Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 300 str. 1 d. A. S. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Skundžiamu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu civilinio ieškovo R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. išteisintas pagal LR BK 300 str. 1 d. jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Pagal LR BK 300 str. 1 d. A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. gruodžio 21 d. likvidavimo akte įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją – duomenis apie tai, kad likviduojant bendrovę pilnai atsiskaityta su visais kreditoriais, nors iš tikro 2008 m. gegužės 7 d., jis būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pirko iš R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ 6 automobilines padangas už 6840 litų ir už jas neatsiskaitė ir šį suklastotą dokumentą – likvidacinį aktą panaudojo – pateikė Juridinių asmenų registrui.

Šiaulių apygardos prokuratūros Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 300 str. 1 d.; skirti jam 6 mėn. laisvės atėmimo; vadovaujantis LR BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 1 m., įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir prašomą sumą priteisti iš A. S..

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvuoja subjektyvine nuomone, kuri yra priešiška. Nuosprendyje nėra loginio nuoseklumo, be to, jis grindžiamas deklaratyvių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose nutartyse (Nr. 2K-263/2010, Nr.2K-559/2011, Nr. 2K-608/2010, Nr. 2K-426/2010) nurodytų teiginių analize, nors minimose nutartyse analizuojami atvejai visiškai priešingi A. S. padarytai veikai. Pažymėjo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamųjų posėdžių metu kaltinamasis A. S. žinojo, jog jo likviduojama įmonė yra skolinga R. R. firmai „(duomenys neskelbtini)“, nes pirko 6 automobilines padangas už 6840 Lt, už jas neatsiskaitė. A. S. žinodamas, kad R. R. firma „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos išieškojimo, suklastojo likvidacinį aktą, įrašydamas, kad atsiskaitė su visais kreditoriais bei šį neatitinkantį tikrovės dokumentą panaudojo – pateikė Juridinių asmenų registrui. Juridinių asmenų registre jo dar kartą buvo pasiteirauta ar atsiskaityta su kreditoriais, o jam šį, tikrovės neatitinkantį, faktą patvirtinus, įmonė buvo likviduota. Pagal LR BK 300 str. 1 d., A. S. kaltė, kaip vienu iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, nustatyta. Atkreipė dėmesį, kad įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia (LR BK 2 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 3 d.). R. R. firma „(duomenys neskelbtini)“ galėjo ir siekė visomis įmanomomis priemonėmis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitytų už produkcija, tačiau A. S. neatsiskaitė, surašė suklastotą dokumentą – likvidacinį aktą, kurį panaudojo pateikdamas Juridinių asmenų registrui. Mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Civilinio ieškovo R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ savininkas R. R. apeliaciniu skundu prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo būtų patenkintas pareikštas ieškinys.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad civilinis ieškinys nesusijęs su A. S. inkriminuota veika. Mano, kad A. S. iš savanaudiškų paskatų, siekdamas gauti turtinės naudos, suklastojo dokumentus įrašydamas į juos žinomai melagingus duomenis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekam neskolinga, neturi kreditorinių įsiskolinimų ir taip gavo turtinę naudą. Pateikdamas kompetentingoms valstybinėms įstaigoms šiuos melagingus duomenis, kaip faktinius duomenis apie bendrovės finansinę padėtį, siekė išvengti ir išvengė kreditorinių įsiskolinimų apmokėjimo ir mokėjimų valstybei, taip padarydamas žalą R. R. firmai „(duomenys neskelbtini)“, kurią privalo atlyginti. Taip pat užkirto kelią civiline tvarka išieškoti iš skolininko susidariusį įsiskolinimą, nes likvidavus juridinį asmenį neteko galimybės kreiptis į teismą, neliko atsakovo. Padarė žalą valstybei, kadangi neatlygintinai pasisavindamas padangas gavo pajamas, nuo kurių privalėjo sumokėti valstybei pelno mokestį, kuris nagrinėjamu laikotarpiu sudarė 20 %, paskaičiavus nuo gautų pajamų 6840,00 Lt, kurias bendrovė privalėjo pripažinti pajamomis ir 2009 metais apskaičiuoti sumokant 20 % pelno mokestį į biudžetą, tai 1368 Lt. Likviduojant įmonę 5472 Lt turėjo pasidalinti akcininkai, sumokėti į biudžetą 15 % gyventojų pajamų mokesčio, tai 820,80 Lt. Tokiu būdu į biudžetą liko nesumokėta 2188,80 Lt mokesčių.

