Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovams S. R. ir A. R. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į 4085/11200 dalis turto, esančio (duomenys neskelbtini): gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių – pavėsinės, tvoros, šiltnamio, taip pat kitų nurodytu adresu esančių statinių; atidalinti ieškovės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovei 40 850 Eur piniginę kompensaciją iš atsakovų solidariai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl apeliantės ir atsakovo susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (ne)buvimo

8. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje nurodė, kad aiškindamas apeliantės pareigą įrodyti susitarimą su atsakovu dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, pirmosios instancijos teismas taikė apeliantei tokį įrodinėjimo standartą, kad bet kokie kiti įrodymai, išskyrus rašytinį apeliantės ir atsakovo susitarimą dėl jungtinės veiklos, lieka nepakankami siekiant įrodyti minėtą susitarimą. Pirmosios instancijos teismas, anot apeliantės, neatkreipė dėmesio į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, kad prisidėti prie bendros nuosavybė sukūrimo galima darbu, taip pat neatsižvelgė į tai, jog ginčo namas buvo pritaikytas apeliantės ir jos šeimos narių poreikiams, o vien tik atsakovo pajamos nebuvo pakankamos ginčo namo statyboms užbaigti. Su tokiais apeliantės argumentas teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo.

9. Turtiniai santykiai tarp dviejų asmenų, kurie nėra sudarę santuokos, tačiau bendrai gyvena, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, iki šios dienos vis dar nėra įstatymų leidėjo sureguliuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Tačiau, kaip ne kartą buvo pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, tai nereiškia, kad tokie santykiai nesusiklosto praktikoje ir kad jie nėra sprendžiami taikant kitus teisės institutus, pavyzdžiui, prievolių teisę, bendrą dalinę nuosavybę ir jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Nagrinėjamoje byloje būtent toks ginčas dėl dviejų asmenų, nesudariusių santuokos, jungtinės veiklos vykdymo ir dalinės nuosavybės teisės į jungtinės veiklos metu sukurtą turtą pripažinimo ir kilo.

10. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui, tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis).

11. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvauja tokioje veikloje savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016). Pakankamas pagrindas pripažinti buvusį asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, gali būti ir nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015).

12. Nėra reikalaujama, kad susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, būtinai būtų rašytinis. Nerašytinis susitarimas įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

13. Taip pat kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, skirtingai nei susituokusių asmenų atveju, kai (nesant vedybų sutarties) galioja įstatymu įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimo prezumpcija, pagal kurią sutuoktinių turto dalys yra lygios, jungtinės veiklos sutarties tarp nesusituokusių asmenų atveju taikomos dalinės nuosavybės teisės normos ir partnerių dalys nustatomos atsižvelgiant į jų susitarimą. Sutarties turinys, jos sąlygos yra teisiškai reikšmingos kiekvienai iš jos šalių tenkančios bendrosios dalinės nuosavybės nustatymui. Vien tai, kad jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo šios sutarties sudariusios rašytine forma, nesudaro pagrindo preziumuoti, kad dėl konkrečių įnašų ir dalių jos nebuvo susitarusios. Pastarosios aplinkybės įrodinėjimo pareiga byloje tenka ja besiremiančiai šaliai. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip, taikytina įrodžius ir teismui nustačius, kad dėl konkrečių dalių jungtinės veiklos sutarties šalys nebuvo susitarusios. Kitu atveju sutarties šalių valia dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatytina vertinant bendras sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, įtvirtintas CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašus pinigais, kitu turtu, profesines ir kitas žinias, įgūdžius ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

14. Nagrinėjamoje byloje apeliantė jungtinės veiklos sutarties egzistavimą įrodinėjo tuo, kad ji ir atsakovas nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį, sukūrė turtą, kuris turėtų būti, anot apeliantės, pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Apeliantės teigimu, jos įnašas į bendro turto sukūrimą turėtų sudaryti 4085/11200 dalis turto, esančio (duomenys neskelbtini): gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių – pavėsinės, tvoros, šiltnamio, taip pat kitų nurodytu adresu esančių statinių.

15. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantė ir atsakovas buvo sukūrę tarpusavio santykius ginčo laikotarpiu, kartu leido laisvalaikį, važiavo į keliones, leido savaitgalius, vienas kitu rūpinosi ir pan., tačiau nepripažino esant sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Nagrinėjamoje dalyje teisėjų kolegija vertina, kad nors nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvusį asmenų susitarimą ir dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau bendro ūkio tvarkymas yra tik vienas iš elementų, galinčių turėti reikšmės sprendžiant, ar tarp sugyventinių egzistavo jungtinės veiklos vykdymo faktas. Tokio nuosavybės įsigijimo būdo, kaip gyvenimas konkrečioje vietoje su konkrečiu asmeniu įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs. Nagrinėjamu atveju susidarė netgi priešinga situacija, kuomet apeliantė kartu su atsakovu neturėjo bendros faktinės gyvenamosios vietos.

16. Nagrinėjamu aspektu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė turėjo nuolatinį mokyklos direktorės / mokytojos darbą Jonavoje ir gyveno jai nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovas turėjo nuolatinį darbą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Pagal atsakovų susitarimą dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, žemės sklypas su gyvenamuoju namu, kuriame buvo atsakovo ir jo šeimos gyvenamoji vieta, esantis (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovei. Atsakovas savo gyvenamąją vietą kūrė jam po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitekusiame Žemės sklype esančiame Name. Atsakovas apeliantės bute Jonavoje gyveno nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m., kai persikėlė gyventi į tuo metu jau iki minimaliai tinkamos gyventi būklės įrengtą Namą ir toliau tęsė Turto statybos / įrengimo darbus. Nuo tada ieškovė ir atsakovas iki jų bendro gyvenimo pabaigos 2018 m. lapkričio 29 d. kartu nuolat negyveno nei ieškovės bute Jonavoje, nei Name. Apeliantė atsakovo Name praleisdavo savaitgalius, šventines dienas, atostogas, likdavo nakvoti Name po kultūrinių ar darbo renginių Vilniuje.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodė apeliantė, jos ir S. R. susirašinėjimas SMS žinutėmis neginčijamai patvirtina, kad apeliantė negalėjo atsakovo Namu naudotis savo nuožiūra, atvykti į jį ir išvykti iš jo kada panorėjusi. Apeliantė, susirašinėdama su atsakovu naudoja tokias frazes kaip: „ar galima man savaitgaliais atvažiuoti“, „ar leidi ten būti per šventes“. Todėl visiškai nepagrįsta apeliantės skunde dėstoma pozicija, kad ji niekuomet neprašydavo leidimo atvykti į ginčo namą, o tik konstatuodavo savo atvykimo faktą. Atsakovo atsakymai į apeliantės žinutes taip pat labiau patvirtina faktą, kad ginčo namo bendrasavininke jis atsakovės nelaikė, kadangi duodavo leidimą prižiūrėti ūkį ir naminius gyvūnus. Atsakovo ir apeliantės dukros G. Č. į bylą pateiktas susirašinėjimas tik sustiprina abejones, kad apeliantės šeima galėjo be atsakovo žinios ginčo turtu naudotis, kadangi kiekvieną kartą buvo prašoma atsakovo leidimo ne tik atvykti, bet buvo ir derinamas pasibuvimo laikas, trukmė ir pan. Atsiimdami kai kuriuos savo daiktus iš ginčo namo, apeliantė ir jos šeimos nariai taip pat derindavo galimybę atvažiuoti į atsakovui priklausančius namus. Šios aplinkybės tik patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą faktą, kad atsakovė nelaikė savęs ginčo turto bendrasavininke.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantė ir atsakovas faktiškai kartu negyveno ir tik kartu leido laisvalaikį, keliaudavo, susitikdavo savaitgaliais. Anot pirmosios instancijos teismo, tokias aplinkybes patvirtina tai, kad apeliantė dirbo ir gyveno Jonavoje, o atsakovas – Vilniuje bei tai, kad atsakovas su apeliante jai priklausančiame buto gyveno tik tol, kol įgijo galimybę persikraustyti į jam priklausantį ginčo turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad apeliantė ir atsakovas faktiškai kartu negyveno, patvirtina ir atsakovo rašytas atsisveikinimo laiškas apeliantei, kuriame jis pabrėžia, jog pavargo gyventi vienas.

19. Pastebėtina ir tai, kad nei įstatymai, nei formuojama teismų praktika neatleido apeliantės nuo pareigos įrodyti, jog tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kadangi įrodinėjimo pareiga byloje tenka šia aplinkybe besiremiančiai šaliai.

