Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Mindaugo Vagonio, nuteistųjų O. C. ir V. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo O. C. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – vienerių metų dvejų mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir O. C. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – dvylikos metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – vienerių metų dvejų mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – vienerių metų dvejų mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų A. J., O. C., V. G. solidariai priteista nukentėjusiajai L. M. 2 153,30 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų A. J., O. C., V. G. solidariai priteista nukentėjusiajai K. M. 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 37,50 Eur periodinė išmoka, kuri mokoma kas mėnesį nuo 2014 m. spalio 9 d. iki nukentėjusiosios pilnametystės. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta L. M.

Iš nuteistųjų A. J., O. C., V. G. solidariai priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 687,14 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. C., V. G. ir A. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2014 m. spalio 8 d. apie 16 val. 30 min., kartu nuėjo prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno A. M., ir V. G. paskambinus į buto duris, o A. M. jas atidarius, O. C., V. G. ir A. J., neteisėtai, atvirai ir prieš savininko valią, įsibrovė į Ž. Š. butą, kur O. C. prieškambario spinta užtvėrė išėjimą iš buto, stovėjo prie buto durų ir saugojo, kad nukentėjusieji nepabėgtų iš buto, o V. G. peiliu sudavė smūgius A. M. į kairįjį petį ir dešinįjį šoną, padarydamas poodines kraujosruvas dešiniajame dilbyje ir abejose plaštakose, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje, durtinę-pjautinę aklą kairio peties žaizdą, durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimą su tarpuplaučio ir širdiplėvės pažeidimu, kuris komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, nuo ko A. M. 2014 m. spalio 9 d. apie 8 val. 00 min. VšĮ K. ligoninėje mirė. Be to, tų pačių grumtynių metu, A. J. peiliu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius R. Š., dėl ko rankomis besiginančiam nukentėjusiajam padarė odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje ir dešiniame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Tokiu būdu, O. C., V. G. ir A. J., veikdami bendrininkų grupe, tyčia nužudė A. M. ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą R. Š. bei neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, netinkamai, šališkai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, taip pat nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų O. C., V. G. ir A. J. įvykdytų nusikaltimų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Tačiau apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. J. peiliu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam R. Š., nes to nepatvirtina byloje surinkti duomenys.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apeliantų lūkesčių nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės bei nepatvirtina teismo šališkumo. Todėl nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jų konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir kt., paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (EŽTT sprendimas Boldea prieš Rumuniją (Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no 1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo O. C. apeliacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliantų skundų argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą.

