Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-06-19 · Civilinė byla Nr. 2A-1139-431/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-19
Bylos Nr.
2A-1139-431/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-08568-2010-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laima Gerasičkinienė, Antanas Rudzinskas, Jūratė Varanauskaitė
Atsakovas
E. P.
Ieškovas
UAB „Swedbank lizingas“
Kategorijos
  • 2.1.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1139-431/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-08568-2010-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.1.7.;
(s)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų E. P. įmonės ir E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams E. P. įmonei ir E. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai 1376,40 Lt nesumokėtų mokėjimų, 495,50 Lt delspinigių, 17387,68 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo, 3349,99 Lt dydžio papildomas išlaidas, 10354,74 Lt palūkanų įmokų po lizingo sutarties nutraukimo, iš viso – 32964,31 Lt bei iš atsakovo E.P. įmonės priteisti ieškovui 6 proc., iš atsakovo E.P. – 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, lygiomis dalimis priteisti ieškovui visas bylinėjimosi išlaidas – 989 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, kad 2007 06 01 ieškovas ir E.P. įmonė sudarė lizingo sutartį Nr.LT053674, pagal kurią Lizingo bendrovė įsipareigojo iš kliento nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyje nurodytą turtą- naują automobilį Mitsubishi Pajero ir perduoti įnaudoti ir valdyti klientui (atsakovui) su sąlyga, kad jis sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Lizingo bendrovė savo įsipareigojimus vykdė tinkamai: įgijo lizingo sutarties objektu buvusį turtą ir jį perdavė valdyti atsakovui. Atsakovas E.P. įmonė įsipareigojo mokėti ieškovui sutartines įmokas pagal nurodytos lizingo sutarties įmokų (mokėjimų) grafiką, tačiau atsakovas vėluodavo mokėti įmokas, dėl ko susidarė įsiskolinimas. 2007 06 01 ieškovas ir atsakovė E.P. sudarė laidavimo sutartį Nr.LT053674/L, pagal kurią laiduotoja įsipareigojo įvykdyti E.P. įmonės neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartį. Atsakovas E.P. įmonė įsipareigojo mokėti ieškovui sutartines įmokas pagal lizingo sutarties įmokų grafiką, tačiau savo įsipareigojimus pažeidė, nemokėjo įmokų pagal lizingo sutartį, dėl ko susidarė įsiskolinimas. Ieškovas 2008 10 06 išsiuntė atsakovui pretenziją, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą per 14d. nuo pretenzijos datos. Atsakovui neįvykdžius ieškovo reikalavimo sumokėti skolą, ieškovas 2008 12 10 pranešimu vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir grąžinti sutarties pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Atsakovas įsiskolinimo nepadengė, turtą grąžino 2009 01 13. Ieškovas 2009 01 15 pranešimu Nr.100 pareikalavo laiduotojos iki 2009 02 04 įvykdyti kliento neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal lizingo sutartį, tačiau laiduotoja to nepadarė. Atsakovas E.P. įmonė turtą ieškovui grąžino, tačiau liko nepadengtas susidaręs įsiskolinimas pagal lizingo sutartį 1871,90 Lt (1376,40 Lt nesumokėtų mokėjimų, 495,50 Lt delspinigių) , be to ieškovas prašo priteisti iš atsakovų palūkanų įmokas už visą pagal įmokų grafiką likusį laikotarpį nuo lizingo sutarties nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos – 10354,74 Lt. Ieškovo atstovė nurodo, kad automobilis Mitsubishi Pajero, buvęs lizingo sutarties dalyku, buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, todėl lizingo bendrovė turi teisę reikalauti padengti nuostolį iš turto pardavimo (turto neišpirktos vertės ir turto pardavimo kainos skirtumą), kuris sudaro 17387,68 Lt, Be to, vadovaujantis lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.3p., numatančiu kliento pareigą atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius, ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 3349,99 Lt dydžio patirtas papildomas išlaidas (komisinis mokestis automobilį pardavusiam BRC).

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. vasario 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino.

