Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė R. S. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant Ieškovei iš atsakovės AB „Klaipėdos nafta“ 27 576 Eur nuostolių atlyginimo; paskirti šioje byloje retrospektyvaus turto vertinimo ekspertizę; priimti naujus įrodymus – LR aplinkos apsaugos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 22 d. sprendimą, turto vertintojo 2016 m. gruodžio 30 d. paaiškinimą. Nurodo šiuos argumentus:Teismas neteisingai nustatė, kad su dujotiekiu susijusios specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos tik 1/17 Sklypo daliai. Servitutai nustatyti 0,1075 ha plote ir mažiausiai tokiam plote taikomi žemės naudojimo apribojimai, todėl Sklypo plotui esant 1,19 ha, specialiosios sąlygos taikomos 1/11 (arba 9,033 proc.) Sklypo ploto.Teismas neįvertino Ieškovės pateikto rašytinio įrodymo – Sklypo naudojimo koncepcijos, parengtos Atsakovės pasiūlymu vykstant šalių deryboms dėl nuostolių atlyginimo. Koncepcijoje nurodyti trys galimi kompaktiško užstatymo plotai. Dėl draudimo statyti pastatus dujotiekio apsaugos zonoje yra prarasta galimybė vykdyti statybas ir naudoti ūkiniams tikslams koncepcijoje nurodytą užstatymo plotą Nr. 3, kuris yra pats vertingiausias dėl kelio artumo ir statybai tinkamo reljefo. Be to, dujotiekis atskiria nuo likusios Sklypo dalies užstatymo plotus Nr. 1 ir 2, dėl to taip pat reikšmingai sumažėja racionalios ir patogios žemėnaudos galimybė.Draudimo statyti pastatus dėl dujotiekio zona apima didesnį plotą nei 0,1075 ha, nes pagal Magistralinio dujotiekio įrengimo taisyklių, patvirtintų LR energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12, 45 punkte nustatytą formulę apskaičiavus mažiausią leistiną atstumą nuo magistralinio dujotiekio vamzdžio ašies iki pastatų, kuriuose nuolat būna žmonių, tokių apribojimų zona praplatėja 8,66 m (arba 17,32 proc.).Teismas klaidingai sprendė, kad pagal Magistralinių dujotiekių apsaugos taisykles Sklypo užstatymas, esant Atsakovės sutikimui, neribojamas. Šių taisyklių 44.1 punktu draudžiama statyti bet kokius pastatus, 44.2 punktu draudžiama įrengti transporto sustojimo vietas, mašinų ir mechanizmų stovėjimo aikšteles. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, LR aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6 punktą, pastatai yra viena iš statinių rūšių; statiniais, kurie nėra pastatai, pripažintini tiktai inžineriniai statiniai. Taigi, magistralinio dujotiekio apsaugos zonoje, net ir gavus Atsakovės sutikimą, nebūtų galima statyti pastatų, o tik inžinerinius statinius, nepriskirtus Magistralinių dujotiekio įrengimo taisyklių 44.1, 44.2 punktuose nurodytiems statiniams. Pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 25.4 punktą, projektinių dokumentų derinimo zona apima visą Sklypą. Teisės aktuose nenurodyti jokie pareigos suderinti ar teisės nederinti pagrindai. Būtinybė gauti Atsakovės sutikimą projektavimui ir kiti apribojimai turi įtakos Sklypo rinkos kainai, nes bet kuris apdairus ir rūpestingas pirkėjas, ketindamas įsigyti Sklypą, atsižvelgtų į tokius apribojimus.Iš UAB „Resoliution valuations“ 2013 m. ataskaitos 19 lape esančios lentelės matyti, kad iš lyginamųjų objektų už didžiausią kainą buvo parduotas sklypas, esantis tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime, kaip ir Ieškovės Sklypas, o visa ši kaimo teritorija patenka į tą pačią gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos zoną. Teismas neatsižvelgė, kad šioje zonoje galima įvairi veikla. Pateikiamas turto vertinimą atlikusio specialisto 2016 m. gruodžio 30 d. paaiškinimas, kad tai, jog Sklypas yra sanitarinėje apsaugos zonoje, įtakos turto vertei neturi. Teismas nepagrįstai atmetė ir 2016 m. ataskaitos išvadas, nes Sklypas įvertintas atsižvelgiant į geriausią turto panaudojimą. Jeigu Sklypas būtų vertintas lyginant jį su žemės ūkio