Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Dėl UAB „G.“ epizodo. 2015 m. gegužės mėnesį atėjusi į darbą pamatė E. K.-M., kuri jau buvo pasiėmusi prisijungimus prie Nordea banko, taip pat atėjo ir teisininkas A. P.. Pastarieji jai pasakė, kad UAB „G.“ yra trūkumas 30 tūkstančių eurų. Jie paskambino UAB „G.“ direktorei G. B., kuri atvažiavo. G. B. paklausė, kiek padarė žalos. Nukentėjusioji pasakė, kad 30 000. Nors nebuvo jokių paskaičiavimų dėl žalos, G. B. sutiko sumokėti, kiek reikia. Ši pasakė, kad turi 20 000 ir gal galima susitarti. Tada buvo sutarta, kad sumokės pamonėtą pinigų sumą. UAB „G.“ buhaltere buvo ji. Nukentėjusioji pasakė, kad UAB „G.“ padarė nuostolį E. K.-M. įmonei, kad buvo daugiau pervesta lėšų į UAB „G.“, negu suteikta prekių, tačiau neparodė jokių dokumentų. G. B. nieko nežinojo, dėl ko taip atsitiko. Ši sutiko grąžinti, nes buvo šoke. Pinigus paėmė K.-M., užpildė skolos padengimo aktą, kuris yra byloje. Ji tvarkė abiejų įmonių buhalterinę apskaitą. Sąskaitas faktūras išrašydavo pardavėjos A. ir Ap., gal porą kartų ir ji išrašė. Šiame epizode iš dalies pripažįsta kaltę, gali būti toks atvejis, nors nėra įsitikinusi šimtų procentų. Dėl kaltinimo: „<...žinodama, kad nurodytu laikotarpiu pagal UAB „G.“ pardavėjų R. A. ir I. A. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras IĮ buvo gauta ir UAB „G.“ buhalterinėje apskaitoje apskaityta prekių –iš viso už 6 504,92 EUR sumą, ji į IĮ apskaitą įtraukė žinomai melagingą informaciją 2009-01-01 - 2015-05-29 laikotarpio IĮ ūkinių operacijų žurnaluose apskaitė pirkimų iš UAB „G.“ iš viso už 12 128,29 EUR, t. y. 3 021,67 EUR mažiau nei pagal IĮ gautas UAB „G.“ PVM sąskaitas faktūras...>“ kaltinamoji nurodė, kad galėjo būti taip, t.y. kad į apskaitą neįtraukė UAB „G.“ šiai įmonei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų duomenų.

- Dėl kaltinimo „<... į IĮ apskaitą įtraukė žinomai suklastotų, t. y. jai imituojant UAB „G.“ pardavėjos I. A. parašą...>“ paaiškino, jog atsimena, kad atvežė prekių daugiau, o pardavėjos išrašė sąskaitą mažesnei sumai. Ji paskambino pardavėjai A., bet ji jau nebedirbo. Tada pastaroji pasiūlė pačiai išrašyti sąskaitą ir pasirašyti vietoje jos. Ji taip ir padarė. Pripažįsta, kad pasirašė svetimu parašu. Ji dokumente pakeitė sumą, nes buvo atvežta daugiau prekių.

- Dėl kaltinimo „<... į IĮ apskaitą įtraukė UAB „G.“ 2009-2014 metais išrašytų, tačiau į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą neįtrauktų: 22 PVM sąskaitų-faktūrų iš viso 5 480,95 EUR (18 924,62 Lt) sumai duomenis...>“ negalėjo nieko pakomentuoti, nes jau neatsimena.

- Dėl kaltinimo, jog tokiu būdu buvo iššvaistyta beveik 30 tūkstančių eurų nurodė, kad tokia suma negalėtų susidaryti. Tikrai gali būti, jog buvo atvežta prekių už 29 000. Gal truputį ir buvo skirtumo, kur sąskaitos neįtrauktos. Jai buvo širdies ritmo sutrikimai, gulėjo ligoninėje, sveikata buvo pašlijusi, 2014 m pripažino onkolinę ligą. Todėl gali būti, kad nebuvo įtrauktos visos sąskaitos, tačiau tai nebuvo tyčinis veiksmas, o dėl jos sveikatos, nes ir „G.“ dar nebuvo įtraukusi visų sąskaitų į buhalterinę apskaitą, nes tikrai sirgo.

Pavedimus iš K.-M. sąskaitos į UAB „G.“ sąskaitą atlikdavo ji iš Nordea banko, visų kitų bankų ji neturėjo prisijungimo, tad pavedimus darydavo tik E. K.-M.

Kai atėjo dirbti, jai buvo pasakyta, kad įmonėje buhalterija yra juoda / balta, dokumentuose yra rodomi ne visi buhalteriniai įvykiai, ir jai visą tai reikės daryti, tame tarpe ir mokėti atlyginimus vokeliuose. Viską dėl „juodos buhalterijos“ nustatė ir sugalvojo pati E. K.-M. Ji suprato, kad tame dalyvauja, ir sutiko, nes buvo neblogas atlyginimas.

Dėl epizodo, susijusio su darbo užmokesčiu K.-M. įmonėje. Kai atėjo dirbti, su įmonės savininke susitarė. Kad jai darbo sutartyje bus rodomas 2000 litų atlyginimas ir už juos mokami Sodrai ir mokesčių inspekcijai mokesčiai, o iš tikrųjų mokės 5500 litų. Dėl to ji ir sutiko vesti „juodą buhalteriją“, nes reikėjo pinigų, o pati turėjo labai daug kreditų. Atlyginimas buvo mokamas atskirais pavedimais ir grynaisiais. Atlyginimo ji gavo daugiau, nei nurodyta kaltinime. Ji pildė darbo užmokesčio ir išmokėjimo žiniaraščius, kiekvieną mėnesį priskaičiuodavo darbo užmokestį ir padėdavo įmonės savininkei dokumentus ant stalo. Ši viską sužiūrėdavo, ar viskas gerai, kiek Sodrai mokėti, kiek GPM, t.y. ji kiekvieną mėnesį turėjo savininkei atsiskaityti, ir ši visą tai matė ir žiūrėjo. Kiekvienas dokumentas dėl atlyginimo buvo peržiūrėtas įmonės savininkės. Ji atliko pavedimus Nordea banke, iš kitų bankų mokėjimus atliko K.-M.. Ji pati teikė duomenis Sodrai, dokumentuose fiksavo, jog jos atlyginimas tik 2000 litų, nors pavedimais iš įmonės gaudavo daugiau. Darbo laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2015-05-29 iš įmonės gavau apie 120 000 eurų. Pagarsinus įtariamosios G. K. parodymus (t. 36, b. l. 136), nurodė, kad klaidą dėl didesnio atlyginimo pervedimo pripažino vien dėl to, kad manė, jog galėjo taip būti. Tai buvo tą pačią dieną, kaip su UAB „G.“, jai pasakė, kad ji skolinga 5000 eurų už darbo užmokestį. Ji sutiko atlyginti, surašė vekselius ir padavė savininkei. Kitą dieną atvežė pinigus, o jai atidavė vekselius.

G. M. pareigos įmonėje buvo vadybininkė ir kasininkė, atsakinga už grynuosius, ši rinko pinigus, nešė į banką. Šios atlyginimas buvo 5000 litų. G. M. atnešdavo pinigus iš kasos ir išmokėdavo. Pagal kasos išlaidų orderius jai niekas atlyginimo neišmokėdavo, bet, kaip ir visos pardavėjos, pasirašydavo žiniaraštyje, kad gavo.

Dėl epizodo, susijusio su turto pasisavinimu su D. L. S.. Kai pradėjo dirbti įmonėje, suvedus pelno ataskaitą, pasirodė, kad įmonėje buvo labai didelis pelnas. Savininkė sakė, kad reikia kažką daryti, dokumentuose sumažinti pelną. Pasakė, kad nuvažiuos pas Z. P., kuri turi giminaitę, kuri išrašys įmonei sąskaitas faktūras už prekes, tada įmonė perves pinigus, o giminaitė nuims iš banko sąskaitos pinigus, ir atiduos. Tačiau giminaitė nesutiko. Tada E. K.-M. paprašė jos surasti tokį žmogų. Ji sutiko pakalbėti su D. S., nes ši jos draugė. Ji paprašė pastarosios, ir ši sutiko. Į D. S. banko sąskaitą buvo pervedami pinigai, pastaroji nuimdavo, jos kartu važiuodavo iki bankomato. Pinigus atiduodavo jai, o ji – įmonės savininkei. Po kurio laiko D. S. pradėjo dirbti pas E. K.-M. sodininke. Toliau šios abi vykdė šią veiklą, t.y. pinigų pervedimus. Ji dalyvavo pinigų gryninime gal iki 2011 m sausio. Buvo pervedami pinigai, tačiau šiems pinigams nebuvo išrašomi dokumentai. Savininkė sugalvojo rašyti, kad buvo leidžiama prašymais pervesti, pavyzdžiui, B. už B. prekes, už kitų žmonių prekes. Galėjo būti nurodyta, kad D. S. gauna už A., Š. ir kitų prekes, jokių dokumentų tam nebuvo pildoma, dėl to ir buvo rašoma tik pavedimuose, nes pavedimuose gali rašyti ką nori. Nukentėjusioji pasakydavo jai pinigų sumas, jei ji atlikdavo pavedimus iš Nordea banko, o iš kitų bankų ši darydavo pati, tik pasakydavo jai sumas, kiek D. S. turi perduoti pinigų. Ji turėjau D. S. kortelę du ar tris kartus. Negali pasakyti, kokią pinigų sumą šiame epizode išgrynino. Negalėjo išgryninti virš 45 000 eurų. D. S. nesakė, kad čia „juodoji buhalterija“, nes ši paprastas žmogus ir nelabai supranta. Nepaaiškino, dėl ko reikia būtent jos kortelės. Ji tik pasakė, kad taip prašė E. K.-M.. Pastaroji pasakydavo, kiek palikti pinigų D. S.. Buvo palikta 50-100 litų suma, tikrai menka suma.

Dėl epizodo, susijusio su turto pasisavinimu su R. T.. E. K.-M. sugalvojo, kaip pamažinti įmonėje pelną – susitarė su R. T. veikti kaltinime nurodytu būdu. Viskas buvo taip, kaip yra parašyta kaltinime, tik tai buvo E. K.-M. nurodymu. R. T. atveždavo pinigus, yra ir jai padavusi porą kartų, kai įmonės savininkė ilsėjosi. Tada pinigus ji įnešė į savininkės sutuoktinio banko sąskaitą.

Už atvežtas prekes iš Nordea banko ji mokėdavo tik pagal sąskaitas-faktūras. Kai būdavo klaidų, dokumentus nunešdavo darbuotojoms ir liepdavo perrašyti. Šioje veikloje ji nieko negalėjo spręsti. Milijoną litų išgrynino R. T.. Ji su tuo neturėjo nieko bendro. Nesitarė su asmenimis, nurodytais kaltinime, jų nepažįsta. Kitų nėra mačiusi gyvenime. Neprašė surasti žmonių, kad pervedinėtų į kitų sąskaitas ir pan. Tokiai pinigų sumai, kuri atsispindi dokumentuose, R. T. negalėtų prigaminti prekių. Tikrai buvo mažinami pelnai šios sąskaita. Realiai prekes tiekė tik R. T..

Tokių atvejų, kad R. T. perduodavo pinigus jos sūnui M. K., jos vyrui, pardavėjoms Grigiškėse, nebuvo.

Ji teikdavo deklaracijas VMI, t. y. duomenis apie gautas pajamas iš E. K.-M. IĮ už tiektas prekes. Apie R. T. irgi teikė duomenis.

Dėl epizodo, susijusio su apgaulinga buhalterine apskaita laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2015-05-29. Kaltinamoji nurodė, kad nesupranta šio kaltinimo ir parodymų apie buhalteriją neduos. Į klausimus atsakė, kad buhalteriniai dokumentai buvo tvarkingi. Niekas kitas negalėjo tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. Buvo atvejų, kad neįtraukdavo į buhalteriją įvykusių sandorių, bet neišvardins su kokiais žmonėmis ar įmonėmis, nes neatsimena. Vertinu situaciją taip, kad ten viskas buvo negerai, nes neturėjo būti „vokelių“ ir pan., viskas turėjo būti oficialiai. Kai atėjo dirbti, buhalterijos perdavimo priėmimo akto nebuvo, jai niekas neperdavė jokios buhalterijos.

Dėl epizodo, susijusio su turto pasisavinimu už neva pačios parduotas prekes už 2 299,57 eurų. Kaltinamoji nurodė, kad E. K.-M. su sutuoktiniu A. M. buvo išvykę ilsėtis, jų nebuvo, o reikėjo paskolą dengti A. M.. E. K.-M. paskambino ir pasakė, kad ji perves pinigus, o ji turi pinigus nuimti nuo sąskaitos ir pervesti į A. M. sąskaitą. Ji taip ir padarė. Neatsimena, kaip tai buvo įforminta įmonės dokumentuose, turbūt grąžinimas, per kasą parašyti kasos išlaidų orderiai, kad ji grąžina šiuos pinigus į kasą.

Dėl epizodo, susijusio su turto iššvaistymu su M. K.. Kaltinamoji nurodė, kad jos sūnus M. K. dirbo įmonėje, dėl to gavo algą ir buvo mokami mokesčiai Sodrai. Sūnaus įdarbinimo dokumentus formino ji E. K.-M. nurodymu. M. K. neprašė jos teikti duomenis Valstybiniam socialinio draudimo fondui apie jį kaip socialiai apdraustą asmenį bei atlikti privalomojo draudimo įmokas į Valstybinį socialinio draudimo fondą. Sūnui nebuvo mokamas neapskaitytas atlyginimas todėl, kad taip buvo sutarta su E. K.-M. Atlyginimas buvo mokamas pagal dokumentus. Į kitus klausimus, susijusius su sūnaus įdarbinimu, kaltinamoji nesutiko atsakyti.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad M. K. E. K.- M. individualioje įmonėje pradėjo dirbti nuo 2014-07-07 pardavimo vadovo pareigose, tačiau jis atliko visus jam pavestus darbus, kuriuos pavesdavo atlikti įmonės savininkė. Darbo vietos pagrindinės jis neturėjo, tačiau buvo priskirtas prie 3 parduotuvių šiais adresais: (duomenys neskelbtini) (ir parduotuvėje, ir siuvykloje), (duomenys neskelbtini), Vilnius (parduotuvė) bei savo automobiliu, kuris nuosavybės teise priklausė jo tėvui V. K., veždavo prekes į Rygą, nes Rygoje yra ir kita įmonė: SIA (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Ji asmeniškai jokių bankinių pavedimų dėl atlyginimo sumokėjimo į jos sūnaus sąskaitą nedarė, tačiau jai yra žinoma, kad M. K. atlyginimą gaudavo grynaisiais ir juos pagal žiniaraštį išmokėdavo pati įmonės savininkė. Darbo sutartį sūnus tikrai turi. Kokio dydžio atlyginimas buvo mokamas jos sūnui M. K., neprisimena. Bendru susitarimu tarp M. K. ir įmonės savininkės, jos sūnus, vykdamas į Rygą darbo reikalais, pildavo kurą iš savo atlyginimo. Už jos sūnų Sodrai buvo mokami mokesčiai, ir apie mokesčių mokėjimus žinojo įmonės savininkė. (t. 36, b.l. 135-139)

Apklausta papildomai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tyrimui gali pateikti E. K.-M. IĮ prekių priėmimo-perdavimo aktų, patvirtinančių prekių priėmimą iš I. V., P. B., M. Ž., A. Š. ir R. T. kopijas. Šių dokumentų kopijos liko pas ją atsitiktinai. Priėmimo aktų originalai buvo palikti ofise, adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Šių tyrimui pateiktų dokumentų (kopijų) duomenys buvo įtraukti į prekines pinigines apyskaitas, kurias vedė (pildė) tik ji. Asmeniškai prekių iš tiekėjų ji nepriiminėjo, o tik gaudavo prekių gavimą patvirtinančius dokumentus, t. y. prekių priėmimo-perdavimo aktus. Gali patvirtinti, kad pateiktuose dokumentuose (kopijose) atvaizduota, kad E. K.-M. įmonei I. V. buvo pateikta prekių už 105, 028,60 Lt, P. B. buvo pateiktas prekių iš viso už 95.418,00 Lt, M. Ž. buvo pateikta prekių už 96.749,00 Lt, A. Š. pateikta prekių iš viso už 17.812,00 Lt, R. T. pateikta prekių iš viso už 87,756,00 Lt. Pagal šiuo metu jos pateikiamus dokumentus (kopijas), jos veiklos laikotarpiu iš aukščiau nurodytų asmenų buvo gauta prekių iš viso už 402, 763,60 Lt. Be to, gali pasakyti, kad apklausos metu ji pateikė tik dalį dokumentų, patvirtinančių prekių gavimą iš tiekėjų. Kita dalis dokumentų kopijų yra sugadinta, nes buvo saugota drėgnoje patalpoje. Visų prekių gavimą dokumentų kopijų ji neturi. Prieš išeinant iš įmonės, ji buvo sudariusi sąskaitų apyvartų žiniaraštį, kuriame buvo atvaizduoti visų sąskaitų likučiai, t. y. atsargų, ilgalaikio turto, tiekėjų/pirkėjų, kasos, banko. Šis dokumentas buvo sudarytas buhalterinės apskaitos programoje ir nebuvo atspausdintas ir pasirašytas, nes individualių įmonių apskaitos tvarkymą reglamentuojantys įstatymai nereikalauja sudarinėti šį dokumentą. Taip pat nori pasakyti, kad įmonėje buvo gaunami prekių tiekėjų prašymai pervesti jiems už prekes skirtus pinigus į jų pageidaujamas sąskaitas. Asmenų prašymai buvo laikomi buhalterijoje. Tiek ji, tiek E. K.-M. žinojo apie tai, kad pinigai buvo pervedami ne tik į asmenų, pateikusių įmonei prekes sąskaitas, o ir į jų nurodytas, kitų asmenų sąskaitas. Ji nedisponuodavo grynaisiais įmonės pinigais. Visus mokėjimus grynais atlikdavo E. K.-M. ir G. M.. Mokėjimo pavedimus atlikdavo E. K.-M., nes jai buvo suteiktos prieigos teisės prie visų įmonės banko sąskaitų Ji galėjo atlikti mokėjimus banko pavedimais tik iš įmonės sąskaitos, esančios NORDEA banke. Tik šiame banke jai buvo suteikta prieiga prie Įmonės sąskaitų. Ji niekada nesinaudojo E. K. suteiktais prisijungimais prie visų įmonės sąskaitų, ir E. K.-M. niekada jos neprašė pasinaudojus jos prisijungimais atlikti mokėjimus banko pavedimu. Dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, susijusios su apgaulingu apskaitos tvarkymu, gali pasakyti, kad neprisipažįsta padariusi šią nusikalstamą veiką, nes buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pagal jai pateiktus dokumentus ir taip, kaip jai nurodydavo tvarkyti šią apskaitą E. K.-M. (t.37.,b.l. 25-26)

Apklausta teisme R. T. nurodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies. Paaiškino, jog su E. K.-M. ji bendrauja jau apie 20 metų, pastarosios parduotuvėms tiekdavo lino gaminius. Ji dirbo su verslo liudijimu. Už gaminius jai iš pradžių mokėjo grynaisiais pinigais įmonės buhalterė. Nuo 2008 m. visus dokumentus, susijusius su prekėmis ir jų kiekiais, ji iš pradžių pristatydavo parduotuvei, visą tai sutikrindavo pardavėjos. Dokumentus pasirašydavo arba iš karto, arba pas įmonės buhalterę G. K.. Prekes palikdavo parduotuvėje arba nunešdavo į siuvyklą, t.y. ten, kur jai liepdavo. Prekes įmonei tiekdavo nuolatos, pagal tai, kiek turėdavo produkcijos. Vidutiniškai produkcijos tiekdavo už 3-5 tūkstančius litų. Jai išmokami pinigai būdavo paskaičiuojami pagal tai, kiek būdavo atvežama prekių. Nurodė, jog tokių atvejų, kad nebūtų išrašomi dokumentai už jos pateiktas prekes, nebūdavo. Nurodė, jog buvo pasirašomos sąskaitos – faktūros. Jas pasirašydavo parduotuvės pardavėja, ji pati. G. K. nurodymu į sąskaitas pervestas didesnes pinigų sumas, nei buvo pristačiusi prekių, ji išgrynindavo ir paduodavo tam, kam G. K. pasakydavo, ji už tokią paslaugą pinigų negaudavo. Pinigus paduodavo M. K., asmenims popieriaus parduotuvėje Grigiškėse, taip pat įmonės savininkės kabinete sėdint pastarajai ji taip pat paduodavo pinigus G. K.. Taip elgėsi ne dėl piniginio atlygio, o dėl to, kad tokiu atveju ji pirmumo teise gaudavo pinigus už savo pristatytas prekes. Nurodė, jog prašymai dėl pinigų gryninimo prasidėjo 2007-2008 metais, šiuos prašymus teikė G. K.. Jai buvo nurodyta nesigilinti, kodėl reikia taip daryti, nurodydavo, jog tai teisėta, kad tai vyksta su savininkės žinia. Ji buvo skolinga antstoliams, todėl negalėjo būti atliekami pinigų pavedimai į jos sąskaitą. Ji iš dalies norėjo, kad pinigai už jos prekes būtų mokami į kitų žmonių sąskaitas, kad antstoliai negalėtų jų nuskaičiuoti. Nurodė, jog G. K. prašė, kad ji duotų kitų asmenų sąskaitas, kad ši galėtų pervesti pinigus, ir po to juos išgryninti ir atiduoti jos nurodytiems asmenims. Nurodė, jog perverstus pinigus S. M., D. R., S. A., P. B. išgrynindavo, o nuėmę pinigus atiduodavo jai, o ji – kam buvo pasakyta. Sumos, kurias reikėdavo išgryninti, būdavo įvairios. Iš išgrynintų pinigų ji pasiimdavo sau tiek, kiek jai priklauso už perduotas prekes, šią sumą paskaičiuodavo pagal savo vedamą prekių sąrašą. Ar ji deklaravo savo gautas pajamas, neprisimena.

Paaiškino, kad dėl tų prekių, kurių ji netiekė, bet už kurias būdavo pervedami pinigai, būdavo išrašomos sąskaitos – faktūros. Šias sąskaitas išrašydavo buhalterė. Tuose dokumentuose buvo nurodyti prekių tiekėjai – ir ji, ir jos sesuo ir kiti. Nurodė, jog tokias sąskaitas-faktūras ji pasirašydavo. Nurodė, jog apie tai žinojo ir įmonės savininkė, bent jai taip sakė įmonės buhalterė, taip pat likusią pinigų sumą ji paduodavo net matant įmonės savininkei. Asmeniškai savininkei ji lėšų nebuvo perdavusi, taip pat su ja šių veiksmų nebuvo aptarinėjusi. Ji perduodavo pinigus G. K., M. K., G. K. vyrui, veždavo į Grigiškių parduotuvę, į Vilnių, Lentvarį, Palangą, Šventąją. Perduoti pinigus ji veždavo ir viduryje nakties. Pinigus perdavė G. K. vyrui gal 4-5 kartus, po to daug kartų G. K. ir šios vyrui kartu esant, bet daugiausiai pinigų perdavė M. K.. Šiam pinigus yra vežusi į Klaipėdą, Palangą, Lentvarį, Grigiškes, Vilnių, Kauną. Pinigus Grigiškėse parduotuvėje perduodavo vienai ir tai pačiai pardavėjai, kuri buvo vyresnio amžiaus, apie 50 metų. Jos nekalbėdavo, ji paduodavo pinigus ir išvažiuodavo.

Nurodė, jog ji neprašė, jog už jos gaminius pinigai būtų pervedami D. S.. Jos sūnui P. B. būdavo pervedami pinigai už jos gaminius, tiek ir papildomi pinigai. Kortelių, į kurių sąskaitas būdavo pervedamos lėšos, ji neturėjo. G. K. agresyviai, grasindama įsakydavo, kur naktį nuvežti ir kam paduoti pinigus. Naudos iš tokių veiksmų jai buvo tik tiek, kad ji anksčiau, negu kiti tiekėjai gaudavo pinigus, nes gyveno viena ir jai reikėjo lėšų pragyvenimui. Nurodė, jog ji manė, kad lėšos būdavo pervedamos į kitų asmenų sąskaitas galbūt dėl to, jog įmonės savininkė slėpė mokesčius. G. K. jai liepė parašyti prašymus I. V., D. R. vardu, jog būtų pervedamos lėšos į šių sąskaitas už P. B. prekes. Nurodė, jog šiuos prašymus tikriausiai rašė ji. I. V. padėdavo jai gaminti gaminius, ji neatsimena, ar ši kažką asmeniškai gamindavo. M. Ž., A. Š. prekių buvo už įvairias sumas, vidutiniškai 1000-2000 litų per mėnesį. Kaltinamoji patikslino, jog A. Š. – jos sesuo, D. R. – jos vyro sesuo, M. Ž. – jos 30 metų pažįstamos draugės sūnus, I. V. – pažįstama labai daug metų, S. A. – pažįstama nuo darželio, S. M. tuo metu buvo jos sūnaus draugė. Visi šie žmonės, kurių sąskaitomis būdavo naudojamasi, tai darė iš draugiškumo, ji jiems už tai neatsilygino. Nurodė, jog M. Ž. daug kartų matė G. K., matė, kad perduoda pinigus, visi tai žinojo. D. R. kartu važiuodavo ir matydavo, kaip G. K. išlipa iš automobilio ir paima pinigus. Nurodė, jog pinigai būdavo pervedami ir į sesers A. Š. sąskaitą, bet ji pristatydavo ir šios prekes. Nurodė, jog ji paimdavo sesers prekes ir pastarajai atveždavo pinigus. Nurodė, jog sąskaitose nurodyta prekių kaina nesutapdavo su pervedama suma.

