Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) viršininko ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. G. atstovės advokatės I. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimo R. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK; redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (ketveriems) metams už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 8 d., apie 6.47 val., (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę – automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvykus eismo įvykiui, iš jo pasišalino, tačiau piliečių buvo sulaikytas. Neišsiaiškinus visų aplinkybių dėl eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, iš įvykio vietos pasišalino. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 219.2 punkto reikalavimus.Administracinio teisės pažeidimo protokolas R. G. buvo surašytas ir dėl atsisakymo tikrintis blaivumą, tačiau administracinio teisės pažeidimo teisena pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį nutraukta, nesant teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.Apeliaciniame skunde Institucija prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimo dalį dėl pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, teisenos nutraukimo ir skirti R. G. nuobaudą minėto straipsnio sankcijos ribose. Skunde Institucija nurodo, kad aplinkybė, jog R. G. atsisakė tikrintis alkotesteriu, nors to reikalavo pareigūnai, yra užfiksuota Patrulių rinktinės pareigūno A. Ž. tarnybiniame pranešime, paaiškinime bei jo duotais parodymais teismo posėdyje. Kad R. G. buvo akivaizdžiai neblaivus, teigė tiek kitos eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės vairuotojas, tiek liudytojas M. S., tiek policijos pareigūnai. Byloje nėra nustatyta, kad šie asmenys būtų suinteresuoti neteisingai apkalbėti R. G.. Pažymima, kad pažeidėjas bandė pasišalinti iš įvykio vietos dar iki atvykstant policijos pareigūnams. Kai M. S. jį sulaikė, šis rodė tarnybinį policijos pažymėjimą ir prašė neskambinti Bendrajam pagalbos centrui, kas rodo siekį išvengti administracinės atsakomybės. Institucija atkreipia dėmesį, kad nei viename teisės akte, reglamentuojančiame asmenų neblaivumo nustatymą, nėra nurodyta, kad pareigūnas turėtų pateikti asmeniui alkotesterį ir siūlyti pasitikrinti neblaivumą. Vien tik atsisakymas tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas. Be to, eismo įvykio įforminimo metu dingo policijos automobilio vaizdo registratoriaus garso įrašo signalas, taigi, negalima teigti, kad policijos pareigūnas tuo metu nesiūlė pažeidėjui tikrintis neblaivumo. Skunde akcentuojama, kad R. G. eismo įvykio padarymo metu dirbo policijos pareigūnu, todėl jam keliami aukštesni elgesio standartai. Jis puikiai žinojo eismo įvykių įforminimo eigą ir tai, kad tokiu atveju bylos medžiaga nustatymui perduodama Kelių policijos valdybai, o vairuotojai pristatomi policijos įstaigai išsamesniam aplinkybių nustatymui. Tačiau R. G. vengė kontakto su pareigūnais, siekiant toliau aiškintis bylos aplinkybes.Apeliaciniame skunde R. G. atstovė advokatė I. B. prašo prie administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos prijungti ir ištirti kartu su šiuo skundu pridedamus įrodymus, kuriuos prijungti bei tirti pirmosios instancijos teismas atsisakė; 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimo dalį dėl R. G. pripažinimo padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą panaikinti arba šia apimtimi grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teismui. Skunde nurodoma, kad Kauno apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. 1-2558-402/2016 dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko D. Ž. 2016 m. sausio 8 d. įsakymo dėl viršilos R. G. atleidimo iš vidaus tarnybos Nr. 20-TE-13, kuri dėl joje nagrinėjamų tapačių faktinių aplinkybių yra neatsiejamai susijusi su šia Kauno apylinkės teisme išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla. Atsižvelgiant į tai, kad tie patys liudytojai buvo apklausti ir Kauno apygardos administraciniame teisme, kur apie tas pačias aplinkybes davė iš esmės kitokius parodymus, R. G. atstovas Kauno apylinkės teismo prašė išreikalauti Kauno apygardos administraciniame teisme vykusių teismo posėdžių garso įrašus, kad Kauno apylinkės teismas turėtų galimybę betarpiškai ištirti asmenų parodymus bei nustatyti akivaizdžius jų prieštaravimus, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Tai sutrukdė tinkamai ir išsamiai išnagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, kadangi skaitmeninėje laikmenoje esantys posėdžių garso įrašai galėjo padėti nustatyti liudytojų R. V. ir A. Ž. parodymų, duotų skirtingų teismo procesų metu, prieštaravimus. Pirmosios instancijos teismas tokiais procesiniais sprendimais iš esmės pažeidė R. G. teisę į sąžiningą bei rungimusi grįstą teismo procesą ir sutrukdė nustatyti tiesą byloje. Dėl išvardytų priežasčių pateikiami minėti garso įrašai ir prašoma juos prijungti prie administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos. Ši byla apylinkės teisme buvo nagrinėjama pakartotinai, t. y. Kauno apygardos teismui priėmus sprendimą dėl bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovas prašė pirmosios instancijos teismo betarpiškai tirti bylos duomenis, įskaitant ir liudytojų parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė ir bylą nagrinėjo vadovaudamasis liudytojų parodymais, kurie buvo duoti administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-4561-540/2016. Parodymų nenuoseklumas yra pagrindas asmenis apklausti pakartotinai, nes priešingu atveju - parodymus tik pagarsinant, toks teismo procesinis sprendimas prieštarauja teisingumo interesams. Be to, apylinkės teismas, BPK 276 straipsnio 5 dalies tvarka garsindamas liudytojų parodymus, pagarsino ne visus byloje Nr. A2.6.-4561-540/2016 apklaustų liudytojų duotus parodymus, o tik jų dalis, kurios, teismo manymu, buvo svarbios. Tokia teismo pozicija imperatyviai prieštaravo minėtoms BPK nuostatoms, nes tais atvejais, kai byla nagrinėjama iš naujo, o posėdžio metu asmenys neapklausiami, negali būti garsinami ne visi liudytojų parodymai. Šis procesinis pažeidimas taip pat užkirto kelią tinkamai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo buvo pateikęs apylinkės teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi asmuo pageidauja dalyvauti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą iš esmės, apklausiant liudytojus, užduodant jiems klausimus, duodant parodymus apie jam inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus bei kitas svarbias aplinkybes. R. G. išvyko iš Lietuvos Respublikos dar nepaskyrus posėdžio administracinio teisės pažeidimo byloje, apie teismo posėdį jį informavo atstovas, R. G. jau esant Jungtinėje Karalystėje, kur jis lanko sergančią motiną ir artimuosius. Šios aplinkybės laikytinos svarbiomis ATPK 272 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau apylinkės teismas išnagrinėjo bylą R. G. nedalyvaujant, taip iš esmės apribodamas asmens teisę į tinkamą ir sąžiningą procesą. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teisėja A. L. teismo posėdžio metu išsakė teiginius ir klausimus („jau yra pasišalinęs?“, „taigi, byloje dar surinkti yra ir kiti kaltumo įrodymai“), kuriais aiškiai parodė, kad dar įrodymų tyrimo stadijoje ji jau buvo susidariusi išankstinę poziciją dėl R. G. veiksmų teisinio vertinimo, nes bylos dalyviams leido suprasti, jog neabejoja faktu, kad R. G. pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tokiu būdu buvo pažeistas teismo nešališkumo principas. R. G. gynėja pažymi, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas tris kartus, juose inkriminuoti skirtingi pažeidimai. Pareigūnas, surašęs protokolus, R. V. pats buvo nurodęs, kad R. G. veiksmai neturėtų būti laikomi pasišalinimu iš įvykio vietos. Liudytojas A. Ž., apklausiamas Kauno apygardos administraciniame teisme 2016 m. lapkričio 7 d., parodė, jog R. G. niekur nesišalino, visada buvo eismo įvykio vietoje, niekas nesakė, kad R. G. šalinosi ar bando šalintis. A. Ž. taip pat patvirtino, kad kai R. G. išėjo namo, jau buvo atlikti visi būtini veiksmai, likęs vienintelis veiksmas - pabaigti eismo įvykio schemos braižymą, tačiau šis veiksmas nėra trikdis eismo įvykio tyrimui. Nagrinėjamu atveju advokatei kyla pagrįstų abejonių dėl R. G. kaltės. Šioje byloje Kelių policijos valdybos pareigūnai elgėsi šališkai ir priėmė neobjektyvų sprendimą, pagrįstą tik vienašališku bylos duomenų vertinimu. Nors pareigūnams buvo žinoma, kad R. G. patyrė galvos smegenų traumą ir neadekvačiai vertino susiklosčiusią situaciją, nebuvo vertinama galvos traumos įtaka tariamo administracinio teisės pažeidimo padarymui. Byloje esančiame R. G. paaiškinime, kurį 2015 m. gruodžio 8 d. surašė specialistas R. V., pareiškėjas nurodė, kad eismo įvykio detalių neprisimena, tačiau tvirtino, jog jis susidūrimo metu nesusižalojo, o galvos sumušimą ir nubrozdinimą patyrė namuose, griūdamas nuo laiptų. Šios aplinkybės aiškiai prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims, t. y. pareigūnų A. Ž. ir G. T. tarnybiniams pranešimams, liudytojų M. O., M. S., E. G. parodymams. R. G. dėl patirto šoko ir galvos smegenų traumos eismo įvykio vietoje nesiorientavo, būdamas sužalotas, atsisakė gydytojų pagalbos. Toks neadekvatus R. G. elgesys turėjo sukelti R. V. realių abejonių, ar R. G. psichinė sveikatos būklė iš karto po eismo įvykio ir apklausiant jį tos pačios dienos vakarą negalėjo būti sukelta eismo įvykio metu patirto galvos smegenų sukrėtimo, tačiau šių aplinkybių nekvestionavo nei R. V., nei apylinkės teismas. Iš karto po įvykio, atgavęs sąmonę, R. G., nesiorientuodamas aplinkoje, išlipo iš savo vairuojamos transporto priemonės ir nuėjo (nebėgo) link daugiaaukščių namų kiemo, tačiau šių aplinkybių R. G. tiksliai neprisimena, kadangi tuo momentu jis buvo paveiktas patirtos galvos smegenų traumos ir šoko. Jis nesuvokė savo veiksmų ir neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, po patirtos galvos traumos prisimena tik tai, kad stovėjo šalia esančio daugiabučio kieme ir iš eismo įvykio liudytojo sužinojęs, kad pateko į eismo įvykį, iškart su jais grįžo į eismo įvykio vietą, kadangi nesiekė ir nenorėjo iš eismo įvykio vietos pasišalinti. Sugrįžęs į eismo įvykio vietą, policijos pareigūnams