- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- P-143-194-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01876-2009-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- K. U.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. U. (K. U.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-201/2011 pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. U. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) 2009 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-299 bei šiuo sprendimu patvirtintą trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-298, kuriuo jam nurodyta sumokėti 242 528 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 136 404 Lt GPM delspinigių, 24 253 Lt GPM baudos, 166 012 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 90 942 Lt PVM delspinigių, 16 601 Lt PVM baudos, 1 943,81 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijai, 971,91 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 1 671,29 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 835,65 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos.
Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, t. y. į 2001 m. spalio 29 d. sutartį su J. L. (J. L.) dėl senovinių daiktų pirkimo–pardavimo; J. L. notariškai patvirtintą 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimą, kuriuo jis patvirtino, kad pirko iš pareiškėjo senovinius daiktus ir sumokėjo 99 000 Lt; I. U. ir Č. D. 2009 m. gegužės 7 d. pareiškimus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas turėjo senovinius daiktus ir pardavė juos J. L. už 99 000 Lt. Šie įrodymai liudija, kad jis gavo 99 000 Lt už senovinių daiktų pardavimą J. L. pagal 2001 m. spalio 29 d. sutartį. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nusprendė, jog jis ir jo sesuo D. S. įformino pinigų dovanojimo sutartis su jų motina I. U., turėdami tikslą gauti mokestinės naudos. Dovanojimo sandoriai buvo sudaryti ne siekiant mokestinės naudos, o norint įvykdyti motinos valią dėl jai priklausančio turto disponavimo. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su išvada, jog jis sudarinėjo butų pirkimo–pardavimo sandorius Rusijos Federacijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų individualios veiklos registravimo ir su tuo susijusių mokestinių pasekmių. Pareiškėjas butų nepirko ir nepardavė, pajamų už tai negavo, todėl negalėjo vykdyti individualios veiklos. Rusijos Federacijos piliečiai J. G. (J. G.), A. V. (A. V.) ir A. V. (A. V.) išdavė jam įgaliojimus, siekdami įsigyti butus Lietuvoje. Šie piliečiai jį įgaliojo jų vardu nupirkti ir parduoti konkrečius butus Vilniuje, sutvarkyti su butų pirkimu–pardavimu susijusius formalumus, pasirašyti sutartis ir kitus dokumentus, atsiimti ir pervesti pinigus. Gautais pinigais jis nedisponavo ir jokių teisių į juos neturėjo. Jis už butus gautus pinigus grąžino Rusijos Federacijos piliečiams, kuriais pasitikėjo, todėl pinigų perdavimo metu neprašė raštu patvirtinti pinigų perdavimo fakto. Net ir praėjus keliems metams, jokių pretenzijų dėl pinigų perdavimo iš paminėtų Rusijos Federacijos piliečių jis nesulaukė, ir tai patvirtina, kad pinigai už parduotus butus iš tikrųjų buvo perduoti. Mokesčių administratoriui buvo pateikti notaro patvirtinti J. G., A. V., A. V. pareiškimai apie tai, kad pinigus už parduotus butus jie gavo. Rusijos Federacijos piliečių parodymai, užfiksuoti jų apklausos protokoluose, turėtų būti vertinami kritiškai. Jie apklausų metu buvo nesuinteresuoti sakyti tiesą ir tuo pačiu liudyti prieš save, nes jiems kiltų neigiamos pasekmės dėl nedeklaruotų pajamų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2003 m. patirtos išlaidos buvo 25 974 Lt didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas. Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi su J. L., kurioje nurodytas senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo, servanto, senovinio laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimas už 99 000 Lt. Papildomai skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo, kuriame paminėtas asmuo paaiškino, kad pirko iš pareiškėjo senus daiktus ir sumokėjo 99 000 Lt, nepatvirtintą kopiją. Tačiau patikrinimo metu buvo gauta informacija iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus bei J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas (liudytojas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą), kuriame šis asmuo parodė, kad nepirko iš pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, atitinkamos pinigų sumos tuo metu neturėjo. Liudytojo J. L. 2007 m. kovo 15 d. apklausos protokolas yra objektyvus įrodymas, paneigiantis, jog iš pareiškėjo buvo pirkti senoviniai daiktai už 99 000 Lt. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ir jo sesuo D. S. įformino pinigų dovanojimo sutartis su savo motina I. U., turėdami tikslą gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM mokėjimo, nes, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punktą, dovanos tarp vaikų ir tėvų buvo neapmokestinamos, o dovanos tarp brolio ir sesers – apmokestinamos. Nuo D. S. pinigų dovanojimo I. U. iki pastarosios pinigų dovanojimo pareiškėjui praėjo trumpas laikas – tik 6 dienos. Prieš dovanojant motinai 210 000 Lt, pareiškėjas ir jo sesuo žinojo apie šios pinigų sumos perdovanojimą. Tai savo paaiškinime patvirtino ir pati D. S. Ji taip pat paaiškino, kad, sudarant dvi dovanojimo sutartis, buvo siekta išvengti mokesčių mokėjimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pagal Rusijos Federacijos piliečių J. G., A. V. bei A. V. įgaliojimus vykdė jų vardu butų pirkimo–pardavimo operacijas. Tačiau J. G. 2007 m. kovo 29 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus pareiškėjui nekilnojamojo turto pirkimui–pardavimui. Analogiškai 2007 m. kovo 19 d. liudytojo apklausos protokole parodė ir A. V. Vertinant įrodymus šioje byloje, prioritetas teiktinas būtent šiems liudytojų parodymams. Teismas nurodė, kad paminėtų Rusijos Federacijos piliečių įgaliojimų išdavimu ir butų pirkimo–pardavimo jų vardu vykdymu buvo siekiama nuslėpti realiai paties pareiškėjo vykdomą veiklą bei išvengti mokesčių. Todėl už parduotus butus gautos pajamos pagrįstai buvo priskirtos pareiškėjo pajamoms.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas 99 000 Lt pajamų, jo teigimu, gautų pagal 2001 m. spalio 29 d. senovinių daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su J. L., realumą įrodinėja remdamasis pačiu paprastą rašytinę formą atitinkančios sutarties buvimo faktu; taip pat J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. notariškai patvirtintu pareiškimu, kuriame šis asmuo nurodė, jog pirko iš pareiškėjo senovinius daiktus ir sumokėjo 99 000 Lt; I. U. bei Č. D. 2009 m. gegužės 7 d. pareiškimais, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjas iš tiesų turėjo senovinius daiktus ir pardavė juos J. L. Tačiau vien tik senovinių daiktų pirkimo–pardavimo sutarties, kaip formalaus įrodymo, pateikimas savaime negali būti pripažįstamas tinkamu realaus pajamų gavimo fakto pagrindimu, neįvertinus visų kitų su galimu pajamų gavimu susijusių faktinių aplinkybių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog mokesčių administratorius, siekdamas surinkti duomenis apie 99 000 Lt pajamų gavimo realumą, kreipėsi į Rusijos Federacijos mokesčių administratorių, kuris suteikė oficialią informaciją (J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas), jog apklausos metu J. L. parodė, kad nepirko iš pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, atitinkamos pinigų sumos tuo metu neturėjo. Be to, Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus 2007 m. kovo 21 d. rašte Nr. 05-57/02795 buvo nurodyta, jog J. L. parašas apklausos protokole vizualiai neatitinka parašo 2001 m. spalio 29 d. senovinių daiktų pirkimo–pardavimo sutartyje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad J. L. 2007 m. kovo 15 d. apklausos protokolas ir kita Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus suteikta informacija yra objektyvūs įrodymai, paneigiantys, kad J. L. sumokėjo pareiškėjui 99 000 Lt už pirktus senovinius daiktus. Tačiau pareiškėjo pateikti įrodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs. Jie nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų pagrįstumo ir iš esmės yra sietini tik su mokestinio ginčo metu pareiškėjo pasirinkta gynybine pozicija (versija). Visų pirma, J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnyje apibrėžtos įrodymo sampratos, nes pateikta tik įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtinta užsienio valstybės oficialaus dokumento kopija. Antra, pats J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimas buvo surašytas jau vykstant mokestiniam ginčui. Trečia, minėtas pareiškimas tiesiogiai prieštarauja pirminiam J. L. paaiškinimui, užfiksuotam 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokole (šios apklausos metu, priešingai nei surašant 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimą, J. L. buvo oficialiai įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų įrodymų davimą). Ketvirta, pats pareiškėjas, 2006 m. lapkričio 15 d. teikdamas savo pirminį paaiškinimą mokesčių administratoriui dėl 2001 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties su J. L., nepateikė jokių duomenų apie tai, kad, sudarant ar vykdant šį sandorį, būtų dalyvavusios I. U. bei Č. D. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas (negalėjo pagrįsti 2003 m. patirtų išlaidų, kurios 25 974 Lt buvo didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas), ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui atitinkamą mokėtiną GPM sumą. Teismas nurodė, kad, analizuojant pareiškėjo, jo sesers bei motinos sudarytus pinigų dovanojimo sandorius mokestiniu teisiniu aspektu, matyti, jog šių sandorių sudarymo metu galiojusi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcija (2002 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. IX-1007) numatė, jog neapmokestinamosios pajamos yra dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių) (17 str. 1 d. 19 p.). Mokesčių administratorius laikosi pozicijos, kad vienintelis tarp pareiškėjo sesers ir jo motinos 2003 m. spalio 28 d. sudaryto piniginių lėšų dovanojimo sandorio tikslas buvo mokestinės naudos gavimas ir tikrasis šio tarpinio sandorio tikslas nebuvo pareiškėjo motinos apdovanojimas. Tokia mokesčių administratoriaus išvada iš esmės yra pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Teismas nurodė, kad pareiškėjo sesers D. S. 2008 m. spalio 15 d. pateiktame pirminiame paaiškinime mokesčių administratoriui nurodyta, jog ji iš anksto žinojo, kad su jos motina sudarytoje dovanojimo sutartyje nurodyta pinigų suma bus padovanota pareiškėjui, o dovanojimo sutartis su motina, o ne tiesiogiai su pareiškėju buvo pasirašyta dėl to, kad būtų išvengta mokesčių mokėjimo. Be to, 2003 m. spalio 28 d. sutartimi padovanotos piniginės lėšos (210 000 Lt) realiai pareiškėjo motinai net nebuvo perleistos, nes pareiškėjo sesuo jas tiesiogiai pervedė į pareiškėjo sąskaitą. Taip pat itin svarbu yra tai, jog, pagal dovanojimo sandorių sudarymą laike (nuo 2003 m. spalio 28 d. dovanojimo sutarties, pagal kurią pareiškėjo sesuo D. S. 210 000 Lt padovanojo savo motinai I. U., iki 2003 m. lapkričio 3 d. pinigų dovanojimo sutarties, pagal kurią I. U. pareiškėjui padovanojo tą pačią pinigų sumą, praėjo 6 dienos), tos pačios pinigų sumos dovanojimas iš vieno asmens kitam, o po to ir trečiam asmeniui vyko sparčiu tempu. Teismas nurodė, kad ginčo dovanojimo sandoriai buvo sudaromi pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o vienintelis jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas būtent iš savo sesers D. S. (o ne iš motinos I. U.) gavo dovanų 210 000 Lt, nuo kurių turėjo sumokėti GPM. Teismas nurodė, kad, išanalizavęs 2003 m. sausio 1 d.–2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjo pagal Rusijos Federacijos piliečių įgaliojimus vykdytus pirkimo–pardavimo sandorius, mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas sandorius dėl butų, esančių Vilniuje, pirkimo–pardavimo sudarinėjo Rusijos Federacijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų prievolės registruoti individualią veiklą, susijusią su prekyba nekilnojamuoju turtu, taip pat su šia veikla susijusių mokestinių teisinių pasekmių (prievolės mokėti GPM ir PVM). Pareiškėjo teigimu, jis butų nepirko ir nepardavė, pajamų už tai negavo, todėl nevykdė ir negalėjo vykdyti individualios veiklos. Anot pareiškėjo, Rusijos Federacijos piliečiai J. G., A. V. ir A. V. išdavė jam įgaliojimus siekdami įsigyti butus Vilniuje; dėl patogumo atsiskaitymai už butus iš dalies vykdavo ir naudojantis pareiškėjo banko sąskaita, tačiau gautais pinigais jis nedisponavo ir jokių teisių į juos neturėjo, už butus gautus pinigus grąžino Rusijos Federacijos piliečiams, nors pinigų perdavimo metu neprašė raštu patvirtinti pinigų perdavimo fakto. Teismas nurodė, kad Rusijos Federacijos piliečiai J. G. bei A. V., šios valstybės kompetentingų institucijų apklausiami kaip liudytojai, 2007 m. kovo 29 d. bei 2007 m. kovo 19 d. liudytojų apklausos protokoluose parodė, jog nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus nekilnojamojo turto pirkimui–pardavimui. Pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pateiktą informaciją, paminėtiems Rusijos Federacijos piliečiams nebuvo suteiktos vizos atvykti į Lietuvos Respubliką. Taip pat patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas butų įsigijimui naudojo pinigines lėšas būtent iš savo asmeninės banko sąskaitos. Atsižvelgus į šiuos duomenis, buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas sandorius dėl butų pirkimo–pardavimo sudarinėjo pats ir būtent jis yra tikrasis naudos (pajamų už parduotus butus) gavėjas, kuriam kyla prievolė apskaičiuoti bei sumokėti su šių pajamų gavimu susijusius mokesčius. Nors pareiškėjas, ginčydamas šias mokesčių administratoriaus išvadas, pateikė notaro patvirtintus J. G., A. V., A. V. pareiškimus apie tai, kad pinigus už parduotus butus jie gavo, tačiau šių pareiškimų turinys prieštarauja pirminiams paminėtų asmenų parodymams, užfiksuotiems liudytojų apklausos protokoluose. Be to, byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad butų įsigijimui realiai buvo naudojamos Rusijos Federacijos piliečių perduotos piniginės lėšos.
IV.
Pareiškėjas 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-201/2011, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepraleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, nes tik 2011 m. birželio 20 d. gavo kompetentingos Rusijos Federacijos mokesčių tarnybos 2011 m. birželio 17 d. raštus, patvirtinančius, jog A. V. ir J. G. sumokėjo mokesčius už gautas pajamas parduodant Vilniuje esančius butus. Nuo šių raštų gavimo momento naujai paaiškėjo proceso atnaujinimui reikšmingos aplinkybės, jog A. V. ir J. G. mokesčių administratoriui pateiktos deklaracijos buvo tinkamai priimtos bei patvirtintos.
2. Iš A. V. fizinių asmenų pajamų mokesčio deklaracijos ir J. G. fizinių asmenų pajamų mokesčio deklaracijos bei Federalinės mokesčių tarnybos Sverdlovsko srities Beriozovskio miesto inspekcijos 2011 m. birželio 17 d. raštų Nr. 04-21/06822 ir Nr. 04-21/06821 galima spręsti apie naujai paaiškėjusias aplinkybes, kad J. G. ir A. V. sudarė su juo įgaliojimus, kuriais siekė įgyti ir įgijo per įgaliotinį paminėtus butus, jie įgaliotiniui perdavė pinigus butams Vilniuje įsigyti, iš butų, esančių Vilniuje, pardavimo gavo pajamas, šias pajamas deklaravo Rusijos Federacijoje bei Rusijos Federacijai sumokėjo atitinkamus mokesčius. Teismas rėmėsi melagingais šių asmenų parodymais. Mokesčių administratorius jam negalėjo papildomai priskaičiuoti mokesčių, šių mokesčių delspinigių ir baudų, nes asmeniškai (savo vardu) nesudarė aukščiau nurodytų butų pirkimo–pardavimo sandorių, asmeniškai negavo pajamų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl papildomų proceso atnaujinimo pagrindų ir papildomų įrodymų.
Pareiškėjas nurodo, kad paaiškėjo papildomų aplinkybių, kurių pagrindu administracinė byla atnaujintina. Iš Rusijos Federacijos kompetentingų institucijų per A. V. įgaliotinį gavo papildomų įrodymų, jog ne tik J. G. ir A. V. Rusijos Federacijoje yra deklaravę gautas pajamas disponuojant Lietuvoje įsigytu turtu, bet šiuos veiksmus yra padaręs ir A. V. Buvo gautas A. V. įgaliotinio 2011 m. lapkričio 11 d. raštas, kuriuo jis informuotas, kad A. V. 2011 m. lapkričio 8 d. Rusijos Federalinės mokesčių tarnybos Sverdlovsko srities Sysertės rajono inspekcijai pateikė fizinių asmenų pajamų mokesčio deklaraciją. A. V. deklaravo pajamas, gautas disponuojant paminėtu butu, ir jam Rusijos Federacija priskaičiavo sumokėti atitinkamus mokesčius. 2011 m. lapkričio 10 d. Rusijos Federalinės mokesčių tarnybos Sverdlovsko srities Sysertės rajono inspekcijos reikalavimu reikalaujama, jog A. V. sumokėtų deklaruotus mokesčius. Mokesčių administratorius jam negalėjo papildomai priskaičiuoti mokesčių, šių mokesčių delspinigių ir baudų, nes asmeniškai (savo vardu) nesudarė aukščiau nurodyto buto pirkimo–pardavimo sandorių, asmeniškai negavo pajamų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atmestinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; c) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Tokia aplinkybe pareiškėjas iš esmės įvardijo Rusijos Federacijos piliečių J. G., A. V. ir A. V. pajamų, gautų pardavus butus Vilniuje, deklaravimo (sumokėjimo) faktą (pateikė šį faktą patvirtinančius įrodymus). Tačiau toks faktas nepatvirtina šio proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo. Naujai paaiškėjusios aplinkybės gali būti tik tokios, kurios iš esmės gali pakeisti teismo išspręstą situaciją. Šiuo atveju, nagrinėjant bylą, esminė aplinkybė buvo butų pirkimo–pardavimo sutarčių tikrojo turinio atskleidimas. Šiai aplinkybei nustatyti proceso šalys teikė įrodymus, kuriuos teismas vertino pagal įrodymų vertinimo taisykles. Taigi paminėtų asmenų deklaracijų pateikimo faktas iš esmės yra papildomas įrodymas, kuriuo pareiškėjas siekia paneigti tai, jog būtent jis yra pajamų už parduotus butus gavėjas. Toks įrodymas savaime nėra pagrindas priimti kitokį teismo procesinį sprendimą. Jis vertintinas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Todėl neatitinka naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės kriterijų. Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos. Šis institutas negali būti naudojamas kaip priemonė pratęsti bylinėjimąsi.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-201/2011 pagal pareiškėjo K. U. (K. U.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.