Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atstovui Edvardui Sungailai,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. skundą bei patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento, priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo P. Š. teisė į būstą, tačiau pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo P. Š. reikalaujamos priteisti neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad 2008 m. spalio 12 d. apie 23 val. į jo sodybą, esančią Priešginių kaime, Gataučių sen., Joniškio rajone, be jo sutikimo savavališkai įsiveržė Šiaulių RAAD darbuotojai V. V., V. L., V. Č., V. P., S. J., kurie neturėdami įgaliojimų, nepakluso jo reikalavimui palikti privačias valdas, filmavo jo nuosavybę, pažeidė jo teisę į būstą, pareiškėjo teigimu, dėl šių veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, todėl pirmiausia siekiant nustatyti, ar pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, turi būti nustatyta ši sąlyga. Teismas pažymi, kad neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.). Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš esmės pareiškėjas neturtinę žalą sieja su faktinėmis aplinkybėmis, jog 2008 m. spalio 12 d. apie 23 val. į jo sodybą, esančią Priešginių kaime, Gataučių sen., Joniškio rajone, be jo sutikimo savavališkai įsiveržę Šiaulių RAAD darbuotojai V. V., V. L., V. Č., V. P., S. J. veikė neturėdami įgaliojimų. V. V. neteisėtai įėjo į jo gyvenamąsias patalpas ir tuo pažeidė jo teisę į būstą.

Dėl reido teisėtumo ir valstybinio inspektoriaus V. V. įgaliojimų.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 11 str. 1 d. numato, jog vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus, vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus, valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus galios suteikiamos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančios institucijos ir aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančių institucijų valstybės tarnautojams priimant juos į šias pareigas arba aplinkos ministro įsakymu. Minėto įstatymo 12 str. 4 ir 5 d. numato, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, nepaisant jų tarnybos vietos, turi teisę vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos teritoriniuose vandenyse ir ekonominėje zonoje Baltijos jūroje. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams aplinkos ministras išduoda jų galias patvirtinančius pažymėjimus.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų galių sustabdymo ir atėmimo atvejus bei tvarką nustato aplinkos ministras. LR aplinkos ministro 2004 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. D1-544 „Dėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų galių sustabdymo ar atėmimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 157-5736) patvirtinto Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų galių sustabdymo ar atėmimo tvarkos apraše (akto redakcija, galiojusi nuo 2007 07 08 iki 2010 05 23) numatyta, jog aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų galios sustabdomos, kai: 7.1. pradedama tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra dėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno veiksmų (neveikimo), turinčių šiurkštaus tarnybinio nusižengimo požymių; 7.2. aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūną, kuris įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi laikinai nušalina nuo pareigų, o kai byla perduota teismui, – teismas, kurio žinioje yra byla (7 punktas). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų galios atimamos, kai jų atžvilgiu įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų (8 punktas). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų galios sustabdomos arba atimamos Tvarkos aprašo 3–6 punktuose paminėtiems pareigūnams išleidus įsakymą. Įsakyme nurodomas galių sustabdymo arba atėmimo pagrindas, motyvai, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno tarnybos vieta (darbovietė), pareigos, vardas, pavardė (9 punktas).

Byloje nėra įrodymų, jog 2008 m. spalio 12 d. valstybinio inspektoriaus V. V. įgaliojimai buvo sustabdyti ar atimti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų galių sustabdymo ar atėmimo tvarkos apraše nustatytais pagrindais ir tvarka. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog pareigūnas valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus galių nepraranda atostogų ar poilsio metu ir konstatuoja, jog įvykio dieną valstybinis inspektorius V. V. turėjo įgaliojimus ir, kaip matyti iš jo pareigybės aprašymo (2 t.,51), privalėjo vykdyti regiono teritorijos gyvūnijos bei kitų gamtos išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos valstybinę kontrolę.

Valstybinę gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių institucijų ir pareigūnų inspekcinės veiklos organizavimo ir vykdymo tvarką nustato Gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų inspekcinės veiklos organizavimo instrukcija, kuri patvirtinta LR AM 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. D1-484. Instrukcijos 4 punkte numatyta, jog reidas – netikėtas patikrinimas tam tikroje vietovėje tam tikru laiku siekiant užtikrinti gyvosios gamtos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi. 22 p. numato, jog organizuojami reidai registruojami Gyvosios gamtos apsaugos reidų registravimo žurnale. Į bylą atsakovas pateikė Gyvosios gamtos apsaugos reidų registravimo žurnalą (1 t., b.l. 156), iš kurio matyti, jog 2008 m. spalio 12 d. medžioklės plotuose įvyko patikrinimas – reidas. Instrukcijos 18 punktas nurodo, jog reide turi dalyvauti ne mažiau kaip du pareigūnai (arba vienas pareigūnas kartu su neetatiniu aplinkos apsaugos inspektoriumi, arba su policijos darbuotoju, arba su kitais asmenimis (stebėtojo teisėmis), kurie instruktuojami nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje situacijoje reide dalyvavo Šiaulių RAAD valstybinis inspektorius V. V. ir neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai V. L., V. Č., V. P., S. J.. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog pareigūnų veiksmai reido metu atitiko aplinkos ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. D1-484 patvirtintos Gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų inspekcinės veiklos organizavimo instrukcijos nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario mėn. 13 d. nutartis byloje Nr. N-575-843-12).

Dėl teisės į būstą pažeidimo.

Teisės į būstą apsaugą garantuoja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnio, tiek tarptautinių žmogaus teisių apsaugą įtvirtinančių dokumentų (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, prie kurios Lietuva prisijungė 1991 m. kovo 12 d., 25 str. 1 d., Jungtinių Tautų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, kuris Lietuvoje įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d., 11 str. 1 d.; Europos socialinės chartijos (pataisytos), Lietuvai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d., I d.; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2010/C 83/02) 7 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str., 3 str., 8 str.) nuostatos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime yra nurodęs, jog konstitucinė žmogaus būsto neliečiamumo garantija saugo ne individo teisę į būstą (pvz., teisę gauti gyvenamąją patalpą), bet patį žmogaus būstą nuo pašalinių įsibrovimo. Ši konstitucinė garantija įpareigoja valstybę, t. y. jos įstatymų leidžiamąją, teisminę, vykdomąją valdžią, atitinkamomis teisinėmis priemonėmis saugoti žmogaus būstą. Kartu pažymėtina, jog pagal Konstituciją žmogaus būsto neliečiamumas nėra absoliutus tuo atžvilgiu, kad be gyventojo sutikimo įeiti į būstą leidžiama, jeigu reikia užtikrinti Konstitucijos saugomas ir ginamas vertybes (Konstitucijos 24 straipsnio 2 dalis). Antai įeiti į būstą be gyventojo sutikimo leidžiama teismo sprendimu, priimtu siekiant užtikrinti Konstitucijos saugomas ir ginamas vertybes, arba įstatymo nustatyta tvarka, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Minėtos konstitucinės nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti, kokia tvarka leidžiama įeiti į būstą be gyventojo sutikimo. Nustatydamas šią tvarką, įstatymų leidėjas turi reglamentuoti ir tai, kaip turi būti vykdomas atitinkamas teismo sprendimas, taip pat tai, kaip be gyventojo sutikimo patenkama į būstą tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 13 d. nutartyje pažymėjo, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas, nustatantis aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, reglamentuoja aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą ir jo 12 straipsnio 1 dalis numato valstybinės kontrolės pareigūnų teisę, pateikus tarnybinį pažymėjimą, patekti (įeiti, įvažiuoti) į visų įmonių, įstaigų, organizacijų, ūkių, karinių dalinių, pasienio ruožo bei privačias teritorijas ir jose esančius objektus (statinius, įrenginius, patalpas ir kt.), kitus ūkinės veiklos objektus ir tikrinti, ar juose laikomasi aplinkos apsaugą, gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, atlikti kontrolinius tyrimus ir matavimus, neatlygintinai gauti cheminių medžiagų ir preparatų pavyzdžius tyrimams, jų sudėčiai bei savybėms ištirti ar bandymams atlikti, taip pat įstatymų nustatyta tvarka gauti informaciją bei duomenis, kurie yra valstybės ar tarnybos, komercinė ar pramoninė paslaptis, cheminių medžiagų ir preparatų kontrolei atlikti. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis privačią teritoriją apibrėžia kaip fizinių arba privačių juridinių asmenų nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdomą, naudojamą teritoriją, išskyrus asmens būstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remdamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies, 12 straipsnio 1 dalies teisės normų sisteminiu aiškinimu padarė išvadą, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas vyresniajam valstybiniam inspektoriui suteikia ne absoliučią teisę patekti į visas patalpas. Konstatavo, jog įstatymas jam expressis verbis nesuteikia teisės patekti į asmens būstą. Tokia jo teisė neišplaukia ir vertinant kitas nurodyto įstatymo nuostatas.

Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 str. 3 d. (redakcija, galiojusi nuo 2006-06-28 iki 2011-07-13), aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė – specialių valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. Minėto įstatymo 12 straipsnis apibrėžia pareigūnų teises ir pareigas vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę.

Iš Gyvosios gamtos apsaugos reidų registravimo žurnalo (1 t., b.l. 156) matyti, jog 2008 m. spalio 12 d. medžioklės plotuose įvyko patikrinimas – reidas, kurio metu buvo nustatyti medžioklės taisyklių pažeidimai. Byloje esančia medžiaga įrodyta, jog M. Š. bei B. K. 2008 m. spalio 12 d. apie 23 val. Šiaulių r. Sukmedžio medžiotojų būrelio medžioklės plotuose medžiojo tykojant, medžioklės metu M. Š. nušovė stirnos patelę, kurią pasibaigus medžioklei dorojo neužpildę licencijos. Dėl to jiems buvo paskirtos administracinės nuobaudos, dėl kurių nutarimai įsiteisėjo ir įvykdyti (t. I, b. l. 18-37, 68).

Nustatyta, jog tiriant įvykio aplinkybes, kai M. Š. bei B. K. buvo surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai, į pareiškėjo sodybą atvyko Šiaulių RAAD vyresnysis valstybinis inspektorius V. V. ir neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai V. L., V. Č., V. P., S. J.. Visi nurodyti asmenys įėjo į pareiškėjo ūkinį pastatą. Į gyvenamąjį namą pasiimti medžiotojo licencijos iš nurodytų pareigūnų ėjo tik Šiaulių RAAD vyresnysis valstybinis inspektorius V. V..

Pažymėtina, jog pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 str. 15 d., aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai gavę pranešimą apie aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, privalo imtis visų priemonių, kad pažeidimas būtų išaiškintas ir nustatyti pažeidėjai, o jei patys to padaryti negali, informuoti kompetentingą valstybės instituciją, kad ši imtųsi priemonių pažeidimui išaiškinti ir pažeidėjui nustatyti. Taigi, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju Šiaulių RAAD vyresnysis valstybinis inspektorius V. V. ir neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai V. L., V. Č., V. P., S. J. turėjo teisę netrukdomi patekti (įeiti, įvažiuoti) į pareiškėjo privačią teritoriją ir joje buvusius objektus – ūkinį pastatą ir tikrinti, ar jame laikomasi aplinkos apsaugą, gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Šiuo aspektu atsakovo veiksmuose neteisėtumo nėra, tačiau tirtina, ar nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į asmens būstą, kuomet, pasak pareiškėjo, į jo gyvenamąsias patalpas įėjo Šiaulių RAAD vyresnysis valstybinis inspektorius V. V..

Minėta, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas vyresniajam valstybiniam inspektoriui nesuteikia teisės patekti į asmens būstą. Taigi, jis į jį gali patekti turėdamas būsto savininko sutikimą. Skunde bei teismo posėdžių metu pareiškėjas teismui nurodė, kad leidimo žodžiu įeiti į jo gyvenamąjį namą Šiaulių RAAD vyresniajam valstybiniam inspektoriui V. V. nedavė. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir liudytojai. Nustatyta, jog paimti licenciją į pareiškėjo gyvenamąjį namą ėjo B. K., pareiškėjas P. Š. į savo gyvenamąjį namą nėjo, todėl konstatuotina, jog leidimo įeiti į jo gyvenamąjį namą pareiškėjas V. V. nedavė ir kitokiu būdu, tai yra leidžiant eiti su juo kartu.

Liudytojas B. K. teismui nurodė, kad iš ūkinio pastato ėjo į P. Š. namą paimti licencijos, paskui jį ėjo Šiaulių RAAD vyresnysis valstybinis inspektorius V. V.. Jie įėjo į gyvenamojo namo verandą, jis užlipo ant slenksčio ir nuo stalo paėmė licenciją, tuo metu pareigūnas V. V. buvo jam už nugaros, tai yra jis buvo verandoje ir sekė jį, kad jis neužpildytų licencijos. Liudytojas V. V. teismui nurodė, kad ėjo iš paskos B. K., kai jis ėjo į pareiškėjo namą atnešti licenciją. Ar peržengė slenkstį į kambarį, neprisimena, buvo gonkelėse (lietuviškas pakaitas prieangis). Iš bylos medžiagos matyti, jog gyvenamasis namas, adresu Joniškio r., Gataučių sen., Priešginių k., priklauso pareiškėjui P. Š. (1 t., b.l.126-130) ir turi prieangį (namo planas (2 t., b.l. 135). Iš pareiškėjo pateiktų nuotraukų (2 t. b.l. 132) matyti, jog namo prieangis uždaras, turintis duris, todėl teismo laikytinas gyvenamojo namo dalimi. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, jog Šiaulių RAAD vyresnysis valstybinis inspektorius V. V. 2008 m. spalio 12 d. aptariamojo įvykio metu be pareiškėjo (namo savininko) sutikimo įėjo į pareiškėjo P. Š. būstą ir tuo pažeidė jo neturtinę vertybę – teisę į būstą.

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Pareiškėjas teismui nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismas pripažįsta, kad dėl teisės į asmens būstą pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą. Tačiau, teismo nuomone, atsakovo neteisėtas veikimas buvo mažareikšmis ir smulkmeniškas, kadangi Šiaulių RAAD vyresnysis valstybinis inspektorius V. V. be pareiškėjo leidimo įžengė tik į pareiškėjo gyvenamojo namo priestatą, jame buvo trumpą laikotarpį, neatliko jokių kitų veiksmų, tik stebėjo, kaip vėliau buvo nustatyta, administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį, rinko įrodymus (ėjo paimti licenciją). Byloje nėra jokių įrodymų, jog pareigūnas tokiais veiksmais siekė pažeminti pareiškėją. Teismo nuomone, dėl pareigūno neteisėtų veiksmų pareiškėjui galėjo pasireikšti vienkartinio pobūdžio ir momentinė dvasinė skriauda, kuri galėjo sudaryti mažą dalį išgyvenimų, kuriuos pareiškėjas galėjo patirti dėl pareigūnų teisėtų veiksmų, kuomet jo privačioje valdoje buvo fiksuojamas medžioklės taisyklių pažeidimas ir surašomi administraciniai teisės pažeidimo protokolai. Pažymėtina, jog pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo privačioje valdoje yra daromas administracinės teisės pažeidimas ir suprasti, kad tai gali sukelti atitinkamą valstybės teisėsaugos institucijų reakciją, jog tiriant įvykį gali būti taikomos priemonės, kurios pareiškėjui gali sukelti išgyvenimus, nepatogumus, rūpesčius. Teismo nuomone, pasirinkdamas tokį savo elgesio modelį, pareiškėjas pats inicijavo nurodytų neigiamų pasekmių kilimą. Pareiškėjas teismui pateikė išrašus iš medicininių dokumentų (1 t., b.l.131-132). Jais teismui įrodinėja, jog dėl byloje nustatytų neteisėtų veiksmų sutriko jo sveikata. Iš dokumentų matyti, jog dėl pablogėjusios sveikatos (pirminės arterinės hipertenzijos) pareiškėjas į pirminės sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi tik 2010 m., todėl teismas konstatuoja, jog tarp pareiškėjo nurodytų sveikatos sutrikimų ir 2008 m. spalio 12 d. įvykių nėra priežastinio ryšio. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. lapkričio 6 d. nutartyje išaiškino, jog rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama būtinybė. Pagrindas neturtinei žalai atsirasti yra tada, kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas. Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti išvardintų faktų.

Pažymėtina, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, remdamasis nurodyta teismų praktika, įvertinęs tai, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog nustatytas pareiškėjo teisės į būstą pažeidimas buvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjo teisę pažeidė tokiu būdu, jog jai apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, o pareiškėjas nepateikė priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento padaryto pažeidimo konstatavimas vertintinas kaip pakankama satisfakcija, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui atskirai nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamas ABTĮ 85-87str., 88 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo P. Š. teisė į būstą. Pareiškėjo P. Š. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.