos, todėl į rinką įsiliejus atsakovei UAB „InnoForce“, ši lengvai perėmė ieškovės neįvykdytus įsipareigojimus.

4. Atsakovai UAB „InnoForce“, G. R. ir O. R. su ieškiniu nesutiko, prašydami jį atmesti.

Atsiliepimas

5. Atsakovė UAB „InnoForce“ nurodė, kad negali būti kaltinama ieškovės BUAB „ERP“ konfidencialios informacijos ar komercinės paslapties atskleidimu bei nesąžininga konkurencija ieškovės atžvilgiu, nes jokios konfidencialios informacijos ar komercinių paslapčių atsakovė UAB „InnoForce“ nežinojo ir neatskleidė, taip pat nebuvo ieškovės konkurentė, nes skyrėsi ieškovės ir atsakovės veiklos laikotarpiai (UAB „InnoForce“ buvo įsteigta, kai UAB „ERP“ jau buvo nemoki ir nebevykdė veiklos).

6. Atsakovas G. R. pabrėžė, kad nebuvo patvirtintas UAB „ERP“ konfidencialios informacijos sąrašas, ieškovė nepateikė tai pagrindžiančio įrodymo, o atsakovo darbo sutartyje tik deklaratyviai buvo nurodytos konfidencialios informacijos gairės. G. R. teigimu, vien tik faktas, kad jis įsidarbino UAB „InnoForce“, nereiškia, jog buvo atskleista kokia nors ieškovės konfidenciali informacija. Atsakovas G. R. taip pat pažymėjo, kad neviliojo jokių ieškovės darbuotojų pereiti dirbti į UAB „InnoForce“ ir akcentavo, jog darbuotojai savo iniciatyva nutraukinėjo darbo sutartis su ieškove dėl laiku nemokamo darbo užmokesčio, patalpų veiklai neturėjimo.

Atsiliepimas

7. Atsakovė O. R. nesutiko su ieškovės teiginiais dėl darbuotojų viliojimo iš UAB „ERP“. Atsakovė aiškino, kad nei UAB „InnoForce“ prisiviliojo ją (O. R.), nei ji pati (O. R.), vėliau įsidarbinusi UAB „InnoForce“, neperdavė jokios informacijos, susijusios su ieškovės darbuotojais, taip pat asmeniškai neviliojo ieškovės darbuotojų. Atsakovė nurodė, kad jos išėjimą iš darbo pas ieškovę lėmė ne siekis pašalinti ieškovę iš rinkos, o ieškovės struktūriniai pertvarkymai.

Žemesnės instancijos teismas

8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei BUAB „ERP“ iš atsakovų UAB „InnoForce“, G. R. bei O. R. solidariai 58 990,10 Eur dydžio žalos atlyginimą, paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą pakeitė. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimus atsakovų G. R. bei O. R. atžvilgiu, o ieškinį atsakovei UAB „InnoForce“ tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš šios atsakovės 252 937,05 Eur dydžio žalos atlyginimą, atitinkamai perskirstydamas šalių bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

10. Atsakovai G. R. ir UAB „InnoForce“ 2019 m. liepos 18 d. pateikė teismui prašymą dėl proceso byloje atnaujinimo, kuriame proceso atnaujinimo pagrindu įvardijo naujai paaiškėjusią aplinkybę – ikiteisminiame tyrime pateiktoje specialisto išvadoje nustatytą tikrąjį ieškovės BUAB „ERP“ tapimo nemokia momentą 2011 m. gruodžio 31 d. Atsakovai G. R. ir UAB „InnoForce“ akcentavo, kad priimdamas sprendimą byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismas vadovavosi kitoje civilinėje byloje Nr. B2-2135-585/2015 padaryta priešinga išvada, jog BUAB „ERP“ buvo moki 2012 m. sausio 30 d. Atsakovų nuomone, ši naujai paaiškėjusi aplinkybė paneigia teismų konstatuotą faktą apie tai, G. R. ir O. R. prisidėjo prie BUAB „ERP“ privedimo prie bankroto.