20. Apeliantė siekė jungtinės veiklos sutarties sudarymo aplinkybes pagrįsti liudytojų parodymais, tačiau pati teismo posėdžio metu patvirtino, kad tarp jos ir atsakovo nebuvo kalbų nei apie santykių teisinę registraciją, nei apie turto registravimą bendrąja daline nuosavybe. Tiek šalių parodymai, tiek ir apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, kad apeliantė ir jos šeimos nariai lankėsi ginčo name, tvarkė teritoriją, sodino augalus, prižiūrėjo gyvūnus ir pan., tačiau nei liudytojų parodymai, nei byloje esantys duomenys nepagrindžia apeliantės ir atsakovo valios pastatyti ginčo namą kaip bendrosios nuosavybės objektą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantė ir atsakovas ginčo namą būtų laikę bendrąją nuosavybe ir siekė jame nuolatos įsikurti bendram gyvenimui.

21. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi, įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie).

22. Analizuojamu atveju, įvertinus šioje byloje esančių įrodymų visetą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad tarp šalių egzistavo susitarimas ginčo namą sukurti kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Priešingai, byloje esantys duomenys ir nustatytos aplinkybės labiau pagrindžia tikimybę, kad ginčo namas yra atsakovo asmeninė nuosavybė, o ne šalių bendroji dalinė nuosavybė. Todėl atmestini yra apeliantės argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas analogiškas išvadas, kaip ir teisėjų kolegija, nustatė apeliantei tokią įrodinėjimo naštą, kad įrodyti bendro ginčo turto sukūrimą jai tapo neįmanoma.

23. Apeliantės manymu, tai, kad ginčo namas buvo pritaikytas jai ir jos šeimos nariams, patvirtina faktą, jog atsakovas laikė apeliantę ginčo namo bendrasavininke. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais.

24. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad esant šiltiems tarpusavio santykiams yra natūralu, jog ginčo namuose buvo leidžiama būti ir apeliantės šeimos nariams, o name esantys kambariai buvo įrengti taip, kad juose patogiai galėtų išsidėstyti apeliantės dukra su sutuoktiniu ir nepilnamečiu vaiku bei pati apeliantė. Tačiau į bylą pateiktos nuotraukos, kuriuose yra matomas įrengtas namas, niekaip nepatvirtina apeliantės argumentų apie tai, kad atsakovas savo namą pertvarkė taip, jog jis taptų pritaikytas būtent apeliantės ir jos šeimos narių poreikiams. Priešingai, ginčo namas pradėtas ir baigtas statyti pagal pirminį projektą ((duomenys neskelbtini) parengtą projektą), o susiklosčius tarpusavio santykiams su apeliante, jis buvo ne pertvarkytas, o tik pritaikytas taip, kad atitiktų esamą situaciją, kambariai įrengti taip, kad juose galėtų likti nakvoti apeliantės dukra su nepilnamečiu vaiku ir jos sutuoktinis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo namo projektinė dokumentacija buvo paruošta tuo laikotarpiu, kai atsakovai dar nebuvo išsituokę, dokumentacijoje vyrauja abiejų sutuoktinių parašai. Vadinasi, atsakovo valia dėl namo statybos susiformavo bendraujant ne su apeliante, bet dar esant santuokoje su atsakove. Taigi, ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl to, kad atsakovo valia dėl gyvenamojo namo statybos susiformavo dar iki susipažįstant su atsakove ir tas tikslas palaipsniui, atsižvelgiant į atsakovo gaunamas pajamas, buvo įgyvendintas. Be to, atsakovas į statomą namą persikėlė gyventi iš karto, kai tik namas tapo minimaliai tinkamas jame gyventi, o su apeliante jos bute gyveno tik apie metus laiko. Atsižvelgiant į tai, labiau tikėtina, kad sprendimas pradėti ir vykdyti ginčo namo statybą nuo apeliantės valios niekaip nepriklausė, nepaisant to, kad namas galutinai buvo pabaigtas statyti atsakovui jau bendraujant su apeliante.