Apelianto nuomone, tokiais tyčiniais veiksmais, sąmoningai klastojo dokumentą, nes neturint tyčios neįmanoma įrašyti į oficialų dokumentą melagingų duomenų, žinant, kad jie yra neteisingi. Nėra sąžiningo klydimo, o tik tyčiniai veiksmai nukreipti tyčia suklastoti oficialius dokumentus, siekiant turtinės naudos, t. y. neatlygintinai pasisavinti svetimą R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ turtą ir nemokėti mokesčių, taip padarant žalą. A. S. žinojo ir privalėjo žinoti, kad daro neteisėtus veiksmus, kuriais bus padaryta žala kreditoriams, valstybės interesams nesumokant mokesčių. Šie jo veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su padaryta žala.

Nurodo, kad teisiniai sutartiniai santykiai buvo iki A. S. padarytos nusikalstamos veikos, t. y. iki suklastoti dokumentai buvo pateikti kompetentingai valstybinei įstaigai ir atlikti oficialūs veiksmai – juridinio asmens neteisėtas likvidavimas su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Suklastojus dokumentus iš teisinių sutartinių santykių tarp dviejų juridinių asmenų atsirado nusikalstama veika iš A. S. pusės. Pažymėjo, kad teismas negalėjo remtis prielaida, kad skola nebūtų buvusi išieškota dėl minusinio A. S. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso, kas laikytina UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidavimas, pateikus klaidingai surašytą likvidavimo aktą (suklydus) nesukėlė teisinių neigiamų pasekmių R. R. firmai, o visa tai, jei būtų buvę nurodyti kreditoriai, A. S. žinant, kad juos reikia nurodyti, būtų pakeitę tik bendrovės likvidavimo formą. Nustatytas faktas, kad A. S. 2009 m. gruodžio 21 d. likvidavimo akte įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją – duomenis apie tai, kad likviduojant bendrovę pilnai atsiskaityta su visais kreditoriais, nors 2008 m. gegužės 7 d., jis būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pirko iš R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ 6 automobilines padangas už 6840 litų, neatsiskaitė ir šį suklastotą dokumentą pateikė Juridinių asmenų registrui. Padaryta žala turi būti atlyginta kalto asmens, ją priteisiant.

Išteisintasis A. S. atsiliepimu nesutinka su apeliaciniais skundais, prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo veiksmus, kaltės atžvilgiu, interpretavo teisingai, nes pasirašydamas įmonės likvidavimo aktą bei pateikdamas jį Juridinių asmenų registrui, buvo įsitikinęs, kad įstatymams nenusižengia. Nesutinka su teiginiu, jog likvidavimo aktą pasirašė ir pateikė siekdamas sau finansinės naudos, nes tokiu veiksmu jokios žalos niekam padaryta nebuvo ir jokios naudos negavo, nes tokiu atveju, jeigu ikiteisminio tyrimo metu būtų buvę nustatyta, kad suklastojo dokumentą ir jį pateikė siekdamas gauti ar gaudamas iš to finansinę naudą, jam turėjo būti inkriminuotos LR BK 300 str. ir LR BK 182 str. arba LR BK 186 str., tačiau nebuvo įžvelgta apgaulė klastojant dokumentus. Nepagrįstas prokuroro teiginys, jog R. R. firma „(duomenys neskelbtini)“ visomis įmanomomis priemonėmis siekė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitytų su jais, nes į bylą nepateikta jokių įrodymų patvirtinančių tuos siekius.

