Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės,

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, J. J. gynėjai advokatei Nijolei Raulušaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, J. J. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria pripažinta, jog J. J., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. J. J., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o būtent: 2017 m. gruodžio 20 d. apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, būdamas neblaivus (nustatytas 1.64 promilių girtumas), kilus asmeniniam konfliktui, tyčia, rankos kumščiu sudavė tris smūgius E. B. į veido sritį, tuo nukentėjusiajam E. B. sukeldamas fizinį skausmą.

2. Pirmosios instancijos teismas priverčiamąją medicinos priemonės rūšį parinko atsižvelgęs į ekspertizės akte pateiktą išvadą, jog J. J. reikalinga taikyti stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, bei teismo psichiatrės ekspertės teismo posėdyje duotus paaiškinimus, jog J. J. nesilaiko ankstesniu teismo sprendimu paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro psichikos sveikatos centre, sąlygų – nereguliariai lankosi pas gydytojus, vaistus vartoja savo nuožiūra, vartoja alkoholį, todėl stacionarinis gydymas ir stebėjimas jam yra būtinas.

3. Apeliaciniame skunde J. J. gynėja advokatė Nijolė Raulušaitienė prašo Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį pakeisti – paskirtą priverčiamąją medicinos poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje.

3.1. Apeliantės teigimu, vertinant J. J. veiksmus, nusikalstamos veikos pavojingumą, nukentėjusiojo elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu, J. J. asmenybę, užtektų taikyti lengvesnę priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – ambulatorinį stebėjimą VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro psichikos sveikatos centre. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, kad J. J. nukentėjusiajam E. B., smūgiuodamas į veido sritį, sudavė ne itin smarkius smūgius, sukeldamas tik fizinį skausmą, nepadarė žymesnių sveikatos sužalojimų, konfliktas buvo abipusis, greitai baigėsi, byloje nepareikšti jokie civiliniai ieškiniai, o konflikto šalys susitaikė. J. J. ūkininkauja, laiko avis, taigi, paskyrus jam stacionarinį stebėjimą, nebūtų kam palikti prižiūrėti gyvulius. Pažymėtina ir tai, kad už nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 201 straipsnio 1 dalyje, padarymą J. J. buvo taikyta savo esme švelnesnė priverčiamojo medicininio poveikio priemonė – ambulatorinis stebėjimas. J. J. turi galimybę gydytis VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre ir vartoti paskirtus vaistus dėl psichikos sutrikimo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Be to, stebėjimo eigoje nustačius pažeidimus išlieka galimybė taikomą priverčiamosios medicinos priemonę pakeisti kita.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

5. Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, J. J. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Nagrinėjamu atveju asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėja apeliaciniame skunde neginčija apylinkės teismo išvados, jog J. J. nepakaltinamumo būsenoje padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje uždraustą veiką, tačiau nesutinka su jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, prašo ją pakeisti ir skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde J. J. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės suformuluotą prašymą, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

7. Baudžiamajame įstatyme numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

8. Pastebėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šioje byloje J. J. taikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Taigi, pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, o ne asmens padarytos veikos sunkumas, pavojingumas, pobūdis, sukeltų padarinių sunkumas, ką skunde akcentuoja apeliantė. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

9. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus 2018 m. gegužės 8 d. - gegužės 21 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog nagrinėjamo įvykio metu J. J. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, šiuo metu jam konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, jis negali suvokti veiksmų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų; J. J. rekomenduojama skirti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (b. t. 1., b. l. 147-155). Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje taip pat pažymėta, kad J. J. 2017 m., atlikus teismo psichiatrijos ekspertizę, buvo skirtas priverčiamasis ambulatorinis gydymas, tačiau ekspertizės metu J. J. nurodė, kad gydytojo išrašytus vaistus vartoja tik tuomet, kai yra kankinamas nemigos, kadangi gerai miega, vaistus vartoja retai. Teismas abejoti teismo psichiatrės ekspertės L. A., turinčios 3 metų ekspertinio darbo stažo, bei teismo psichologės ekspertės V. J., turinčios 20 metų ekspertinio darbo stažo, ekspertizės akto patikimumu neturi pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė L. A. patvirtino savo suformuluotą išvadą ir papildomai paaiškino, kad iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad J. J. nesilaiko nustatyto gydymo rėžimo, nesilanko pas gydytoją, nevartoja paskirtų vaistų.

10. Sprendžiant klausimą dėl J. J. taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies, itin svarbu įvertinti ir tą aplinkybę, jog Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartimi J. J. buvo pripažintas, būdamas nepakaltinamas, padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 201 straipsnio 1 dalyje ir 201 straipsnio 2 dalyje, ir jam buvo taikytas ambulatorinis stebėjimas VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros psichikos centre. Nepaisant to, 2017 m. gruodžio 10 d. J. J. padarė naują baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, taigi akivaizdu, kad jam paskirtas ambulatorinis gydymas nebuvo efektyvus. Gydymo neefektyvumą neabejotinai lėmė paties asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, elgesys – nereguliarus lankymasis pas gydytoją psichiatrą bei paskirtų medikamentų protarpinis vartojimas. Objektyvių priežasčių, dėl kurių J. J. nebūtų galėjęs laikytis Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartimi paskirto ambulatorinio stebėjimo sąlygų, byloje nėra nustatyta. Taigi vien tai, kad J. J. turi teorinę galimybę gydytis VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre ir vartoti dėl psichikos sutrikimo paskirtus vaistus, nereiškia, kad jis suvokia jam nustatyto psichikos sutrikimo gydymo svarbą ir nuo šiol paskirto gydymo rėžimo laikysis pilnai. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju J. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, padarė jau smurtinio pobūdžio veiką, buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą, taigi jo veiksmai tampa vis pavojingesni. Įvertinus aukščiau nurodytą, apygardos teismas abejoja, jog pritaikius J. J. savo pobūdžiu švelnesnes priverčiamąsias medicinos priemones, bus pasiektas tikslas neleisti jam padaryti naujų pavojingų veikų.

11. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, teismo psichiatrės ekspertės paaiškinimai teisme, taip pat duomenys apie ankstesne teismo nutartimi paskirto ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis sąlygų nesilaikymą, alkoholio vartojimą, ambulatorinio stebėjimo metu padarytą naują baudžiamojo įstatymo uždraustą smurtinę veiką, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad J. J. yra pavojingas ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas paminėtus duomenis ir nustatytas aplinkybes įvertino teisingai ir jų pagrindu pagrįstai nutarė, kad šiuo atveju J. J. taikytinas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia teismo išvada neprieštarauja byloje surinktų duomenų visumai, atitinka esamą teisinį reglamentavimą, todėl laikytina pagrįsta ir teisėta.

12. Tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pakeisti paskirtą švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę griežtesne, taip pat nepaneigia J. J. paskirto stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose pagrįstumo bei būtinybės. Šiame kontekste atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog gydymo procese asmeniui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista ne tik į savo pobūdžiu griežtesnę, tačiau ir į švelnesnę. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pagerėjus J. J. psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

13. Pakankamu pagrindu keisti pirmosios instancijos teismo parinktą priverčiamosios medicinos priemonės rūšį nelaikytina ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog J. J. užsiima gyvulininkyste, dėl ko, skyrus jam stacionarinį stebėjimą, nebūtų kam palikti prižiūrėti auginamas avis. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog visų pirma prioritetas šioje situacijoje turi būti teikiamas žmonių apsaugai nuo smurto ir pačio J. J. sveikatos būklei. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, turi ilgametę sugyventinę R. B., kartu su jais gyvena ir pilnametis sugyventinės sūnus E. B., taigi akivaizdu, jog turimu ūkiu, laikomais gyvuliais be J. J. gali pasirūpinti ir kiti asmenys.

14. Nors J. J. skundžiama nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 11, 44 straipsnių nuostatų.

15. Įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes, keisti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, J. J. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.