Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Viktorija Čiapaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. skundą dėl antstolio veiksmų suinteresuotiems asmenims R. Š., R. Š. komercinės įmonės bankroto administratoriui UAB „Gribžiniai“, antstoliui Aleksandrui Selezniovui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolis 2016 m. gruodžio 19 d. patvarkymu pareiškėjo skundo netenkino ir perdavė jį Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Patvarkyme nurodė, jog, skolininkui R. Š. priklausanti komercinė įmonė pagal savo juridinį statusą laikytina neribotos civilinės atsakomybės juridiniu asmeniu, todėl atsižvelgiant į teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą, užbaigė vykdomąją bylą ir vykdomąjį dokumentą persiuntė skolininko R. Š. komercinės įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tam, kad į bankroto bylą būtų įtrauktas ir komercinės įmonės savininko kreditorius.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Susipažinus su vykdomosios bylos medžiaga matyti, kad antstolio žinioje yra vykdomoji byla Nr. 0010/08/03041 pradėta vykdyti pagal 2008 m. liepos 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl 817,02 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko R. Š. išieškotojo G. J. naudai. Vykdydamas išieškojimo veiksmus antstolis atliko eilę veiksmų: 2009 m. atliktos užklausos apie skolininko turtinę padėtį, gyvenamąją vietą ir skolininko darbovietę (vykd. b. l. 5-30). 2010-06-21 areštavo skolininkui priklausančias transporto priemones (vykd. b. l. 32-42). 2010-2013 metais antstolė atliko užklausas apie skolininko turtinę padėtį, gyvenamąją vietą ir skolininko darbovietę (vykd. b. Nr. 0074/04/05893 b. l. 24-37). 2013 m. sausio 7 d. išieškotojo G. J. prašymu paskelbta skolininko R. Š. paieška (vykd. b. 73, 79). 2013 m. gruodžio 23 d. skolininkas R. Š. informavo antstolį apie savo gyvenamąją vietą (vykd. b. l. 84), tuo pagrindu 2013-12-30 skolininko paieška nutraukta (vykd. b. l. 87). 2016 m. spalio 3 d. Klaipėdos apygardos teismas informavo antstolį, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi R. Š. komercinei firmai iškelta bankroto byla (vykd. b. l. 116-118). 2016 m. lapkričio 23 d. patvarkymu Nr. S1a-81005 antstolis panaikino skolininko turtui taikytus areštuos vykdomojoje byloje Nr. 0010/08/03041 (vykd. b. l. 122-123). Tos pačios dienos patvarkymu Nr. S1a-81006 „Dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento perdavimo“ antstolis užbaigė vykdomąją bylą Nr. 0010/08/03041 ir vykdomąjį dokumentą Nr. 2-3747-777/2008 perdavė R. Š. komercinės firmos bankroto bylą nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui (vykd. b. l. 124).

Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad skolininko R. Š. komercinei firmai 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo iškelta bankroto byla (Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-1513-538/2016). Remiantis Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 str. 4 d.), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens prievoles subjektas.

(LR Įmonių bankroto įstatymas toliau ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD v. R. K., bylos Nr. 3K-3-357/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Bankrutuojant neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui ir reikalavimus bankroto byloje pareiškus jo dalyvio kreditoriams, juridinio asmens turtas naudojamas jo dalyvio skoloms padengti, o už individualios įmonės skolas subsidiariai savo turtu atsakingas jos savininkas. Tokia teismų praktika yra nulemta aplinkybės, kad bankrutuojant neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui ir jo turto nepakankant atsiskaityti su kreditoriais, yra realizuojamas ne tik juridinio asmens, bet ir jo dalyvio – fizinio asmens turtas, kurį šis asmuo turėjo bankroto bylos nagrinėjimo metu (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 33 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. M. ir kt. v. BĮ R. Mačiulio prekybos centras „Tuktukas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2010). Tuo atveju, jeigu reikalavimų įmonės bankroto byloje negalėtų pareikšti jos savininko asmeniniai kreditoriai, jų vėlesnės galimybės išieškoti skolas iš fizinio asmens taptų labai pasunkintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014).

Atitinkamai ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis nustato kreditorių teisę perduoti administratoriui savo reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus. Įmonės administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sudaro įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį tvirtinti teismui (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Taigi pagal bendrąją taisyklę bankrutuojančios įmonės kreditoriai savo valią gauti reikalavimų ar jų dalies patenkinimą bankroto procese išreiškia pateikdami reikalavimą įmonės administratoriui, o šis perduoda teismui tvirtinti. Be to, bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje teismas perima iš antstolių vykdomuosius dokumentus, pagal kuriuos vykdomi išieškojimai iš įmonės, kuriai iškelta bankroto byla (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 18 straipsnio 1 dalis) (jei bankrutuojanti įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodami ir vykdomieji dokumentai, pagal kuriuos ieškoma iš tokios įmonės dalyvio (savininko). Taip pat perimamos visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai. Tokiu būdu visų kreditorių reikalavimai sutelkiami vienoje – bankroto – byloje, taip garantuojant, kad nebus pažeistas kreditorių lygiateisiškumo, reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo principai. Tačiau bankroto byloje tvirtinti pateikiami kreditorių reikalavimai skiriasi savo apibrėžtumo lygiu. Įmonės administratoriui po bankroto bylos iškėlimo pateikiančių reikalavimus kreditorių reikalavimus administratorius gali ginčyti, tokiais atvejais ginčą nagrinėja ir dėl reikalavimo pagrįstumo ir dydžio sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Kai yra išduotas ir pradėtas vykdyti vykdomasis dokumentas, reikalavimo pagrįstumas ir dydis jau būna nustatyti teismo arba kitų vykdomąjį dokumentą išdavusių institucijų ar kompetentingų asmenų ir bankroto byloje paprastai nebegali būti ginčijami. Be to, kreditoriai, pateikę antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš skolininko, jau yra pareiškę savo valią, kad jų materialinis teisinis reikalavimas būtų patenkintas.

Pažymėtina, jog šiuo atveju svarbu tai, kad skolos išieškojimas iš skolininko R. Š. išieškotojo G. J. naudai buvo pradėtas pagal 2008 m. liepos 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-3747-777/2008, t. y. kreditoriaus reikalavimas pareikštas ir išieškojimas pradėtas dar iki bankroto bylos R. Š. komercine firmai iškėlimo (2016-09-30). Sprendžiant klausimą dėl iki bankroto bylos iškėlimo vykdymo proceso stadiją pasiekusių kreditoriaus reikalavimų, svarbi ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostata, kad antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto bei vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės ir praneša apie tai turto saugotojui bei ieškovui. Kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino antstolis, yra tenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 1 dalies, CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatų analizė bei šių normų tarpusavio funkcinis ryšys, teikia pagrindą konstatuoti, kad tais atvejais, kai turtinio pobūdžio išieškojimas iš įmonės dalyvio vykdomas vykdymo proceso tvarka, tai tokie vykdomieji dokumentai perduotini bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, vadovaujantis CPK 626 straipsnio 3 punkto nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).

Pareiškėjo vertinimu antstolis tokiais atvejais, kai ne pačiam skolininkui, o jo įmonei iškeliama bankroto byla, gali tik išieškotojo prašymu laikinai sustabdyti vykdomąją bylą ar atidėti vykdymo veiksmus, tačiau antstolis šiuo atveju nepagrįstai 2016 m. lapkričio 23 d. priėmė patvarkymą ir užbaigė vykdomąją bylą.

IBĮ 9 straipsnio 3 d. įtvirtintas nurodymas, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, iki tol vykdyti išieškojimai iš skolininko pagal kitus vykdomuosius dokumentus turi būti sustabdomi.

Aptariama įstatymo norma yra imperatyvi (Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalis) ir savo esme sukelia tokius pačius, kaip ir CPK 626 straipsnyje nustatyti, procesinius padarinius, tai yra, privalomąjį vykdomosios bylos sustabdymą, pagal kurį vykdomoji byla, kartu ir išieškojimas, sustabdoma iki tol, kol teismas išspręs bankroto bylos iškėlimo klausimą. Priklausomai nuo šio klausimo sprendimo rezultato, arba vykdomoji byla ir išieškojimas yra atnaujinami (teismui atsisakius iškelti įmonei bankroto bylą), arba vykdomasis dokumentas, išskyrus neturtinio pobūdžio bylas, persiunčiamas teismui (kai teismas iškelia įmonei bankroto bylą) ir vykdomoji byla laikoma baigta (CPK 626 straipsnio 3 punktas, 632 straipsnio 6 punktas). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, matyti, kad CPK normų reglamentuojančių vykdomosios bylos sustabdymą ir jos užbaigimą taikymas priklauso nuo bankroto byloje atliekamų procesinių veiksmų – CPK 626 str. 1 d. 3 p. taikomas ir vykdomoji byla sustabdoma tik laikotarpiui nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui iki kol bankroto bylą nagrinėjantis teismas išsprendžia klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu teismui iškėlus bankroto bylą antstolis privalo užbaigti vykdomąją bylą kaip šiuo atveju tinkamai ir pagrįstai pasielgė antstolis priimdamas 2016 m. lapkričio 23 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo (CPK 632 str. 1 d. 6 p.).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad vykdymo proceso metu patyrė 279,28 Lt išlaidų, kurias prašo pripažinti vykdymo išlaidomis ir išieškoti iš skolininko.

Vykdymo išlaidos – tai išlaidos, patirtos priverstinai vykdant teismo sprendimą. CPK 609 straipsnio 1 dalis numato, kad vykdymo išlaidas sudaro: vykdomosios bylos administravimo išlaidos, kurios būtinos kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti; vykdomosios bylos administravimo papildomos išlaidos, patiriamos atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje; atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu. Vykdymo išlaidų dydį, apskaičiavimo ir apmokėjimo tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija (CPK 609 straipsnio 2 dalis). Vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko toje pačioje vykdomojoje byloje, kurią vykdant jos buvo apskaičiuotos (CPK 610 straipsnio 1 dalis, 611 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 610 str. vykdymo išlaidas apmoka išieškotojas, išskyrus Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytas išimtis. Įvykdžius sprendimą, šios išlaidos išieškomos iš skolininko. Išieškoti vykdymo išlaidas iš skolininko galima tik užbaigus vykdomąją bylą. Iš vykdomojoje byloje esančių vykdymo išlaidų paskaičiavimų, matyti, kad antstolis apskaičiavo ir detaliai nurodė vykdymo metu patirtas vykdymo išlaidas į kurias įtrauktos ir išieškotojo sumokėtos piniginės sumos už skolininko paiešką ir būtinąsias vykdymo išlaidas (vykd. b. l. 75,92), dėl to nėra pagrindo dar kartą spręsti dėl pareiškėjo patirtų išlaidų įtraukimo į vykdymo išlaidų sudėtį. Pareiškėjas tik nurodo, kad patyrė su išieškojimu susijusių išlaidų, tačiau nedetalizuoja kokiu pagrindu jos buvo patirtos, nepateikia tai patvirtinančių duomenų. Pažymėtina, kad iš skolininko išieškomos tos išlaidos, kurias patiria pats antstolis atlikdamas vykdymo veiksmus, todėl pareiškėjo prašomos išieškoti kokios nors kitos išlaidos negali būti priskirtos prie vykdymo procese ne ginčo tvarka išieškomų išlaidų ir negali būti išieškomos CPK 611 straipsnio tvarka.

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad vykdydamas išieškojimą antstolis nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių teisės normų, pripažinti neteisėtais skundžiamus antstolio veiksmus pareiškėjo nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas (CPK 510 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 290, 291, 513 straipsniais, teismas

nutaria:

G. J. skundą dėl antstolio Aleksandro Selezniovo veiksmų, atmesti.

Nutarčiai įsiteisėjus, vykdomąją bylą Nr. 0010/08/03041 grąžinti antstoliui A. Selezniovui.

Nutartis atskiruoju skundu gali būti skundžiama per 7 dienas nuo nutarties įteikimo dienos Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.