paskirties sklypais, vertintojas būtų turėjęs atsižvelgti į Sklypo naudojimo ir vystymo galimybių apribojimus, susijusius su dujotiekiu, todėl tikėtina, kad tokiu atveju vertė būtų dar mažesnė. Atsakovė, nutiesdama inžinerinius tinklus žemės ūkio paskirties Sklype, panaudojo Sklypą ne pagal įregistruotą paskirtį. Jeigu teismas pripažįsta, kad Sklypas gali būti naudojamas tik pagal žemės ūkio paskirtį ir jo vertė gali būti nustatoma ignoruojant paskirties keitimo galimybes, tai tolygu pripažinimui, kad servituto turėtojas turi daugiau teisių į Sklypą nei pati savininkė. Tokia nuostata prieštarauja ir asmenų lygybės prieš įstatymą principui (Konstitucijos 29 str. 1 d.), ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, pagal kurią servituto turėtojo teisės negali būti didesnės, negu tarnaujančio daikto savininko teisės.Teismas nepagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie tai, kad Sklypo vertė 2016 m. gegužės 29 d. buvo 22 793 Eur. Šios rinkos vertės nustatymo data – 2013 m. rugsėjo 13 d., t. y. įregistravus Sklypui servitutus, bet dar iki dujotiekio apsaugos zonos įregistravimo. Ši rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, neatsižvelgiant į jokius su dujotiekiu susijusius ir rinkos vertei įtakos turinčius veiksnius. Teismas, pripažinęs, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų žalos dydžiui pagrįsti, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį privalėjo pats nustatyti tikslų žalos dydį. Todėl tikslinga byloje paskirti turto retrospektyvinę vertinimo ekspertizę, siekiant nustatyti, kokia Sklypo rinkos vertė buvo 2012 m. spalio mėn., kai dar nebuvo žinoma apie gresiančius nuosavybės suvaržymus dėl planuojamo nutiesti dujotiekio, ir kokia vertė buvo 2014 m. gruodžio 4 d., kai Sklypui buvo įregistruota magistralinių dujotiekių apsaugos zona.Teismas nepagrįstai sprendė, kad Ieškovės nuostoliai jau yra atlyginti. Nustačius servitutus, Ieškovei buvo išmokėta kompensacija už sunaikinamus pasėlius ir žemės ūkio naudmenis. Nuostoliai dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo yra kitos rūšies, jų atlyginimą reglamentuoja kitos Žemės įstatymo normos. LR Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintoje Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikoje (toliau – Metodika), pagal kurią apskaičiuota kompensacija Ieškovei, apskritai nevertinama visų su dujotiekiu susijusių apribojimų įtaka Sklypo naudojimo galimybėms bei savininko nuosavybės teisei ir nereglamentuojamas atlyginimo už žemės nuvertėjimą apskaičiavimas, kurį ir prašo priteisti Ieškovė.Atsakovė AB „Klaipėdos nafta“ prašo netenkinti Ieškovės prašymo skirti šioje byloje retrospektyvaus vertinimo ekspertizę ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą; priteisti iš Ieškovės Atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1091-492/2015 konstatuota, kad Ieškovei už servitutų Sklypui nustatymą išmokėta 2 516,60 Lt (728,86 Eur) kompensacija yra teisinga ir pagrįsta. Ieškovė nuostolius skaičiavo lygiai taip pat ir tų pačių įrodymų pagrindu, kaip ir šioje byloje.Servitutų ir dujotiekio apsaugos zonos plotai buvo tikslingai suprojektuoti taip, kad jie sutaptų. Tas buvo padaryta siekiant atlyginti žemės savininkų – tarp jų ir Ieškovės – patiriamus nuostolius dėl bet kokių ribojimų dujotiekio apsaugos zonoje. Servitutų teisėtumo klausimas jau išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1091-492/2015, todėl nustatytų servitutų plotas nebegali būti peržiūrimas šioje byloje. Vadovaujantis LVAT 2012 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-367/2012 suformuotu precedentu, Sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos Ieškovės teisių nevaržo labiau, nei jau nustatyti servitutai, už kurių sukeliamus suvaržymus patiriami nuostoliai jau buvo apskaičiuoti ir atlyginti.Nei dujotiekio nutiesimas, nei specialiųjų naudojimo sąlygų nustatymas neatėmė Ieškovei galimybių naudoti Sklypą pagal jo tikslinę paskirtį – žemės ūkio veiklai vystyti. Ieškovės argumentai, kad jai nebėra prasmės keisti Sklypo paskirties, yra neaktualūs, nes Ieškovė šioje byloje prašo priteisti tik tiesioginius nuostolius, kuriuos patyrė dėl Žemės sklypo nuvertėjimo. Nustatant kompensacijos arba nuostolių dėl nustatyto servituto žemės sklypui dydį, turi būti atsižvelgiama tik į servituto nustatymo metu esančią žemės sklypo paskirtį bei tokio sklypo panaudojimo pagal jo pagrindinę tikslinę paskirtį galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016).Ieškovės nurodytuose Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklių 44.1 ir 44.2 punktuose nustatyti ribojimai statyti statinius galioja tik apsaugos zonose ir neapriboja nei Ieškovės galimybės naudotis Sklypu pagal jo tikslinę paskirtį (žemės ūkio veiklai), nei keisti Sklypo tikslinę paskirtį. Apeliantė naujai remiasi Magistralinio dujotiekio įrengimo taisyklių 45 punktu, kuriame nustatytas draudimas galioja tik nedidelei servitutų / specialiųjų naudojimo sąlygų apsaugos zonos daliai, ir net ne visiems, o tik tam tikriems statiniams.Ieškovė remiasi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 71 punktu, numatančiu baigtinį sąrašą veiksmų, kuriuos galima vykdyti Sklype, tačiau nutyli, kad pagal tų pačių sąlygų 69 punktą, gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose yra draudžiama statyti pramonės įmones, gamybinius pastatus ir įrenginius, gyvenamuosius namus, kitas įstaigas. Savo esme tai yra tie patys (net griežtesni, nes nėra galimybės gauti sutikimą) ribojimai, kurie taikomi ir magistralinių dujotiekių apsaugos zonose. Sanitarinės apsaugos zona ir taršos poveikio zona yra nustatyta visam Sklypui. Dėl dujotiekio nutiesimo nustatyti ribojimai iš esmės netrukdo vykdyti Ieškovės nurodomos atliekų saugojimo veiklos.Vienas palyginamasis objektas nėra pakankamas Sklypo vertei objektyviai nustatyti. Vertintojo kompetencija savaime nesuponuoja, kad išvada pagrįsta. Byloje nustatyti duomenys paneigia ieškovės pateiktose ataskaitose padarytas išvadas. Ieškovės teiginys, kad ataskaitose Sklypo rinkos vertė buvo nustatyta sąmoningai darant prielaidą, kad jo paskirtis – inžinerinės infrastruktūros statinių statyba, nes pagal šią paskirtį Sklypas geriausiai būtų panaudotas, prieštarauja kitam ieškovės teiginiui, kad Sklypą tikslingiausia naudoti atliekų tvarkymo, kaupimo ir saugojimo tikslais. Teismas Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie Sklypo vertę pasirėmė orientaciniais tikslais, nes sprendime nėra konstatuota, kad Sklypas įvertinamas 22 793 Eur suma.Atsakovė Sklypo dalimi naudojasi ne kaip savininkė, valdytoja ar naudotoja, o kaip servituto turėtoja. Servitutu suteikiama teisė naudotis tam tikra objekto dalimi taip, kad ši dalis nėra atidalijama nuo viso objekto (CK 4.111 str. 1 d.). Neatidalijus servituto teritorijos, akivaizdu, kad negalėjo būti pakeista ir Sklypo dalies, kurioje yra nustatytas servitutas, paskirtis. Joks teisės aktas nenumato ribojimų, kad servitutai gali būti nustatomi tik tam tikros paskirties teritorijoje. Servituto teisėtumo klausimas jau yra išspręstas administracinėse bylose, todėl nėra pagrindo teigti, kad Atsakovė naudojasi Sklypu ne pagal jo tikslinę paskirtį, pažeisdama lygybės prieš įstatymą principą. Šia aplinkybe nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme, todėl ji apskritai nevertintina (CPK 306 str. 2 d.)Ieškovė nepagrindė, kodėl būtinybė skirti teismo ekspertizę iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Argumentas, kad pirmosios instancijos teismo neįtikino 2013 m. ir 2016 m. turto vertinimo ataskaitos, nėra pagrindas Ieškovei teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.). Ieškovė siekia ekspertui perduoti spręsti bylos ginčo klausimą iš esmės. Ekspertas nėra kompetentingas spręsti priežastinio ryšio tarp nustatytų ribojimų ir Sklypo nuvertėjimo klausimo, kuris sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir teismo ekspertizės skyrimo

