- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-07
- Bylos Nr.
- e2A-227-1059/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19099-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ignas Totilas
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- Č. F. T.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Č. F. T. (C. F. T.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas Č. F. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, nuosavybės teisių atkūrimo tikslu prašydamas: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo ((duomenys neskelbtini)) Z. T. (Z. T.) nuosavybės teise valdė ¼ dalį pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie yra: daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.
2. Pareiškime nurodė, jog jis yra (duomenys neskelbtini) mirusiojo J. T. (J. T.) brolis. Pareiškėjas pažymėjo, jog prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Lietuvos Respublikos piliečio pasą bei giminystės ryšius su buvusiais turto savininkais patvirtinančius dokumentus pretendentas J. T. nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms, taip pat ir Vilniaus miesto savivaldybei, pateikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais. Taip pat Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu J. T. pateikė ir kitų T. giminės nuosavybės teise valdytų nekilnojamojo turto objektų nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, tačiau apie pareiškėjo senolės J. T. turėtą ir jos vaikų paveldėtą turtą adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), pretendentui J. T. nebuvo žinoma iki minėto kontakto su Jėzuitų ordino atstovais, o šio turto priklausymą T. giminei patvirtino Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – ir LCVA) pažyma J. T. atstovų gauta tik 2018 m. spalio 15 d. Taigi, dėl objektyvių ir svarbių aplinkybių Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytas terminas pateikti nuosavybės teises į pastatus patvirtinančius dokumentus yra praleistas, tačiau pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
3. Nustačius, kad J. T. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė pastatus, pareiškėjui atsirastų subjektinė teisė siekti nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo J. T. vardu pagal jo pateiktą prašymą pagal Atkūrimo įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Aplinkybė, jog Z. T. paveldėjo ir priėmė J. T. palikimą, jau yra patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-88/06, taigi, Z. T. priėmė visą J. T. jam tenkančią palikimo dalį. Anot pareiškėjo, byloje esančių įrodymų visetas patvirtino tiek faktą, kad J. T. iki savo mirties nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), tiek faktą, kad po jos mirties ¼ dalį šio turto paveldėjo ir iki 1940 m. nuosavybės teise valdė J. T. ir pareiškėjo tėvas Z. T..
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir suinteresuotas asmuo, ir administracija) atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą spręsti teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus ir faktines aplinkybes. Nurodė, kad nors pareiškėjas pareiškime prisistatė kaip J. T. teisių perėmėjas, paveldėjęs J. T. turtą ir teises Lietuvoje pagal įstatymą, pareiškėjas, kaip J. T. teisių perėmėjas pagal įstatymą, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, nepatenka į piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą sąrašą, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė atkurti nuosavybės teises mirusiojo vardu ir perduoti įpėdiniui netaikytina, nes J. T. nustatytu laiku nebuvo padavęs prašymo atkurti nuosavybės teises į pastatus.
5. Be to, J. T. pareiškimuose, teiktuose teismui, nebuvo nurodoma, kad J. T. būtų turėjęs brolį Č. F. T. (pareiškėją), byloje nebuvo pateikiami jokie tokį giminystės ryšį bei pareiškėjo ištrėmimo faktą kartu su J. T. įrodantys pirminiai dokumentai, o pateikiami liudijimai nėra pakankami patikrinti, ar notarei buvo pateikta teisinga ir išsami informacija apie giminystės ryšius.
6. Dėl aplinkybių, kuriomis buvo sužinota apie pastatus, kaip galimai nuosavybės teise valdytus J. T. senelės, suinteresuotas asmuo teigė, jog šios aplinkybės nebuvo išsamiau pagrindžiamos, nors jos yra reikšmingos, be kita ko, sprendžiant ir dėl termino praleidimo priežasčių (ne)pripažinimo svarbiomis.
7. Dėl termino praleidimo priežasčių (ne)pripažinimo svarbiomis suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas byloje nepateikė dokumentų, patvirtinančių J. T. realią sveikatos būklę, jo sąmoningumą nurodytu metu. Teigė, kad J. T. atstovai turėjo realią galimybę, o kartu ir pareigą, pateikti teismui pareiškimą vos tik gavę informaciją iš administracijos (2020 m. kovo 4 d.). Manė, kad byloje esančių įrodymų nepakanka patvirtinti, kad egzistavo objektyvios, nuo pretendento valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jam realizuoti savo teises nedelsiant po to, kai buvo gautas administracijos atsakymas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimu tenkino pareiškimą – atnaujino pareiškėjui Č. F. T. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Nuosavybės teisių atkūrimo tikslu teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo ((duomenys neskelbtini)) Z. T. (Z. T.) nuosavybės teise valdė ¼ dalį pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie yra: daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. T. sistemingai ir nuosekliai Lietuvos Respublikos archyvuose ieškojo įrodymų, juos gavęs kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kad paneigė galimas prielaidas, kad J. T. buvo aplaidus ir nerūpestingas, siekdamas nuosavybės teisių atkūrimo.
10. Vertindamas pretendento J. T. veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese, teismas konstatavo, kad jis visą laiką siekė viso T. giminės turto, į kurį galėtų pretenduoti, nuosavybės teisių atkūrimo. Ši valia išreikšta jau pirminiame 1992 m. sausio 31 d. laiške Lietuvos aukščiausiems vadovams, kurį vėliau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu pripažino prašymu dėl viso T. giminės turto, į kurį galėtų pretenduoti J. T., atkūrimo, todėl nesutiko su suinteresuoto asmens argumentais, jog tokio pobūdžio prašymas Atkūrimo įstatymo nuostatų kontekste laikytinas abstrakčiu.
11. Teismas sprendė, kad informacija apie senelės ir tėvo valdytą turtą nėra lengvai prieinama ir tikėtina, kad pareiškėjas jos nežinojo ar žinojo ne visą. Tai, kad pareiškėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo procesų Lietuvoje pradžios nuosekliai ir intensyviai siekė, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į kitą T. giminės turtą, bei tai, kad gavęs informaciją apie ginčo turtą, jis nedelsiant kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, leido daryti išvadą, kad Atkūrimo įstatymo nustatytas terminas praleistas ne dėl aplaidumo, o dėl svarbių priežasčių.
12. Sprendė, kad faktą, jog J. T. turėjo brolį Č. F. T., t. y. pareiškėją, patvirtino pateikti Trakų rajono 2-ojo notaro biuro notarės 2023 m. vasario 28 d. liudijimas ir 2023 m. kovo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimas. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad kiti galimi įpėdiniai atsisakė nuo J. T. palikimo, nesant byloje jokių įrodymų apie tokių įpėdinių realų buvimą, taip pat nepaisant kitų suinteresuoto asmens nurodytų nesutapimų (netikslumų), nesudarė pakankamo pagrindo abejoti šios bylos pareiškėjo reikalavimo teisėmis. Teismas sprendė, jog pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai sudarė pakankamą pagrindą nustatyti jo giminystės ryšį su pradiniu pretendentu J. T..
13. Spręsdamas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas nurodė, kad esant pakankamiems išlikusiems archyviniams dokumentams dėl turto priklausomybės J. T., aplinkybė, kas buvo tikrieji turto savininkai jo nacionalizavimo metu, paveldėję turtą po J. T. mirties, galėjo būti patvirtinta tik nustatant teisme juridinę reikšmę turintį faktą. Konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visetas – LCVA 2018 m. spalio 15 d. pažyma Nr. R4-3000, aplinkybė, kad dalies J. T. turto paveldėjimo faktas jau yra nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-88/06, patvirtina aplinkybę, kad J. T. iki savo mirties nuosavybės teise valdė 5 gyvenamuosius statinius (pastatus), adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu turi adresus (duomenys neskelbtini)), o vadovaujantis Sąvado 1127 straipsniu, 1128 straipsniu, visi keturi senelės J. T. vaikai turėjo teisę paveldėti ir paveldėjo po ¼ dalį po J. T. likusio turto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.
14.1. Pasak suinteresuoto asmens, pirmosios instancijos teismas visapusiškai neįsigilino į aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis, visumą ir tam tikrų šiuo aspektu reikšmingų aplinkybių neištyrė ir neįvertino ar jas vertino netinkamai, neišsamiai, nukrypo nuo minėtos teismų praktikos, taip pat nepašalino kilusių prieštaravimų, priėmė tendencingą sprendimą, iš esmės pažodžiui nukopijavo sprendimo, priimto kitoje byloje motyvus (nors šioje byloje aplinkybės nėra identiškos ir tam tikrais aspektais skiriasi), bei galiausiai padarė klaidingas išvadas dėl termino atnaujinimo.
14.2. Mano, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nutylėjo nagrinėjamame kontekste svarbias aplinkybes ir neįvertino to, kad pirmą kartą kreipiantis į teismą, pirminio pareiškėjo pareiškimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-471-987/2020 buvo paliktas nenagrinėtu nustačius, jog nebuvo laikytasi išankstinio neteisminio prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo administracinės tvarkos bei nėra vienos iš pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo sąlygų. Tuo metu antrą kartą į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2024 m. spalio 1 d. (šioje byloje), nors išankstinio neteisminio prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo administracine tvarka pasinaudojo kreipdamasis į administraciją dar 2020 m. sausio 27 d. prašymu bei jau 2020 m. kovo 4 d. buvo gavęs administracijos atsakymą, kurį turėdamas galėjo nedelsiant pakartotinai kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo ir juridinio fakto nustatymo. Nepaisant to, pareiškimas teismui pakartotinai buvo pateiktas tik po daugiau nei 4 metų ir byloje nėra įrodymų, realiai ir objektyviai pateisinančių tokią ilgą pareiškimo nepateikimo trukmę.
14.3. Teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad viso šio laikotarpio metu egzistavo išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios per įgaliotus atstovus, kurių pagalba buvo nuosekliai naudojamasi, pateikti teismui pareiškimą anksčiau nei 2024 m. spalio 1 d.
14.4. Teigia, kad suinteresuotas asmuo buvo atkreipęs pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad pirma, pareiškėjas byloje nepateikė dokumentų, patvirtinančių realią J. T. sveikatos būklę, jo sąmoningumą nurodytu metu (išrašų iš gydymo įstaigos, kuriuose būtų užfiksuota J. T. sveikatos būklė, jo atvykimo į gydymo įstaigą data, buvimo laikas, liga). Pats faktas, kad J. T. mirė (duomenys neskelbtini) savaime neleidžia daryti pagrįstos išvados apie jo sveikatos būklę ir (ne)sąmoningumą iki jo mirties (juo labiau likus daugiau nei pusantro mėnesio iki mirties). Administracijos atsakymas buvo gautas 2020 m. kovo 4 d., t. y. beveik tuo pačiu metu (apytiksliai savaitės eigoje), kai J. T. atstovai kreipėsi į teismą su 2020 m. vasario 26 d. pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo dėl kitų pastatų, tai yra pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) gatvėje. Tuo atveju, jeigu J. T. būklė iš tikrųjų buvo labai bloga dar prieš gaunant administracijos raštą (kaip nurodoma pareiškime), labiau tikėtina, kad J. T. atstovai jau tada būtų kėlę klausimą dėl profesinės etikos ir nesiryžę teikti tokio pareiškimo teismui. Tačiau tai jiems nesutrukdė pateikti teismui pareiškimo dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje.
14.5. Mano, kad negalima daryti pagrįstos išvados, jog J. T. atstovai nespėjo pateikti pareiškimo anksčiau dėl J. T. sveikatos būklės ar to nesiryžo daryti dėl profesinės etikos. Tokia pozicija nėra nuosekli ir prieštarauja išreikštai pozicijai siekti nuosavybės teisių atkūrimo į visą (duomenys neskelbtini) priklausiusį turtą. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, labiau tikėtina, kad J. T. atstovai neteikė pareiškimo teismui nedelsiant po to, kai buvo gautas administracijos atsakymas, sąmoningai arba galimai dėl neapdairumo ar kitų subjektyvių, tačiau ne objektyvių ir svarbiomis pripažintinų priežasčių. Be to, tuo atveju, jeigu iš tikrųjų buvo poreikis papildomai derinti poziciją dėl pastatų (duomenys neskelbtini), veikdami sąžiningai, protingai, atidžiai, apdairiai ir rūpestingai, juo labiau įvertinę ir garbų kliento amžių, tai turėjo ir galėjo padaryti dar prieš gaudami administracijos atsakymą (galėjo iš anksto sutarti, kaip atstovams veikti vienu ar kitu atveju, įskaitant ir tuo atveju, jeigu Administracijos atsakymas būtų analogiškas atsakymui dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) g., kaip nagrinėjamu atveju ir buvo).
