Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-02-11 · Administracinė byla Nr. I-483-189/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-02-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2011-05-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-02-11
Bylos Nr.
I-483-189/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01876-2009-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Veslava Ruskan, Jūra Marija Strumskienė
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai
Albertas Kručkauskas, Nerijus Jurkus
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-483-189/2010Proceso Nr. 3-61-3-01876-2009-6Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUVilnius 2010 m. vasario 11 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Albertui Kručkauskui, advokato padėjėjui Nerijui Jurkui, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Kęstučiui Kadonui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal K. U. K. U.) skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009-10-05 sprendimą Nr. 68-299 (b. l. 38-52), kuriuo patvirtintas 2009-07-07 sprendimas Nr.(21.26)-256-298, ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009-07-07 sprendimą Nr. (21.26)-256-298, kuriuo pakeistas 2009-04-30 patikrinimo aktas Nr.(21.26)-04-77-54 ir jame papildomai apskaičiuoti mokesčiai, vietoje 242528 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 136404 Lt GPM delspinigių, 166012 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 90942 Lt PVM delspinigių, 2008,32 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 1724,52 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 1004,16 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 862,26 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos, papildomai apskaičiuota 242528 Lt GPM, 136404 Lt GPM delspinigių, 166012 Lt PVM, 90942 Lt PVM delspinigių, 1943,81 Lt VSD įmokų bazinei pensijai ir skirta 971,91 Lt VSD įmokų bazinei pensijai bauda ir 1671,29 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir skirta 835,65 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda, skirta 24253 Lt GPM bauda ir 16601 Lt PVM bauda (b. l. 19-37).

Pareiškėjas paaiškino, kad sprendimai nepagrįsti, nes centrinis mokesčių administratorius neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, t.y. į 2001-10-29 sutartį su J.L.dėl senovinių daiktų pirkimo – pardavimo, 2009-08-07 J. L. notaro patvirtintą pareiškimą, kuriame šis asmuo nurodo, kad pirko iš jo senovinius daiktus ir sumokėjo 99000 Lt. Neatsižvelgė į I.U. ir Č.D. 2009-05-07 pareiškimus, kuriuose nurodoma, kad jis iš tiesų turėjo senovinius daiktus ir pardavė juos J.L. už 99000 Lt. Šie įrodymai patvirtina, kad jis gavo 99000 Lt už senovinių daiktų pardavimą J.L. pagal 2001-10-29 sutartį. Centrinis mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą privalėjo atsižvelgti į įrodymų visumą, įskaitant ir šiuos palankius tiesioginius įrodymus, o ne į vienintelį prieštaringai vertintiną J.L. 2007-03-15 liudytojo apklausos protokolą Nr.1. J.L. apklausos protokole parodė, kad antikvarinių daiktų nepirko, nes antikvariniams, skirtingai nei senoviniams daiktams, yra taikomi kiti reikalavimai dėl jų įvertinimo, išvežimo iš Lietuvos Respublikos į kitą šalį, todėl J.L. siekdamas išvengti liudijimo prieš save patį davė sau palankius parodymus, tačiau 2009-08-07 notaro patvirtintame pareiškime išdėstė tikrąsias aplinkybes dėl senovinių daiktų įsigijimo. J.L. sutarties sudarymo metu turėjo Lietuvos Respublikos vizą, buvo Lietuvos Respublikoje, o netrukus po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo kirto Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybinę sieną. Be to, centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai nurodė, kad 99000 Lt pajamų suma nevertinama kaip mokesčių mokėtojo gautos ir pagrįstos pajamos, todėl patikrinimo akte neteisingai nurodytas 2003 m. piniginių lėšų likutis (sumažintas 99000 Lt) ir nepagrįstai konstatuojama, kad jis panaudojo 25974 Lt kitų nedeklaruotų ir nepamokestintų pajamų, tačiau dėl mokesčio perskaičiavimo senaties šioms pajamoms negalėjo būti perskaičiuotas GPM, taikant 33 proc. pajamų mokesčio tarifą. Kadangi mokestinio patikrinimo pradžia yra 2008-12-15, todėl mokesčių administratorius negalėjo tikrinti 2001 m. mokestinio laikotarpio mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą. Mokesčių administratorius pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d. reikalavimą taikyti mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį, todėl nepagrįstai tikrino jo 2001 m. mokestinio laikotarpio mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą bei priskaičiavo papildomą mokesčio sumą. Sprendime nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu buvo vertinamos 2003 m. gautų pajamų sumos, tačiau jo pajamos iš senovinių daiktų pardavimo buvo gautos 2001 m., todėl mokesčių administratorius nepagrįstai jo 2001 m. pajamas susiejo su 2003 m. mokestiniu laikotarpiu, taip pažeisdamas imperatyvų įstatymo reikalavimą taikyti mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį ir neteisėtai paskaičiavo papildomą GPM sumą nuo 25974 Lt pajamų sumos. Taip pat centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai nusprendė, kad jis ir jo sesuo D. S. įformino pinigų dovanojimo sutartis su jų motina I. U. turėdami tikslą gauti mokestinės naudos, t.y. išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo. Dovanojimo sandoriai buvo sudaryti ne siekiant mokestinės naudos, o siekiant įvykdyti jų motinos I. U. valią dėl jai priklausančio turto disponavimo, t.y. padėti jai sutvarkyti nekilnojamojo turto ir finansinius reikalus, kurių ji dėl savo amžiaus ir sveikatos savarankiškai sutvarkyti negalėjo. Tuo tikslu I. U. padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje savo dukteriai D. S. 2003 m. butas buvo parduotas, pinigus už parduotą butą gavo D. S.pinigai už parduotą butą priklausė motinai I. U. ir jam. Kadangi tikroji naudos gavėja iš buto pardavimo sandorio buvo I. U., o pinigus gavo jos dukra D. S., jos įformino pinigų, gautų už buto pardavimą, dovanojimo sutartį. Šiuo dovanojimo sandoriu duktė D. S.grąžino motinai I. U. tai, ką ji buvo gavusi iš motinos ankstesniu dovanojimo sandoriu tam, kad motina savo nuožiūra galėtų disponuoti jai priklausančiu turtu, t.y. pinigais gautais už jos butą. I. U. šiuos pinigus dovanojo jam. Kadangi po buto pardavimo pinigai buvo D. S. banko sąskaitoje, todėl I. U. am padovanojus pinigus, pinigai iš D. S. skaitos buvo pervesti tiesiai į jo sąskaitą. D. S. galėjo jam dovanoti pinigų, nes jie jai nepriklausė, pinigai priklausė motinai, kuri galėjo spręsti ką su jais daryti. Taip pat mokesčių administratorius padarė nepagrįstą išvadą, kad jis sudarinėjo pirkimo – pardavimo sandorius Rusijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų individualios veiklos ir su tuo susijusių mokestinių pasekmių. Tačiau jis butų nepirko ir nepardavė, pajamų už tai negavo, todėl nevykdė ir negalėjo vykdyti individualios veiklos. Rusijos Federacijos piliečiai J.G.V. r A.V. išdavė jam įgaliojimus siekdami įsigyti butus Lietuvoje. Šie piliečiai jį įgaliojo jų vardu nupirkti ir parduoti konkrečius butus Ukmergės gatvėje Vilniuje, sutvarkyti su butų pirkimu – pardavimu susijusius formalumus, pasirašyti sutartis ir kitus dokumentus, atsiimti ir pervesti pinigus. Išdavus įgaliojimus sandorių sudarymui Rusijos Federacijos piliečiams nebuvo būtina atvykti į Lietuvą. Patogumo dėlei ir siekiant išvengti bet kokios rizikos dėl Rusijos piliečiams priklausančių pinigų atsitiktinio praradimo, atsiskaitymai už butus iš dalies vykdavo ir naudojantis jo banko sąskaita. Gautais pinigais jis nedisponavo ir jokių teisių į juos neturėjo. Jis už butus gautus pinigus grąžino Rusijos piliečiams, pinigų perdavimo metu neprašė raštu patvirtinti pinigų perdavimo fakto. Be to, net ir praėjus keliems metams jokių pretenzijų dėl pinigų perdavimo iš šių Rusijos piliečių nesulaukė ir tai patvirtina, kad pinigai už parduotus butus jiems iš tikrųjų buvo perduoti. Mokesčių administratoriui buvo pateikti raštiški notaro patvirtinti J.G. A.V. A.V. reiškimai apie tai, kad pinigus už parduotus butus jie gavo. Rusijos Federacijos piliečių parodymai dėl butų pirkimo pardavimo jų apklausos protokoluose turėtų būti vertinami kritiškai, nes jie nesuinteresuoti sakyti tiesą ir tuo pačiu liudyti prieš save, kadangi jiems kiltų neigiamos pasekmės dėl nedeklaruotų pajamų. Siekdami išvengti liudijimo prieš save patį, šie asmenys pateikė sau palankius parodymus, tačiau savo notariškai patvirtintuose pareiškimuose išdėstė tikrąsias aplinkybes dėl butų pirkimo – pardavimo ir pinigų už juos gavimo. Rusijos piliečių pajamos gautos už parduotus butus negali būti priskirtos šių pajamų negavusiam mokesčių mokėtojui, todėl jam negali būti pritaikytos ir mokestinės pasekmės. Mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė jam prievolę mokėti PVM, nes jis individualios veiklos nevykdė ir individualios veiklos pajamų negavo mokesčių administratoriaus nurodytu 2003-2005 m. laikotarpiu, todėl mokesčių administratorius neteisėtai ir nepagrįstai paskaičiavo PVM nuo 11300 Lt pajamų gautų pagal verslo liudijimą iš jo paties tapytų paveikslų pardavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai skundą palaikė. Papildomai paaiškino, kad mokesčių administratorius rėmėsi netiesioginiais įrodymais. Taip pat 2001 m. sandoriui turėtų būti taikomas senaties terminas. Be to, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Rusijos piliečių vardu pirkdamas ir parduodamas butus siekė ir gavo naudos.

