- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-07
- Bylos Nr.
- I-792-463/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03292-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–10; 2 t., b. l. 107; 3 t., b. l. 70–71), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis. Kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau sąlygos nepasikeitė. Lukiškių TI-K administracija įvairiais būdais ir metodais bando įbauginti, kad pareiškėjas nebesikreiptų į teismą dėl kalinimo sąlygų, nuteikinėja kalinčius asmenis prieš pareiškėją, parašius skundą pradeda kabinėtis, todėl yra taip verčiamas jį atsiimti. Kamerose įsiveisęs pelėsis, drėgna, pilna dulkių, trūksta oro. Dažnai nėra šilto vandens, ne kartą nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, tekdavo praustis kas antrą savaitę. Nesutinka su nustatyta tvarka, kad asmenys į dušą vedami kartą per savaitę iki 15 min. Mano, kad tai yra grubus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Dušo patalpos neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi nėra įrengtos vietos, skirtos nusirengimui / apsirengimui. Lukiškių TI-K pažeidžia gero administravimo principą, kadangi jau Seimo kontrolieriaus 2015 m. gegužės 29 d. išvadoje yra aiškiai nurodyti pažeidimai, kurie iki dabar nėra pašalinti. Kamerose, kuriose buvo laikomas, švaraus oro kiekis, oro judėjimo greitis, ventiliacija neatitinka norminių reikalavimų, nėra užtikrintas tinkamas apšvietimas (natūrali šviesa per silpna, dirbtinis apšvietimas per stiprus). Ginčo laikotarpiu buvo pažeistas minimalus vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos reikalavimas. Pareiškėjo nuomone, iš gyvenamojo ploto turi būti atimtas plotas, kuris tenka baldams ir inventoriui. Taikoma mažiau užimtumo programų, nei jų būtų galima taikyti. Maisto laikymo spintelės yra netvarkingos, šiukšlės yra laikomos koridoriuje, prie kamerų, dėl ko jaučiamas nemalonus kvapas. Kameroje Nr. 381 sukandžiojo parazitai. Jaučiasi diskriminuojamas, nes jam neleidžiama atidaryti lango dėl įtaisytų grotų, o kitose kamerose grotos yra išmontuotos, jo atžvilgiu taip sudaromos blogesnės kalinimo sąlygos, priešingai nei kitiems nuteistiesiems. Karantino kameroje pareiškėjui nebuvo išduotas čiužinys. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė diskomfortą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, dėl ko patirta pareiškėjo prašoma priteisti neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 69–82; 2 t., b. l. 122–123; 3 t., b. l. 8–12) nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo administracinę bylą laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2017 m. kovo 24 d. dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, sanitarinio mazgo bei laikotarpiu nuo 2017 m gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 2 d. dėl sanitarinio švarinimo, išvedimo į dušą ir privatumo jame, vėdinimo, temperatūros palikti nenagrinėtą, likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, kurie nustatyta tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudaręs paslaugų teikimo sutartį su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus atliekančiu paslaugų teikėju. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atitinkamuose postuose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K kameros langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dieninis ir naktinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisės nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji asmenys. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl nuolat sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K laikomi asmenys, norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Suimtiesiems kiekvieną dieną yra suteikta galimybė išeiti pasivaikščioti, dušo dieną, suimtajam išreiškus norą, jis gali būti išvestas į mankštos kambarį, į kurį išvedimo tvarka nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Visose gyvenamosiose kamerose yra lentyna (1 vnt.), teisės aktai nenumato konkrečios lentynos tvirtinimo vietos gyvenamosiose kamerose. Patikrinimų metu nebuvo nustatyta, kad kamerose Nr. 371 ir Nr. 379, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, musių ar kitų kenkėjų buvimo. Musių ir kitų kenkėjų buvimo nenustatyta ir gyvenamojoje patalpoje Nr. 211, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Nors kameroje Nr. 381, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo atlikti patikrinimai, tačiau tuo metu Lukiškių TI-K nebuvo gauti pranešimai apie nariuotakojų ir kitų kenkėjų buvimą šioje gyvenamojoje kameroje. Iš kamerų buitinės atliekos šalinamos vadovaujantis direktoriaus patvirtintu buitinių atliekų iš gyvenamųjų patalpų šalinimo tvarkos aprašu, kuriame nurodyta, kad suimtieji, nuteistieji kiekvieną dieną numatytu laiku iš kamerų išneša buitines atliekas ir nuleidžia jas į buitinių atliekų kanalus, kuriais atliekos patenka į buitinių atliekų konteinerius. Gyvenamosiose kamerose yra įrengtos grotos ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuteistiesiems ir suimtiesiems yra išduodamas čiužinys. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjas neįrodė būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Dėl administracinės bylos dalies nutraukimo
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3736-764/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01665-2017-1) pagal pareiškėjo skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 23 d. iki 2017 m. kovo 24 d. Kadangi nurodytoje administracinėje byloje priimtame teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendime, kuris įsiteisėjo 2017 m. spalio 19 d., teismas, be kita ko, pasisakė dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo, privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, oro trūkumo bei pelėsio, todėl šia apimtimi pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. kovo 24 d. dėl aptartų pažeidimų nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu.
Dėl administracinės bylos dalies palikimo nenagrinėta
ABTĮ 105 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-2684-208/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01287-2018-2) pagal pareiškėjo skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinė žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d. Kadangi nurodytoje administracinėje byloje priimtame teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendime, kuris šio teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo metu yra apskųsta apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjęs, teismas, be kita ko, pasisakė dėl dušo patalpos įrengimo ir prausimo tvarkos, todėl šia apimtimi pareiškėjo skundo dalis dėl priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d. dėl aptartų pažeidimų paliekama nenagrinėta ABTĮ 105 straipsnio 4 punkto pagrindu.
Dėl administracinės bylos nagrinėjimo ribų
Kaip matyti, nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Šiuo atveju pareiškėjas skundu siekia, kad jam neturtinė žala, patirta dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų, būtų atlyginta už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. Iš byloje pateiktų rašytinių duomenų (1 t., b. l. 71, 84–87) matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas įvairiais laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, t. y. kad dalis šios administracinės bylos yra nutraukiama, o dalis paliekama nenagrinėjama, darytina išvada, kad šioje administracinėje byloje Lukiškių TI-K veiksmai bus vertinami CK 6.271 straipsnio prasme tokia apimtimi: dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo, dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, dėl ventiliacijos (oro trūkumo) ir pelėsio – už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d., dėl dušo patalpos įrengimo ir prausimo tvarkos – už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. ir nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d., dėl įbauginimo, materialinio aprūpinimo, gero administravimo principo pažeidimo, užimtumo, maisto spintelių, šiukšlių laikymo, apšvietimo, drėgmės, švaraus oro kiekio ir oro judėjimo greičio, parazitų, diskriminacijos – už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d.
Dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K atsiliepime (1 t., b. l. 73) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,56 m². Įvertinus Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą (1 t., b. l. 71, 83–87) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo nei pagal Lietuvos nacionalinę teisę, nei pagal Konvenciją. Atsižvelgus į pareiškėjo argumentus, kad iš gyvenamojo ploto turi būti atimtas plotas, kurį užėmė baldai, atkreiptinas dėmesys į suformuotą administracinių bylų praktiką, pagal kurią tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir (ar) Konvenciją ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų faktas nenustatytas.
Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu
Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (2016 m. sausio 27 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (2016 m. sausio 27 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Įvertinus Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (1 t., b. l. 92–94) pateiktus duomenis, nustatyta, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurias uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12), 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.), konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Tualetą atskiriantis audeklas (užuolaida) nėra laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Šios išvados nenuneigiamos Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.). Kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13) ir kt.). Todėl konstatuotina, kad pripažinus, jog pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu viso 116 parų buvo pažeista, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai neužtikrinus pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nustatyti.