Apeliacinės instancijos teisme pareikalauta papildoma medžiaga, atliktas įrodymų tyrimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintasis A. S. ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino teisingai, nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius nuosprendžio išvadas, pagrįstai A. S. išteisino pagal LR BK 300 str. 1 d. , jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, dėl ko naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniais skundais, nėra pagrindo.

Dėl nuosprendžio

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, kad „Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aukščiausios pakopos teismas, kasacinė instancija, formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

LR BPK XXIII skyriuje nustatyti reikalavimai nuosprendžio surašymui.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio pažeidimų, pagal LR BPK keliamus reikalavimus, nėra. Tai, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir vertindamas įrodymus (LR BPK 20 str. 5 d.) savo vidiniu įsitikinimu, remdamasis įstatymu, teismų formuojama praktika, motyvus nuosprendyje išdėstė ne tokiu loginiu nuoseklumu, kokio tikėjosi apeliantas – Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras, nelaikytina LR BPK pažeidimu, kuris būtų pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ar pripažinti jį neteisėtu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas deklaratyvių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytų teiginių analize. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, priimamuose procesiniuose sprendimuose deklaratyvių teiginių nedėsto (nenurodinėja), o juo labiau jų neanalizuoja.

Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose yra LR BK 300 str. 1 d. inkriminuotos nusikalstamos veikos nustatymo išaiškinimas, šiuo konkrečiu atveju atitinka nagrinėjamą atvejį.

Dėl įrodymų

LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad LR BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Nagrinėjant bylą rungimosi principas (LR BPK 7 str.) nebuvo pažeistas, visi baudžiamojo proceso dalyvių prašymai buvo išspręsti ir patenkinti (LR BPK 270 str.), visos bylos aplinkybės ištirtos ir įvertintos.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. S. viso baudžiamojo proceso metu neginčijo fakto, kad jis pirko iš R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ 6 automobilines padangas už 6840 Lt ir už jas neatsiskaitė. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu A. S. parodė, „mes buvome nutarę atsiskaityti su kreditoriais iš bendrovės kapitalo, bet jo neliko“ (13-15 b. l. 2 tomas). Vien asmens žinojimas, kad yra skola ir neatsiskaityta, nelaikytina aplinkybe leidžiančia daryti pagrįstą išvadą, jog asmuo tyčia įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis bei turėjo tikslą klastoti dokumentą, jį panaudoji.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Juridinių asmenų registre dar kartą buvo pasiteirauta ar atsiskaityta su kreditoriais. A. S. parodė, jog Juridinių asmenų registre jo buvo paklausta „ar kreipėsi kas dėl įmonės uždarymo, atsakiau, kas ne, nes tikrai niekas nesikreipė. Klausė, ar įmonė turi skolų. Atsakiau, kad yra du kreditoriai UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš kurios buvome pirkę padangas ir „(duomenys neskelbtini)“ buvome skolingi 1200 Lt. Grafoje „įmonės skolos“ paklausiau ką rašyti ir K. paaiškino, jeigu skolos neviršija metinio įmonės kapitalo, kurį buvome nurodę 10000 Lt., vadinasi įmonė skolų neturi. Tai taip ir parašiau. <...> Likvidavimo akte turėjo būti parašyta, kad su kreditoriais atsiskaityta. Kaip rašyti, aš paklausiau K.. Ji paklausė, ar skolininkai kreipėsi? – Ne. Ar skolos viršija įstatyminį kapitalą? - Ne. Vadinasi skolų nėra.“ (13-15 b. l. 2 tomas). Tačiau 2012 m. vasario 21 d. teisiamojo posėdžio metu apklausiama liudytoja C. K. nepatvirtino ir neteigė, kad ji, A. S. atnešus visus likviduojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus likvidavimui, būtų A. S. klaususi apie atsiskaitymą su kreditoriais. Be to, apeliacinės instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu apklausiamas A. S. parodė, kad „supratau taip, kad jei per tuos tris mėnesius niekas nesikreipė, tai ir neturi įmonė kreditorių. Skolininkai neatsiliepė ir parašiau, kad skolų nėra. <...> Žodžius, kad įmonė uždaroma be skolų suvokiau po K. pasisakymo teisme. Kai pas ją konsultavausi, jo taip nesakė, buvo apytiksliai buvo pasakyta kaip turi būti parašytas uždaromasis aktas. Jei negerai parašiau aktą, to akto turėjo nepriimti. Buvo galima pasirinkti iš trijų variantų, mes pasirinkome skelbti spaudoje. Kreditoriai per tuos tris mėnesius nesikreipė. Suvokiau taip, jei kreditoriai nesikreipia, tai turiu rašyti, kaip uždaroma, kaip be skolų.“

Apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad duomenų, jog A. S. žinojo, jog R. R. firma „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos išieškojimo, nėra. Kaip matyti, R. R. firma „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos išieškojimo, 2008-06-19 sudaryta bendradarbiavimo sutartis dėl įsiskolinimų išieškojimo Nr. 08-15-730 (54 b. l. 2 tomas) su 2008-06-19 sutarties priedu Nr. 3 – pavedimu išieškoti skolą Nr. 08-15-2125 (55 b. l. 2 tomas) bei 2009-07-15 sutarties priedu– pavedimu išieškoti skolą Nr. 09-15-1578 (58 b. l. 2 tomas), tačiau duomenų apie tai, kad pats civilinis ieškovas būtų išsiuntęs registruotą pretenziją, ar įspėjimą dėl atitinkamų tolimesnių veiksmų atlikimo dėl skolos išieškojimo nuo 2008-06-06, t. y. termino, iki kurio turėjo atsiskaityti, nepateikta. Nėra duomenų, kad civilinis ieškovas būtų kreipęsis civilinio proceso tvarka dėl skolos išieškojimo į teismą iki 2009-12-21, t. y. iki bendrovės likvidavimo. Nepateikta duomenų, patvirtinančių konkrečius UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus veiksmus siekiant išieškoti skolą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pastebėtina, kad pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ bendradarbiavimo sutartis Nr. 08-15-730 (54 b.l. 2 tomas) ir priedas Pavedimas išieškoti skolą Nr. 08-15-2125 (55 b. l. 2 tomas) pasirašyta 2008-06-19, o pateiktas 2009-10-05 pranešimas apie skolos išieškojimo negalimumą, pagal priedą Pavedimą išieškoti skolą Nr. 09-15-1578, pasirašytą 2009-07-15 (58 b. l. 2 tomas). Pareikalavus papildomų dokumentų, patvirtinančių, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpyje nuo 2008-06-19 iki 2009-12-21 būtų atlikusi bent kokius nors veiksmus siekiant išieškoti skolą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, jų nepateikta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdydama 2009 m. birželio 19 d. bendradarbiavimo sutartį dėl įsiskolinimų išieškojimo Nr. 08-15-730, 2009-10-05 R. R. firmai „(duomenys neskelbtini)“ pranešime nurodė, kad „skolininkas UAB „(duomenys neskelbtini)“ „privalomai registruojamo turto į kurį galima nukreipti išieškojimą neturi. Įtraukta(s) į UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolininkų duomenų bazę. Apie skolininkams pranešta bankams, draudimo kompanijos, lizingo kompanijoms, valstybinėms institucijoms. Buvo nuolatos skambinama ir siunčiami pranešimai – įspėjimai. Įmonė turi skolų kitiems ūkio subjektams. Inkaso priemonės pagal mūsų metodiką teigiamų rezultatų nedavė. Atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.“ (114 b. l. 1 tomas, 59 b. l. 2 tomas). Kartu su šiuo raštu taip pat nepateikta duomenų, patvirtinančių atliktus veiksmus, t. y. pranešimai bankams, draudimo kompanijos, lizingo kompanijoms, valstybinėms institucijoms, įspėjamieji raštai, pretenzijos, raginimai UAB „(duomenys neskelbtini)“, telefoninių skambučių išklotinės, nenurodoma kokios tiksliai buvo atliktos inkaso priemonės, koks minimas ikiteisminis tyrimas, kurį buvo atsisakyta pradėti. Nėra duomenų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ arba A. S., kaip likvidatorius, būtų gavęs bent vieną pretenziją, įspėjimą ar raginimą dėl skolos grąžinimo, jam būtų skambinta, ar kitokiais būdais bandyta išieškoti skolą. Tai, kad tarp R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008-06-19 sudaryta bendradarbiavimo sutartis, nėra pagrindas daryti išvadą, jog A. S. žinojo apie tai, jog R. R. firma „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos išieškojimo bei kad skolą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo siekiama išieškoti.

