Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo ji buvo nuteista :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 153 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos jas apimant ir jai paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 ir 10 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams, įpareigojant ją per šį laikotarpį tęsti darbą ar būti registruotai darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas ir A. K., tačiau dėl jo nuosprendis nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti jį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo skiriant bausmę nuteistajai D. M..

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus arba dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Todėl šią bylą kolegija patikrina tik šiais esminiais nuteistosios D. M. apeliaciniame skunde nurodytais aspektais : 1) dėl D. M. nusikalstamų veikų padarymo laiko, t. y. nusikalstamų veiksmų pradžios nustatymo; 2) dėl nukentėjusiosios E. K. ir kitų bylos duomenų vertinimo; 3) dėl apeliantės tyčios padarant nusikalstamas veikas; 4) dėl nuteistajai paskirtos neteisingos bausmės. Apeliacinio skundo argumentą, kad byloje nebuvo nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn su apeliante lytinių santykių turėję vyrai, taip galimai prisidėję prie nukentėjusiosios E. K. tvirkinimo bei jai nustatyto sveikatos sutrikdymo, kolegija atmeta, nes ši baudžiamoji byla buvo atiduota teismui ir nagrinėjama kaltinant du asmenis – tai D. M. ir A. K.. Tokios buvo jos nagrinėjimo ribos (BPK 155 straipsnio 1 dalis).

Dėl D. M. nusikalstamų veikų padarymo laiko

6. D. M. buvo kaltinama BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas veikas, už kurias ji buvo nuteista, padariusi laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2016 m. lapkričio 28 d. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas šią aplinkybę tikslino ir nustatė, kad apeliantė šias veikas padarė laikotarpiu „nuo tiksliai nenustatytu metu iki 2016 m. lapkričio 28 d., tiksliai nenustatytu laiku“. Pirmosios instancijos teismas savo tokią išvadą grindė iš esmės vienintelio Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ekspertizės akto) išvadomis, kurias teisiamajame posėdyje patvirtino ekspertė I. Salialionė, kad mažametė nukentėjusioji, būdama 3 metų amžiaus, gebėjo teisingai suvokti tik kai kuriuos reikšmingus bylai kaltinamosios veiksmus; ir kad tik būdama 7 – 9 metų amžiaus, ji jau gebėjo tinkamai suvokti visus kaltinamosios veiksmus. Jokių kitokių motyvų teismas nuosprendyje nenurodė. Kolegija sutinka su apeliante, kad toks teismo nustatytas jos nusikalstamų veikų padarymo laikas, nenustačius veikų padarymo pradžios, daro nuosprendį neaiškų, labai netikslų, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytas apeliantės padarytų nusikalstamų veikų laikotarpis labai nekonkretus ir pernelyg abstraktus, jis gali reikšti ir apeliaciniame skunde akcentuojamus momentus, kad, pvz., nukentėjusioji buvo pradėta tvirkinti dar būdama tokio amžiaus, kuomet ji visiškai nesuvokė aplinkos ir negalėjo jos adekvačiai įvertinti. Tai matyti iš to paties ekspertizės akto, kad būdama trejų metų, E. K. galėjo matyti motiną lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą, tačiau negalėjo tinkamai suvokti ir įvertinti tokių jos veiksmų. Todėl, kolegijos vertinimu, ir kaltinime D. M. nepagrįstai nurodytas jos nusikalstamų veikų padarymo laikas – nuo 2007 m. sausio mėnesio.