Dėl dušo patalpos įrengimo, prausimosi tvarkos ir galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (2015 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo patalpas, taip pat 29 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla, kurioje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa, o ir 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad dušuose karštas vanduo yra tiekiamas nuolat, todėl yra sudaryta galimybė visada prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas, teigdamas, kad ne kartą jam teko praustis kas antrą savaitę, nepateikė reikšmingų aplinkybių pagrindžiančių šį teiginį, pavyzdžiui, kada konkrečiai pareiškėjui buvo neleidžiama pasinaudoti galimybe nusiprausti visą kūną. Todėl pareiškėjo skundo argumentai vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisės veiksmus šiuo aspektu. Atsakydamas į pareiškėjo skundo teiginį, kad dušuose nėra įrengtas atskiras nusirengimo / apsirengimo kambarys, Lukiškių TI-K pateikė į bylą medžiagą (1 t., b. l. 92–94), kurioje nurodoma, kad Lukiškių TI-K dušinėje įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlės. Tai, kad Lukiškių TI-K nepateikė į bylą fotonuotraukų savaime nepatvirtina Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo. Vertindamas šį pareiškėjo argumentą, teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti, reikalavimas įrengti atskirus nusirengimo ir apsirengimo kambarius yra įtvirtintas tik sanitarinėms švarykloms (HN 134:2015 39 punktas), o ne dušinėms. Teismo vertinimu, tokiu atveju, kai teisės aktai nenumato reikalavimo dušinėje įrengti nusirengimo / apsirengimo kambario, pats pareiškėjas turi elgtis apdairiai, pagal situaciją, naudodamasis dušu, susidėti daiktus taip, kad ant jų nepakliūtų vanduo. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas netinkamai užtikrino jo teisę pasinaudoti dušu, atmestini nepagrįsti. Kad pareiškėjui buvo suteikta teisė naudotis dušu iki 15 min. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. patvirtina pats pareiškėjas. Kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė praustis iki 15 min. ginčo laikotarpiu po 2016 m. rugsėjo 30 d. patvirtina ir byloje pateikta medžiaga (1 t., b. l. 92–94). Nenustatyta, kad toks reikalavimas pažeistų ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl subjektyvūs pareiškėjo argumentai, kad tokia tvarka pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį atmestini kaip nepagrįsti. Kadangi pareiškėjas neneigė, kad jam buvo suteikta galimybė naudotis dušu iki 15 min., nėra jokio pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą nagrinėjamu aspektu.
Dėl įbauginimo, materialinio aprūpinimo, gero administravimo principo pažeidimo, užimtumo, maisto spintelių, šiukšlių laikymo
Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo išduotas čiužinys jam būnant karantino kameroje. Lukiškių TI-K, būdamas įpareigotas pateikti duomenis apie tai, ar pareiškėjui būnant karantino kamaroje buvo išduotas čiužinys (3 t., b. l. 6), nepateikė duomenų apie pareiškėjo materialinį aprūpinimą. Lukiškių TI-K nurodyta aplinkybė, kad duomenys yra Alytaus pataisos namuose (3 t., b. l. 12) nepaneigia Lukiškių TI-K pareigos įrodyti, kad pareiškėjo teiginys yra neteisingas. Todėl, vadovaujantis tokiose bylose nustatyta įrodinėjimo paskirstymo taisykle, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K tinkamai nepaneigė pareiškėjo aiškaus ir konkretaus argumento dėl kalinimo sąlygų, todėl šiuo aspektu konstatuotini Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai. Lukiškių TI-K pateikė duomenis (1 t., b. l. 76–76; 2 t., b. l. 179–180), iš kurių matyti, kad laisvalaikio užimtumo, skatinimo atsisakyti žalingų įpročių, suimtųjų subkultūros apraiškų mažinimo, sveiko gyvenimo būdo, sveikatos tausojimo, fizinio lavinimo ir pozityvaus mąstymo tikslais Lukiškių TI-K organizuojami konkursai bei kiti sporto ir kultūriniai renginiai, kuriuose išreiškę norą gali dalyvauti visi nuteistieji ar suimtieji. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, kad būtų išreiškęs norą dalyvauti kokioje nors veikloje ir jam nebūtų tokia galimybė suteikta. Priešingai, Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 20 d. rašte (2 t., b. l. 179–180) nurodyta, kad pareiškėjui pasiūlius dalyvauti renginyje pats pareiškėjas atsisakė, pareikšdamas, kad jokiose renginiuose nedalyvaus. Todėl jo argumentas, kad Lukiškių TI-K nėra vykdoma pakankamai užimtumo programų, pripažintinas abstrakčiu ir deklaratyviu, dėl ko atmestinas kaip nepagrįstas. HN 134:2015 38 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose susidarančios buitinės atliekos šalinamos laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. Byloje pateiktas Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. įsakymas Nr. 1-43 (2 t., b. l. 125), kuriuo patvirtintas buitinių atliekų iš gyvenamųjų patalpų šalinimo tvarkos aprašas, kuriame nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji kiekvieną dieną numatytu laiku iš kamerų išneša buitines atliekas ir nuleidžia jas į buitinių atliekų kanalus, kuriais atliekos patenka į buitinių atliekų konteinerius. Kaip nurodoma Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (2 t., b. l. 126), iš Lukiškių TI-K kamerų buitinės atliekos šalinamos vadovaujantis šiuo aprašu. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog prie kamerų koridoriuje yra laikomos šiukšlės, yra pakankamai abstraktus ir deklaratyvus, kadangi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriuo ginčo laikotarpiu jis matė, kad buitinės atliekos nėra tvarkos taip, kaip turėtų. Nustačius, kad Lukiškių TI-K į bylą pateikė objektyvius duomenis, kurie iš esmės patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra laikomasi nustatytos buitinių atliekų šalinimo tvarkos, darytina išvada, kad nėra pakankamo pagrindo šio pareiškėjo skundo argumento pagrindu vertinti Lukiškių TI-K veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Byloje pateiktos kamerose Nr. 371, Nr. 379 ir Nr. 381 esančių maisto spintelių fotonuotraukos (2 t., b. l. 130–158) paneigia pareiškėjo teiginius, susijusius su maisto spintelių įrengimu ir laikymu kamerose. Kad kameros Nr. 381 įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus patvirtinta ir Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. 96-4198 (2 t., b. l. 178). Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 14 d. rašte Nr. 96-2715 (2 t., b. l. 182) nurodyta, kad lentynos maistu susidėti visose kamerose yra įrengtos. Nei PĮĮET, nei TIĮET nedetalizuoja lentynos ir spintelės dydžio, formos ar pastatymo vietos. Pareiškėjo subjektyvi nuomone, kur turėtų būti laikomos maisto spintelės, nenustačius, kad teisės aktuose nėra nustatyta Lukiškių TI-K pareiga laikyti maisto spinteles tokiu būdu, kaip skunde nurodo pareiškėjas, nėra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad Lukiškių TI-K nepašalino Seimo kontrolieriaus 2015 m. gegužės 29 d. išvadoje nurodytų pažeidimų, šiuo atveju nėra tiesiogiai susijęs su šios administracinės bylos dalyku, t. y. neturtinės žalos, kurią patyrė pareiškėjas, atlyginimu. Pažymėtina, kad Seimo kontrolieriaus išvados nėra teismą įpareigojantis teisės aktas. Todėl aptartu pareiškėjo argumento pagrindu nėra vertinami Lukiškių TI-K veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme šios administracinės bylos ribose. Pareiškėjo argumentai dėl įbauginimo, nustačius, kad pareiškėjas realizavo savo teisę į teisminę gynybą dėl galimai pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų, vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, kurių pagrindu nevertintini Lukiškių TI-K veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme.