14.6. Pasak apeliantės, nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų nepakanka patvirtinti, kad egzistavo objektyvios, nuo pretendento valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jam realizuoti savo teises nedelsiant po to, kai buvo gautas administracijos atsakymas. Nagrinėjamu atveju pretendentas J. T. būtent tuo tikslu (dėl jo atstovavimo teisme ir kitose institucijose nuosavybės teisių atkūrimo klausimais) buvo pasirašęs įgaliojimą ir jo pagrindu atstovavimo sutartį su profesionaliais teisininkais, tai, manytina, patvirtina aiškią pretendento poziciją ir norą atkurti nuosavybės teises į pastatus, ir ši pozicija (valia) nepriklausė nuo J. T. vėlesnės sveikatos būklės.
14.7. Apeliantės teigimu, analogiškos bylos vedimas, taip pat teismų praktika dėl terminų atnaujinimo išimtinumo, turėjo tik paskatinti pareiškėjo atstovus veikti kuo operatyviau, o ne laukti kitos bylos išnagrinėjimo ir tik tada praėjus dar kuriam laikui teikti pareiškimą šioje byloje. Tuo atveju, jeigu atstovai manė nesant tikslinga nagrinėti bylos dėl pastatų (duomenys neskelbtini) g. tol, kol nebus išnagrinėta byla dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) g., arba dėl jų kliento būklės, o vėliau ir mirties, jie turėjo teisę pasinaudoti bylos sustabdymo institutu, teikdami atitinkamą prašymą dėl bylos sustabdymo bylą nagrinėjančiam teismui, kurio kompetencijoje nuspręsti – yra tam pagrindas ar nėra ir ar galima bylą nagrinėti toliau. Žinant, kad jau yra žymiai praleistas įstatyme nustatytas terminas, apeliantės manymu, nėra logiška dar ilgiau delsti kreiptis į teismą. Dėl to, pareiškėjo argumentai dėl termino praleidimo priežasčių nėra įtikinami ir nesudaro pagrindo laikyti tokias priežastis svarbiomis nagrinėjamos bylos kontekste.
14.8. Suinteresuoto asmens manymu, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Taigi, pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą turėtų būti atmestas, nesant svarbių termino praleidimo priežasčių.
14.9. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nevertino, ar pareiškėjas atitinka visas Atkūrimo įstatyme numatytas sąlygas pretendentams, pretenduojantiems į nuosavybės teisių atkūrimą. Kadangi pareiškėjas yra pirminio pareiškėjo teisių perėmėjas, jis turi atitikti tuos pačius kriterijus kaip ir pirminis pareiškėjas. Vienas iš kriterijų – būti Lietuvos piliečiu. Nurodo, kad asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Pastebi, kad byloje pateiktas pareiškėjo pasas išduotas tik 2022 m., o pirmosios instancijos teismas netikrino, kada pareiškėjas tapo Lietuvos Respublikos piliečiu – iki 2001 m. gruodžio 31 d. ar tik po to, kai nusprendė pretenduoti į pirminio pareiškėjo palikimo priėmimą. Apeliantės manymu, tokios aplinkybės patikrinimas yra teismo prerogatyva, nes tik egzistuojant tokiai aplinkybei gali būti sprendžiamas tokio pobūdžio pareiškimas, kokį pateikė pareiškėjas.
Atsiliepimas
15. Atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.
15.1. Pasak pareiškėjo, J. T. sirgo sunkia liga, nuo kurios komplikacijų ir mirė slaugos ligoninėje. Po jo mirties, įpėdinis brolis negalėjo nedelsiant kreiptis į teismą dėl užsitęsusios paveldėjimo procedūros, nes vis dar neturėjo juridiškai įtvirtinto įpėdinio statuso ir nebuvo juridiškai perėmęs pirminio pareiškėjo J. T. teisių ir pareigų nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus administracinėje procedūroje. Tik gavus liudijimą nedelsiant kreiptis į teismą dėl pastatų valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyto dokumentų pateikimo termino atnaujinimo taip pat nebuvo prasminga – tebevyko analogiška civilinė byla dėl pastatų (duomenys neskelbtini). Iš esmės teismai analizavo situacijos visas faktines aplinkybes, teisinius argumentus ir nebuvo priimto galutinio, jau įsiteisėjusio sprendimo tuo klausimu. Kadangi šių bylų faktai ir aplinkybės yra analogiškos, taigi ir jų vertinimas turėtų sutapti, siekiant išvengti prieštaringos teismų praktikos formavimo savo aplinkybėmis analogiškose bylose, pakartotinis civilinės bylos dėl pastatų iniciavimas galutinai nepasibaigus kitam procesui būtų buvęs priešlaikinis teismų apkrovimas nagrinėjant didelės apimties dokumentų paketą ir galiausiai prieinant tos pačios išvados – bylą būtų buvę būtina stabdyti iki sprendimo kitoje analogiškoje civilinėje byloje įsiteisėjimo.
