Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. R. ir nuteistųjų E. Š. ir A. Š. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams, pagal BK 209 straipsnį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant, ir E. Š. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejų) metų laikotarpiui, įpareigojant jį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

E. Š. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1) punktas)).

A. Š. pripažinta kalta pagal BK 209 straipsnį, ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant ją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

A. Š. išteisinta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 303 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1) punktas).

Nukentėjusio D. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. Š. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, tai yra laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d., būdamas UAB „A“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio l dalies reikalavimus, kur nurodyta, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už UAB „A“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, ir dėl užimamų pareigų būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „A“ turtą, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d:

– neišsaugojo ir tyrimui nepateikė darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių, kaip pateisinamųjų apskaitos dokumentų dėl 15 464,46 Eur (2015 metais 15 464,46 Eur) išdavimo iš bendrovės kasos ir 2015 metų kasos knygoje 15 464,46 Eur nurašytų į išlaidas; Papildomai pateiktame 2016 m. kovo mėn. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje pažymėjo, kad direktorius E. Š. darbuotojams išmokėjo 1 228,66 Eur darbo užmokesčio, minėtą sumą įrašė 2016 metų kasos knygos išlaidų dalyje, tačiau minėtame išmokėjimo žiniaraštyje nesurinko darbuotojų A. Š., D. Š., E. I., E. Š. ir R. B. parašų, patvirtinančių pinigų gavimą, dėl to negalima nustatyti 1 228,66 Eur panaudojimo; Atskaitingo asmens A. Š. 2015 m. vasario 28 d. 1 135,52 Eur gavimo šaltinių, kuriuos ji sumokėjo tiekėjams; Sutarčių ir sąmatų dėl statybos darbų paslaugų 2015 metais – 2016 m. 1-8 mėn. atliktų Lietuvoje;

2. Be to, E. Š. nuteistas pagal BK 209 straipsnį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d., būdamas UAB „A“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, tai yra, nuslėpdamas bendrovės 2016 m liepos-rugpjūčio mėnesiais uždirbtas 19 394 Eur pinigines lėšas, kurios turėjo būti gautos už darbus iš (duomenys neskelbtini) firmos „(duomenys neskelbtini)“ AB ir nebuvo fiksuotos UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje ir kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti, nutraukė bendrovės veiklą 2016 m. rugpjūčio 22 d. pateikdamas (duomenys neskelbtini) apskrities VMI pranešimą, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. UAB „A“ veiklos nevykdys ir visą šios bendrovės veiklą kartu su jos darbuotojais, susitaręs ir bendrininkaudamas su A. Š., jai padedant, perkėlė į 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsteigtą UAB „B“, tuo apsunkino atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, tokiais veiksmais jis nulėmė UAB „B“ bankrotą, pradėtą Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartimi iškėlus UAB ,,A“ bankroto bylą Nr. (duomenys neskelbtini) bei padarė bendrovei ir jos kreditoriams (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, 1 204,29 Eur, D. R., 24 930,93 Eur, antstoliui A. Š. 309,38 Eur, AB „(duomenys neskelbtini)“ 5 713,40 Eur) didelę – iš viso 32 158 Eur turtinę žalą.

3. A. Š. nuteista pagal BK 209 straipsnį už tai, kad ji bendrininkaudama su E. Š., padėjo jam sąmoningai blogai valdyti UAB „A“ šiomis aplinkybėmis: E. Š. laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d., būdamas UAB „A“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nuslėpė bendrovės 2016 m liepos-rugpjūčio mėnesiais uždirbtas 19 394 Eur pinigines lėšas, kurios turėjo būti gautos už darbus iš (duomenys neskelbtini) firmos „(duomenys neskelbtini)“ AB, jų nefiksavo UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje. A. Š. vykdant išankstinį susitarimą su E. Š., būdama UAB „B“ direktore, išrašė PVM sąskaitas faktūras 2016 m. rugpjūčio 18 d. (duomenys neskelbtini) Nr. 1601, 5 997 Eur sumai ir 2016 m. rugpjūčio 26 d. (duomenys neskelbtini) Nr. 1602, 13 397 Eur sumai, iš viso 19 394 Eur, kuriose, žinant E. Š., fiksavo neįvykusias UAB „B“ ūkines operacijas už neva atliktas statybos darbų paslaugas (duomenys neskelbtini) firmai „(duomenys neskelbtini)“ AB UAB „B“ buhalterinėje apskaitoje. Tęsiant tarpusavio susitarimą E. Š. nutraukė UAB „A“ veiklą 2016 m. rugpjūčio 22 d. pateikdamas (duomenys neskelbtini) apskrities VMI pranešimą, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. UAB „A“ veiklos nevykdys ir visą šios bendrovės veiklą kartu su jos darbuotojais, padedant A. Š. perkėlė į 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsteigtą UAB „B“, kurios direktore buvo A. Š.. Šiais veiksmais A. Š., bendrininkaudama su E. Š., padėjo jam sąmoningai blogai valdyti UAB „A“, kuriai Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla Nr. (duomenys neskelbtini) bei bendrovei ir jos kreditoriams (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, 1 204,29 Eur, D. R., 24 930,93 Eur, Antstoliui A. Š. 309,38 Eur, AB „(duomenys neskelbtini)“ dydis 5 713,40 Eur buvo padaryta didelė – iš viso 32 158 Eur turtinė žala.