Nesutinka, kad ji su G. K. pasisavino iš nukentėjusiosios įmonės 300 tūkstančių eurų, ji pinigų nepasisavino, ji pinigus pasiimdavo tik už savo prekes, o likusius pinigus atiduodavo tam, kam G. K. liepdavo. Nurodė, jog ji nežino, kiek galėjo pristatyti prekių per laikotarpį nuo 2009 m. iki 2015 m., ji neturi nei vienos sąskaitos. Už prekes ji per savaitę uždirbdavo 1000-2000 litų, o 20 000-40 000 litų perduodavo G. K.. Taip pat jai už pinigų atvežimą degalams duodavo 100 litų, nes reikėjo važiuoti iš Plungės į Vilnių. Nurodė, jog per penkerius metus galėjo būti, jog perdavė G. K., M. K., K. vyrui 1 200 000 litų.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu papildomai nurodė, kad jai buvo parodytos prekių priėmimo perdavimo aktų kopijos, viso 51 vnt., kur prekes pridavę asmenys: I. V., A. Š., M. Ž., ji - R. T., P. B.. Nurodo, kad A. Š. yra jos sesuo, o P. B. yra jos sūnus. 2009-04-08, 2009-04-11, 2009-04-15, 2009-04-18, 2009-04-22, 2009-04-25, 2009-04-28, 2009- 04-30, 2009-05-03 prekių priėmimo perdavimo aktuose, kur prekes pridavė (tiekėjas) yra nurodyta I. V., tiksliai negali pasakyti, kuriuose aktuose yra/gali būti jos ranka įrašyta eilutėje „Prekes perdavė:”, t.y. pasirašyta už I. V., imituojant, kaip pasirašo I. V.. Paaiškina, kad dokumentai yra sudaryti 2009 m., todėl nepamena. Yra buvę atvejų, kai ji pasirašė už pardavėją I. V., bet kada, kokiuose konkrečiai prekių perdavimo aktuose, nurodyti negali, nes neatsimena, ar tai jos pasirašyta, ar kito asmens, ar pačios I. V.. Už I. V. galėjo pasirašyti ne tik ji, bet ir buhalterė G. K., įmonės savininkė ar kitos pardavėjos. 2010-06-11, 2010-06-25, 2010-07-08, 2010-08-22, 2010-08-27 prekių priėmimo perdavimo aktuose, kur prekes pridavęs asmuo (tiekėjas) nurodyta jos sesuo A. Š., eilutėje ’’Prekes perdavė:” greičiausiai yra jos parašai, imituojant A. Š. parašą. Jei ne ji pasirašė už A. Š., tai tuomet galėjo pasirašyti kažkas iš Įmonės darbuotojų. 2009-10-07, 2009-10-09, 2009-10-10, 2009-10-13, 2009-10-16, 2009-10-22, 2009-10-27, 2009- 11-05, 2009-11-05 prekių priėmimo perdavimo aktuose, kur prekes pridavęs asmuo M. Ž., eilutėje ’’Prekes perdavė:” negali konkrečiai nurodyti, kuris kokiame akte yra jos ranka parašytas parašas, imituojant M. Ž. parašą. Nurodyti negali dėl tų pačių priežasčių: yra praėję labai daug laiko, be to, už M. Ž. galėjo pasirašyti ne tik ji, bet ir įmonės buhalterė, savininkė bei dirbusios tuo metu pardavėjos. Kad ji buvo pasirašius už M. Ž., to neneigia, t.y. patvirtina, kad buvo rašiusi už M. Ž. prekių priėmimo perdavimo aktuose. 2011-09-16, 2011-09-19, 2011-09-23, 2011-09-27, 2011-09-30, 2011-10-25, 2011-10-27, 2011- 10-29, 2011-10-30, 2012-04-21 prekių priėmimo perdavimo aktuose prekes pridavęs asmuo nurodyta ji - R. T., eilutėje "Prekes perdavė:” nėra jos parašų, jos yra tuščios, išskyrus 2012-04-21, kur pasirašė O. R., kad prekes perdavė, tai nurodo, kad ji nepasirašė už O. R. ir tai yra ne jos ranka rašyta ir pasirašyta. Ar pasirašė pati O. R., ji nežino ir nurodyti negali. 2011-03-03, 2011-03-10, 2011-03-18, 2011-05-17, 2011-05-202011-05-23, 2011-05-27, 2011-05- 31, 2011-06-22, 2011-06-23, 2011-06-24, 2011-06-27, 2011-06-30, 2014-04-15, 2014-06-25, 2014-10-26, 2014-08-14, 2014-09-11 prekių priėmimo perdavimo aktuose, kur prekes pridavė (tiekėjas) nurodytas P. B., eilutėse, kur nurodyta Prekes perdavė: P. B. vardu, imituojant jo parašą visais atvejais, kur yra eilutė aktuose užpildyta, už sūnų pasirašė ji, nes P. B. nėra buvęs Vilniuje E. K.-M. įmonėje. (t.38, b.l.55-56)

Apklausta teisme kaltinamoji D. L. S. nurodė, jog kaltės nepripažįsta. G. K. buvo jos vaikystės draugė, jos gyveno viena šalia kitos. Visą laiką kreipdavosi į šią pagalbos, ji yra šiek tiek vyresnė, jos abi ištekėjo, gyveno savo atskirus gyvenimus, bet vis tiek tęsė draugystę, susitikdavo. Nurodė, jog ji visada dirbo, prieš tai dirbo batų parduotuvėje Grigiškėse, o kai 2013-2014 m. neteko darbo, nes parduotuvė užsidarė, G. K. pasiūlė jai įsidarbinti pas E. K.-M., ji sutiko. Prieš tai, 2008 m., kai ji dar dirbo batų parduotuvėje, G. K. pasiūlė jos vaikams darbą pas E. K.-M., ir vaikai įsidarbino. Nurodė, jog ji nepažinojo savininkės, o pažinojo tik G. K., nes ši dirbo įmonės buhaltere. Jis vaikai buvo įdarbinti lino ir gintaro konsultantais parduotuvėje pas E. K.-M.. Pastaroji jai pasiūlė tvarkyti aplinką, įdarbino į kiemsargio poziciją. Nurodė, jog ji su šeimininke susipažino 2014 m. rugsėjo – spalio mėnesį, o buvo įdarbinta 2015 metais. Jos atlyginimas buvo 300 litų. Su ja buvo atsiskaitoma grynais pinigais, pinigus perduodavo G. K. arba dukra J. S.. Nurodė, jog ji nepasirašinėjo už paimamus pinigus, pasirašinėjo dukra arba buhalterė. Nurodė, jog ji turi banko sąskaitas Swedbank, tuo metu turėjo banko sąskaitas SEB, Swedbank, Snoro banke. 2009 m. G. K. paprašė jos, kad ji leistų į savo banko sąskaitą pervesti pinigus, priklausančius G. K.. G. K. žinojo, kad ji sutiks, kadangi jos buvo draugės, G. K. buvo daug gero jai padariusi. Ji manė, kad tai nėra nusikalstama veika, tiesiog galvojo, kad G. K. nenori, jog jos šeima žinotų tikslų jos turimų pinigų kiekį, todėl pinigus perveda į jos sąskaitą. Nurodė, jog pinigus ji iš karto atiduodavo G. K., tris kartus „IKI“ Grigiškėse jos nuėmė pinigus kartu, po to jau davė korteles su PIN kodais G. K., kad ši pati nusiiminėtų savo pinigus. Nurodė, jog jai reikėjo banko kortelių tik tada, kai gaudavo pinigus už vaikus arba kai sūnus ar draugė atsiųsdavo pinigų iš Anglijos, taip pat, kai ėmė kreditą. G. K., pasinaudojusi kortelėmis, jas atiduodavo. Nurodė, jog G. K. pasitikėjo, pastaroji žinojo ir prisijungimo kodus, be to, teikdavo deklaracijas. Po to G. K. buvo pasakiusi, kad šie veiksmai atliekami su nukentėjusiosios žinia, kad tie pinigai bus perduoti įmonės savininkei. Pradėjus dirbti pas nukentėjusiąją, ji nieko neklausinėjo. Nurodė, jog ji nėra gavusi lėšų, kurios nėra jos atlyginimas. Vieną kartą ji tik prašė pagalbos, ir jai G. K. davė 1800 litų grynais ir pasakė, jog ji atidirbs šiuos pinigus. Taip pat 3 kartus davė jai po 50 litų, nes jai labai reikėjo. Be to, dar pas G. K. ji tvarkė aplinką, už tai jai sumokėdavo 20, 50 litų. Taip pat jos sūnus šienaudavo žolę prie G. K. namų, vaikui irgi sumokėdavo. Nurodė, jog kai ji pati išgrynindavo pinigus, sumos buvo nemažos, galėjo būti 1000-1500 litų. Jai tapo žinoma, kad kažkas negerai su šitais pervedimais, kai ji jau dirbo pas E. K.-M., ir ši jai paskambinusi paklausė, kaip gali būti, kad į jos kortelę pervedami pinigai iš įmonės. Ji nieko negalėjo paaiškinti, ir tą dieną nuėjo pas G. K.. Ši pasakė, jog viskas gerai. E. K.-M. buvo pateikusi raštišką pranešimą, kad ji pasiaiškintų, iš kur šie pinigai. Ji su raštu nuėjo pas G. K., bet ši sakė, kad viskas gerai. Nurodė, jog tikslią sumą, kuri buvo pervesta į jos sąskaitas, sužinojo tada, kai su G. K. pablogėjo santykiai. Viskas pasikeitė tuomet, kai G. K. nuvežė ją į miškelį, G. K. norėjo, kad ji susitiktų su jos advokate E. L., kuri jai paaiškintų, kaip elgtis toliau, ką sakyti. Kadangi ji nesutiko, tuomet ji pasiūlė jai sekti šeimininkus – stebėti, ką jie veikia, kur ir kada atvažiuoja bei išvažiuoja. Tačiau ji nesutiko ir išlipo iš automobilio. Tuomet G. K. pagrasino, kad ši turės mokėti pinigus bei bus įkalinta.

Taip pat kaltinamoji nurodė, jog ji yra perdavusi savo prekes E. K.-M. įmonei. 2014 metais ji mezgė vaikiškus megztukus, kojines, ir paprašė G. K., ar gali į parduotuvę paimti jos rankdarbius, ir ji paėmė. Kaltinamoji nurodo, jog dabar mano, kad E. K.-M. net nežinojo apie tai, nes šių gaminių buvo nedaug. Už megztukus su ja grynais atsiskaitė G. K., dokumentų jokių nebuvo. Megztukas kainavo 15 eurų. Buvo apie 10 megztukų, daugiau gaminių ji netiekė. Nurodė, jog ji nepažįsta Adomaitytės, V. B., T., Š., P., D.. G. K. sugalvojo mokėjimo paskirtyje nurodyti, jog lėšos pervedamos už šių asmenų prekes. Tai pamatė, kai prasidėjus ikiteisminiam tyrimui peržiūrėjo sąskaitų išklotines. Pradžioje ji nieko netikrino ir nesigilino. Nurodė, jog be G. K. daugiau niekas negalėjo mokėjimo paskirtyje įrašyti kitų žmonių, nes daugiau niekam ji nedavė savo kortelių ir niekas nežinojo jos sąskaitos numerių. Nurodė, jog jos darbo vieta buvo Vilniuje ir Lentvaryje, kur ji tvarkė aplinką. Vilniuje ji dirbo ir Didžiosios g., ir Savanorių pr., kur tvarkė dizainerių darbovietę, siuvyklą. Taip pat dirbo pas E. K.-M. sode. Per mėnesį Vilniuje ji vidutiniškai dirbdavo 3 ir daugiau dienų per mėnesį, o kitomis dienomis važiuodavo dirbti į Lentvarį.

K. M. K. teisme atsisakė duoti parodymus.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad E. K.-M. įmonėje pradėjo dirbti nuo 2014-07-07 pardavimų vadovo pareigose. Šį darbą jam pasiūlė pati įmonės savininkė, kuomet jis buvo atvykęs pas savo mamą G. K., kuri šioje įmonėje tuo metu dirbo buhalterės pareigose, į darbo ofiso patalpas Vilniuje, (duomenys neskelbtini). (namo numerio neatsimena), kuriose be jo mamos ofiso patalpose buvo įmonės savininkė. Pastaroji jam pasakė, kad jai reikia patikimo žmogaus, kuris neuždavinėtų klausimų ir tiesiogiai vykdytų jos nurodymus/prašymus. Konkretus darbas jam buvo pasiūlytas važinėti į Latviją, į Rygos miestą, kur yra ir kita jos įmonės parduotuvė. Taip pat sakė, kad reikės važinėti į parodas bei jose dalyvauti. Siūlė atlyginimą - 2500 Lt. Jis su šiuo pasiūlymu sutiko ir turbūt sekančią dieną jis su E. K.-M. individualia įmone pasirašė 2014-07-07 Darbo sutartį Nr. 125, kurią pateikė prie šios apklausos protokolo. Sutikęs su šiuo darbo pasiūlymu jis iš tiesų važinėdavo Į Rygos mieste esančią parduotuvę, adresu Tirgonių g. 9 (senamiestis). E. nurodymu buvo važiavęs į Rygą apie 20 kartų automobiliu, kuriuo jis naudojosi asmeniškai, Mercedes Benz, v/n (duomenys neskelbtini) tačiau nuosavybės teise priklausė jo tėvui, vėliau šis automobilis buvo parduotas ir nuosavybės teise priklausė jo merginai D. S., tačiau ir toliau šiuo automobiliu naudojosi jis. Apie tai, kad jis į Rygą važinės savo automobiliu, buvo jų su savininke žodinis susitarimas. Į klausimą, ką veždavo į Rygą, atsakė, kad jis iš įmonės siuvyklos, adresu (duomenys neskelbtini) g. (namo numerio neprisimena), paimdavo jau supakuotus mėlynai-baltus maišus, didelių gabaritų, pakraudavo į savo automobilį ir veždavo į Rygą. Kas buvo maišuose, t. y, turinys, jam nėra žinomas. Supakuotus maišus jis veždavo nurodytu adresu Rygoje, į (duomenys neskelbtini), kur jį parduotuvėje pasitikdavo darbuotoja, vardu I., kurios pavardės jis nežino. Už atvežtus ir pristatytus maišus į Rygą jam niekur nereikėdavo pasirašyti, po ko I. jam kartais (ne visada) duodavo voką, kuris būdavo suvyniotas/supakuotas, ir kurį jis turėdavo atiduoti įmonės savininkei. Tą jis ir darydavo, t. y. voką perduodavo E. K.-M. Be išvykų į Rygą jam tekdavo savininkės nurodymu važiuoti į Klaipėdoje vyksiančias parodas, Vilniuje „Litexpo“ parodas, tačiau ne dalyvauti kaip pardavėjui, o su nurodymu apžiūrėti prekes ir savininkei apie tai pranešti. Dar nori pasakyti, kad prie siuvyklos stovėdavo automobilis - autobusiukas, baltos spalvos, valstybinių numerių neatsimena, ant autobusiuko šono buvo užrašas - UAB „H.“ į kurį įmonės savininkė jį prašydavo padėti pakrauti maišus. Minėto autobusiuko vairuotojo jis nepažįsta, buvo tik jį matęs sėdintį automobilyje, kuomet jis nešdavo maišus į autobusiuką, t. y. autobusiuko vairuotojas maišų nenešdavo. 2500 Lt atlyginimą jam mokėjo grynaisiais asmeniškai įmonės savininkė, ši jam duodavo pasirašyti ant kažkokio lapo. Niekada nebuvo gavęs atlyginimo pavedimu, tik grynaisiais, ir kaip įrodymą prie šios apklausos protokolo pateikė savo asmeninės sąskaitos iš Swedbanlko išrašus, laikotarpio nuo 2014-07-07 iki 2015-05-15, kur aiškiai matyti, kad jokių pavedimų iš įmonės į jo asmeninę sąskaitą atlikta nebuvo. (T.39, b.l. 10-12)

2015-11-26 savanoriško dokumentų pateikimo protokolu M. K. tyrimui pateikė 2014-07-07 darbo sutartį Nr. 125, Swedbank esančios sąskaitos išrašą. (t.39,b.l.13-31)

2020-05-28 įtariamasis M. K. parodė, kad nesutinka su pranešime apie įtarimą nurodytomis aplinkybėmis, kad buvo prašęs savo mamos G. K. fiktyviai įdarbinti jį E. K.-M. įmonėje tikslu imituoti įdarbinto asmens statusą, kuris gauna atlyginimą. Maždaug 2015m. kreipėsi į Swedbank, tikslu gauti kreditą. Bankui buvo pateikęs duomenis apie visas savo darbovietes. Tuo metu dirbo ne tik E. K. -M. IĮ, o ir kitose įmonėse, tarp jų -UAB „G.“. Jis neprisimena, kada ir dėl kokių priežasčių jis išėjo iš E. K. įmonės. (t.39, b.l 41)

2020-06-02 įtariamasis M. K. parodė, kad apklausos metu jam parodytuose pinigų gavimą patvirtinančiuose dokumentuose, t. y. E. K.-M. IĮ darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose 2014.7, ir 2015.3 eilutėse, kuriose įrašyti jo vardas ir pavardė, yra jo ranka atlikti parašai, kasos išlaidų orderiuose 2014-09-15, 2014-11-25, 2014-10-20, 2015-02-25, 2015-03-25 eilutėse „Gavėjo parašas“ yra jo ranka atlikti parašai. Dėl kokių priežasčių apklausos metu jam parodytuose dokumentuose, t. y. IĮ kasos išlaidų orderiuose: 2014-12-15, 2014-12-31, 2015-05-15, kurių turinys patvirtina, kad jam išmokėtas atlyginimas, nėra jo parašų, jis atsakyti negali, neprisimena, nes nurodytoje įmonėje dirbo prieš 5 metus.

Apklausta teisme nukentėjusioji E. K.-M. nurodė, kad 2008 m. pagal rekomendacijas priėmė į darbą savo įmonėje buhalterę G. K., kuri dirbo iki 2015 metų. G. K. buvo labai paslaugi, visuomet ateidavo į darbą, tarp jų nebuvo jokių konfliktų, imdavosi iniciatyvos atlikti visus darbus, kad įmonės savininkei nereikėtų atlikti jokių darbų, susijusių su dokumentais, išskyrus darbus, susijusius su komercija, verslu. 2015 m. jai kilo įtarimų dėl G. K. veiklos jos įmonėje, nes aplinkiniai pradėjo kalbėti, jog kai G. K. atėjo dirbti į įmonę, neturėjo pinigų, gyveno vargingai, net neturėjo tualeto namuose, nes įsirenginėti jį pradėjo jau dirbdama jos įmonėje, tačiau G. K. pradėjo kalbėti apie tai, kad sūnui perka namą. Tuomet ji paprašė buvusios buhalterės T. B. atvažiuoti pas ją į darbą šeštadienį, kad jos galėtų pasižiūrėti, ar pas ją įmonėje nėra įdarbintas G. K. sūnus M. K., jai dėl to jau buvo kilę įtarimai, kadangi kartais nugirsdavo kažką apie tai kalbant telefonu. Atvykus T. B., jos įsijungė buhalterės G. K. kompiuterį, kuriame nebuvo jokių prisijungimo kodų. T. B. nedirbo su „Centas“ programa, bet ją analizuoti mokėjo. T. B. pradėjo žiūrėti įmonėje dirbančius darbuotojus, ir sąraše rado M. K.. Tuomet ji suprato, kad G. K. įdarbino savo sūnų jų įmonėje. Jo atlyginimas buvo didžiausias iš visų dirbančiųjų įmonėje. G. K. įdarbino sūnų įmonėje tam, kad šis gautų paskolą namui. Atlyginimas buvo nustatytas nemažas, tikriausiai bankui reikėjo parodyti savo pajamas. Jai dėl to pasidarė nesmagu, bet tuo metu jai nekilo minčių patikrinti ir kitų dalykų. Pasikalbėjus su G. K., ji pripažino savo kaltę, kad fiktyviai įdarbino sūnų. Tačiau jai buvo keista, nes G. K. nuolat kalbėdavo, kad jos sūnus ir dukterėčia dirba UAB „G.“, todėl nesuprato, kodėl reikėjo įdarbinti M. K. jos įmonėje. Tada nutarė pažiūrėti, ar jos įmonė su įmone UAB „G.“ turi kažkokių santykių, išskyrus tuos, kad kartais G. K. parduodavo jiems kanceliarinį popierių ar tualetinio popieriaus, kuriais ši įmonė prekiavo. Už prekes, kurias ji atveždavo, ji išrašydavo sąskaitą – faktūrą, o G. M. G. K. sumokėdavo grynais pinigais, todėl bankinių pavedimų UAB „G.“ naudai iš viso neturėjo būti atliekama. Kai jos patikrino sistemą, pamatė, jog tokių pavedimų buvo nemažai. Bendra pavedimų suma sudarė apie 100 tūkstančių litų (apie 30 tūkstančių eurų), bet visų pavedimų jos matyti negalėjo, kadangi Ūkio bankas ir Snoro bankas buvo bankrutavę, todėl šių bankų išrašų jos nematė. Jos su T. B. suprato, kad G. K. bankinius pavedimus UAB „G.“ darė nuolat ir be jokio pagrindo. Sumos, kurios buvo išmokėtos M. K., gąsdino mažiau, nei 30 tūkstančių eurų, pervestų į UAB „G.“ sąskaitą. Ji pasitarė su teisininku, kaip šią žinią reikėtų pasakyti G. K., ir nusprendė, jog reikės šią atleisti iš darbo. Situacija buvo labai nemaloni, nes daug metų jos dirbo kartu, bendravo, o ši ją apgaudinėjo. Teisininkas pasakė, kad paruoš sutartis, ir jie su G. K. pakalbės. Pasikalbėjus su pastarąja, ši iš karto sutiko su šia skola, bet neturėjo pinigų iš karto šią skolą sumokėti. Kadangi pinigai buvo pervesti UAB „G.“, kurios direktorė buvo jos dukterėčia G. B., jos su pastarąja sutarė, kad jie sumokės pinigus, tačiau ne visą sumą, o tik dalį. Jie sutiko skolą sumažinti iki 20 tūkstančių eurų, kad pinigai būtų sumokėti iš karto. Teisininkas paruošė sutartį, G. B. atvežė pinigus, ir jie apmokėjo skolą, nors tuo metu niekas nežinojo, kiek iš tikrųjų žalos buvo padaryta, tai vėliau ikiteisminio tyrimo metu paskaičiavo specialistai. Teisininkas A. P. paklausė G. K., ar jie nenustatys daugiau neteisėtai atliktų mokėjimų. Ši patikino, kad daugiau pavedimų atlikta nebuvo, atsiprašinėjo, teigė, jog tai padarė dėl vaikų, konfliktinė situacija tarp jų nebuvo kilusi, jie norėjo situaciją išspręsti gražiai. Nukentėjusioji nurodė, jog pasakė G. K., kad ji turės išeiti iš darbo ir visą buhalteriją perduoti kitam darbuotojui, kadangi jau buvo aišku, kad ji sistemingai vagia, todėl toliau bendradarbiauti neįmanoma. G. K. prašė, jog ši dar pagalvotų dėl jos atleidimo iš darbo. Ji ėmė ieškoti kitos buhalterės. Kadangi buhalterę rasti sudėtinga, todėl ji paprašė, jog jai padėtų Z. P. (jos vyro žmonos sesuo), kuri yra vyresnio amžiaus moteris, kuri nedirbo kompiuteriu, tvarkė buhalteriją rankiniu būdu, blogai kalbėjo lietuviškai, tačiau dirbo labai kruopščiai. Paprašė, kad ji ateitų ir perimtų buhalteriją su T. B., nes pastaroji, kaip buvusi buhalterė ir turinti audito kompaniją, žino įmonės tvarką, todėl bus patogiau dviese perimti buhalteriją. G. K. pasakė, kad jai reikės laiko sutvarkyti buhalteriją ir ją perduoti. Tačiau per suteiktą laikotarpį nieko nesutvarkė, o slapstė atliktus savo veiksmus, apie kuriuos niekas tuo metu nežinojo, kad jie nepaaiškėtų. Kai atėjo T. B. ir naujoji buhalterė Z. P., G. K. nepasirodė. Prieš tai ji prašė G. K., kad ji atspausdintų tiekėjų skolas. Iš atspausdinto išrašo ji pamatė įrašą, kad R. B. (T.) yra 15 tūkstančių permoka, kai tuo pačiu metu R. T. jai nuolatos skambindavo ir prašydavo sumokėti 1 ar 2 tūkstančius. Ji paskambino R. T. ir paklausė, kodėl ji prašo sumokėti pinigus, jeigu yra permoka. Ji atsakė, jog nieko nežino, galbūt buhalterė suklydo. Nukentėjusioji nurodė, jog tuo metu ji nesuprato, jog R. T. ir G. K. yra tarpusavyje susijusios. Daugiau G. K. įmonėje nepasirodė. Kadangi G. K. tvarkė visų darbuotojų priėmimą į darbą, jų atleidimą, dirbo su Sodra, VMI, tai ji pati save ir atleido iš darbo, ir daugiau darbo vietoje nepasirodė, įmonės dokumentų neperdavė. Jie rašė G. K. raginimo raštus, teisininkas bandė susisiekti, kadangi perdavusi dokumentus ji galėtų įrodyti, kad tvarkingai vedė visą apskaitą. G. K. nepasirodymas darbe nukentėjusiajai sukėlė dar daugiau įtarimų, nes su ja neturėjo jokių konfliktų, problemą, susijusią su UAB „G.“, išsprendė, nekonfliktavo dėl M. K. fiktyvaus įdarbinimo, kadangi tai buvo vienturtis G. K. sūnus, ir ši tai padarė dėl sūnaus gerovės. Visa buhalterinė apskaita liko neperduota. Jie kreipėsi į teisininką, siekdami išsiaiškinti, kaip toliau viską tvarkingai atlikti, ir pasikvietė B. B., kuris nuolatos lankydavosi pas G. K.. B. B. padėdavo dirbant su kompiuterine programa „Centas“, jis yra šios kompiuterinės programos specialistas, seniau dirbo įmonėje, kuri sukūrė šią kompiuterinę programą. Jis atėjęs pasakė, kad įmonėje nėra buhalterijos, o tik yra netvarkingai suvesti pirminiai dokumentai. Jokių kitų dokumentų, kurių pagal nustatytą tvarką yra reikalaujama, nėra. Pradėjus tikrinti popierinius dokumentus, buvo iš karto nustatyti neatitikimai. Todėl buvo priimtas sprendimas sunumeruoti esamus dokumentus, ir tuo pačiu metu Z. P. bandė atkurti buhalteriją, kadangi reikėjo toliau tęsti darbą. Su jais 3 ar 4 mėnesius dirbo specialistas B. B., kuris bandė suderinti duomenis, viską sužiūrėti, tai buvo labai sudėtinga. Buvo nustatyta labai daug trūkumų. Tuomet paaiškėjo G. K. atlikti veiksmai su R. T.- B., pinigų pervedimai į tam tikrų žmonių sąskaitas. G. K. buvo įdarbinta 2008 m., o 2009 m. G. K. pradėjo šią veiklą, kai ėmė pervedinėti pinigus žmonėms, kurie neturi nieko bendro su įmone, su įmonės pardavimais, tiekėjais. Taip pat paaiškėjo G. K. atlikti veiksmai su L. D. S.. Buvo išsiaiškina, kad ji yra S., kuri dirbo pas juos, mama, ji buvo priimta dirbti įmonėje kaip pagalbinis darbuotojas, į jos sąskaitą buvo pervedami pinigai, nes ji yra G. K. kaimynė. Tuomet jie ėmė tikrinti praktiškai kiekvieną pavedimą. Taip pat paaiškėjo keletas įmonių, su kuriomis nukentėjusiosios įmonė nieko bendro neturėjo, tačiau jiems buvo pervedamos neženklios pinigų sumos – 1500, 1800, 3000. Per „Google“ paiešką patikrinus įmonių rekvizitus ji pamatydavo, jog tai arba G. K., arba G. B. įmonės. Per „Google“ paiešką ji pamatė, kad G. K. yra daugiau nei 10 įmonių direktorė, į kurias būdavo atliekami pavedimai nedidelėmis piniginėmis sumomis. Jie rašė prašymus į tas įmones pasiaiškinti. Kai kurios įmonės grąžino pinigus, kai kurios - ne. Nurodė, jog mano, kad pinigus grąžino tos įmonės, kurių direktorė buvo G. B., o įmonės, kurių direktorė buvo G. K. – iš kai kurių lėšos buvo grąžintos, iš kai kurių ne. Jie dar kartą kreipėsi į G. K., prašydami paaiškinti bei pas juos atvykti. Taip pat jie parašė raštus R. T. ir visiems asmenims, gyvenantiems Plungėje, šios sūnui B., kad jie pasiaiškintų. Į jų prašymus niekas nereagavo. G. K. pavedimu į pokalbį atvyko advokatė E. L., kuri juos šantažavo, bandė gąsdinti, grasinti, gąsdino FNTT. Kadangi taikiai išspręsti situacijos nepavyko, jie ėmė ruošti pareiškimą į Ekonominę policiją dėl padarytos žalos. Jie patys stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos ir ją pateikti tyrimui. Jie išsiaiškino tai, kad G. K. dirbo tik su „Centas“ programa, o tai reiškia, kad bet koks jos įrašas, kurį ji buvo atlikusi, buvo numeruojamas. Numeracijos negalima pakeisti. „Centas“ programa parodė, kaip G. K. iš pradžių atlikdavo bankinius pavedimus, įrašydavo bankinius pavedimus į programą, o tik vėliau, praėjus pusmečiui ar metams, o kartais net trejiems ar keturiems, prieš išėjimą iš darbo, ji atliko operacijas, fiktyviai nurodydama, jog įmonėje buvo gautos prekės. Taip ši bandė suklastoti ir įtraukti į įmonės veiklą tariamai R. T.-B. vežtas prekes.

Įmonėje visas darbo sutartis su darbuotojais ir atleidimo dokumentus ruošdavo tuo metu dirbantis buhalteris. Su M. K. darbo sutartį galėjo sudaryti tik G. K.. Visi įmonės anspaudai buvo laikomi pas G. K., taip pat buvo antspaudas su jos (E. K.-M.) parašu. Atliekant patikrinimą ji nematė darbo sutarties, sudarytos su M. K., o matė tik tai, kad yra mokami mokesčiai Sodrai už M. K.. Jie rašė prašymą M. K., kad jis pateiktų sutarties antrą egzempliorių, bet jis nepateikė. Įmonė turėjo žurnalą nuo pat įmonės darbo pradžios, kur yra registruojami eilės tvarka visi priimami darbuotojai, įrašoma priėmimo data ir atleidimo data, viskas yra numeruojama. Kiekviena darbo sutartis turi savo numerį ir įrašą su tuo pačiu numeriu registracijos žurnale. Niekur nebuvo nurodyta, kad M. K. dirba įmonėje, jokia sutartis nebuvo įregistruota į žurnalą, buvo tik pavedimai VMI ir Sodrai. Taip pat nebuvo daromi įrašai, ar M. K. gavo atlyginimą. Ji yra susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu pateikta M. K. darbo sutarties kopija. Įrašu Nr. 125 įmonėje yra įdarbintas kitas darbuotojas. Kadangi G. K. tokias sutartis ruošė, tai ši galėjo vėliau sutartį sudaryti, bet kadangi neturėjo prieigos prie numeracijos, negalėjo teisingo numerio įrašyti. Tuo numeriu įrašytas kitas žmogus, po to buvo įdarbinta eilė kitų žmonių.

Nukentėjusioji nurodė, jog 2008-2015 metų laikotarpiu ji visą laiką buvo įmonės savininkė, nes tai yra individuali įmonė. 2009 m. jai gimė trečias vaikas, todėl ji darbe būdavo nedaug, tačiau į darbą atvažiuodavo. Jos darbas nebuvo susijęs su buhalterija, o buvo susijęs su prekyba, produkcija. Taip pat ji turėjo dvi mažas dukras, kurios ėjo į pirmą ir į antrą klasę, todėl laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013-2014 m. ji darbe būdavo mažai. G. K. praktiškai viena viską tvarkydavo. Visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo laikomi kabinete pas G. K., adresu (duomenys neskelbtini). Tik G. K. teikdavo deklaracijas, atlikdavo bankinius pavedimus, mokėdavo mokesčius, būdavo atsakinga už darbuotojų atleidimą bei priėmimą į darbą, už jų išleidimą atostogauti, atlyginimų mokėjimą. G. K. turėjo visus prisijungimus prie Sodros, deklaracijų teikimui. Kadangi įmonėje dirbo kelios dešimtys darbuotojų, tai darbo sutartis reikėdavo sudaryti 1-2 kartus per mėnesį, o kartais iš viso nereikėdavo, todėl darbo nebuvo daug. Kai jie pradėjo tikrinti žmonėms pervestus pinigus, pavyzdžiui R. T.-B, jos sūnui ir kitiems Plungės gyventojams, jiems būdavo pervedama 200 000-300 000 litų, o deklaracija teikiama VMI tik 38 000 – 40 000 litų. Visi asmenys, kuriems buvo pervestos lėšos, teigė, kad jie nieko apie tai nežinojo, bet visi pateikė deklaracijas vienodoms pinigų sumoms, kaip ir įmonė. Todėl matyti, jog vyko bendradarbiavimas. Jeigu įvykdavo klaida deklaruojant, kitą dieną įmonei skambindavo VMI ir sakydavo, jog įmonė deklaravo ne tokią sumą, kaip tiekėjai. Šiuo atveju visi žmonės, kurie klaidingai deklaravo pajamas, visi žinojo, kokią sumą turi deklaruoti, jie turėjo susiderinti deklaracijas su G. K., jų buvo labai daug per tuos metus. Gaunant prekes dažniausia būdavo pateikiama arba sąskaita – faktūra arba „invoice“, jeigu būdavo importas iš kitos šalies. Sąskaitoje – faktūroje yra surašyti gaminiai. Jie kiekvienam gaminiui priskirdavo atskirą brūkšninį kodą. Kiekviena prekė turėjo savo ID – identifikavimo kodą, iš kurio matydavosi tiekėjas, gavimo data, jeigu tai buvo juvelyrinis gaminys – svoris, t. y. matydavosi visa informacija. Popierinis variantas būdavo perduodamas G. M., kuri gamindavo brūkšninius kodus ir prekes paskirstydavo po parduotuves. Sutvarkius popierinis variantas būdavo perduodamas G. K., visa informacija atsispindėdavo kompiuterinėje programoje. Kai R. T.-B. atveždavo prekes, tada būdavo išrašomas konsignacijos lapas – prekių sąrašas, prekės paliekamos konsignacijai (atsiskaitymui po pardavimo). Įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ programoje buvo vedama kiekybinė prekių apskaita, ji iš pradžių buvo pritaikyta juvelyrikai, kadangi joje galima matyti prabas, svorį, tačiau ji puikiai tiko vesti apskaitą ir lino gaminiams. Ši programa yra labai tiksli. „(duomenys neskelbtini)“ programą tvarkė G. M.. G. K. neturėjo sąlyčio su šia programa, bet kiekvieną mėnesį gaudavo iš G. M. prie savo suminės sąskaitos kiekinę sąskaitą. G. M. atspausdindavo, kokias prekes ji priėmė, o G. K. suminė apskaita turėdavo sutapti su kiekine apskaita. R. T. – B. prekėmis buvo prekiaujama tik (duomenys neskelbtini) esančioje parduotuvėje. Net nesant dalies pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti prekių įsigijimą iš tiekėjų, pagal programos „(duomenys neskelbtini)“ duomenis buvo galima nustatyti, kiek ir kokių gaminių, iš kokių tiekėjų buvo įsigyta. Kai atsiranda tiekėjas, kompiuterinėje programoje atsiranda visa informacija apie tą tiekėją. Šiuo atveju visi siuvinėti kiauraraščiu gaminiai, kuriuos teikė R. T. – B., turėjo RB raides, ir buvo galima nustatyti detalią informaciją – gaminių gavimo datą, kiekį. Iš programos „Centas“ duomenų nustatyta, jog iš pradžių buvo atliekami mokėjimai R. T. teiktoms prekėms, o vėliau – gale metų ar net po dviejų metų būdavo suvedama, jog buvo gautos prekės, už kurias buvo pervesti pinigai. Tačiau vis tiek buvo įrašoma, jog gauta prekių už 30 000-40 000 litų, o į sąskaitas būdavo pervesta 300 000 litų. Tokios produkcijos, kurią teikė R. T.-B., daugiau niekas neteikė. Tai buvo lino gaminiai – staltiesės, servetėlės, takeliai, jie buvo siuvinėti kiauraraščiu – padaromas aplink peltakys, to šiuo metu jau niekas nedaro, nes tai užima labai daug laiko. Pastaroji su savo komanda Plungėje gamindavo tokius gaminius, nes Plungė nuo senų laikų garsėjo tradicijomis, susijusiomis su lino gaminiais, ten gyveno žmonės, kurie dar sugebėjo gaminti tokius gaminius. Nurodė, jog jie paskaičiavo, kad tokiam kiekiui, kiek iš įmonės buvo pervesta pinigų, reikėtų 75 tūkstančių metrų lininio audinio. Tokių kiekių tikrai būti negalėjo, nes 75 tūkstančių metrų audinio ir tokių gaminių neįmanoma pagaminti. Nukentėjusioji nurodė, jog jos įmonės darbuotojai bendradarbiavo su V. J., G. A., V. B., D. T., V. Š., G. P., M. D., B. D., V. R.. Vienus iš jų nukentėjusioji pažįsta, kitų – ne. Šie žmonės yra smulkūs tautodailininkai, jie buvo tiekėjai, tiekdavo nedidelį kiekį prekių. Šie išvardinti žmonės yra tikri tiekėjai, jie tiekė prekes, bet jų vardais ir pavardėmis buvo pasinaudota pervedant pinigus į D. L. S. sąskaitą. Tuo metu nukentėjusioji D. L. S. nepažinojo. Jos parduotuvėje dirbo du šios vaikai, vyresnis sūnus A. ir dukra J.. Nurodė, jog kadangi G. K. įdarbino J., ji vienu metu taip pat buvo suabejojusi, ar ši nėra įsivėlusi į nesąžiningas operacijas, tačiau mano, jog ne. Nurodė, jog negali pasakyti, jog nepažįsta P. B., yra apie jį girdėjusi, nes bendravo su R. T.-B. ir žino, kad šis yra jos vienturtis sūnus. P. B. jokių prekių netiekė. R. T.- B. turėjo verslo liudijimą jo vardu. Ji taip darė tikriausiai dėl to, nes kaip pati minėjo, turėjo skolų antstoliams. Nurodė, jog A. Š. yra R. T.-B. sesuo. R. T. yra tiekusi prekes ir naudodamasi savo sesers verslo liudijimu. Nurodė, jog praktikoje yra normalu, kai priduoda kažkas prekes, bet parašo prašymą, jis yra prisegamas prie konsignacijos sutarties, kad pinigai būtų pervesti į kieno nors kito sąskaitą – dukros, sesers, ypač, jeigu tiekėjai yra pagyvenę asmenys bei neturi banko sąskaitų. Išeidama į nėštumo ir gimdymo atostogas, ji planavo daugiau laiko leisti namuose po trečio vaiko gimimo, todėl buvo priimtas sprendimas net ir tokioms močiutėms, kurios neturi sąskaitų, nemokėti už gaminius grynais pinigais, visos atsiskaitymo operacijos su tiekėjais turėjo vykti tik per banką. Nurodė, jog M. Ž., I. V., S. A., R. ji nepažįsta, yra mačiusi tik A. Š.. Taip pat ji net nežinojo, kad G. K. bendrauja su R. T.-B.. Išsiėmę iš „Jubileo“ programos B. tiektų prekių sąrašą, pateikė jį specialistams. Per mėnesį buvo gaunama prekių už 18 000- 20 000 litų per mėnesį. Nukentėjusioji nurodė, jog kai pamatė, kad D. L. S. yra pervedami pinigai už kitus įmonės tiekėjus, ji apie tai pakalbėjo su pastarąja, ši pasimetė, pasakė, kad tai ne jos pinigai, jog ji prašė G. K., kad šii ateitų ir pasakytų, kad ji tikrai šių pinigų neėmė. Papasakojo, kad davė savo banko kortelę, banko prisijungimo kodus G. K., o pati įmonės pinigų neėmė.

Nurodė, jog įmonė Latvijoje turėjo filialą. Prekių transportavimui į Latviją prekes suruošdavo įmonės darbuotojai, jie palikdavo prekes prie durų, atvažiuodavo transporto kompanija „H.“. Jų įmonė prekių transportavimu neužsiėmė. Įmonėje atlyginimai buvo nusistovėję, juos išmokėdavo G. M. grynaisiais. Kadangi parduotuvėse klientai atsiskaitydavo grynais pinigais ir atlikdami bankinius pavedimus, kasoje būdavo grynų pinigų ir jie būdavo išmokami darbuotojams tam, kad nereikėtų nešti jų į banką, nes bankui už pinigų priėmimą reikia mokėti papildomą mokestį. Keliems darbuotojams – G. M. ir Ž. B. jų prašymu būdavo pervedami pinigai į jų sąskaitą. G. K. atlyginimas buvo toks, koks nustatytas pagal darbo sutartį, jo dydis buvo 1000-2000 litų. G. K. atlyginimas nebuvo padidintas ir nebuvo skirtos premijos, jis galėjo būti tik mažinamas, nes po 2008 metų ekonominės krizės parduotuvių kiekis mažėjo, ir darbuotojų skaičius mažėjo, taip pat ir darbo apimtis mažėjo. Todėl atlyginimai nekilo, o galėjo tik mažėti, bet jos atžvilgiu nebuvo jokių korekcijų padaryta. Nukentėjusioji nurodė, jog individualioje įmonėje pas juos viskas buvo vykdoma įmonės savininkės įsakymais. Jeigu darbuotojas norėjo, kad jam atlyginimas būtų pervedamas į banko sąskaitą, jis rašydavo prašymą, nurodydavo banko sąskaitą ir atlyginimas būdavo jam pervedamas į banko sąskaitą. Toks prašymas buvo pateiktas dviejų darbuotojų. G. K. nebuvo pateikusi prašymo pervesti atlyginimo jai į bankinę sąskaitą. Jai atlyginimą grynais pinigais išmokėdavo G. M., ji pasirašydavo, bet tuo pačiu ji sau persivesdavo atlyginimą ir į sąskaitą, kadangi turėjo visus prisijungimus prie banko.

G. K. negalėjo be jos žinios priimti sprendimų dėl naujų darbuotojų priėmimo, nesvarbu, kad ji mažiau skyrė laiko fiziškai atvykstant į darbo vietą ir sėdint kabinete, nes telefonu ji visą laiką su G. K. bendravo. Ką priimti į darbą G. K. niekada nesprendė, ši darydavo taip, kaip pasakydavo nukentėjusioji. Vienintelis darbuotojas, apie kurį ji nežinojo, kad priimtas į darbą, yra M. K.. Dėl atlyginimo dydžio visą laiką spręsdavo ji, ir tai buvo įrašoma į darbo sutartį. Visas darbo sutartis parengdavo, įrašydavo į žurnalą priėmimą į darbą, atleidimą tik G. K.. Nukentėjusioji ant šių sutarčių nepasirašydavo, nebent G. K. uždėdavo jos parašo antspaudą ant darbo sutarčių.

Tyrimo metu įmonės apskaitoje nebuvo rasta nei viena sąskaita – faktūra išrašyta UAB „G.“ ir nei vieno kvito, jog buvo atsiskaityta grynais pinigais. Visos piniginės lėšos, kurios buvo pervestos į UAB „G.“ banko sąskaitą, yra neteisėtai pasisavintos lėšos. Tų sumų, kurias įmonė sumokėjo UAB „G.“ grynaisiais pinigais, nustatyti negalima, nes tai nurodantys dokumentai yra sunaikinti. Pateiktos sąskaitos – faktūros, už kurias pasak kaltinamosios buvo atsiskaitoma bankiniais pavedimais, yra fiktyvios, jomis norima pateisinti banko pavedimus į UAB „G.“. G. K. nurodytu laikotarpiu individualios įmonės ūkinių operacijų žurnaluose apskaitė pirkimų iš UAB „G.“ iš viso už 12 tūkstančių eurų, t. y. trims tūkstančiais mažiau, nei pagal gautas „G.“ PVM sąskaitas – faktūras. Visos šios sąskaitos – faktūros buvo išrašytos UAB „G.“ realiai prekių nepateikus. Kompiuteryje, kuriame G. K. vedė apskaitą E. K.-M. įmonės, ji vedė ir UAB „G.“ apskaitą. G. K. UAB „G.“ neapskaitė tų bankinių pavedimų, kuriuos ji atliko iš E. K.-M. įmonės. Tik kai kuriems fiktyviems bankiniams pavedimam ji išrašydavo sąskaitas, ji pervesdavo daugiau pinigų, o sąskaitas išrašydavo mažesnei sumai, o UAB „G.“ įmonėje sumas dar labiau sumažindavo iki minimalių. Už realiai nupirktas iš UAB „G.“ prekes visą laiką buvo išrašomi kasos išlaidų orderiai. Su grynais pinigais dirbo G. M.. Kasos išlaidų orderius galėjo išrašyti ir G. M., ir G. K., bet orderiai turėjo atsidurti įmonės buhalterijoje. Tačiau jie nerado nei vieno kasos išlaidų orderio, pagal kurį galima būtų matyti, kiek realiai buvo nupirkta prekių iš UAB „G.“, ir kiek už tas prekes įmonė sumokėjo. Visi buhalteriniai dokumentai buvo saugomi ir už juos buvo atsakinga G. K.. Visoms operacijoms ir visiems veiksmams atlikti įmonėje buvo rašomi vadovo įsakymai. Įmonėje buvo priimtas įsakymas, kad už dokumentų saugojimą yra atsakinga G. K.. UAB „G.“ atlygino tik tą žalą, kurią galėjo tuo metu, kai kalbėjo su G. K. jai išeinant iš darbo, apskaičiuoti. Visos žalos apskaičiuoti tuo metu nebuvo įmanoma, nes tam reikėjo išnagrinėti visų bankų išrašus. FNTT paskaičiavo visą padarytą žalą – 29631,92 eurų. 20 tūkstančių iš jų jau yra atlyginta, likusios žalos dalis yra 9 tūkstančiai eurų. Iš UAB „G.“ kanceliarinio popieriaus kelios dėžutės būdavo perkamas vieną kartą per pusmetį, o tualetinis popierius būdavo perkamas kartą į du mėnesius. Maksimali sumokama suma būdavo porą šimtų litų. Nurodė, jog tuo metu įmonėje dirbo 20-30 darbuotojų, pardavėjų būdavo iki 30. Parduotuvių tuo metu buvo 4-5.

Nukentėjusioji nurodė, jog per visą laikotarpį ji nei karto nebuvo prisijungusi prie jokio banko ir padariusi nors vieną pavedimą. Pagal įmonės įsakymus visus bankinius pavedimus atlikdavo tik G. K.. ĮI savininkės įsakymu buvo surašytas darbų sąrašas ir atsakomybės G. K.. Banko generatoriai ir kodų kortelės buvo perduotos pasirašytinai. Šių dokumentų, išėjus G. K. iš darbo, jie nerado. Su G. K. nebuvo susitarta, kad ji dalį algos gaus neoficialiai. G. K. buvo skolinami pinigai. Jie buvo skolinami grynais, pasirašant, kad ji paima tam tikrą pinigų sumą, ir tai buvo įsegama į buhalterinę apskaitą. Šių dokumentų jie neturi. Nurodė, jog niekada nėra buvę, jog ji duotų grynų pinigų ar juos pervestų D. L. S., nes šios praktiškai nepažinojo.

Jos sutuoktinis buvo suteikęs paskolų įmonei ne kartą. Kai trūkdavo lėšų, ji prašydavo vyro suteikti paskolą, jie sudarydavo sutartį, ir vyras pervesdavo pinigus į sąskaitą. Nurodė, jog grąžino visas paskolas, tačiau negali atsakyti, ar grąžino grynais pinigais, ar pavedimu.