25. Apeliantės teigimu, jos indėlį į bendrą dalinę nuosavybę patvirtina tai, kad ji rūpinosi atsakovu ir ginčo namu, tvarkėsi jame, sodino augalus ir t. t. Šių apeliantės argumentų atsakovas neneigia. Tačiau nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad apeliantės indėlis į ginčo namą, atliekant buitinius namų ruošos darbus, negali būti toks reikšmingas, kad beveik trečdalį ginčo turto (ūkio ir kitų pastatų) pripažinti apeliantės nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantės pateikti pinigų priėmimo kvitai ir sąskaitos patvirtina tik apie žaliuzių, virtuvės baldų komplekto, prieškambario baldų komplekto, darbo kambario baldų, čiužinio, pirties reikmenų, dulkių siurblio įsigijimą. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad ieškovė savo lėšomis pirko dalį baldų, namų apyvokos reikmenis, dalį želdinių. Triplike atsakovas nurodė, jog apeliantė visus jos pirktus daiktus dėl jų kilnojamojo pobūdžio gali atsiimti, kadangi šie daiktai priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, tačiau baldų nupirkimas nereiškia, kad atsakovė nupirkdama šiuos daiktus įgijo nuosavybės teisę į pusę ginčo turto. Su atsakovo argumentu galima sutikti tik toje dalyje, kad vienokių ar kitokių kilnojamųjų daiktų įgijimas nereiškia, jog apeliantė įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą, tačiau pažymėtina ir tai, kad tokie atsakovo argumentai bei pačios apeliantės duoti parodymai teismo posėdžio metu, suponuoja nuomonę, kad apeliantė iki šios dienos nėra atsiėmusi iš ginčo namo visų jos pirktų daiktų. Atsižvelgiant į tai, kad jie yra pritaikyti ginčo namui ir, pavyzdžiui, virtuvės baldų komplekto, apeliantė negalės nei atsiimti, nei pritaikyti savo gyvenamojoje vietoje, apeliantei, pareiškus reikalavimus dėl kompensacijos (atlyginimo) už įsigytus ir atsakovo Name paliktus kilnojamuosius daiktus, gali būti atlyginta. Ši nutartis neužkerta kelio apeliantei kreiptis į teismą su ieškiniu dėl kompensacijos už nupirktus daiktus priteisimo.

27. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktas garso įrašas neturėtų būti vertinamas atsietai nuo visos bylos medžiagos ir liudytojų parodymų. Kaip jau yra minėta, nei vienas pateikiamas įrodymas byloje neturi iš anksto nustatytos aukštesnės galios prieš kitus įrodymus. Antra, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad garso įrašas nepatvirtina buvus susitarimą ginčo namą statyti bendromis jėgomis. Nurodytame garso įraše nėra užsimenama apie tai, kad apeliantė su atsakovu būtų kalbėję apie jungtinės sutarties sudarymą, bendrą indėlį į namą pinigais, darbu ar panašiai. Esminis apeliantės dukros argumentas dėl atsakovo pareigos mokėti kompensaciją apeliantės šeimai, tai galimybės naudotis ginčo namu, kaip sodyba, praradimas. Atsakovas, įrašinėjant garso įrašą, priešingai nei teigia apeliantė skunde, nepatvirtino fakto dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo ir nepatvirtino, kad jo valia buvo ginčo namą sukurti kaip bendrą nuosavybės objektą su apeliante. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, analizuojant pateiktą byloje garso įrašą visos bylos kontekste, nėra pagrindo sutikti, kad jis patvirtina apeliantės skunde nurodomas aplinkybes dėl bendros nuosavybės objekto sukūrimo.

28. Taigi, nagrinėjamoje byloje esantys duomenys nesuponuoja išvados nei apie jungtinę veiklą, nei buvus apeliantės įnašą bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Apibendrinant, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog apeliantė neįrodė buvusio jos ir S. R. susitarimo veikti jungtinės veiklos pagrindu ir sukurti / įgyti bendrą turtą, valdomą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Dėl šalių turtinės padėties

29. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad atsakovo pajamos nebuvo pakankamos ginčo namo statyboms užbaigti. Tačiau nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad apeliantė skunde nurodo faktinės situacijos neatitinkančias aplinkybės dėl savo turtinės padėties. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, kad, priešingai nei atsakovas, ji neturėjo jokių papildomų išlaidų ir kreditorinių įsipareigojimų, todėl galėjo savo gaunamas pajamas skirti atsakovo namo statybai. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pirmiausia, apeliantės pateiktoje deklaracijoje yra nurodyta, kad apeliantė mokėjo gyvybės draudimo įmokas 2009 – 2014 metais, o į bylą pateikti apeliantės išrašai iš jai priklausančios banko sąskaitos, patvirtina atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad pradėjusi bendrauti su atsakovu, apeliantė turėjo kreditorinių įsipareigojimų Luminor bankui, kuriuos dengdama apeliantė mokėjo daugiau nei 800 Lt per mėnesį. Taip pat pateikiamos sąskaitos išrašas patvirtina faktą, kad apeliantė pati mokėjo savo buto išlaikymo (komunalinius) mokesčius, už butui teikiamas televizijos ir interneto paslaugas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas apeliantei duodavo pinigų buto komunaliniams mokesčiams, ar kitoms jos išlaidoms, padengti.

