- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-08-02
- Bylos Nr.
- I-2684-208/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01287-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d. buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktus, t. y. maudymuisi skirtos patalpos plotas siekė 7 kv. m, šioje patalpoje esantis tualetas buvo atskirtas maža sienele, o atskiros persirengimo kambario patalpos įrengta nebuvo. Maudymuisi skirtas laikas nebūdavo ilgesnis nei 15 min. trukmės, buvo verčiamas maudytis su drabužiais, o nusimaudžius buvo liepiama persirenginėti drabužiais, kurie būdavo drėgni. Kamerose buvo šalta, todėl dažnai kreipdavosi į gydytojus, nors jie pareiškėjui niekuo nepadėjo. Dėl minėtų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai ir kitoms institucijoms nuolat skųsdavosi raštu, tačiau pažeidimai fiksuojami nebuvo. Dėl to sutriko jo sveikata, ne kartą kreipėsi į psichiatrą ir prašė išrašyti vaistų. Pareiškėjo nuomone, netinkamos kalinimo sąlygos žemino jo garbę ir orumą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais.
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–16).
Nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims 1 kartą per savaitę iki 15 minučių yra suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normose įtvirtintus reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą, duše yra įrengtos pertvaros, kurios aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Patalpose yra įrengta vieta persirengimui, kurioje yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Lukiškių TI-K teigimu, esamų dušų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais nuteistųjų (suimtųjų) teisių nepažeidžia. Oro temperatūra atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, o Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją kontrolę, kurios metu oro temperatūrą nuolat išmatuoja. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, o suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Pareiškėjo teigimu, maudymuisi skirtoje patalpoje, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo 7 kv. m., o dušinėje esantis tualetas buvo atskirtas tik maža sienele, atskiros persirengimo kambario patalpos įrengimo nebuvo.
Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintų 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pagal HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo <...> patalpas. Pagal HN 134:2015 28.2 papunktį dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos.
Laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (29 punktas). Dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo / apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai (30 punktas). Sanitarinės švaryklos dušinėje turi būti muilo, kiekvienam asmeniui išduodamas atskiras rankšluostis (31 punktas).
Iš teisinio reglamentavimo matyti, kad galiojantys teisės aktai nenumato, kokio ploto turi būti dušinės, todėl vertinti, ar buvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas dušo patalpoje, nėra galimybės. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl dušinėje esančio tualeto atskyrimo maža sienele, atskiros persirengimo kambario patalpos įrengimo nebuvimo, paminėtina, kad Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas atitinka HN 134:2015 keliamus reikalavimus, kaip patvirtina atsakovės atstovas, duše yra įrengtos pertvaros, kurios bendras aukštis yra 1,6 m, o plotis 1,2 m; dušų patalpos sienos, lubos ir grindys yra lygūs, lengvai nuvalomos, nuolat dezinfekuojamos; yra įrengtos vietos nusirengimui / apsirengimui, kuriose yra kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė; veikia mechaninė vėdinimo sistema. Taigi, teismo vertinimu, konstatuoti šiuo atveju pažeidimo nėra jokio pagrindo, pareiškėjo teiginiai yra atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog, maudymuisi skirtas laikas nebūdavo ilgesnis nei 15 min. trukmės.
Šiuo atveju pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu ir maudymuisi skirtas laikas nebuvo ilgesnis nei 15 min. trukmės. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 1-23 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 4 punkte nustatyta, kad dušu suimtieji, nuteistieji bei nuteistieji areštu gali naudotis iki 15 min., todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.
Skunde teigiama, kad pareiškėjui nusimaudžius buvo liepiama persirenginėti drabužiais, kurie būdavo drėgni. Šis pareiškėjo argumentas atmestinas, nes konkrečių įrodymų, patvirtinančių šių aplinkybių tikrumą, teismui pateikta nėra.
Pareiškėjo teigimu, kamerose būdavo šalta.
HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Remiantis HN 134:2015 17 punktu, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Kaip matyti, po tokių patikrinimų minėti specialistai ne kartą konstatavę, kad oro temperatūra atitinka HN 134:2015 16 punkte nustatytus reikalavimus (b. l. 23–24, 34–36). Nepaisant to, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpio nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. spalio 4 d. metu patikrinimo aktų, kuriuose buvo tikrinama oro temperatūra, byloje nėra, teismo vertinimu, konstatuoti pažeidimo šiuo atveju nėra jokio pagrindo.
Byloje nėra duomenų apie kokius nors pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu ar kad pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad neteisėtų atsakovės veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta.
Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla pareiga pagal CK 6.271 straipsnį atlyginti žalą pareiškėjui, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmeta kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas
nusprendžia:
pareiškėjo M. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.