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2014 m. spalio 10 d. nuteistasis O. C. iš A. M. nusipirko blogos kokybės narkotinių medžiagų, todėl tą pačią dieną, pasiėmęs du peilius, nuėjo pas jį (A. M.) išsiaiškinti. Tačiau bute A. M. ir R. Š. sumušė O. C., atėmė peilius ir išvarė jį iš namų. Tai patvirtina nukentėjusiųjų R. Š. ir Ž. Š. parodymai. Akivaizdu, kad O. C. dėl to, jog A. M. pardavė blogos kokybės narkotikus, supyko ir nutarė atkeršyti. Iš nuteistojo O. C. parodymų matyti, kad jis paskambino V. G. ir paprašė pagalbos bei surasti pagalbininką. V. G. į pagalbą pasitelkė A. J. ir kartu su juo atvyko pas O. C. į butą. O. C. atvykusiems, t. y. V. G. ir A. J. paaiškino konflikto priežastį, todėl visi nusprendė su A. M. ir R. Š. „išsiaiškinti“. Iš nuteistojo V. G. ir A. J. parodymų matyti, kad susitikimo metu O. C. juos įspėjo, jog A. M. ir R. Š. gali būti labai agresyvūs. Todėl O. C. padavė A. J. išardyto dviračio vairą. Bylos medžiaga patvirtina, kad O. C. nuvedė V. G. ir A. J. prie buto durų, kur gyveno A. M. ir R. Š. Po to V. G. pabeldė į duris ir uždengė durų akutę, o O. C. ir A. J. stovėjo šalia darų. Kai A. M. pravėrė buto duris ir koridoriuje pamatė jam nepažįstamus V. G. ir A. J. bei pažįstamą O. C., kuriam anksčiau pardavė blogos kokybės narkotinių medžiagų, norėjo jas uždaryti, tačiau V. G. to neleido padaryti ir kartu su A. J. įsiveržė į butą. Tuo metu O. C. bute nuvertė prie durų stovėjusią spintą ir paliko saugoti. Iš nukentėjusiojo R. Š. parodymų matyti, kad išgirdęs triukšmą, koridoriuje pamatė, jog V. G. ir A. J. į butą įsiveržė rankose laikydami peilius, todėl jis (R. Š.) gindamasis kėde sudavė V. G. per galvą, o A. J. puolė A. M. Taip pat iš R. Š. parodymų matyti, kad V. G. bandė jam įdurti peiliu, todėl gindamasis susižalojo ranką, o tuo metu A. M. grūmėsi su A. J. Jis išgirdo patėvio aimanas ir suprato, jog jam (A. M.) kažkas įdūrė peiliu, todėl išsigando, atkėlė prie durų nuverstą spintą ir norėjo išbėgti iš buto, tačiau prie durų pamatė O. C., kuris bandė jį sulaikyti. Paskui jį iš buto išbėgo V. G. ir A. J., kurie rankose laikė peilius, vijosi laiptais, kažkas šaukė „dedam ir šitą“, tačiau lauke jam pavyko pasislėpti (2 t., 48-51 b. l.; 5 t., 136-140 b. l.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. Š. parodymais, nes jie įtikinami ir neprieštaringi kitiems byloje esantiems duomenims. Iš liudytojos G. C. parodymų matyti, kad V. G. rankovėje matė paslėptą peilį (2 t., 73-75, 76-78 b. l.). Nukentėjusysis R. Š. viso proceso metu taip pat nuosekliai tvirtino, kad V. G. ir A. J. į butą įsiveržė rankose turėdami peilius. Liudytojos B. S. parodymais nustatyta, kad iš laiptinės išbėgęs vaikinas kruvinu veidu (kaip vėliau buvo nustatyta – tai V. G.) kažką išmetė. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad (duomenys neskelbtini) mieste, daugiabučio namo kieme ant asfalto buvo rastas peilis su juodos spalvos rankena, o ant peilio geležtės ir rankenos matyti raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują (1 t., 5-25; 74-76 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(5582)-ISI-5563 nustatyta, kad ant tirti pateikto peilio, paimto įvykio vietos apžiūros metu, rasta dvejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų (pažymėta mėg. Nr. 8, Nr. 9), kurių genotipai sutampa su V. G. ir A. M., o ant peilio rankenos – ne mažiau nei dvejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, iš jų ir kraujo, kurių genotipas sutampa su V. G. genotipu (1 t., 94-106 b. l.). Be to, teismo medicinos specialisto išvada Nr. M957/14 (02) nustatyta, kad A. M. mirė nuo durtinio – pjautinio kiauryminio krūtinės dešinės pusės sužalojimo su tarpuplaučio ir širdiplėvės pažeidimo, kas komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu. Nukentėjusiojo mirtis yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jam padarytu durtiniu – pjautiniu krūtinės dešinės pusės sužalojimu su tarpuplaučio ir širdiplėvės pažeidimu (1 t., 48-49 b. l.). Nors V. G. neigia, kad turėjo peilį, tačiau aukščiau paminėtos specialisto išvados, liudytojų, nukentėjusiojo parodymai tokius nuteistojo teiginius objektyviai paneigia. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent V. G. sudavė peiliu A. M. ir padarė sužalojimus, kurie ir buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dvejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, Nr. 2K-90/2013). Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį. Paprastojo bendrininkavimo atveju dažniausiai visi bendrininkai tiesiogiai dalyvauja atlikdami objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos požymius sudarančius veiksmus (visus ar atskirą jų dalį). Tačiau nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą: palaužia nukentėjusiųjų pasipriešinimą, neleidžia jiems pabėgti ir pan. (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-502/2009, Nr. 2K-89-139/2016). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais), bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Apie buvusį susitarimą ir jo pobūdį sprendžiama iš kaltininkų atliktų veiksmų. Tais atvejais, kai kaltininkai supranta vieni kitų veiksmus, jiems pritaria, suvokia daromos veikos pobūdį, numato, kad nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali mirti, laikoma, kad jie veikia kaip bendravykdytojai. Nėra būtina, jog kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Be to, už tyčinį nužudymą asmenys atsako kaip bendrininkai ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų panaudoto smurto, tačiau visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, Nr. 2K-229/2008, Nr. 2K-485/2008, Nr. 2K-324/2009).

Nors bylos medžiagoje nėra duomenų, kad O. C. ir A. J. būtų padarę kokius nors sužalojimus nukentėjusiajam A. M., tačiau pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuteistieji O. C., V. G. ir A. J. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe, pagrįstos ir įtikinamos dėl šių aplinkybių:

pirma, nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis O. C. į pagalbą pasikvietė V. G. ir A. J., kuriems papasakojo anksčiau kilusio konflikto su A. M. priežastį, jo (O. C.) sumušimo aplinkybes bei įspėjo, jog A. M. ir R. Š. susitikimo metu gali būti agresyvūs. Akivaizdu, kad tokį O. C. nusistatymą nulėmė ankstesni nukentėjusiųjų veiksmai, kai O. C. buvo sumuštas ir iš jo buvo atimti du peiliai. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad visi nuteistieji suprato ir numatė, jog A. M. bute gali kilti muštynės, todėl iš anksto pasiėmė žmogui žaloti skirtus įrankius. Iš V. G. parodymų matyti, kad O. C. davė A. J. išardyto dviračio vairą. Nuteistasis A. J. taip pat patvirtino, kad O. C. davė išardyto dviračio vairą („tiesų vamzdį“), kurį jis įsikišo į rankovę, skirtą „savigynai, jeigu prasidėtų muštynės“ (4 t., 100-101 b. l.; 6 t., 48-52 b. l.). Liudytoja G. C. ikiteisminio tyrimo parodymu metu taip pat patvirtino, kad V. G. už dešinės rankovės buvo užsikišęs peilį (2 t., 72-78 b. l.). Nors V. G. neigia turėjęs peilį, tačiau netikėti liudytojos G. C. parodymais nėra jokio pagrindo, nes byloje surinkti kiti įrodymai patvirtina, jog nukentėjusįjį A. M. nužudė būtent V. G. Iš nukentėjusiojo R. Š. parodymų matyti, kad į butą įsiveržę V. G. ir O. J. rankose laikė peilius. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų parodymai, kad nieko nežinojo apie peilius, kuriuos turėjo V. G. ir A. J., neįtikinami ir atmestini;

antra, bylos medžiaga nustatyta, kad O. C. nuvedė V. G. ir A. J. prie buto, kuriame gyveno A. M. ir R. Š. Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad į buto duris pabeldė V. G. ir uždengė durų akutę, o O. C. ir A. J. stovėjo šalia. Akivaizdu, kad visi nuteistieji iš anksto planavo (numatė) jėga įsiveržti į nukentėjusiųjų butą ir panaudoti peilius, todėl buvo pasiskirstė vaidmenimis. Tai patvirtina ir tolimesni nuteistųjų veiksmai: tuo metu, kai A. M. pravėrė buto duris, O. C. jų neleido uždaryti ir kartu su A. J., laikydami rankose peilius, į jį įsiveržė prieš nukentėjusiųjų valią. Iš nukentėjusiojo R. Š. parodymų matyti, kad prie durų stovėjusi spinta buvo nuversta, o už durų stovėjo O. C., kuris saugojo išėjimą. Iš nuteistojo O. C. parodymų matyti, kad prie durų girdėjo nukentėjusiojo R. Š. žodžius, jog „nereikia peilių“, tačiau jokių veiksmų nutraukti kitų nuteistųjų smurtinio pobūdžio veiksmus nesiėmė. Priešingai, nukentėjusysis R. Š. patvirtino, kad jam išbėgus iš buto į laiptinę, už durų stovėjęs O. C. norėjo jį sulaikyti, tačiau jam pavyko ištrūkti ir išbėgti į lauką. Taip pat iš nukentėjusiojo R. Š. parodymų matyti, kad jį vijosi V. G. ir A. J., kurie rankose turėjo peilius bei kažkas šaukė „dedam ir šitą“. Liudytoja B. S. parodymų metu taip pat patvirtino, kad paskui R. Š. į lauką išbėgo du vyriškiai, kurio vieno veidas buvo kruvinas, t. y. V. G. ir A. J. Be to, liudytojos B. S. parodymais taip pat nustatyta, kad peilį išmetė V. G., o A. J. kažką laikė užantyje (5 t., 162-163 b. l.). Nuteistasis A. J. parodymų metu patvirtino, kad su savimi turėjo išardyto dviračio vairą („vamzdį“), kurio muštynių metu nepanaudojo ir vėliau išmetė (6 t., 48-51 b. l.). Todėl šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad nuteistieji O. C., V. G. ir A. J. aiškiai suprato ir numatė, jog nukentėjusiųjų pasipriešinimui palaužti bute bus naudojami žmogui žaloti skirti įrankiai, t. y. peiliai arba kiti įrankiai, tačiau nei vienas iš jų nedetalizavo padarinių.

Nors nuteistasis O. C. apeliaciniame skunde nurodo, kad spintos nevertė ir išėjimo prie durų nesaugojo, tačiau šią aplinkybę paneigia tiek nukentėjusiųjų R. Š., Ž. Š., tiek liudytojo M. M. parodymai, jog spinta stovėjo stabiliai ir pati nukristi negalėjo;

trečia, po to kai nukentėjusysis R. Š. išbėgo iš buto, o V. G. ir A. J. jį nusivijo, nuteistasis O. C. iš įvykio vietos taip pat pasišalino, t. y. parėjo namo bei liepė motinai neįsileisti atvykusių policijos pareigūnų, dėl ko buvo iškviesti gaisrininkai, kurie ruošėsi išpjauti buto duris. Šios aplinkybės netiesiogiai patvirtina aplinkybę, kad O. C. suprato ir žinojo, jog nukentėjusieji A. M. ir R. Š. buvo sužaloti, panaudojant peilius. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu peilis, kurį turėjo A. J., nebuvo surastas, įrodymų vertinimui neturi jokios reikšmės;

ketvirta, iš kaltinamojo akto ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad A. J. buvo inkriminuota, jog jis padarė sužalojimus R. Š. dešinėje rankoje (5 t., 30-51 b. l.; 6 t., 115-141b. l.). Be to, pirmosios instancijos teismas nuteistųjų O. C., V. G. ir A. J. veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikavo į BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį. Iš nukentėjusiojo R. Š. parodymų matyti, kad nuteistieji į butą įsiveržė panaudodami jėgą ir netikėtai, o įvykiai klostėsi dinamiškai ir greitai. Nukentėjusysis R. Š. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas iš karto po įvykio negalėjo tiksliai nurodyti, kokius konkrečiai veiksmus atliko į butą įsiveržę V. G. ir A. J. (1 t., 41-42 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. Š. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir papildomai nurodė, kad dešinę ranką peiliu galėjo sužaloti vyras, kuriam jis sudavė kėde per galvą, t. y. V. G. (2 t., 48-51, 52-55 b. l.; 5 t., 136-139 b. l.). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad būtent A. J. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius peiliu besiginančiam R. Š., dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje ir dilbyje. Todėl ši inkriminuota aplinkybė nuteistajam A. J. iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalinama.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog būtent O. C. davė peilius V. G. ir A. J., jog šie nužudytų A. M. ir R. Š. Apygardos teismas motyvuotai ir pagrįstai nuteistųjų nusikalstamus veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikavo į BK 129 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip idealią nusikaltimų sutaptį. Pažymėtina, kad teismų praktikoje apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Nors nuteistasis O. C. teigia nežinojęs, kad V. G. ir A. J. įvykio vietoje turėjo peilius, o šie neigia turėję žalojimui skirtus įrankius (peilius), tačiau šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiojo R. Š., liudytojų G. C., B. S. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys bei teismo medicinos bei kraujo DNR tyrimo specialistų išvados. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir nuteistųjų O. C., V. G. ir A. J. elgesys po A. M. ir R. Š. sužalojimų, leidžia daryti išvadą, kad peilių panaudojimas nė vienam iš jų nebuvo staigmena ar netikėtas. Bylos duomenys patvirtina, kad O. C. pritarė kitų bendrininkų (V. G. ir A. J.) veiksmams ir nesiėmė jokių priemonių sulaikyti (užkardyti) V. G. ir A. J. nuo nusikalstamų veiksmų atlikimo, o po jų padarymo visi iš įvykio vietos pasišalino ir pasislėpė. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad būtent O. C. buvo nusikalstamų veiksmų iniciatorius. Be to, byloje surinkti duomenys objektyviai patvirtina, kad į įvykio vietą atėjo kartu visi nuteistieji, visą laiką buvo šalia vienas kito, matė vienas kito veiksmus ir jiems akivaizdžiai pritarė. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų O. C., V. G. ir A. J. susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vienas kito veiksmams pritaria ir sutinka, taip išreikšdami tikrąją valią, t. y. atlikti smurtinius veiksmus ir atkeršyti. Įvertinus tai, kad dėl nuteistųjų bendrų smurtinių veiksmų nukentėjusysis A. M. buvo mirtinai sužalotas, o R. Š. – padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog visi nuteistieji bendrininkavo padarant nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. jie yra šių nusikaltimų bendravykdytojai. Nors byloje nenustatyta, kuris iš nuteistųjų padarė nežymų sveikatos sutrikdymą R. Š., tačiau tai neturi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp nuteistųjų O. C., V. G. ir A. J. nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. G. veiksmai negali būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nustatė, kad grumtynių metu O. C., V. G. ir A. J. veikdami bendrininkų grupe, tačiau nenustačius kuris iš jų, peiliu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius R. Š., dėl ko rankomis besiginančiam nukentėjusiajam padarė odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje ir dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog O. C., V. G. ir A. J., veikdami bendrininkų grupe, turėjo neapibrėžtą tyčią, nes padarinių nekonkretizavo. Taip pat nurodė ir tai, kad nuteistieji nesiekė nukentėjusiojo A. M. mirties, nes nesiėmė jokių veiksmų tokiems padariniams išvengti, t. y. leido jiems atsirasti, todėl nusikalstamą veiką padarė veikdami netiesiogine tyčia.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistųjų veiksmuose esančios tyčios kryptingumo yra prieštaringos.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rūšys – tiesioginė ir netiesioginė. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys (apibrėžta, neapibrėžta, iš anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 382/2014; Nr. 2K-101-677/2015).

Pažymėtina, kad apie kaltininkų tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kitas aplinkybes (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-366/2011; Nr. 2K-68-942/2016 ir kt.).

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, t. y. nusikaltimo padarymo įrankius (peilius), būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (nukentėjusiajam A. M. peiliu smūgiuota į kairįjį petį ir dešinįjį šoną, o nukentėjusiajam R. Š. peiliu smūgiuota ne mažiau kaip tris kartus į dešinį dilbį ir dešinę plaštaką), konflikto priežastį (keršto motyvą), atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes bei nuteistųjų elgesį įvykio vietoje, kiekvieno iš jų konkrečius veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, konstatuoja, kad bendrininkai veikė netiesiogine tyčia, t. y. suprato kiekvienas savo ir visų bendrai veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jų veiksmų gali atsirasti žalingų padarinių (nukentėjusiesiems nuo padarytų sužalojimų į gyvybiškai svarbias kūno dalis gali būti sutrikdyta sveikata ar mirti), ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant dėl bendrininkų atsakomybės atimant kito asmens gyvybę ar padarant sveikatos sutrikdymą, nėra būtina, jog visi bendrininkavę nužudant nukentėjusįjį A. M. ir sutrikdant nukentėjusiojo R. Š. sveikatą, padarytų nukentėjusiesiems sužalojimus, o pakanka – kad tai padarytų bent vienas, todėl O. C., V. G. ir A. J. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį ir jie nuteisti už nukentėjusiojo A. M. nužudymą bei nukentėjusiojo R. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, padarytus veikiant bendrininkų grupe.

Svarbu pažymėti ir tai, kad tyčios rūšis neįtakoja padarytų nusikaltimų kvalifikavimo, nes tiek BK 140 straipsnio 1 dalis, tiek BK 129 straipsnio 1, 2 dalys numato tiek tiesioginę, tiek netiesioginę tyčią kaip nužudymo ir sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sudėčių subjektyviuosius požymius (Kasacinė nutartis Nr. 2K-366/2011). Nors nuteistajam A. J. iš skundžiamojo nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad būtent jis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius peiliu besiginančiam R. Š. ir taip padarė odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje ir dilbyje, tačiau dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, tai neturi įtakos nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis O. C. apeliaciniame skunde tvirtina, kad A. M. mirė ne nuo sužalojimo peiliu, o dėl ligoninėje laiku nesuteiktos kvalifikuotos medicininės pagalbos ir tai, jo nuomone, patvirtina medicinos audito išvada.

Tačiau nuteistojo O. C. šiuos skundo argumentus paneigia ne tik aukščiau paminėta teismo medicinos specialisto išvada, bet ir specialisto Leono Gogelio paaiškinimai pirmosios instancijos teisme (1 t., 39-45 b. l.; 6 t., 76 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad tikėtina, jog A. M. ir užpuolikas sužalojimų metu buvo vienas prieš kitą, durtiniai – pjautiniai krūtinės ir kairiojo paties sužalojimai padaryti aštriu duriančiai pjaunančiu įrankiu, kuo galėjo būti vienpusiai aštri peilio geležtė, o kiauryminis krūtinės dešinės pusės sužalojimas su tarpuplaučio ir širdiplėvės pažeidimas komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu (1 t., 43-44 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamas tyrimas dėl galimai VšĮ K. ligoninės medicinos specialistų padaryto tarnybos pareigų neatlikimo pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje (1 t., 54-55, 56 b. l.). Tačiau iš teismo medicinos specialisto Leono Gogelio paaiškinimo Kauno apygardos teisme matyti, kad nors VšĮ K. ligoninės gydytojas traumatologas atliko A. M. padarytos kiauryminės žaizdos chirurginį sutvarkymą, tačiau neįsitikino, ar žaizda yra kiauryminė, neorganizavo gydytojo chirurgo konsultacijos, neįvertino kraujyje hemoglobino kiekio sumažėjimo, nekartojo kraujo tyrimo, neatliko plaučių rentgenogramos, pablogino ligos eigą, kas turėjo įtakos ligos baigčiai. Tačiau specialistas Leonas Gogelis pažymėjo, kad A. M. mirties priežastį lėmė tai, kad nukentėjusysis neteko daug kraujo, o ne dėl laiku nesuteiktos medicinos pagalbos (6 t., 76 b. l.). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M. mirtį lėmė ne laiku nesuteikta medicinos pagalba, o nukraujavimas dėl padaryto durtinio – pjautinio krūtinės sužalojimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir apygardos teisme ištirtus įrodymus vertino visumoje, o ne atskirai (atsietai). Tuo tarpu, nuteistieji O. C., V. G. ir nuteistojo A. J. gynėjas savo apeliaciniuose skunduose, vadovaujasi tik jiems palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis, visiškai sumenkindami nukentėjusiojo R. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir Kauno apygardos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį

Nuteistojo A. J. gynėjas bei nuteistasis O. C. apeliaciniuose skunduose prašo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį išteisint, tačiau jokių argumentų dėl to nenurodo. Tuo tarpu nuteistasis V. G. skundžiamo nuosprendžio dalies dėl jo nuteisimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, neskundžia.

Pažymėtina, kad pagal BK 165 straipsnį, saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumą.

Todėl pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą:

kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo; neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis.

Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar jų nesant. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją, o su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Taip pat baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog nuteistieji O. C., V. G. ir A. J. prieš A. M. valią įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad O. C., V. G. ir A. J. priėjus prie minėto buto durų, jos buvo užrakintos. Tuo metu, V. G. ranka uždengė durų akutę, kad bute esantys asmenys nematytų, ir paskambino. Duris pravėręs A. M. ir pamatęs nuteistuosius, jas norėjo uždaryti, bet V. G. neleido. Po to A. M. atsitraukė atgal į butą ir šaukė pagalbos, o V. G. ir A. J., laikydami rankose peilius, į jį įsiveržė. Byloje nustatyta, kad O. C. nuvertė buto koridoriuje buvusią spintą ir liko stovėti prie durų saugoti. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nuteistųjų, bet nukentėjusiojo R. Š. parodymai. Akivaizdu, kad nuteistieji V. G., A. J. ir O. C., neturėdami savininko leidimo, savavališkai, tyčia, jėga šalindami kliūtis pateko į gyvenamosios patalpos vidų, t. y. neteisėtai. Nurodytos aplinkybės rodo, kad nuteistieji V. G., A. J. ir O. C. veikė tiesiogine tyčia, nes į butą pateko be bute gyvenančių asmenų ir savininko sutikimo, todėl jų veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 165 straipsnio 1 dalies sudėtį.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma sudaro vieningą loginę grandinę kategoriškai išvadai, kad O. C., V. G. ir A. J. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmių paskyrimo ir žalos atlyginimo

Pažymėtina, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Nors apeliantai skunduose neginčija paskirtų bausmių pagrįstumo ir jų dydžių, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis), nuteistiesiems O. C., V. G. ir A. J. pagrįstai ir teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmes baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose. Pažymėtina, kad apygardos teismas A. J. ir O. C. nuteistiems pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskyrė laisvės atėmimo bausmes įstatymo sankcijos vidurkio ribose, o V. G. už šią nusikalstamą veiką paskyrė – nežymiai griežtesnę.

Skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į nuteistųjų O. C., V. G. ir A. J. asmenybes (anksčiau ne kartą teisti už tyčinių nusikaltimų padarymą), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai), įvertino kaltės formą (tyčia).

Tai, kad A. J. iš skundžiamojo nuosprendžio pašalinama aplinkybė, t. y., kad jis peiliu nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam R. Š., nėra pagrindas švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apygardos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, todėl nuteistiesiems O. C., V. G. ir A. J., paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, jos individualizuotos ir nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos bei užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą bei įpareigos nuteistuosius iš naujo įvertinti bendražmogiškas vertybes.

Nuteistasis O. C. apeliaciniame skunde nesutinka su K. M. priteista 37,50 Eur periodine išmoka, kuri turi būti mokama kiekvieną mėnesį iki nukentėjusiosios pilnametystės. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl apribotos tėvų valdžios į dukrą, nukentėjusiąją globoja močiutė, kuri iš valstybės biudžeto gauna finansavimą.

Tuo tarpu, priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžiai apeliaciniuose skunduose nėra skundžiami.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš nuteistųjų O. C., V. G. ir A. J. solidariai priteisė nukentėjusiajai L. M. 2 153,30 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiajai K. M. – 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 37,50 Eur periodinę išmoką, kuri mokoma kas mėnesį nuo 2014 m. spalio 9 d. iki nukentėjusiosios pilnametystės.

Teisėjų kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų. Be to, nukentėjusiosioms priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai neprieštarauja formuojamai teismų praktikai gyvybės atėmimo bylose ir nėra akivaizdžiai per dideli, ar per maži.

Taip pat Teisėjų kolegija remdamasi nagrinėjamos bylos medžiaga pažymi, kad Kėdainių rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 2 d. sprendimu apribojo A. M. teises į dukrą K. M. bei priteisė išlaikymą, t. y. po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2009 m. sausio 5 d. iki dukros pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, pavedant L. M. išlaikymą tvarkyti uzufrukto teise (2 t., 24-31 b. l.).

Atkreipiamas apelianto O. C. dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.284 straipsnio nuostatas, asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurie ją gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.

Bylos medžiaga nustatyta, kad A. M. 2014 m. spalio 9 d. mirė dėl V. G., O. C. ir A. J. nusikalstamų tyčinių veiksmų, todėl jo dukra K. M. neteko tėvo, kuris dukrai kas mėnesį mokėjo po 300 Lt (86,88 Eur). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajai K. M. yra paskirta našlaičio pensija (t. y. 49,38 Eur), kurią moka valstybė. Tačiau atkreipiamas apelianto dėmesys ir į tai, kad ši valstybės paskirta našlaičio pensija yra mažesnė už tą pinigų sumą, kurią K. M. gaudavo iš tėvo A. M. iki jo mirties. Todėl Kauno apygardos teismas pagrįstai ir teisėtai atskaičiavęs valstybinio socialinio draudimo našlaičių pensijos (49,38 Eur) išmokas, iš nuteistųjų solidariai priteisė 37,50 Eur periodinę išmoką, kuri turi būti mokama kas mėnesį iki nukentėjusiosios K. M. pilnametystės. Tai, kad nukentėjusiąją K. M. globoja močiutė, neturi jokios reikšmės priteistos išmokos pagrįstumui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, BPK 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalį dėl A. J. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pakeisti:

Iš nuosprendžio pašalinti aplinkybę, kad A. J. peiliu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius R. Š., dėl ko rankomis besiginančiam nukentėjusiajam padarė odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje ir dilbyje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų O. C. ir V. G. apeliacinius skundus atmesti.