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Apeliantė prašo priimti naujus įrodymus. Prie apeliacinio skundo pridėjo turto vertintojo 2016 m. gruodžio 30 d. paaiškinimą, kurio pateikimo būtinybė iškilo apeliantei susipažinus su, jos nuomone, neteisingu teismo sprendimo motyvu dėl turto vertinimo ataskaitų. Šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes Atsakovė su šiuo įrodymu yra susipažinusi ir dėl šio įrodymo vertinimo galėjo pasisakyti atsiliepime į apeliacinį skundą. Todėl, siekiant teisingai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, šis įrodymas priimtinas ir vertintinas kartu su kitais bylos įrodymais. Apeliantė taip pat prašo skirti retrospektyvinę turto vertinimo ekspertizę, nes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ieškovės pateiktų įrodymų nepakanka Sklypo nuvertėjimui pagrįsti. Apeliantės manymu, teismo ekspertas turėtų nustatyti, kokia Sklypo rinkos vertė buvo 2012 m. spalio mėn., nes po LR aplinkos apsaugos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 22 d. sprendimo priėmimo rinkos dalyviai galėjo sužinoti apie gresiančius nuosavybės suvaržymus. Teismo ekspertas taip pat turėtų nustatyti, kokia Sklypo rinkos vertė buvo 2014 m. gruodžio 4 d., kai Sklypui buvo įregistruota magistralinių dujotiekių apsaugos zona.Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju netikslinga skirti apeliantės prašomą ekspertizę, nes visų pirma, tai užvilkintų bylos nagrinėjimą; antra, apeliantė pati galėjo kreiptis į pasirinktą ekspertą ir pateikti jo retrospektyvinę turto vertinimo išvadą dėl Sklypo vertės nurodytais laikotarpiais arba galėjo prašyti pirmosios instancijos teismo skirti tokią ekspertizę, atsižvelgdama į priešingos šalies argumentus dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo; trečia, byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių įvertinti reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su prašomų priteisti nuostolių atlyginimu, ir priimti atitinkamomis teisinėmis išvadomis grindžiamą procesinį sprendimą. Dėl šių priežasčių atmestinas apeliantės prašymas skirti teismo ekspertizę ir atsisakytina priimti su šiuo prašymu siejamą naują įrodymą – minėtą aplinkos apsaugos departamento sprendimą.

Dėl nuostolių už savininko teisių apribojimus atlyginimo

Apeliantė jos prašomus atlyginti nuostolius sieja su jai priklausančio Sklypo rinkos vertės sumažėjimu dėl nutiesto magistralinio dujotiekio, kuriam nustatyti servitutai ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos.Pagal CK 4.129 straipsnį dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalį, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Šių nuostolių atlyginimas apskaičiuojamas pagal Metodiką, nurodytą šios nutarties 7.10 punkte.Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tokiu atveju, kai Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuota nuostolių kompensacija visiškai (realiai) ir teisingai nekompensuoja visų tarnaujančiojo daikto savininko dėl žemės servituto nustatymo patirtų nuostolių (patiriamo jo teisių ribojimo), tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu prieš viešpataujančiojo daikto savininką dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo, pateikdamas savo nurodomą nuostolių dydį patvirtinančius faktinius ir teisinius argumentus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2012). Pagrindai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu – tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Viena iš nuostolių rūšių gali būti turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-219/2017, 35, 38 p.).Žemės įstatymo 22 straipsnio 14 dalyje nustatyta žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio arba kito naudotojo teisė reikalauti atlyginti nuostolius, patiriamus dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo papildomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo. Šioje įstatymo nuostatoje konkrečiai nereglamentuota, kokios rūšies nuostolių atlyginimo galima reikalauti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kaip ir servitutas, apriboja savininko teises naudotis daiktu, darytina išvada, kad turto vertė gali sumažėti ir dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatyto.Nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės įrodinėja, kad Sklypo vertė sumažėjo, nes dėl nutiesto magistralinio dujotiekio nustačius servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, buvo apribota galimybė Sklype vykdyti komercinės paskirties objektų statybą. Byloje nustatyta, kad Sklypas, dėl kurio kilo šis ginčas, yra žemės ūkio paskirties. Apeliantė Sklypo nuvertėjimą sieja su ta aplinkybe, kad Sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis gali būti pakeista, todėl pakeitus paskirtį Sklypą būtų buvę galima panaudoti komercinės paskirties objektų statybai, tačiau dėl dujotiekio nutiesimo atsiradę suvaržymai trukdo Sklype vykdyti tokių objektų statybas.Teisėjų kolegija, vertindama tokią apeliantės poziciją, pažymi, kad šiuo aspektu svarbus yra kasacinio teismo išaiškinimas, kad, nustatant kompensacijos ar nuostolių dėl nustatyto servituto žemės sklypui dydį, turi būti atsižvelgiama į servituto nustatymo metu esančią žemės sklypo paskirtį ir naudojimo sąlygas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016, 25 punktą). Remiantis tuo, kas jau nurodyta šios nutarties 17 punkte, galima daryti išvadą, kad tokia kasacinio teismo praktika taikytina ir sprendžiant nuostolių dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo klausimą. Juolab kad minėtoje kasacinėje byloje reikalavimas atlyginti nuostolius taip pat buvo grindžiamas ne tik dėl infrastruktūros objektui nustatyto servituto, bet ir dėl papildomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2002 m. birželio 24 d. visam Sklypui (1,19 ha) įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos (Sklypas yra šalia sąvartyno), daliai Sklypo (0,90 ha) – kelių apsaugos zonos. Sklypas yra prie judraus kelio Klaipėda–Šilutė. Pati apeliantė savo ieškinyje pripažįsta, kad būtent dėl šių aplinkybių nėra realios galimybės naudoti Sklypo žemės ūkio veiklai. Nors ieškinyje teigiama, kad Ieškovė turėjo tikslą pakeisti žemės paskirtį, tačiau Sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis tiek servitutų, tiek ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų – magistralinių dujotiekių ir naftotiekių bei jų įrenginių apsaugos zonų nustatymo metu buvo žemės ūkio. Todėl sprendžiant, ar apeliantė patyrė nuostolių dėl Sklypo rinkos vertės sumažėjimo nustačius servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, susijusias su dujotiekio nutiesimu, atsižvelgtina į tai, kad kitomis anksčiau nustatytomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis iš esmės jau buvo apribotas Sklypo panaudojimas pagal pagrindinę paskirtį – žemės ūkio veiklai vykdyti.Apeliantė jos prašomų atlyginti nuostolių faktą ir dydį įrodinėja UAB „Resoliution valuations“ turto vertinimo ataskaitomis. Kvalifikuoto turto vertintojo įstatymo nustatyta tvarka parengta turto vertinimo ataskaita yra rašytinis įrodymas, kuris teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir kuris vertinamas atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 str.).Pagal 2013 m. kovo 26 d. (t. y. dar iki servitutų ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, susijusių su dujotiekio nutiesimu, nustatymo) atliktą turto vertinimą, Sklypo rinkos vertė buvo 120 000 Lt (34 754 Eur). Kitoje ataskaitoje nurodyta, kad 2016 m. rugpjūčio 31 d. (t. y. jau galiojant minėtiems nuosavybės teisės apribojimams) Sklypo rinkos vertė yra 6 500 Eur. Ataskaitose nurodyta, kad turto rinkos vertė nustatyta taikant lyginamąjį metodą. 