Telšių apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės kreditai“ ieškinį atsakovei R. Š. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Procesiniai dokumentai atsakovei įteikti asmeniškai 2015 m. balandžio 21 d. (12 b. l.), tačiau per teismo nustatytą keturiolikos dienų terminą atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl, esant ieškovės prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 1 dalis).

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Atlikus formalų pateiktų įrodymų vertinimą, nustatyta, kad 2013 m. kovo 9 d. tarp ieškovės UAB „Sostinės kreditai“ ir atsakovės R. Š. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr.7014 (toliau – sutartis), kuria ieškovė atsakovei suteikė 500 Lt kreditą 24 mėnesių terminui, nustatant 749,92 Lt paskolos kainą. Atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą sutartyje nustatyta tvarka, tačiau savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ir nemokėjo sutartinių įmokų, todėl ieškovė 2015 m. vasario 12 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija, kurioje nurodė, kad nesumokėjus skolos, ieškovė bus priversta kreiptis į teismą bei inicijuoti priverstinį negrąžintos skolos išieškojimo procesą.

Ieškovę ir atsakovę sieja teisiniai santykiai, atsiradę iš jų sudarytos sutarties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesnę vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, vartojimo sutarties šalis vertinant kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikant specialų vartotojo teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-536/2008; Nr. 3K-3-502/2009; Nr. 3K-3-397/2011). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokią teisminę procedūrą taikant priimamas su tokių sąlygų vertinimu susijęs procesinis sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Nagrinėjamoje byloje tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovė suteikė paslaugą (paskolino pinigų sumą), todėl atsirado atsakovės pareiga grąžinti skolą. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, nustatytu terminu pagal sutarties ar įstatymo reikalavimus, o jei tokių nurodymų nėra, vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnis). Ieškinyje nurodyta, kad 2015 m. kovo 26 d. atsakovės skola yra 128,63 €, kurią sudaro: 75,68 € negrąžintas kreditas, 29,98 € likusi nesumokėta dalis paskolos kainos, 16,78 € kompensacinės palūkanos, 6,19 € delspinigių. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovė negrąžino 144,81 € kredito ir nesumokėjo 72,38 € paskolos kainos (sutartinių palūkanų). Esant nustatytoms aplinkybėms iš atsakovės ieškovei priteistina 75,68 € kredito ir 29,98 € paskolos kainos.

Pagal sudarytos sutarties 7.4. punktą atsakovė, ieškovei pareikalavus, privalo mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius (netesybas) į dieną už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negrąžintų ir/ar nesumokėtų sumų iki atitinkamos sumos bus pilnai ir tinkamai sumokėtos ieškovei. Ieškovė paskaičiavo 6,19 € delspinigių. Kadangi atsakovė laiku prievolės neįvykdė, delspinigiai priteistini.

Ieškovė dėl pavėluoto mokėjimo prašo priteisti iš atsakovės ir 16,78 € kompensacines palūkanas. Šioje dalyje ieškinys atmestinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012 išaiškinta, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 str.). Iš ieškinio matyti, kad iš atsakovės dėl pavėluoto mokėjimo prašo priteisti ir netesybas, ir palūkanas. CK 6.874 str. 1 d. bendriausiu atveju suteikia kredito davėjui teisę iš kredito grąžinimo terminą praleidusio skolininko reikalauti sutartyje numatyto dydžio mokėjimo palūkanų, tačiau ši nuostata vartojimo kreditui pilna apimtimi netaikoma, nes CK 6.881 str. 2 d. įtvirtinta taisyklė, kad kreditavimo santykiams paskolą reglamentuojančios CK normos taikomos tiek, kiek neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir specialioms kreditavimą reglamentuojančioms teisės normoms. Specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme (toliau – Įstatymas), kurio 11 str. 8 d. numatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia Įstatymo norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė, kuri yra vartotojas, ir vartojimo kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 3 str. 1 d.), teismas daro išvadą, kad prašymas priteisti ir netesybas, ir kompensacines palūkanas už pavėluotą mokėjimą negali būti tenkinamas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatoms.

Ieškovė prašo priteisti 109,36 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką netesybų ir palūkanų mažinimo klausimais (Teismų praktika Nr.37, 439 p.), negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Analizuojamu atveju ieškinyje reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, atsakovė (vartotojas) yra fizinis asmuo, dėl to teismas ex officio turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistos vartotojo teisės ar šalių interesų pusiausvyra. CK 6.37 straipsniu nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. CK 6.210 straipsnio 1 dalies numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Akivaizdu, kad kreditoriaus prašomos priteisti 109,36 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, pagal kreditoriaus reikalavimą skaičiuotinos nuo prašomų priteisti negrąžinto kredito, delspinigių bei palūkanų, yra aiškiai per didelės. Teismo vertinimu, kreditoriaus reikalavimas priteisti šias palūkanas prieštarauja sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies), sutartyje nustatytos neproporcingai didelės palūkanos, pažeidžiančios silpnesniosios sutarties šalies, vartotojo – šiuo atveju atsakovės – teises ir interesus, todėl mažintinos iki 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2015-03-30, iki teismo sprendimo įvykdymo visiško.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 86,89 € už teisinę pagalbą, parengiant ir surašant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir 144,81 € patirtas bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą surašant ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2006 yra išaiškinęs, kad procesinio atstovavimo esmė yra ta, kad procesinis atstovas veikia procese atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžengdamas suteiktų įgaliojimų ribų. Tačiau procesinis atstovavimas apima kelių subjektų tarpusavio teisinius santykius: atstovaujamojo ir atstovo (vidinis atstovavimo aspektas); atstovo ir teismo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių (išorinis atstovavimo aspektas). Atstovavimo civiliniame procese institutas suteikia galimybę, viena vertus, atstovui tam tikrais atvejais pakeisti atstovaujamąjį teismo procese, antra vertus, atstovas teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą ir taip padeda jam tinkamai dalyvauti civiliniame procese, nes tam reikia specialių teisės žinių. Vienas iš svarbiausių atstovavimo civiliniame procese tikslų – teikti atstovaujamajam kvalifikuotą teisinę pagalbą, taip padedant ne tik jam vesti bylą, bet ir teismui vykdyti teisingumą. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas, nustatydamas CPK 56 straipsnyje, kokie asmenys gali būti teisme atstovais pagal pavedimą, įtvirtino pagrindinę nuostatą, kad tai turi būti asmenys, turintys teisinį išsilavinimą, ir padarė tik kelias išimtis, kai šis reikalavimas netaikomas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šis aiškinimas atitinka teisės doktriną (antrą teisės šaltinį greta precedentų), – (E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius, – Civilinio proceso teisė I t. 284 p.), todėl būtent jis taikytinas. Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už procesinių dokumentų parengimą priskirtinos prie atstovavimo išlaidų, nes UAB „SE7“ rengdama teismui procesinius dokumentus atstovavo ieškovės interesus. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą, į CPK 56 straipsnio nuostatas, įvertinus, kad ieškovę atstovavo teisme kitas juridinis asmuo, neturintis teisės atstovauti, ir teismui nepateikta pavedimo sutartis, atitinkanti CPK 56 straipsnio nuostatas, prašymas priteisti 86,89 € už teisinę pagalbą, parengiant ir surašant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir 144,81 € patirtas bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą surašant ieškinį išlaidų už UAB „SE7“ suteiktas paslaugas negali būti tenkinamas.

Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Iš dalies patenkinus ieškinį ieškovei iš atsakovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Byloje sumokėtas 15 € žyminis mokestis. Laikant, kad patenkinta 85,95 procentai visų reikalavimų, iš atsakovės priteistinas 13,04 € sumokėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 259–270, 285–286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės kreditai“:

111,85 € (vieną šimtą vienuolika eurų 85 ct) skolos;

5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos – 2015 m. kovo 30 d. – iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

13,04 € (trylika eurų 4 ct) žyminio mokesčio.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė per trisdešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Mažeikių rajono apylinkės teismą.