- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-223-354/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38918-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- Z. K.
- Civilinis ieškovas
- A. R.
- Advokatai
- Valdas Kairys
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus,
dalyvaujant prokurorei Aidai Pogojienei (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą ZOOM),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. K. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo Z. K. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimą 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Bausmės pradžią Z. K. nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti Z. K. ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. spalio 20 d. taikytą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Civilinio ieškovo A. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš Z. K. A. R. priteista 300,00 Eur (trys šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kita A. R. civilinio ieškinio dalis atmesta.
Nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 1 CD su vaizdo įrašais iš pareigūnų „Body“ kamerų palikti saugoti baudžiamojoje byloje visą jos saugojimo laikotarpį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Z. K. nuteista už tai, kad 2023 m. rugsėjo 20 d., apie 22–23 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 1,43 promilių girtumas), (duomenys neskelbtini), buto laiptinės trečio aukšto laiptų aikštelėje sudavė vieną smūgį kumščiu į kairįjį skruostą A. R., taip sukeldama nukentėjusiajam A. R. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji Z. K. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. birželio 6 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
2.1. Skunde nuteistoji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalyje, nes įrodymus vertino neišsamiai, iškreipė jų turinį, tinkamai neišanalizavo bei tarpusavyje nepalygino visų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, neanalizavo ir nevertino jos (Z. K.), nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumo, formaliai nurodė, kad jos parodymai yra pasirinkta gynybinė pozicija. Pažymi, kad įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
2.2. Apeliantė cituoja BPK 20 straipsnio 3 bei 4 dalių nuostatas ir kartu pažymi, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Akcentuoja, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-402/2013, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K- 532/2012, 2K-619/2012, 2K-269/2013, 2K- 232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.).
2.3. Nuteistosios teigimu, nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas jais vadovavosi nepagrįstai. Atkreipia dėmesį, jog teisme nukentėjusysis nurodė, kad ji pirma pastarąjį užpuolė, purškė jam dujų, o atvykus policijos pareigūnams buto koridoriuje dešinės rankos kumščiu smogė į kairįjį skruostą. Dėl smūgio jis pajuto 5–6 balų skausmą, vartojo vaistus „Nimesil“. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. parodė, kad kilus žodiniam konfliktui ji (Z. K.) pripurškė jam dujų, o atvykus policijos pareigūnams trenkė kumščiu į veidą, taip sukeldama 8 balų skausmą. Pasak nuteistosios, akivaizdu, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, todėl vertintini kaip siekis pasipelnyti, nes nukentėjusysis byloje pareiškė 1 500 Eur ieškinį. Pažymi, kad apklausiamas teisme liudytojas A. K. įvykio aplinkybių neprisiminė, negalėjo nieko paaiškinti, taigi jo parodymai jokios įrodomosios reikšmės neturi, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad jos (Z. K.) kaltę įrodo ir šio liudytojo parodymai.
2.4. Be to, apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo vaizdo įrašą. Teigia, kad šiame įraše užfiksuota, kad ji, priėjusi prie A. R., jam mostelėjo kaire atgalia ranka, o ne kumščiu, jos smūgis nebuvo stiprus, A. R. susvyruoti galėjo dėl savo girtumo ar iš netikėtumo, o ne nuo smūgio. Iš vaizdo įrašo teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji smūgį sudavė tyčia, siekdama sukelti fizinį skausmą. Nurodo, kad ji (Z. K.) nukentėjusiojo buvo sužalota, gausiai kraujavo, todėl buvo šoko būsenoje ir negalėjo adekvačiai vertinti situacijos bei kontroliuoti savo veiksmų. Tikslo sužaloti A. R. ji neturėjo, jos veiksmas buvo sąlygotas A. R. ankstesnių veiksmų, dėl kurių ji kvietė policiją. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog dujas 2023 m. rugsėjo 20 d., apie 22–23 val., ji panaudojo veikdama būtinosios ginties sąlygomis, t. y. kad ne ji, o A. R. ją užpuolė ir prieš ją smurtavo, o ji, gelbėdama savo sveikatą ir gyvybę, papurškė pastarajam dujų. Taigi teismas konstatavo, kad dujas ji panaudojo teisėtai.
2.5. Skunde taip pat nurodoma, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180- 689/2018).
2.6. Kartu nukentėjusioji pažymi, kad pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-23 8-699/2016, 2K-231- 976/2017).
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistosios Z. K. apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apygardos teismo posėdyje nuteistoji Z. K. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistosios Z. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl Z. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį naikinama ir byla nutraukiama esant pagrindui Z. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 straipsnio 2 punktas).
