Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) UAB „Versus Veto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-18700-868/2018 pagal ieškovės UAB „Versus Veto“ ieškinį atsakovui D. J. dėl bankroto administravimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

16. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

17. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

18. Šioje byloje kilo ginčas dėl bankroto administravimo išlaidų, turėtų vykdant BUAB ,,Penkios žvaigždutės“ bankroto administravimo procedūrą, priteisimo. Esminiai apeliacinio skundo motyvai susiję su argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino bankroto administratoriaus atlyginimą, kuris buvo patvirtintas kreditorių susirinkime.

19. Šioje byloje reikalavimą priteisti 3.000,00 EUR žalos, susijusios su BUAB „Penkios žvaigždutės“ administravimu, atlyginimą, pareiškė bankroto administratorius, kurio teigimu, atsakovas yra atsakingas už nuostolių, susijusių su BUAB „Penkios žvaigždutės“ administravimo išlaidų padengimu, atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog įrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinį tenkino, tačiau priteistinos žalos sumą sumažino iki 808, 88 EUR. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, jog šiuo atveju teismas be jokių motyvų nepagrįstai sumažino prašomą priteisti administravimo išlaidų sumą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

20. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog kreditorius, įmokėjęs pagal šio įstatymo 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai bankroto proceso metu, ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

21. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami situaciją ir apribodami galimybę tinkamai likviduoti įmonę, taip pat nurodytas specialus subjektas, turintis pagrindą reikalauti administravimo išlaidų atlyginimo. Įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją, pažeidęs pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu, tampa atsakingas kreditoriui, įmokėjusiam pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas nurodytą sumą administravimo išlaidoms padengti, arba bankroto administratoriui, kuris, įmonei neturint turto ar turint jo nepakankamai administravimo išlaidoms padengti, prisiėmė riziką administruoti įmonę savo lėšomis. Taigi tik šioje normoje įvardyti asmenys (kreditorius ir administratorius), kurių lėšomis vykdomas ar įvykdytas įmonės likvidavimas supaprastinto bankroto proceso metu, turi teisę išsiieškoti šias išlaidas iš asmenų, pažeidusių pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taikytinas ir tais atvejais, kai supaprastintą bankroto procedūrą nusprendžiama taikyti bankroto bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-313/2018).

22. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad, siekdamas administravimo išlaidų atlyginimo, administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos, ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. Įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011; 2018 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-148-219/2018 53 punktas;). Ši nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, jog bankroto administratorius, reikšdamas reikalavimą ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytu pagrindu, privalo pagrįsti, kokios lėšos iš tiesų yra patirtos supaprastinto bankroto proceso metu.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus ĮBĮ 10 str. 11 d. prasme, taip pat nurodė, jog ieškovė turi teisę į administravimo išlaidų, patirtų administruojant bankrutavusią UAB „Penkios žvaigždutės“ bankroto byloje, atlyginimą. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių pakartotinai nevertina ir dėl jų nepasisako.

25. Tačiau teismas skundžiamame sprendime ieškovės nurodytas 3.000,00 EUR dydžio administravimo išlaidas sumažino iki faktiškai patirtų ir įrodytų išlaidų – 808,88 EUR.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje administratorius neįrodinėjo kokias konkrečias išlaidas administratorius turėjo BUAB ,,Penkios žvaigždutės“ bankroto proceso metu. Iš 2017 m. birželio 16 d. BUAB ,,Penkios žvaigždutės“ kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo patvirtina BUAB ,,Penkios žvaigždutės“ 3.000,00 EUR administravimo išlaidų sąmata iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, taip pat negalima nustatyti, kokia šių patvirtintų administravimo išlaidų dalis yra skirta bankroto administratoriaus atlyginimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog bankroto byloje patvirtinta administravimo išlaidų suma nesudaro pagrindo išvadai, jog šios išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti.

27. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia procesinę šalių pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiamasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Teismas nesutinka su apeliantės nurodytais argumentais, kad kreditorių susirinkimo nutarimas patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą yra nenuginčytas, dėl to ieškovė atleistina nuo pareigos įrodinėti šių išlaidų pagrįstumą. Atsižvelgiant į ĮBĮ 10 str. 11 d. nustatytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad įrodinėjimo našta, susijusi su administratorės turėtomis (jos lėšomis apmokėtomis) bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis, tenka ieškovei (bankroto administratorei). Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Pažymėtina, kad iš esmės tokios praktikos dėl bankroto administratoriui tenkančios įrodinėjimo pareigos laikomasi ir kitose panašaus pobūdžio civilinėse bylose (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2017-11-22 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A‑2365‑658/2017; Kauno apygardos teismo 2017-05-04 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A‑394-436/2017; Šiaulių apygardos teismo 2017-04-11 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A‑288-267/2017 ir kt.).

28. Kaip jau minėta, administravimo išlaidų realaus panaudojimo ir pagrindimo pareiga tenka įmonės bankroto administratoriui, kaip civilinėje byloje ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo pareiškusiai šaliai. Todėl apeliacinio skunde nurodyti argumentai, jog bankroto bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai sumažino anksčiau bankrutuojančios įmonės kreditorių patvirtintą administravimo išlaidų sumą, būtiną įmonės bankroto proceso administravimui, o reikalavimas dėl administravimo išlaidų priteisimo papildomais įrodymais neįrodinėjimas, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika konstatuoja, kad bankroto byloje patvirtinta įmonės administravimo išlaidų sąmata nesuteikia bankroto administratoriui teisės į sąmatoje nurodytą sumą, jei tam tikros išlaidos nebuvo realiai patirtos. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomą priteisti administravimo išlaidų sumą.

29. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

31. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

32. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą.

33. Atsakovas įrodymų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

34. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.