7. Iš byloje esančio ekspertizės akto matyti, kad jame išvados padarytos įvertinus didžiąją dalį ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų tiek apie D. M. padarytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tiek apie mažametės nukentėjusiosios E. K. požiūrį į motinos, jos tėvo A. K. elgesį su ja, jų girtavimą, pačios nukentėjusiosios supratimą apie motinos lytinį santykiavimą su svetimais „diedais“ bei „seniais“. Apeliantė šio akto išvadų iš esmės neginčija, kolegija ekspertų išvadomis netikėti taip pat neturi pagrindo. Taigi, šiame ekspertizės akte yra konstatuota, kad nukentėjusiosios gebėjimas teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes buvo skirtingas skirtingų byloje nagrinėjamų įvykių metu. Būdama 3 metų amžiaus, ji teisingai suvokė tik kai kurias motinos veiksmų aplinkybes ir jų negalėjo tinkamai suprasti, jos parodymai apie jas gali būti netikslūs. Tuo tarpu, būdama 7 – 9 metų amžiaus (2011 m. – 2013 m. laikotarpiu) ji jau galėjo teisingai suprasti D. M. veiksmų reikšmingas bylai aplinkybes (atpažinti vietą, dalyvius, suprasti lytinių santykių pobūdį, loginę veiksmų eigą) ir, kas labai svarbu, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu ji galėjo papasakoti esmines įvykių aplinkybes. Ekspertai konstatavo, kad būdama 7 – 9 metų amžiaus, ji suvokė lytinių santykių pobūdį, protestavo prieš motinos vyrus, bet nesuvokė tvirkinamųjų veiksmų pobūdžio ir reikšmės, t. y. ji nesuprato ir negalėjo tiksliai įvardinti, kokie konkrečiai veiksmai prieš ją yra laikomi tvirkinamaisiais. Ekspertai taip pat patvirtino, kad psichologiniu požiūriu, lytinis santykiavimas jos akivaizdoje, apie kurį ji pasakojo apklausos metu, vertinamas kaip tvirkinamieji veiksmai. Tiksliau nustatant E. K. tvirkinimo veiksmų pradžią aktualūs yra ir pačios nukentėjusiosios parodymai. O būtent, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu ji parodė, kad su S. nuoga mama apsikabinusi buvo, kai šiam buvo 20 metų. Jai tuomet buvo 8 – 9 metai. Ji tuomet buvo su pussesere G., girdėjo kaip mama su S. apie 30 minučių darė vaikus, matė juos abu nuogus. Su kitu vyru, vardu P., motina lytiškai santykiavo ir savo lytinę aistrą tenkino oraliniu būdu, kai jai buvo 8 – 9 metai. Kartą ji net ėmė šaukti ant P., šis išėjo. Įvykis su A. K. buvo, kai jai buvo 11 metų, t. y. 2016 metais, kaip kad ir nustatyta teismo nuosprendyje. Apibendrinus šiuos duomenis, galima daryti išvadą, kad E. K. tvirkinimo veiksmai, t. y. jos motinos D. M. lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas matant mažametei nukentėjusiajai, jos akivaizdoje, sukėlė ekspertų konstatuotas pasekmes mažametės psichinei sveikatai prasidėjo 2012 metais, kai nukentėjusiajai buvo 7 metai, ir tęsėsi iki 2016 m. lapkričio 28 d. Dar tiksliau nustatyti su mažamete atliktų tvirkinamųjų veiksmų pradžios nėra galimybės, nes byloje tam nėra duomenų. Tokiu būdu, kolegija pripažįsta, kad D. M. savo mažametę dukrą E. K. tvirkino laikotarpiu nuo 2012 m. pradžios iki 2016 m. lapkričio 28 d. Dėl to keičiama skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomoji dalis, kadangi teismas, nustatydamas apeliantės D. M. su E. K. atliktų tvirkinamųjų veiksmų pradžios laiką, padarė neteisingą išvadą, kuri neatitinka byloje nustatytų aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo

10. Byloje nėra duomenų, kad mažametė E. K. pyko ant mamos dėl smurtavimo prieš ją. Nukentėjusioji patvirtino, kad motina ją bardavo, yra mušusi diržu, tampiusi už kapišono ir pan. Tačiau, tai nebuvo priežastis jos nekęsti. Iš bylos matyti, kad dukra mylėjo mamą, stengėsi ją kaip galima apsaugoti, liepdavo negerti, liepdavo S. B. nepirkti jai alkoholio. Akivaizdu, kad jai buvo nepriimtinas motinos girtavimas, pasišlykštėjimą keliantys jos santykiai su svetimais vyrais, dėl ko ji ant mamos pykdavo. Tačiau, kad mažametė tyčia apkalbėtų motiną ir ją kaltintų tuo, ko ji pati asmeniškai nepatyrė, t. y. kaltintų ją lytiniais santykiais pati to nemačiusi, su ja dirbę specialistai nenustatė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų daryti išvadą, jog ir D. K. davė neteisingus parodymus ar ją apkalbėjo. Visų pirma, ji apie D. M. neleistiną elgesį su dukra, jos dažnus lytinius santykius su svetimais vyriškiais sužinojo iš pačios E. K.. Kita vertus, pati nukentėjusioji parodė, kad pas močiutę jai gyventi geriau, ji ja rūpinasi, elgiasi tinkamai. Kad D. K. yra tinkama globėja ir daro teigiamą įtaką mažametei, matyti iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) gimnazijos, kur po įvykių mokosi E. K., pateiktos informacijos.

11. Apibendrindama virš išdėstytą, kolegija mano, jog vertindamas tiek E. K., tiek D. K. parodymus, pirmosios instancijos teismas jokios klaidos nepadarė, pagrįstai juos pripažino įrodymais, patvirtinančiais D. M. kaltę.

Dėl D. M. tyčios padarant BK 153 straipsnio 1 dalyje

12. Apeliantė skunde teigia, kad apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai pripažino, jog BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ji padarė veikdama netiesiogine tyčia, nes ši veika gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia. Pasak apeliantės, viso proceso metu ji tvirtino, jog niekada nesiekė tvirkinti savo mažametės dukros. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu kolegija iš esmės sutinka.

14. Teismų praktikoje nustatyta, kad BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio nei 16 metų amžiaus asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius. Tvirkinamieji veiksmai baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti, nenustatyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Tvirkinamųjų veiksmų turinį atskleidžia teismų praktikos išaiškinimai, pagal kuriuos mažamečio tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-205/2013, 2K-252/2013). Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veikos kvalifikavimui pagal BK 153 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, kokias pasekmes sukėlė neteisėti kaltininko veiksmai. Ši veika gali būti padaroma veikiant tiesiogine tyčia. Svarbu yra tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių – psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius : atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-116/2016).