Apklaustas teisme liudytojas A. P. nurodė, jog 2015 m. gegužės mėnesį, sekmadienį, jam paskambino įmonės savininkė E. K.-M., kurios įmonėje dirbo teisininku, ir pasakė, jog turi problemą, kadangi pradėjo tikrinti buhalterinę apskaitą ir nustatė, kad įmonės buhalterė G. K. vagia pinigus iš įmonės, t. y. neteisėtai iš įmonės sąskaitų pervedinėja pinigus į kitą įmonę tuo pagrindu, kad ten buvo teiktos paslaugos. Nurodė, jog jis išsiaiškino, kad UAB „G.“ yra G. K. sūnaus M. K. ir šios dukterėčios bendra įmonė. Dukterėčia buvo tos įmonės direktorė. Tada revizijos nedarė, neskaičiavo, bet nustatė, kad žala buvo apie 20-30 tūkstančių eurų. Sutarė, kad reikėtų su jais išspręsti šį klausimą, kad jie atlygintų žalą, iš karto į policiją nesikreipti. Nurodė, jog iš pradžių jie nieko nesakė, o nurodė, kad nori neva pasiskolinti pinigų ir mokėti už tai dideles palūkanas. G. K. pasakė, kad negali paskolinti pinigų, nes sūnui stato namą, bet jos dukterėčia galėtų. Vieną dieną gegužės pabaigoje G. K. su dukterėčia kartu atvažiavo į ofisą, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jie pradėjo kalbėti dėl pinigų pasiskolinimo, o vėliau perėjo prie esmės – pasakė, jog pinigų nesiskolins, kad nustatė faktą, kad iš jų įmonės buvo vagiami pinigai, kurie būdavo pervedami be teisėto pagrindo, bei pasiūlė geranoriškai atlyginti žalą, ir tuomet neteiks pretenzijų. Taip ir buvo sutarta. Iš pradžių galvojo, kad atliks grąžinimą per vekselius, tačiau kadangi tai buvo didelė suma, būtų reikėję eiti pas notarą, kad vekselį patvirtintų, todėl nusprendė, kad reikia sudaryti trišalį susitarimą, pasirašant sutartį, kurią liudytojas sudarė tą pačią dieną, o E. K.-M., įmonės UAB „G.“ vadovė G. B. ir G. K. pasirašė. Šalys susitarė, kad G. B. kompensuoja žalą dėl UAB „G.“ naudai atliktų neteisėtų pavedimų, o su G. K. šį klausimą jos išspręs pačios. Nurodė, jog jie paklausė G. K., ar tik šis neteisėtas veiksmas buvo atliktas, G. K. patikino, kad buvo tik vienas šis veiksmas, daugiau jokių neteisėtų veiksmų ji neatliko. Nurodė, jog su G. K. pakalbėjo, jog ja nepasitiki, todėl reikia ją atleisti. Ji pati paprašė, kad jai suteiktų laiko iki birželio pabaigos, kad ji sutvarkytų buhalterinę apskaitą, visus dokumentus, tam, kad galėtų juos perduoti naujam buhalteriui. Nurodė, jog jis birželio mėnesio pabaigoje užėjo į ofisą pas E. K.-M. ir sužinojo, jog buhalterė dingo, neateina į darbą, nekelia ragelio. Tuomet ji buvo atleista. Nurodė, jog jis parašė G. K. reikalavimą įmonės vardu, kad ji grįžtų į darbą ir perduotų buhalterinius dokumentus naujam buhalteriui, tačiau ji į tai nereagavo. Tada buvo pasamdyta nauja buhalterė Z. P., kuri perėmė visą buhalteriją. Buvo paskirta revizija, patikrinti visi dokumentai, visa buhalterinė apskaita ir nustatyta, kad buvo atlikta ir daugiau neteisėtų veiksmų – G. K. sūnus buvo įdarbintas ir gaudavo atlyginimą, nors faktiškai nedirbo, G. K. sau pinigus pervedinėjo neaiškiais būdais, gaudavo beveik dvigubą atlyginimą, pervedinėjo pinigus į kitas įmones, kurios susijusios su ja ir su jos dukterėčia G. B., mokėjimo paskirtyje nurodydavo, jog mokami mokesčiai valstybei, bet banko sąskaitos buvo kitų įmonių, o ne mokesčių inspekcijos. Tuomet jie pabandė situaciją spręsti geranoriškai, norėjo, kad G. K. atlygintų žalą, tačiau ši nereagavo. Tuomet ji ėmė juos gąsdinti, jog jeigu šie ją spaus dėl pinigų grąžinimo, ji kreipsis dėl įmonės savininkės neva padarytų mokestinių pažeidimų. Kadangi įmonės savininkė nemanė, kad ji kažką blogo padarė, nusprendė kreiptis į teisėsaugos institucijas.

Dėl nepagrįstų pavedimų UAB „G.“ G. K. pati prisipažino ir pasakė, kad buvo pinigai nepagrįstai pervesti, dėl kitų pavedimų jis nebendravo su ja gyvai, ji vengė susitikti, bet vasarą jie buvo susitikę su G. K. advokate E. L.. Pastaroji atvažiavo pas juos, pasakė savo ginamosios poziciją, kad galbūt ji ir pavogė tuos pinigus, bet jie turi kontrargumentą, kad taip pat kreipsis į teisėsaugos institucijas, kad dvigubi atlyginimai buvo mokami, kad tai įmonei neapsimoka, todėl ši situacija turėtų būti palikta ramybėje. Jis R. T.-B. kelis kartus matė, nes pastaroji užeidavo į ofisą, teikė prekes įmonei. Nurodė, jog vasarą jis skambino iš ofiso kartu su įmonės savininke R. T.- B. ir nurodė, jog jie paskaičiavo, kad yra 500 tūkstančių litų trūkumas, jie buvo nepagrįstai pervesti iš įmonės, ir siūlė išspręsti šį klausimą. Ši atsakė, kad tikrai tokios sumos negavo, bet jie gali susitarti dėl mažesnės pinigų sumos, iki 200 tūkstančių litų, ji būtų suinteresuota šią sumą grąžinti, tačiau reikia pagalvoti, kaip tai sutvarkyti pagal galiojančius reikalavimus. Tačiau vėliau ji turbūt pakalbėjo su G. K. ir pakeitė nuomonę, pasakė, jog pinigų negrąžins. Nurodė, jog į visus asmenis, kuriems buvo nepagrįstai pervesti pinigai, tarp jų ir R. T.-B., kreipėsi raštu. Kiek žino, M. K. buvo mokami pinigai, bet dabar neatsimena, ar į sąskaitą, ar grynais.

Nurodė, kad buvo sudaryta inventorizacijos komisija, kurią sudarė jis, įmonės darbuotojas R. K., G. M. ir nauja buhalterė Z. P.. Buhalterinės apskaitos inventorizacijos metu buvo nustatyta, kad trūko dokumentų, trūko pinigų įmonėje. 30 000 litų suma, susijusi su UAB „G.“, buvo paskaičiuota apytiksliai, E. K.-M. greitai peržiūrėjus sąskaitas, bet tikslios inventorizacijos ji nedarė ir tiksliai žalos neskaičiavo. Dalis pinigų, kuriuos UAB „G.“ gavo iš E. K.-M. įmonės, buvo gauti pagrįstai, kadangi tualetinis popierius, popieriniai rankšluosčiai buvo perkami iš tos įmonės pagal sutartį.

Apklausta teisme liudytoja Z. P. nurodė, kad pradėjus tikrinti E. K.-M. įmonės buhalteriją, G. K. padarė tai, ko ji paprašė – paruošė tiekėjų, pirkėjų sąrašą ir perdavė banko prisijungimus. Buhalterinės apskaitos dokumentai buvo laikomi kabinete, Nurodė, jog inventorizacijos metu buvo tikrinti dokumentai. Iš karto negalėjo nustatyti, kad trūko buhalterinių dokumentų, ji pradėjo dirbti su tuo, ką turėjo. Nurodė, jog buvo likučių neatitikimai pagal buhalterinę apskaitą – kasoje bei banke buvo minusinis likutis. Buvo neteisingai surašyti dokumentai arba ne laiku surašyti dokumentai, galbūt buvo nesuvesti banko ar kasos duomenys iki galo. Nurodė, jog likučiai neatitiko dėl to, nes nebuvo priduoti visi dokumentai, trūko pirminių buhalterinių dokumentų. Ar trūko dokumentų, buvo galima nustatyti tik dirbant, iš karto nustatyti negalima. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose viskas parašyta, kas neatitiko.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu Z. P. nurodė, kad tikrinant G. K. laikotarpiu vedamą buhalterinę apskaitą, buvo nustatyta, kad nei kasos, nei banko, nei įmonės turto duomenys ar atliktos operacijos pilnai nebuvo suvestos į buhalterinę programą. Įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, išlaidos viršija įmonės pajamas, kas negali būti įmanoma. Dėl to, kad į buhalterinę apskaitą nebuvo suvesti visi duomenys, joje yra užfiksuota „kasa su minusu", "bankas su minusu" ir "ilgalaikis turtas su minusu". Turtas arba yra, arba jo nėra, turtas negali būti su minusu (-). Kasa irgi negali būti minusinė, arba lėšų nėra, t. y. 0,00 Eur , arba jis yra, kitaip negali būti. Jeigu būtų visi duomenys tvarkingai suvesti, nebūtų nei "kasos su minusu", nei "banko su minusu", nei "ilgalaikio turto su minusu". Kuomet buvo tikrinami duomenys pagal įmonės dokumentus, aiškiai buvo matyti, kad įmonėje yra kasos likutis, kas ir turi būti. Taip pat ir bankas ir ilgalaikis turtas pagal dokumentus buvo su pliusu (+), o ne su minusu (-), kas ir turi būti, tiesiog nieko nebuvo suvesta į buhalterinę programą. Ji tikrino duomenis pagal kreditorių-debitorių sąrašą (kitaip vadinamą - pirkėjų/tiekėjų sąrašu), kurį jai pateikė G. K., iš kurio buvo nustatyta, kad nesutampa kreditorių, t. y. asmenų, kuriems turi įsiskolinimų pati įmonė, likučiai. Nustatyta, kad tiekėjams buvo atlikti išankstiniai mokėjimai, tačiau nebuvo prekių gavimo dokumentų, t.y. apmokėjimai vyko be pagrindžiančių išlaidas dokumentų, dėl ko ir susidarė nepagrįstos permokos tiekėjams. Tikrinant permokas tiekėjams, nustatyta, kad buvo atlikti dideli kiekiai bankinių pavedimų tokiems tiekėjams kaip M. Ž., R. (vardo neprisimena), P. B., tačiau ji tarp dokumentų nebuvo radusi šių minėtų tiekėjų prekių gavimo dokumentų. Ji iš E. K.-M. ar iš B. B. žodžių sužinojo, kad G. K. taip vedė buhalterinę apskaitą ir nuo 2009 metų, t. y. buvo nustatyta, kad G. K. darydavo išankstinius apmokėjimus, o tik vėliau G. K. suvesdavo "orinius" arba neatitinkančius tikrovės duomenis neva dėl prekių gavimo iš tiekėjų, tam, kad būtų pateisinti atlikti mokėjimo pavedimai. E. K.-M. niekada neprašė jos sutikimo/leidimo pervedinėti įmonės pinigines lėšas į jos asmeninę banko sąskaitą. Į jos asmeninę sąskaitą yra pervedamas tik atlyginimas, uždirbamas E. K.-M. individualios įmonėje. ( t. 25, b.l. 20-21)

Apklausta teisme liudytoja G. M. nurodė, jog pažįsta G. K., ši dirbo E. K.-M. įmonėje buhaltere. Ji įmonėje dirba vadybininkės pareigose nuo 2001-2002 metų. Ji atėjo dirbti į pardavėjos pareigas, po to įmonė nusipirko programą prekių apskaitai, ir ji pradėjo užsiimti prekių priėmimu, todėl ją 2004-2005 m. perkėlė į vadybininkės pareigas. Įmonė iš tiekėjų gauna prekes, ji įveda informaciją apie kiekvieną prekę į kompiuterinę programą „J.“. Ji gamina kiekvienai prekei brūkšninį kodą. Gaminių sąrašą surašo atsakingi parduotuvėje žmonės. Įmonėje jie atlikdavo revizijas dėl prekių sutikrinimo. Tik ji priimdavo prekes pagal „J.“ programą. Programoje būdavo galima matyti, prekes, jų kiekius ir jų tiekėją. Įmonėje inventorizacija būdavo atliekama kartą ar du kartus per metus. Inventorizaciją atlikdavo atsakingas žmogus, kuris skenavo prekes, darbuotojai padėdavo, nes prekių buvo labai daug, reikėdavo sutikrinti visas prekes, informacija iš skenerio būdavo perkeliama į kompiuterį. Duomenys, kurie būdavo nuskenuoti, būdavo atspausdinami ir atiduodami buhalterei. Liudytoja nurodė, jog jai buvo žinoma, kad įmonėje buvo atliekamas buhalterės G. K. veiklos patikrinimas. Nurodė, jog ji buvo įtraukta į šį procesą, jie numeravo buhalterijos segtuvus. Darbdavys prašė jos iš „J.“ sistemos atspausdinti R. T.-B. prekių likučius. E. K.-M. jai buvo sakiusi, kad G. K. pavogė pinigus. Nurodė, jog ji dirbo su visais įmonės darbuotojais, visus pardavėjus pažinojo, jai teko su jais visais bendrauti, kadangi nešdavo brūkšninius kodus į parduotuves. M. K. ji įmonėje nematė ir nepažįsta. Nurodė, jog įmonės parduotuvė buvo ir Rygoje. Jei reikėdavo kurjerių paslaugų, dažniausiai jie užsakinėdavo firmą „Chr“, kuri pasiimdavo prekes, kurias ji su pardavėjomis paruošdavo vežti į Rygą. Kartais ji pati važiuodavo į Rygą ir veždavo prekes kartu su sąskaita, kai prekių buvo nedaug. Lietuvoje visos parduotuvės buvo Didžiosios, Pilies, Stiklių gatvėse, kurios būdavo kilometro atstumu, todėl sidabro prekes, rūbus į parduotuves jie nunešdavo patys. Lino prekės visada keliaudavo iš karto į tą parduotuvę, kur jomis bus prekiaujama. Visus dokumentus, susijusius su prekių apskaita, perduodavo į įmonės buhalteriją. Grynuosius pinigus iš parduotuvių surinkdavo ji, visas kitas pajamas - buhalterė. Paėmusi grynuosius pinigus iš parduotuvės ji jokių dokumentų nepildė, visus dokumentus pildė buhalterė. Visą buhalteriją veda buhalterė. Surinktus pinigus ji nunešdavo į banką arba atiduodavo E. K.-M.. Liudytoja nurodė, jog jos atlyginimas buvo 550 eurų, jį buhalterė pervesdavo jai į kortelę. Jai nebuvo mokamos kitos išmokos iš įmonės. Nežino, ar buvo įmonėje vedama dviguba buhalterija, taip pat nežino tokio fakto, kad parduotuvėse nebuvo fiksuojami visi pardavimai. Ji užsiėmė prekių priėmimu.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įmonėje ji atsakinga už prekių kiekinę apskaitą, kurią vykdo kompiuterinės programos „J.“ pagalba. Programa įdiegta jos darbo kompiuteryje, kuris įrengtas parduotuvėje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Taip pat programa „J.“ naudojasi įmonės parduotuvių pardavėjos. Programa skirta apskaityti prekių priėmimą, pardavimą. Jos kompiuteryje buvo fiksuojama prekių priėmimo data, asmens, pateikusio prekę duomenys, prekių pavadinimas, prekių perkėlimas iš vienos parduotuvės į kitą, prekių pardavimas. Sistema automatiškai suteikdavo prekei kodą, pagal kurį sistemoje galima atsekti visą informaciją apie prekę. Į programą, esančią kompiuteriuose, įrengtuose parduotuvėse, pardavėjos įtraukia duomenis apie prekių pardavimą. Ši programa nėra susijusi su įmonės buhalterinės apskaitos programa „C.“, o taip pat nesujungta su kasos aparatų apskaita. Programa „J.“ naudojama atlikti įmonės vidinę kiekinę prekių apskaitą. Į programą „J.“ duomenys buvo įvedami pagal jai pateiktus prekių gavimo dokumentus, o būtent, pagal komisinius orderius bei pagal PVM sąskaitas-faktūras. Komisinio orderio nustatytos formos dokumentų blankus pildydavo darbuotojas, kuris priimdavo prekes, šį orderį pasirašydavo prekes pateikęs asmuo. Komisinis orderis buvo pildomas tuo atveju, jeigu prekes pateikdavo asmuo, vykdantis veiklą pagal patentą, individualios veiklos pažymą, t.y. fizinis asmuo. Pagal PVM sąskaitą-faktūrą buvo gaunamos prekės iš juridinių asmenų. Taigi prekių gavimas buvo įforminamas tiek komisiniais orderiais, tiek PVM sąskaitomis-faktūromis. Šių dokumentų duomenys buvo įvedami į programą „J.“. Duomenis į pagrindinį kompiuterį, įrengtą jos darbo vietoje, adresu Didžioji g. 10, Vilniuje, įvesdavo ji iš karto po prekių gavimo. Tiek, kiek jai yra žinoma, parduotuvėse nebuvo vedama išrašomų komisinių orderių ir PVM sąskaitų-faktūrų apskaita, t. y. nebuvo vedamas šių dokumentų žurnalas. Komisinius orderius bei PVM sąskaitas-faktūras įmonės buhalterei G. K. pateikdavo prekes priėmęs bei dokumentą surašęs darbuotojas. Prekės buvo priimamos pagal jų asortimentą, t. y. priimamos parduotuvėse, kuriose buvo parduodamos tam tikros prekės. Prekės buvo priimamos parduotuvėse, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šių parduotuvių darbuotojai išrašydavo komisinius orderius bei pasirašydavo tiekėjo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras. Du kartus į metus įmonės parduotuvėse buvo atliekamos inventorizacijos, kurias atlikdavo R. K.. Inventorizacijose dalyvaudavo ji ir kiti įmonės darbuotojai. Inventorizacijos aktus įformindavo buhalterė G. K. pagal jai pateiktus paskaičiavimus, atliktus pagal „J.“ programos duomenis. O taip pat ji kas mėnesį, atlikus visų prekybos taškų duomenų sutikrinimą, teikdavo G. K. duomenis apie prekių likučius. Fiziškai G. K. buvo pateikiamas išrašas iš programos „J.“. Duomenys apie programos „J.“ informacijos koregavimą išlieka programoje. Ji dalyvavo atliekant buhalterės G. K. veiklos patikrinimą, o tiksliau, ji patikrinimui pateikdavo reikalingus programos „J.“ duomenis. (t. 25, b.l. 30-32)

Apklaustas teisme liudytojas B. B. nurodė, kad turi 22 metų buhalterinio darbo stažą ir dirbo UAB „E.“, kurioje buvo atsakingas už konsultavimą dėl buhalterinės apskaitos programos pavadinimu „C.“. Nurodė, kad nuo 2008 metų pažįsta G. K., nes teko ją konsultuoti dėl buhalterinės apskaitos programos valdymo techninių dalykų. 2015 metais birželio mėnesį jam paskambino Z. P., kuri buvo naujoji E. K. – M. įmonės buhalterė. Naujoji buhalterė norėjo išmokti dirbti su buhalterinės apskaitos programa. Nurodė, kad jis nuvyko į minėtą įmonę ir prisijungė prie programos „C.“ duomenų bazės. Iki to laiko niekada nebuvo susidūręs su E. K.- M. buhalterine apskaita. Pastebėjo, kad dirbama aplaidžiai. Visos sąskaitos, kurios susiję su įmone, tvarkomos chaotiškai. Apskaita dar buvo vedama litais, tačiau joje įtrauktas net turtas su minusu, ko būti negali. Nurodė, kad buhalterė Z. P. paprašė išsiaiškinti tikrąją įmonės finansinę padėtį. Suprato, kad įmonėje nebuvo tvarkomi svarbiausi buhalteriniai dokumentai. Nebuvo vedama nei didžioji knyga, nei bendras žurnalas. Turėjo atlikti prekių inventorizaciją. Naudojo programą „J.“, kuri skirta tikrinti sandėlyje esančioms prekėms. Tikrino, kokios prekės užfiksuotos dokumentuose, o kurios iš tikrųjų buvo gautos. Pastebėjo, kad realus prekių skaičius buvo žymiai mažesnis už nurodytą dokumentuose. Nurodė, kad dirbo ir nustatė labai daug pažeidimų. Pavyzdžiui, buhalterinėje apskaitoje rašoma, kad tam tikra pinigų suma pervesta VMI, o banko išrašas atskleidžia, jog pinigai pervesti buhalterei G. K.. Atlyginimas jai buvo mokamas grynaisiais pinigais ir dar į asmeninę banko sąskaitą pervestos kelios pinigų sumos už tą patį laikotarpį. Pastebėjo, jog prekių tiekėjams buvo išmokėti pinigai, bet prekės gautos nebuvo. Prisimena, kad pagrindinis tiekėjas buvo P. B. iš Plungės. Pats buvo susisiekęs su pagrindiniu tiekėju. Buvo speciali programa, kurioje galima pasižiūrėti informaciją apie prekių gavimą. Matė pažymėjimus programoje, jog prekės gautos už birželio mėnesį, o po kelių minučių pažymėti prekių gavimai ir už lapkričio mėnesį. Nurodė, kad prekių buvo gauta mažiau, o dokumentuose pažymėta, kad daugiau. Gautų prekių kiekis neatitinka tikrovės. Prekių gavimas buvo fiksuojamas prekių gavimo aktais, kuriuose nurodyta prekės pavadinimas, kiekis ir kaina. Programoje buvo užfiksuota daugiau aktų, nei yra iš tiesų. Tokia situacija susidaryti negali, nes svarbu laiku įvesti duomenis į programą. Nurodė, kad ekonominė policija susidomėjo E. K.-M. įmonės veikla, todėl pateikė užklausą dėl buhalterinės apskaitos dokumentų. E. K.-M. įmonės visų sąskaitų apyvartą jis perdavė ekonominei policijai. Visi duomenys buvo perduoti teisingi, nes pakeitimai programoje „Centas“ nėra galimi.

Apklausta teisme liudytoja T. B. nurodė, kad dirbo E. K.-M. įmonėje, pažįsta savininkę. Įsidarbino gal 2000 metais. G. K. atėjo dirbti buhaltere po jos išėjimo iš buhalterės pareigų, kartu jos nedirbo. Kai G. K. įsidarbino, galima sakyti, kad jos santykiai su E. K.-M. įmone nutrūko. Vėliau tam tikru momentu paskambino E. K.-M. ir pasakė, kad ji turi kažkokių įtarimų dėl buhalterijos, ir paprašė padėti pažiūrėti programą, nes ji nemoka naudotis ta programa. Ji atvyko į įmonę ir peržiūrėjo programą, kuri vadinasi „C.“. Jos pradėjo nuo to, kad tikrino E. K.-M. įtarimus dėl G. K. sūnaus fiktyvaus įdarbinimo įmonėje. Programoje buvo rasti priskaitymai, atlyginimas, susijęs su M. K.. Liudytojai nepamenant įvykio aplinkybių buvo pagarsinti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Iš pagarsintų parodymų matyti, kad 2015 metais jai paskambino E. K.-M., prašydama pažiūrėti ir įvertinti G. K. darbą programoje „C.“, nes įtarė neskaidrų pinigų išmokėjimą buhalterės sūnui M. K.. Ji sutiko pažiūrėti, kokio dydžio atlyginimas buvo mokamas M. K.. Peržiūrą ji atliko ofise, adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje, dalyvaujant įmonės savininkei. Ji pamatė, kad M. K. buvo mokamas ne minimalus atlyginimas. Ji patikrino, kokio dydžio sąskaitos buvo gaunamos ir už ką iš UAB „G.“. Iš E. K.-M. sužinojo, kad M. K. vadovauja UAB „G.“, ir ši įmonė teikia tualetinį popierių. PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodyta paskirtis „už paslaugas“, tačiau nenurodyta konkreti paslauga, kas turi būti. Didelių abejonių sukėlė sumos, skirtos apmokėti už tualetinį popierių, nes jos buvo besikartojančios kiekvieną mėnesį ir kartais sumos siekė apie 2000 Lt (už 2014 metus). Visos UAB „G.“ sąskaitos buvo apmokėtos iš įmonės sąskaitų. Peržiūros metu ji nustatė, kokioms įmonėms buvo pervesti pinigai, o savininkė padarė išvadas dėl neleistinų apmokėjimų. Praėjus dviem savaitėms po patikrinimo, E. K.-M. prašė perimti iš G. K. apskaitą. 2015 m. gegužės mėn. ji kartu su E. K.-M., G. K. atliko buhalterinių sąskaitų likučių peržiūrą/sutikrinimą. Pirmą kartą sutikrinimas vyko apie 2-3 valandas, tačiau visko atlikti nespėjo ir susitarė kitą dieną be E. K.-M. susitikti ir pratęsti dokumentų sutikrinimą. Antrą kartą nebaigė viso sutikrinimo ir sutarė susitikti dar kartą, tačiau G. K. į sutikrinimą daugiau neatvyko. Neatvykimo priežastis jai nežinoma. Raktus nuo ofiso patalpų turėjo G. K., ji raktų neturėjo. Dokumentų patikrinimo aktas nebuvo sudarytas ir pasirašytas, nes patikrinimas nebuvo baigtas, neatvykus G. K.. Vėliau dokumentų patikrinimą tęsė naujai priimta buhalterė, vardu Z.. (t. 25, b. l. 49-51) Apklausta papildomai nurodė, kad prieš atliekant patikrinimą dėl G. K. buhalterinės apskaitos vedimo programa „C.“, pati E. K.-M. jai buvo išsakiusi savo abejones dėl M. K. įdarbinimo į jos įmonę, t. y. konkrečiai jai sakė, jog įtaria, kad pati G. K. be E. K.-M. žinios galimai įdarbino į jos įmonę savo sūnų M. K.. Ji tikrino, ar realiai yra išmokamas atlyginimas M. K.. Patikrinimo metu pagal rastus apskaitos dokumentus pasitvirtino E. K.-M. abejonės, kadangi buvo nustatytas faktas dėl atlyginimo priskaičiavimo ir išmokėjimo M. K.. O jau nustačius šį faktą, konkrečiai akcentas ir buvo iš E. K.-M. pusės nustatyti, koks atlyginimo dydis yra priskaičiuotas ir išmokamas M. K.. (t. 25, b. l. 57)

Teisme pagarsinus liudytojos T. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji patvirtino, kad parodymai yra teisingi. Papildomai nurodė, kad trūkumai, kurie buvo nustatyti iki susitikimo su G. K., buvo tokie : į programą neįvestas banko apmokėjimo išrašas, ir tada neįmanoma nustatyti, ar tiekėjams yra apmokėta. Išrašų iš banko neturėjo ir jų niekur nerado, programoje irgi nebuvo. Todėl ji sakė, kad neįmanoma nieko nustatyti teisingai, kol neturės banko išrašo. Apie banko išrašą, kad nesuvestas, G. K. sakė, kad pabaigs. Buhalterija yra toks organizmas, kur negalima sustoti ir pasakyti, kad viskas padaryta šimtu procentų, ten visada kažkas iki galo nepadaryta, nes kasos aparatas dirba kiekvieną dieną. Dėl nesuvesto kasos aparato G. K. sakė, kad padarys. Peržiūrėjus dokumentus jai nesusidarė įspūdis, kad viskas taip blogai, jog nieko neįmanoma išsiaiškinti ir nustatyti, G. K. dirbo normaliai.