Teismas priteisė iš atsakovų E.P. įmonės ir E. P. solidariai UAB „Swedbank lizingas“ 1376,40 Lt nesumokėtų mokėjimų, 495,50 Lt delspinigių, 17387,68 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo, 3349,99 Lt dydžio papildomų išlaidų ir 10354,74 Lt palūkanų įmokų po lizingo sutarties nutraukimo, iš viso – 32964,31 Lt. Teismas taip pat priteisė iš E.P. įmonės 6 proc. dydžio metinių palūkanų „Swedbank lizingas“ naudai nuo 32964,31 Lt sumos, pradedant nuo 2010 08 24 ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš E. P. 5 proc. dydžio metinių palūkanų „Swedbank lizingas“, UAB naudai nuo 32964,31 Lt sumos, pradedant nuo 2010 08 24 ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas konstatavo, jog ieškovas pagrįstai ir teisėtai reikalauja priteisti iš atsakovų solidariai 1871,90 Lt nesumokėtų mokėjimų (tame tarpe 495,50Lt delspinigių, kurie yra pagrįsti ir pagrindo juos mažinti nėra, nes juridiniai asmenys jų dydį nustatė sutartimi), 10354,74 Lt palūkanų įmokų už visą pagal įmokų grafiką likusį laikotarpį nuo lizingo sutarties nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas pardavė automobilį Mitsubishi Pajero tretiesiems asmenims per UAB „Baltijos realizavimo centras“ už 55371,90 Lt kainą, be PVM, kai jo likutinė vertė be PVM sudarė 72759,58 Lt, ieškovas patyrė 17387,68 Lt nuostolį. Be to, 3349,99 Lt buvo sumokėti UAB „Baltijos realizavimo centras“ kaip atlygis už automobilio pardavimą, todėl 2010 05 11 ir 2010 06 18 ieškovas išsiuntė atsakovams reikalavimus apmokėti nuostolius, realizavus turtą. Viso skola (palūkanos, mokėjimai, delspinigiai ir nuotoliai bei papildomos išlaidos ) sudaro 32964,31 Lt. Teismo teigimu, ši suma yra pagrįstai reikalaujama priteisti iš atsakovų solidariai, kadangi dėl netinkamos lizingo sutarties ir laidavimo sutarties vykdymo ieškovas patyrė nuostolių, negavo įmokų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovas nėra įmonė, kurios verslas- automobilių prekyba, lizingo bendrovės paskirtis – finansinė nuoma, todėl siekdamas atgauti lėšas, ieškovas, priėmęs automobilį Mitsubishi Pajero iš atsakovo E.P. įmonės, pardavinėjo šį automobilį per UAB „Baltijos realizavimo centras“ nuo 2009 sausio mėn. iki 2009 rugsėjo mėn., jo kaina nuolat kito. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad įmonė BRC nurodo, kad automobilio Mitsubishi Pajero rida 2009 01 13 sudarė 119302 km, atsakovas E.P. įmonė gi pateikė Mitsubishi Pajero vertinimo ataskaitą, atliktą 2010 11 26, kurioje nurodyta mažesnė automobilio rida, be to automobilis nebuvo apžiūrėtas ir ataskaitoje nurodyta, kad jo rinkos vertė 2009 01 13 sudaro 96200 Lt , automobilis buvo parduotas ne 2009 01 13, bet 2009 rugsėjo mėn. Teismas laikė, jog ieškovas pagrįstai ir teisėtai reikalauja priteisti iš atsakovų solidariai 32964,31 Lt skolą.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai E.P. įmonė ir E.P. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-02-09 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ieškovo patirtų nuostolių dydį. Teigia, kad 2009-01-13 E.P. įmonė ieškovu grąžino automobilį Mitsubishi Pajero. Automobilis buvo grąžintas idealaus stovio, 2009-01-13 turto priėmimo akte nėra jokių žymų, kad perduodamas automobilis būtų su kokias nors defektais. Grąžinamo automobilio rinkos vertė grąžinimo metu, t.y. 2009-01-03 buvo apie 98 000 Lt. Teigia, kad apeliantai teismui pateikė automobilio vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad šio automobilio rinkos kaina 2009-01-13 buvo 96 200 Lt. Tačiau teismas išvadą dėl ieškovo patirtų nuostolių grindė tuo, kad 2009-09-28 automobilis buvo parduotas tik už 55 371,90 Lt kainą, t.y. mažesnę nei automobilio neišpirkta vertė. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pagal paties ieškovo pateiktus įrodymus atsakovas grąžino ieškovui automobilį, kurio rinkos vertė jo grąžinimo dieną buvo 90 000 Lt, t.y. grąžino turtą, kurio rinkos vertė gerokai viršijo šio turto likutinę neišpirktą vertę. Tai įrodo, kad ieškovas nepatyrė jokių nuostolių. Apeliantai taip pat pastebi, kad būtent apie grąžintos ieškovui transporto rinkos kainos ir neišpirkto turto vertės skirtumą yra nurodoma ir lizingo sutarties 11.2.2 p. Be to, apeliantai teismui pateikė įrodymus, kad ieškovo atstovas UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2010 m. spalio mėnesį pardavinėja tokios pačios markės transporto priemonę net už 79 900 Lt, jau pritaikęs 5000 Lt nuolaidą. Taigi praėjus net visiems metams po to, kai ieškovas 2009-09-28 pardavė Mitsubishi Pajero už 55 371,90 Lt kainą, tokio paties automobilio jau 2010 m. spalio mėn. pardavimo kaina yra daug didesnė už tą, kuria ieškovas pardavė Mitsubishi Pajero dar 2009-09-28. Tačiau šių įrodymų teismas nevertino;pirmosios instancijos teismas nesprendė priežastinio ryšio tarp E.P. įmonės padarytos lizingo sutarties pažeidimo ir jo nustatytos ieškovo patirtos žalos. Teigia, kad sudarytos Lizingo sutarties 11.2.2 p. yra kalbama apie kompensavimą grąžinto turto rinkos vertės bei neišpirktos turto vertės, o ne apie skirtumą kainos, kuria ieškovas kada tai parduos grąžintą turtą, ir to turto neišpirktos vertės su PVM skirtumą. Apeliantai negali atsakyti už ieškovo ar jo atstovų veiksmus, kurie lėmė, kad automobilis, kuris dar 2009-01-13 buvo priimtas idealaus stovio ir kurio rinkos vertė tuo metu buvo 96 200 Lt, tik 2009-09-28 ieškovo buvo realizuotas už 55 371,90 Lt kainą. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai skirtumą skaičiavo nuo transporto priemonės pardavimo 2009-09-28 kainos ir šio transporto priemonės neišpirktos vertės ir tai vertino kaip ieškovo patirtus nuostolius. Teismas turėjo nustatyti kokia buvo E.P. įmonės grąžinto automobilio rinkos kaina jo grąžinimo ieškovui dieną ir remdamasis šiuo dydžiu bei neišpirkto turto verte spręsti, ar ieškovas patyrė kokį nors nuostolį. Tuo tarpu teismas suabsoliutino ieškovo gautą kainą už automobilį jį pardavus praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo tada, kai E.P. įmonė grąžino automobilį ieškovui ir remdamasis šiuo dydžiu skaičiavo ieškovo patirtus nuostolius. Apeliantų teigimu, dėl ieškovo veiksmų, kad grąžintas automobilis tiek daug laiko nebuvo parduotas, atsakovų kaltės nėra, todėl nėra priežastinio ryšio tarp E.P. įmonės padaryto lizingo sutarties pažeidimo ir teismo priteistų ieškovui iš atsakovų piniginių sumų. Be to, nėra jokio priežastinio ryšio ir tarp teismo priteistų ieškovui 3 349,99 Lt papildomų išlaidų ir E.P. įmonės atlikto lizingo sutarties pažeidimo. Teigia, kad pagal byloje surinktus įrodymus grąžinto automobilio rinkos vertė grąžinimo dieną buvo daug didesnė už šio automobilio neišpirktą vertę, teismas neturėjo pagrindo iš atsakovų priteisti ir 1 379,40 Lt nesumokėtų mokėjimų, 495,50 Lt delspinigių, 10 354,74 Lt palūkanų po lizingo sutarties nutraukimo, 3 349,99 Lt papildomų išlaidų, nes šias sumas kompensavo ieškovo grąžinto turto automobilio rinkos vertės ir neišpirktos šios transporto priemonės vertės skirtumas. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė procesinės palūkanas tiek E.P. įmonės, tiek ir iš E.P. jas sudvigubindamas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-02-09 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad nuostolį iš turto pardavimo pagrindžia pateikta nauja lizingo sutartis ir pažyma dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo. Pažymoje pateikti detalizuoti duomenys apie turto neišpirktą vertę, turto pardavimo kainą ir konkretų nuostolį, gautą pardavus tą turtą tretiesiems asmenims. Vadovaujantis lizingo sutarties 11.3 p., lizingo bendrovė turi teisę reikalauti padengti visus nuostolius, bei jos patirtas papildomas išlaidas. Ieškovo patirtas papildomas išlaidas pagrindžia pateikta PVM sąskaita – faktūra.