15. Šioje byloje skundžiamame teismo nuosprendyje išvardintais įrodymais nustatyta, kad D. M. lytiškai santykiavo ir savo lytinę aistrą tenkino savo mažametės dukters E. K. akivaizdoje. Dėl to jokių abejonių nėra. Nėra jokių abejonių ir dėl to, kad tokiais savo veiksmais nuteistoji sukėlė per ankstyvą dukters domėjimąsi lytiniais santykiais (tai patvirtina pačios E. K. bei liudytojos D. K. parodymai, kurie išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje) ir kitokius neigiamus padarinius – jai buvo sukelti stiprūs neigiami jausmai, pasišlykštėjimas lytiniais santykiais. Iš karto po įvykių nukentėjusiajai buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, vėliau – kitos reakcijos į stiprų stresą. Dėl pastarojo E. K. nustatyto psichikos sutrikimo jai konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas.

16. Pažymėtina, kad apeliantė iš esmės ir neginčija dukrai atsiradusių padarinių bei jų kvalifikavimo, tiesiog tvirtina, kad ji už tai nėra atsakinga, nes nesiekė ir neturėjo tikslo tvirkinti dukrą, t. y. ji BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė ne tiesiogine tyčia. Su tuo negalima sutikti. Visų pirma, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pasak nukentėjusiosios psichinę bei psichologinę būseną po įvykių tyrusių ekspertų, būtent motinos elgesys įvykių metu sukėlė dukrai žymiai stipresnius neigiamus jausmus, kas, savaime suprantama, turėjo tiesioginę įtaką ir kilusiems padariniams jos sveikatai, nei kito nuteistojo A. K. veiksmai. Pagal nukentėjusiosios parodymus, motina lytiškai santykiavo bei savo lytinę aistrą tenkino oraliniu, analiniu būdu, darė tai ne vieną kartą, lytinius santykius turėjo tiek dienos metu, nevengė jų ir dienos metu, namuose būnant ne tik mažametei dukrai, bet ir kitai mažametei – jos pusseserei G. D. M. keitė partnerius, pati jų ieškojo, seksualinių santykių siekdavo dažniausiai būdama girta, visiškai nereagavo į šeimą stebinčių institucijų ir specialistų pastangas apriboti jos girtavimą. Kaip jau minėta anksčiau, lytinius santykius ji turėjo net su giminaičiu, ne tik girdint, bet ir matant mažametei jos dukrai, lytinių santykių nenutraukdavo net ir dukrai prašant to nedaryti. Tokie duomenys leidžia kolegijai daryti išvadą, kad apeliantė elgėsi sąmoningai ir savo veiksmais ji tyčia sukėlė byloje nustatytus padarinius dukters psichinei sveikatai. Nežiūrint į tai, kad ji girtauja, ji yra pilnametė, pakaltinama, o toks žmogus privalo įvertinti savo veiksmus ir už juos atsakyti. Todėl, kolegija pripažįsta, kad D. M. BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdama kryptingai, tiesiogine tyčia – suprasdama savo veiksmų pavojingumą, numatydama, kad taip elgdamasi ji neigiamai nulems savo mažametės dukters brandą, paskatins jos nepasitikėjimą ne tik svetimais, tačiau ir artimais žmonėmis, iškreips jos supratimą apie lytinius santykius ateityje, ir tai pasiekė. Nuteistosios girtumas tvirkinant savo dukrą byloje nustatytomis aplinkybėmis jos baudžiamosios atsakomybės nešalina. Jos pačios teiginiai, kad ji nesielgė tyčia, dukrai blogo nenorėjo, prieštarauja byloje nustatytiems jos kaip motinos veiksmams ir elgesiui.

Dėl D. M. paskirtos bausmės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus

18. Apeliantė savo skunde visiškai pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs dvi savarankiškas bausmes pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, pažeidė BK 42 straipsnio 3 dalies reikalavimą, kad asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė.

19. Iš tiesų, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 – 13 punktuose yra išvardinti nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantys požymiai, tačiau net ir esant keliems tokiems požymiams, kaltininkas atsako už vieną veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalį, nurodant konkrečius kvalifikuojančius požymius. Šiuo atveju – tai BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai, nes D. M. nesunkiai sveikatą sutrikdė mažametei savo šeimos narei – dukrai E. K..

20. Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to neteisingai paskyrė bausmę.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, kolegija

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti:

Nustatyti, kad D. M. laikotarpiu nuo 2012 m. pradžios iki 2016 m. lapkričio 28 d., bute, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), savo mažametės dukters E. K. akivaizdoje daug kartų lytiškai santykiavo bei tenkino savo lytinę aistrą analiniu, oraliniu ir kitokiu fizinio sąlyčio būdu su P. N., S. Š. ir kitais nenustatytais asmenimis, taip sukeldama nukentėjusiajai E. K. stiprius neigiamus jausmus bei padarydama jai praeinantį psichikos sutrikimą – kitas reakcijas į stiprų stresą, kvalifikuojamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu ji tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį – savo mažametę dukrą E. K..

D. M., pripažintai kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, skirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinus su bausme, pirmosios instancijos teismo paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, skirti jai galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.