Apklaustas teisme liudytojas R. K. parodė, kad dirbo E. K.-M. įmonėje nuo 2010 iki 2016 metų. Nurodė, kad turėjo nuskaityti prekes ir gautą informaciją sukelti į konkrečios parduotuvės kompiuterį. Kompiuteryje buvo įvesta informacija apie tai, kokios prekės turi būti parduotuvėse, o nuskaitymo būdu surinkti duomenys atskleisdavo informaciją apie prekes, kurios yra parduotuvėje. Tokiu būdu galėjo patikrinti, ar nėra trūkstamų prekių. Prekių trūkdavo dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, per klaidą nenuskaitydavo prekės arba ji buvo pavogta. Nurodė, jog trūkstamų prekių turėjo ieškoti, ir jam padėdavo pardavėjos. Prisimena, kad prekių trūkumai buvo nedideli. Įprastai kiekvieną dieną vykdavo į parduotuves ir nuskaitinėdavo prekes vitrinose bei sandėliuose. Parduotuvėse buvo prekiaujama juvelyriniais dirbiniais, patalynėmis, staltiesėmis ir kitais namų buityje reikalingais daiktais. Nurodė, kad įmonėje apie metus laiko dirbo dar vienas vyras, kuris sėdėjo viename kabinete su savininke. Jo atlyginimas siekė 500 Eur. 300 Eur buvo pervedami bankiniu pavedimu, o 200 Eur - grynaisiais pinigais, kuriuos jam išmokėdavo G. M.. G. K. pažįsta, nes pastaroji buvo įmonės buhalterė. Žino, kad dėl šios moters kilo problemų, susijusių su finansais, tačiau daugiau apie tai nesidomėjo.

Apklaustas teisme liudytojas A. M. parodė, kad yra nukentėjusiosios E. K. – M. sutuoktinis. Nurodė, kad dirba E. K.- M. įmonėje komercijos direktoriumi. Jis atsakingas už pirminių prekių tiekėjų suradimą ir sutarimą dėl kainos, taip pat tenka tvarkyti reikalus, susijusius su parduotuvių patalpų savininkais. Nurodė, kad prekės į įmonę pristatomos paštu arba atveža patys tiekėjai. Pavyzdžiui, UAB „H.“ jis vadina tiekėju, bet tai logistinė įmonė, kurią pasamdo gamintojas, kad prekės būtų pristatytos į sutartą vietą. Teko bendrauti su prekių tiekėjais, todėl visus juos pažįsta. Nurodė, kad anksčiau patys veždavo prekes į Rygoje esančią parduotuvę arba tai darė įmonės tiekėjai. Nėra girdėjęs, kad įmonėje dirbtų kurjeris. Nurodė, kad dalis darbuotojų dirbo ir Trakuose, darbuotojai keisdavosi, todėl visų jų nepažįsta. Jam nėra žinoma aplinkybė, kad įmonėje atlyginimai darbuotojams buvo mokami „vokeliuose“. Žino, kad įmonėje dirbo buhalterė G. K.. Neteko girdėti, kad M. K. dirbtų įmonėje. M. K. pažįsta iš matymo ir žino, kad jis įmonės buhalterės G. K. sūnus. Pažįsta įmonės darbuotoją D. S.. Žino, kad šios vaikai parduotuvėje dirbo pardavėjais. D. S. buvo G. K. draugė. R. T. yra matęs keletą kartų įmonėje. Nurodė, kad sutuoktinė pasakojo dėl pasisavintų įmonės pinigų. Žino, kad kompiuterinėje buhalterinėje programoje buvo įvedamas melagingas pinigų gavėjas, pavyzdžiui - Sodra, o pinigai pervedami į konkrečių asmenų sąskaitas. Vėliau tie asmenys pervestus pinigus išgrynindavo. Mano, kad pinigų vogimą organizavo G. K., kuri bendradarbiavo su tiekėjais iš Plungės, nes pastariesiems buvo pervedamos per didelės sumos pinigų.

Apklausta teisme liudytoja L. R. A. nurodė, kad ji nuo 2012 m. iki 2021 m. liepos 5 d. dirbo pardavėja-konsultante E. K.-M. įmonėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prekiavo lino stalo tekstile. Į parduotuvę prekes atveždavo tiekėjai, savininkė atveždavo tekstilę. Jai neteko pildyti prekių priėmimo dokumentų, juos pildydavo kita bendradarbė. Kai atveždavo prekes, jos buvo skaičiuojamos, išrašomi komisiniai arba sąskaitos faktūros, kurie būdavo pateikiami buhalterei. Gavus prekes, G. M. buvo surašomas turimų prekių sąrašas, ir ši pagal tą sąrašą padarydavo kainas ir brūkšninius kodus, taip pat kompiuteryje į sistemą įvesdavo daiktų kiekį. Su kiekvienu tiekėju buvo atliekama ta pati procedūra. Prekių, kurias jie gaudavo, sąrašą turėdavo ir G. M., ir įmonės buhalterė. Nežino, kaip buvo atsiskaitoma su prekių tiekėjais. Kai ji įsidarbino, prekes tiekė B. Ši tiekė stalo tekstilę – staltieses, servetėles. Parduotuvė nesinaudojo kurjerio paslaugomis. Jai atlyginimą mokėdavo grynaisiais. Pinigus išmokėdavo G. M., o dokumentus pasirašydavo pas buhalterę. Per tą laikotarpį buvo net trys buhalteriai – G., Z. ir B.. Nurodė, kad M. K. jai negirdėtas, šį vardą ji išgirdo apklausoje.

Apklausta teisme liudytoja O. R. nurodė, kad ji nuo 2007 m. dirba E. K.-M. individualioje įmonėje pardavėja-konsultante, ji aptarnauja klientus ir jiems viską parodo, taip pat jai yra tekę bendrauti su tiekėjais, priiminėti prekes. Ji dirbo (duomenys neskelbtini), šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini) ji dirbo iki vaiko priežiūros atostogų. Vaiko priežiūros atostogose buvo nuo 2012 m. liepos iki 2015 m. rugsėjo 14 d. Nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2012 m. liepos mėnesio jai porą kartų teko bendrauti su R. B., kuri tiekė tekstilę – staltieses, takelius, servetėles. Visos parduotuvėje parduodamos prekės buvo su atskirais kiekvienai prekei brūkšniniais kodais. B. prekės taip pat turėjo brūkšninius kodus, nes visiems taisyklės vienodos. Gaunant prekes, ji pildydavo dokumentus. Parduotuvėje nebuvo kurjerio poreikio. Ji pačios B. nematė, bet buhalterė iškviesdavo į buhalteriją ir paduodavo lapus, pasakydavo, kad buvo B., siuvykloje paliko prekes ir neturėjo laiko ateiti, paliko jai tuos sąrašus ir reikia išrašyti komisinį, ką liudytoja ir padarydavo. Rašydama prekių priėmimo aktą ji realiai nematė prekių ir nežinojo jų kiekio. Būdavo atvejų, kad buhalterė G. K. prašydavo perrašyti B. komisinius, duodavo seną komisinį, o ten jos ranka buvo pataisytos kiekiai ir sumos, prašydavo perrašyti, bet kodėl - nepaaiškindavo. Kitų asmenų komisinių taisyti neteko. Dokumentuose skaičiai skirdavosi ženkliai, būdavo, kai skyrėsi dvigubai. Ji klausė kodėl taip yra, o jai atsakydavo, jog taip reikia, kad tai ne jos reikalas. Komisinius perrašyti teko 3-4 kartus. Sumos buvo tikrai tūkstantinės, gali būti ir 10 000-20 000, skyrėsi tikrai ženkliai. Algą jos išsimokėdavo pačios, t. y. parduotuvėje išsiimdavo pinigus pagal buhalterės parašytus žiniaraščius. Dabar algą gauna į banko kortelę. Iš kasos išimdavo pinigus ir dėl atlyginimo pildydavo kasos pajamų orderį. Ateidavo pas buhalterę ir reikėdavo pasirašyti, buhalterė paduodavo kartais kas mėnesį, kartais į kelis mėnesius vieną kartą krūvą popierių, sakė pasirašyti greitai, nes neturi laiko kalboms. Ji yra pasirašiusi dokumentus neskaičiusi jų turinio, pasirašė prie savo pavardės ir matė, kad kaip alga parašyta buvo. Paklausta apie M. K. nurodė, kad jo nepažįsta. Teisme pagarsinus liudytojos O. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja nurodė, kad laikosi anksčiau duotų parodymų, kurie yra teisingi.

Apklaustas teisme liudytojas M. Ž. nurodė, kad jis prieš 10 ar daugiau metų dirbo įmonėje, kuri įsikūrusi Vilniuje, netoli „Stiklių“ kavinukės ir vadinasi „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“. Jis dirbo kartu su R. T., jie nusipirkdavo medžiagas, pagamindavo servetėles, lininius rankšluosčius, patalynes ir pristatydavo į Vilniuje esančią parduotuvę, o uždarbį pasidalindavo per pusę. R. T. už prekes su juo visada atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. 2009-2010 metais jis turėjo banko sąskaitą, tačiau pavedimų į jo sąskaitą nebuvo daroma. Nežino, kaip buvo atsiskaitoma su R. T.. Prekių pridavimas vyko taip: jis kartu su R. T. nuvažiuodavo, pastaroji nueidavo ir viską sutvarkydavo. Būdavo, kad reikėdavo palaukti pinigų, nes iš karto negalėdavo apmokėti. Prekių tiekimas galėjo būti ir kas savaitę, ir kas mėnesį, priklausydavo nuo to, kiek medžiagų turėdavo, ir kokį kiekį prekių jie pasiruošdavo. Tuo metu, kai jis dirbo kartu su R. T., galiojo jo verslo liudijimas ar individualios veiklos pažymėjimas, kuris buvo išduotas metams. Realiai jis ta veikla užsiėmė vienerius metus. Per tuos metus tikrai neuždirbo 100 000 litų. Nuo 2014 metų jis yra išvykęs į užsienį. Jis iš viso nedeklaravo pajamų. Kai jis nuėjo į mokesčių inspekciją išsiimti verslo liudijimą, jam pasakė, kad iki tam tikros sumos jokių mokesčių mokėti nereikia. Tais laikais jam buvo 19-20 metų, tai jis negalvojo apie deklaravimą. Per ikiteisminio tyrimo metu atliktą apklausą jam pasakė, kad po to, kai jie su R. T. nebedirbo ir jų verslo ryšys nutrūko, ant jo verslo liudijimo, kuris tuo metu jau nebegaliojo, buvo užrašinėjamos kažkokios sumos, tačiau jis nežino, kas ir kur jas užrašinėjo. Jam nėra tekę pasirašinėti dokumentų, kurių turinys neatitiko tikrovės. Pažįsta P. B.. Tarp jų nebuvo verslo santykių ir susitarimų dėl piniginių lėšų pervedimo į jo asmeninę sąskaitą.Jis nėra gavęs piniginių lėšų iš P. B. už tiektas prekes. Nežino, ar pastarasis tiekė prekes E. K.-M. individualiai įmonei.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad per mėnesį už prekes, tiektas E. K.-M. įmonei, gaudavo maždaug 800-1200 litų, prekes tiekė metus. Liudytojui parodžius dokumentus, t.y. E. K.-M. IĮ prekių priėmimo perdavimo aktus 2009-10-07, 2009-10-09, 2009-10-10, 2009-10-13, 2009-10-16, 2009-10-22, 2009-10-27, 2009-11-05, 2009-11-05, pastarasis nurodė, kad eilutėje „Prekes pridavė“ yra ne jo parašai. Taip pat jis nepardavė E. K.-M. įmonei apklausos metu pateiktuose aktuose nurodytų prekių. Už prekes su juo nebuvo atsiskaityta. Jam neteko pasirašyti E. K.-M. įmonės dokumentų nepristačius prekių kitų asmenų prašymu. (t. 24, b.l. 54-56, 61- 63)

Apklausta teisme liudytoja D. R. nurodė, kad R. T. yra jos brolio žmona. Ji neturi jokio ryšio su E. K.-M. įmone. Ji negamindavo lino gaminių ar kažko panašaus. Šiuo metu dirba valytoja. R. T. su E. K.-M. įmone siejo kažkokie darbo reikalai, ji užsiėmė lino gaminiais. Ji (D. R.) turėjo vieną „SEB“ banko sąskaitą ir vieną banko kortelę. Buvo atidaryta sąskaita ir „Luminor“ banke, tačiau ji jau seniai su tuo banku neturi jokių reikalų. Neprisimena, kokiu tikslu buvo atidaryta sąskaitą tame banke, nes po to ją greitai uždarė, taip pat neprisimena, ar tik ji naudojosi ta sąskaita. Į jos „SEB“ banko sąskaitą buvo pervedami R. T. pinigai todėl, kad ši paprašė jos kortelės, ir kortelę jai davė kaip giminaitei, leisdavo naudotis kortele, pervesti pinigus. Jos banko kortelę R. T. pasiimdavo, išsigrynindavo pinigus ir grąžindavo tą pačią dieną. Ji važiuodavo kartu su R. T. į bankomatą, bet sėdėdavo automobilyje, R. T. pati išgrynindavo pinigus. Gal ir yra porą kartų buvę, kad R. T. paprašydavo patikrinti, ar jau yra banko sąskaitoje pinigų. Ji R. T. neklausdavo, kodėl taip reikia, ir nežino, kokios sumos buvo pervedamos į jos banko sąskaitą. Ji gaudavo tik vieną algą, todėl žinojo, kiek buvo jos asmeninių pinigų. Ji gaudavo apie 600 litų algos, tai žinodavo, kiek algos gauna ir kur išleidžia. Už pasinaudojimą banko kortele ji negaudavo atlygio. Tai buvo labai seniai, todėl neatsimena, kiek laiko visa tai truko. Ji jau seniai deklaruoja savo asmenines pajamas kaip valytojos darbo užmokestį kiekvienais metais, nurodo sumas – savo darbo užmokestį, kokios yra jos pačios pajamos, tokias ir nurodo, kitų pajamų neturi. Tuo metu į jos sąskaitą dar įplaukdavo globos pinigai. Ji nėra užsiėmusi nei individualia veikla, nei pagal verslo liudijimą.

Apklausta teisme liudytoja S. M.-G. nurodė, kad P. B. yra jos dukros tėvas, bet jis vaiko neišlaiko ir ji tiek su B., tiek su B. jokių kontaktų neturi ir nepalaiko jau devyneri metai. Ji nesiverčia individualia veikla, visada dirbo ir dirba valstybinėje įstaigoje pedagoginį darbą. Ji nesivertė jokiais lino gaminiais. Tuo metu ji turėjo „Swedbank“ banko kortelę, buvo motinystės atostogose. Ji tikrai nedavė niekam naudotis savo banko kortelės. Vaiko tėvas P. B. galėjo žinoti kortelės PIN kodą, nes ji ir banko kortelę, ir kortelės PIN kodą bei sąskaitos numerį turėjo ir turi piniginėje, tokių dalykų neslėpė ir dabar neslepia, piniginė visada laikoma rankinėje. Nurodė, kad P. B. galėjo naudotis jos banko kortele jai nežinant. Jai net minčių nekilo, kad jis gali naudotis jos banko kortele, o jeigu būtų žinojusi, ji būtų kortelę stebėjusi akylai. Tuo metu ji dar nesinaudojo elektronine bankininkyste. Kažkada P. B. ir R. B. lyg buvo prašę duoti pasinaudoti jos banko kortele, bet ji jiems nedavė. P. B. niekur nedirbo ir oficialių pajamų neturėjo, o ką jis veikė su mama – viską slėpė. Ji nematė, kad P. B. megztų ar siūtų. Jie gyveno kartu iš vaiko pinigų. Jai nežinant į jos banko sąskaitą galėjo būti pervedami pinigai, nesusiję su jos darbo užmokesčiu, bet ji tokių dalykų tikrai nežinojo. Jai visiškai nieko neaiškino dėl pinigų sumų jos sąskaitoje, ji iki šiol nieko nežino ir buvo apgauta. Ji gaudavo pinigus už vaiką ir kitas išmokas, žinodavo, kokią dieną gauna, tą dieną visus pinigus išsigrynindavo iš karto, o papildomų pinigų savo sąskaitoje nematydavo. Kai imdavo savo vaiko pinigus, tai jų tiek ir būdavo, ji daugiau nieko sąskaitoje nerasdavo. Jos atlyginimas buvo neblogas, nes 2011 metais ji daug dirbo vaikų namuose, turėjo nemažą stažą. Kai ją apklausė, tada sužinojo, kad buvo naudojamasi jos banko sąskaita.

Apklausta teisme liudytoja A. Š. nurodė, kad ji yra R. T. sesuo. Ji pažįsta E. K.-M.. Kai ji turėjo patentą, jie vežė mereškuotus gaminius į E. K.-M. parduotuves. Ji kartu su sese pasisiūlė vežti gaminius į parduotuvę, ir jų pasiūlymą priėmė. Atskirai ji gaminių nevežė, visą laiką veždavo kartu su sese. Sesuo veždavo savo prekes, o ji – savo. Bendradarbiavimas truko gal 8-10 metų. Prekių buvo už 300-400 litų. Prekes tiekdavo kartą per mėnesį, t.y. kai ji primereškuodavo, nes ji dirbo tik laisvalaikiu. Pardavėjos su ja atsiskaitydavo grynaisiais. Gal pačioje pabaigoje atsiskaitė pavedimu į banko sąskaitą. Ji negali pasakyti, ar buvo pavedimų į jos banko sąskaitą. Sesuo neprašė jos leidimo naudotis jos banko sąskaita. Ji turėjo čekių knygutę ir eidavo atsiskaityti už ketvirčius, arba kai baigdavosi metai, į knygutę rašydavo duomenis, kiek gaudavo. Sesei naudotis savo knygute ji neleisdavo. Ji nepažinojo E. K.-M. įmonės buhalterės.

Teisme buvo pagarsinti liudytojos A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja A. Š., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad prieš 11 metų turėjo patentą ir veždavo į E. K.-M. įmonę savo pačios pagamintus rankdarbius. Į mėnesį prekes veždavo kokį kartą, ar du kartus, po Naujųjų metų mažiau būdavo, visai neveždavo. Ji puikiai pažįsta įmonės savininkę, teko prižiūrėti šios vaikus. Ji G. K. nepažįsta. Tik iš sesers R. T. žino, kad ši yra buhalterė. D. L. S. ji nepažįsta. Jos sesuo vežė savo gaminius E. K.-M. įmonei. Kartu su R. T. veždavo gaminius į parduotuvę Pilies gatvėje. Paskutinį kartą buvo nuvežusi prekes šiai įmonei prieš 11 metų. Galėjo būti, kad jos sesuo po to buvo nuvežusi jos kelis gaminius į tą parduotuvę. Su ja buvo atsiskaitoma iš karto grynaisiais pinigais. Tada dar nebuvo kortelių. Paprasčiausiai sesei atiduodavo pinigus, o sesuo atiduodavo jai. Ji nuveždavo prekių gal už kokius 200 - 400 litų. 2010 ir 2011 m. nieko nevežė, nes nebuvo laiko. Naudotis savo banko sąskaita niekam neleido. Nebuvo bendravusi su P. B. dėl prekių teikimo į E. K.-M. įmonę. Dėl pinigų pervedimo į P. B. ir S. M. asmenines sąskaitas 2010 m. ir 2011 m. nieko negali paaiškinti. Kad jos vardu galėjo kaažkas naudotis, nežino. Jos čekių knygutėje buhalterė įrašydavo sumą. Suma būdavo didesnė užrašyta, nei ji priduodavo gaminių, jai išmokėdavo mažiau. Kodėl taip buvo, ji nežino. Gal buhalterė sakė sesei, kad tai nereikšminga, ji nieko nežino. Ji nepažįsta buhalterės, girdėjo, kad jos vardas G.. Sesė nieko jai neaiškino dėl pinigų pervedimo į jos sąskaitą. R. T. vieną kartą buvo paprašiusi leidimo, kad pinigai būtų pervesti į jos sąskaitą, nes aiškino, kad taip patogiau atsiskaityti. Sakė, kad už gaminius nori pervesti pinigus. Tai ne už jos prekes būtų pervedami pinigai. Jos gaminių buvo už mažą sumą, o ten būtų didelė pinigų suma. Tačiau ji leidimo nedavė. (t. 26, b. l. 98-101)

Teisme pagarsinus liudytojos A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji patvirtino, kad parodymai teisingi. Papildomai nurodė, kad ji nebuvo nurodžiusi apmokėti už jos tiektas prekes į kito asmens sąskaitą. Su P. B. nebuvo aptariama galimybė už jos tiektas prekes atsiskaityti pinigines lėšas pervedant į jo sąskaitą. Ji netiekė prekių P. B. ir nežino, ar P. B. užsiėmė tokia veikla. Ji nežino apie tai, kad jos seserį kažkas šantažuoja, gąsdina, grasina.

Apklausta teisme liudytoja I. V. nurodė, kad apie porą metų dirbo namudininke, darė rankdarbius, t. y. rankomis mereškuodavo staltieses, servetėles. Kai ji tuo metu ieškojo darbo, pagal laikraščio skelbimą rado, kad reikalingi namudininkai. Galėjo būti, kad ji 2005 metais rado darbą, tiekė prekes. R. B. jai duodavo visas medžiagas, o ji pagamindavo prekes ir grąžindavo atgal R. B.. Medžiagas tiekė tik kaltinamoji. 2006 metais jai gimė dukra. Kadangi ji turėjo du mažamečius vaikus, ji dirbo be jokio patento ar verslo liudijimo. Ji nepildė jokių dokumentų. R. B. tiesiog iš geros širdies davė darbo, kad pagelbėtų, nes buvo sunki situacija auginant vaikus vienai. Per mėnesį uždirbdavo vaiko maisteliui ir sauskelnėms, tai nebuvo didelės sumos, kadangi neturėjo laiko dirbti. Už atliktą darbą atsiskaitė grynaisiais pinigais. Ji neprašė, kad už tiektas prekes būtų atsiskaitoma į kitų asmenų sąskaitas. Ji nebuvo davusi leidimo kam nors naudotis savo asmenine banko sąskaita, ir to niekas neprašė. Vėliau ji su R. B. susipyko, ir daugiau kartu nebedirbo. Į parduotuves savo prekių netiekė, taip pat nebuvo parašiusi įgaliojimų tiekti jos prekes kitoms įmonėms. Ji niekada negamino tokių prekių P. B. užsakymu. Ji su nukentėjusiąja ir G. K. jokių sąsajų neturi. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu papildomai nurodė, kad apklausos metu jai parodytuose dokumentuose, t.y. E. K.-M. IĮ prekių priėmimo perdavimo aktuose eilutėje "Prekes pridavė" yra ne jos parašai. Ji jokių prekių nepridavinėjo ir E. K.-M. IĮ prekių priėmimo perdavimo aktuose nurodytų prekių taip pat neperdavė, ar už minėtas prekes buvo atsiskaityta, nežino.

Apklausta teisme liudytoja S. A. nurodė, kad iš kaltinamųjų pažįsta tik R. T., ji yra buvusi jos mirusio brolio klasiokė, kiemo draugė, jos susitikdavo atsigerti kavos, tačiau nebuvo geriausios draugės. Ji vieną kartą iš kaltinamosios pasiėmė pabandyti mereškuoti lininę servetelę, bet jai šis darbas nepavyko, ir daugiau ji nedirbo. Prieš 3-4 metus R. T. prašymu atidarė savo vardu sąskaitą „Nord LB“ banke, gavo banko kortelę ir viską, ką davė bankas, ji padavė R. T.. Tuo metu ji nesuvokė, ką daro, bet paklausus R. T., ar nebus problemų, ši atsakė, kad tikrai nebus. Ji visiškai nesinaudojo ta sąskaita, jos netikrino, savo pinigų joje nelaikė, po to gal po metų ją užblokavo, nes susipyko su R. T.. Ji naudojosi „Swedbank“ ir „Vilniaus banko“ bankų sąskaitomis. Prieš uždarant sąskaitą nematė, kokios piniginės lėšos buvo pervestos, ir iš kur. Apie pervedamus pinigus jis sužinojo tik tyrimo metu iš pareigūnų, būdama Airijoje, kai atvažiavo apklausti kriminalistai.

Teisme buvo pagarsinti liudytojos S. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose užfiksuota, jog laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. ji ruošdavo medžiagas ir palikdavo jas R. T., kuri mokėdavo jai 17-18 EUR. R. T. ji dirbo prieš 5 metus. Ji niekada neturėjo verslo liudijimų. Banko sąskaitą ji buvo atidariusi „Swedbank“ A. vardu. Į jos banko sąskaitą niekada nebuvo pervedami pinigai iš E. K.-M. IĮ sąskaitos už P. B. ir R. T. pristatytas prekes. Nieko nežino apie į jos sąskaitą pervestus pinigus iš E. K.-M. IĮ sąskaitos už P. B. ir R. T. prekes. Ji šiais pinigais nesinaudojo. Ji nepažįsta D. L. S., S. M., A. Š., I. V.. Ji pažįsta D. R., kartu užaugo. (t. 26, b. l. 76-80).

Teisme pagarsinus liudytojos S. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, papildomai ji nurodė, kad „Nord LB“ banke ji atidarė sąskaitą savo vardu R. T., o „Swedbank“ visada turėjo, kur buvo pervedami pinigai už vaiką, kažkada buvo pervedama alga, tai buvo jos pagrindinė banko sąskaita. Ji nurodė, kad nėra gavusi nė vieno cento iš R. T., nes pasiėmė servetėles pamereškuoti, tačiau jai nesigavo, ir ji grąžino visas medžiagas. Negalėjo pasakyti, kad jai mokėjo po 17-18 eurų, nes negavo nė vieno cento. „Nord LB“ banko sąskaitą ji atidarė R. T..

Apklausta teisme liudytoja V. R. nurodė, kad ji yra tautodailininkė, tradicinių amatų meistrė ir audėja. 1998 m. ji pristatė savo gaminius E. K.-M. įmonei. Tuo metu, kai ji tiekė savo gaminius E. K.-M. įmonei, verslo liudijimo ar individualios veiklos dar nebuvo, ji dirbo pagal darbo sutartį. Ji nėra davusi jokio leidimo ar įgaliojimo veikti jos vardu. Visais atvejais pateikiant ir priimant prekes tikrai buvo išrašomi kvitai pačioje galerijoje, po to visada atsiskaidydavo, pinigus pervedant į jos banko sąskaitą. Jie bendravo maždaug 3 ar 4 metus. Prisimena, kad per metus buvo 900, 1000-1200 litų. Bendrai uždirbti į metus ji galėjo apie 1000 litų, o per visus bendradarbiavimo metus iki 4000 litų. 2009-2015 metais prekių netiekė.

Apklausta teisme liudytoja G. D. (P.) (buvusi pavardė ir A.) nurodė, kad anksčiau padėdavo S. R., kuris gamino prekes E. K.-M. įmonei. S. R. gamindavo gintaro dirbinius – pakabukus, veidrodėlius, karolius, o ji padėdavo pakuoti, dėlioti prekes ir panašiai, pati negamino. Tuo metu ji turėjo verslo liudijimą. Prekės buvo parduodamos ir S. R., ir jos vardu, kadangi veiklą vykdė kartu. S. R. prekes tiekdavo ne tik E. K.-M. įmonei, buvo ir daugiau pirkėjų, Vilniuje buvo kelios parduotuvės, kur jis tiekdavo prekes. Kadangi su S. R. tuo metu kartu gyveno, tai su ja atsiskaitymo už darbą kaip ir nebuvo. Nežino, kaip su S. R. buvo atsiskaitoma už gaminius. Į jos banko sąskaitą niekada nebuvo jokio pavedimo iš E. K.-M. įmonės, ji visiškai nedalyvavo šiuose procesuose. Apklausos metu G. D. tapo žinoma, kad už tiektas prekes su S. R. buvo atsiskaitoma pervedant lėšas į kitų asmenų sąskaitas. Iki to ji tikrai nežinojo ir nė vieno iš tų žmonių nepažįsta ir nėra mačiusi, tad negali nieko pakomentuoti.

Apklausta papildomai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pinigai už tiektas prekes tiek jos, tiek S. R. vardu, buvo pervedami į jos tuo metu vienintelę turimą sąskaitą, esančią Swedbank banke. Ar buvo vykdomi kokie nors atsiskaitymai į S. R. asmeninę sąskaitą, atsakyti negali. L. S. nepažįsta, Ji nebuvo suteikusi teisės/įgaliojimo pinigines lėšas už gaminius pervesti į kokio nors kito (ne S. R.) asmens asmeninę sąskaitą. G. K. ji taip pat nepažįsta ir nežino, kodėl į G. K. sąskaitą buvo pervestos piniginės lėšos už galimai jos tiektas prekes. (t. 26, b.l. 15-16)

Apklaustas teisme liudytojas S. R. nurodė, kad pažįsta E. K.-M., jis yra jos klientas. Jis konsignacijos pagrindais tiekdavo savo gamybos suvenyrus iš gintaro. Jie kartu dirbo daugmaž nuo 2000 metų iki 2012 metų. Tuo metu jis dirbo pagal verslo liudijimą, o nuo 2012 m. jau atsidarė savo MB „S.“. Jų bendradarbiavimas tebesitęsia, bet kadangi dėl pandemijos nėra apyvartos, šiais metais buvo atliktas paskutinis mokėjimas, buvo grąžintos skolos ir tuo baigėsi, dabar jis prekių nebetiekia. Buvo 4 metų periodas, kai jis draugavo su G. P., jie buvo partneriai, ši jam padėdavo ir kažkiek užsidirbdavo. G. P. buvo išsiėmusi patentą. Tada reikėjo mokslams pinigų, S. R. pasiūlė G. P. dirbti, jam padėti ir gavosi savotiškas įdarbinimas. Ji pakuodavo, klijuodavo, nes reikėjo ir pagaminti, ir supakuoti, ir suklijuoti. Patente atsispindėjo, kad kažkokia dalis yra G. P. gaminiai. Kiek atsimena, G. P. yra gavusi atsiskaitymus pavedimais iš E. K.-M. pagal jos verslo liudijimo rekvizitus. Atrodo, vieną kartą buvo pavedimas į jos banko sąskaitą, o daugiausia būdavo, kad jis pats gaudavo pinigus pagal čekius grynaisiais, t. y. jis išrašydavo prekių gavimo čekį ir gaudavo grynaisiais į rankas. Bendradarbiaujant su E. K.-M. įmone daugiausia su juo buvo atsiskaitoma pavedimais. Pačioje pradžioje buvo periodas, kai atsiskaitydavo grynaisiais į rankas, nes kitaip buvo neįmanoma, o paskui gaudavo pavedimais. Nėra buvę, kad už jo pagamintas prekes būtų pervedami pinigai į kitų asmenų sąskaitas.

Apklausta teisme liudytoja V. Š. nurodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. Iki 2008 metų, dar prieš skyrybas, kai gyveno su vyru D. Š., ji buvo išsiėmusi verslo liudijimą verstis gintarų gamyba ir prekyba. Ji prisidėjo prie gamybos gintarų vėrimo procese. Daugiau reikėtų klausti jos buvusio vyro, nes jis prekiaudavo Palangos ir Vilniaus turguose, gal kažkokiose mugėse. Už gaminius buvo atsiskaitoma grynaisiais. Ji nebuvo atsakinga už prekių realizavimą. Pajamos buvo bendras biudžetas – pirkti maistą ir pan. Bendros banko sąskaitos jie su vyru neturėjo, kiek vyras pasakydavo, kad yra pinigų, iš to ir gyvendavo. Apie E. K.-M. įmonę ir jos vykdomą prekybą nurodė nieko nežinanti. V. Š. nieko nežino ir dėl piniginių lėšų, pervestų už tekstilės gaminius į D. L. S. banko sąskaitą 2009-2012 metų periode. Ji nėra turėjusi verslo santykių su šiuo asmeniu, ir šios pavardės ji nežino, nėra gavusi piniginių lėšų iš šios moters. Ji neturėjo bendros banko sąskaitos nei su vyru, nei su jo klientais.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nieko nežino ir paaiškinti negali dėl pinigų, pervestų iš E. K.-M. IĮ sąskaitos į L. S. sąskaitą už jos teiktas prekes. Apie šias finansines operacijas sužinojo apklausos metu. Ji niekam nebuvo davusi leidimo/ sutikimo dėl pinigų pervedimo į kito asmens sąskaitą. Kiek jai yra žinoma, E. K.-M. už jos ir jos vyro tiektas prekes atsiskaitydavo vietoje grynaisiais pinigais arba bankiniu pavedimu iš jos įmonės sąskaitos į jos vyro sąskaitą. Ji iš L. S. niekada nebuvo gavusi pinigų, nei grynaisiais, nei bankiniu pavedimu. Ji nežino, kokiai sumai E. K.-M. įmonė liko skolinga jos vyrui D. Š.. (t. 24, b.l. 93-95)

Apklaustas teisme liudytojas D. Š. nurodė, kad jis pažįsta E. K.-M., prieš 15 metų veždavo savo gamintas prekes į jos parduotuvę Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje. Dabar atvažiuoja pardavėjas iš jos parduotuvės į Gariūnus, tad jis vis dar tebetiekia gintaro gaminius. Tais laikais jis V. Š. vardu imdavo verslo liudijimą ir prekes K.-M. įmonei tiekė tiek pagal sutuoktinės, tiek pagal savo verslo liudijimus, kad neviršytų metinių pajamų pagal savo verslo liudijimą. Gali būti, kad jis 2011-2012 metais tiekė prekes su žmonos verslo liudijimu. V. Š. prisidėjo labai nedaug, pačioje pradžioje, o po to, atsiradus vaikams, ji nedirbo. Su žmona išsituokė gal 2009 metais. Po skyrybų su žmona jie nevykdė bendro verslo. Po skyrybų netiekė prekių E. K.-M. įmonei V. Š. vardu. Jis nėra suteikęs įgaliojimo savo ar jo žmonos vardu tiekti prekes E. K.-M. įmonei kitiems asmenims. Su juo už prekes daugiausia buvo atsiskaitoma parduotuvėje grynaisiais, paskutiniu metu jau gal buvo pora pavedimų į banko sąskaitą. Jis nuveždavo prekes, užpildydavo verslo liudijimo knygutę ir išrašydavo čekį iš verslo liudijimo, o pardavėjos sumokėdavo grynaisiais. Už prekes atsiskaitydavo po kažkurio laiko, nes ne visada turėdavo grynų. Įmonės savininkė labai retai dalyvaudavo. Prekės buvo sveriamos vienetais. Kiek atsimena, su juo iki galo nebuvo atsiskaityta, bet tada taip ir nutrūko ryšiai. Negali pasakyti, už kokią sumą galėjo parduoti prekių šiai įmonei iki 2009 metų. Gal tai būtų 2-3 tūkstančiai litų, bet buvo ne vienas kartas per tuos kelis metus ir ne vieni metai buvo, jis važiuodavo kelis metus. Gali būti, kad jis pristatė prekių už 50 000 litų per tiek metų. Paklaustas apie L. S., nurodė, kad jos nepažįsta.

Apklausta teisme liudytoja D. T. parodė, kad ji pažįsta E. K.-M., gal 2008 metais tiekdavo prekes į jos parduotuvę senamiestyje. Gali būti, kad prekes tiekdavo iki 2009-2010 metų. Prekes tiekė pagal verslo liudijimą apie 3-4 metus. Ji gamino rankų darbo vaikiškus rūbelius iš vilnos ir lino - kojines, pirštines, vasarą siūdavo linines sukneles. Kiekiai nedideli, nes viskas pačios daryta. Jos veiklos pradžia buvo pas E. K.-M. parduotuvėje. Ji prekes siųsdavo per autobusų vairuotojus, tada nebuvo siuntų skyriaus arba kartas nuo karto atveždavo į Vilnių. Pačioje pradžioje pirmasis vizitas buvo Trakuose, kur greičiausiai buvo pirmoji E. K.-M. parduotuvėlė. E. K.-M. atsiskaitydavo konsignacijos pagrindais. Kiek atsimena, daugiausia būdavo pavedimai į banką arba pačioje pradžioje, kai E. K.-M. pati turėjo mažas mergaites, tai keletą kartų ji asmeniškai davė tuos drabužėlius, tai gal atsiskaitė grynaisiais keletą kartų. Už prekes visada buvo išrašomas konsignacijos lapas, atsiskaitydavo po pardavimo. Gal keletą kartų buvo atsiskaityta iš karto, bet tai buvo labai smulkūs pirkimai. Kartais už parduotas prekes grynaisiais mokėdavo įmonės savininkė, kartais - parduotuvių vedėjos. Iš kitų asmenų ji nėra gavusi piniginių lėšų už jos tiektas prekes E. K.-M. įmonei. Per metus uždirbdavo iki 2000-2500 litų, ji tiek deklaruodavo savo žurnale. Su L. D. S. neturėjo jokių verslo santykių. Nėra suteikusi įgaliojimo vykdyti kam nors prekybą jos vardu. Ji nieko nežinojo dėl lėšų, pervestų iš E. K.-M. įmonės į L. S. sąskaitą neva už jos (D. T.) tiektas prekes.

Apklausta teisme liudytoja V. B. nurodė, kad ji galimai 2013 metais dirbo pagal verslo liudijimą ir tiekdavo savo gamybos keramikinius žiedelius servetėlėms į E. K.-M. parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, kuri įsikūrusi (duomenys neskelbtini). E. K.-M. ją susirado pati. Ji nebuvo niekam suteikusi teisės dirbti pagal jos verslo liudijimą, to niekas neprašė ir dirbo tik ji. Iš parduotuvės paskambindavo kas 3 mėnesius ir užsakydavo konkretų skaičių gaminių, o ji pati atveždavo gaminius į parduotuvę, bet tai buvo nedažnai. Pardavėjos priimdavo prekes ir iš karto užpildydavo prekių priėmimo dokumentus. Paskui su ja visada atsiskaitydavo tik pervedant pinigus į jos banko sąskaitą. Sumos buvo nedidelės, daugiausia iki 200-300 litų už vieną kartą, nes ji tiekdavo nedideliais kiekiais. Daugiau, nei turėjo pervesti pinigų, nepervesdavo. Ji pati deklaruodavo savo pajamas pagal tuo metu pagal galiojančius įstatymus, ji neprašė pagalbos deklaruojant. Ji neprašė E. K.-M. duomenų deklaracijoms, nes nieko nereikalaudavo, kadangi dokumentai buvo užpildyti, deklaracijos vykdavo sklandžiai. Paklausta apie L. S., nurodė, kad šios nepažįsta, su ja jokių finansinių operacijų nėra turėjusi, ji bendravo tik su pardavėjomis. Taip pat negali nieko pasakyti apie G. K..

Apklausta teisme liudytoja G. P. nurodė, kad jos vyras gamindavo gintaro gaminius, o ji kažkiek padėdavo, irgi prekiaudavo gintaro gaminiais, nes buvo įrašyta į verslo liudijimą. Kurį laiką ji turėjo verslo liudijimą, kurį laiką verslo liudijimą turėjo jos vyras. Dabar verslo liudijimą turi jos vyras. Priduodant prekes išrašydavo važtaraštį ar sąskaitą faktūrą. Pirmą kartą su ja atsiskaitė grynaisiais. Į jos sąskaitą nebuvo pavedimų iš E. K.-M. įmonės. Pas ją buvo registruota N. J., jos gyveno kartu viename name, į N. J. sąskaitą ėjo pinigai, o ši atiduodavo pinigus jai. Kai N. J. vežė prekes, matyt, pasakė, kad pavedimus atliktų į šios sąskaitą. Įmonė liko skolinga 4600 litų iki šiol. Dokumentai liko pas vyro seserį, bet jie niekur dėl to nesikreipė. Deklaracijas teikė į Kretingos miesto mokesčių inspekciją, nueidavo ten pati ir jai padėdavo užpildyti. Paklausta apie D. S. nurodė, kad iš jos nėra gavusi pinigų ir tokio žmogaus nežino.

Apklausta teisme liudytoja B. D. nurodė, kad gal prieš 7-10 metų kartą ar porą kartų per metus E. K.-M. įmonei tiekdavo savo vilnonius gaminius. Ji dirbo pagal verslo liudijimą. Bendradarbiavimas su šia įmone truko apie 3-4 metus. Kai kada buvo daromi bankiniai pavedimai, kai kada ji atnešdavo prekes į parduotuvę, ir pardavėja arba pati E. K.-M. atsiskaitydavo grynaisiais. Du kartus parduotuvėje atidavė grynaisiais pardavėja, vieną kartą pinigus atidavė E. K.-M., pasikvietusi į ofisą Vilniuje. Atvežusi prekes pateikdavo savo čekį ir verslo liudijimo kopiją. Paklausta apie D. S. nurodė, kad jos nepažįsta. Ji nerašė jokių įgaliojimų, kad į jos sąskaitą būtų pervedami pinigai. Nebuvo atvejų, kad už jos tiektas prekes atsiskaitymas būtų į kitų asmenų sąskaitas. Ji negali pasakyti, kiek galėjo uždirbti bendradarbiaujant su įmone. Ji teisingai nurodė gautas pinigų sumas apklausos metu policijos įstaigoje. Iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos parodymų matyti, kad ji negali pasakyti, kiek pinigų ji gavo už visą laikotarpį, tačiau 2013-2014 m. iš jos buvo paimta prekių už 5970 Lt. Ji nežino, koks prekių kiekis buvo pateiktas. 2014-09-20 iš šios įmonės ji gavo 3950 Lt, pinigus ji gavo iš šios įmonės pardavėjos. 2013-09-13 iš šios įmonės ji gavo 2020 Lt. Dėl kitų kartų ji duomenų neturi. (t. 24, b.l. 176-178)

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja M. D. nurodė, kad nuo 2003 m. apie du metus ji užsiiminėjo megztų gaminių gamyba. Pagamintas prekes vežė į Vilnių, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, E. K.-M. IĮ. Nuo 2013 m. pagal verslo liudijimą atnaujino veiklą ir vėl pradėjo teikti šiai įmonei savo produkciją, prekes vežė tuo pačiu adresu. 2013 m. prekes vežė tris kartus, 2014 m. - du kartus, 2015 m.- tris kartus. Už parduotą produkciją E. K.-M. IĮ atsiskaitydavo pavedimais į jos banko sąskaitą. Ji nebuvo suteikusi įgaliojimų E. K.-M. IĮ teikti produkciją jos vardu. G. K., L. S. nepažįsta. (t. 24, b.l. 103)

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. J. parodė, kad nuo 2006 ji nedirbo pagal verslo liudijimą. E. K.-M. nepažįsta. E. K.-M. IĮ prekes ji tiekė, kokiu laikotarpiu vyko prekyba, nepamena. Šiai įmonei gamino suvenyrus iš tekstilės. Kiek sandorių ji turėjo su E. K.-M. IĮ, nepamena. Už prekes buvo atsiskaitoma bankiniais pavedimais, dėl to pamena minėtos moters pavardę. Ji pati asmeniškai teikdavo prekes. Vilniaus senamiesčio parduotuvėse ji siūlydavo prekes pardavėjoms, kurios išrašydavo jai prekių priėmimo dokumentus. Savo prekes ji į parduotuves nešdavo pati, kitų paslaugomis nesinaudojo. R. T. (B.) ir jos sūnaus ji nepažįsta. G. K. ir L. S. ji nepažįsta. Kodėl minėtų moterų pavedimuose minima jos pavardė, nežino. Jokių pinigų ji nėra gavusi iš nurodytų moterų nei grynaisiais, nei pavedimu. Ji seniai nesiverčia rankdarbių ar kita veikla. (t. 24, b.l. 161-162)

Apklausta teisme liudytoja G. B. nurodė, jog 2009-2015 metais dirbo UAB „G.“ direktore. Atliko vadovės pareigas, nes rūpinosi darbinių patalpų nuoma, parduotuvės atidarymu. Nurodė, kad UAB „G.“ veiklą galima įvardinti kaip šeimos verslą. UAB „G.“ turėjo nuolatinius klientus ir tiekė popierių įvairioms įmonėms. Buvo sudaromos pirkimo – pardavimo sutartys, kurios mėnesio gale buvo apskaitomos įmonės buhalterijoje. Sąskaitas faktūras įprastai išrašydavo parduotuvės pardavėjos arba buhalterė. Viena iš pardavėjų yra R. A.. UAB „G.“ buhalterė yra G. K.. G. K. buvo atsakinga už įmonės atliekamus finansinius pavedimus, todėl turėjo prisijungimus prie UAB „G.“ banko sąskaitos. Nurodė, kad konkrečiai E. K. – M. įmonei prekės buvo tiekiamos laikotarpiu nuo 2009 iki 2015 metų. Neprisimena, kokio dydžio suma susidarydavo už prekes per mėnesį ar metus. E. K. – M. įmonė už prekes atsiskaidydavo tik pavedimu, nors buvo galimybė mokėti ir grynaisiais pinigais. Nežino, kas atlikdavo pavedimus iš pirkėjo pusės. Nurodė, kad jai nėra žinoma, ar buvo nesutarimų dėl finansų su E. K. – M. įmone. Nurodė, kad 2015 metais sulaukė skambučių iš G. K. ir E. K. – M. dėl klaidingai pervestų 20 000 Eur. Neįtarė apie susidariusią pinigų permoką, nes nebuvo atsakinga už buhalterinius reikalus. Pavedimu atliktų mokėjimų netikrino kiekvieną savaitę, nes sumos nebuvo labai didelės. Be kita ko, G. K. yra jos giminaitė, kas lėmė didesnį pasitikėjimą ir dažnos atlikto darbo patikros nebuvimą. Nurodė, jog buvo susitikusi su G. K. ir E. K.-M. dėl pinigų permokos ir raštiškai sutarė, kad bus atliktas pinigų grąžinimas. Tą kartą nesiaiškino, dėl kokių priežasčių įvyko pinigų permokėjimas. 2014 m. buvo pardavusi butą, todėl asmenines lėšas paskolino G. K., o pastaroji paskolino tas pačias pinigines lėšas įmonei. Jeigu įmonė neturi apyvartinių lėšų, tai įmonės akcininkas ar kitas asmuo, susijęs su įmone, gali suteikti įmonei paskolą. Mano, kad minėta sutartis buvo įtraukta į įmonės apskaitą. M. K. buvo vienas iš UAB „G.“ akcininkų ir dirbo su prekių pardavimais bei padėdavo atlikti kitus darbus. Bendrauja su M. K. ir žino, kad jis dirbo E. K.-M. įmonėje. Jis pats apie tai pasakė. Nežino, kokias pareigas jis užėmė, kuriuo laikotarpiu dirbo ir kokį atlyginimą gavo. Nurodė, kad negali atsakyti į klausimą, kodėl UAB „G.“ tiekė prekes už 6504,92 Eur, tačiau pavedimų yra padaryta už 36 163,83 Eur. Mano, kad specialisto išvadoje paminėtos pinigų sumos neatitinka tikrovės, bet šių aplinkybių nesiaiškino.

Apklausta teisme liudytoja R. A. parodė, kad dirbo UAB „G.“, kuri tiekė E. K.-M. įmonei tualetinį popierių ir spausdinimui skirtą popierių. E. K.-M. įmonė už prekes atsiskaitydavo bankiniais pavedimais. Nurodė, kad ji pirkėjams ranka išrašydavo sąskaitas faktūras UAB „G.“ vardu. Nurodė, kad prekės į parduotuvę buvo vežamos iš fabriko, esančio Grigiškėse. Prekes iš fabriko padėdavo atvežti nuolatinis įmonės UAB „G.“ darbuotojas M. K.. Atvežtos prekės į įmonę buvo patikrinamos. Pasitaikydavo atvejų, kai prekių trūkdavo arba būdavo pristatyta per daug. Tokiu atveju buvo skambinama į fabriką ir pasakoma ši informacija. Pagarsinus priedus prie specialisto išvados (t. 34, b. l. 94, 144) ir parodžius juos liudytojai, ši nurodė, kad ji išrašė pagarsintus dokumentus. Prisimena, kad buhalterė G. K. paskambino ir pasakė, kad E. K.-M. įmonei reikia daugiau popieriaus ritinėlių. Popieriaus ritinėlius atidėjo ir užpildė sąskaitą faktūrą. Buvo daugiau atvejų, kai G. K. prašydavo papildyti prekes, todėl papildymus pažymėdavo vienoje sąskaitoje faktūroje. Mano, kad dėl to galėjo susiklostyti situacija, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodyti skirtingi duomenys. Nurodė, kad G. K. dirbo E. K. – M. įmonėje, todėl pati pristatydavo prekes iš UAB „G.”. Nurodė, kad ji tiesiogiai su E. K. – M. dėl prekių bendravusi nėra. Pagarsinus ir parodžius liudytojai priedus prie specialisto išvados (t. 34, b. l. 91, 141), R. A. nurodė, kad rankraštiniai įrašai ir parašai dokumentuose yra jos rašyti. Nurodė, kad dirbo taip, kaip buvo apmokyta kitos pardavėjos, t. y. vieną PVM sąskaitos egzempliorių atiduodavo pirkėjui, o kitą pasilikdavo sau. Niekas dėl pardavėjos darbo nusiskundimų neturėjo. Nežino, kokie reikalavimai dėl PVM sąskaitų faktūrų egzempliorių skaičiaus yra numatyti įstatymuose. Nežino, kas atspausdino parodytą sąskaitą-faktūrą. Nurodė, kad įmonės direktorė G. B. atvažiuodavo retai, todėl buhalterė G. K. buvo įpareigota atnešti dokumentus, kuriuos kitiems darbuotojams reikėdavo pasirašyti.

Apklausta teisme liudytoja I. A. nurodė, kad dirbo UAB „G.“. Ji įmonėje išrašydavo sąskaitas faktūras. Ranka būdavo išrašomi du vienodi PVM sąskaitos faktūros egzemplioriai. Vieną PVM sąskaitos faktūros egzempliorių reikėjo pasilikti sau, o kitą atiduoti pirkėjui. Nurodė, kad jeigu buvo poreikis papildyti prekes, tai tokiu atveju buvo išrašoma dar viena sąskaita faktūra. Prekes atvykdavo įsigyti fiziniai asmenys ir įmonės. Nurodė, kad prekes iš UAB „G.“ į E. K. – M. įmonę nuveždavo M. K.. E. K. – M. įmonė kartą per savaitę pirkdavo iš UAB „G.“ tualetinį popierių, paprastą popierių. Nurodė, kad su ja UAB „G.“ taip pat dirbo R. A., kurią ji apmokė dirbti. Pagarsinus ir parodžius liudytojai priedus prie specialisto išvados (t. 34, b. l. 92, 142), nurodė, kad 92 lape esantis parašas nėra panašus į jos. 142 lape matomas raštas yra jos. Nurodė, kad kartais G. K. pirkėjams prekes veždavo tiesiai iš sandėlio, todėl galėjo pati išrašyti sąskaitas - faktūras. Vėliau tas sąskaitas faktūras atveždavo į parduotuvę. Nurodė, kad G. K. yra išrašiusi sąskaitas faktūras ir E. K. – M. įmonei. Galėjo būti situacijos, kad G. K. išrašė sąskaitą - faktūrą, bet dokumentus pasirašė pardavėja. Nurodė, kad kiekvieną mėnesį buvo atliekama prekių inventorizacija, ir visi duomenys būdavo teisingi. Prekių inventorizacijos metu dalyvaudavo ir G. K.. Pardavėjos pačios kiekvieną savaitę tikrindavo dokumentus. Nurodė, kad įmonės dokumentai laikomi parduotuvėje tam tikruose segtuvuose. Sąskaitų numeriai buvo rašomi ranka, todėl pasitaikydavo, jog supainiodavo skaičius. Sąmoningai klaidingų duomenų į sąskaitas faktūras nerašė. R. T. nepažįsta ir nėra jos mačiusi.

Apklausta teisme liudytoja K. V. parodė, kad nuo 2012 metų 3 vasaras dirbo E. K. – M. parduotuvėse, esančiose Didžioje ir Stiklių gatvėse. Dirbo pardavėja konsultante. Nurodė, kad atlygis už darbą buvo mokamas grynaisiais pinigais. Atlygį jai mokėjo įmonės vadybininkė. Įmonės savininkė ar buhalterė G. K. nėra jai mokėjusios atlygio. Nurodė, kad nėra gavusi atlyginimo už darbą „vokelyje“. Darbuotojo, vardu M. K., nepažįsta. Pamena, kad įmonėje dirbo vyras, kuris buvo atsakingas už prekių inventorizaciją, tačiau jo vardo nežino.

Apklaustas teisme liudytojas S. D. parodė, kad nuo 2013 metų apie dvejus metus dirbo E. K. – M. įmonėje ūkvedžiu. Nurodė, kad dirbo Trakuose, Karaimų gatvėje. Jis šienavo žolę, pašluodavo aplinką, žiemą nukasdavo sniegą. Kurjerio paslaugų jis neteikė. Atlygį grynaisiais pinigais jam mokėdavo įmonės savininkė. Nurodė, kad pinigai būdavo palikti, o jis juos pasiimdavo ir pasirašydavo. Asmens M. K. nėra matęs ir jo nepažįsta. Nurodė, kad jis tvarkė aplinką, todėl mažai bendravo su įmonės darbuotojais ir nepamena jų vardų.

Apklausta teisme liudytoja K. K. parodė, kad nuo 2014 metų rugpjūčio 11 dienos iki 2015 metų rugpjūčio 31 dienos dirbo E. K. – M. įmonėje pardavimų vadove. Dirbo išnuomotuose patalpose, kurios buvo Savanorių prospekte. Biure dirbo kartu su grafikos dizainere R. B.. Asmuo, vardu M. K., nėra matytas.

Apklausta teisme liudytoja V. B. parodė, kad 2014 ir 2015 metų vasaros sezono metu dirbo E. K. – M. parduotuvėje pardavėja konsultante. Nepamena, kas išmokėdavo atlyginimą ir ar reikėjo pasirašyti specialius dokumentus, bet buvo mokama grynaisiais pinigais. Nurodė, jog gali būti, kad pasirašydavo žiniaraščiuose, kuriuos pateikdavo parduotuvės vadybininkė. Parduotuvėje jai nereikėjo priimti siuntų. Asmens, vardu M. K., nėra mačiusi.

Apklausta teisme liudytoja L. D. parodė, kad 2015 metais du vasaros mėnesius dirbo pardavėja konsultante E. K. – M. parduotuvėje. Parduotuvė buvo Pilies gatvėje. Nurodė, kad atlyginimas buvo mokamas grynaisiais pinigais. Nepamena, kas jai išmokėdavo atlyginimą ir ar reikėjo už gautą atlygį pasirašyti. Neteko matyti darbuoto, vardu M. K.. Kurjerių parduotuvėje nematė.

Apklausta teisme liudytoja J. D. parodė, kad nuo 2014 metų spalio 29 dienos dirba pakuotoja E. K. – M. įmonėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Jos darbas yra supakuoti prekes, kurios vėliau išsiunčiamos paštu. Anksčiau atlyginimą grynaisiais pinigais mokėdavo G. M., todėl reikėdavo pasirašyti. Šiuo laiku atlyginimas mokamas bankiniu pavedimu. Nurodė, kad įmonėje dirba dar 13 žmonių, kuriuos pažįsta. Asmens, vardu M. K., nepažįsta.

Apklausta teisme liudytoja M. K. parodė, kad nuo 2008 iki 2019 metų dirbo E. K. – M. įmonėje. Nurodė, kad lygino audinius, ruošė prekes ir pristatydavo į parduotuvę. Jai neteko dirbti su kurjeriais, bet žino, kad prekės buvo siunčiamos į Rygos parduotuvę. Dirbo Senamiestyje, adresu (duomenys neskelbtini), o po kiek laiko - (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atlyginimas parduotuvėje buvo mokamas grynaisiais pinigais. Prisimena, kad už gautą atlyginimą reikėjo pasirašyti. M. K. nepažįsta.

Apklausta teisme liudytoja M. M. parodė, kad 2012, 2013, 2014 metų vasaros sezono metu dirbo E. K. – M. įmonėje, Trakuose. Nurodė, kad tuo metu dar nebuvo sulaukusi pilnametystės ir dirbo pardavėja konsultante. Visada parduotuvėje dirbo dviese su D. P., kuri mokėdavo jai darbo užmokestį grynaisiais pinigais, pildė darbo žurnalą, bendravo su parduotuvės savininke. Nurodė, kad jai neteko bendrauti su kurjeriais, nes ji nedirbo su prekių tiekimu.

Apklausta teisme liudytoja N. A. parodė, kad apie 10 metų dirbo E. K. – M. įmonėje pardavėja. Dirbo parduotuvėse, esančiose Stiklių ir Didžiojoje gatvėse. Nurodė, kad atlyginimą grynaisiais pinigais mokėdavo vadybininkė Ž. B.. Visada reikėjo pasirašyti dokumentus dėl išmokėto atlyginimo. R. T. yra mačiusi įmonėje, nes pastaroji tiekė prekes. Jai nežinoma, jog M. K. būtų dirbęs įmonėje.

Apklausta teisme liudytoja J. M. parodė, kad 2014 metais vasaros sezono metu dirbo E. K. – M. įmonėje. Atliko pagalbinius darbus, t. y. pakavo prekes, lygino audinius, siuvinėjo. Atlyginimas buvo mokamas grynaisiais pinigais. Atlygį už darbą eidavo atsiimti parduotuvėje, esančioje Stiklių gatvėje. Visada reikėjo pasirašyti dėl pinigų gavimo.

Apklausta teisme liudytoja M. R. parodė, kad dirbo E. K. – M. įmonėje pardavėja. Parduotuvėje pradėjo dirbti vasaros sezono metu, kai dar nebuvo sulaukusi pilnametystės. Vėliau kurį laiką parduotuvėje dirbo ir po mokyklos baigimo. Dirbo parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) gatvė, bet kartais reikėjo padėti dirbti ir kitoje parduotuvėje. Atlyginimas buvo mokamas grynaisiais pinigais. Nurodė, kad pirmiausia atlyginimą mokėjo buhalterė, vėliau vyriausioji pardavėja ir viso parduotuvių tinklo vyriausioji pardavėja. Gavus atlyginimą visada reikėjo pasirašyti. Nurodė, kad nepažinojo visų įmonės darbuotojų. Neteko girdėti, kad įmonėje būtų dirbęs asmuo, vardu M. K..

Apklausta teisme liudytoja J. S. parodė, kad nuo 2014 iki 2019 metų dirbo E. K. – M. įmonėje siuvėja. Siuvykla buvo trečiame pastato aukšte, adresu (duomenys neskelbtini). Atlyginimas buvo mokamas grynaisiais pinigais. Atlyginimą išmokėdavo parduotuvės pardavėja, esančios adresu (duomenys neskelbtini). Reikėjo pasirašyti dokumentus dėl gautų pinigų. Pinigų suma, kuri būdavo nurodyta dokumente, sutapdavo su išmokėtais pinigais. Žino, kad įmonėje dirbo buhalterė G. K., kuri pateikdavo pasirašyti algalapius. Nurodė, kad R. T. kartais į siuvyklą pristatydavo prekes ir audinius. Dar nurodė, kad nepažįsta asmens, vardu M. K..

Apklausta teisme liudytoja Z. M. parodė, kad nuo 2006 metų dirba E. K. – M. įmonėje pardavėja konsultante. Dirbo parduotuvėje, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad nebuvo atsakinga už prekių išvežimą iš parduotuvės. Anksčiau atlyginimą už darbą paskaičiuodavo buhalterė G. K., grynuosius pinigus pasiimdavo pati iš kasos. Paėmus pinigus reikėdavo pasirašyti. Papildomi pinigai „vokeliuose“ mokami nebuvo. Šiuo metu atlyginimas už darbą yra pervedamas į banko sąskaitą. Nurodė, kad M. K. įmonėje jai matyti neteko ir šio asmens ji nepažįsta.

Apklausta teisme liudytoja Ž. B. parodė, kad nuo 2000 metų dirba E. K. – M. įmonėje pardavėja vadybininke parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad teko ruošti prekes, kurios turėjo būti pristatytos į kitas parduotuves. Jeigu prekės turėjo būti pristatytos į kitą parduotuvę, esančią Vilniuje, tai ji pati galėjo jas nunešti. Prekes į Rygą išveždavo įmonė, pavadinimu „H.“. Nurodė, kad anksčiau atlyginimas buvo išmokamas parduotuvėje grynaisiais pinigais. Atlyginimą kiekvienam darbuotojui suskaičiuodavo buhalterė G. K., kuri reikiamus duomenis sužymėdavo žiniaraščiuose. Už gautus pinigus reikėdavo pasirašyti. Atlyginimas buvo mokamas tokio dydžio, koks numatytas darbo sutartyje. Nurodė, kad jei namudininkės ateidavo paimti į parduotuvę darbo užmokesčio ir būdavo inkasuotų pinigų, tai ji darbo užmokestį išduodavo. Šiuo metu pinigai yra pervedami į banko sąskaitą. Asmens, vardu M. K., nepažįsta.

Apklausta teisme liudytoja R. B. parodė, kad nuo 2014 iki 2018 metų dirbo E. K. – M. įmonėje. Porą mėnesių dirbo pardavėja konsultante, o vėliau dirbo su spauda ant lino gaminių. Pagrindinė darbo vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini). Šiose patalpose buvo gaminamos prekės ir vėliau išvežamos į parduotuves. D. S. dirbo valytoja. Nebuvo mačiusi, kad įmonėje dirbtų M. K.. Nurodė, kad atlyginimas buvo mokamas grynaisiais pinigais. Atlyginimą dažniausiai atveždavo pati įmonės savininkė. Kelis kartus atlyginimą išmokėjo parduotuvės vadovė G. M.. Už gautą atlyginimą reikėjo pasirašyti reikiamus dokumentus.

Apklausta teisme liudytoja I. Š. nurodė, kad G. K. dirbo E. K.-M. individualios įmonės buhaltere. Ji 2013-2014 ar 2015 metais apie metus-du dirbo pardavėja tos įmonės parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini) g. Ji nėra girdėjusi, kad parduotuvėje dirbtų M. K.. Už algą ji pasirašydavo kabinete, kur sėdėjo įmonės vadovė ir buhalterė. Tas pasirašymo procesas vykdavo labai greitai, nes daug darbuotojų.

Apklausta teisme liudytoja N. S. nurodė, kad G. K. buvo E. K.-M. įmonės buhalterė. Toje įmonėje anksčiau dirbo ilgai, gal 15 metų ar daugiau, gali būti, kad pradėjo ten dirbti nuo 2002 m. vasaros siuvėja, po to nuo 2014 m. iki 2016 m. ji buvo vaiko priežiūros atostogose, tada grįžo, bet dirbo neilgai. Jos darbo vieta iš karto buvo Senamiestyje, (duomenys neskelbtini) g., o vėliau, po vaiko priežiūros atostogų – (duomenys neskelbtini) N. S. pažinojo tuos įmonės darbuotojus, su kuriais susidurdavo, labiausiai visus siuvykloje. Jai niekada neteko siuvykloje susidurti su M. K.. Žino, kad jis yra buhalterės G. sūnus, bet šiaip jo nepažįsta. K. M. K. dirbtų toje įmonėje, ji tikrai nėra mačiusi, kaip ir nėra mačiusi, kad jis kažką ten dirbtų. Gali būti, kad ji iš įmonės savininkės sužinojo apie tai, kad galimai pati įmonės buhalterė G. K. suklastojo darbo sutartį dėl savo sūnaus, praėjo daug laiko, todėl tiksliau neatsimena. Vėliau, kai ji dirbo (duomenys neskelbtini)., prekės buvo siunčiamos į Rygą, siųsdavo darbuotoja, vardu L.. Buvo ir specialus darbuotojas, kuris užsiimdavo prekių išvežiojimu, po to jis išėjo. Darbo užmokestį dažniausiai išmokėdavo Ž. parduotuvėje (duomenys neskelbtini) g. Be oficialios algos papildomai pinigų iš įmonės ji negaudavo, tikrai negavo papildomai 34 tūkstančių litų nuo 2010 m. iki 2013 m. Paklausta apie D. S. nurodė, kad jos nepažįsta.

Apklausta teisme liudytoja G. D. nurodė, kad ji kaltinamųjų nepažįsta. Ji dirbo E. K.-M. įmonėje siuvėja-namudininke gal 19 metų, jau 3 metus yra pensininkė. Dirbo galbūt nuo 2001 metų, uždirbdavo minimumą. Atlyginimą jai atveždavo vyras, turbūt paimdavo iš parduotuvės. Ji dirbo namuose, todėl kolektyvo nepažįsta. Prekes vyras nuveždavo įmonės savininkei į namus arba kažkur į cechą. Vyras tvarkė visus, ji buvo parašiusi jam įgaliojimą.

Apklausta teisme liudytoja M. M. nurodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. Ji nukentėjusiosios įmonėje dirbo 2014 ir 2015 metų vasaros sezonais kelis mėnesius pardavėja-konsultante ir konsultuodavo klientus parduotuvėje prie Rotušės, (duomenys neskelbtini) g. Ji nematė darbuotojo M. K.. Atlyginimas buvo pagal darbo sutartį, gal minimalus. Atlyginimą, atrodo, mokėjo grynaisiais. Gaudavo tiek, kiek ir priklauso pagal darbo sutartį. Reikėdavo eiti į kitą parduotuvę, priešais parduotuvę, skaitydavosi, kad ten yra buhalterija, kur sumokėdavo. Reikėdavo pasirašyti dokumentus. Ji nemano, kad 2014 metais be oficialaus atlyginimo jai galėjo būti išmokėta dar 4020 litų, nes tai yra labai didelė suma. Ji nemano, kad iš viso galėjo būti išmokėta daugiau, negu buvo nustatyta darbo sutartyje, Pinigų neoficialiai iš įmonės nėra gavusi.

Apklausta teisme liudytoja R. L. nurodė, kad G. K. yra buvusi buhalterė E. K.-M. įmonėje, kurioje dirbo ir ji pardavėja-konsultante nuo 2011 m. iki 2015 m. pabaigos. Daugiausia dirbo (duomenys neskelbtini), o kurį laiką ir - (duomenys neskelbtini). Nėra girdėjusi, kad toje įmonėje dirbtų M. K.. G. K. matė du kartus – kai kažkada nešė dokumentus, ir kai nešė pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Jai nėra tekę siųsti prekes į kitas parduotuves ar kitą šalį, yra tekę nebent atrinkti prekes. Ji matė prekių išgabenimo momentą – buvo darbuotojas, kurio vardo nežino, bet tai buvo ne M. K., nes šio ji nėra mačiusi. Gali būti, kad nuo 2011 m. iki 2015 m. ji neoficialiai už darbą buvo gavusi 34 137 litų papildomai prie oficialios algos. Paskaičiuotus pinigus išmokėdavo atsakinga darbuotoja – parduotuvės vyresnė pardavėja-konsultantė M. P.. Gali būti, kad reikėjo pasirašyti kažkokiame lapuke, bet ji neatsimena, ar kaskart, kai buvo išmokėti pinigai. Ji neatsimena, koks buvo nustatytas algos dydis, reikėtų žiūrėti dokumentuose. Be algos jai dar papildomai galėjo būti išmokėta. Mokėjo daugiau, negu sutartyje, kaip premijas, beveik kiekvieną mėnesį. Suma buvo didesnė už algą, bet ji neatsimena, kokia. Gali būti, kad jos darbo užmokestis buvo beveik dvigubai didesnis, negu oficialiai dokumentuose nurodytas. Premijos buvo mokamos už didesnius pardavimus, t. y. priklausė nuo darbo rezultato. Ji nežino, ar premija buvo įforminta oficialiai. Turbūt ne, tik ji pasirašinėdavo kažkokius lapukus, ir tiek. Lapukas atrodė ne kaip žiniaraštis, ji įrašydavo vardą, pavardę, gal sumą, datą ir dėdavo parašą. Ji gaudavo daugiau, nei nustatyta dokumente. Kai mokėdavo algas, jos nebūdavo vienoje patalpoje su kolegėmis, jas kviesdavo atskirai, tad apie kitus ji nežino, jie nesikalbėdavo apie tai, ar jie gaudavo premijas. Negali pasakyti, su kuo aptarė atlyginimo ir priedų mokėjimą. Kai ją priėmė į darbą, ji kalbėjo su kolegėmis, kurios dirbo toje parduotuvėje, atrodo, kad jos jai sakė, kiek gaus algos. Ji tais klausimais nėra bendravusi su bendrovės vadove ar atsakingu asmeniu, išmokančiu darbo užmokestį.

Apklausta teisme liudytoja V. M. parodė, kad nuo 2012 iki 2016 metų dirbo E. K. – M. įmonėje pardavėja konsultante. Parduotuvė įsikūrusi adresu (duomenys neskelbtini). Pakavo prekes, bet nebuvo atsakinga už jų išvežimą, todėl nesinaudojo kurjerių paslaugomis. Dažniausiai turėjo supakuoti juvelyrinių dirbinių rinkinius. Nurodė, kad atlyginimas nebuvo didelis, tačiau tikslios sumos nurodyti negali. Nebuvo gavusi papildomo atlygio „vokelyje“. Pažįsta G. K., nes ji tuo metu dirbo toje pačioje įmonėje buhaltere. Nežino, kad įmonėje būtų dirbęs M. K..

Apklaustas teisme liudytojas V. B. nurodė, kad nuo 2013 metų apie porą metų dirbo E. K. – M. įmonėje pagalbiniu darbuotoju. Įmonės savininkė pati į darbą priėmė ir atleido iš pareigų. Per mėnesį dirbo tik 8-9 valandas, todėl atlygio gaudavo labai simboliškai. Atlyginimas buvo išmokamas parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini). Jam nebuvo žinoma, kad M. K. dirba įmonėje.

Apklausta teisme liudytoja R. Š. parodė, kad apie 13 metų dirbo E. K. – M įmonėje namudininke. Nurodė, kad namuose gamino gėlytes iš gintarų, gintarus prisiūdavo prie šalikų, rišo šalikus iš siūlų, prisiuvinėjo aveles prie rankšluosčių. Atlyginimas buvo minimalus. Įmonėje dirbo ir jos sesuo. Sesers vyras A. D. turėjo įgaliojimą ir abiems pristatydavo atlyginimą už darbą. Nurodė, kad įmonės darbuotojų nepažino ir nėra nei karto įmonėje buvusi.

Apklausta teisme liudytoja N. J. parodė, kad nuo 2013 iki 2016 metų dirbo E. K. – M įmonėje pardavėja konsultante parduotuvėje, kuri buvo adresu Pilies g. 10. Nežino apie prekių gabenimą į kitas parduotuves. Nežinojo, kad įmonės savininkė turėjo parduotuvę Rygoje. Nepažinojo asmens, vardu M. K.. Nurodė, kad jos darbo laikotarpiu jai nebuvo išmokėta papildoma 16 542 Lt suma.

Apklausta teisme liudytoja E. K. parodė, kad nuo 2008 metų apie 7-8 metus dirbo E. K. – M įmonėje pardavėja. Dirbo parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini) gatvėje. Nurodė, kad įmonės savininkė turėjo daugiau parduotuvių, todėl prekės buvo pervežamos iš vienos parduotuvės į kitą. Prekes į parduotuvę, esančią Pilies gatvėje, pernešdavo vyriškis, vardu R . Nežino, kas buvo atsakingas dėl prekių vežimo į parduotuvę, esančią Rygoje. Nurodė, kad pažįsta G. K., kuri įmonėje dirbo buhaltere. Jas siejo tik darbiniai santykiai. Turėjo buhalterei pristatyti dokumentus, susijusius su atlyginimų skaičiavimais, komisiniais mokesčiais. Komisiniai mokesčiai buvo išrašyti tiekėjų, kurie tiekė prekes į parduotuvę. Dauguma dokumentų buhalterei buvo nešami mėnesio pabaigoje arba anksčiau, jeigu ji to paprašydavo. Nurodė, kad buhalterė G. K. buvo prašiusi perrašyti dokumentus ir pataisyti dokumento datą. Prisimena, kad buhalterė paduodavo lapelius, kuriuose pieštuku buvo nurodyti keistini duomenys. Prie prekių kainų buvo nurodyta keistina suma. Prekių kiekius taip pat reikėdavo padidinti. Buhalterė visada liepdavo atnešti ne tik pataisytus dokumentus, bet ir pirminius jų variantus. Buvo taisomi R. T. dokumentai. Pastaroji pristatydavo prekes į parduotuvę. Nebuvo tikslaus grafiko, kada R. T. pristatydavo prekes. Nesiaiškino, kodėl buvo prašoma pataisyti dokumentus, tiesiog vykdė tai, ko buvo prašoma. Įmonės savininkė buvo nurodžiusi, kad visus buhalterinius klausimus sprendžia buhalterė. Nurodė, kad atlyginimas buvo minimalus, o vėliau buhalterė priskaičiuodavo tam tikrus priedus pagal produkcijos pardavimo kiekius. Atlyginimą pati paimdavo iš kasos pinigų ir turėjo pasirašyti dėl to dokumentus. Nurodė, kad nežinojo kitų darbuotojų atlyginimo dydžio ir negali pasakyti dėl papildomų pinigų mokėjimo „vokeliuose“. Atsakydama į klausimus nurodė, kad jai nežinoma, jog M. K. dirbo įmonėje.

Apklausta teisme liudytoja V. K. parodė, kad nuo 2013 metų rugsėjo mėnesio dirba E. K. – M. įmonėje pardavėja konsultante. Iš pradžių dirbo parduotuvėje, adresu Pilies g. 10, o dabar darbo vieta yra pasikeitusi. Žino, kad prekės buvo vežamos į Rygą, tačiau daugiau nieko šiuo klausimu pakomentuoti negali. Buhalterė G. K. suskaičiuodavo atlyginimo sumą. Gavus atlyginimą reikėdavo pasirašyti. Nurodė, kad nėra gavusi papildomos 17 750 Lt sumos. Nurodė, kad jai nėra žinoma, jog asmuo, vardu M. K., dirbo įmonėje.

Apklausta teisme liudytoja D. K. parodė, kad nuo 2008 metų dirba E. K. – M. įmonėje dizainere. Nurodė, kad anksčiau jos darbo vieta buvo parduotuvės patalpose, o dabar - Savanorių prospekte. Darbo pobūdis nėra susijęs su pardavimais. Gamino suvenyrus ir nieko nežinojo apie prekių išvežimą į užsienį. Atlyginimą grynaisiais pinigais išmokėdavo G. M.. Darbo užmokestis buvo mokamas toks, koks buvo numatytas darbo sutartyje. Jai nebuvo išmokėta papildoma 22 763 Lt suma. Dirbo atskiroje patalpoje, todėl ne visus įmonės darbuotojus pažįsta. Žino, kad įmonėje dirbo buhalterė G. K.. Nebuvo girdėjusi, kad įmonėje dirbtų M. K..

Apklausta teisme liudytoja S. J. parodė, kad G. K. buvo E. K.-M. individualios įmonės buhalterė. Ji šioje įmonėje dirbo nuo 2012 m. iki 2018 m. pabaigos pardavėjos konsultantės pareigose parduotuvėje Didžioji g. 11, Vilnius. Per tuos darbo metus nematė įmonės darbuotojo M. K.. D. S. veidas matytas, neprisimena, kur ji dirbo, galimai siuvykloje.

Apklausta teisme liudytoja F. S. parodė, kad E. K.-M. įmonėje dirbo nuo 2005 metų iki 2007 metų, tada buvo išėjusi vaiko priežiūros atostogų, grįžo 2009 metais, ir dirbo iki 2010 m. skirtingose parduotuvėse (duomenys neskelbtini), po to (duomenys neskelbtini) g. pardavėja. Jai teko priimti prekes iš tiekėjų, buvo pildomi priėmimo dokumentai. Ji rašydavo rankraštinius įrašus. Teko priimti prekes iš R. B.. Neprisimena tokio fakto, kad kas nors prašytų užpildyti dokumentus, nors nebūtų pristatytos prekės, nes kai R. B. atvažiuodavo, skaičiuodavo prekes ir parašydavo pagal faktą, kiek atvežta prekių. M. K. asmeniškai tikrai nepažįsta.