Nurodo, jog tai, kad teismas nutartyje neaptarė kiekvienos civilinės atsakomybės sąlygos atskirai, nereiškia, jog nebuvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos atskirai. Ieškovas taip pat pažymi, kad remiantis CK 6.63 str. 2 d., 6.251 str., apskaičiuojant nuostolių dydį turi būti remiamasi realia turto pardavimo kaina. Reali turto pardavimo kaina priklauso nuo to kiek atsiras, ar gali atsirasti realių konkretaus turto vieneto pirkėjų ir tikroji turto rinkos kaina gali būti nustatyta tik sudarius pirkimo – pardavimo sandorį. Taigi realūs ieškovo nuostoliai paaiškėja tik atsiradus atsiimto turto pirkėjui ir sudarius turto pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovas pabrėžia, jog įmonės atsiimtas turtas buvo parduotas už tuometinę rinkos kainą. Be to, nors automobilis ir neturėjo defektų, tačiau grąžinto automobilio rida buvo 119 302 km, kas lemia jo kainą. Ieškovas įrodė, kad negalima vadovauti atsakovų pateikta turto vertinimo ataskaita, kadangi turto vertinimas buvo atliktas net neapžiūrėjus automobilio. Turto vertinimo ataskaitoje nurodyta automobilio rida neatitinka automobilio grąžinimo dieną užfiksuotos automobilio ridos. Be to, vertinimas buvo atliktas vadovaujantis tais pačiais skelbimais, kuriuose nurodytos kainos neatitinka realių turto pardavimo kainų. Taigi teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuostolį iš turto pardavimo.