30. Apeliantės pateiktame sąskaitos išraše grynųjų pinigų nurašymai nepatvirtina fakto, kad apeliantė išsigrynintus pinigus panaudojo savo ir atsakovo tarpusavio interesams tenkinti, prisidėjo prie ginčo namo statybos išlaidų, apmokėjimo už ginčo namui reikalingas komunalines paslaugas ir pan. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad labiau tikėtina, jog apeliantė ir atsakovas neturėjo bendro biudžeto arba bendro biudžeto, skirto namo statybai. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė dar iki bendravimo su atsakovu (pavyzdžiui, 2008 metais), taip pat išsigrynindavo nemažas pinigų sumas. Tai tik dar labiau sustiprina abejones, kad pradėjus bendrauti su atsakovu, ji grynuosius pinigus panaudojo būtent atsakovo statomam gyvenamajam namui ar atsakovo interesams tenkinti. Byloje esantys įrodymai apie šalių gautas pajamas patvirtina judviejų finansines galimybes tiek kartu, tiek atskirai prisidėti prie ginčo namo statybos darbų, tačiau neatskleidžia, koks buvo kiekvieno iš jų (ar tik vieno kurio iš jų) faktinis indėlis į namo statybas, tuo labiau neatskleidžia, kad namo kūrimui šalys iš savo gaunamų pajamų būtų sudarę bendrą lėšų biudžetą. Galiausiai, teismo posėdžio metu apeliantė patvirtino, kad ji neskyrė pinigų atsakovo namo statybos darbams apmokėti.

31. Nepagrįsti apeliantės argumentai ir apie tai, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovas mokėjo ginčo turto išlaikymo mokesčius. Priešingai, byloje yra duomenys patvirtinantys, kad atsakovas mokėjo už ginčo nekilnojamojo turto apsaugą, jo draudimą. Be to, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad už namui teikiamas komunalines bei kitas paslaugas apmokėdavo apeliantė. Todėl vien tas faktas, kad byloje nepateikti atsakovo mokėjimai už namui teikiamas komunalines paslaugas, nepatvirtina, jog tokias paslaugas apmokėdavo apeliantė.

Dėl A. Č. atliktų statybos darbų

32. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė kad, atsakovo teigimu, liudytojas A. Č. darbus atliko „atidirbdamas“ atsakovo suteiktą 12 000 Lt paskolą. Ginčo dėl to, kad atsakovas 2009 m. kovo mėn. suteikė liudytojui A. Č. 12 000 Lt paskolą automobiliui įsigyti, nėra. Byloje taip pat nėra ginčo, kad kaip dalies šios paskolos grąžinimas buvo įvertintas liudytojo A. Č. įsigytas ir atsakovui naudotis perduotas automobilis. Liudytojo A. Č. teiginiams, kad likusi paskolos dalis atsakovui buvo grąžinta grynais pinigais, įrodymų byloje nėra. Todėl galima situacija, kad tarp atsakovo ir liudytojo A. Č. galėjo būti susitarimas dėl dalies paskolos grąžinimo atliekant minėtus darbus / jų dalį. Tai iš dalies patvirtina atsakovo atlikti įrašai atsakovo užrašų knygelėje.

33. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, nurodė, kad A. Č. ir atsakovas niekada nesitarė, jog darbus A. Č. vykdys atlygintinai, o atsakovas neįrodė, kad tarp atsakovo ir A. Č. buvo sudaryta atlygintinė statybos rangos sutartis. A. Č. 2020 m. birželio 19 d. teismo posėdyje nurodė, kad atsakovo suteiktą paskolą grąžino atsakovui grynaisiais pinigais.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nekilo ginčas dėl to, kad A. Č. statybos darbus atsakovo name atlikdavo. Apeliantė nagrinėjamoje byloje privalėjo pateikti įrodymus, kad A. Č. atlikti statybos darbai buvo pakankami pripažinti, jog apeliantė įgijo nuosavybės teisę į atsakovui priklausančio namo dalį, tačiau tokių įrodymų nepateikė.

35. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, galinčių patvirtinti liudytojo argumentus dėl to, kad jis atsakovui paskolą grąžino grynaisiais pinigais. Pažymėtina, kad apeliantė skunde pabrėžė, jog A. Č. dirbo atsakovo name ilgai (net 8 metus) ir daug, neimdamas iš atsakovo atlygio už padarytus darbus. Tačiau šioje dalyje lieka neaišku, kodėl liudytojas ilgai ir nuolatos dirbo atsakovui negaudamas pajamų, nesiekė susirasti darbą ir gauti už jį atlygį. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad A. Č. draugai atsakovo name atlikinėjo statybos darbus ir jiems už padarytus darbus buvo atlyginta. Liudytojas patvirtino, kad apeliantė jam už atliekamus darbus taip pat nemokėjo. Todėl susidarė neįtikinama situacija, kai liudytojas, neturėdamas kito pajamų šaltinio (neturėdamas darbo), ilgą laiką ir neatlygintinai dirbo atsakovo name. Be to, teismo posėdžio metu liudytojas patvirtino, kad darbus atliko ne už apeliantę, o tiek apeliantei, tiek atsakovui. Tačiau nagrinėjamu aspektu atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė ir atsakovas pradėjo bendrauti 2009 metų kovo mėnesį. Tais pačiais metais liudytojas pradėjo dirbti statybos darbus atsakovo name. Todėl yra labiau tikėtina atsakovo versija, kad apeliantės sūnus pradėjo dirbti atsakovo name dėl sunkios finansinės padėties, o ne dėl to, kad susiformavo atsakovo ir apeliantės valia kurti bendrą nuosavybės objektą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ir apeliantė tuo metu tik pradėjo bendrauti ir negalėjo žinoti apie tai kiek tęsis jų tarpusavio santykiai, neįtikinamai atrodo liudytojo noras dirbti atsakovo namo statybose visiškai be jokio atlygio, net nebandant susirasi apmokamo darbo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl to, kad tarp A. Č. ir atsakovo galėjo būti susitarimas dėl dalies paskolos grąžinimo atliekant minėtus darbus ar jų dalį.

Dėl proceso įstatymų pažeidimo netenkinus apeliantės prašymų apklausti liudytojus ir paskirti byloje ekspertizę

36. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad teismas netenkino jos prašymo apklausti byloje liudytojais apeliantės vaikus G. Č., E. Č., apeliantės dukros sutuoktinį N .S. (kuris atliko pavėsinės statybos darbus, ginčo gyvenamojo namo apšiltinimo darbus ir pan.), statybos darbus atlikusius A. Č. draugus (M. S., R. N.), ginčo turto kaimynystėje gyvenančius asmenis ir kt. Iš 11 prašomų apklausti liudytojų teismas apklausė tik A. Č., kurio parodymais nesivadovavo. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl ekspertizės skyrimo.

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apygardos teismas pasinaudojo jam įstatymų suteikta diskrecijos teise spręsti klausimus dėl liudytojų apklausos ir ekspertizės byloje paskyrimo būtinumo. Vien tas faktas, kad teismas netenkino apeliantės prašymo apklausti byloje liudytojus, negali suponuoti išvados, jog pirmosios instancijos teismo ginčijamas sprendimas nėra pagrįsta sir turi būti panaikintas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad abi bylos šalys yra pateikę specialistų išvadas dėl pastatyto namo ir pastatų vertės, esminio ginčo dėl šių verčių nekilo, todėl skirti ekspertizę netikslinga. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė apeliantės teisę į teisminę gynybą arba įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Kiti apeliantės skundo argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, apeliantė R. Č. neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

39. Atsakovai S. R. ir A. R. atsiliepime į apeliantės R. Č. apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš kartu su atsiliepimu pateiktų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas už teikiamas advokato teisinės pagalbos paslaugas sumokėjo 1 210 Eur.

40. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą nagrinėjamu atveju sudaro 1 795,30 Eur sumą. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad apeliantės skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, bei į tai, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos, sprendžia, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti priteistinos iš apeliantės.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą galutinį teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės R. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atsakovo S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai.