- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-04
- Bylos Nr.
- AN2-153-879/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-00366-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Daina Vaidachavičienė (pirm.)
- Institucija
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinis skyrius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daina Vaidachavičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi A. P. (toliau – Apeliantas), Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus (toliau – Institucija) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021-09-08 nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinis skyrius G. V. surašė administracinio nusižengimo protokolą už tai, kad jis, būdamas individualios įmonės (toliau – IĮ) „(duomenys neskelbtini)“ savininku neužtikrino, kad A. P. laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2020 m. vasario mėn., D. B. laikotarpiu nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.; nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 9 d.; nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d.; nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2020 m. vasario mėn. bei G. M. 2014 metais būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su jais darbo sutartį, įteikus jiems antrą darbo sutarties egzempliorių ir nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) apie jų priėmimą į darbą, todėl A. P., D. B. ir G. M. darbas pateiktais laikotarpiais pripažintinas nelegaliu darbu, tuo jis pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
2. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2021-09-08 nutarimu administracinę teiseną G. V. atžvilgiu nutraukė. Teismas konstatavo, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina, kad G. V. pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima teigti, jog jis padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, jam administracinio nusižengimo protokolas pagal šią įstatymo normą surašytas nepagrįstai ir administracinio nusižengimo teisena jo atžvilgiu nutraukta.
Šalies argumentai
3. Apeliantas A. P. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą prašydamas panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021-09-08 nutarimą ir pripažinti G. V. padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą bei skirti G. V. straipsnio sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą ir priteisti Apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3.1. Apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir mano, kad bylos duomenys yra pakankami, jie atskleidžia administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. A. P. skunde teigia, kad dėl konkrečių darbo sąlygų, darbo laiko, apmokėjimo už darbą buvo susitaręs su IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininku G. V., pakluso darbdavio nustatytai darbo tvarkai, vykdė nurodymus, užduotis už atliekamą darbą tikėjosi gauti ir gavo atlygį.
3.2. Nesutinka su teismo argumentu, kad A. P. turėjo savo presą. Skunde teigia, kad darbo santykių metu jokio preso neturėjo, presą įsigijo vėliau nei prasidėjo darbo teisiniai santykiai. