- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-13
- Bylos Nr.
- N-575-843-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-64-3-00311-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Stasys Gagys
- Kategorijos
- 42.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutarties P. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugsėjo 6 d. nutarimu P. Š. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 85 straipsnio 5 dalį 150 litų bauda už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 25 d. apie 23 val. Šiaulių rajone, Sukmedžio medžiotojų būrelio plotuose vykstant medžioklei tykojant, medžiotojas P. Š. medžiojo individualiai, o pasibaigus medžioklei, išlipdamas iš bokštelio neišėmęs šovinių iš medžioklinio šautuvo lizdo ir su užtaisytu medžiokliniu šautuvu (šovinys buvo lizde) grįžo prie mašinos. Šiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 64 ir 72 punktus. Vadovaudamasi ATPK 248 straipsnio 2 dalimi, Institucija, priimdama nutarimą, pakeitė nuorodą iš ATPK 85 straipsnio 1 dalies į ATPK 85 straipsnio 5 dalį.
Šalies argumentai
P. Š. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas Institucijos nutarimą panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino, Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu P. Š. prašo panaikinti Institucijos nutarimą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį. Taip pat prašo išreikalauti iš Institucijos 2010 m. rugpjūčio mėnesio vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus V. V. darbo laiko apskaitos žiniaraštį bei ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 294 „Dėl Neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių funkcijų atlikimo tvarkos, Priėmimo į neetatinius aplinkos apsaugos inspektorius tvarkos, Piliečių priėmimo į neetatinius aplinkos apsaugos inspektorius egzaminų programos, Neetatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus pažymėjimo formos ir Neetatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus pažymėjimo aprašymo patvirtinimo“ ir vėliau priimtų pakeitimų (2009 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. D1-433, 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. D1-863) atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 49 straipsnio 1 ir 2 dalims, 50-53 straipsniams ir preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos darbo kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16, 23-30, 33-36, 40-44 straipsnių nuostatoms bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio 1 daliai. Apelianto nuomone, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas turėjo nusišalinti, kadangi jis pats yra medžiotojas, kontroliuojamas Institucijos. Be to, jam buvo pareikštas nušalinimas, kas lėmė jo suinteresuotumą. Taip pat nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs pareigūnas V. V. jo surašyti negalėjo, kadangi 2010 m. rugpjūčio 25 d., 23 val. nėjo savo pareigų ir nedirbo. Šios aplinkybės paneigimui turėjo būti išreikalautas darbo laiko apskaitos žiniaraštis, tačiau tai nebuvo padaryta. Šio pareigūno darbo laiko nereglamentuoja pirmosios instancijos teismo nurodomas reidų žurnalas, kuris reglamentuoja neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių darbą. Taip pat nurodo, jog prašomos ištirti Neetatinių inspektorių teisinį statusą reglamentuojančios poįstatyminės nuostatos nenumato darbo sutarčių sudarymo su neetatiniais aplinkos apsaugos inspektoriais, nenumato jiems teisingo apmokėjimo už darbą, socialinių garantijų. Neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai nebuvo tik etatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus pagalbininkai – jie sekė pareiškėją, naudojo naktinio matymo žiūronus ir atliko kitus aktyvius veiksmus, kurie aktyvumu nusvėrė etatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus atliktus veiksmus. Atkreipia dėmesį, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, jog nebuvo panaudotos techninės priemonės, nors buvo naudojami naktinio matymo žiūronai, kas rodo, jog į protokolą buvo įrašyti melagingi duomenys. Teigia, jog jo sekimas buvo nesankcionuotas, neteisėtas. Be to, buvo atlikti provokuojantys veiksmai prieš jį. Paaiškina, kad apie 23 val. prietemoje pastebėjo apie jo automobilį judant šešėlius ir pamanė, jog tai vagys, todėl išlipo iš bokštelio ir su užtaisytu šautuvu nuėjo iki automobilio. Teigia, jog ginklą užtaisytą laikė dėl savo saugumo, todėl jo veika atitinka ir ATPK 17, 18 straipsnių nuostatas. Apelianto nuomone, Taisyklių 72 punkte nekalbama apie tai, kad prieš išlipant iš bokštelio, iš šautuvo privalu išimti šovinius. Medžioklės vietos keitimas nereiškia medžioklės būdo pakeitimo. Remiasi Taisyklių 12 punktu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
P. Š. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 85 straipsnio 5 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. Šioje teisės normoje numatyta, kad Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pažeidimas, išskyrus pažeidimus, numatytus šio straipsnio pirmojoje, antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse, – užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 50 iki 250 litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo arba teisės medžioti atėmimą iki vienerių metų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo. Formuluojant kaltinimą P. Š. nurodyta, jog jis kaltinamas tuo, jog vykstant medžioklei tykojant, medžiojo individualiai, o pasibaigus medžioklei, išlipdamas iš bokštelio neišėmęs šovinių iš medžioklinio šautuvo lizdo ir su užtaisytu medžiokliniu šautuvu (šovinys buvo lizde) grįžo prie mašinos. Šiais veiksmais pažeidė Taisyklių 64 ir 72 punktus.
Taisyklių 64 punkte (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu) numatyta, jog medžioklinis šautuvas nešiojamas be šovinio lizde ir su įjungtu saugikliu. Lygiavamzdis ar kombinuotas medžioklinis šautuvas nešiojamas tik perlaužus. Taisyklių 72 punkte nurodyta, jog medžioti iš bokštelių leidžiama tik tada, kai jų kopėčios, grindys, sėdynės ir kitos dalys yra tvirtos. Šaudant iš bokštelio, turi būti gerai matomas šaudymo sektorius ir taikinys. Medžiotojas privalo žinoti, kur ir kokiu atstumu išdėstyti kiti bokšteliai, įvertinti, ar paleistas šūvis nebus pavojingas. Prieš išlipant iš bokštelio, būtina išimti šovinius iš šautuvo vamzdžių ir bandyti užmegzti kontaktą su medžiotojais, esančiais gretimuose bokšteliuose. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog P. Š. iš bokštelio išlipo ir iki automobilio ėjo su užtaisytu medžiokliniu šautuvu, kurio lizde buvo šovinys. Tokie jo veiksmai akivaizdžiai prieštarauja paminėtoms Taisyklių nuostatoms. Atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklės reikalavimą išimti šovinį iš lizdo sieja ne su medžioklės pasibaigimu ar medžiojimo būdo keitimu, o su išlipimu iš bokštelio (kai medžiojama tokiu būdu) arba su šautuvo nešiojimu. Todėl apelianto teiginiai, kad jis medžioklės dar nebuvo baigęs, o tik norėjo patikrinti automobilio saugumą, atmestini kaip nereikšmingi ir nedarantys įtakos svarstant jo atsakomybės klausimą.
Taip pat nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, susiję su būtinuoju reikalingumu ar būtinąja gintimi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais šiuo klausimu, todėl plačiau dėl jų nepasisakys. Papildomai pažymėtina, kad P. Š. veika neatitiko visų būtinų šiems atvejams požymių (ATPK 17, 18 str.), kadangi nebuvo jokio realaus kėsinimosi į įstatymo saugomus gėrius, be to, tariamas pavojus galėjo būti pašalintas ir kitomis priemonėmis, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog iš pradžių P. Š. sutiko su jam inkriminuojamu pažeidimu, apie jokius įtartinus asmenis, vaikštančius apie jo automobilį net neužsiminė (b. l. 8, 36-37), todėl vėlesni jo pozicijos keitimai laikytini pasirinkta gynybos versija.
Provokacija pareigūnų stebėjimo veiksmai taip pat nelaikytini, kadangi pareigūnai neatliko nieko, kas skatintų P. Š. pažeisti teisės aktus. Šiuo klausimu taip pat išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Su apygardos administracinio teismo pozicija apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir argumentų nekartoja. Tai, kad stebėjimo metu buvo naudojami žiūronai, nelaikytina, jog pažeidimo nustatymui buvo panaudotos tam tikros priemonės, kadangi faktą, jog šautuvo lizde buvo neišimti šoviniai, pareigūnai nustatė jau sustabdę P. Š., šiam parodžius šautuvą, t. y. be jokių specialių priemonių. Be to, pareigūnų veiksmai reido metu atitiko Aplinkos ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. D1-484 patvirtintos Gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų inspekcinės veiklos organizavimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) nuostatas. Todėl atmestini apelianto teiginiai dėl melagingų duomenų įrašymo į protokolą. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai dėl pareigūno V. V. darbo laiko apskaitos įrodymų rinkimo. Pažymėtina, kad remiantis minėtos Instrukcijos nuostatomis, į Gyvosios gamtos apsaugos reidų registravimo žurnalą registruojami ne tik neetatinių, bet ir etatinių inspektorių vykdomi reidai (22 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad inspektorius V. V. 2010 m. rugpjūčio 25 d. 23 val. buvo tarnyboje ir dalyvavo reide kaip pareigūnas, todėl papildomų įrodymų (darbo laiko apskaitos žiniaraščių) rinkimas šiuo atveju būtų perteklinis. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso metu, todėl galimai padarytus procesinio pobūdžio pažeidimus tai leido ištaisyti ir jie nesudarytų pagrindo naikinti iš esmės teisingo procesinio sprendimo.
Apeliantas prašo ištirti poįstatyminių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir įstatymams. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai P. Š. administracinio teisės pažeidimo bylą, nekyla abejonių dėl Aplinkos ministro įsakymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems teisės aktams, todėl toks apelianto prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad aukščiau paminėtų aktų aiškinimas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms. Be to, pažymėtina, kad neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių įdarbinimo sąlygos, socialinių garantijų apimtis ir kitos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti dėl jų suinteresuotumo šios bylos baigtimi, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nagrinėjamas P. Š. padarytos veikos teisėtumo klausimas, todėl šių aplinkybių tyrimas peržengia nagrinėjamos bylos ribas.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė ir bylą nagrinėjusio Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjo šališkumo požymių. Vien ta aplinkybė, jog teisėjas yra medžiotojas ar kad jam šalis bylos nagrinėjimo metu buvo pareiškusi nušalinimą, neleidžia daryti išvados, jog teisėjas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Apelianto teiginiai dėl teisėjo šališkumo grindžiami prielaidomis. Tuo tarpu įvertinus bylos medžiagą, matyti, jog teisėjas ėmėsi visų priemonių įrodymams surinkti ir juos tinkamai ištyrė, priimtas procesinis sprendimas yra išsamiai motyvuotas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad P. Š. kaltė dėl ATPK 85 straipsnio 5 dalyje nustatyto pažeidimo padarymo įrodyta neabejotinai, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai paliko Institucijos nutarimą nepakeistą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
P. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartį P. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.