15.2. Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pareiškėjas nurodo, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į pastatus (duomenys neskelbtini), nustatytu laiku padavusiu pretendentu iki savo mirties buvo pareiškėjo brolis, o pareiškėjas toliau šiame nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvauja tik kaip pirminio pretendento materialaus turto ir turtinių teisių paveldėtojas ir perėmėjas, neprašantis atnaujinti jam Atkūrimo įstatyme nustatyto termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti ir pats nesiekiantis tapti pretendentu į šio turto nuosavybės teisių atkūrimą savo vardu. Todėl jam apelianto nurodomi prašymą atkurti nuosavybės teises teikiantiems pretendentams (ar siekiantiems atsinaujinti terminą paduoti tokį prašymą) reikalavimai dėl pilietybės gavimo laiko negali būti taikomi – taikomos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies normos nuostatos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.
17. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas pareiškimas dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini) mirusiojo J. T. brolis, kuris buvo prašymą padavęs pretendentas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą į visą grafų (duomenys neskelbtini) giminės iki 1940 m. turėtą turtą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, nuosavybės teisių atkūrimo tikslu prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo ((duomenys neskelbtini)) Z. T. (Z. T.) nuosavybės teise valdė ¼ dalį pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie yra: daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu buvo prašoma atnaujinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.
19. Byloje taip pat nustatyta, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog miręs pretendentas J. T. ilgą laiką siekė viso T. giminės turto, į kurį galėtų pretenduoti, nuosavybės teisių atkūrimo, o ši jo valia išreikšta jau pirminiame 1992 m. sausio 31 d. laiške Lietuvos aukščiausiems vadovams, kurį vėliau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu pripažino prašymu dėl viso T. giminės turto, į kurį galėtų pretenduoti J. T., atkūrimo (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimas civilinėje byloje e2A-1674-656/2023, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-1120/2024).
20. Byloje buvo teigiama, kad tik 2018 m. pradžioje J. T. gavo informaciją apie Vilniaus mieste iki 1940 m. turėtus pastatus (duomenys neskelbtini) (dabar esančius adresu (duomenys neskelbtini)), o pasikreipus į LCVA, gauta informacija, kad J. T. asmeninės nuosavybės teise valdė 5 gyvenamuosius statinius, adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu turi adresus (duomenys neskelbtini)). Kadangi J. T. mirė (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, turto nacionalizavimo metu ji jau negalėjo būti pastatų savininkė, faktą dėl turto priklausymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos pareiškėjas prašė nustatyti teismo sprendimu. Tuo pačiu pareiškėjas prašė atnaujinti įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus prie pareiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi apie J. T. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu turi adresus (duomenys neskelbtini)) turėtą turtą sužinota tik 2018 m.
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškimą tenkino visiškai, nuosavybės teisių atkūrimo tikslu teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo ((duomenys neskelbtini)) Z. T. (Z. T.) nuosavybės teise valdė ¼ dalį Pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini), kurie yra: daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kita skundžiamo sprendimo dalimi teismas atnaujino pareiškėjui Č. F. T. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.
22. Su priimtu sprendimu nesutinka suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, teigdama, kad teismas nepakankamai įvertino aplinkybes, ar pareiškėjas atitinka visas Atkūrimo įstatyme numatytas sąlygas pretendentams, pretenduojantiems į nuosavybės teisių atkūrimą. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neįsigilino į aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis, visumą ir tam tikrų šiuo aspektu reikšmingų aplinkybių neištyrė ir neįvertino ar jas vertino netinkamai, neišsamiai.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
23. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas įrodinėjo, kad po jo senelės J. T. mirties ¼ dalį pagal įstatymą paveldėjo ir iki 1940 m. turto nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jo tėvas Z. T., į kurio nuosavybės teisių atkūrimą ir pretenduojama ir dėl kurio turėto turto, kaip ir viso kito T. giminės turto, nuosavybės teisių atkūrimo prašymas J. T. buvo paduotas 1992 m. sausio 31 d., t. y. nepraleidžiant Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų. Teigė, kad faktą, jog iki savo mirties (duomenys neskelbtini) J. T. buvo pastatų (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, patvirtina tiesioginiai įrodymai – turimi archyviniai LCVA dokumentai. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškimo reikalavimą tenkino visiškai.
24. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, jog J. T. asmeninės nuosavybės teise valdė 5 gyvenamuosius statinius, adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu turi adresus (duomenys neskelbtini)), o po jos mirties iki neteisėto nusavinimo ((duomenys neskelbtini)) jos sūnus Z. T. (Z. T.) nuosavybės teise valdė ¼ dalį minėtų pastatų. Nesutikimo su skundžiama sprendimo dalimi motyvai siejami išskirtinai su pareiškėjo subjektine teise į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantė abejoja, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjui sukels teisines pasekmes, nes jam nuosavybės teisės apskritai negali būti atkurtos. Konkrečiau, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nevertino, ar pareiškėjas atitinka visas Atkūrimo įstatyme numatytas sąlygas pretendentams, pretenduojantiems į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. ar pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. ar tik po to, kai nusprendė pretenduoti į pirminio pareiškėjo palikimo priėmimą, tapo Lietuvos Respublikos piliečiu.
25. Visų pirma, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuota, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai – į jiems tenkančią nekilnojamojo turto dalį. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nėra pretendentas Atkūrimo įstatymo prasme, jis neinicijavo nuosavybės teisės atkūrimo procedūros. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) mirusiojo pretendento J. T. (J. T.), kuris buvo prašymą padavęs pretendentas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Atkūrimo įstatymą, įpėdinis, todėl apeliaciniame skunde apeliantės nurodoma kasacinio teismo praktika šiuo atveju nėra aktuali.
26. Be to, svarbu tai, kad tokia pozicija ir tokiais argumentais suinteresuotas asmuo pirmosios instancijos teisme savo atsikirtimuose nesirėmė. CPK 312 straipsnyje įtvirtinta bylos ribų apeliacinės instancijos teisme taisyklė, pagal kurią apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nagrinėtų apeliacine tvarka tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
27. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė neteikė argumentų, susijusių su pareiškėjo pilietybe, apeliantė jais negali remtis apeliaciniame procese, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Dėl termino pateikti nuosavybės teisės dokumentus atnaujinimo
28. Pareiškime teismui pareiškėjas teigė, kad apie J. T. turėtą ir jos vaikų paveldėtą turtą adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), pretendentui J. T. nebuvo žinoma iki 2018 m. Po to, buvo kreiptasi į teismą su pareiškimu, tačiau šis paliktas nenagrinėtas, nes prašymas nebuvo pirmiau pateiktas nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2020 m. kovo 4 d. raštu nurodžius, kad pateikti archyviniai dokumentai neįrodo nuosavybės teisių, pretendentas J. T. ir jos atstovai nebespėjo kreiptis į teismą su pareiškimu, nes (duomenys neskelbtini). J. T. mirė, o pareiškėjui liudijimas apie palikimo priėmimą išduotas tik (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad tik gavus paveldėjimo teisės dokumentus nedelsiant kreiptis į teismą dėl pastatų valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyto dokumentų pateikimo termino atnaujinimo taip pat nebuvo prasminga, nes tebevyko analogiška civilinė byla dėl pastatų adresu (duomenys neskelbtini), todėl, kaip galima suprasti iš pareiškimo, pareiškėjas ir jo atstovai laukė, kol teismai priims atitinkamus sprendimus civilinėse bylose.
29. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. kovo 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą, kuriuo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad iki neteisėto nusavinimo ((duomenys neskelbtini).) Z. T. (Z. T.) nuosavybės teise valdė ¼ dalį Pastatų, buvusių adresu(duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini): Pastatas – Kultūros mokykla su parduotuvės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Pastatas – Kultūros mokykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatas – Kultūros mokykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Pastatas – Kultūros mokykla su parduotuvės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); atnaujintas pareiškėjo J. T. teisių perėmėjui C. F. T. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas pateikti juridinę reikšmę turintį turto – (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai.
30. Šios bylos duomenys patvirtina, kad į teismą su pareiškimu pareiškėjas Č. F. T. kreipėsi 2024 m. spalio 1 d.
31. Pirmosios instancijos teismui tenkinus pareiškėjo pareiškimą ir atnaujinus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą nuosavybės teises atkuriančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, su šia priimto sprendimo dalimi nesutinka suinteresuotas asmuo, teigdamas, kad teismas visiškai nevertino termino praleidimo priežasčių. Apeliantės teigimu, antrą kartą į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2024 m. spalio 1 d. (šioje byloje), nors išankstinio neteisminio prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo administracine tvarka pasinaudojo kreipdamasis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dar 2020 m. sausio 27 d. prašymu bei jau 2020 m. kovo 4 d. buvo gavęs administracijos atsakymą, kurį turėdamas galėjo nedelsiant pakartotinai kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo ir juridinio fakto nustatymo.
32. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, kad iki 2018 m. pareiškėjo brolis J. T. galėjo objektyviai nežinoti apie senelės J. T. turėtą ir jos vaikų paveldėtą turtą, adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), neginčija pareiškėjo nurodomų šio termino praleidimo priežasčių, tačiau nesutinka, kad pareiškėjo nurodomos priežastys, kodėl į teismą su pareiškimu buvo kreiptasi tik 2024 m. spalio 1 d., o ne iškart gavus administracijos 2020 m. kovo 4 d. atsakymą, gali būti laikomos svarbiomis, leidusiomis teismui atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto dokumentą (teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo).
33. Šios bylos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 31 d. nutartimi pareiškėjo J. T. pareiškimą nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo ((duomenys neskelbtini)) Z. T. (Z. T.) nuosavybės teise valdė 1/4 dalį pastatų, buvusių adresu (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių adresu (duomenys neskelbtini): pastatas – daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatas – daugiabutis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir atnaujinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti teismo sprendimu nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, paliko nenagrinėtą. J. T. 2020 m. vasario mėn. pasikreipus į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, 2020 m. kovo 4 d. buvo gautas atsakymas, kad pateiktų dokumentų nepakanka nustatyti turto valdymą nuosavybės teise.
34. Nors apeliantė teigia, kad jau iškart po šio atsakymo gavimo buvo galima kreiptis į teismą su pareiškimu, bylos duomenys patvirtina, kad J. T. (duomenys neskelbtini) mirė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad J. T. per savo atstovus nespėjo per kiek daugiau nei mėnesį laiko iki savo mirties pateikti teismui pareiškimo dėl termino atnaujinimo, niekaip nepatvirtina, kad J. T. viso nuosavybės teisių atkūrimo procese, nuo 2018 m. sužinojus apie senelės J. T. turėtą ir jos vaikų paveldėtą turtą, nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas. Apeliaciniame skunde kvestionuojamos pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie prieš mirtį buvusią J. T. sveikatos būklę, teigiama apie galimą atstovų iš anksto suderintą poziciją ir realią galimybę kreiptis į teismą iki J. T. mirties, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikas tarp administracijos atsakymo gavimo ir J. T. mirties buvo itin trumpas, kas, labiau tikėtina, ir lėmė pareiškimo nepateikimą iki J. T. mirties. Visi prieš tai J. T. ir jo atstovų nuosavybės teisių atkūrimo procese atlikti aktyvūs veiksmai paneigia apeliantės deklaratyvius teiginius ir prielaidas, kad toks J. T. ar jos atstovų neveikimas buvo sąmoningas ar sąlygotas nerūpestingumo.
35. Pasak apeliantės pareiškimas teismui pakartotinai buvo pateiktas tik po daugiau nei 4 metų ir byloje nėra įrodymų, realiai ir objektyviai pateisinančių tokią ilgą pareiškimo nepateikimo trukmę. Tačiau bylos duomenys rodo, kad po J. T. mirties pareiškėjui liudijimas apie palikimo priėmimą išduotas tik 2023 m. vasario 28 d. Akivaizdu, kad J. T. teisių perėmėjas anksčiau nei iki liudijimo gavimo į teismą kreiptis objektyviai negalėjo.
36. Visgi, apeliantė yra teisi teigdama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir nepasisakė nei dėl pareiškėjo argumentų, kodėl po paveldėjimo procedūrų užbaigimo į teismą buvo kreiptasi po daugiau nei pusantrų metų, nei dėl suinteresuoto asmens atsikirtimų į šiuos pareiškėjo argumentus, tačiau tai savaime nereiškia, kad teismo sprendimas, kaip teigia apeliantė, yra neteisėtas.