2013 m. ataskaitoje nurodyti trys vertinimui naudoti palyginamieji objektai, t. y. žemės ūkio paskirties sklypai, tačiau nėra duomenų, kad šiems sklypams būtų nustatytos gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos, kaip apeliantės Sklypui. Apeliantė pateikė turto vertintojo 2016 m. gruodžio 30 d. rašytinį paaiškinimą, kad 2013 m. atliekant Sklypo vertinimą, buvo neatsižvelgta į tai, ar lyginamieji objektai patenka į sanitarinės apsaugos zoną, nes toje zonoje nedraudžiama komercinių objektų statyba, todėl tai, pasak vertintojo, neturi įtakos turto vertei.Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Pagal 2013 m. kovo 26 d. atlikto turto vertinimo metu galiojusios redakcijos Turto ir verslo vertinimo metodikoje, patvirtintoje 2012 m. balandžio 27 d. finansų ministro įsakymu Nr. 1K-159, nustatytą vertinimo tvarką, vertintojas vertindamas atsižvelgia į vertinimo sritį bei tikslą ir surenka duomenis apie vertinamo turto teisinį režimą, be kita ko, specialias naudojimo sąlygas (28.3 p.); taikant lyginamąjį metodą, surenkama informacija apie ne mažiau kaip trijų per paskutinius dvylika mėnesių įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas (58.1 p.). Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad vertintojas šiuo atveju turėjo atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad visam Sklypui tuo metu jau buvo nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos, bei parinkti šiuo aspektu analogiškus ar panašius palyginamuosius objektus. Apeliantės teigimu, iš 2013 m. ataskaitos 19 lape esančios lentelės matyti, kad iš lyginamųjų objektų už didžiausią kainą buvo parduotas sklypas, esantis tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime, kaip ir Ieškovės Sklypas, o visa šio kaimo teritorija patenka į tą pačią gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos zoną. Toks argumentas atmestinas, nes, kaip minėta, pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimus turi būti parenkami ne mažiau kaip trys analogiški ar panašūs lyginamieji objektai. Juolab kad tikslių duomenų, kurie patvirtintų apeliantės teiginį, kad visi minėtame kaime esantys žemės sklypai patenka į sanitarinės apsaugos zoną, byloje nepateikta (CPK 178 str.).Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano duomenis, Ieškovės Sklypas patenka į ekologinės inžinerijos objektų sklypų teritoriją, kurioje leidžiama kaupti ir saugoti atliekas, statyti komunalinius objektus, susijusius su atliekų tvarkymu, tik mažesnės kenksmingumo klasės, negu sąvartynas, dėl kurio veiklos jau yra nustatyta sanitarinės apsaugos zona. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė irgi yra reikšminga siekiant teisingai nustatyti Sklypo rinkos vertę, nes net ir esant galimybei pakeisti Sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį, tokiu atveju Sklypas galėtų būti naudojamas ne bet kokių komercinės paskirties objektų statybai, o tik apeliantės nurodytų objektų statybai. 2013 m. ataskaitos turinys leidžia manyti, kad turto vertintojas neatsižvelgė į tai, ar pasirinkti palyginamieji objektai patenka būtent į ekologinės inžinerijos objektų sklypų teritoriją.Dėl 2016 m. ataskaitos pažymėtina, kad šiam vertinimui vienas iš palyginamųjų objektų pasirinktas kitokios paskirties žemės sklypas, t. y. ne žemės ūkio, o inžinerinės infrastruktūros. Visų trijų palyginamųjų objektų naudojimo būdas yra susisiekimo, inžinerinių tinklų koridoriams skirta teritorija, skirtingai nei vertinamo Sklypo, kurio naudojimo būdas – kita žemės ūkio paskirtis. Be to, visi palyginamieji objektai parinkti iš kitų verčių zonų (21.5 ir 21.7), nei vertinamo Sklypo (21.6). Dėl šių priežasčių 2016 m. ataskaita, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat neatitinka Turto ir verslo vertinimo metodikos 58.1 punkto reikalavimo palyginti analogiško arba panašaus turto sandorių kainas.Pagal 2016 m. ataskaitą, Sklypo rinkos vertė (6 500 Eur) nustatyta atsižvelgiant į tai, kad, vertintojo nuomone, geriausias šio turto panaudojimas yra inžinerinės infrastruktūros statinių statybai. Vertintojo 2016 m. rugsėjo 16 d. paaiškinime nurodyta, kad tokia išvada paremta vertinimo dieną buvusiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad Sklype yra nutiestas magistralinis dujotiekis, nustatyta jo apsaugos zona, nustatyti kiti apribojimai, nustatyta sanitarinės apsaugos zona, todėl Sklypo vertė nustatyta lyginant analogiškus žemės sklypus, kuriuose planuotina analogiška veikla – inžinerinių statinių ir susisiekimo komunikacijų statyba. Vertintojo 2016 m. gruodžio 30 d. paaiškinime papildomai nurodyta, kad tokiu būdu buvo siekiama nustatyti tikėtiną maksimalią Sklypo vertę, nes nutiesus dujotiekį, toks turto panaudojimas atitiktų racionalių lūkesčių principą.Toks turto vertinimas prieštarauja kitam apeliantės argumentui, kad teismas neįvertino byloje pateikto rašytinio įrodymo – Sklypo naudojimo koncepcijos (t. 1, b. l. 53), kurioje nurodyti trys galimi kompaktiško užstatymo plotai, bet dėl draudimo statyti pastatus dujotiekio apsaugos zonoje yra prarasta galimybė vykdyti statybas plote Nr. 3. Taigi, apeliantė pripažįsta, kad dėl neterminuotai nustatytos dujotiekio apsaugos zonos prarandama galimybė užstatyti pastatais tik dalį Sklypo. Apeliantės teiginys, kad koncepcijoje nurodytas užstatymo plotas Nr. 3 yra pats vertingiausias dėl kelio artumo ir statybai tinkamo reljefo, nepagrįstas jokiais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad Sklypas yra prie kelių sankirtos, todėl akivaizdu, jog privažiavimas prie visų koncepcijoje numatytų užstatymo plotų iš esmės yra vienodas. Dėl to atmestinas ir kitas apeliantės argumentas, kad nutiesus dujotiekį reikšmingai sumažėjo galimybės racionaliai ir patogiai naudotis Sklypu. Juolab kad Sklypas yra netaisyklingos formos, o dujotiekis, kaip matyti iš Sklypo schemos, nutiestas per siauriausią Sklypo dalį.Remiantis tuo, kas išdėstyta šios nutarties 22–28 punktuose, konstatuotina, kad apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje pateiktos UAB „Resoliution valuations“ turto vertinimo ataskaitos neįrodo Sklypo vertės sumažėjimo dėl jame nustatytos dujotiekio apsaugos zonos. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad Ieškovei buvo padaryta jos įrodinėjama žala.Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad Sklype nustatytų servitutų ir dujotiekio apsaugos zonos plotai (0,1075 ha) sutampa. Atsakovė paaiškino, kad servitutai tikslingai buvo suprojektuoti taip, kad būtų atlyginti žemės savininkų – tarp jų ir Ieškovės – patiriami nuostoliai dėl bet kokių ribojimų dujotiekio apsaugos zonoje. Tai, kad teismo sprendime neteisingai nurodytas dujotiekio apsaugos zonos užimamo ploto bei viso Sklypo ploto santykis, t. y. vietoj 1/17 turėtų būti nurodyta 1/11 (arba 9,033 proc.), neturi esminės reikšmės. Kaip ir ta aplinkybė, kad pagal Magistralinių dujotiekio įrengimo taisyklių 45 punkte (šiuo metu galiojančios redakcijos taisyklių 35 punkte) nustatytą formulę apskaičiavus mažiausią leistiną atstumą nuo per Sklypą suprojektuoto magistralinio dujotiekio vamzdžio ašies iki pastatų, kuriuose nuolat būna žmonių, tokių apribojimų zona, lyginant su dujotiekio apsaugos zona, praplatėja 8,66 m (arba 17,32 proc.). Iš byloje pateiktos Sklypo užstatymo koncepcijos matyti, kad plotas Nr. 3, kurio užstatymo galimybės praradimu remiasi apeliantė, iš vienos pusės apribotas oro linijų apsaugos zonos, kuri aiškiai apima dalį nustatytos dujotiekio apsaugos zonos. Pagal byloje esančius VĮ Registrų centro išrašo duomenis, Sklypo specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – elektros linijų apsaugos zonos – įregistruotos 2002 m. birželio 24 d. Taigi, vėliau atsiradę su dujotiekiu susiję papildomi apribojimai faktiškai nebeturi įtakos galimam Sklypo užstatymo ploto sumažėjimui. Apeliantė akcentuoja, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pagal Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklių 44.1 punktą dujotiekių apsaugos zonose draudžiama statyti bet kokius pastatus, pagal 44.2 punktą – įrengti transporto sustojimo vietas, mašinų ir mechanizmų stovėjimo aikšteles. Tačiau apeliantė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl šių apribojimų praradus galimybę dalyje Sklypo, pakeitus jo paskirtį, statyti minėtus statinius, Sklypo vertė sumažėjo daugiau, nei apeliantei buvo atlyginta išmokėjus vienkartinę kompensaciją. Apeliantė teigia, kad kompensacija jai buvo išmokėta už sunaikinamus pasėlius ir žemės ūkio naudmenis. Tačiau nei šioje byloje, nei administracinėje byloje, kurioje buvo ginčijamas NŽT 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas, be kita ko, ir tuo pagrindu, kad jame nustatyta neteisinga vienkartinė piniginė kompensacija nuostoliams dėl žemės servitutų nustatymo atlyginti, apeliantė neįrodinėjo, kad Sklypas yra naudojamas žemės ūkio veiklai vykdyti ir po servitutų nustatymo nuvertėjo dėl to, kad apribojimai trukdo naudoti Sklypą pagal pagrindinę jo paskirtį. Priešingai, apeliantė pripažįsta, kad Sklypo iš esmės negalima naudoti pagal esamą paskirtį, t. y. žemės ūkio veiklai, dėl tam nepalankios vietos ir nustatytos sanitarinės apsaugos zonos. Vertinant potencialią galimybę panaudoti Sklypą komercinių objektų statybai, atsižvelgtina ne tik į dujotiekio apsaugos zonos apribojimus, bet ir į kitas nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas – sanitarinės, kelio, elektros linijų apsaugos zonas, kurios taip pat riboja galimybę panaudoti Sklypą tokiai veiklai.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tarnaujančiojo daikto savininkas gali reikalauti nuostolių atlyginimo tik tiek, kiek netekimų nepadengia kompensacija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016, 21 ir 27 punktus). Nagrinėjamu atveju apeliantė, reikalaudama atlyginti nuostolius dėl Sklypo nuvertėjimo, neįrodė, kad tokių nuostolių nepadengė kompensacija, išmokėta įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi byloje neįrodytas didesnės nei išmokėta kompensacija žalos padarymo faktas, teismas šiuo atveju neturi pareigos pats nustatyti tikslaus žalos dydžio, todėl atmestinas apeliantės argumentas dėl CK 6.249 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialinės teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 1 dalyje ir 330 straipsnyje nurodytų pažeidimų, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Lietuvos apeliaciniame teisme 2017 m. rugsėjo 7 d. gautas Atsakovės prašymas priteisti iš Ieškovės 2 534,65 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Byla apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėta iš esmės 2017 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdyje, atidedant procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, išlaidos už advokato pagalbą negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidas patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovės prašyme nurodyta, kad dokumento dėl EPP sistemos sutrikimų nebuvo galima įkelti į EPP sistemą iki 2017 m. rugsėjo 4 d. Iš pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad Atsakovė sąskaitą už advokato paslaugas apmokėjo 2017 m. birželio 29 d. Taigi, net ir nesant galimybės pateikti dokumento per EPP sistemą dėl techninių sutrikimų, buvo pakankamai laiko kitais būdais pateikti tokį prašymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl Atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.