Ieškovas pastebi, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ pateikta preliminari išvada dėl transporto priemonės vertės nėra turto vertinimas, atitinkantis LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytus reikalavimus. Ieškovas atsiėmęs turtą pradžioje bandė jį parduoti ne už greito pardavimo kainą, o už 95 000 Lt. Vėliau kaina buvo mažinama, tačiau automobilio niekas nepirko, todėl 2009 m. rugsėjo mėn. buvo persvarstyta kaina ir turtas buvo parduodamas už 67 000 Lt. Taigi ieškovas ėmėsi visų veiksmų, kad turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą.

Apeliantės neteisėti veiksmai pasireiškė neįvykdžius lizingo sutartyje nustatytos pareigos vykdyti prievolę pagal prisiimtus įsipareigojimus, lizingo bendrovė patyrė nuostolius dėl to, kad lizingo gavėjas ir laiduotojas neįvykdė prievolės, todėl priežastinis ryšys yra akivaizdus, skolininko kaltė preziumuojama, žala pagrįsta pateiktais įrodymais, todėl teisėtai ir pagrįstai buvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl procesinių palūkanų nurodo, jog atsižvelgiant į tai, jog ir skolininkas, ir laiduotojas neįvykdė savo prievolių geruoju, teismas pagrįstai priteisė procesines palūkanas ir iš E.Paulauskienės įmonės ir iš E. P.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Tarp šalių buvo susiklostę finansinio lizingo (finansinės nuomos) teisiniai santykiai. Savo prigimtimi lizingo sutartis yra nuomos sutartis, pagal kurią lizingo davėjas suteikia lizingo gavėjui daiktą (lizingo dalyką) valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise (CK 6.567 str. 1 d.).

Lizingo teisiniai santykiai apima du savarankiškus sandorius – lizingo sutartį, kuria lizingo davėjas įsipareigoja daiktą nupirkti bei perduoti jį naudoti lizingo gavėjui už užmokestį (nuomos teisiniai santykiai), ir pirkimo – pardavimo sutartį, kuria lizingo davėjas nuperka iš pardavėjo lizingo gavėjui perduodamą daiktą (pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai). Jei finansinio lizingo sutartis yra vykdoma tinkamai, finansinio lizingo sutarties dalykas pereina lizingo gavėjo nuosavybėn sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą. Tačiau jei lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.).

Tarp šalių sudarytos finansinio lizingo (finansinės nuomos) sutartys buvo nutrauktos dėl to, kad E.P. įmonė iš esmės pažeidė sutartį. Dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra.

Atsakovui nutraukus finansinio lizingo sutartis, pagal šalių pasirašytos sutarties 11.2.3. punktus, bei pagal CK 6.574 straipsnį, ieškovui atsirado pareiga ne tik sumokėti visus mokėjimus, bet ir grąžinti turtą (automobilį).

Apeliantai kelia ieškovo nuostolių atsiradimo momento klausimą ir įrodinėja, kad ieškovo patirta žala turi būti apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias lizingo sutarčių nutraukimo ir turto grąžinimo dieną. Nurodė, kad turtas buvo grąžintas „Swedbank lizingas", UAB idealaus stovio, jo rinkos vertė grąžinimo metu buvo didesnė už jo neišpirktą vertę ir tas skirtumas kompensavo visas nepadengtas sumas pagal lizingo sutartį, todėl „Swedbank lizingas", UAB turėjo turtą parduoti žymiai brangiau ir taip pasidengti visas reikalaujamas priteisti sumas.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė įrodymus, turėjusius įtakos automobilio pardavimo kainai. Nors automobilis ir neturėjo kažkokių aiškiai matomų defektų, tačiau gražinto automobilio rida buvo 119 302 km. Normalia rida laikoma iki 30 000 km per metus, o šis automobilis per metus nuvažiavo dvigubai daugiau, t.y. apie 60 000 km. Toks automobilis jau yra mažiau patrauklus, nei kitas su normalia rida ir dėl to jo kaina mažėja. Ieškovas taip pat įrodė, jog negalima vadovautis atsakovų pateiktų skelbimų kainomis. Visų pirma, transporto priemonių kainos nurodytos skelbimuose ženkliai skiriasi nuo kainų, už kurias tas turtas realiai yra parduodamas. Tą patvirtino ir pačių atsakovų pateikti skelbimai (buvo nustatyta, jog per trumpą laiko tarpą transporto priemonių kainos skelbimuose nuleidžiamos net 10 000 Lt). Antra, automobilio kainą lemia daug veiksnių ir negalima lyginti tų automobilių kainų, kurių skiriasi ir komplektacija, ir rida. Be to, negalima lyginti 2010 m. spalio mėnesį skelbimuose nurodytų kainų su kainomis buvusiomis 2009 m. rugsėjo mėnesį, t.y. turto pardavimo metu. Ieškovas taip pat įrodė, jog negalima vadovautis ir atsakovų pateikta turto vertinimo ataskaita. Visų pirma, turto vertinimas buvo atliktas net neapžiūrėjus paties turto. Esminę reikšmę, nustatant turto vertę, turi paties turto savybės jo apžiūros metu ir negalima nustatyti konkretaus automobilio rinkos vertės jo neapžiūrėjus, kadangi gali būti vertinami visiškai netikslūs duomenys. Byloje pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta automobilio rida neatitinka automobilio gražinimo dieną užfiksuotos automobilio ridos, o, kaip jau minėta, rida taip pat yra turto kainą lemiantis rodiklis. Be to, vertinimas atliktas vadovaujantis tais pačiais skelbimais interneto tinklalapyje www.autoplius.lt, kuriuose nurodytos kainos neatitinka realių turto pardavimo kainų (turto vertintojas vertinimą atliko remdamasis keturiais skelbimais). Todėl turto vertinimo ataskaita negalėjo būti laikoma tinkamu įrodymu. Antra, turto rinkos kaina buvo nustatyta 2009 m. sausio mėnesiui, t.y. turto atsiėmimo datai, o ne 2009 m. rugsėjo mėnesiui, t.y. turto pardavimo datai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, jog lizingo bendrovė pateikė pakankamai įrodymų patvirtinančių nuostolį iš turto pardavimo, o atsakovai tinkamų įrodymų kurie leistų teigti, jog turtas parduotas ne rinkos kaina nepateikė (LR CPK 178 str.), apeliantai turto realizavimo sutarčių neginčijo, todėl jos yra galiojančios ir vertintinos kaip teisėtai sudarytos ir atitinkančios šalių valią.