Apklausta teisme liudytoja N. B. parodė, kad G. K. pažįsta kaip E. K.-M. IĮ buhalterę. Ji pati įmonėje dirba nuo 2000 m. su pertraukomis siuvėja. Darbo vieta yra (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo ir kita darbo vieta - (duomenys neskelbtini). Jai nežinoma, kad įmonėje dirbtų M. K..

Apklausta teisme liudytoja I. E. parodė, kad nuo 2007 m. iki 2016 m. dirbo Rygos „(duomenys neskelbtini)“ vedėja. Pagrindinės jos pareigos buvo prekių priėmimas, išdėliojimas, ataskaitų paruošimas ir pateikimas. Prekės iš Lietuvos buvo pristatomos kurjerių pagalba. Jeigu gerai atsimena, tai buvo firma „H.“. Asmuo M. K. pagal vardą ir pavardę nepažįstamas. Ji priimdavo prekes iš kurjerio, o jeigu tuo metu buvo užsiėmusi, galėjo ir kiti darbuotojai tą padaryti. Svarbiausias dalykas priimant prekes buvo pasirašyti patvirtinant, kad prekės yra priimtos. Visada reikėjo pasirašyti. Jai jokių baltos spalvos vokų niekas nedavė, ir M. K. mato pirmą kartą. Prekes vežė tik kurjerių firma „H.“, kadangi viskas buvo griežtai tikrinama pagal važtaraščius, kad nebūtų jokių trūkumų, sutikrinama. Niekada nematė, kad važtaraštyje būtų nurodytas kažkoks kitas tiekėjas ir vežėjas. Ji dirbo su grynais pinigais parduotuvėje. Po to, kai pinigai buvo surenkami, juos nešdavo į banką. Atlyginimai buvo mokami banko pavedimu. Įmonės savininkė nepasiimdavo grynųjų pinigų.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. M. nurodė, kad nuo 2013-09-05 iki 2016-05-21 dirbo pardavėja įmonėje SIA „(duomenys neskelbtini)“, esančioje Rygoje, (duomenys neskelbtini). Į jos pareigas įėjo prekių, esančių parduotuvėje, pardavimas bei prekių priėmimas. Prekių priėmimas - tai buvo jų suskaičiavimas ir patikrinimas, ar skaičius atitinka nurodytąjį važtaraštyje, bei CMR dokumento pasirašymas. Kiek jai teko priimti prekių, jas pristatė viena ir ta pati kurjerių įmonė - baltas autobusiukas su raudonomis raidėmis, galėjo būti „H.“, bet tiksliai nepamena. Vairuotojai, pristatę prekes, iš esmės keitėsi, kiek atsimena, jie buvo latviai. Prekės dažniausiai buvo siunčiamos dideliuose marguose krepšiuose. Dažnai krepšiuose buvo prekės nedidelės, galinčios išbyrėti, supakuotos į mėlynus maišus. Ji nebuvo mačiusi, kad koks nors kitas asmuo būtų pristatęs prekes, išskyrus kurjerių firmą, kurią buvo priėmusi I. E. – G. (I. E.- G.). Apklausos metu jai buvo pateikti prekių pristatymo CMR blankai ir ji gali paliudyti, kad pasirašė blankus Nr. LT003992 ir Nr. LT01354. (t. 23, b.l. 107-108)

Apklaustos liudytojos parduotuvės, esančios Rygoje, (duomenys neskelbtini), darbuotojos K. Š., I. L., I. Č., P. S., D. G. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, patvirtino, kad nėra mačiusios M. K., atvežusio prekes į parduotuvę. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojos neatpažino M. K.. ( t. 23, b.l. 113-116, 117-120, 129-131, 132-134, 135-141)

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas E. K.-M. įmonės ūkinės - finansinės veiklos tyrimas. Gautos specialistų išvados: 2016 spalio 24 d. Nr. 5-1/86, 2018 m. balandžio 27 d. Nr. 04/10-2-20-4718, 2018 m. lapkričio 19 d. Nr. 04/10-2-36; 2020 m. vasario 19 d. Nr. 04/10-2-36-1796.

Specialisto išvadoje 2016 m. spalio 24 d. Nr. 5-1/86 nurodyta, kad E. K. – M. IĮ (toliau - Bendrovė), juridinių asmenų registre įregistruota 1998-08-05, įmonės kodas 181397322, PVM mokėtoja nuo 1999-10-01, PVM mokėtojo kodas LT813973219.

Kaltinamoji G. K. neigė iššvaisčiusi kaltinime nurodytą pinigų sumą, pervesdama į UAB „G.“. Teigė, kad galėjo dėl sveikatos sutrikimų neįtraukti į apskaitą kelių sąskaitų faktūrų, taip pat yra pasirašiusi dokumentuose, imituodama pardavėjos I. A. parašą, tačiau realiai prekių nukentėjusiosios įmonei UAB „G.“ aptariamu laikotarpiu tiekė beveik už 30 000 eurų.

Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008-03-26 iki 2015-05-29 G. K. buvo IĮ vyr. buhalterė, o laikotarpiu nuo 2009-08-04 iki 2017-04-10 buvo ir UAB“G.“ vyr. buhalterė, taigi užimamų pareigų pagrindu jos žinioje buvo abiejų įmonių turtas. Kaip nustatyta iš nukentėjusiosios parodymų, pastaroji visų įmonės esančių banko sąskaitų valdymą buvo patikėjusi G. K., kuri turėjo teisę atlikti visas įmonės finansines operacijas. G. K. teiginys, kad ji turėjo teisę atlikti finansines operacijas tik iš NORDEA banke esančios banko sąskaitos, yra visiškai nelogiškas, nes šioje byloje akivaizdu, kad nukentėjusioji buvo atsiribojusi nuo įmonės finansinių reikalų, neturėjo tam reikiamų įgūdžių, kas matyti iš to, jog norėdama patikrinti įmonės finansines operacijas, pati to atlikti nesugebėjo, ir teko kreiptis pagalbos į specialistus. Atlikus abiejų įmonių veiklos tyrimą, nustatyta, kad UAB „G.“ buhalterinėje apskaitoje apskaityta prekių – IĮ ūkio reikmėms skirto tualetinio ir kanceliarinio popieriaus iš viso už 6 504,92 EUR sumą. IĮ veiklos tyrimo metu nustatyta, kad laikotarpiu 2009-01-01 - 2015-05-29 įmonės ūkinių operacijų žurnaluose G. K. apskaitė pirkimų iš UAB“G.“ iš viso už 12 128,29 EUR, t. y. 3 021,67 EUR mažiau, nei pagal IĮ gautas UAB“G.“ PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra pirkimų suma 15 149,96 EUR; į IĮ apskaitą neįtraukė UAB“G.“ šiai įmonei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų duomenis, t. y. 2015-01-04 PVM sąskaitos-faktūros Serijos GMK Nr. 02337-233,88 (67,74 EUR) sumai; 2015-01-04 PVM sąskaitos-faktūros Serija GMR Nr. 0025-2 402,07 EUR sumai, 2015-05-05 PVM sąskaitos-faktūros Serija GMR Nr. 005890 -600,00 EUR sumai; 2015-05-13 PVM sąskaitos-faktūros Serija GMR Nr. 03856-88,21 EUR sumai, 2012-07-02 PVM sąskaitos-faktūros Serija GMR Nr. 021670-271,04 Lt sumai (78, 50 EUR); o UAB „G.“ 2012-08-08 PVM sąskaitos-faktūros Serijos GMR Nr. 02337 -233,88 Lt (67,74 EUR) sumai duomenis IĮ buhalterinėje apskaitoje užpajamavo 2 kartus; į IĮ apskaitą įtraukė žinomai suklastotų, t. y. jai imituojant UAB“G.“ pardavėjos I. A. parašą, pasirašytos 2010-10-25 PVM sąskaitos faktūros Serijos GMR Nr. 01057 -191, 66 Lt (55,51 EUR) sumai duomenis, nesutampančius su UAB „G.“ buhalterinėje apskaitoje esančio šios PVM sąskaitos -faktūros- 63,90 Lt (18,51 EUR) sumai duomenis; 2011-01-18 PVM sąskaitos-faktūros serija GMR Nr. 01254 – 129, 60 Lt sumai, kuri ranka pataisyta į 229,60 Lt duomenis, nesutampančius su IĮ ūkinių operacijų žurnale įtraukta suma-229,61 Lt, t. y. 28,96 EUR daugiau, nei PVM sąskaitoje - faktūroje; IĮ gautų 5 UAB“G.“ PVM sąskaitų -faktūrų duomenis, t. y. 2010-09-17 serijos GMR 00961, 2010-10-25 Serijos GMR 01057, 2011-03-16 Serijos GMR 01367, 2011-12-30 Serijos GMR 01910, 2012-02-29 Serijos GMR 02026, iš viso 1 435,42 Lt sumai, nesutampančius su UAB „G.“ buhalterinėje apskaitoje esančių šių PVM sąskaitų -faktūrų – iš viso 704,94 Lt sumai egzempliorių duomenimis; į IĮ apskaitą įtraukė UAB“G.“ 2009-2014 metais išrašytų, tačiau į UAB“G.“ buhalterinę apskaitą neįtrauktų: 22 PVM sąskaitų-faktūrų iš viso 5 480,95 EUR (18 924,62 Lt) sumai duomenis; UAB „G.“ išrašytų, tačiau į UAB“G.“ buhalterinę apskaitą neįtrauktų PVM sąskaitų-faktūrų 2015-01-04 Serijos GMR Nr. 0025-2 402,07 EUR ir 2015-05-05 Serijos GMR Nr. 005890 -600,00 EUR duomenis.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, G. K. IĮ buhalterinius dokumentus tvarkė netinkamai, ši įmonė tapo G. K. nusikalstamų veikų objektu, todėl vieninteliai duomenys šiame epizode, kuriais galima remtis, yra buhalterinės apskaitos dokumentai, gauti iš UAB ,,G.“, nes ši įmonė buvo prekių tiekėja, todėl G. K. vedant UAB ,,G.“ buhalterinę apskaitą nebuvo tikslo iškreipti šios bendrovės apskaitos registrų. Nors G. K. dėl šios veikos kaltės nepripažino, tačiau jos kaltę pagrindžia ne tik byloje esančios specialisto išvados, gautos atliekant įmonių veiklos tyrimą, bet ir nukentėjusiosios parodymai, liudytojo A. P. parodymai, kad G. K. susitikimo metu jam prisipažino nepagrįstai pervedusi į UAB „G.“ sąskaitą apie 30 000 eur sumą, taip pat G. K. ir G. B. elgesys, paaiškėjus turto iššvaistymo faktui, t.y. abi pripažino padarytą žalą, ir sutiko sumokėti 20 000 Eur, ką ir padarė. Be to, apklaustos liudytojos R. A. bei I. A. nurodė, kad G. K. iš UAB ,,G.“ pirkdavo popierių E. K.-M. IĮ vardu, tam būdavo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, atsiskaitymas su įmone vyko tik bankiniais pavedimais, kuriuos, kaip nustatyta, atlikdavo G. K.. Atlikus I. A. rašysenos ekspertizę konstatuota, kad kai kuriose PVM sąskaitose-faktūrose pasirašiusi yra ne I. A., o G. K.. Apklausta I. A. parodė, kad G. K. kas mėnesį, gal dažniau, nukentėjusiosios įmonei paimdavo tualetinio popieriaus už maždaug 30 EUR sumą ir 2-4 kanceliarinio popieriaus dėžutes, kas patvirtina tą faktą, kad UAB „G.“ E. K.-M. IĮ negalėjo parduoti prekių už tokias sumas, kurios buvo pervestos į UAB „G.“ sąskaitą.

Dėl išdėstyto teismas daro išvadą, kad G. K. nepagrįstai atliktų IĮ buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų finansinių operacijų pagrindu laikotarpiu nuo 2012-02-11 iki 2015-05-07 iš IĮ priklausančių sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), esančių AB Nordea Bank Lietuvos skyriuje, sąskaitų Nr (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), esančių AB „Citadele“ bankas, sąskaitų Nr (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), esančių AB Snoro bankas, sąskaitos Nr (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB“ bankas, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Ūkio bankas, sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančių AB Šiaulių banko Vilniaus filialas, į UAB „G.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 7132, esančią AB SEB banke, už UAB „G.“ laikotarpiu nuo 2009-10-02 iki 2015-05-13 tiektas iš viso 6 504,92 EUR sumai prekes pervedė 36 163,83 EUR, t. y. 29 658,91 EUR daugiau, nei iš šios įmonės paminėtu laikotarpiu buvo nupirkta prekių. Todėl G. K. veika pagrįstai kvalifikuojama kaip didelės vertės svetimo turto iššvaistymas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes iššvaistyto turto vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą.

Dėl turto iššvaistymo mokant privalomojo socialinio draudimo įmokas (2 989.09 Eur) už įmonėje nedirbusį M. K. į Valstybinį socialinio draudimo fondą, G. K. taip pat kaltės nepripažino, nurodė, kad jos sūnus M. K. realiai dirbo ir gavo atlyginimą nukentėjusiosios įmonėje, todėl jam teisėtai buvo paskaičiuotos ir sumokėtos privalomojo socialinio draudimo įmokos į Valstybinį socialinio draudimo fondą. Taigi iš esmės ginčo, kad G. K. kaltinime nurodytą pinigų sumą iš nukentėjusiosios įmonės banko sąskaitų pervedė į į Valstybinį socialinio draudimo fondą, nėra. Dėl to veikos kvalifikavimui šiame epizode svarbu išspręsti klausimą, ar M. K. realiai dirbo nukentėjusiosios įmonėje.

Kaltinamoji nurodė, kad sūnaus įdarbinimo dokumentus formino ji E. K.-M. nurodymu. M. K. neprašė jos teikti duomenis Valstybiniam socialinio draudimo fondui apie jį kaip socialiai apdraustą asmenį bei atlikti privalomojo draudimo įmokas į Valstybinį socialinio draudimo fondą. Sūnui nebuvo mokamas neapskaitytas atlyginimas. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad M. K. E. K.- M. individualioje įmonėje pradėjo dirbti nuo 2014-07-07 pardavimo vadovo pareigose, tačiau jis atliko visus jam pavestus darbus, kuriuos pavesdavo atlikti įmonės savininkė, pagrindinės darbo vietos jis neturėjo. Ji asmeniškai jokių bankinių pavedimų dėl atlyginimo sumokėjimo į jos sūnaus sąskaitą nedarė, tačiau jai yra žinoma, kad M. K. atlyginimą gaudavo grynaisiais, ir juos pagal žiniaraštį išmokėdavo pati įmonės savininkė. Už jos sūnų Sodrai buvo mokami mokesčiai, ir apie mokesčių mokėjimus žinojo įmonės savininkė. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. K. nurodė, kad nukentėjusiosios pasiūlymu jis įsidarbino pastarosios įmonėje, sudarė darbo sutartį ir dirbo, tame tarpe ir kurjerio darbą, veždavo prekes į Rygoje esančias parduotuves, įmonėje jam grynaisiais buvo mokamas atlyginimas. Nors abu kaltinamieji tvirtina, kad M. K. dirbo nukentėjusiosios įmonėje, teismas jų parodymus vertina kritiškai, nes jų parodymai paneigti byloje esančių įrodymu visetu.

G. K. ir M. K. tvirtino, kad į darbą M. K. priėmė E. K.-M., tačiau pastaroji jų parodymus, apklausta tiek ikiteisminio, tiek bylos nagrinėjimo metu paneigė, nurodydama, kad apie M. K. įdarbinimą ji sužinojo tik 2015 m., ji pati pastarojo į darbą nepriėmė, ir niekam nedavė nurodymo priimti M. K. į darbą. Taip pat nurodė, kad ji M. K. atlyginimo nemokėjo. Tokius nukentėjusiosios parodymus (kad M. K. darbo faktas įmonėje buvo nežinomas) patvirtino ir apklausta liudytoja T. B., nurodydama, kad 2015 metais jai paskambino E. K.-M., prašydama pažiūrėti ir įvertinti G. K. darbą programoje „Centas“, nes įtarė neskaidrų pinigų išmokėjimą buhalterės sūnui M. K.. Siekiant nustatyti, ar M. K. atliko kokias nors funkcijas įmonėje, buvo apklaustas didelis kiekis liudytojų - IĮ darbuotojų, tarp jų - ir parduotuvės, įkurtos Rygos mieste, kurie pagal M. K. parodymus betarpiškai su juo bendravo, tačiau nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad įmonėje būtų dirbęs M. K.. Taip pat paneigė, kad M. K. vykdė kurjerio paslaugas, t. y. veždavo prekes į Rygos parduotuvę, juolab, kad byloje nustatyta, kad prekes iš Lietuvos veždavo kurjerių įmonė ,,HRES“. Be to, byloje nustatyta, kad darbo sutartis Nr. 125 buvo sudaryta su A. M. 2014-07-01, todėl tokiu pačiu numeriu negalėjo būti sudaryta ir su M. K.. Taigi šie duomenys tvirtina, kad M. K. įmonėje buvo įdarbintas fiktyviai, ir G. K., laikotarpiu nuo 2014-07-07 iki 2015-05-15 į Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinę sistemą pateikusi duomenis, kad pagal priskaitymo-išskaitymo žiniaraščius M. K. priskaičiuota privalomojo socialinio draudimo mokesčio - 2. 989,09 EUR, ir minėtą sumą sumokėjus į Valstybinį socialinio draudimo fondą, iššvaistė nurodyto dydžio IĮ turtą. Todėl G. K. veika pagrįstai kvalifikuojama kaip svetimo turto iššvaistymas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, nes iššvaistyto turto vertė viršijo 5 MGL dydžio sumą, bet nesiekia 250 MGL dydžio sumos.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad specialaus subjekto (t. y. asmens, kuriam turtas yra patikėtas ar buvo jo žinioje) požymius turi turėti tik turto iššvaistymo vykdytojas. Kiti šios nusikalstamos veikos bendrininkai (pvz., organizatoriai, padėjėjai) gali ir neturėti šių požymių, t. y. iššvaistytas turtas gali būti jiems ir nepatikėtas, ir nebūti jų žinioje. Jei turto iššvaistymas yra padaromas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), iš kurių ne visiems turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jų žinioje, tokių asmenų veika kvalifikuojama taikant BK 24 straipsnio atitinkamas dalis ir BK 184 straipsnį.

Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad G. K. IĮ ėjo vyr. buhalterės pareigas, ir šių pareigų pagrindu įgijo galimybę valdyti įmonės turtą, šiuo atveju – pervesti lėšas į Valstybinį socialinio draudimo fondą, ką ji ir padarė. M. K. kaltinime yra nurodyta, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje, padėjo iššvaistyti G. K. žinioje buvusį E. K.-M. individualios įmonės svetimą turtą, t.y. iš anksto susitaręs bei veikdamas bendrininkų grupėje kartu G. K., turėdamas tikslą nusikalstamu būdu sukurti savo tariamai teisėtą valstybinio socialiniu draudimu apdrausto, t. y. E. K.-M. individualiojoje įmonėje įdarbinto bei pajamas gaunančio statusą, kuriuo ketino pasinaudoti tikslu apgaule gauti kreditą „Swedbank“, jis, pasinaudodamas G. K. IĮ užimamų vyr. buhalterės pareigų pagrindu jai suteiktais įgaliojimais IĮ vardu tvarkyti bei teikti duomenis apie socialiniu draudimu apdraustuosius asmenis, 2014 m. liepos mėn. tiksliai nenustatytą dieną su G. K. susitarė dėl žinomai netikrų duomenų, susijusių su jo fiktyviu įdarbinimu IĮ suklastojimo, t. y. jo prašymu G. K. atliko aukščiau aprašytus veiksmus, kurių pagrindu į Valstybinio socialinio draudimo fondą buvo pervesta 2. 989,09 EUR.

Be to, ji, pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių nuostatas: II dalies 3 punkto „Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį <…>“; II dalies 4 punkto „Pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį <…>“; III dalies 16 punkto „Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, žinodama, kad E. K. - M. individuali įmonė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. grynais pinigais gavo 496 904, 59 Eur pardavimo pajamų už parduotas prekes (gintaro, lino, aukso, sidabro gaminius) prekybos taškuose Vilniaus mieste: (duomenys neskelbtini) bei, kad šiems pinigams neišrašyti kasos pajamų orderiai, vykdydama asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas tęsiamas, nurodymus, neužpajamavo jų Įmonės buhalterinėje apskaitoje, dėl ko neapskaičiavo ir nedeklaravo pelno mokesčio.

Tokiu būdu G. K., laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., tyčia, vykdydama asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas tęsiamas, nurodymus, individualios įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitė dalies įvykusių ūkinių - finansinių operacijų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti E. K. - M. individualios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Formuojamoje E. Ž. Teisių Teismo praktikoje (toliau tekste ir – EŽTT) non bis in idem principo pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). EŽTT jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum, o ne idem crimen (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 66602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.). Tokią pat praktiką formuoja ir Lietuvos A. T. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514-942/2015, 2K-245-788/2019, 2K-127-689/2020, 2K-7-32-719/2021, 2K-171-976/2021).

Dėl išdėstyto, konstatavus non bis in idem principo pažeidimą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamasis procesas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį G. K. atžvilgiu nutrauktinas.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Tolesni kaltininko veiksmai su turtu šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Šiame epizode G. K. kaltinama tuo, kad esant darbo sutartyje sulygtam atlyginimui – 2000 lt., laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2015-05-29 neteisėtai papildomai išmokėdama sau tariamai su darbo užmokesčiu susijusių išmokų, pasisavino jai patikėtą didelės vertės IĮ turtą - 94 025,25 Lt (27 231,59 EUR).

G. K. neneigė, kad darbo sutartyje jai oficialus atlyginimas buvo nustatytas 2000 lt., tačiau nurodė, kad su įmonės savininke buvo sutarusios, kad jos atlyginimas bus 5500 lt. Buvo nutarta, kad likusi atlyginimo dalis -3500 lt. kas mėnesį bus neapskaityta jokiuose įmonės dokumentuose. Taip pat parodė, kad 2000 lt. oficialaus atlyginimo gaudavo grynaisiais pinigais, o 3500 lt. persivesdavo į savo banko sąskaitą. Apklausta nukentėjusioji nurodė, kad su G. K. nebuvo jokio susitarimo dėl neoficialaus atlyginimo, ir pastarajai turėjo būti mokama 2000 lt. kas mėnesį.

Iš 2008 m. kovo 26 d. darbo sutarties Nr. 182 matyti, kad E. K. - M. IĮ savininkė E. K. - M. priėmė G. K. dirbti vyr. buhalterės pareigose nuo 2008-03-26, ir pastarajai nustatytas darbo užmokestis - 2 000,00 Lt. Sutartis patvirtinta darbdavio ir darbuotojo parašais. Atlikus ūkinės finansinės veiklos tyrimą specialisto išvadoje Nr. 5-1/86 nurodyta, kad tyrimui pateiktuose E. K. - M. IĮ Priskaitymo - išskaitymo žiniaraščiuose už 2009 m. kovo - gegužės mėn. ir 2010 m. sausio - 2015 m. gegužės mėn. nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2009 m. kovo mėn. iki 2009 m. gegužės mėn. ir nuo 2010 m. sausio iki 2015 m. gegužės mėn. Įmonės vyr. buhalterei G. K. buvo priskaičiuota 160 706,34 Lt (46 543,77 Eur) darbo užmokesčio suma ir išmokėtina 122 146,05 Lt (35 375,94 Eur) darbo užmokesčio suma. Išanalizavus tyrimui pateiktus tiriamuoju laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2015-05-29 E. K. - M. IĮ išrašytus kasos išlaidų orderius, Darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. - 2015 m. balandžio mėn., E. K. - M. IĮ vardu bankuose atidarytų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2015-05-29 nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu G. K. buvo išmokėta grynaisiais pinigais 51 993,62 Lt (15 058,39 Eur) ir 164 177,68 Lt (47 549,14 Eur) pervesta į G. K. asmenines banko sąskaitas. Tiriamuoju laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2015-05-29 G. K. buvo išmokėta 216 171,30 Lt (51 993,62+164 177,68) suma (mokėjimo paskirtyje nurodant „DU“, „Darbo užmokestis“, „Atostoginiai“, „Kompensacija, atostoginiu“, tačiau nenurodytas laikotarpis, už kurį išmokami pinigai, o Priskaitymo - išskaitymo žiniaraščiuose nurodyta išmokėtina suma 122 146,05 Lt arba 94 025,25 Lt mažiau (216 171,30-122 146,05), negu išmokėta darbo užmokesčio. Kadangi tyrimui nebuvo pateikti Įmonės vadovo įsakymai dėl priedų skyrimo ir kiti su darbo užmokesčio E. K. - M. IĮ darbuotojams apskaičiavimu susiję dokumentai, todėl atlikęs objektų tyrimą specialistas nurodė, kad iš esmės negali nustatyti, ar laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2015-05-29 G. K. Priskaitymo - išskaitymo žiniaraščiuose nurodyta išmokėtina 122 146,05 Lt (35 375,94 Eur) suma apskaičiuota teisingai.