11. Ieškovė BUAB „ERP“ su prašymu atnaujinti bylos procesą nesutiko ir prašė jį atmesti. Ieškovės teigimu, atsakovų G. R. ir UAB „InnoForce“ prašyme nurodytos aplinkybės yra nereikšmingos, kadangi ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu dėl to, jog buvęs bendrovės vadovas kartu su akcininkais iššvaistė bendrovės lėšas, jog G. R. su kita bendrovės akcininke užsiėmė konkuruojančia veikla ir trukdė susitarti su pagrindiniu bendrovės kreditoriumi dėl jos veiklos refinansavimo.

Žemesnės instancijos teismas

12. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu ir paskyrė ją nagrinėti pakartotinai. Šia nutartimi teismas, be kita ko, pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti savo argumentus ir samprotavimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, susijusius su bylos nagrinėjimo atnaujinimo pagrindu.

13. Atnaujinus bylos nagrinėjimą atsakovai UAB „InnoForce“ ir G. R. prašė priimti naują teismo sprendimą, kuriuo ieškinį visiškai atmesti.

Atsiliepimas

14. Atsakovė O. R. nurodė, jog neteikė prašymo atnaujinti bylos procesą, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartimi ieškinys jos atžvilgiu buvo atmestas, tačiau palaiko proceso atnaujinimą inicijavusių atsakovų išdėstytą poziciją.

15. Pakartotinai nagrinėjant bylą ieškovė akcentavo, kad atsakovai nepagrįstai išplečia bylos nagrinėjimo ribas, nesusieja jų su proceso atnaujinimo pagrindu, taip siekdami iš naujo išnagrinėti bylą, kurioje jau yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai. Ieškovės vertinimu, atsakovų nurodyta nauja bylos aplinkybė nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytoms aplinkybėms dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir ieškovės pašalinimo iš rinkos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu BUAB „ERP“ ieškinį atsakovams UAB „InnoForce“, G. R. ir O. R. atmetė bei paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Sprendimo 80 punkte pažymėta, kad teismui priėmus naują sprendimą, ankstesni teismų sprendimai (nutartys) šioje byloje netenka teisinės galios (CPK 371 straipsnio 3 dalis).

17. Pagal į bylą pateiktus duomenis teismas nustatė, kad UAB „ERP“ nemokumo atsiradimo momentu laikytina 2011 m. gruodžio 31 d.

18. Įvertinęs šioje byloje priimto Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo motyvus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad bylą nagrinėdamas pirmą kartą teismas netyrė ir nenustatinėjo ieškovės BUAB „ERP“ nemokumo momento, apsiribodamas tik prejudicinių faktų citavimu iš kitos civilinės bylos, kurioje BUAB „ERP“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, be kita ko, nurodęs, jog ieškovė iki šiol būtų vykdžiusi veiklą, jei atsakovai G. R. ir O. R. nebūtų atlikę išvardintų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, o atsakovė UAB „InnoForce“ nebūtų pasinaudojusi G. R. ir O. R. neteisėtais veiksmais sudarytomis veiklos sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, šioje byloje priėmęs 2019 m. vasario 19 d. nutartį, taip pat nenustatinėjo ir netyrė ieškovės nemokumo momento, pritardamas pirmosios instancijos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendime padarytoms išvadoms, nors ir pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo labai glaustai.

19. Teismas pažymėjo, kad visi ieškovės nurodyti atsakovų tariamai neteisėti veiksmai buvo atlikti 2012-ais ir vėlesniais metais. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė buvo nemoki jau 2011 m. gruodžio 31 d., akivaizdu, kad teismų išvados negali būti nei teisingos, nei pagrįstos, kadangi 2012 metais ir vėliau atlikti atsakovų veiksmai jau negalėjo sukelti ieškovei nemokumo ar būti nukreipti konkuravimui su ja. Po 2011 m. gruodžio 31 d. (nemokumo momento) ieškovė realiai neturėjo galimybių ir nebevykdė pagrindinės veiklos, tai yra nedalyvavo viešųjų pirkimų konkursuose ir nesudarinėjo naujų sutarčių, kas iš esmės įrodo jos nekonkuravimą rinkoje.

20. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, esant naujai paaiškėjusiai aplinkybei (BUAB „ERP“ nemokumo momentui) ir atmetus teismų klaidingai nustatytus prejudicinius faktus, ieškovės ieškinys laikytinas nepagrįstu, nes byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodytus ieškinio faktinius pagrindus.

21. Teismas taip pat pabrėžė, kad ieškovė apskritai neįrodė, koks yra BUAB „ERP“ komercinių paslapčių sąrašas (jis nepateiktas į bylą), kad visi ieškovės nurodyti klientai buvo ne privatūs juridiniai asmenys, bet atsiradę laimėjus viešųjų pirkimų konkursus. Teismas akcentavo, kad informacija apie viešuosius konkursus ir iš to atsiradusius klientus yra skelbiama viešai, be to, UAB „InnoForce“ ir BUAB „ERP“ niekada nedalyvavo tame pačiame viešųjų pirkimų konkurse, todėl UAB „InnoForce“ nekonkuravo su ieškove ir nesiekė pašalinti ieškovės iš rinkos.

22. Teismo vertinimu, naujai paaiškėjusi aplinkybė – ieškovės nemokumo momentas – papildomai įrodo ir patvirtina faktą, kad ieškovė po 2011 m. gruodžio 31 d. nebevykdė veiklos ir faktiškai nekonkuravo su UAB „InnoForce“, kadangi tik UAB „ERP“ nustojus veikti, UAB „InnoForce“ pradėjo vykdyti savo veiklą.

23. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad BUAB „ERP“, turėdama skolų valstybinio socialinio draudimo fondui, pagal viešuosius pirkimus reglamentuojančias imperatyvias įstatymų normas nebūtų galėjusi dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad teismai, nagrinėdami BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu bylą, nenustatė, ar ieškovei buvo padaryta žala.

24. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustačius ieškovės BUAB „ERP“ tikslų nemokumo momentą, konstatuotina, kad su nemokia ir faktiškai veiklos nevykdžiusia ieškove atsakovė UAB „InnoForce“ nekonkuravo ir negalėjo konkuruoti, taip pat negalėjo pasinaudoti komercine paslaptimi ir padaryti žalos, o tokios konstatuotos aplinkybės šioje byloje anksčiau priimtus teismų procesinius sprendimus daro nepagrįstais ir neteisėtais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

25. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „ERP“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „InnoForce“ 252 937,05 Eur žalos atlyginimą. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės aktą, kurį prašo pridėti prie bylos.

Žemesnės instancijos teismas

26. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Atnaujinęs procesą pirmosios instancijos teismas išėjo už pakartotinio bylos nagrinėjimo ribų – teismas bylą nagrinėjo ne tik apimtyje to pagrindo, dėl kurio buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas (aplinkybė dėl ieškovės nemokumo momento), tačiau visoje nagrinėto ginčo apimtyje.

26.2. Teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovė 2012 metais esą nevykdė veiklos, niekaip nesusijusi su ieškovės nemokumo atsiradimo momentu.

26.3. Skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, kad nei atsakovė O. R., nei atsakovas G. R. neviliojo ieškovės darbuotojų pereiti į UAB „InnoForce“.

26.4. Teismas nustatė, kad nebuvo atskleista konfidenciali informacija apie ieškovę, tačiau tokia aplinkybė nėra susijusi su ieškovės nemokumo momentu.

26.5. Skundžiamame spendime teismas netinkamai taikė įmonių nemokumą reglamentuojančias teisės normas – teismas akivaizdžiai supainiojo „nemokumo“ ir „veiklos nutraukimo“ sąvokas.

26.6. Teismas nesirėmė ginčui aktualia teismų praktika ir tokiu būdu priėmė nepagrįstą sprendimą.

26.7. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Vien aplinkybė, kad nustatytas bendrovės nemokumo atsiradimo momentas pasikeitė tik 30 dienų skirtumu, negalėjo radikaliai pakeisti faktinės situacijos.

Atsiliepimas

27. Atsakovė O. R. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti, nepriimti ir nepridėti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateikto ekspertizės akto.