Įrodymų, patvirtinančių, jog A. S. iš savanaudiškų paskatų, siekdamas turtinės naudos, suklastojo dokumentą, įrašydamas į jį žinomai melagingus duomenis, siekė išvengti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinės prievolės ir taip įgijo turtinę naudą, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nėra. Pirmasis rašytinis dokumentas - pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pateiktas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK viršininkui A. J. 2010 m. sausio 8 d. , t. y. jau po UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidavimo. R. R. firma „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo A. S. atžvilgiu dėl galimai jo padarytos nusikalstamos veikos numatytos LR BK 182 str., tačiau tiek (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus vyresnysis tyrėjas 2010-02-01 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą (63 b.l. 2 tomas), tiek (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūros prokuroras 2010-03-02 nutarimu atsisakė tenkinti prašymą panaikinti nutarimą ir atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą (65-66 b. l. 2 tomas) , tiek Mažeikių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2010-04-02 nutartimi skundo netenkino (70-71 b. l. 2 tomas), tiek Šiaulių apygardos teismas 2010-05-05 nutartimi R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ skundą (80-82 b. l. 2 tomas) atmetė, taip pat nurodė, kad „duomenų ar faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmuose yra galimo dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba, sukčiavimo ar turtinės žalos padarymo apgaule požymių, pareiškėjas nepateikė“.

Dėl atsakomybės

Apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos prokuratūros Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras nepagrįstai pažymėjo LR BK 2 str. 2 d., kuris imperatyviai reglamentuoja, jog „įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 3 d. numatantį – „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“. LR BK 2 str. 3 d. nustato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, kai jis yra kaltas ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju A. S. veikoje sprendžiamas ne įstatymo nežinojimo, o įstatymo sąžiningo teisingo suvokimo ir įgyvendinimo klausimas, kurio metu į dokumentą buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys ir taip galimai padaryta nusikalstama veika. Kaip matyti, A. S. remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas galiojęs 2009 m. 73 str. 10 d.), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2 knygos normomis reglamentuojančiomis juridinio asmens likvidavimo tvarką bei reikalavimus, vykdė juos remdamasis jam Juridinių asmenų registro specialistės išaiškinta tvarka. Duomenų, kad būtų buvę pažeistos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios juridinio asmens likvidavimo tvarką ar procedūrą, nėra. Tai, kad asmuo įrašydamas duomenis „pilnai atsiskaityta su visais kreditoriais“, pagal pateiktą Juridinių asmenų registro specialistės pavyzdį, ir neteisingai suvoktą jos įstatyminį reglamentavimo išaiškinimą, nelaikytinas įstatymo nežinojimu.

Dėl kaltės

Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d., LR BPK 44 str., reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje pripažįstama be kita ko ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis - baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vienam iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Subjektyviosios pusės požymiai yra kaltė, tikslas ir motyvas. Kaltė yra suvoktas, sąmoningas (t.y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais. Kaltė yra glaudžiai susijusi su visais nusikalstamos veikos požymiais, nes jeigu nepadaryta pavojinga veika, tai negali kilti ir kaltės klausimo.