6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistoji Z. K. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pasisako dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo ir prašo baudžiamąją bylą nutraukti. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas, kad Z. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo klaidų nustatydamas konkrečias faktines bylos aplinkybes ir neteisingai sprendė dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo.
Dėl Z. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį
7. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).
8. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip įtariamoji Z. K. kalta neprisipažino, nurodė, jog ji neatsimena, kad būtų trenkusi A. R. (1 t., b. l. 101–104). Teisiamajame posėdyje Z. K. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką taip pat nepripažino, tvirtino, kad ji fizinio skausmo A. R. nesukėlė, tačiau kartu nurodė, kad būdama pati sumušta A. R., kaire ranka pliaukštelėjo pastarajam per skruostą. Pažymėjo, kad ji yra dešiniarankė ir „čia buvo ne smūgis, o sąlytis su kito asmens kūnu“. Kuriuo momentui ji sudavė A. R., neprisimena (1 t., b. l. 164–165).
9. Nukentėjusysis A. R. 2023 m. rugsėjo 29 d. protokole-pareiškime nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 20 d., apie 20 val., tarp jo ir Z. K. įvyko konfliktas, kurio metu Z. K. jam į akis pripurškė dujų, o atvykus policijos pareigūnams, trenkė jam vieną kartą kumščiu į veidą ir taip sukėlė fizinį skausmą. Skausmą 10 balų sistemoje jis vertina 8 balais (1 t., b. l. 1–2). BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuota, kad 2023 m. rugsėjo 29 d. į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą kreipėsi A. R., teigdamas, kad pažįstama Z. K. sukėlė jam fizinį skausmą pripūsdama dujų į akis ir trenkdama vieną kartą kumščiu į veidą (1 t., b. l. 10). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas A. R. taip pat nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 20 d., apie 20 val., tarp jo ir Z. K. įvykusio konflikto metu Z. K. pripurškė jam dujų į akis, o vėliau, atvykus policijos pareigūnams, trenkė jam kumščiu vieną kartą į veidą ir taip sukėlė fizinį skausmą. Skausmą 10 balų sistemoje vertina 8 balais (1 t., b. l. 23–24). Apklausiamas kaip liudytojas 2023 m. spalio 19 d. A. R. analogiškai nurodė, kad konflikto metu Z. K. pripurškė jam į akis dujų, o vėliau, atvykus policininkams, buto koridoriuje kumščiu trenkė į kairįjį skruostą. Smūgis buvo stiprus, skausmą vertina 8 balais iš 10, „sudaužtą vietą“ skaudėjo ilgai (1 t., b. l. 27–30). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. R. analogiškai parodė, kad Z. K. jam pripurškė į akis dujų bei nurodė, kad atvykus policijai ir jam stovint tarp policijos pareigūnų, kažkuriuo momentu tarp policininkų išpuolė Z. ir trenkė jam „iš dešinės rankos į veido kairę pusę“. Z. jam trenkė kumščiu į skruostą, skruostas pradėjo kaisti, jis pajuto skausmą. Po įvykio jam teko vartoti vaistus „Nimesil“, nes skaudėjo skruostą, teko padidinti nuo nemigos vartojamų vaistų „Kepinor“ dozę (1 t., b. l. 166–167).
10. Taigi iš nuteistosios Z. K. ir nukentėjusiojo A. R. parodymų matyti, kad jie dėl esminės aplinkybės nesutampa – nuteistoji Z. K. nurodė, kad ji kaire ranka tik pliaukštelėjo A. R. per skruostą, o pastarasis, priešingai nei skunde teigia nukentėjusioji, nuosekliai nurodė, kad Z. K. trenkė jam kumščiu į kairįjį skruostą, smūgis buvo stiprus, skausmą vertina 8 balais iš 10. Kitų objektų, t. y. policijos pareigūnų A. K. ir M. S. „Body“ kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų, apžiūros protokole nurodyta, kad vaizdo įrašuose matyti, kaip Z. K., atėjusi iš buto į laiptinę, priėjusi prie A. K., užsimoja kaire ranka ir suduoda vieną smūgį tarp pareigūnų stovinčiam A. R. į kairės pusės veido sritį ties žandu (1 t., b. l. 57–58). Kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme vykusiame teisiamajame posėdyje apklaustas policijos pareigūnas A. K. nurodė, kad įvykio aplinkybių jis neatsimena, nepamena, kaip policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą elgėsi Z. K., kiek pamena, A. R. nebuvo nusiteikęs agresyviai (2 t., b. l. 3).