28. Atsakovės O. R. atsiliepimas motyvuojamas tokiais pagrindiniais atsikirtimais:

Žemesnės instancijos teismas

28.1. Teismas sprendimą priėmė neperžengdamas bylos proceso atnaujinimo pagrindų.

Šalies argumentai

28.2. Ieškovė nelogiškai teigia, kad teismas nustatė tokias naujas aplinkybes, kurios jau buvo nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

28.3. Teismas priėmė sprendimą remdamasis teisės aktais ir suformuota teismų praktika bei įvertinęs naujai paaiškėjusią aplinkybę visų šios bylos aplinkybių kontekste.

28.4. Nustačius naują aplinkybę dėl ieškovės nemokumo momento, kitos aplinkybės, kurios turėjo reikšmės sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, prarado savo reikšmę bei buvo paneigtos šios naujai paaiškėjusios aplinkybės.

28.5. Ieškovės nemokumo momento nustatymas sudarė galimybę teismui priimti sprendimą vadovaujantis ne prielaidomis, bet faktinėmis aplinkybėmis.

28.6. Piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė ekspertizės aktą, nes toks dokumentas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme.

Atsiliepimas

29. Atsakovai G. R. ir UAB „InnoForce“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30. Atsakovų G. R. ir UAB „InnoForce“ atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais motyvais:

30.1. Teismams anksčiau priimant ieškovės apeliaciniame skunde nurodytus procesinius sprendimus, jiems nebuvo žinomas ieškovės nemokumo momentas.

30.2. Ieškovė neginčija naujai paaiškėjusios aplinkybės, kad ieškovė buvo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d.

Šalies argumentai

30.3. Apeliaciniame skunde minimas ieškovės nemokumo momentas – 2012 m. sausio 30 d. yra akivaizdus teismo klaidinimas, nes tai yra data, kai buvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, bet ne teismo nustatytas nemokumo momentas.

30.4. Anksčiau bylą nagrinėję teismai vadovavosi fakto klaida, t. y. kad atsakovai G. R. ir O. R. sukėlė ieškovei nemokumą po 2012 m. balandžio mėn., nenustačius tikslios nemokumo datos.

30.5. Naujai paaiškėjusi aplinkybė lėmė būtinybę šią bylą išnagrinėti ir peržiūrėti priimtus teismų sprendimus pilna apimtimi.

30.6. Ieškovės apeliacinio skundo teiginiai dėl ieškovės komercinės paslapties ir konfidencialios informacijos atskleidimo prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai.

30.7. Ieškovė nuo pat bylos pradžios nepateikė nei vieno įrodymo, kad 2012 metais būtų sudariusi bent vieną viešojo pirkimo sutartį.

30.8. Ieškovės naujai teikiamas įrodymas – ekspertizės aktas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą.

31. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. birželio 11 d. ir 2021 m. sausio 11 d. gauti du analogiški atsakovės O. R. prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo priteisimo. 2021 m. sausio 12 d. gautas atsakovės UAB „InnoForce“ prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių šioje byloje apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

33. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė Lietuvos ekspertizės centro 2019 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akto kopiją.

34. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.).

35. Pirmosios instancijos teismui 2019 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akto kopija nebuvo pateikta. Teikdama naują įrodymą apeliacinės instancijos teisme apeliantė (ieškovė) nenurodė priežasčių, dėl kurių šis įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, nepagrindė, kodėl įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik po skundžiamo sprendimo priėmimo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, todėl su ieškovės apeliaciniu skundu teikiamą naują įrodymą – Lietuvos ekspertizės centro 2019 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akto kopiją atsisakoma priimti.

Dėl pakartotinio bylos nagrinėjimo ribų

36. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl civilinės bylos, kurios procesas buvo atnaujintas, pakartotinio nagrinėjimo ribų.

37. Proceso atnaujinimo institutas savo prigimtimi yra išimtinis (ekstraordinarinis) įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje akcentuojama, kad proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014 ir joje nurodytą praktiką).

38. Taikant proceso atnaujinimo institutą yra svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

39. Proceso atnaujinimo instituto ekstraordinarumą teisės sistemoje atspindi ir CPK 370 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma, jog atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Aiškindamas CPK 370 straipsnio 4 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokia nuostata reiškia, kad atnaujintos bylos nagrinėjimo ribos yra apibrėžtos teismo nutartyje, kuria procesas byloje atnaujintas – atnaujinus procesą teismas nagrinėja bylą, apsiribodamas tais klausimais, kurie kyla siekiant atsakyti, ar pareiškėjo, prašiusio atnaujinti procesą, konkrečiai suformuluotos ir motyvuotos abejonės dėl bylos išsprendimo tinkamumo yra pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-153-969/2020, 55 punktas ir jame nurodyta praktika).

40. Šios bylos procesas buvo atnaujintas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi. Toje nutartyje pirmosios instancijos teismas kaip proceso atnaujinimo pagrindą įvardijo atsakovų (pareiškėjų dėl proceso atnaujinimo) G. R. ir UAB InnoForce“ nurodytą naujai paaiškėjusią aplinkybę apie tai, kad ieškovė BUAB „ERP“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d. Atnaujindamas bylos procesą teismas pažymėjo, kad atsakovų G. R. ir UAB InnoForce“ teigimu, tokia naujai paaiškėjusi aplinkybė gali turėti įtakos žalos dydžio nustatymui šioje byloje. Vadinasi, atnaujinus procesą bylos pakartotinio nagrinėjimo ribos, vadovaujantis CPK 370 straipsnio 4 dalimi, turėjo būti apibrėžtos BUAB „ERP“ nemokumo atsiradimo momento įtakos žalos ieškovei padarymo faktui ir žalos dydžiui patikrinimu.

41. Apskųstame teismo sprendime padaryta išvada, kad po tapimo nemokia 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovė BUAB „ERP“ neturėjo galimybių ir nebevykdė pagrindinės veiklos – nedalyvavo viešųjų pirkimų konkursuose ir nesudarinėjo naujų sutarčių, todėl nebekonkuravo rinkoje. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje priimtoje 2019 m. vasario 19 d. nutartyje konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kada ieškovė visiškai nutraukė savo veiklą, todėl visiškas ūkinės komercinės veiklos nutraukimas sietas su teismo nutarties likviduoti ieškovę BUAB „ERP“ įsiteisėjimu (ne vėliau kaip 2014 m. lapkričio 15 d.). Nesutikdamas su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, bylos procesą atnaujinęs pirmosios instancijos teismas ieškovės veiklos nebevykdymą susiejo su įmonės nemokumo atsiradimo momentu ir jos negalėjimu dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Kaip teisingai apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį apeliantė (ieškovė) ir kaip jau buvo išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartyje, juridinio asmens nemokumo atsiradimo momentas ir veiklos nevykdymas negali būti sutapatinami dalykai. Pažymėtina, kad juridinio asmens nemokumą ir veiklos nevykdymą gali sieti koreliacinis, bet ne priežastinis ryšys – vien tai, kad juridinis asmuo nėra pajėgus padengti savo turimų skolinių įsipareigojimų, nesuponuoja išvados, kad toks juridinis asmuo apskritai negali (negeba ar jam uždrausta) vykdyti komercinės ūkinės veiklos. Nemokumo faktas savaime nelemia ūkinės komercinės veiklos nevykdymo (nutraukimo), o ieškovės faktinis dalyvavimas ar nebedalyvavimas tam tikruose viešųjų pirkimų konkursuose nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, apie kurią neturėjo duomenų (apie ją nežinojo ir neturėjo žinoti) anksčiau šią bylą nagrinėję teismai.

42. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant pagal bylą pirmą kartą nagrinėjusio Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo, taip pat pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarties turinį, ieškovės BUAB „ERP“ konkretus nemokumo momentas apskritai nebuvo nustatinėjamas nei šią bylą nagrinėjusių teismų, nei remtasi kitoje byloje dėl ieškovės nemokumo momento nustatytu prejudiciniu faktu. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartyje žalos ieškovei atsiradimas sietas su kitomis nustatytomis aplinkybėmis – buvusių ieškovės darbuotojų, užimančių vadovaujamas pareigas, kurie buvo ir ieškovės akcininkais, perėjimu dirbti į konkuruojantį verslo subjektą, kur sudarytos sąlygos pasinaudoti dėl darbo pas ieškovę turėta (turima) konfidencialia informacija, ieškovės veiklos perkėlimu į konkuruojantį juridinį asmenį, kitų ieškovės darbuotojų perėjimu dirbti į UAB „InnForce“, siekiu pašalinti ieškovę iš rinkos (pareiškimo teikimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, po kurio ieškovės finansinė padėtis dar labiau pablogėjo). Nei vienai iš tokių teismo nustatytų aplinkybių atsakovų nurodytas tikslaus ieškovės nemokumo momento nustatymas nedaro esminės įtakos (ieškovės mokumo pabaigos ar nemokumo pradžios faktas nei paneigia, nei patvirtina įvardytų aplinkybių egzistavimą). Be to, pažymėtina, kad minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartyje yra akcentuota, jog ieškovės kaip bankrutuojančios bendrovės statusas (taigi ir nemokumo buvimo faktas) pats savaime neeliminuoja jos galimybės konkuruoti. Vadinasi, teismas, atnaujinęs procesą tuo teisiniu pagrindu, kad paaiškėjo konkretus ieškovės BUAB „ERP“ nemokumo pradžios momentas, negalėjo iš naujo vertinti tų aplinkybių, kurios nesusijusios su bendrovės nemokumo momento nustatymu, kaip naujai paaiškėjusia aplinkybe.

43. Be to, pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime vertindamas galimybes atskleisti ieškovės komercinę paslaptį ir sukelti jai žalą, žalos atsiradimo negalimumą klaidingai siejo su BUAB „EPR“ nemokumo momentu – tai yra su tuo, kad atskleidus nemokios ir (ar) veiklos nevykdančios įmonės komercinę paslaptį žala negali atsirasti. Pabrėžtina, kad komercinę paslaptį sudaranti informacija turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes ji yra slapta (Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai, kad subjektas pats nesinaudoja ar negali naudotis savo turima slapta informacija, nereiškia, jog ši slapta informacija automatiškai praranda vertę – tokia informacija, pavyzdžiui, gali būti (lieka) aktyvu, kurį galima perleisti kitam subjektui. Kiti apskųstame teismo sprendime aptarti komercinių paslapčių bei jų teisinio reguliavimo aspektai nėra susiję su juridinio asmens (ieškovės) nemokumu, todėl atnaujinus bylos procesą negalėjo būti vertinami.

44. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atnaujinus šios bylos procesą naujai paaiškėjusios aplinkybės pagrindu, įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) jau nustatytos aplinkybės ir atsakovų prašyme atnaujinti procesą pateikti argumentai, kuriais remiantis siekiama paneigti įsiteisėjusiame teismo sprendime (nutartyje) pateiktus išaiškinimus, pakartotinai nagrinėjant bylą teismo galėjo būti iš naujo vertinami tik ta apimtimi, kiek jie yra susiję su UAB „ERP“ nemokumo momento nustatymu. Išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadas, kad: 1) juridinio asmens nemokumo momento nustatymas savaime nelemia tokio asmens veiklos nevykdymo; 2) ieškovės BUAB „EPR“ nemokumo momento nustatymas nepaneigia šioje byloje priimtų Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendime bei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartyje nustatytų aplinkybių; 3) juridinio asmens nemokumas savaime nepanaikina jo komercinių paslapčių vertės. Šios bylos proceso atnaujinimo pagrindo (aplinkybės dėl ieškovės nemokumo momento) apibrėžtose ribose nepaneigus įsiteisėjusiame teismo sprendime (nutartyje) padarytų išvadų, negalėjo būti priimamas naujas sprendimas dėl ginčo esmės. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o atsakovų G. R. ir UAB „InnoForce“ prašymas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarties panaikinimo atmetamas (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl šalių bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

45. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos. Byloje nėra duomenų apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą pakartotinai po proceso atnaujinimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 371 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą.

Atmesti atsakovų G. R. bei uždarosios akcinės bendrovės „InnoForce“ prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarties panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo.

Teisėjai Kazys KailiūnasGintaras PečiulisAntanas Rudzinskas