Formuojamoje teismų praktikoje, LR BK 300 str. nustatytoje nusikaltimo sudėtyje įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-2012). LR BK 300 str. saugo tokią vertybę kaip dokumentų bei juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Tačiau ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą bei užtraukia atsakomybę. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje 2K-363-2012). Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012). Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal LR BK 300 str. 1 d., būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011, 2K-372-2012 ir kt.).

A. S. buvo vienas iš dviejų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų, dirbo direktoriumi, išrinktas likvidatoriumi veikė šios įmonės vardu. Tiek Juridinių asmenų registro specialiste dirbusi C. K., tiek A. S. nurodo, kad A. S. buvo konsultuotas Juridinių asmenų registre apie juridinio asmens išregistravimo tvarką, jam buvo pateiktas likvidacinio akto pavyzdys. Kaip nurodė A. S., jis žinodamas esant skoloms dviems kreditoriams, kurių bendra suma mažesnė nei bendrovės įstatinis kapitalas (10000 Lt.), ir augant kitoms skoloms, siekė likviduoti juridinį asmenį tikslu išvengti didesnių skolų.

Konstatuotina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidavimo procesas vyko vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2 knygos nuostatuose įtvirtintais reikalavimais bei tvarka, pažeidimai nenustatyti. Likvidacinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpio metu į UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidatorių nesikreipė nei vienas kreditorius dėl kreditorinio įsiskolinimo neįvykdymo, negauta pretenzijų, raginimų ar įspėjimų.

Juridinių asmenų registrui pateikti visi būtini dokumentai ir likvidacinis aktas, kuriais remiantis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo išregistruota. Iš Juridinių asmenų registrui pateiktų dokumentų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo kreditorinių įsiskolinimų, bendrovės balansas buvo minusinis. Iš didžiosios knygos išrašų matyti, kad 2008 m. pabaigoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo 234381,08 nuostolį, jis buvo perkeltas į 2009 metus, 2009 m. įmonė patyrė 5817,67 Lt nuostolį. Per 2009 metus piniginius įnašus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą atlikdavo A. S. ir G. M. (84-98, 99-107 b. l. 1 tomas). A. S. įneštomis jo asmeninėmis piniginėmis lėšomis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ depozitinę sąskaitą, sumokėti mokesčiai.

Duomenų, kad Juridinių asmenų registre pateikus dokumentus bendrovės išregistravimui buvo užduoti klausimai dėl likviduojamos bendrovės kreditorinių įsiskolinimų, nėra. Remiantis A. S. parodymais, klausimai buvo užduoti, tačiau ne apie skolų buvimą kreditoriams ir jų pilnutinį atlyginimą. Likvidaciniame akte įrašyta, jog su visais kreditoriais atsiskaityta. A. S. parodė, kad taip įrašė todėl, kad taip turėjo būti parašyta, nors minėjo, kad yra skolų, kurios neviršijo likviduojamos bendrovės įstatinio kapitalo bei, kad jei kreditoriai per tuos tris mėnesius nesikreipė, tai turi rašyti, kaip uždaroma, kaip be skolų, įmonė neturi kreditorių. Abejoti A. S. žodžiais nėra pagrindo, kadangi nuo pat 2010 m. sausio mėnesio iki liudytojos C. K. parodymų davimo bei jo gynėjo advokato paraginimo, A. S. parodymai buvo nuoseklūs, jis buvo visiškai įsitikinęs, jog esant skolai jis likviduoja įmonę nepažeisdamas įstatymų.