Dėl kamerų įrengimo
Apšvietimas. TIĮET 14.3 papunktis numato, kad kamerose turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. PĮĮET 16.7 papunktis numato, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, o 16.9 papunktis nustato, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Ginčo, kad kamerose yra įrengti langai, per kuriuos patenka natūralus apšvietimas, nėra. Kadangi natūralaus apšvietimo normos teisės aktai nenustato, todėl teismas nevertins pareiškėjo argumentų, susijusių su natūralaus apšvietimo stoka. Pažymėtina, kad iš Lukiškių TI-K pateiktų VD patikrinimo aktų tik viename VD 2017 m. kovo 30 d. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1082(16.16.8.10.12) (2 t., b. l. 47–48) nustatyta, kad kameroje Nr. 377, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu 2017 m. gegužės mėn., dirbtinio apšvietimo pažeidimas nenustatytas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo neatitikti jiems keliamų higienos reikalavimų likusį laikotarpį. Tačiau, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl apšvietimo galimo neatitikimo higienos normos reikalavimams, pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į išdėstytus argumentus ir į galimo pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl apšvietimo vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.
Pelėsis. HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. VD 2017 m. kovo 1 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-190(16.16.8.10.12) (1 t., b. l. 95–96) nustatyta, kad pelėsio kamerose Nr. 108 ir Nr. 379, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta. VD 2017 m. kovo 30 d. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1082(16.16.8.10.12) (2 t., b. l. 47–48) nustatyta, kad kameroje Nr. 377, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu 2017 m. gegužės mėn., vizualiai matomų pelėsio pėdsakų nenustatyta. Vis dėlto byloje nėra pateikta duomenų dėl likusio laikotarpio, kurio metu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo neatitikti jiems keliamų higienos reikalavimų likusį laikotarpį. Tačiau, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl pelėsio, pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į išdėstytus argumentus ir į galimo pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl pelėsio vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.
Drėgmė. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Pareiškėjas teigia, kad kamerose per drėgna, kai kuriose iš jų drėgmė siekia 70 proc. VD 2017 m. birželio 23 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1035(16.16.8.10.12) (1 t., b. l. 31–33, 128–130; 2 t., b. l. 57–59), 2017 m. birželio 23 d. rašte Nr. 2.10-7827(16.3.187.10.12) (1 t., b. l. 43–45) nustatyta, kad drėgmės pažeidimų nenustatyta. Kad drėgmės reikalavimas nebuvo pažeistas ir kamerose Nr. 108 ir Nr. 379, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nustatyta VD 2017 m. kovo 1 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-190(16.16.8.10.12) (1 t., b. l. 95–96), 2017 m. liepos 27 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1230(16.16.8.10.12) (1 t., b. l. 120–121). VD 2017 m. kovo 30 d. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1082(16.16.8.10.12) (2 t., b. l. 47–48) nustatyta, kad kameroje Nr. 377, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu 2017 m. gegužės mėn., drėgmės pažeidimas nenustatytas. Vis dėlto byloje nėra pateikta duomenų dėl likusio laikotarpio, kurio metu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo neatitikti jiems keliamų higienos reikalavimų likusį laikotarpį. Tačiau, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl drėgmės galimo neatitikimo higienos normos reikalavimams, pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į išdėstytus argumentus ir į galimo pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl drėgmės vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.
Ventiliacija. Švaraus oro kiekis ir oro judėjimo greitis. TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. PĮĮET 16.10 papunktyje nustatyta, kad: kameros turi būti šildomos ir vėdinamos; kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami PĮĮET 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros gali būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančios gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, Lukiškių TI-K kameros, kuriose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar oro kondicionavimo sistema, gali būti vėdinamos per langus ir toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl to, kad kamerose trūksta oro, nustačius, kad kameros pritaikytos vėdinimui natūraliu būdu, atmestini kaip nepagrįsti. HN 134:2015 neįtvirtina higienos normų, taikytinų švaraus oro kiekiui, kiti teisės aktai nenumato jokių normatyvių reikalavimų šiuo aspektu, todėl teismas šio pareiškėjo argumento nevertina. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu turi būti 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu turi būti 0,05–0,15 m/s. Byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo skundo argumentus, kad kamerose, kuriose jis buvo laikoma, nebuvo užtikrintas tinkamas oro judėjimo greitis. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo neatitikti jiems keliamų higienos reikalavimų likusį laikotarpį. Tačiau, vertinant dėl to galimai patirtą neturtinę žalą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl oro judėjimo greičio galimo neatitikimo higienos normos reikalavimams, pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į išdėstytus argumentus ir į galimo pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl oro judėjimo greičio neatitikimo higienos normos reikalavimams vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas.
Nariuotakojai, graužikai ir kiti kenkėjai. HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad: laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 381 jis buvo sukandžiotas parazitų. Nors ginčo laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaromos paslaugų teikimo sutartys (2 t., b. l. 89–92, 93–96, 97–100) ir byloje pateiktas Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos „Dezinfekcijos, deratizacijos darbų atlikimo (registravimo) žurnalas“ (3 t. b. l. 13–41), iš kurių galima darytina išvadą, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu ėmėsi aktyvių veiksmų, kad būtų laikomasi higienos normų reikalavimų dėl nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų naikinimo, vis dėlto iš byloje pateiktų aktualių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VD) duomenų nustatyta, kad tik laikotarpiu 2017 m. liepos mėn., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 381, Lukiškių TI-K nebuvo nustatyta nariuotakojų ar kitų kenkėjų buvimo pėdsakų (1 t., b . l. 25–26). Vadinasi, duomenų, jog nariuotakojų ar kitų kenkėjų nebuvo kameroje Nr. 381, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki rugsėjo mėn., byloje nėra. Tai reiškia, kad Lukiškių TI-K objektyviais duomenis nepaneigė pareiškėjo argumento dėl nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų buvimo kameroje Nr. 381 visais laikotarpiais. Vadovaujantis šiose bylose nustatyta įrodinėjimo paskirstymo taisykle, konstatuotini Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai neužtikrinus HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pareiškėjui būnant kameroje Nr. 381. Tačiau, vertinant dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, t. y. kad patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų fakto, nepateikė duomenų, kad buvo kreipęsis į sveikatos priežiūros įstaigą. Todėl nenustačius neturtinės žalos fakto reikalavimas dėl to priteisti neturtinę žalą netenkintinas.
Dėl diskriminacijos
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų, kurių kamerose buvo išmontuotos grotos ir kuriems buvo leidžiama atidaryti langus, atžvilgiu. Draudimas diskriminuoti asmenis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarimu yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Atitinkamai priimtu Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu (toliau – ir Įstatymas) yra siekiama užtikrinti, kad būtų šios nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija apibrėžta kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Iš šių teisės normų turinio matyti, kad diskriminacijos apibrėžimas siejamas su tam tikrų mažiau palankių sąlygų taikymu asmeniui, nei jos būtų taikomos kitam asmeniui ar jo grupei. Kaip matyti, pareiškėjas nagrinėjamu atveju diskriminacijos pagrindą laiko tuo, kad jam nėra leidžiama atidaryti langų lyginant su kitais nuteistaisiais ir taip jo kalinimo sąlygos yra bloginamos. Kaip matyti, pareiškėjas nepagrindė nė vieno pagrindo, įtvirtinto Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, dėl to nėra pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmų Įstatymo atžvilgiu, todėl su diskriminavimu susiję skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgus į tai, kad nustatytus pažeidimus, t. y. 116 parų pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjui nebuvo išduotas čiužinys darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad nustatytų pažeidimų pagrindu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į tai, kad pareiškėjas didžiąją dalį kalinimo laikotarpio atitinkamose kamerose buvo laikomas vienas (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimo 3 psl.). Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 350,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 3 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.
Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Administracinės bylos Nr. I-792-463/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03292-2018-0) dalį dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. kovo 24 d., patirtą dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo, privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, oro trūkumo bei pelėsio, nutraukti.
Administracinės bylos Nr. Nr. I-792-463/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03292-2018-0) dalį dėl skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d., patirtą dėl dušo patalpos įrengimo ir prausimo tvarkos, palikti nenagrinėtą.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo kalėjimo-izoliatoriaus, pareiškėjui M. A. 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) sumą neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.