37. Pareiškime buvo teigiama, kad tik gavus 2023 m. vasario 28 d. liudijimą nedelsiant kreiptis į teismą su pareiškimu nebuvo prasminga – tebevyko analogiška civilinė byla dėl pastatų adresu (duomenys neskelbtini). Jeigu teismai galutiniais sprendimais būtų atmetę pareiškėjo pareiškimą, susijusį su minėtu turtu, pasak pareiškėjo, nebūtų prasmės kreiptis į teismą ir inicijuoti šią bylą, nes bylų faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas yra analogiški.
38. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Č. F. T. įgaliojimus advokatui atstovauti jį siekiant atkurti nuosavybės teises J. T. vardu suteikė dar 2020 m. birželio 10 d., 2023 m. vasario 28 d. pareiškėjas gavo liudijimą apie palikimo priėmimą, o 2023 m. gegužės 2 d. už pareiškimą teismui buvo sumokėtas žyminis mokestis, tačiau pareiškimas teismui pateiktas tik 2024 m. spalio 1 d.
39. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-106-1134/2023 pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, susijusio su turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), atmetė, kurį Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą patenkino (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimas civilinėje byloje e2A-1674-656/2023). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-1120/2024 minėtas sprendimas paliktas nepakeistas.
40. Kad minėtos civilinės bylos ir šios bylos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, susisijusios su sužinojimu apie J. T. turėtą ir jos vaikų paveldėtą turtą, aplinkybės dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra iš esmės tapačios, byloje nėra ginčo. Yra tikimybė, kad pareiškėjui į teismą kreipusis iškart po liudijimo apie palikimo priėmimą išdavimo ši byla būtų buvusi sustabdyta iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas civilinėje byloje dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau tai yra prielaida, kuri negali būti pripažinta svarbia ir objektyvia priežastimi, pateisinančia pareiškėjo atstovų profesionalių teisininkų sprendimą nesikreipti į teismą su pareiškimu.
41. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek šios bylos, tiek anksčiau teismuose nagrinėtų civilinių bylų duomenys patvirtina, kad miręs pretendentas J. T. nuo 1992 m. sistemingai siekė viso T. giminei priklausiusio turto nuosavybės teisių atkūrimo, šiame procese aktyviai dalyvavo, o jam mirus, jo potencialus paveldėtojas pareiškėjas Č. F. T. dar neturėdamas paveldėjimo teises patvirtinančių dokumentų įsitraukė į nuosavybės teisių atkūrimo J. T. vardu procesą, kas rodo, kad šie asmenys aktyviai ir rūpestingai siekė buvusio T. giminės turto nuosavybės teisių atkūrimo.
42. 2018 metais gavęs informacijos apie jo senelei galimai priklausiusius ginčo pastatus, šiuo metu esančius adresu (duomenys neskelbtini), miręs pretendentas J. T. ėmėsi aktyvių veiksmų, rinko informaciją, sudarė atstovavimo sutartį su profesionaliais teisininkais, jau 2019 m. vasario 12 d. J. T. kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, kas vertinama protingu terminu. Svarbu tai, kad ir apeliantė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, kad iki pirminio pareiškėjo J. T. pareiškimo teismui 2019 m. egzistavo svarbios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti J. T. teises ir kreiptis dėl ginčo turto nuosavybės teisių atkūrimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.
43. Ta aplinkybė, kad pirminis pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas (2020 m. sausio 31 d.), nes nebuvo laikytasi išankstinio neteisminio prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo administracine tvarka tvarkos, vėliau pirminis pareiškėjas mirė ir užsitęsė šio asmens teisių perėmimas (iki (duomenys neskelbtini)), bei aplinkybė, kad iš esmės įpėdinio įgaliotų asmenų sprendimu buvo uždelsta kreiptis į teismą su nauju pareiškimu laukiant kitos teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis panašios bylos išnagrinėjimo rezultato, kuriuo šioje byloje rėmėsi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, nepatvirtina, kad būtent J. T. ar pareiškėjas, siekdami atkurti nuosavybės teises į ginčo pastatus, buvo nepakankamai rūpestingi ir pasyvūs, sąmoningai vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir pan., todėl suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui, kaip pretendento J. T. įpėdiniui, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, atmestini kaip nepagrįsti.
44. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
Dėl bylos procesinės baigties
45. Apibendrinus šiame procesiniame sprendime nustatytas aplinkybes ir aptartus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, pagrįstai nusprendė pareiškimą patenkinti – nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą. Dėl to spręstina, kad suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.