Atsiliepimas

Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime (b.l. 59-64) prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo patirtos išlaidos 2003 m. 25974 Lt didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas. Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001-10-29 pirkimo – pardavimo sutartimi su J.L. ėl senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo, servanto, senovinio laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimo už 99000 Lt. Patikrinimo metu buvo gauta iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus informacija ir J.L. 007-03-15 liudytojo apklausos protokolas, kuriame šis asmuo parodė, kad nepirko iš pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, tokios pinigų sumos tuo metu neturėjo. Tuo tarpu skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė priešingą J.L. 009-08-07 pareiškimo nepatvirtintą kopiją, kurioje šis asmuo nurodo, kad pirko iš pareiškėjo senus daiktus ir sumokėjo 99000 Lt. Kadangi yra priešingi informacijos šaltiniai – 2007-03-15 J.L. iudytojo apklausos protokolas Nr.1 ir šio asmens 2009-08-07 pareiškimo nepatvirtinta kopija, tačiau apklausiant J.Liudytoju 2007-03-15 jis buvo įspėtas apie atsakomybę už žinomai melagingų parodymų davimą, buvo apklausiamas kompetentingų valstybės institucijų pareigūnų, todėl šio ginčo metu remiamasi pirminiais šio asmens parodymais. J.L. udytojo apklausos protokole paneigė pirkęs iš pareiškėjo senovinius daiktus ir mokėjęs jam 99000 Lt, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad gavo iš šio asmens 99000 Lt, o pateikti įrodymai (J.L. 09-08-07 pareiškimo nepatvirtinta kopija) prieštarauja kitiems mokesčių administratoriaus surinktiems įrodymams, mokesčių administratorius pareiškėjo mokesčių bazės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, t.y. mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas taip pat netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, todėl mokesčiai apskaičiuoti taikant išlaidų metodą. Pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 str. taikymo nepagrįsti, nes pareiškėjo patikrinimas pradėtas 2008-12-15 ir pareiškėjo tikrintas GPM ir PVM laikotarpis yra 2003 – 2005 m. Pareiškėjo pateikta 2001-10-29 pirkimo pardavimo sutartis buvo vertinama tik tuo aspektu, kad pareiškėjas pagal šią sutartį gautomis pajamomis grindė savo 2003 m. patirtas išlaidas, t.y. tikrinto laikotarpio išlaidas, kurios yra reikšmingos mokesčio apskaičiavimui, tuo tarpu mokesčiai už 2001 m. neapskaičiuoti. Taip pat mokesčių administratorius konstatavo, kad D.S. (pareiškėjo sesuo) ir pareiškėjas įformino pinigų dovanojimo sutartis su motina I.U. turėdami tikslą – gauti mokestinės naudos, t.y. išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, kadangi dovanos tarp brolio ir sesers tuo metu nebuvo priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms. Nuo D.S. pinigų dovanojimo motinai I.U. bei motinos pinigų dovanojimo pareiškėjui praėjo trumpas laikas – tik 6 dienos, todėl ir padaryta išvada, kad prieš dovanojant motinai pinigus 210000 Lt, šalys žinojo apie jų perdovanojimą. Be to, D.S. 2008-10-15 pateiktame paaiškinime nurodė, kad žinojo, jog ši pinigų sumą bus padovanota pareiškėjui, todėl D.S. apie 180000 Lt pervedė į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą, likusią sumą – 30000 Lt perdavė grynais. Taip pat nurodė, kad pinigų dovanojimo sutartį sudariusi notarė, pasiūlė išvengti didelių mokesčių mokėjimo dovanojimo sutartį pasirašyti su motina, o ne tiesiogiai su pareiškėju. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės – trumpas (6 dienos) laiko tarpas tarp dovanojimo sutarčių sudarymo, faktas, kad pareiškėjo sesuo, dovanodama pinigus savo motinai juos pervedė tiesiogiai pareiškėjui, pareiškėjo sesers paaiškintos aplinkybės apie dovanojimo sandorių sudarymus, kad taip patarė notarė, siekiant išvengti didelių mokesčių mokėjimo, jokiais kitais motyvais nepaaiškinama tokių dovanojimo sandorių seka įrodo, jog šiuo dovanojimo sandoriu buvo siekta mokestinės naudos, t.y. tikrasis ketinimas buvo sesers pinigų dovanojimas pareiškėjui, o tarpinis sandoris sudarytas turint vienintelį tikslą – išvengti GPM mokėjimo. Mokestinė nauda pareiškėjui pasireiškė tuo, kad priėmęs dovaną tiesiogiai iš sesers, būtų privalėjęs sumokėti nuo gautų pajamų GPM, o atlikus vietoj vieno sandorio du – tarpinio sandorio pagalba išvengiama GPM mokėjimo. Šio tarpinio sandorio sudarymas nepaaiškinamas jokia ekonomine ar kitokia logika, tuo labiau, kad D.S. pinigus tiesiogiai pervedė broliui, nors pagal notaro patvirtintą dovanojimo sutartį juos dovanojo savo motinai. Tai, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas buvo pakeistas 2008-12-23 (Žin., 2008, Nr. 149-6033) ir nuo 2008-12-30 iš brolių (seserų) gautos dovanos yra priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, esminės reikšmės ginčui neturi, nes Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str., įtvirtintos teisės normos, apibrėžiančios neapmokestinamąsias pajamas, yra materialaus pobūdžio, todėl taikomos tos normos, kurios galiojo pajamų (dovanų) gavimo metu. Be to, pareiškėjas pagal Rusijos piliečių E.G., A.V.V. bei A.V. įgaliojimus vykdė jų vardu nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius Lietuvoje. Pareiškėjas sandorius su UAB „Mabilta“ dėl butų pirkimo – pardavimo, esančių Ukmergės g., Vilniuje, sudarinėjo Rusijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų individualios veiklos, prekiaujant nekilnojamuoju turtu, atsiradimo, GPM ir PVM mokėjimo. Pareiškėjas pateikė J.G., A.V. ir A.V. pareiškimų nepatvirtintas kopijas, kad pinigus iš pareiškėjo už parduotus butus gavo. Tačiau J.G. 2007-03-29 liudytojo apklausos protokole parodė, kad nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus pareiškėjui nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. 2007-03-19 liudytojo apklausos protokole A.V. parodė, kad nepirko buto Vilniuje, pinigų jo įsigijimui pareiškėjui neperdavė, iš pareiškėjo pinigų už parduodamą butą taip pat negavo, o tik už 5000 rublių atlygį pasirašė įgaliojimą nepažįstamam asmeniui. Esant prieštaringiems įrodymams, prioritetas teiktinas liudytojų parodymų užfiksuotiems duomenims. Be to, pagal AB banko „NORD/LB Lietuva“ sąskaitų išrašus nustatyta, kad pareiškėjas gautas pinigines lėšas už parduotus butus panaudojo kitų butų anksčiau minėtų asmenų vardu įsigijimui. Kita gauta piniginių lėšų dalis buvo pervedama į pareiškėjo „Visa Elektron“ mokėjimo kortelės sąskaitą tame pačiame banke, iš kurios jis tas sumas nuimdavo grynais pinigais, o vėliau papildydavo savo tą pačią atsiskaitomąją sąskaitą grynų pinigų įnašais ir mokėjo UAB „Mabilta“ už įsigyjamus butus. Taip pat Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos konsulinis departamentas informavo, kad nėra duomenų, jog E.G., A.V., A.V. būtų kada nors išduota viza atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad butų įsigijimui naudojo ne savo, o minėtų Rusijos piliečių jam perduotas lėšas. Tai reiškia, kad sandoriais – Rusijos piliečių išduotais įgaliojimais pareiškėjui, butų pirkimu iš UAB „Mabilta“ ir vėliau įsigytų butų pardavimu Rusijos piliečių, o ne paties pareiškėjo vardu buvo siekiama vienintelio tikslo – išvengti mokesčių mokėjimo, todėl už parduotus butus gautos pajamos – 1277000 Lt pagrįstai priskirtos pareiškėjo pajamoms. Pareiškėjo pajamos buvo apmokestintos taikant pareiškėjui palankesnį 15 procentų pajamų mokesčio tarifą. Pareiškėjo 2003-2005 metais parduotas turtas yra nauji statiniai ir pastatai, todėl šio turto pardavimo pajamos yra PVM objektas. Šiuo atveju atlygis gautas – 1288300 Lt, prekių tiekimas ir paslaugų tiekimas vyko šalies teritorijoje. Taip pat pareiškėjas nuo 2005-12-08 vykdė individualią veiklą pagal įsigytą verslo liudijimą (taikomosios dailės ir vaizduojamojo meno dirbinių gamyba) ir už 2005 m. gruodžio mėn. gavo 11300 Lt pajamų iš individualios veiklos, kuria jis vertėsi įsigijęs verslo liudijimą. Pareiškėjo 2004 ir 2005 m. metinė pajamų suma, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, viršijo 12 minimalių mėnesinių algų, todėl jis privalėjo sumokėti VSD įmokas bazinei ir papildomai pensijos daliai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad užsienio piliečių pirminiai parodymai prieštarauja dabar pateiktiems įrodymams, todėl reikia remtis pirminiais parodymais.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime (b.l. 57) prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t.y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t.y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (LR ABTĮ IX skirsnis, tame tarpe 57 str., 58 str.).

