Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-1169-524/2016 pagal ieškovės L. G. ieškinį atsakovui A. M. dėl nuostolių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas A. M. prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-1169-524/2016 ir ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-30 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-1169-524/2016 ieškovės L. G. ieškinys patenkintas ir iš jo ieškovei priteistas 103 177,13 Eur nuostolių atlyginimas, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-04-25) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir į valstybės biudžetą priteista 2 190 Eur žyminio mokesčio. Nurodo, kad 2018-01-04 jo sutuoktinė I. M. gavo telefoninį banko pranešimą apie antstolio A. S. 2 657,32 Eur nuskaitymą iš banko sąskaitos. Nuvykus į banką 2018-03-19 paaiškėjo, kad vykdomas priverstinis skolos išieškojimas kreditorei L. G. pagal Klaipėdos apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-1169-524/2016. Prašo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu – dėl padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Argumentuoja, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą, taip pat šalies teisę į teisingą procesą, nes nei sprendimas, nei ieškinys ir kiti procesiniai dokumentai jam nebuvo įteikti, o teismas, žinodamas, kad jis išvykęs į užsienį, procesinius dokumentus įteikė viešo paskelbimo būdu. Tokiomis aplinkybėmis nebuvo CPK 285 straipsnyje nustatytų teismo sprendimo už akių priėmimo pagrindų ir buvo suvaržytos jo teisės, nustatytos CPK 42, 142, 143 straipsniuose, dėl šių proceso pažeidimų buvo visiškai neatskleista bylos esmė, neįsigilinta į aplinkybes, netinkamai taikytas CK 4.195 straipsnis ir iš jo negalėjo būti priteistas nuostolių atlyginimas, o sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.Atsakovo teigimu, ieškovė žinojo jo gyvenamosios vietos adresą Jungtinėje Karalystėje, o pagal CPK 29 straipsnyje nustatytas teismingumo taisykles ieškinys turėjo būti pareikštas pagal atsakovo gyvenamąją vietą ir byla iš viso negalėjo būti nagrinėjama Lietuvos Respublikos teisme.Ieškovė L. G. atsiliepimu atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atmesti. Argumentuoja, jog proceso atnaujinimo instituto paskirtis nėra dar kartą pasibylinėti, o atsakovas to ir siekia. Nurodo, jog civilinėje byloje buvo atlikti visi būtini veiksmai siekiant nustatyti atsakovo gyvenamąją vietą bei įteikti jam procesinius dokumentus, tačiau dėl objektyvių priežasčių to padaryti nepavyko. Ieškovė pažymi, jog CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat kreditoriams ar skolininkams apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Pareiga pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, nors atsakovas nepripažįsta L. G., kaip savo kreditorės, ir jos neinformavo apie savo gyvenamosios vietos adresą, tačiau jis privalėjo šią pareigą įvykdyti kitiems kreditoriams, nes iš antstolės gauti duomenys patvirtina, jog atsakovas buvo skolininkas aštuoniose vykdomosiose bylose. Mano, kad atsakovas deklaravo išvykimą į užsienio valstybę ir nepranešė nei kreditoriams, nei antstolei apie gyvenamosios vietos ir (ar) darbo vietos adresus, siekdamas išvengti išieškojimo.Ieškovė nesutinka, kad jai negalėjo būti priteistas nuostolių atlyginimas iš atsakovo. Nurodo, jog jai nuosavybės teise priklausė 1/2 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, iki 2012-05-03 priverstinio turto perleidimo išieškotojai AB DNB bankui. Atsakovas su banku 2007-11-12 sudarė kredito sutartį, kuriai užtikrinti įkeistas butas, kurio dalis jai priklausė, ir ji buvo atsakovo laiduotoja, bet ne kredito sutarties šalis. Atsakovui nevykdant įsipareigojimų pagal kredito sutartį, sutartis 2009-07-12 buvo vienašališkai nutraukta ir 2012-05-03 Turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 312-2N/2009 kreditorei AB DNB bankui perduotas butas. Ji prarado savo turtą, kurio vertė sudarė 103 177,13 Eur, todėl vadovaujantis CK 4.195 straipsniu įgijo teisę reikalauti iš skolininko – atsakovo A. M. – dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo.