- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- I-493-243/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02919-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- J. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. O. skunde nurodo, jog 2014 - 2015 metais buvo laikomas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Tauragės apskrities VPK) areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų ir higienos normų, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Pareiškėjo teigimu, buvo laikomas perpildytose kamerose, neatitinkančiose minimalaus 3,6 kv. m. ploto vienam asmeniui reikalavimų. Nurodo, jog dėl to buvo ribota judėjimo kamerose laisvė, dėl to nervinosi, patyrė stresą ir depresiją ir jautė pažeminimą. Teigia, jog kamerose, kuriose buvo laikomas, sanitariniuose mazguose nebuvo unitazo, tik skylė grindyse, o nesant galimybės jos uždengti, pasinaudojus tualetu į kamerą pasklisdavo nemalonus kvapas, t. y. buvo pažeista jo teisė naudotis tinkamai įrengtu tualetu ir kad buvo pažeista jo teisė pasivaikščioti, nes tai daryti galėjo tik vieną valandą per parą, t. y. buvo pažeista jo teisė tinkamai pasivaikščioti gryname ore, lauke. Pareiškėjo teigimu, Tauragės apskrities VPK pažeidė Bausmių vykdymo kodekso, Viešojo administravimo įstatymo, kitų norminių teisės aktų bei higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, t. y. nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų ir atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000,00 Eur. Teigia, jog Tauragės apskrities VPK nurodė melagingas aplinkybes dėl laikytų kamerose asmenų skaičiaus, nes jų buvo žymiai daugiau ir kad jis ne kartą kreipėsi skundais ir prašymais į areštinės pareigūnus, medicinos punktą, prašė vaistų nuo depresijos, vaistai jam buvo duodami, bet jis nežino, kokie, nes skundai ir prašymai nebuvo registruojami (b. l. 4-6, 43-44).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus, nes pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Nurodo, jog areštinėje nuolat atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos ir Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, jeigu randami trūkumai, jie nedelsiant pašalinami, o pareiškėjas laikymo metu dėl netinkamų sąlygų ar sveikatos sutrikimų nesikreipė. Nurodo, jog pareiškėjas areštinėje skirtingais laikotarpiais laikytas iš viso 12 parų. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte įtvirtinta, jog asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) minimalaus ploto. Pažymi, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per dieną nuolat kinta, pasivaikščiojimo, medicininių apžiūrų, prausimosi duše metu asmenys kamerose nebūna, taip pat jie konvojuojami, vežami į ikiteisminio tyrimo įstaigas, teismus, todėl kamerose likusiems asmenims tenka daugiau ploto. Atsakovės atstovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas areštinėje laikytas trumpą laiką, jam negalėjo kilti tokie išgyvenimai ir nepatogumai, kad būtų galima konstatuoti pažeidimus. Nurodo, jog asmenys vedami pasivaikščioti į vidinį kiemelį pagal patvirtintą grafiką, sanitariniai mazgai įrengti pagal HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, kameros vėdinamos per langus ir orlaides, todėl, esant oro trūkumui, pareiškėjas galėjo kameras vėdinti (b. l. 13-16).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
nagrinėjamos bylos dalykas – 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui J. O. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.).
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Tauragės apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir kai kurie higienos normų reikalavimai, t. y. pareiškėjas reiškia reikalavimus dėl jo atžvilgiu padarytų pažeidimų: 3,6 kv. m. minimalaus ploto reikalavimo neužtikrinimo, teisės naudotis tinkamai įrengtu tualetu (unitazu) pažeidimo, teisės pasivaikščioti pažeidimu ir kitų pažeidimų, susijusių su gydymu, skundų registravimu ir t. t.
Nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas), o ne 3,6 kv. m., kaip savo skunde nurodo pareiškėjas. Iš Tauragės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinės viršininko tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog pareiškėjas areštinėje laikytas: kameroje Nr. 8, kurios plotas 16,77kv. m., 2015 m. sausio 13 d. su trimis asmenimis, nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. sausio 16 d. su dviem asmenimis, nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 18 d. su trimis asmenimis, 2015 m. sausio 19 d. su penkiais asmenimis, 2015 m. vasario 19 d. su vienu asmeniu; kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv. m., 2015 m. vasario 17 d. su vienu asmeniu, 2015 m. vasario 18 d. su trimis asmenimis; kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,68 kv. m., nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 24 d. su vienu asmeniu (b. l. 18). Iš šių duomenų matyti, jog pareiškėjas areštinėje laikytas 8 paras pažeidžiant nustatytą 5 kv. m. minimalaus ploto reikalavimą, nes vienam kameroje laikomam asmeniui, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris sudaro plotas 1,42 kv. m., teko nuo 2,55 kv. m. iki 3,88 kv. m. ploto. Pareiškėjas prašo nesivadovauti šiais atsakovės atstovo pateiktas duomenis teigdamas, jog kamerose laikytų asmenų skaičius buvo didesnis, tačiau nenurodo konkretaus skaičiaus, neteikia kitų duomenų, paneigiančių atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktų duomenų objektyvumu. Nagrinėjamu atveju pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybes iš esmės nepalankios pačiai institucijai, todėl nėra pagrindo netikėti areštinės viršininko tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybės ir jomis nesivadovauti. Konstatuotina, jog 8 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam areštinėje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Toks pažeidimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamas kaip kalinimas nepriimtinomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas patiria neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies požiūriu (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A-801-442/2015, kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog dėl minimalaus ploto reikalavimų pažeidimų asmuo neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1213-624/2016, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms, pareiškėjo laikymo areštinėje metu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., nustačiusi policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Pareiškėjo nurodyta higienos norma Nr. 76:2010 nagrinėjamu atveju netaikytina, nes ji nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą.
Pareiškėjas skunde nurodo du, jo teigimu, neatitikimus higienos reikalavimams, t. y. kamerose nebuvo unitazo ir kad vieną valandą per dieną jis galėjo vaikščioti lauke.
Pareiškėjo teiginius dėl areštinės kameros neatitikties šioms higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai. Iš Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akto Nr. AK-159 matyti, jog 2014 m. lapkričio 11 d. buvo tikrinama kamera Nr. 3 (b. l. 19-21). Patikrinimo akte konstatuota, jog sanitarinis mazgas kameroje įrengtas pagal HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, o būtent – kameroje yra unitazas, praustuvė, veidrodis, šalto vandens tiekimo sistema, sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios patalpos pertvara. Taip pat nurodyta, jog kameroje veikia mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat ji gali būti vėdinama per orlaides. Nors kameroje pareiškėjas laikytas 2015 m. vasario mėnesį, teismo vertinimo, šios sąlygos pareiškėjo laikymo metu kameroje Nr. 3 negalėjo iš esmės pasikeisti dėl unitazo sanitariniame mazge, orlaidžių ir ištraukiamosios ventiliacijos. Šią išvadą patvirtina ir Tauragės visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 30 d. patikrinimo akte Nr. AK-34 bei 2015 m. balandžio 30 akte Nr. AK-54 konstatuotos aplinkybės (b. l. 22-25, 29-32). Nurodytais patikrinimais tikrintos ir kameros Nr. 5 bei Nr. 8, kuriose taip pat laikytas pareiškėjas. 2015 m. balandžio 30 patikrinimo akte Nr. AK-54 nurodyta, jog ir kamerose Nr. 5 ir 8 sanitariniai mazgai įrengti pagal HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, pareiškėjui skundžiantis ventiliacijos trūkumu, patikrinimo akte nurodyta, jog oro judrumas atitinka 24 punkto reikalavimus (b. l. 29-32). Patikrinimo aktuose nurodyta, jog patalpos, grindys, sanitariniai mazgai valomi valikliais, turinčiais dezinfekantų, asmenys aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, atliekamas periodinis aplinkos kenksmingumo šalinimas, kenkėjų nepastebėta. Lovos skalbiniai, rankšluosčiai, kiti skalbiniai skalbiami viešoje skalbykloje, valomi cheminėje valykloje, o asmenims tiekiamas maistas atitinka fiziologines mitybos normas, santykinė drėgmė ir oro temperatūra atitinka reikalavimus. Įvertinus nurodytus duomenis, teismas neturi pagrindo netikėti Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodytomis aplinkybėmis.
Pareiškėjas, dėstydamas teiginius dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo nenurodo, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, tačiau nurodo patirtus nepatogumus. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Taisyklių 6 punktas). Pagal Taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš bylos duomenų matyti, jog sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, nutartį administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015), konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.
Pareiškėjui teigiant, jog tik vieną valandą per parą buvo vedamas pasivaikščioti, nurodytina, kad HN 37:2009 11 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami Taisyklių nustatyta tvarka. Taisyklių 7.10 punkte įtvirtinta, jog areštinėje laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Taisyklių 55 punkte nurodyta, jog pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką. Iš atsakovės atstovo pateikto pasivaikščiojimo grafiko matyti, jog ši teisė areštinėje laikomiems asmenims yra užtikrinama Taisyklių nustatyta tvarka (b. l. 38), todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.
Pareiškėjui argumentuojant, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas gydymas areštinėje, konstatuotina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi medicinos pagalbos ar skundėsi sveikatos sutrikimais. Pareiškėjui nedetalizuojant ir nepagrindžiant objektyviais įrodymais teiginių apie nesuteiktą medicinos pagalbą, teismas neturi galimybės jų įvertinti. Pareiškėjas pripažįsta, kad vaistų buvo duodama, todėl nėra pagrindo išvadai, kad nebuvo užtikrinta medicininė pagalba. Reikalavimą dėl neturtinės žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo gydymo, atlyginimo pareiškėjas turi teisę reikšti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu mano, kad tokią žalą patyrė. Pareiškėjas taip pat neteikia duomenų, patvirtinančių, kad buvo pažeista jo teisė teikti skundus dėl kalinimo sąlygų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ši jo teisė buvo pažeista.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015) ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius, nes tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus nurodyto pažeidimo trukmę – 8 paras pareiškėjas laikytas areštinėje neužtikrinant minimalaus ploto reikalavimo, galimai patirtus nepatogumus naudojantis sulaikymo kameroje įrengtu tualetu (unitazu), pareiškėjo subjektinės teisės nedidelį pažeidimo mastą, teismo prerogatyvą įvertinti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų, nenustačius kitų pažeidimų, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 7 eurus už vieną pažeidimo parą, 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016; vidutiniškai po 5-7 Eur, žr. 2016-06-13 nutartys administracinėse bylose Nr. A-876-556/2016, A-1651-624/2016, 2016-06-17 nutartys administracinėse bylose Nr. A-906-146/2016, Nr. A-1062-146/2016, Nr. A-1016-146/2016, kt.), konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju įvertinus pažeidimo dėl minimalaus ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) neužtikrinimo nedidelį mastą ir trukmę, pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus dėl negalėjimo privačiai pasinaudoti tualetu, tačiau jų neindividualizuojant, o dėstant tik bendro pobūdžio teiginius apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą, nesant teisinio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 100,00 Eur. Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistinas 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Skundas kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,
nusprendžia:
priteisti pareiškėjui J. O., gim. (duomenys neskelbtini) 100,00 Eur ( vienas šimtas eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato,
atmesti kitoje dalyje skundą.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.