Tai, kad A. S. dėl tuo metu susiklosčiusių aplinkybių, t. y. veiklos nevykdymo nesant užsakymų, privalomo mokesčių mokėjimo, nuostolių augimo, įstatymų nustatyta tvarka inicijavo įmonės likvidavimą jam patogesne ar pigesne ir priimtinesne forma neteisingai supratęs likvidavimo reikalavimus, į likvidavimo aktą įrašęs neatitinkančius faktinės situacijos duomenis ir likvidavęs įmonę sustabdė gresiančios žalos atsiradimą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog padaryta veika nelaikytina pavojinga bei A. S. negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Įvertinus visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, jog sąmoningos tiesioginės tyčios, suvokiant, kad įrašant į likvidacinį aktą duomenis, kad atsiskaityta su visais kreditoriais, kad klastoja ir disponuoja žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti, nėra, todėl A. S. veiksmai laikytini sąžiningu suklydimu.

Dėl žalos

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2 knygoje nustatyta bendra tvarka likviduoti juridinį asmenį. Specialieji teisės aktai, reglamentuojantys juridinio asmens likvidavimo procedūras bei tvarką, reikalavimus, yra Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas bei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Įstatymų leidėjas griežtai reglamentuoja, jog likviduoti įmonę galima tik atsiskaičius su visais kreditoriais. Nesant galimybės atsiskaityti, turi būti taikytas kitas įmonės likvidavimo būdas (bankroto procedūra). Atsižvelgtina į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidavimui pasirinkus kitą likvidavimo būdą (bankroto procedūrą), teisinis rezultatas būtų analogiškas esančiajam, R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ teisinė padėtis nepasikeistų, kadangi kreditorius nevykdė pareigos ir nesekė skolininko veiklos, nereagavo į respublikinės reikšmės spaudoje esančius pranešimus apie įmonės likvidavimą, pretenzijų, įspėjimų nesiuntė, nesikreipė į teismines institucijas dėl skolos išieškojimo civilinio proceso tvarka laikotarpyje nuo 2008 m. birželio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 21 d., neatliko jokių aktyvių veiksmų siekiant skolos išieškojimo, nesidomėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolininko atliekamais veiksmais ir t.t.

Vertinant baudžiamosios bylos medžiagą, darytina išvada, kad A. S. įrašydamas neteisingus duomenis, žalos fizinių ar juridinių asmenų teisėms ir valstybei nepadarė, nes pateikiant UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinį aktą nebuvo sutrikdyta normali valstybės institucijos veikla, nebuvo pažeisti teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai. Nėra duomenų, kad A. S. neatlygintinai pasisavino R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ turtą, kadangi tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ buvo susitarimas, PVM sąskaita faktūra (80 b. l. 1 tomas) pasirašyta abiejų bendrovių atstovų, kurioje numatytas 30 dienų atsiskaitymo terminas. Nei valstybė, nei valstybinės institucijos nereiškė civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo, todėl konstatuoti fakto, kad A. S. tyčiniais veiksmais buvo padaryta žala valstybei ir fiziniams bei juridiniams asmenims, nėra jokio teisinio pagrindo. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys nesusijęs su A. S. inkriminuota veika.

Apibendrinant apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino ir nuosprendį surašė nepažeisdamas LR BPK nuostatų. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nenustatė A. S. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 300 str. 1 d., visų nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, todėl jį pagrįstai išteisino. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti Mažeikių rajono prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinių skundų ir keisti ar naikinti skundžiamo teismo nuosprendžio.

Tokiu būdu kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, remdamasis objektyviu vidiniu įsitikinimu ir įstatymu, ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, ir atsižvelgęs į konkrečios bylos specifiką, padarė teisingas išvadas dėl išteisintojo A. S. padarytų veikų. Dėl visų aptartų ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių nėra pagrindo išteisintojo A. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei tenkinti civilinį ieškinį, kaip prašoma apeliaciniais skundais.

Apeliantai, prašydami panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendį, nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs Mažeikių rajono apylinkės teismas priimdamas skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio, apeliacinių skundų motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir civilinio ieškovo R. R. firmos „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus atmesti.