11. Siekiant objektyviai išsiaiškinti visas esmines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme 2024 m. rugsėjo 18 d. vykusiame teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas – peržiūrėtas vaizdo įrašas, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, pranešta, kad kaltinime nurodyta faktinė aplinkybė – sudavė smūgį kumščiu, gali būti pakeista – sudavė smūgį plaštaka, apklausta nuteistoji, kuri prašė taikyti BK 37 straipsnį. Peržiūrėjus vaizdo įrašą, Z. K. dar kartą nurodė, kad ji smūgio nukentėjusiajam A. R. nesudavė, tik kairės rankos plaštaka, pirštų galais, „kažkiek“ sudavė pastarajam tarp nosies ir lūpų (2 t., b. l. 49–50). Iš tiesų, peržiūrint kompaktiniame diske (pridėtas prie bylos 1 tomo viršelio) įrašytą vaizdo ir garso įrašą, matyti, kad nuteistoji Z. K., išėjusi iš buto į prie buto durų esančią laiptinės aikštelę, priėjusi prie šalia A. R. stovinčio policijos pareigūno, užsimojusi kairės rankos plaštaka tyčia suduoda A. R. vieną kartą į kairįjį skruostą.
12. Įvertinusi visumą byloje surinktų duomenų, teisėjų kolegija nustatė, kad Z. K. 2023 m. rugsėjo 20 d., apie 22–23 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 1,43 promilių girtumas), (duomenys neskelbtini), buto laiptinės trečio aukšto laiptų aikštelėje sudavė vieną smūgį plaštaka į kairįjį skruostą A. R., taip sukeldama nukentėjusiajam A. R. fizinį skausmą. Z. K. veiksmuose nustatyti visi, t. y. tiek objektyvieji (smurtavimo), tiek subjektyvieji (tiesioginės tyčios), nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, dėl to sutikti su nuteistosios skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ją kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.
13. Atsakant į nuteistosios skundo argumentą, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas A. K. įvykio aplinkybių neprisiminė, tačiau teismas nuosprendyje pažymėjo, kad jos (Z. K.) kaltę įrodo ir šio liudytojo parodymai, atkreipiamas dėmesys, kad teismas nuosprendyje pažymėjo tik tai, jog liudytojo A. K. parodymai patvirtina, jog Z. K. įvykio vietoje nebuvo išprovokuota, A. R. buvo ramus. Taigi šio liudytojo parodymai patvirtina, kad atvykus policijos pareigūnams Z. K. nebuvo jokio pagrindo gintis nuo A. R., smūgį į veidą ji pastarajam sudavė tyčia, norėdama sukelti jam fizinį skausmą.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
14. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).
15. Pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).
16. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021, 2K-219-303/2021).
17. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219-303/2021). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Z. K. savo veiksmais, t. y. suduodama kairės rankos plaštaka A. R. į skruostą, sukėlė pastarajam fizinį skausmą. Nors bet koks sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo tikėti nukentėjusiojo parodymais, kad Z. K. suduotas smūgis kumščiu buvo stiprus, vertinant 10 balų sistemoje, sukėlęs 8 balų stiprumo skausmą, jo skruostas po sumušimo pradėjo kaisti, sumuštą vietą skaudėjo ilgai, todėl jam teko vartoti vaistus „Nimesil“. Kaip jau minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad Z. K., priešingai, nei teigė nukentėjusysis, jam sudavė ne dešinės rankos kumščiu, o kairės rankos plaštaka, ir šį veiksmą atliko tarp jos ir nukentėjusiojo stovint policijos pareigūnui, todėl akivaizdu, kad smūgis negalėjo būti ir nebuvo stiprus. Be to, iš vaizdo įraše užfiksuotų duomenų matyti, kad po patirto smūgio A. R. skausmo pojūčio neišreiškė taip, kad jo skausmą suprastų aplinkiniai, po įvykio bendraudamas su policijos pareigūnais net neužsiminė, kad jam skauda sumuštą vietą. Nesutiktina su skundžiamo nuosprendžio argumentu, kad po Z. K. suduoto smūgio A. R. net susvirduliavo, nes iš policijos pareigūnų „Body“ kameromis užfiksuotų vaizdo įrašų matyti, jog po smūgio A. R. truputį atsitraukė atgal ir tai padarė galimai dėl to, kad jam toks Z. K. veiksmas buvo netikėtas, o ne dėl smūgio stiprumo. Taip pat pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas, jog po smūgio A. R. susvirduliavo, kartu pažymėjo, jog A. R. buvo nustatytas 0,54 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 177). Duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo teiginį, kad sumuštą vietą skaudėjo ilgai ir dėl to jam teko vartoti skausmą malšinančius vaistus, byloje nėra. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiojo ir nuteistosios kontaktas truko labai trumpai, fizinis skausmas buvo sukeltas tik vienu fiziniu poveikiu, todėl darytina išvada, kad Z. K., suduodama A. R. plaštaka į skruostą, nesiekė sukelti jam didelio skausmo ir padaryti žymios žalos sveikatai. Dėl to, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nuteistosios veiksmų padariniai nėra tokie dideli, kad jai negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.
18. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017, 2K-219-303/2021).
19. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji ir nukentėjusysis yra buvę sugyventiniai, nors kartu nebegyvena, tačiau susitinka, įvykio dieną konfliktas tarp jų kilo dėl nereikšmingos aplinkybės – Z. K. paklausus, ar A. R. dar nesiruošia eiti į savo namus, pastarasis pradėjo jai priekaištauti ir sudavė puodu smūgį į galvą. Taigi pats A. R. išprovokavo įvykį ir po to, jau atvykus policijos pareigūnams, sekusį Z. K. veiksmą – smūgio sudavimą. Nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad po patirtos galvos traumos ji nebegalėjo kontroliuoti savo veiksmų (1 t., b. l. 101–104), tai, kad ji po sumušimo ir patirto galvos sužalojimo buvo šoke, todėl negali paaiškinti, kodėl sudavė A. R., nuteistoji patvirtino ir pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose (1 t., b. l. 164–166; 2 t., b. l. 49–50). Kaip jau minėta, Z. K. veiksmai nebuvo intensyvūs – jie buvo spontaniški, trumpalaikiai, pasireiškė tik vieno nestipraus smūgio sudavimu, nukentėjusiojo sveikata nebuvo sutrikdyta, jam tik buvo sukeltas fizinis skausmas.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad Z. K. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymas. Todėl nuteistosios apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Telšių apylinkės teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, tenkintinas – vadovaujantis BK 37 straipsniu, Z. K. veika pripažintina mažareikšme ir ji nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atleistina.
Dėl civilinio ieškinio
21. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje numatyti sprendimai, kuriuos priima teismas dėl civilinio ieškinio apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais, tačiau šiame straipsnyje nėra įtvirtinta, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas dėl civilinio ieškinio, kai baudžiamoji byla asmens atžvilgiu nutraukiama taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Kasacinės instancijos teismas tokią situaciją laiko teisinio reguliavimo spraga, todėl yra išaiškinęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021).
22. Nukentėjusysis A. R. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam iš Z. K. 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 37–39). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas neturtinės žalos klausimo išsprendimui aplinkybes, t. y. atsižvelgęs į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajam padaryta Z. K. tyčiniais veiksmais, kurie nukentėjusiajam sukėlė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, kartu įvertinęs ir tai, kad duomenų apie liekamuosius fizinius reiškinius dėl suduoto vieno smūgio į skruostą nukentėjusysis nepateikė, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, susiformavusia teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė A. R. iš Z. K. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
23. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatyta, jog Z. K. smurtinio pobūdžio veiksmai yra įrodyti, būtent dėl pastarosios neteisėtų veiksmų nukentėjusysis A. R. patyrė neturtinę žalą, konstatuoja, kad civilinis ieškinys nukentėjusiajam priteistas pagrįstai. Nepriteisti pareikšto civilinio ieškinio ar mažinti priteistą sumą nėra pagrindo. Be to, nukentėjusysis jam priteisto civilinio ieškinio dydžio neginčija. Kadangi nei nukentėjusysis, nei jo gynėja nepateikė teismui duomenų apie nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas pagrįstai šių išlaidų klausimo nesprendė.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
24. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nuteistajai Z. K. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys (2 t., b. l. 39). Šiaulių apygardos teisme 2024 m. rugsėjo 17 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-09030, kurioje nurodyta, kad už nuteistajai Z. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 106,25 Eur išlaidų.
25. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu.
26. Atsižvelgiant į tai, kad teismas gali priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltinamojo tik jį pripažinęs kaltu, o šiuo atveju Z. K. atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir byla jai nutraukiama, teisėjų kolegija sprendžia, kad išieškoti iš Z. K. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas nėra pagrindo ir šių išlaidų neišieško.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Nuteistosios Z. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. birželio 6 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį dėl Z. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį;
vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, Z. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir bylą jai nutraukti.
Kitą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Neišieškoti valstybės naudai iš Z. K. 106,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.