Pažymėtina, jog įrodymo šaltinis negali būti asmens pareiškimas (t.y. kai pareiškimo aplinkybės nepatvirtinamos rašytiniais įrodymais ir logiškai susijusiais teisės aktais), adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę.

Pareiškėjas skunduose išdėstytais motyvais (b.l. 3-18) neįrodė, jog ginčijami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atsiliepimo į skundą argumentacija teisės aktais pagrįsta ir atitinka nustatytas faktines aplinkybes. Ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, priimti sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) su atitinkamais pakeitimais dėl mokesčių dydžio (b.l. 19), motyvuotos taikytos poveikio priemonės.

Iš bylos įrodymų darytina išvada, jog mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu veikė įstatymo nustatyta tvarka, buvo kompetentingas ir objektyvus. Ginčo situacijos aplinkybės išnagrinėtos vadovaujantis LVAT suformuota teismų praktika, nustatytoms faktinėms aplinkybėms adekvačiai taikyti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai.

Sprendimo motyvuojamoji dalis išdėstyta skunde nurodytų aplinkybių eiliškumo tvarka. Prie kiekvieno epizodo nurodyti LVAT sprendimų nuostatos atitinka fiksuotai aplinkybei patvirtinti.

Ginčo sprendimuose ir atsiliepime į skundą išanalizuota taikytina teismų praktika, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 1999, Nr.13-308) 13 str. nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatymus, skelbia išplėstinių teisėjų kolegijų apeliacine tvarka priimtus sprendimus, o į nustatyta tvarka paskelbtuose sprendimuose esančius įstatymo taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus.

1.Dėl trūkstamų pajamų pagrindimo (senovinių baldų pirkimas-pardavimas).

