Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės atsakovės I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo E. P. ieškinį atsakovei I. B. dėl pripažinimo, kad prievolė iš dalies įvykdyta, tretieji asmenys antstoliai Darius Bliznikas ir Virginija Meškauskienė, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinyje nurodoma, kad šalys, nesudariusios santuokos, 2006 m. gruodžio 27 d. susilaukė dukros M. P., 2008 m. rugsėjo 26 d. sūnaus G. P.. 2009 m. gegužės mėnesį šalys nustojo kartu gyventi. Vaikai liko gyventi su ieškove, kuri viena rūpinosi jų priežiūra ir išlaikymu.

3. 2014 m. tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo mokamo (sumokėto) atsakovei išlaikymo vaikams dydžio bei išlaikymo įsiskolinimo. Ginčas buvo baigtas taikos sutartimi, kurią patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. N2-8356-127/2014. Taikos sutartimi buvo patvirtintas išlaikymo įsiskolinimas (700 Lt) (202,73 Eur) ir susitarta, kad kiekvienam nepilnamečiam vaikui išlaikyti išlaikymas bus mokamas periodinėmis išmokomis po 500 Lt (144,81 Eur) iki vaikai sulauks pilnametystės.

4. Atsakovė pateikė antstoliui vykdomąjį dokumentą dėl 4 071 Eur įsiskolinimo už vaikų išlaikymą, o antstolis Darius Bliznikas 2017 m. spalio 16 d. priėmė patvarkymą dėl vykdymo veiksmų, kuriuo buvo areštuota ieškovui priklausanti nekilnojamojo turto dalis bendrame turte.

6. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2019 m. lapkričio 21 d. teisme gautas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu sustabdyti bet kokius vykdymo veiksmus antstolės V. Meškauskienės žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. 0015/19/00269 (vykdomosios bylos dalį dėl skolos, kurios dydis teismine tvarka nėra nustatytas). Ieškovas prašyme nurodė, kad ginčas dėl ieškovo įsiskolinimo dydžio nėra baigtas, antstolės veiksmai nukreipti būtent į įsiskolinimo, kurio dydis nėra galutinai nustatytas, išieškojimą. Išieškojimas nukreiptas į ieškovui priklausantį asmenine nuosavybe jam priklausantį turtą, kurį priverstinai realizavus, nebus galimybės grąžinti šalių į pirminę padėtį, jei ieškinys visgi bus tenkintas.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad ieškovas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Ieškovas prašė taikyti itin varžančias laikinąsias apsaugos priemones, t. y. kol byloje bus priimtas sprendimas iš esmės, ieškovas savo iniciatyva išlaikymo neteikia, o sustabdžius vykdomąją bylą net priverstinai vaikams nebus išieškoma ieškovo išlaikymo dalis vaikams.

13. Atskirajame skunde atkreipiamas dėmesys, kad net jeigu šioje byloje teismas priimtų palankų sprendimą ieškovo atžvilgiu, ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog nesustabdžius pradėtų priverstinio skolos išieškojimo veiksmų iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išieškojimo veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, o ieškovas neteks galimybės neteisėtai išieškotų pinigų susigrąžinti. Be to, esant abejonių dėl išlaikymo skolos vaikams dydžio, atsižvelgiant į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, jos turėtų būti vertinamos vaikų interesų naudai. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino sprendimo įvykdymo atgręžimo galimybės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

20. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

21. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-8356-127/2014 patvirtinto šalių taikos sutartį, kuria ieškovas E. P. įsipareigojo savo nepilnamečiams vaikams G. P. ir M. P. teikti išlaikymą - kiekvienam iki jų pilnametystės skirti po 500 Lt kas mėnesį, šį išlaikymą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka (1 t., b. l. 40–41).

22. 2014 m. kovo 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė vykdomąjį dokumentą Nr. N2-8356-127/2014. Iš antstolio Dariaus Blizniko 2015 m. vasario 26 d. patvarkymo matyti, kad ieškovas pagal minėtą dokumentą yra skolingas už nepilnamečių vaikų išlaikymą 2 141,16 Eur (1 t., b. l. 7).

23. Iš 2017 m. spalio 16 d. patvarkymo matyti, kad vykdymo procese buvo areštuotas skolininkui E. P. priklausantis nekilnojamasis turtas (1 t., b. l. 8–9). Patvarkyme nurodyta, kad skola sudaro 4 071 Eur.

24. 2019 m. vasario 21 d. patvarkyme Nr. S-19-35-5039 nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. vykdomasis raštas persiunčiamas antstolei Virginijai Meškauskienei (1 t., b. l. 143–144).

25. Antstolė V. Meškauskienė 2019 m. liepos 17 d. priėmė patvarkymą Nr. S-19-15-7923 tęsti vykdymo veiksmus pagal teismo vykdomąjį raštą Nr. N2-8356-127/2014; skolininkas E. P., išieškotoja I. B. (2 t., b. l. 5–7).

26. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo (ne) įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.

27. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte kaip viena iš laikinųjų apsaugos priemonių yra numatyta išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis, ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015; 2016 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1043-178/2016).

28. Taigi, vykdymo išieškojimo procese sustabdymo paskirtis yra užtikrinti galbūt palankaus teismo sprendimo konkrečioje (nagrinėjamoje) byloje įvykdymą, o ne apsisaugoti dėl prasidėjusio priverstinio įsiteisėjusio (taigi, teisėto ir pagrįsto) sprendimo kitoje byloje vykdymo skolininkui kylančių neigiamų padarinių.

29. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0015/19/00269 sustabdymas, įvertinus pareikšto ieškinio dalyką – nustatyti faktą dėl vaikų išlaikymo įsiskolinimo dydžio bei pripažinti aplinkybę dėl tam tikru laikotarpiu vieno iš vaikų gyvenimo su ieškovu – nėra tiesiogiai susijęs su būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymo negalimumu. Ieškovas nei prašyme, nei atsiliepime į atskirąjį skundą nenurodė konkrečių priežasčių, dėl kurių, netaikius jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas būsimo šioje byloje teismo sprendimo įvykdymas. Pažymėtina, kad vertinant šią sąlygą svarbu ne tik reikalavimo dydis, kas teismų praktikoje nebevertinamas kaip esminės aplinkybė, tačiau taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti įvertinta ir tai, jog yra bent tikėtinų duomenų apie galimą kitos šalies nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.). Šiuo atveju ieškovas nenurodė jokių duomenų, jog atsakovė apeliantė galėtų būti nesąžininga (CPK 178 straipsnis), šių laikinųjų apsaugos priemonių sąlygų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje.

30. Be to, CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Kaip nustatyta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartimi, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp šalių, ieškovas įsipareigojo kiekvienam iš savo vaikų iki jų pilnametystės kas mėnesį skirti periodinį išlaikymą po 500 Lt. Nutartis yra įsiteisėjusi, jai vykdyti išduotas ir vykdomas vykdomasis dokumentas, vykdomojoje byloje areštuotas ieškovui priklausantis turtas, organizuojamos varžytynės. Ieškovas iniciavo naują teisminį procesą, ieškinyje prašydamas nustatyti, kad ieškovo prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus buvo iš dalies įvykdyta, įsiskolinimas nurodytai dienai buvo 305 Eur, bei prašydamas pripažinti, kad už laikotarpį, kol G. P. gyveno kartu su savo tėvu, pastarasis neturėjo prievolės mokėti atsakovei už vaikų išlaikymą. Prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas siekė sustabdyti bet kokius vykdymo veiksmus antstolės V. Meškauskienės žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. 0015/19/00269 (vykdomosios bylos dalį dėl skolos, kurios dydis teismine tvarka nėra nustatytas), kadangi nėra išnagrinėtas ginčas dėl įsiskolinimo dydžio.

31. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju ieškovui, pateikusiam prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga pagrįsti išimtines aplinkybes, kurioms egzistuojant galėtų būti paneigiamas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju ieškovas prašyme tik formaliai nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei įvykdžius priverstinį išieškojimą iš jo areštuoto nekilnojamojo turto bei jį realizavus, pasunkėtų arba taptų neįmanomas sprendimo įvykdymas ieškovo ieškinio tenkinimo atveju, tačiau nepagrindė ir nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, to nenurodė ir teismas skundžiamoje nutartyje, kuria pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

32. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju svarstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą vertintina ne tik tai, kad siekiama laikinai sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. nutarties vykdymą, tačiau ir tai, kad išieškojimo veiksmai atliekami siekiant išieškoti periodinį išlaikymą ieškovo vaikams.

33. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tiesiogiai susijęs su vaikų interesais. CK 3.192 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Vykdydami išlaikymo prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas. Taigi, išlaikymas savo prigimtimi skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2004). Atkreipiamas dėmesys, kad teismo procesiniu sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Kadangi šios vaiko turtinės teisės dydis, mastas yra nustatytas privalomu ir vykdytinu teismo procesiniu sprendimu (CPK 18 straipsnis), tai jos dydis, mastas yra privalomi ir vykdytini iki jie nebus pakeisti ar panaikinti kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Be to, nagrinėjamos kategorijos bylose prioritetiškai ginami ir saugomi nepilnamečių vaikų interesai (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) tai lemia, kad teismo procesiniu sprendimu nustatyta vaiko teisė į konkretaus dydžio išlaikymą (nepriklausomai nuo sprendimo įvykdymo ar neįvykdymo masto) nebūtų paneigiama ar ribojama iki kito teismo sprendimo, kuriuo sumažinamas priteisto išlaikymo dydis, įsiteisėjimo. Dėl to įsiteisėjusio sprendimo pagrindu egzistuojančios vaiko turtinės teisės į išlaikymą sumažinimo momentui neturi teisinės reikšmės aplinkybės, siejamos su išlaikymą teikiančio vieno iš tėvų turtinės padėties pablogėjimu ar jo kreipimusi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2011). Kol nepriimtas naujas teismo sprendimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, galioja tas teismo sprendimas, kuriuo išlaikymas priteistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-611/2019).

34. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdęs bet kokius vykdymo veiksmus, susijusius su išlaikymo vaikams įsiskolinimo išieškojimu antstolės Virginijos Meškauskienės žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. 0015/19/00269, neįvertino šių taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių ryšio su teismo sprendimo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis) bei neįvertino tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atitikties nepilnamečių vaikų interesams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, o taip pat nenustačius būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, egzistuoja pagrindas atskirąjį skundą patenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti kaip nepagrįstą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

35. Patenkinus atskirąjį skundą, apeliantė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnis). Apeliantė prašo priteisti iš ieškovo 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atskirojo skundo surašymą, bei 37,5 Eur žyminio mokesčio. Patirtų bylinėjimosi išlaidų realumą pagrindžia 2019 m. gruodžio 3 d. sąskaita už teisines paslaugas, 2019 m. gruodžio 4 d. mokėjimo nurodymas bei 2020 m. sausio 22 d. teisinių paslaugų kainos suderinimo aktas, kuriame nurodyta, kad už atskirojo skundo parengimą atsakovė sumoka 300 Eur. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodyta, kad maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (7 punktas). Atskirasis skundas parengtas ir pateiktas 2019 m. gruodžio 4 d. 2019 m. II ketvirčio bruto sudarė 1 289 Eur, todėl maksimali už atskirąjį skundą priteistina suma sudaro 515,60 Eur (0,4 x 1 289). Prašoma priteisti 300 Eur suma neviršija maksimalaus dydžio, yra proporcinga, todėl priteistina. 2019 m. gruodžio 3 d, mokėjimo nurodymas taip pat patvirtina, kad už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo sumokėtas 37,50 Eur žyminis mokestis, taigi taip pat priteistinas atsakovei iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Priteisti atsakovei I. B. (a .k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 337,50 Eur (trys šimtai trisdešimt septyni eurai ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.