Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-05-20 · Administracinė byla Nr. P-442-104-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-02-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2011-05-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-20
Bylos Nr.
P-442-104-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01876-2009-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
K. U.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P442 - 104/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01876-2009-6Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. U. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A438 - 201/2011).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-299 bei šiuo sprendimu patvirtintą Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-298, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti 242 528 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 136 404 Lt GPM delspinigių, 24 253 Lt GPM baudos, 166 012 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 90 942 Lt PVM delspinigių, 16 601 Lt PVM baudos, 1 943,81 Lt valstybinio socialinio draudimo (tolia – ir VSD) įmokų bazinei pensijai, 971,91 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 1 671,29 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 835,65 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, t. y. į 2001 m. spalio 29 d. sutartį su J. L. dėl senovinių daiktų pirkimo–pardavimo; J. L. notariškai patvirtintą 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimą, kuriuo jis patvirtino, kad pirko iš pareiškėjo senovinius daiktus ir sumokėjo 99 000 Lt; I. U. Ir Č. D. 2009 m. gegužės 7 d. pareiškimus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas turėjo senovinius daiktus ir pardavė juos J. L. už 99 000 Lt. Šie įrodymai liudija, kad pareiškėjas gavo 99 000 Lt už senovinių daiktų pardavimą J. L. pagal 2001 m. spalio 29 d. sutartį. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nusprendė, kad jis ir jo sesuo D. S. įformino pinigų dovanojimo sutartis su jų motina I. U., turėdami tikslą gauti mokestinės naudos. Dovanojimo sandoriai buvo sudaryti ne siekiant mokestinės naudos, o norint įvykdyti motinos valią dėl jai priklausančio turto disponavimo. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su išvada, jog jis sudarinėjo butų pirkimo–pardavimo sandorius Rusijos Federacijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų individualios veiklos registravimo ir su tuo susijusių mokestinių pasekmių. Pareiškėjas butų nepirko ir nepardavė, pajamų už tai negavo, todėl negalėjo vykdyti individualios veiklos. Rusijos Federacijos piliečiai J. G., A. V. ir A. V. išdavė jam įgaliojimus, siekdami įsigyti butus Lietuvoje. Šie piliečiai jį įgaliojo jų vardu nupirkti ir parduoti konkrečius butus Vilniuje, sutvarkyti su butų pirkimu–pardavimu susijusius formalumus, pasirašyti sutartis ir kitus dokumentus, atsiimti ir pervesti pinigus. Gautais pinigais pareiškėjas nedisponavo ir jokių teisių į juos neturėjo. Jis už butus gautus pinigus grąžino Rusijos Federacijos piliečiams, kuriais pasitikėjo, todėl pinigų perdavimo metu neprašė raštu patvirtinti pinigų perdavimo fakto. Net ir praėjus keliems metams, jokių pretenzijų dėl pinigų perdavimo iš minėtų Rusijos Federacijos piliečių jis nesulaukė ir tai patvirtina, kad pinigai už parduotus butus iš tikrųjų buvo perduoti. Mokesčių administratoriui buvo pateikti notaro patvirtinti J. G., A. V., A. V. pareiškimai apie tai, kad pinigus už parduotus butus jie gavo. Rusijos Federacijos piliečių parodymai, užfiksuoti jų apklausos protokoluose, turėtų būti vertinami kritiškai. Jie apklausų metu buvo nesuinteresuoti sakyti tiesą ir tuo pačiu liudyti prieš save, nes jiems kiltų neigiamos pasekmės dėl nedeklaruotų pajamų.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo 2003 metais patirtos išlaidos 25 974 Lt didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas. Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi su J. L. dėl senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo, servanto, senovinio laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimo už 99 000 Lt. Tačiau patikrinimo metu buvo gauta iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus informacija ir J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas, kuriame šis asmuo parodė, kad nepirko iš pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, atitinkamos pinigų sumos tuo metu neturėjo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ir jo sesuo D. S. įformino pinigų dovanojimo sutartis su savo motina I. U., turėdami tikslą gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, kadangi dovanos tarp brolio ir sesers tuo metu nebuvo priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms. Trumpas (6 dienų) laiko tarpas nuo dovanojimo sutarties tarp pareiškėjo sesers ir motinos iki dovanojimo sutarties tarp motinos ir pareiškėjo sudarymo; faktas, kad pareiškėjo sesuo, dovanodama pinigus savo motinai, juos pervedė tiesiogiai pareiškėjui; pareiškėjo sesers paaiškinime nurodytos aplinkybės, kad dviejų dovanojimo sandorių sudarymu buvo siekta išvengti mokesčių mokėjimo; jokiais kitais motyvais nepaaiškinama tokių dovanojimo sandorių seka įrodo, jog buvo siekta mokestinės naudos, t. y. tikrasis ketinimas buvo sesers pinigų dovanojimas pareiškėjui, o tarpinis sandoris sudarytas turint vienintelį tikslą – išvengti GPM mokėjimo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pagal Rusijos Federacijos piliečių J. G., A. V. bei A. V. įgaliojimus vykdė jų vardu butų pirkimo–pardavimo sandorius Vilniuje. Tačiau patikrinimo metu nustatyta, pareiškėjas šiuos sandorius sudarinėjo Rusijos Federacijos piliečių vardu tik tam, kad neparodytų savo paties vykdomos individualios veiklos ir išvengtų mokesčių mokėjimo. Pareiškėjas pateikė J. G., A. V. ir A. V. pareiškimų, kad jie yra gavę pinigus už pareiškėjo parduotus butus, kopijas. Tačiau J. G. 2007 m. kovo 29 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus pareiškėjui. 2007 m. kovo 19 d. liudytojo apklausos protokole A. V. taip pat parodė, kad nepirko buto Vilniuje, pinigų jo įsigijimui pareiškėjui neperdavė, iš pareiškėjo pinigų taip pat negavo, o tik už atlygį pasirašė įgaliojimą. Esant prieštaringiems įrodymams, prioritetas teiktinas liudytojų apklausų metu užfiksuotiems duomenims.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2003 metais patirtos išlaidos buvo 25 974 Lt didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas. Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi su J. L., kurioje nurodytas senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo, servanto, senovinio laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimas už 99 000 Lt. Papildomai skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo, kuriame minėtas asmuo paaiškino, kad pirko iš pareiškėjo senus daiktus ir sumokėjo 99 000 Lt, nepatvirtintą kopiją. Tačiau patikrinimo metu buvo gauta informacija iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus bei J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas (liudytojas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą), kuriame šis asmuo parodė, kad nepirko iš pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, atitinkamos pinigų sumos tuo metu neturėjo. Liudytojo J. L. 2007 m. kovo 15 d. apklausos protokolas yra objektyvus įrodymas, paneigiantis, jog iš pareiškėjo buvo pirkti senoviniai daiktai už 99 000 Lt. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ir jo sesuo D. S. įformino pinigų dovanojimo sutartis su savo motina I. U., turėdami tikslą gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM mokėjimo, nes, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punktą, dovanos tarp vaikų ir tėvų buvo neapmokestinamos, o dovanos tarp brolio ir sesers – apmokestinamos. Nuo D. S. pinigų dovanojimo I. U. iki pastarosios pinigų dovanojimo pareiškėjui praėjo trumpas laikas – tik 6 dienos. Prieš dovanojant motinai 210 000 Lt, pareiškėjas ir jo sesuo žinojo apie šios pinigų sumos perdovanojimą. Tą savo paaiškinime patvirtino ir pati D. S.. Ji taip pat paaiškino, kad, sudarant dvi dovanojimo sutartis, buvo siekta išvengti mokesčių mokėjimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pagal Rusijos Federacijos piliečių J. G., A. V. bei A. V. įgaliojimus vykdė jų vardu butų pirkimo–pardavimo operacijas. Tačiau J. G. 2007 m. kovo 29 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus pareiškėjui nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimui. Analogiškai 2007 m. kovo 19 d. liudytojo apklausos protokole parodė ir A. V.. Vertinant įrodymus šioje byloje, prioritetas teiktinas būtent šiems liudytojų parodymams. Teismas nurodė, kad minėtų Rusijos federacijos piliečių įgaliojimų išdavimu ir butų pirkimo–pardavimo jų vardu vykdymu buvo siekiama nuslėpti realiai paties pareiškėjo vykdomą veiklą bei išvengti mokesčių. Todėl už parduotus butus gautos pajamos pagrįstai buvo priskirtos pareiškėjo pajamoms.