Įstatymas nustato, kad jei lizingo davėjas nutraukia lizingo sutartį, tai tuomet jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Teisminėje praktikoje yra suformuota taisyklė, kad patirta žala yra apskaičiuojama pagal turto vertę, buvusią jo pardavimo momentu, t.y. iš turto realizacinės vertės atimama turto likutinė vertė ir tokiu būdu nustatoma nuostolių suma (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-879/2009). kad tikruosius nuostolius parodo tik rinkos sąlygomis atliktas turto perleidimo sandoris, kurio sumą reikėtų atimti iš neišmokėtos lizingo sutarties sumos (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus civilinė byla Nr. 2-462-1/2010). Lizingo sutartyje, t.y. 11.2.2. punkte, yra numatyta, kad nutraukus lizingo sutartį, lizingo bendrovė turi teisę pareikalauti kompensuoti turto rinkos vertės ir neišpirktos vertės su PVM skirtumą. Tačiau lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2. punktas numato, jog klientui iš esmės pažeidus lizingo sutartį, lizingo bendrovė turi teisę savo pasirinkimu spręsti kokiu būdu apginti savo pažeistas teises. Šiuo atveju nuostolio iš turto pardavimo „Swedbank lizingas", UAB reikalauja remdamasi ne lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.2. punktu, o 11.2.3. punktu, numatančiu, jog klientui iš esmės pažeidus lizingo sutartį, lizingo bendrovė turi teisę „nutraukti sutarti pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo bendrovei turtą, bei tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėti kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (LR CK 6.574 str.). Nėra pagrindo nesutikti su ieškovo argumentu, kad lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2.2. punktu būtų pasinaudota tuo atveju, jei būtų akivaizdu, jog greitai nepavyks turto parduoti, o vėliau gali nebebūti iš ko išsiieškoti patirtus nuostolius (pvz. nepavyktų turto parduoti iki sprendimo dėl bankrutuojančios įmonės pabaigos ar pan.). Tačiau tokiu atveju, apskaičiuojant patirtus nuostolius (turto neišpirktos vertės ir rinkos vertės skirtumą), taip pat turėtų būti imama ne turto rinkos vertė turto atsiėmimo dienai, o nuostolių apskaičiavimo metu esanti turto rinkos vertė, t.y. turto rinkos vertė laiko atžvilgiu artimesnė turto pardavimo dienai, kadangi realūs patirti nuostoliai paaiškėja tik sudarius turto pirkimo - pardavimo sandorį, o nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. LR CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Nevisiškas žalos atlyginimas pažeistų aptariamą principą nes civilinė atsakomybė nevisiškai atliktų kompensavimo funkciją. Nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius (LR CK 6.63 str. 2 d.). Tai yra tęstinė pareiga ir atlyginami turi būti ne tik tie nuostoliai, kurie buvo aiškūs prievolės pažeidimo momentu, bet ir visi vėliau paaiškėję nuostoliai. Vadovaujantis LR CK 6.574 straipsniu bei lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2.3. punktu, „Swedbank lizingas", UAB turi teisę reikalauti iš E. P. įmonės atlyginti tokio dydžio nuostolius, kurie lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, t.y. „Swedbank lizingas", UAB turi teisę reikalauti atlyginti pardavus iš kliento atsiimtą turtą patirtus nuostolius. Pagal sutarčių esmę ir šalių jose suformuluotus tikslus aišku, kad turto perdavimas lizingo bendrovei, nesumokant tų mokėjimų, kurie buvo sutartyje numatyti, nepasiekia tikslų, kurių šalys siekė. Todėl neteisinga būtų vertinti, kad turto perdavimu lizingo davėjui sutartis yra įvykdyta ir pasibaigusi net tuo atveju, jeigu perduodamo turto vertė perdavimo momentu viršija esamos skolos ir negautų pagal lizingo sutartį pajamų (pelno) sumą, nes sutarties pasibaigimas turėtų būti vertinamas pagal lizingo bendrovės gautas lėšas tą turtą realizavus. Kreditorius pagrįstai skaičiuoja patirtus nuostolius, kylančius iš turto pardavimo kitiems asmenims po jo grąžinimo lizingo davėjui dėl skolininko netinkamo prievolės vykdymo, žalos atsiradimo momentu laikant lėšų už parduotą turtą gavimo momentą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog nuostoliai turi būti nustatyti sutarčių nutraukimo ar turto grąžinimo momentui.

Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, spręsdamas dėl „Swedbank lizingas", UAB patirtų nuostolių iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų, netinkamai taikė sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Šie apeliantų argumentai yra nepagrįsti. Neteisėti veiksmai - civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius lizingo sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) (LR CK 6.246 str.), t.y. šiuo atveju E. P. įmonė nevykdė savo įsipareigojimų pagal lizingo sutartį - nemokėjo sutartinių įmokų dėl ko susidarė įsiskolinimas ir lizingo bendrovė buvo priversta nutraukti sutartį. Priežastinis ryšys - lizingo bendrovė patyrė nuostolius dėl to, jog E. P. įmonė nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų t.y. nuostoliai yra lizingo gavėjo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatas (LR CK 6.247 str.). Kadangi E. P. įmonė nevykdė sutartinių įsipareigojimų, lizingo bendrovė nutraukė lizingo sutartis ir įgijo teisę reikalauti grąžinti jai nuosavybės teise priklausantį turtą bei reikalauti atlyginti tokio dydžio nuostolius, kad jie grąžintų lizingo bendrovę į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu E. P. įmonė būtų tinkamai vykdžiusi savo įsipareigojimus. Tuo atveju, jeigu E. P. įmonė pagal lizingo sutartis prisiimtus įsipareigojimus būtų vykdžiusi tinkamai, lizingo bendrovė nebūtų nutraukusi lizingo sutarčių nebūtų atsiėmusi turto ir reikalavusi atitinkamų sumų.

Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.3 punkte nurodyta, jog „(...) Klientas įsipareigoja atlyginti Lizingo bendrovės patirtus nuostolius.". Padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai (LR CK 6.251 str. 1 d.). Vadovaujantis šiomis nuostatomis, lizingo bendrovė turi teisę reikalauti padengti ir visas jos patirtas papildomas išlaidas, susijusias su turto atsiėmimu, pardavimu ir pan. Lizingo bendrovė nesiverčia turto pardavimu, todėl tais atvejais, kai po sutarčių nutraukimo turtas yra atsiimamas, lizingo bendrovė dėl turto pardavimo kreipiasi į įmones, užsiimančias šia veikla ir už suteiktas paslaugas jiems yra sumokamas atlyginimas, t.y. komisinis mokestis. Papildomos išlaidos yra tame pačiame priežastiniame ryšyje, kaip ir atsiradusi žala dėl prievolės nevykdymo.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nesumokėtų mokėjimų, delspinigių, nuostolio, papildomų išlaidų ir priskaičiuotų palūkanų po lizingo sutarties nutraukimo, iš viso 32 964,31 Lt, priteisimo, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismas vertina pagrįstais apeliantų skunde nurodytus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai priteisė procesines palūkanas atskirai iš kiekvieno solidaraus skolininko. 2007 06 01 ieškovas ir atsakovė E.P. sudarė laidavimo sutartį Nr.LT053674/L, pagal kurią laiduotoja įsipareigojo įvykdyti E.P. įmonės neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartį, atsakydama lizingo bendrovei kaip solidariąją prievolę turinti bendraskolė, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip ir lizingo gavėjas. Pagal CK 6.37 str. 2 d. iš skolininko priteisiamos įstatymų nustatyto dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnis nustato, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos. Įvertinant, kad laiduotoja įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti už lizingo gavėjo (privataus juridinio asmens) prievolės tinkamą įvykdymą, už priteistą sumą turėtų būti taikomos įstatyme numatytos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, kurios, vykdant teismo sprendimą, turėtų būti sumokamos už priteistą sumą vieno iš solidarių skolininkų. Kadangi palūkanos yra mokamos už priteistą sumą ir laikomos minimaliu nuostolių dėl nevykdomo teismo sprendimo atlyginimu, tai nėra teisinio pagrindo įstatyme numatytas palūkanas priteisti du kartus, t.y. ir iš pagrindinio skolininko, ir iš laiduotojo, nes tai neatitinka nei palūkanų paskirties, nei solidariosios atsakomybės turinio. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą dalyje, kuria nuspręsta priteisti iš E.P. įmonės 6 proc. dydžio metinių palūkanų „Swedbank lizingas“ naudai nuo 32964,31 Lt sumos, pradedant nuo 2010 08 24 ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš E. P. 5 proc. dydžio metinių palūkanų „Swedbank lizingas“, UAB naudai nuo 32964,31 Lt sumos, pradedant nuo 2010 08 24 ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti ir priimti naują sprendimą - iš atsakovų E.P. įmonės ir E. P. solidariai priteisti 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 32964,31 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 08 24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo UAB „Swedbank lizingas“ naudai.

Kitose dalyse Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėAntanas RudzinskasJūratė Varanauskaitė