Patikrinimo metu nustatyta, kad Pareiškėjo patirtos išlaidos 2003 m. 25974 Lt didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas. Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001-10-29 pirkimo -pardavimo sutartimi su J. L. ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., Rusija), gim. (duomenys neskelbtini) dėl senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo, servanto, senovinio laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimo už 99000 Lt. Papildomai skundo nagrinėjimo metu Pareiškėjas pateikė J. L. 2009-08-07 pareiškimo nepatvirtintą kopiją, kur minėtas asmuo paaiškina, kad buvo Lietuvoje nuo 2001-10-23 iki 2001-11-02 ir pirko iš Pareiškėjo senus daiktus (komodą paveikslą, kėdes, stalą, indaują seną laikrodį, seną indų komplektą) ir sumokėjo Pareiškėjui 99000 Lt.

Šiame epizode ginčas kilęs dėl to, ar Pareiškėjas iš tikrųjų pagal 2001-10-29 sutartį pardavė J. L. senovinius daiktus ir gavo už juos 99000 Lt ir gali jais grįsti 2003 m. patirtas išlaidas, ar minėtos išlaidos buvo iš kitų, neapmokestintų šaltinių.

Pareiškėjas nesutinka su epizodo vertinimu ir nesutikimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-15 nutartyje išdėstytomis nuostatomis (adm. b. Nr. A17 -301/2007, t.y. dėl įrodinėjimo naštos). Kad 99000 Lt buvo gauti, pareiškėjo nuomone, patvirtina2001-10-29 sutartis su J. L. dėl senovinių daiktų pirkimo-pardavimo, 2009-08-07 J. L. notariškai patvirtintas pareiškimas, I.U. ir Č.D. 2009-05-07 pareiškimai. Mano, jog šitoje situacijoje mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą privalėjo atsižvelgti į įrodymų visumą, įskaitant ir į pareiškėjui palankius minėtus tiesioginius įrodymus, o ne į vienintelį prieštaringai vertintą J.L. 2007-03-15 liudytojo apklausos protokolą Nr. 1 (pareiškėjas nurodo, jog nekorektiškai buvo suformuluotas klausimas; asmuo pirko senovinius daiktus, o ne antikvarinius).

Patikrinimo metu buvo gauta iš Rusijos mokesčių administratoriaus informacija ir J. L. 2007-03-15 liudytojo apklausos protokolas (liudytojas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą), kuriame minėtas asmuo parodė, kad nepirko iš Pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, tokios pinigų sumos tuo metu neturėjo. Skundo nagrinėjimo metu Pareiškėjas pateikė priešingą J. L. 2009-08-07 pareiškimo nepatvirtintą kopiją kurioje minėtas asmuo jau nurodo, kad pirko iš Pareiškėjo senus daiktus ir sumokėjo jam 99000 Lt (vėlesnis, praėjus dviem metams asmens notarinis pareiškimas neatitinka įrodymo sampratos). Šioje situacijoje svarbesni yra pirminiai parodymai, o ne vėliau susiformavę. LVAT 2008-12-19 adm. b. Nr. A-556-2049/2008 pažymėjo: „...Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai paisė liudytojų parodymų, gautų ikiteisminio tyrimo metu, o ne paaiškinimų. Liudytojų parodymų metu užfiksuotiems duomenims teiktinas prioritetas, nes tie duomenys gauti suprantant jų davėjams apie galimą gresiančią atsakomybę, jei jie būtų melagingi ar iškraipyti kitiems asmenims nenaudinga linkme...“.

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojo J. L. 2007-03-15 apklausos protokolas yra objektyvus įrodymas paneigiantis, jog iš Pareiškėjo buvo pirkti senoviniai daiktai už 99000 Lt, J. L.2009-08-07 pareiškimo turinys prieštarauja kitų įrodymų visumai. Esant tokiai situacijai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr.63-2243) 70 str. 1 d. numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių“ (Žin., 2004, Nr.86-3156) 4 d. taip pat numato, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių mokėtojas į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis.

Nagrinėjamoje situacijoje Pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Tai yra pagrindas, kuriam esant Inspekcija mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikydama išlaidų metodą.

Pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo MAĮ 68 str. taikymo nepagrįsti, nes patikrinimas pradėtas 2008-12-15, todėl, vadovaujantis MAĮ 68 str. 1 dalimi, mokesčių administratorius mokesčius gali apskaičiuoti už einamuosius (2008 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus (2007 m., 2006 m. , 2005 m., 2004 m. ir 2003 m.). Pareiškėjo tikrintas GPM ir PVM laikotarpis yra 2003 m. - 2005 m., todėl MAĮ 68 str. 1 dalies nuostatos nėra pažeistos. Inspekcija Pareiškėjo pateiktą 2001-10-29 pirkimo - pardavimo sutartį vertino tik tuo aspektu, kad Pareiškėjas pagal šią sutartį gautomis pajamomis grindė savo 2003 m. patirtas išlaidas, tai yra tikrinto laikotarpio išlaidas, kurios yra reikšmingos mokesčio apskaičiavimui (mokesčiai už 2001 m. neskaičiuoti).

2.Pinigų dovanojimo sandoriai.

D.S. (Pareiškėjo sesuo) 2003-10-20 pateikė brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio LR gyventojo pajamų deklaraciją kurioje deklaravo 210000 Lt turto pardavimo pajamas už parduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei nurodė, kad 210000 Lt piniginės lėšos numatomos dovanoti motinai I.U. Pagal 2003-10-28 pinigų dovanojimo sutartį D.S. 210000 Lt padovanojo motinai I.U. I.U. 2003-10-28 pateikė brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio LR gyventojo pajamų deklaraciją kurioje deklaravo dovanotas dukters D.S. 210000 Lt pinigines lėšas bei nurodė, kad 210000 Lt piniginės lėšos numatomos dovanoti sūnui K.U. Pagal 2003-11-03 pinigų dovanojimo sutartį I.U. (Pareiškėjo motina) Pareiškėjui padovanojo 210000 Lt.

Pareiškėjas nesutinka su šios situacijos įvertinimu ir mano, jog nepagrįstai mokesčių administratorius taikė MAĮ 69 str. 1 d. nuostatas. Mano, jog situacijos įvertinimui yra svarbi LVAT 2007-07-17 administracinė byla Nr. A11-719/2007 (paminėta teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio ) sandorio tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą ir t.t.

Situacijos faktinės aplinkybės neginčijamos, iš esmės tiek skunde, sprendimuose, atsiliepime į skundą aptariama sandorio veiksmų seka yra ta pati, tačiau situacijos įvertinimas netapatus.

Vertinant su šia situacija susijusius veiksmus, rašytinius įrodymus ir su šiuo ginču susijusius teisės aktus, darytina išvada, jog Inspekcija pagrįstai konstatavo kad D.S. ir Pareiškėjas įformino pinigų dovanojimo sutartis su motina I.U. turėdami tikslą - gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, kadangi pagal GPMĮ 17 str. 1 d. 19 p. nustatyta, kad dovanos tarp vaikų ir tėvų neapmokestinamos, o dovanos tarp brolio ir sesers tuo metu nebuvo priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms. Nuo D.S. pinigų dovanojimo motinai I.Udyriš bei motinos pinigų dovanojimo Pareiškėjui praėjo trumpas laikas - tik 6 dienos, todėl sprendime padaryta išvada, kad prieš dovanojant motinai pinigus 210000 Lt, šalys žinojo apie jų perdovanojimą, tą patvirtina šalių paaiškinimai bei pateiktos brangaus turto įsigijusio arba įsigyjančio LR gyventojo pajamų deklaracijos. D.S. 2008-10-15 pateiktame paaiškinime nurodė, jog žinojo, kad minėta pinigų suma bus padovanota Pareiškėjui, todėl D.S. apie 180000 Lt pervedė į Pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą, likusią sumą - 30000 Lt perdavė grynais. Taip pat nurodė, kad pinigų dovanojimo sutartį sudariusi notarė, pasiūlė išvengiant didelių mokesčių mokėjimo dovanojimo sutartį pasirašyti su motina, o ne tiesiogiai su Pareiškėju. Pateiktame 2008-11-05 paaiškinime I. U. teigė, kad 210000 Lt D. S. pervedė tiesiogiai į Pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą, nes taip buvo patogiau. Pagrįstai konstatuota, kad pagal tuo metu galiojusią GPMĮ redakciją sesers dovanos broliui nebuvo priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, todėl Pareiškėjui tiesiogiai sudarius pinigų dovanojimo sutartį su seserim D.S., nuo gautų pajamų būtų atsiradusi prievolė apskaičiuoti 33 proc. pajamų mokesčio (pagrįstai vadovautasi MAĮ 10 str. ir taikyta 69 str. 1 d. (mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą), pagrįstai patvirtinta, jog Pareiškėjas iš D.S. gavo dovanų 210000 Lt pajamų, nuo kurių atsirado prievolė apskaičiuoti 33 proc. pajamų mokesčio.

3. Dėl butų pirkimo-pardavimo (UAB „Mabilta).

Mokesčių administratorius konstatavo, jog Pareiškėjas pagal Rusijos piliečių J. G., A.V. bei A. V. įgaliojimus, vykdė jų vardu nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorius Lietuvoje ir tokia veikla atitiko Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. sampratą bei pareiškėjas turėjo pajamas už parduotus butus.

Patikrinimo metu surinkta medžiaga konstatuoja, jog J. G. 2007-03-29 liudytojo apklausos protokole parodė, kad nepirko butų Vilniuje, pinigų Pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš Pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus Pareiškėjui nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimui. Analogiškai 2007-03-19 liudytojo apklausos protokole A. V. parodė, kad nepirko buto Vilniuje, pinigų jo įsigijimui Pareiškėjui neperdavė, iš Pareiškėjo pinigų už parduotą butą taip pat negavo, o tik už 5000 rublių atlygį pasirašė įgaliojimą nepažįstamam asmeniui. Kaip jau minėta aukščiau, esant prieštaringiems parodymams, prioritetas teiktinas liudytojų parodymų metu užfiksuotiems duomenims. Be to, pagal AB banko „NORD/LB Lietuva“ sąskaitų išrašus nustatyta, kad Pareiškėjas gautas pinigines lėšas už parduotus butus panaudojo kitų butų anksčiau minėtų asmenų vardu įsigijimui. Kita gauta piniginių lėšų dalis buvo pervedama į Pareiškėjo „Visa Elektron“ mokėjimo kortelės sąskaitą tame pačiame banke, iš kurios jis tas sumas nuimdavo grynais pinigais, o vėliau papildydavo savo tą pačią atsiskaitomąją sąskaitą grynų pinigų įnašais ir mokėjo UAB „Mabilta“ už įsigyjamus butus. Taip pat Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas informavo, kad nėra duomenų, jog J. G., A. V., A. V. būtų kada nors išduota viza atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad butų įsigijimui naudojo ne savo, o minėtų Rusijos piliečių jam perduotas lėšas. Iš šios situacijos konstatuotų aplinkybių, darytina išvada, jog sandoriais - Rusijos piliečių išduotais įgaliojimais Pareiškėjui, butų pirkimu iš UAB „Mabilta“ ir vėliau įsigytų butų pardavimu Rusijos piliečių, o ne paties Pareiškėjo vardu, buvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, už parduotus butus gautos pajamos - 1277000 Lt – pagrįstai priskirtos Pareiškėjo pajamoms (pagrįstai taikytas MAĮ 69 str.).

4.Dėl pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271) 3 straipsnyje (originali redakcija) buvo nustatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;

prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo.

PVM įstatymo 2 str. 5 d. (originali redakcija) buvo nustatyta, kad ekonominė veikla -veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Ekonominė veikla yra vienas iš pagrindinių požymių nustatant, ar konkreti veikla yra PVM objektas. Veikla laikoma ekonomine veikla, jei ji yra atlygintina (tai yra, veikla, kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų). Šis ekonominės veiklos požymis patikrinimo metu nustatytas - Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu iš viso gavo 1288300 Lt pajamų (1277000 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą ir 11300 Lt iš veiklos pagal verslo liudijimą).

Pareiškėjo 2003 m. - 2005 m. parduotas turtas yra nauji statiniai ir pastatai, todėl vadovaujantis aukščiau paminėto įstatymo nuostatomis šio turto pardavimo pajamos yra PVM objektas.

Gautas atlygis - 1288300 Lt (1277000 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą ir 11300 Lt iš veiklos pagal verslo liudijimą), prekių tiekimas ir paslaugų teikimas vyko šalies teritorijoje.

PVM įstatymo 71 str. numatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti bei mokėti į biudžetą PVM tenka Lietuvos apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas ir kurių bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 100000 Lt. Pareiškėjo PVM apmokestinamosios pajamos 100000 Lt per metus (per paskutinius 12 mėnesių) viršijo 2003 m. liepos mėn., tačiau Pareiškėjas, pažeisdamas PVM įstatymo 71 str. ir 92 str. (originalios redakcijos) nuostatas, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą PVM.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti ir tenkinti skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

nuspr endė

atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Bronius JanuškaVeslava RuskanJūra Marija Strumskienė