III.

Pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas 99 000 Lt pajamų, jo teigimu, gautų pagal 2001 m. spalio 29 d. senovinių daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su J. L., realumą įrodinėja remdamasis pačiu paprastą rašytinę formą atitinkančios sutarties buvimo faktu; taip pat J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. notariškai patvirtintu pareiškimu, kuriame šis asmuo nurodė, jog pirko iš pareiškėjo senovinius daiktus ir sumokėjo 99 000 Lt; I. U. Bei Č. D. 2009 m. gegužės 7 d. pareiškimais, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjas iš tiesų turėjo senovinius daiktus ir pardavė juos J. L.. Tačiau vien tik senovinių daiktų pirkimo–pardavimo sutarties, kaip formalaus įrodymo, pateikimas savaime negali būti pripažįstamas tinkamu realaus pajamų gavimo fakto pagrindimu, neįvertinus visų kitų su galimu pajamų gavimu susijusių faktinių aplinkybių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog mokesčių administratorius, siekdamas surinkti duomenis apie 99 000 Lt pajamų gavimo realumą, kreipėsi į Rusijos Federacijos mokesčių administratorių, kuris suteikė oficialią informaciją (J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas), jog apklausos metu J. L. parodė, kad nepirko iš pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, atitinkamos pinigų sumos tuo metu neturėjo. Be to, Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus 2007 m. kovo 21 d. rašte Nr. 05-57/02795 buvo nurodyta, jog J. L. parašas apklausos protokole vizualiai neatitinka parašo 2001 m. spalio 29 d. senovinių daiktų pirkimo–pardavimo sutartyje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad J. L. 2007 m. kovo 15 d. apklausos protokolas ir kita Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus suteikta informacija yra objektyvūs įrodymai, paneigiantys, kad J. L. sumokėjo pareiškėjui 99 000 Lt už pirktus senovinius daiktus. Tuo tarpu pareiškėjo pateikti įrodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs. Jie nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų pagrįstumo ir iš esmės yra sietini tik su mokestinio ginčo metu pareiškėjo pasirinkta gynybine pozicija (versija). Visų pirma, J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje apibrėžtos įrodymo sampratos, nes pateikta tik įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtinta užsienio valstybės oficialaus dokumento kopija. Antra, pats J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimas buvo surašytas jau vykstant mokestiniam ginčui. Trečia, minėtas pareiškimas tiesiogiai prieštarauja pirminiam J. L. paaiškinimui, užfiksuotam 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokole (šios apklausos metu, priešingai nei surašant 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimą, J. L. buvo oficialiai įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų įrodymų davimą). Ketvirta, pats pareiškėjas, 2006 m. lapkričio 15 d. teikdamas savo pirminį paaiškinimą mokesčių administratoriui dėl 2001 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties su J. L., nepateikė jokių duomenų apie tai, kad, sudarant ar vykdant šį sandorį, būtų dalyvavusi I. U. bei Č. D.. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas (negalėjo pagrįsti 2003 metų patirtų išlaidų, kurios 25 974 Lt buvo didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas), ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui atitinkamą mokėtiną GPM sumą.

Teismas nurodė, kad, analizuojant pareiškėjo, jo sesers bei motinos sudarytus pinigų dovanojimo sandorius mokestiniu teisiniu aspektu, matyti, jog šių sandorių sudarymo metu galiojusi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcija (2002 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. IX-1007) numatė, jog neapmokestinamosios pajamos yra dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių) (įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punktas). Mokesčių administratorius laikosi pozicijos, kad vienintelis tarp pareiškėjo sesers ir jo motinos 2003 m. spalio 28 d. sudaryto piniginių lėšų dovanojimo sandorio tikslas buvo mokestinės naudos gavimas ir tikrasis šio tarpinio sandorio tikslas nebuvo pareiškėjo motinos apdovanojimas. Tokia mokesčių administratoriaus išvada iš esmės yra pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Teismas nurodė, kad pareiškėjo sesers D. S. 2008 m. spalio 15 d. pateiktame pirminiame paaiškinime mokesčių administratoriui nurodyta, jog ji iš anksto žinojo, kad su jos motina sudarytoje dovanojimo sutartyje nurodyta pinigų suma bus padovanota pareiškėjui, o dovanojimo sutartis su motina, o ne tiesiogiai su pareiškėju buvo pasirašyta dėl to, kad būtų išvengta mokesčių mokėjimo. Be to, 2003 m. spalio 28 d. sutartimi padovanotos piniginės lėšos (210 000 Lt) realiai pareiškėjo motinai net nebuvo perleistos, nes pareiškėjo sesuo jas tiesiogiai pervedė į pareiškėjo sąskaitą. Taip pat itin svarbu yra tai, jog, pagal dovanojimo sandorių sudarymą laike (nuo 2003 m. spalio 28 d. dovanojimo sutarties, pagal kurią pareiškėjo sesuo D. S. 210 000 Lt padovanojo savo motinai I. U., iki 2003 m. lapkričio 3 d. pinigų dovanojimo sutarties, pagal kurią I. U. pareiškėjui padovanojo tą pačią pinigų sumą, praėjo 6 dienos), tos pačios pinigų sumos dovanojimas iš vieno asmens kitam, o po to ir trečiam asmeniui vyko sparčiu tempu. Teismas nurodė, kad ginčo dovanojimo sandoriai buvo sudaromi pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o vienintelis jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas būtent iš savo sesers D. S. (o ne iš motinos I. U.) gavo dovanų 210 000 Lt, nuo kurių turėjo sumokėti GPM.

Teismas nurodė, kad, išanalizavęs 2003 m. sausio 1 d. – 2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjo pagal Rusijos Federacijos piliečių įgaliojimus vykdytus pirkimo–pardavimo sandorius, mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas sandorius dėl butų, esančių Vilniuje, pirkimo–pardavimo sudarinėjo Rusijos Federacijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų prievolės registruoti individualią veiklą, susijusią su prekyba nekilnojamuoju turtu, taip pat su šia veikla susijusių mokestinių teisinių pasekmių (prievolės mokėti GPM ir PVM). Pareiškėjo teigimu, jis butų nepirko ir nepardavė, pajamų už tai negavo, todėl nevykdė ir negalėjo vykdyti individualios veiklos. Anot pareiškėjo, Rusijos Federacijos piliečiai J. G., A. V. ir A. V. išdavė jam įgaliojimus siekdami įsigyti butus Vilniuje; dėl patogumo, atsiskaitymai už butus iš dalies vykdavo ir naudojantis pareiškėjo banko sąskaita, tačiau gautais pinigais jis nedisponavo ir jokių teisių į juos neturėjo, už butus gautus pinigus grąžino Rusijos Federacijos piliečiams, nors pinigų perdavimo metu neprašė raštu patvirtinti pinigų perdavimo fakto. Teismas nurodė, kad Rusijos Federacijos piliečiai J. G. bei A. V., šios valstybės kompetentingų institucijų apklausiami kaip liudytojai, 2007 m. kovo 29 d. bei 2007 m. kovo 19 d. liudytojų apklausos protokoluose parodė, jog nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimui. Pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pateiktą informaciją, minėtiems Rusijos Federacijos piliečiams nebuvo suteiktos vizos atvykti į Lietuvos Respubliką. Taip pat patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas butų įsigijimui naudojo pinigines lėšas būtent iš savo asmeninės banko sąskaitos. Atsižvelgus į šiuos duomenis, buvo pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas sandorius dėl butų pirkimo–pardavimo sudarinėjo pats ir būtent jis yra tikrasis naudos (pajamų už parduotus butus) gavėjas, kuriam kyla prievolė apskaičiuoti bei sumokėti su šių pajamų gavimu susijusius mokesčius. Nors pareiškėjas, ginčydamas šias mokesčių administratoriaus išvadas, pateikė notaro patvirtintus J. G., A. V., A. V. pareiškimus apie tai, kad pinigus už parduotus butus jie gavo, tačiau šių pareiškimų turinys prieštarauja pirminiams minėtų asmenų parodymams, užfiksuotiems liudytojų apklausos protokoluose. Be to, byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad butų įsigijimui realiai buvo naudojamos Rusijos Federacijos piliečių perduotos piniginės lėšos.