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. R. apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistųjų E. Š. ir A. Š. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

10. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, įvertinusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo bei nuteistųjų gynėjo apeliacinių skundų argumentus, byloje atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą padarė esminius BPK pažeidimus, nuteistosios A. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas iš BK 24 straipsnio 6 dalies, 209 straipsnio į BK 209 straipsnį, nesilaikant BPK 256 straipsnio nuostatų, bei netinkamai išsprendė baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. R. pareikšto civilinio ieškinio klausimą. Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas perkvalifikuodamas A. Š. nusikalstamą veiką netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keistina ir nuteistajai skirtina bausmė. Atsižvelgiant į tai, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 7 d. nuosprendis keistinas ir priimtinas naujas nuosprendis vadovaujantis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais.

Dėl esminių BPK pažeidimų

13. Apygardos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniu, sutinka su nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį iš tiesų nesilaikė BPK 256 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nuosekliai suformuota pozicija, jog nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nuo kaltinime nurodytųjų pripažįstamos iš esmės skirtingomis, jeigu jų pakeitimas teisminio bylos nagrinėjimo metu, iš anksto apie tai nepranešus kaltinamajam, suvaržytų jo teisę į gynybą. Tai, ar pakeitus nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, teismai sprendžia atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinus, ar dėl tokio kaltinimo keitimo, galėtų pasikeisti kaltinamojo gynybinė pozicija.

15. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime yra konstatavęs, jog kuomet iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą, nustatančią lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, baudžiamojo įstatymo normą, kurioje nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra nurodyta kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, tokia teisinė situacija laikytina kaip nepažeidžianti kaltinamo teisės žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Tuo tarpu kitaip vertintina situacija, kuomet nors kaltinamojo veiksmai perkvalifikuojami į lengvesnę nusikalstamą veiką, tačiau nustatomi kiti arba nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės lyginant jas su pareikštame kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis. Tokiu atveju, kaltinamasis turi būti informuojamas, kad gali būti nuteistas už kito, kad ir lengvesnio, nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą, kuriame nustatyti kiti ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, lyginant jas su pareikštomis kaltinamajame akte.

17. Nors nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde pateikė nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-697/2021, kurioje bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme vieno iš nuteistųjų nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje iš sunkesnės (organizatoriaus) veikos buvo perkvalifikuota į lengvesnę (vykdytojo) prieš tai jo neįspėjus, visgi apygardos teismas sprendžia, kad šioje baudžiamojoje byloje susiklosčiusi teisinė situacija nėra analogiška. Nagrinėjamu atveju, nors apylinkės teismas, pažeisdamas BPK 256 straipsnio nuostatas perkvalifikavo A. Š. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 6 dalies, BK 209 straipsnio į BK 209 straipsnį, apygardos teismui, įvertinus, kad kaltinamajame akte nuteistajai pareikštas kaltinimas dėl neteisėto bankroto buvo kartu su nuoroda į BK 24 straipsnio 6 dalį, neužkerta kelio, nekeičiant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, perkvalifikuoti nuteistosios veiką iš BK 209 straipsnio į BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 209 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio pobūdžio veikos perkvalifikavimas neturi lemiamos įtakos nuteistosios gynybinei pozicijai apeliacinės instancijos teisme, vertinant tai, kad nuteistajai A. Š. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės nėra keičiamos iš esmės skirtingomis. Nors ir pritartina nuteistųjų gynėjo skundo argumentui, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas esminis BPK 256 straipsnio pažeidimas, tačiau apygardos teismo vertinimu, jis nėra toks, kad jo nebūtų galima ištaisyti apeliacinės instancijos teismui. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo visiškai išteisinti A. Š. dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau yra pagrindas jos veiką perkvalifikuoti ir peržiūrėti jai paskirtą bausmę. Atsižvelgiant į tai, A. Š. nusikalstami veiksmai aptariami tolimesnėje apygardos teismo nuosprendžio dalyje, kurioje bus pasisakoma dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje, požymių.

Dėl BK 209 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos

20. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, pavyzdžiui tai gali būti per didelis išlaidumas, kai kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų asmeninių interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-325-895/2018, 2K-133-697/2019, 2K-85-719/2020).

23. Šiuo atveju, sprendžiant ar E. Š. veiksmuose yra objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje, požymių, tuo tarpu ar A. Š. veiksmuose yra BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 209 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, turi būti įvertintos ne tik byloje nustatytos faktinės aplinkybės, tačiau ir platesnis šios teisinės situacijos kontekstas, t. y. kad ši nusikalstama veika buvo įvykdyta laikotarpiu, kuomet atsirado didelis įmonės UAB „A“ įsiskolinimas nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. R. pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą civilinėje byloje.

26. Pasak nuteistųjų gynėjo, nei viename procesiniame teismų sprendime civilinėse bylose, taip pat ir baudžiamojoje byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo nustatyta, kad įmonė UAB „B“ perėmė įmonės UAB „A“ nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Apeliantų gynėjas skunde nurodo, kad nors bendrąja prasme UAB „A“ ir UAB „B“ vykdė namų statybos darbus, tačiau jie buvo atliekami pagal skirtingas sutartis, su skirtingais užsakovais, skirtinguose objektuose, skirtingose vietose, atliekant įvairius statybos darbus. Apygardos teismas negali sutikti ir su šiais nuteistųjų gynėjo skundo argumentais. Priešingai nei teigiama nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad E. Š., vengdamas atsiskaitymo su kreditoriais, tarp kurių buvo ir nukentėjusysis bei civilinis ieškovas D. R., padedamas savo sutuoktinės A. Š., nusprendė UAB „A“ darbinę veiklą perkelti į naujai A. Š. įsteigtą įmonę UAB „B“. Nors bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, kad šios įmonės nėra glaudžiai susiję, tačiau tiek įmonės atliekami darbai bei vienas iš pagrindinių užsakovų „(duomenys neskelbtini)“ AB, tiek didžioji dalis UAB „A“ įmonės darbuotojų perėjo dirbti į įmonę UAB „B“ ir iš esmės atliko savo pobūdžiu analogiškus darbus – individualių namų statybą bei apdailą. Be kita ko, itin svarbu tai, kad baudžiamojoje byloje taip pat yra Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje teismas UAB „A“ bankrotą pripažino tyčiniu (8 t., b. l. 11–25). Būtent šioje nutartyje, priešingai nei teigia nuteistųjų gynėjas, taip pat konstatuotos aplinkybės, jog UAB „A“ perkėlė savo veiklą ir užsakymų vykdymą į įmonę UAB „B“. Apygardos teismo vertinimu, šį argumentą patvirtina ne vien tai, jog UAB „A“ darbuotojai perėjo dirbti į UAB „B“ bei E. Š. sutuoktinės A. Š. įmonės UAB „B“ įsteigimo aplinkybės, tačiau ir tai, kad UAB „A“ veikla buvo sustabdyta iš karto po UAB „B“ įmonės įkūrimo.

27. Apeliaciniame skunde nutiestojo gynėjas ginčija A. Š. nuteisimą pagal BK 209 straipsnį, nurodydamas, kad A. Š. nebuvo susijusi su įmonės UAB „A“ valdymu, nes vienintelis įmonės akcininkas ir vadovas buvo E. Š., tuo tarpu įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Anot gynėjo, aplinkybės, kad A. Š. įsteigė įmonę UAB „B“, ar kad į ją vėliau perėjo dirbti dalis UAB „A“ darbuotojų nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įmones UAB „A“ ir UAB „B“ siejo tokios sąsajos, jog būtų galima konstatuoti veiklos perkėlimą iš vienos įmonės į kitą.

28. Nagrinėjamu atveju A. Š. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad ji, įsiteigusi įmonę UAB „B“ vykdydama bendrą susitarimą su savo sutuoktiniu E. Š., išrašė dvi – 2016 m. rugpjūčio 18 d. ir 2016 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitas faktūras (duomenys neskelbtini) Nr. 1601 ir (duomenys neskelbtini) Nr. 1602 (5 997 Eur ir 13 397 Eur sumoms), kuriose užfiksavo, jog neva UAB „B“ suteikė statybos darbų paslaugas (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ AB ir jas užfiksavo įmonės UAB „B“ buhalterinėje apskaitoje ir tokiais savo veiksmais padėjo įmonės UAB „A“ direktoriui E. Š. nuslėpti UAB „A“ gautas pinigines lėšas (19 394 Eur). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad padėjėjo, kaip vienos iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių išskirtinis požymis yra tai, kad jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, tačiau atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-511/2018, 2K-144-693/2019). Teisėjų kolegija sprendžia, kad A. Š. atlikti veiksmai buvo kryptingi, bei jais nuteistoji prisidėjo prie bendro veikimo ir siekiamo rezultato, t. y. savo veiksmais palengvino E. Š. siekti įmonės UAB „A“ bankroto.

29. Nuteistųjų gynėjas nesutinka, jog įmonės UAB „A“ bankrotas pripažintas nusikalstamu, tačiau šiuo atveju įvertinus priežastinį ryšį tarp nuteistojo E. Š. ir A. Š. veiksmų ir kilusių padarinių, neabejotina, kad įmonės UAB „A“ bankrotą ir atsiradusią žalą kreditoriams lėmė būtent blogas įmonės valdymas – piniginių lėšų neapskaitymas įmonės UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o ne objektyvios aplinkybės. Teismo vertinimu, įmonė nesusidūrė su jokiais objektyviais sunkumais, dėl kurių UAB „A“ vadovas E. Š. būtų turėjęs imtis rizikingų sprendimų įgyvendinimo įmonės valdymo kontekste, todėl darytina išvada, kad jo sprendimas nuslėpti 19 394 Eur piniginių lėšų gavimą įmonės UAB „A“ naudai, padedant A. Š., t. y. jai užfiksuojant šių piniginių lėšų gavimą kitoje jos vadovaujamoje įmonėje UAB „B“ buvo nuteistojo sąmoningas veiksmas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, tarp kurių buvo ir nukentėjusysis bei civilinis ieškovas D. R..

30. Vertinant įmonės UAB „A“ vadovo veiksmus, darytina išvada, kad E. Š., būdamas įmonės UAB „A“ vadovu, tyčia į savo buhalterinę apskaitą neįtraukė PVM sąskaitų faktūrų, kurios turėjo būti išrašytos (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ AB už atliktus statybos darbus, siekdamas sąmoningai fiksuoti kuo mažiau piniginių lėšų įmonėje, kad nebūtų galimybės atsiskaityti su kreditoriais, tame tarpe ir su nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu D. R.. Šią aplinkybę patvirtina 2018 m. gegužės 11 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos išvados, jog įmonė UAB „B“ negalėjo išrašyti 2016 m. rugpjūčio 18 d. bei 2016 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitų faktūrų Nr. (duomenys neskelbtini) 1601 ir (duomenys neskelbtini) 1602, nes įmonėje UAB „B“ darbuotojai R. B., D. Š., T. B., Ž. R. pradėjo dirbti tik nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d., o E. I. nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d., tuo tarpu tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo imta teigti, kad šios PVM sąskaitos faktūros yra išankstinės. Visgi, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta specialistė Nelė Dzešulskienė, paneigdama aplinkybes dėl išankstinių UAB „B“ 2016 m. rugpjūčio 18 d. bei 2016 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitų faktūrų išrašymo nurodė, kad šiose PVM sąskaitose faktūrose nebuvo nurodyta, jog jos yra išankstinės, be to, po išankstinės PVM sąskaitos faktūros išrašymo vėliau turi būti surašoma ir pagrindinė PVM sąskaita faktūra, kurios šiuo atveju UAB „B“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo rasta (11 t., b. l. 68–69). Apygardos teismas neturi pagrindo netikėti šiais specialistės paaiškinimas, todėl versija, kad dvi minimos UAB „B“ PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos kaip išankstinės, laikytina nepagrįsta.

31. Pažymėtina, kad apygardos teismui nekyla abejonių, jog įmonės UAB „A“ vadovas – direktorius E. Š. aktyviais veiksmais, t. y. nuslėpdamas ir įmonės buhalterinėje apskaitoje nefiksuodamas 2016 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais įmonės UAB „A“ uždirbtų lėšų (19 394 Eur) iš (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ AB, nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutraukė įmonės UAB „A“ veiklą apie tai pateikdamas pranešimą VMI, bei veikdamas kartu su savo sutuoktine A. Š., jai padedant, t. y. būnant įmonės UAB „B“ direktore ir išrašant 2016 m. rugpjūčio 18 d., 2016 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitas faktūras atitinkamai 5 997 Eur, 13 397 Eur sumoms (iš viso 19 394 Eur) ir taip fiksuojant realiai įmonėje UAB „B“ neįvykusiais ūkines operacijas už tariamai suteiktas statybos darbų paslaugas (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ AB, sąmoningai netinkamai valdydamas įmonę UAB „A“ ir siekdamas neatsiskaityti su kreditoriumi D. R. padarė lemiamą įtaką įmonės UAB „A“ mokumui ir priimdamas įmonei nenaudingus sprendimus, sutrukdė siekti pelno gavimo bei tokiais veiksmais nulėmė įmonės UAB „A“ bankrotą. Akivaizdu, kad E. Š., siekdamas išvengti susidariusių kreditorinių įsipareigojimų, veikdamas kartu su savo sutuoktine A. Š., jai padedant įsteigė įmonę UAB „B“, kurios direktorė buvo A. Š., ir savo veiklą iš įmonės UAB „A“ perkėlė į įmonę UAB „B“.

32. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad nuteistųjų gynėjo argumentai dėl jų išteisinimo pagal BK 209 straipsnį yra nepagrįsti, tuo tarpu E. Š. nusikalstami veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 209 straipsnį, o A. Š. nusikalstami veiksmai perkvalifikuotini iš BK 209 straipsnio į BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 209 straipsnį.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

33. Nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su E. Š. veikos kvalifikavimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė visų būtinųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, nebuvo išsamiai ištirti ir aptarti įmonės UAB „A“ ūkinės veiklos tyrimo duomenys, neaptarti bylos nagrinėjimo metu gauti specialistės paaiškinimai. Pasak nuteistųjų gynėjo, įmonės išlaidas galima nustatyti, nes įmonės darbuotojams mokamas atlyginimas buvo įforminamas kasos išlaidų orderiuose, darbuotojai patvirtino gavę darbo užmokestį, finansinės operacijos užfiksuotos kasos knygose, Sodra sumokėti mokesčiai, be to, galima nustatyti ir 1 228,66 Eur panaudojimą apklausus asmenis bei pagal kasos išlaidų orderį. Be kita ko, apeliantų gynėjas nurodo, kad įmonės UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymui buvo pasamdyta įmonė, todėl ji ir turėjo išsaugoti reikiamus dokumentus.

34. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino finansinės apskaitos dokumentus ir (arba) finansinės apskaitos registrus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

35. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas suprantamas kaip buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir kt.). Aptariamos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, t. y. būtina nustatyti dėl šios pavojingos veikos padarymo kilusius padarinius – dėl tyčia padarytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-273-693/2017, 2K-227-719/2018, 2K-325-895/2018).

36. Atkreiptinas dėmesys, kad asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant juridinio asmens buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda BK 222 straipsnyje numatyti padariniai dėl ko asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015).

38. Apygardos teismas, nesutikdamas su nuteistųjų gynėjo argumentu dėl darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio tinkamo įforminimo pažymi tai, kad šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ne pats atsiskaitymo su darbuotojais faktas, o būtent tai, jog UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje 2016 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais neatsispindi tokio dydžio pajamų gavimas, kad apskritai būtų lėšų, iš kurių būtų galima išmokėti darbo užmokestį darbuotojams. Nors ikiteisminio tyrimo metu apklausti įmonės UAB „A“ darbuotojai, patvirtino gavę darbo užmokestį, tačiau remiantis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir vėliau teiktais specialistės Nelės Dzešulskienės paaiškinimais nustatyta tai, kad įmonės UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje nebuvo dokumentų, kurie galėtų patvirtinti įmonės galimybę išmokėti tokio dydžio darbo užmokestį darbuotojams.

39. Sutiktina su nuteistųjų gynėjo argumentu, kad E. Š., būdamas įmonės UAB „A“ direktoriumi, organizuodamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, tam buvo nusamdęs buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas teikiančią įmonę. Visgi, šioje baudžiamojoje byloje E. Š. buvo pareikšti kaltinimai ne dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimo, tačiau dėl to, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant įstatymuose nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju padaryti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai ir dėl jų kilę padariniai yra detaliai aprašyti 2018 m. gegužės 11 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), atlikus įmonės UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, kurioje konstatuota, kad tyrimo metu nebuvo galima patikrinti ar UAB „A“ kasos knygose grynųjų pinigų likutis per 2015 metus sumažintas 15 461,46 Eur, per 2016 metus – 13 083,78 Eur pagrįstai, be to, pagal įmonės pateiktus dokumentus nebuvo galima nustatyti 1135,52 Eur gavimo šaltinio, kuriuos A. Š. sumokėjo tiekėjams, taip pat įmonė UAB „A“ nepateikė nei vienos sutarties ar sąmatos dėl statybos darbų paslaugų atliktų Lietuvoje laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio ir dėl šios priežasties nebuvo galima patikrinti, kiek pajamų uždirbo įmonės UAB „A“ darbuotojai laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio, nors jiems 2015 metais buvo apskaičiuotas darbo užmokestis – 14 599,40 Eur, o darbo užmokestis už 2016 metus nenustatytas, nes įmonė nepateikė darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių ir darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Be kita ko, 2016 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais uždirbtos 19 394 Eur pajamos nebuvo fiksuotos įmonės UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentuose, nes įmonės direktorius E. Š. neišrašė PVM sąskaitų faktūrų (3 t., b. l. 3–4). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent dėl šių priežasčių iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A“ turto vertės ir nuosavo kapitalo dydžio tiriamuoju laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d.

40. Vėliau, ikiteisminio tyrimo metu, buvo pateikti papildomi UAB „A“ dokumentai, kurie nebuvo pateikti atliekant ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Iš 2018 m. lapkričio 6 d. dokumentų apžiūros protokolo matyti, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė Nelė Dzešulskienė, apžiūrėjusi papildomai pateiktus dokumentus laikėsi tos pačios išvados, kad pagal įmonės UAB „A“ pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės turto vertės, nes įmonės UAB „A“ direktoriui E. Š. darbo užmokesčio išmokėjimui pagal darbo užmokesčio žiniaraščius iš kasos per 2015 metus buvo išduoti 15 461,46 Eur, tačiau darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai, kaip pateisinamieji apskaitos dokumentai dėl 15 461,46 Eur išdavimo iš bendrovės kasos ir 2015 metų kasos knygoje 15 461,46 Eur nurašytų į išlaidas, tyrimui nebuvo pateikti, todėl tyrimo metu nebuvo galima patikrinti, ar UAB „A“ pagrįstai 2015 metų kasos knygoje grynųjų pinigų likutį sumažino 15 461,46 Eur. Nors papildomai buvo pateiktas 2016 m. kovo mėnesio darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštis, kuriame nurodyta, jog E. Š. darbuotojams išmokėjo 1228,66 Eur darbo užmokesčio ir 1228,66 Eur buvo įrašyti 2016 metų kasos knygos išlaidų dalyje, tačiau minėtame išmokėjimo žiniaraštyje nėra darbuotojų A. Š., D. Š., E. I., E. Š. ir R. B. parašų, patvirtinančių pinigų gavimą dėl ko visgi nebuvo galima nustatyti 1228,66 Eur panaudojimo, taip pat nebuvo pagrįstas 1135,52 Eur, kuriuos A. Š. sumokėjo tiekėjams, gavimo šaltinis. Be kita ko, taip ir nebuvo pateiktos sutartys arba sąmatos dėl statybos darbų paslaugų laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio dėl įmonės UAB „A“ atliktų darbų Lietuvoje dėl ko nebuvo galima patikrinti kiek pajamų tiriamuoju laikotarpiu įmonei uždirbo darbuotojai, kuriems įmonė UAB „A“ už paslaugų atlikimą 2015 metais apskaičiavo 14 599,40 Eur ir 2016 metais sausio – rugpjūčio mėnesiais 25 960,09 Eur. 2016 m. liepos – rugpjūčio mėn. uždirbtos 19 394 Eur pajamos nebuvo fiksuotos bendrovės „A“ buhalterinės apskaitos dokumentuose, nes direktorius E. Š. neišrašė PVM sąskaitų faktūrų (4 t., b. l. 180–187). Taigi, net ir pateikus papildomus įmonės UAB „A“ dokumentus, jie nepaneigė specialistės išvadoje nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų.

41. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė Nelė Dzešulskienė, kuri atliko UAB „A“ ir UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, pažymėjo, kad įmonėje UAB „A“ 2016 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais įmonėje dirbo darbuotojai, tačiau nebuvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, iš kurių matytųsi, kad įmonė gavo pajamų, visgi su darbuotojais buvo atsiskaityta išmokant darbo užmokestį. Specialistė akcentavo būtent tai, kad pagal pateiktus duomenis apie išmokėtą darbo užmokestį darbuotojams nebuvo atlikta tiek darbų, todėl pagal UAB „A“ pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus nebuvo galima patikrinti, kur įmonės darbuotojai atliko darbus Lietuvoje (11 t., b. l. 50–53). Apygardos teismo vertinimu, iš to seka loginė išvada, kad kaltinime minima 19 394 Eur suma iš tiesų buvo uždirbta UAB „A“ ir būtent iš šių lėšų, kurios nebuvo įtrauktos į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, įmonės darbuotojams buvo sumokėtas darbo užmokestis už 2016 m. liepos ir rugpjūčio mėnesius. Pažymėtina ir tai, kad (duomenys neskelbtini) įmonė „(duomenys neskelbtini)“ AB buvo pagrindinis įmonės UAB „A“ užsakovas, tuo tarpu UAB „B“ 2016 m. rugpjūčio mėnesio tris PVM sąskaitas faktūras, šiai įmonei tik pradėjus veikti po įmonės UAB „A“ veiklos sustabdymo, išrašė būtent įmonei „(duomenys neskelbtini)“ AB. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „B“ pirmąją PVM sąskaitą faktūrą išrašė 2016m. rugpjūčio 18 d. – 5997 Eur sumai, antrąją – 2016 m. rugpjūčio 26 d. – 13397 Eur sumai, o trečiąją – 2016 m. rugpjūčio 30 d. – 1478 Eur sumai. Kadangi įmonėje UAB „B“ darbuotojai pradėjo dirbti tik nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. ir į komandiruotes buvo išsiųsti nuo šios dienos, iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., todėl akivaizdu, kad darbai pagal 2016 m. rugpjūčio 18 d. ir 2016 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitas faktūras už 19 394 Eur negalėjo būti atlikti, tuo tarpu UAB „A“ darbuotojai, dirbę komandiruotėje 2016 m. liepos mėnesį bei dalį rugpjūčio mėnesio, galėjo atlikti statybos darbus užsakovo įmonei „(duomenys neskelbtini)“ AB.

42. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas padarė pagrįstas išvadas, jog E. Š. būdamas įmonės UAB „A“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. neišsaugojo ir tyrimui nepateikė darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių, kaip pateisinamųjų apskaitos dokumentų dėl 15 464,46 Eur išdavimo iš įmonės kasos, 2016 m. kovo mėn. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje pažymėjęs, kad darbuotojams išmokėjo 1 228,66 Eur darbo užmokesčio, minėtą sumą įrašė 2016 metų kasos knygos išlaidų dalyje, tačiau išmokėjimo žiniaraštyje nesurinko darbuotojų A. Š., D. Š., E. I., E. Š. ir R. B. parašų, dėl ko negalima nustatyti šių lėšų panaudojimo, nepateikė 1 135,52 Eur gavimo šaltinių, kuriuos A. Š. sumokėjo tiekėjams, sutarčių ir sąmatų dėl statybos darbų paslaugų 2015 metais – 2016 m. sausio – rugpjūčio mėnesiais atliktų Lietuvoje, neišrašė PVM sąskaitų faktūrų dėl uždirbtos 19 394 Eur sumos pajamų bendrovės „A“ buhalterinės apskaitos dokumentuose per 2016 m. liepos – rugpjūčio mėn. laikotarpį; nuo 15 066 Eur pelno neapskaičiavo ir nedeklaravo 2 260 Eur pelno mokesčio, 2016 metų metinėje pelno mokesčio deklaracijoje įrašė neteisingus duomenis apie bendrovės apskaičiuotas pajamas, apmokestinamąjį pelną ir pelno mokesčio sumą, dėl to E. Š. apgaulingai tvarkė įmonės UAB „A“ buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto ir nuosavo kapitalo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d.

43. Nors apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui pripažinti E. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, nurodytų faktinių aplinkybių šalintina aplinkybė, kad dėl E. Š. neteisėtų veiksmų negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ „įsipareigojimų dydžio ir struktūros“, nes šios aplinkybės nepagrindžia byloje surinkti duomenys, be kita ko, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), buvo konstatuota, kad dėl nuteistojo E. Š. neteisėtų veiksmų, t. y. apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo iš dalies negalima nustatyti įmonės UAB „A“ nuosavo turto ir kapitalo, bet ne įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. R. civilinio ieškinio

44. Teisėjų kolegija, sutikdama su nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas nenagrinėtu civilinio ieškovo D. R. civilinį ieškinį, šį klausimą išsprendė netinkamai.

45. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Sprendžiant klausimą dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio turi būti nustatyta, kad dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos fiziniam arba juridiniam asmeniui buvo padaryta žala ir nusikalstamą veiką bei atsiradusią žalą sieja priežastinis ryšys.

46. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje pripažino E. Š. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 straipsnyje. Apylinkės teismo nuosprendžiu A. Š. buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 straipsnyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad jos nusikalstami veiksmai perkvalifikuotini pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 209 straipsnį. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu. Šį savo sprendimą teismas grindė tuo, kad byloje nėra įrodyta, jog E. Š. ir A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, t. y. nenustatyta, kad nuteistieji tyčia išvengė ar atsisakė vykdyti UAB „A“ turtinės prievolės D. R. ar jo atžvilgiu panaudojo apgaulę. Apygardos teismas sutinka su nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, palikdamas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo civilinį ieškinį nenagrinėtu, nepagrįstai šį sprendimą susiejo su E. Š. ir A. Š. išteisinimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

47. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas D. R. pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas iš E. Š. ir A. Š. priteisti 24 930,93 Eur turtinę žalą ir procesines palūkanas nuo nuosprendžio priėmimo iki visiško įvykdymo. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo ieškinys šiuo atveju yra tiesiogiai susijęs su įmonės BUAB „A“ nusikalstamu bankrotu. Pažymėtina, kad BK 209 straipsnio dispozicijoje numatomi šios nusikalstamos veikos padariniai – didelė turtinė žala kreditoriams. Šioje baudžiamojoje byloje, be kita ko, E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 209 straipsnį, A. Š. pripažintina kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 209 straipsnyje. Taip pat nustatyta, kad dėl šios nusikalstamos veikos UAB „A“ kreditoriams, tarp kurių ir nukentėjusysis bei civilinis ieškovas D. R., padaryta turtinė žala, t. y. dėl nuteistojo E. Š., jam padedant A. Š., sąmoningai blogo įmonės valdymo, kuris nulėmė įmonės UAB „A“ bankrotą, įmonė UAB „A“ negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir neatsiskaitė su kreditoriumi D. R..

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje įtvirtinta, kad juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-895/2018). Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat išskiriami tokių atvejų pagrindai: 1) kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais netesėtais veiksmais ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014); 2) įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

49. Kaip jau minėta, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu, kuris buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo D. R. priešieškinys tenkintas ir iš ieškovo UAB „A“ jam priteista 2 896,20 Eur permoka pagal 2007 m. gruodžio 17 d. Statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 796,45 Eur palūkanų ir 16 060,67 Eur permoka pagal aukščiau paminėtą statybos rangos sutartį atliktų darbų defektų šalinimui bei nebaigtų darbų pabaigimo kaštai, bei bylinėjimosi išlaidos – 735,92 Eur advokato paslaugoms apmokėti bei 30,03 Eur žyminiam mokesčiui apmokėti, tuo tarpu UAB „A“ ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas. Taigi, matyti, kad UAB „A“ skola kreditoriui D. R. siekė 20 519,27 Eur ir dėl jos D. R. teisme buvo išduotas vykdomasis raštas. Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartimi UAB „A“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nutartimi apygardos teismo nutartis palikta nepakeista (8 t., b. l. 11–25, 26–44). Iš Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad įmonė UAB „A“ buvo pripažinta bankrutuojančia, bei patvirtinti BUAB „A“ kreditorių finansiniai reikalavimai: antros eilės – valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM 1204,29 Eur; trečios eilės – 1) D. R. – 24 930,93 Eur, 2) antstolio A. Š. 309,38 Eur, 3) AB (duomenys neskelbtini) – 5713,40 Eur (5 t., b. l. 118–119). Susipažinus su Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančiais duomenimis matyti, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtino UAB „A“ galutinę bankroto ataskaitą ir pripažino BUAB „A“ veiklą pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. Sprendime nurodyta, kad įmonė neturi turto ir piniginių lėšų, liko nepatenkinti kreditorių reikalavimai bendrai 32 158 Eur sumai. Taigi matyti, kad įmonė BUAB „A“ neturi realios galimybės patenkinti kreditoriaus D. R. finansinio reikalavimo.

50. Pažymėtina, kad šiuo atveju civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, jog E. Š. ir A. Š. savo veiksmais tyčia privedė įmonę UAB „A“ prie bankroto, tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje E. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 straipsnyje, o A. Š. pripažintina kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 209 straipsnyje. Įvertinus tai, kad šiuo metu įmonė UAB „A“ yra likviduota ir neturi jokio turto ar pinginių lėšų, į kuruos būtų galima nukreipti kreditoriaus D. R. finansinį reikalavimą, apygardos teismas sprendžia, kad šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu pripažinto D. R. civilinis ieškinys, kuriuo iš E. Š. bei kartu su juo kaip padėjėja (BK 24 straipsnio 6 dalis) veikusios A. Š. solidariai D. R. prašoma priteisti 24 930,93 Eur sumą, įvertinus tai, kad ją sudaro 20 519,27 Eur skola pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą bei 4411,66 Eur procesinės palūkanos, apskaičiuotos nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos iki teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsigaliojimo, kurių susidarymas buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas.

51. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) yra numatytos dvejopo pobūdžio palūkanos: 1) CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos, kuriame nurodyta, kad nustatytą piniginės prievolės įvykdymo terminą praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas; 2) CK 6.37 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško žalos atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019, buvo suformuota praktika, jog priimant nuosprendį ir tenkinant byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisiant turtinės ir (ar) neturinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, teismas privalo priteisti ir procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Be kita ko pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog palūkanos nuo palūkanų nesiskaičiuoja. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas sprendžia, kad šiuo atveju nukentėjusiajam 5 procentų procesinės palūkanos priteistinos tik nuo 20 519,27 Eur sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo.

52. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. R. civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir iš nuteistųjų E. Š. ir A. Š. solidariai D. R. priteistina 24 930,93 Eur turtinei žalai atlyginti bei nuo 20 519,27 Eur sumos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo.

Dėl nuteistiesiems E. Š. ir A. Š. paskirtų bausmių

53. Nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde be kita ko prašo, netenkinus jo skundo dalyje dėl nuteistųjų išteisinimo, E. Š. ir A. Š. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistųjų gynėjas nurodo, kad nutiestieji nuolat dirba užsienyje, praeityje jie neteisti, tuo tarpu civiliniai teisiniai santykiai šiuo atveju nepagrįstai peraugo į baudžiamuosius, be to, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nesvarstė bausmės – baudos skyrimo klausimo.

54. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje, padarymą paskirta 1 (vienerių) metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė, tuo tarpu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą, paskirta 3 (trijų) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. Š. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 8 puntu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nutiestojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

55. Visų pirma pažymėtina, kad už BK 209 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje yra numatyta vienintelė terminuoto laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų, tuo tarpu įstatymų leidėjas už šios nusikalstamos veikos padarymą nėra numatęs kitų alternatyvių bausmių, tame tarpe ir baudos bausmės. BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios baudos, arešto, arba laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmės. Apylinkės teismas, skirdamas E. Š. bausmės už nusikalstamas veikas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, įvertino tai, kad E. Š. ankščiau neteistas, yra vedęs ir dirbantis. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apylinkės teismas nuteistajam skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmes jų dydį nustatydamas mažesnį nei straipsnių sankcijos vidurkis bei subendrino jas bausmių apėmimo būdu. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, vertindamas tai, kad nuteistasis yra teisiamas pirmą kartą, yra dirbantis ir nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo keleri metai, sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai neatliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmės ir atidėjo bausmės vykdymą bei paskyrė vieną įpareigojimą.

56. Pažymėtina, kad teismų praktikoje dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo laikomasi pozicijos, jog šios nuostatos gali būti taikomos tais atvejais, kai byloje yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, o sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltinamojo asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas yra sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad net ir švelniausios BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje nurodytos bausmės rūšies paskyrimas pažeistų teisingumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-976/2021, 2K-119-689/2020, 2K-29-788/2020).

57. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę bausmę nustatęs tris sąlygas: nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę, ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir egzistuoja alternatyvios 2 dalies 1–6 punktuose numatytos sąlygos. Siekiant taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatytos bent dvi kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, turi būti bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta ir taip pat turi būti nustatyta bent viena iš būtinų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų sąlygų (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-94-658/2022).

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju baudžiamojoje byloje nėra nustatyta BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, nes E. Š. viso baudžiamojo proceso metu savo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nepripažino ir nuoširdžiai nesigailėjo, nepašalino jo nusikalstamais veiksmais padarytos turinės žalos, nenustatyta nei vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Be kita ko, byloje nenustatyta jokių kitų išimtinių aplinkybių, kurių pagrindų teismas spręstų, jog nuteistajam paskirta pirmosios instancijos bausmė yra aiškiai neproporcinga ir sudarytų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

59. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą perkvalifikuoti A. Š. nusikalstamą veiką iš BK 209 straipsnio į BK 24 straipsnio 6 dalį, 209 straipsnį, nuteistajai iš naujo skirtina bausmė.

60. A. Š. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Viso baudžiamojo proceso metu A. Š. nepripažino savo kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl jos padarymo nuoširdžiai nesigailėjo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. A. Š. nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 straipsnyje, padarė veikdama kaip padėjėja, jos vaidmuo darant šią nusikalstamą veiką buvo antraeilis, nes pagrindinius šios nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius įgyvendino E. Š.. A. Š. ankščiau neteista, administracine tvarka nebausta, turi sutuoktinį ir du vaikus, yra dirbanti. Įvertinus tai kas išdėstyta bei tai, kad BK 209 straipsnyje numatyta vienintelė terminuoto laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų, A. Š. už šios nusikalstamos veikos padarymą skirtina mažesnė nei straipsnio sankcijos vidurkis – 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. Š. būtų akivaizdžiai neproporcingas ar aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra.

61. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad be kita ko, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Šiuo atveju apygardos teismas sprendžia, kad įvertinus A. Š. asmenybę bei nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, atidėjus terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymą minimaliam 1 (vienerių) metų terminui. Atidedant bausmės vykdymą, A. Š. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu skirtinas įpareigojimas pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą arba mokslą (BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

nutaria:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. R. apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistųjų E. Š. ir A. Š. gynėjo Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 7 d. nuosprendį pakeisti:

A. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 209 straipsnio į BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 209 straipsnį ir paskirti jai 6 (šešių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 punktu, paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą arba mokslą.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl E. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, pašalinti nustatytą faktinę aplinkybę, kad iš dalies negalima nustatyti įmonės UAB „A“ „įsipareigojimų dydžio ir struktūros“.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. R. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš nuteistųjų E. Š. bei A. Š. solidariai D. R. priteisti 24 930,93 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt eurų 93 centus) turtinei žalai atlyginti bei nuo 20 519,27 Eur (dvidešimties tūkstančių penkių šimtų devyniolikos eurų 27 centų) sumos priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 7 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.