pateikė visus reikalingus dokumentus ir paaiškino visas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes, kurias tuo metu prisiminė ir eismo įvykio vietoje buvo beveik valandą laiko, tuo metu bendravo su medikais, ugniagesiais, policijos pareigūnais. Tyčios egzistavimą paneigia ir tai, kad daugiabučių namų kieme einantį pareiškėją pasiviję E. G. kolegos M. S. ir M. O., kurie R. G. parsivedė į eismo įvykio vietą, nurodė, kad pastarasis nebėgo, ramiai ėjo, nesipriešino ir iš karto sugrįžo į eismo įvykio vietą. Šios aplinkybės rodo, kad R. G. nesitikėjo apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, juo labiau, kad dėl eismo įvykio kaltas buvo vilkiko VOLVO vairuotojas E. G.. Epizodas, kai R. G., pablogėjus savijautai, su A. Ž. leidimu išvyko į gydymo įstaigą taip pat negali būti vertinamas kaip atitinkantis ATPK 130 straipsnio 1 dalies sudėties požymius. Dėl eismo įvykio nekalto asmens išvykimas negalėjo sutrukdyti nustatyti įvykio aplinkybes ar dėl eismo įvykio kaltą asmenį, R. G. paklausė savo kolegų, ar gali vykti į gydymo įstaigą, nes jo sveikatos būklė palaipsniui vis labiau blogėjo, o policijos pareigūnai, matydami sužeistą ir sunkiai stovintį R. G., jo nenugabeno į gydymo įstaigą, nors tokią pareigą turėjo, nepaisant to, kad R. G., negalėdamas adekvačiai vertinti savo sužalojimų rimtumo, pats buvo atsisakęs greitosios medicinos pagalbos darbuotojų pagalbos. Tai, jog R. G. pasišalino iš įvykio vietos, nes siekė nuslėpti savo neblaivumą, yra tik prielaidos, nepatvirtintos jokiais kitais bylos duomenimis. R. G. turėjo visas galimybes pasišalinti, kad nuslėptų neblaivumą, tačiau beveik valandą buvo eismo įvykio vietoje, nesišalino, pateikė dokumentus. Be to, nei R. G., nei E. G. blaivumo policijos pareigūnai įvykio vietoje netikrino. Šias aplinkybes patvirtina vaizdo registratorių vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kad policijos pareigūnams atvykus į eismo įvykio vietą, joje R. G. laisvai vaikšto po įvykio vietą ir nėra saugomas kitų asmenų. Advokatės teigimu, dėl patirtos fiziologinės traumos galėjo pasirodyti, jog R. G. yra neblaivus, kadangi galvos smegenų sukrėtimo simptomai yra labai panašūs į požymius, kuriuos sukelia apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šias aplinkybes apylinkės teisme patvirtino ir greitosios medicinos pagalbos gydytoja D. V.. R. G., sveikatos būklei nepagerėjus, 2015 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Kauno klinikinę ligoninę, kur buvo hospitalizuotas iki 2015 m. gruodžio 18 d. Kauno klinikinėje ligoninėje jis buvo hospitalizuotas ir nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 13 d. Vadovaujantis 2015 m. gruodžio 18 d. VĮ Kauno klinikinės ligoninės Neurologijos skyriaus išrašu iš medicinos dokumentų (ligos istorijos Nr. 15CP11740), R. G. buvo diagnozuotas uždara galvos smegenų trauma - smegenų sukrėtimas (TLK kodas: S06.0). Šiai fiziologinei traumai būdingas sąmonės netekimas, atminties sutrikimai, pažinimo ar protinės veiklos sutrikimai tuoj po traumos, praeinanti židininė neurologinė simptomatika, galvos skausmai, pykinimas, svaigulys ir nuovargis. Minėti simptomai sukėlė R. G. būklę, dėl kurios jis ir išėjo nuo eismo įvykio vietos link daugiabučių kiemų. Atkreipiamas dėmesys, kad tik E. G. ir A. Ž. mini, jog juto nuo R. G. sklindantį alkoholio kvapą, tačiau apylinkės teismas nevertino, kad E. G. gali būti suinteresuotas teigti, jog R. G. buvo neblaivus, nes yra užbaigtas ikiteisminis tyrimas, kurio pagrindu įtariamajam E. G. buvo surašytas kaltinamasis aktas. Skunde pažymima ir tai, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Be to, apylinkės teismas, skirdamas nuobaudą už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisės pažeidimo padarymą, galiojančių administracinių nuobaudų neturinčiam R. G. paskyrė neproporcingai griežtą baudą ir pernelyg ilgą specialiosios teisės atėmimo terminą. Atsiliepime į R. G. atstovės advokatės I. B. apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus viršininkas prašo apeliacinio skundo netenkinti, 2016 m. gruodžio 7 d. Kauno apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Institucijos apeliacinis skundas tenkinamas, R. G. atstovės advokatės I. B. apeliacinis skundas netenkinamas.ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Skundžiamu nutarimu R. G. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, o administracinio teisės pažeidimo teisena pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, dėl vengimo tikrintis blaivumą, nutraukta. Su tokiu pažeidėjo veiksmų kvalifikavimu nesutinka nei administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi Institucija, nei pats pažeidėjas. R. G. advokatė prašo ginamajam bylą nutraukti ir dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pažeidimo padarymo, o Institucija prašo administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį nubausti tiek dėl pasišalinimo iš įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos, tiek dėl vengimo (atsisakymo) tikrintis blaivumą. Taigi, aukštesnysis teismas bylos medžiagą analizuoja apeliacinių skundų apibrėžtose ribose.Administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų taip pat daroma išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. G. sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos, tačiau nepritaria apylinkės teismo išvadai, kad šiuo atveju nėra ATPK 126 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, tačiau dėl tam tikrų R. G. veiksmų atlikimo padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismui kėlė abejonių policijos pareigūno A. Ž. parodymai, kadangi minėtas asmuo ir R. G. įvykio metu buvo siejami darbinių santykių, buvo kolegos. Be to, byloje esančiame vaizdo įraše neužfiksuota, kad policijos pareigūnai būtų paruošę alkoholio matavimo prietaisą ir pareikalavę R. G. leistis patikrinamam, ar šis nėra neblaivus. Vien šių aplinkybių apylinkės teismui užteko išvados padarymui, jog byloje esančių abejonių pašalinti objektyviai neįmanoma, todėl jos aiškintos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiuo aspektu aukštesnysis teismas daro priešingas išvadas.Jei policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, būtų visiškai šališki bei suinteresuoti bylos baigtimi, tuomet jiems nebūtų tikslinga nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai aiškinti, kad R. G. atsisakė tikrintis blaivumą bei iš įvykio vietos, su kuria yra susijęs, pasišalino neturėdamas tam leidimo. Sutiktina, jog pareigūnai įvykio vietoje atpažinę savo kolegą – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulį R. G. šiek tiek pasimetė, nežinojo, kaip tinkamai elgtis tokioje situacijoje. Viena vertus, jie privalėjo kruopščiai bei pareigingai atlikti visas procedūras, kaip to reikalauja įstatymas, kita vertus, galimai suveikė ir žmogiškasis faktorius. Policijos pareigūnai pasitikėjo savo kolega, kadangi žinojo, jog pastarajam puikiai žinomos Kelių eismo taisyklės, įvykio vietų fiksavimo procedūros bei tai, kaip eismo dalyviai turi elgtis eismo įvykio vietoje. Tačiau R. G. pasinaudojo tarnybiniu pranašumu bei jam geranoriškumą parodžiusiais kolegomis, atsisakė vykdyti šių teisėtus reikalavimus – tikrintis blaivumą, ir susidarius palankiai progai – vienam patruliui nuėjus reguliuoti eismą, kitam bandant braižyti eismo įvykio schemą, pasišalino iš įvykio vietos. Atkreiptinas dėmesys, kad pirminiai tarnybiniai pranešimai apie analizuojamą įvykusį eismo įvykį buvo surašyti dar tą pačią įvykio dieną – 2015 m. gruodžio 8 d. A. Ž. savo paaiškinime (t. 1, b. l. 9) nurodė, kad R. G. įvykio vietoje medikų pagalbos atsisakė, nors pastarajam kaktos srityje matėsi kraujosruvos. Pasiteiravus, ar tai jis vairavo „Opel Zafira“ automobilį, R. G. atsakė, kad jo nevairavo, kas vairavo, nežino. Paaiškinus, jog privalo patikrinti jo blaivumą, pilietis kategoriškai atsisakė tai padaryti, net ir nurodžius šio atsisakymo teisines pasekmes, buvo pateiktas pakartotinis atsisakymas. Vėlesni A. Ž. paaiškinimai bei parodymai teisminio nagrinėjimo metu nėra prieštaringi, priešingai, nurodytos aplinkybės atitinka tas, kurios buvo užfiksuotos įvykio dieną. Paaiškinime, teiktame 2015 m. gruodžio 9 d., A. Ž. nurodė, kad iš pradžių R. G. neigė vairavęs automobilį „Opel Zafira“, paskui atsisakė tikrintis blaivumą, nors nuo jo sklido alkoholio kvapas, judesiai buvo nekoordinuoti, matėsi sužalota kakta. Pasiūlymas tikrintis blaivumą R. G. buvo pateiktas du kartus, tačiau abu kartus atsakymai buvo neigiami (t. 1, b. l. 44-45). Teisminio nagrinėjimo metu A. Ž. patvirtino aukščiau nurodytas aplinkybes, parodė, kad R. G. atsisakymą tikrintis blaivumą užfiksavo tarnybiniame pranešime, manė, jog to užtenka, atskiro protokolo nesurašė. Tuo metu aplink buvo chaosas, daug žmonių susirinko, jo kolega buvo nuėjęs į kitą kelio pusę reguliuoti eismo, todėl jis negalėjo nurodyti, ar kas nors girdėjo jo R. G. pateiktą siūlymą tikrintis blaivumą. Tačiau, pareigūno teigimu, apeliantas suvokė, ką jam siūloma daryti. Jokio nesiorientavimo aplinkoje nebuvo pastebėta. A. Ž. parodė ir tai, kad alkotesterį turėjo tarnybinio automobilio bagažinėje, kurią buvo atsidaręs, tačiau su alkotesteriu paskui R. G. nebėgiojo, nes neturėjo laiko, formino įvykį. R. G. pasakė, jog nesitikrins blaivumo ir nuėjo, be to, jis nepripažino, kad vairavo automobilį „Opel Zafira“. Nors tokie A. Ž. veiksmai 2016 m. vasario 1 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje (t. 1, b. l. 107-117) buvo pripažinti netinkamu pareigų atlikimu, pareigūnui skirtas papeikimas, tačiau pažymėtina ir tai, kad tarnybinė nuobauda A. Ž. skirta ne dėl to, kad jis nepasiūlė R. G. tikrintis blaivumo, tačiau dėl to, kad išgirdus kategorišką atsisakymą tai daryti, šio atsisakymo tinkamai neįformino. Vis dėlto, teigti, jog A. Ž. visai neužfiksavo šio fakto nėra pagrindo, nes, jau minėta, tai pareigūnas nurodė savo pirminiame tarnybiniame pranešime, rašytame įvykio dieną. Vadinasi, nuslėpti kolegos galimo neblaivumo A. Ž. neturėjo tikslo, todėl jo parodymais nesivadovauti aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo. Tai, jog R. G. turėjo pagrindą vengti tikrintis blaivumą, patvirtina ne tik A. Ž., bet ir liudytojų M. S., T. K., E. G. parodymai. M. S., išgirdęs šaukiant, jog eismo įvykyje dalyvavusio automobilio vairuotojas šalinasi iš įvykio vietos, sulaikė šį asmenį, t. y. R. G.. Tuo pačiu metu jis pranešė Bendrajam pagalbos centrui, jog sulaikė neblaivų vairuotoją. Tai suprato iš asmens elgesio ir nerišlios kalbos (t. 1, b. l. 80-81). Pirmosios instancijos teisme M. S. patvirtino, jog vos tik sulaikęs administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį įtarė, jog šis yra neblaivus, tai sprendė iš asmens būsenos, elgesio, svyravimo, kalbėjimo. Alkoholio kvapą nuo „Opel Zafira“ vairuotojo juto ir kitas eismo įvykyje dalyvavęs asmuo – vilkiko vairuotojas E. G.. Jo parodymai dėl galimo R. G. neblaivumo buvo nuoseklūs viso proceso metu. Nors advokatė skunde apygardos teismui prašo minėto asmens parodymus vertinti kritiškai, nes šis yra tikrasis eismo įvykio kaltininkas, jo atžvilgiu surašytas kaltinamasis aktas, tačiau pažymėtina, jog įvykio dieną kaltininkas dar nebuvo nustatytas, eismo įvykio kilimo mechanizmas taip pat nebuvo žinomas, todėl vairuotojams apkalbėti vienam kitą nebuvo tikslo. E. G. nurodė ir tai, kad jam tikrintis blaivumo pareigūnai nesiūlė, tačiau jis pats paklausė vieno iš įvykio vietoje buvusių pareigūnų, ar kitam vairuotojui buvo tikrintas blaivumas ir pareigūnas jam atsakė, kad šis atsisakė tai daryti. T. K. stebėjo kaip R. G. šalinosi iš įvykio vietos, jo teigimu, žmogus ėjo kaip praradęs koordinaciją, grynai kaip neblaivus asmuo. Nors pats prie pažeidėjo jis nebuvo priėjęs ir alkoholio kvapo nejuto, tačiau apie jaučiamą alkoholio kvapą jam pasakė sunkvežimio vairuotojas, kuris buvo pradaręs automobilio „Opel Zafira“ dureles. Iš automobilio „Opel Zafira“ apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 23-35) matyti, kad automobilio salone, tarp priekinių sėdynių, dėtuvėje įdėta nepraimta alaus skardinė. Ant priekinės keleivio pusės grindų kilimėlio mėtosi pusiau tuščia alaus skardinė. Galinėje automobilio salono dalyje, ant kairės ir dešinės pusės grindų kilimėlių bei priekinės keleivio sėdynės galinėje kišenėje, matomos trys tuščios skardinės nuo alaus. Tai patvirtina, jog alkoholis „Opel Zafira“ automobilyje buvo vartojamas. Pažymėtina ir tai, jog R. G. įvykio metu važiavo vienas.Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 dalis numato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi, vairuotojo pareiga policijos pareigūno reikalavimu leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kyla iš įstatymo. Analogišką pareigą vairuotojui numato ir Kelių eismo taisyklių 17 punktas, kuriame nurodoma, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų.Atmestini R. G. gynėjos skundo teiginiai, jog pareigūnai turėjo pareigą R. G., šiam atsisakius medicinos darbuotojų pagalbos, patys nugabenti jį į gydymo įstaigą. Nei vienas byloje apklaustas liudytojas nenurodė, jog pažeidėjas būtų stipriai nukentėjęs, susižalojęs, nesupratęs savo atliekamų veiksmų pobūdžio ir pan. Neblaivumo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452, 4 punkte nurodyta, kad policijos pareigūnai įtariamą neblaivumu transporto priemonės vairuotoją, susijusį su eismo įvykiu, kuriame žuvo žmogus ar sutrikdyta žmogaus sveikata arba dėl kurio nukentėjusiam asmeniui galbūt padaryta didelė turtinė žala, į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros pristato, jeigu jis vengia tikrinimo, objektyviai neįmanoma atlikti jo tikrinimo arba atlikus tikrinimą nustatoma, kad etilo alkoholio koncentracija jo iškvėptame ore – daugiau kaip 0 promilių. Šiuo atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Techninės galimybės patikrinti R. G. neblaivumą buvo (pareigūnai turėjo veikiantį ir sertifikuotą alkotesterį), tačiau pažeidėjas, suvokdamas ko jo yra prašoma, tikrintis blaivumo alkotesteriu sąmoningai atsisakė, o kadangi kitas vairuotojas nebuvo sužeistas, pareigūnai neprivalėjo R. G. pristatyti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, jo blaivumo nustatymui. Vadovaujantis nuoseklia teismų praktika, vien tik atsisakymas tikrintis apsvaigimą nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas. Konstatavimui, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti apsvaigimą nuo psichiką veikiančių medžiagų, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią apsvaigimo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-2696/2011, N63-1992/2010; Kauno apygardos teismo nutartys Nr. ATP-455-485/2015, ATP-900-498/2013 ir kt.). Todėl sutiktina su Institucijos skundo teiginiu, kad policijos pareigūnų veiklą, susijusią su neblaivumo tikrinimu, reglamentuojantys teisės aktai nenumato nei kiek kartų pareigūnas privalo pateikti asmeniui prašymą/siūlymą pasitikrinti blaivumą alkotesteriu, nei to, kad galimam pažeidėjui turi būti prie burnos pridedamas alkotesteris. Pareigūnas A. Ž., turėdamas pirminių duomenų apie galimai apsvaigusį asmenį, du kartus pasiūlė šiam pasitikrinti blaivumą, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. Visa tai iš karto buvo užfiksuota tarnybiniame pranešime. Byloje nustatyta, kad policijos automobilio vaizdo registratoriaus garso įrašo signalas neveikė nuosekliai, todėl šį įrašą nėra pagrindo laikyti itin patikimu.Įvertinęs aukščiau aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad R. G. veikoje yra ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, todėl apylinkės teismo nutarimo dalis šiuo aspektu yra neteisėta ir nepagrįsta.R. G. advokatė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jos ginamasis pasišalino iš įvykio vietos. Pagrindiniai argumentai, kuriais grindžiamas šis teiginys yra tai, kad eismo įvykio metu R. G. patyrė galvos smegenų traumą ir neadekvačiai vertino susidariusią situaciją, dėl ko išlipo iš savo vairuotos transporto priemonės ir nuėjo link daugiabučių namų kiemo, be to, patirtos traumos simptomai yra labai panašūs į požymius, kuriuos sukelia apsvaigimas nuo alkoholio, todėl įvykio liudytojams galėjo atrodyti, kad pažeidėjas šalinasi iš įvykio vietos, būdamas neblaivus, nors iš tikrųjų jis elgėsi paveiktas galvos traumos bei šoko, t. y. nesuvokė savo veiksmų. Vėliau, įvykio liudytojų sugrąžintas (parvestas) į įvykio vietą, R. G., pareigūnams nebaigus forminti įvykio, iš jo pasišalino, nes jam taip elgtis neva leidimą davė patys policijos pareigūnai. Šiuos aiškinimus aukštesnysis teismas vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę versiją. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn už tam tikro administracinio teisės pažeidimo padarymą, būtina nustatyti ne tik asmeniui inkriminuojamo pažeidimo objektyviuosius požymius, bet ir subjektyviąją tokio pažeidimo pusę, t. y. kad asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Tai, jog R. G. puikiai orientavosi aplinkoje, buvo sąmoningas ir suprato, kas vyksta, patvirtina ne tik liudytojų parodymai, tačiau ir paties R. G. veiksmai įvykio vietoje. Sutiktina, kad po staigaus susidūrimo su vilkiku, R. G. galėjo ištikti trumpalaikis šokas, jis galėjo trumpam netekti sąmonės, kadangi smūgis buvo pakankamai stiprus. Tačiau vos susivokęs, kas atsitiko, įvertinęs savo užimamas pareigas bei tai, jog transporto priemonę vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, kas yra griežtai draudžiama, R. G. pasirinko šalintis iš įvykio vietos, o ne laukti atvykstančių policijos pareigūnų. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu, kai M. S. jį pasivijo, jis puikiai suprato, kur yra vedamas, t. y. atgal į eismo įvykio vietą. Parvesti į įvykio vietą galimą pažeidėją M. S. padėjo jo kolega M. O.. Todėl tai, kad R. G. nesipriešino, nebebandė bėgti, nėra laikytina reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant jo pasišalinimo iš įvykio vietos klausimą. Būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei susižeidęs eismo įvykio metu, R. G. nebeturėjo jokių realių galimybių išvengti dviejų jį sulaikančių asmenų – blaivių, fiziškai stiprių vyrų veiksmų. Vos sugrąžintas į įvykio vietą, R. G. nors ir nervindamasis, tačiau iš karto pradėjo ieškoti kitų alternatyvų, kaip išvengti atsakomybės. Jei pažeidėjas būtų patyręs rimtą smegenų traumą, jis galimai nebūtų atpažinęs pažįstamų policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, nebūtų sugebėjęs pats pasirūpinti savo transporto priemonės nuvežimu iš įvykio vietos, išsikviesti žmonos, kad ši jį patį parvežtų namo ir pan. Be to, artimieji turėjo pastebėti aplinkoje neva nesiorientuojantį vyrą ir kviesti jam greitąją medicinos pagalbą, tačiau į Kauno klinikinę ligoninę R. G. kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 11 d., t. y. po trijų dienų nuo eismo įvykio. Vadinasi, visą šį laikotarpį jis buvo sąmoningas ir stiprių smegenų sukrėtimo simptomų nejautė. Antrą kartą iš įvykio vietos jis pasišalino neva turėdamas policijos pareigūnų leidimą, šią aplinkybę R. G. puikiai prisimena, nors praktiškai tuo pačiu metu pateikto siūlymo tikrintis blaivumą teigia neprisimenantis. Taigi, akivaizdu, jog smegenų traumos simptomai R. G. pasireiškia selektyviai, jam nepalankios aplinkybės yra užmirštos, o palankios aplinkybės prisimenamos iki smulkmenų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. G. pasišalinus iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos, buvo pradėta jo paieška. Pareigūnams buvo duotas nurodymas nuvykti į medicinines įstaigas, į kurias galėjo kreiptis eismo įvykio dalyvis R. G.. Buvo nuvykta į Kauno klinikinę ligoninę, Eigulių-Kalniečių mikrorajoną, netoli R. G. gyvenamosios vietos, tačiau ieškomo asmens surasti nepavyko. Pats R. G. savo tiesioginio viršininko neinformavo apie tai, jog pateko į eismo įvykį. Surasti pažeidėją ir pristatyti jį į Kelių policijos valdybą policijos pareigūnams pavyko tik tos pačios dienos vakare. Į Kelių policijos valdybą nedelsdamas atvyko ir šios valdybos viršininkas D. Č., kuris betarpiškai bendravo su R. G. iki jo apklausos. Savo tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 3) D. Č. pažymėjo, kad R. G. jį gerai suprato, atminties ir sveikatos sutrikimais nesiskundė, tačiau vengė atsakyti į esminius jam užduodamus klausimus. Ant R. G. kūno matėsi sužalojimai, tačiau pastarasis paaiškino, kad juos patyrė griūdamas namuose nuo laiptų. Kadangi ši versija buvo visiškai netikėtina, todėl R. G. buvo apžiūrėtas, nufotografuotas, jam nustatyti sužalojimai atitiko tuos, kuriuos jis galėjo patirti eismo įvykio metu. Vėliau teisminio nagrinėjimo metu R. G. versijos, jog krito namuose, atsisakė ir pradėjo vadovautis nauja versija, t. y. įvykio detalių neprisiminimu dėl patirtos galvos traumos.Pažymėtina, jog pažeidėjo parodymų prasilenkimas su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsispindi ir dėl pareigūnų neva pilnai atliktų veiksmų įvykio vietoje. Bylos medžiagoje nustatyta, kad eismo įvykio vietos schema tuo metu, kai R. G. jau buvo pasišalinęs iš įvykio vietos, dar nebuvo nubraižyta, nors pažeidėjas teisminio nagrinėjimo metu tvirtino priešingai, t. y. kad schema buvo nubraižyta, tik jis neva neprisimena, ar po ja pasirašė. Eismo įvykio schema yra itin svarbus procesinis dokumentas, po ja privalo pasirašyti eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojai. Tai R. G., kaip policijos pareigūnui, neabejotinai buvo žinoma, tačiau šis, siekdamas išvengti atsakomybės, nelaukė, kol bus nubraižyta įvykio vietos schema ir pasišalino iš įvykio vietos, lengvabūdiškai tikėdamasis, jog pavyks sugalvoti, kaip išvengti atsakomybės, juo labiau, kad tuo metu dar nebuvo žinoma, kas kaltas dėl kilusio eismo įvykio. Tai, jog R. G. pateikė policijos pareigūnams visus reikiamus dokumentus (nors abejotina, ar tai jis padarė savo iniciatyva, nes pareigūnas G. T. yra nurodęs, jog dokumentus pats pasiėmė iš R. G. striukės), nėra jo atsakomybę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos šalinanti aplinkybė. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad jokio leidimo vykti į namus R. G. nedavė, tokio leidimo neturėjo ir kitas įvykyje dalyvavęs vairuotojas E. G., kuris įvykio vietoje liko iki pareigūnų atliekamų procesinių veiksmų pabaigos. Darytina išvada, jog R. G. pasišalino savo iniciatyva, sąmoningai. Už tai jis yra nubaustas teisėtai ir pagrįstai. Advokatės I. B. skunde akcentuojama, kad objektyvios tiesos nustatymui šioje byloje yra tikslinga įvertinti duomenis, esančius administracinėje byloje Nr. 1-2558-402/2016, kuri nagrinėjama dėl viršilos R. G. atleidimo iš vidaus tarnybos. Todėl pateikiami garso įrašai, kuriuose, advokatės teigimu, atsispindi neatitikimai tarp liudytojų A. Ž. ir R. V. parodymų. Pastarasis administracinio teisės pažeidimo protokolą R. G. surašė tris kartus, be to, yra išreiškęs poziciją, kad R. G. veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pasišalinimas iš įvykio vietos. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinės bylos Nr. 1-2558-402/2016 medžiaga remtis nėra tikslinga, kadangi minėtoje byloje sprendžiamas kitas klausimas, t. y. ne R. G. kaltė dėl galimai padarytų administracinių teisės pažeidimų, tačiau atleidimo iš tarnybos teisėtumo klausimas. Tuo pačiu pažymėtina, jog visų proceso dalyvių nuomonė dėl vienų ar kitų bylos aplinkybių vertinimo teismo nesaisto ir ja nėra privaloma vadovautis, kadangi teismas laikosi tik įstatymų imperatyvų.Atmestini advokatės skundo teiginiai ir dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Pateiktos kelių teisėjos užduotų klausimų ištraukos negali būti vertinamos atsietai nuo viso žodinio bylos nagrinėjimo konteksto. Susipažinus su teismo posėdžio protokolu, negalima daryti išvados, jog teisėja turėjo išankstinę nuomonę, poziciją vienu ar kitu klausimu. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Tačiau nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto procesinio sprendimo motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Taigi, vien netinkamai pavartotas žodžių derinys „kaltumo įrodymai“, nerodo teismo šališkumo. Teisėjos užduodami klausimai, jų visuma, nebuvo tendencingi ar kryptingai nukreipti prieš administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, darytina išvada, jog nebuvo pažeistas nei rungimosi, nei teisės į sąžiningą procesą principai. Advokatės teigimu, asmens teisė į tinkamą ir sąžiningą procesą buvo apribota ir dėl to, jog byla buvo išnagrinėta R. G. nedalyvaujant bylos nagrinėjime. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo buvo pateikęs prašymą bylos nagrinėjimą atidėti, tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta, ką prašoma įvertinti apeliacinės instancijos teismo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad R. G. teisė dalyvauti procese nebuvo pažeista. Iš prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo (t. 2, b. l. 75) matyti, kad R. G. 2016 m. lapkričio 16 d. išvyko į Jungtinę Karalystę aplankyti ten gyvenančių savo šeimos narių ir sergančios mamos. 2016 m. lapkričio 22 d. jo atstovas - advokato padėjėjas Simas Tokarčakas informavo jį apie 2016 m. lapkričio 29 d., 13.00 val., numatytą teismo posėdį. Taigi, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo buvo informuotas laiku ir tinkamai, apie numatytą posėdį jis sužinojo prieš savaitę laiko, kas laikytina protingu terminu. R. G. niekas netrukdė nutraukti svečiavimąsi pas giminaičius, sugrįžti iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą ir dalyvauti teismo posėdyje. Tačiau pastarasis suinteresuotumo dalyvauti bylos nagrinėjime nerodė ir neatvyko nei į 2016 m. lapkričio 29 d., nei į 2016 m. gruodžio 2 d. vykusius posėdžius. Vis dėlto, R. G. buvo atstovaujamas advokato padėjėjo Simo Tokarčako, taigi, jo teisės bei teisėti interesai buvo ginami. Pažymėtina ir tai, kad minėtų posėdžių metu įrodymų tyrimas iš naujo nebuvo atliekamas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis, o liudytojų parodymai pagarsinti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 5 dalies nuostata. Todėl nebuvo pažeista R. G. teisė užduoti liudytojams klausimus ir pan. Ankstesnio bylos nagrinėjimo metu R. G. dalyvavo teismo posėdžiuose ir galėjo realizuoti visas savo, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, teises. Advokatės pateiktame apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas pagarsino ne visus apklaustų liudytojų duotus parodymus, o tik jų dalis, kas taip pat užkirto kelią tinkamai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka ir pažymi, kad buvo pagarsinta liudytojų parodymų turinio esmė, t. y. pagrindiniai, esminiai teiginiai. Imperatyvo garsinti liudytojų parodymus pažodžiui įstatymas nenumato. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog ankstesnio bylos nagrinėjimo metu duoti liudytojų parodymai būtų iškraipyti, netiksliai pacituoti ir pan. Todėl visapusiškam bylos išnagrinėjimui advokatės nurodyti aspektai nepakenkė. Jokių kitų esminių procesinių pažeidimų nenustatyta.Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (TAR 2015 m. liepos 10 d., i. k. 2015-11216) 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos iki 2017 m. sausio 1 d. buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nutarimai dėl nuobaudos skyrimo dar neįsiteisėjo, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytais atvejais, gavus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą (šis prašymas gali būti įtrauktas ir į skundą ar apeliacinį skundą), perkvalifikuoja teismas ar institucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, arba teismas, kuris nagrinėja skundą ar apeliacinį skundą dėl nutarimo byloje. Sutinkamai minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad asmens veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė.ATPK 126 straipsnio 4 dalies sankcija numato baudą vairuotojams nuo 579 iki 868 eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų, o ANK 422 straipsnio 7 dalis numato baudą vairuotojams nuo 1000 iki 2000 eurų, taip pat pažeidėjui privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų iki ketverių metų. Taigi, nors ANK nenumato asmeniui galimybės skirti administracinį areštą, tačiau šios nuobaudos skyrimo galimybės apylinkės teismas nesvarstė, tam pagrindo neturi ir aukštesnysis teismas. R. G. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl bauda su specialiosios teisės atėmimu yra proporcinga pažeidimo pobūdžiui bei pavojingumui nuobauda. Kadangi ATPK numato mažesnę galimą skirti baudą bei trumpesnį specialiosios teisės atėmimo terminą, todėl administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, neperkvalifikuojamas pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį.ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą vairuotojams nuo 868 iki 1158 eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o ANK 426 straipsnio 2 dalis (nors byloje tiksliai nenustatyta, kokia eismo įvykio metu buvo padaryta žala, tačiau iš byloje esančių fotonuotraukų akivaizdu, jog susidūrimas buvo stiprus, abi transporto priemonės yra apgadintos, ypač lengvasis automobilis, todėl žala vertintina kaip didesnė nei 15 BBND) užtraukia baudą vairuotojams nuo 850 iki 1500 eurų, taip pat gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienų iki trejų metų. Vertinant šio pažeidimo sankcijas, švelnesnę atsakomybę numato ANK (nors galimos skirti baudos sankcijos vidurkis yra griežtesnis, tačiau nebelieka administracinio arešto skyrimo galimybės, be to, specialiosios teisės atėmimas numatytas alternatyviai ir jo terminas trumpesnis), todėl R. G. veika perkvalifikuojama iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies į ANK 426 straipsnio 2 dalį. Kadangi aukštesnysis teismas pritaria žemesnės instancijos teismo motyvams dėl R. G. skirtinos nuobaudos dydžio, todėl plačiau dėl nuobaudos individualizavimo nepasisakoma. Parenkant nuobaudą pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, laikomasi sankcijos vidurio, kadangi, jau minėta, pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nutarimas keičiamas, atsižvelgiant į aukščiau aptartus įrodymus bei nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio ANK nuostatas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininko apeliacinį skundą tenkinti, R. G. atstovės advokatės I. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimą pakeisti.

Panaikinti nutarimo dalį, kuria administracinio teisės pažeidimo teisena pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį nutraukta, nesant teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

R. G. pripažinti padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą ir paskirti 723,50 Eur (septynių šimtų dvidešimt trijų eurų 50 ct) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

R. G. veiką pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį ir paskirti 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, galutinę nuobaudą R. G. nustatyti 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.