IV.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti jam žinomos bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami bylos aplinkybes, susijusias su Rusijos Federacijos piliečių jam išduotais įgaliojimais dėl butų pirkimo–pardavimo, bei konstatuodami, jog realiai atitinkamas butų pirkimo–pardavimo operacijas vykdė pats pareiškėjas, o įgaliojimai buvo įforminti tik formaliai, siekiant nemokėti mokesčių, rėmėsi 2007 m. kovo 29 d. ir 2007 m. kovo 19 d. liudytojų apklausos protokoluose nurodytais melagingais J. G. ir A. V. liudijimais apie tai, kad jie per pareiškėją butų Lietuvoje neįgijo. Tačiau pareiškėjas 2011 m. vasario 4 d. paštu gavo Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui pateiktas J. G. ir A. V. pajamų mokesčio deklaracijas bei kvitus, patvirtinančius šiomis deklaracijomis deklaruotų mokesčių sumokėjimą. Minėtose deklaracijose J. G. ir A. V. deklaravo pajamas iš šioje byloje vertintų butų pardavimų, kuriuos jų vardu vykdė pareiškėjas. Tai yra naujai paaiškėjusios aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti procesą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

V.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).

Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad jame remiamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame numatyta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Tačiau, analizuojant pareiškėjo prašymą ir kartu su juo pateiktus naujus duomenis, minėto proceso atnaujinimo pagrindo buvimas nagrinėjamu atveju negali būti konstatuotas.

Iš šioje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų matyti, kad, vertinant pareiškėjo santykių su Rusijos Federacijos piliečiais J. G., A. V. ir A. V. aplinkybes, buvo remtasi Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriaus oficialiu būdu iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus gauta informacija, kuri buvo užfiksuota Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo metu ir kuri patvirtina, kad pareiškėjas realiai minėtų Rusijos Federacijos piliečių vardu butų Lietuvoje nepirko ir nepardavė. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas butų įgijimui naudojo pinigus iš savo asmeninės sąskaitos ir kad nepateikta jokių objektyvių įrodymų apie Rusijos Federacijos piliečių perduotų piniginių lėšų naudojimą butų įsigijimui (t. y. pinigų judėjimą tarp pareiškėjo ir minėtų užsienio asmenų).

Pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo bando iškelti naujai paaiškėjusią aplinkybę, jog minėti Rusijos Federacijos piliečiai deklaravo savo pajamas iš butų Vilniuje pardavimo ir nuo jų sumokėjo mokesčius. Tačiau dėl šios aplinkybės pateikiami duomenys yra nepatikimi ir neįtikinami, todėl šiai bylai jie negalėtų turėti esminės reikšmės, t. y. nepaneigtų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos mokesčių administratorių oficialaus bendradarbiavimo pagrindu gautos informacijos bei kitų pareiškėjo nenaudai liudijančių aplinkybių ir nepakeistų bylą nagrinėjusių teismų išvadų dėl įrodymų vertinimo.

Pirma, nėra aišku, kokiu konkrečiu būdu pareiškėjas gavo pateiktas mokesčių deklaracijas ir kvitus. Duomenų, kad tokius dokumentus ar atitinkamą informaciją apie mokesčių deklaravimą ir sumokėjimą būtų suteikusi kompetentinga Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus tarnyba, nėra. Pareiškėjas konkrečiai nepaaiškina, kokie asmenys jam pateikė atitinkamus duomenis ir kokie ryšiai jį sieja su šiais asmenimis; neatskleidžia, kaip jam tapo žinoma atitinkama informacija ir kodėl tai įvyko būtent šiuo metu. Antra, pareiškėjo pateiktose deklaracijų kopijose nėra išsamių ir patikimų duomenų apie tokių deklaracijų priėmimą kompetentingoje Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus tarnyboje. Deklaracijų formų dalyse, kuriose turėtų būti nurodomi duomenys apie jų priėmimą ir kurias turėtų užpildyti mokesčių tarnybos darbuotojas, yra tik spaudo žymuo su deklaracijos priėmimo, priėmimo datos bei mokesčių tarnybos pavadinimo nuorodomis ir parašas, tačiau nėra nurodytas deklaracijos registracijos numeris ir ją priėmusio mokesčių tarnybos darbuotojo pavardė, nors tai turėtų būti užfiksuota. Trečia, yra nesuprantama, kodėl 2003, 2004 ir 2005 metais gautos, kaip nurodoma, pajamos buvo deklaruojamos ir mokesčiai mokami tik 2010 m. gruodžio mėnesį.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų ir pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal jo prašymą negali būti atnaujintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n utaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo K. U. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A438 - 201/2011).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė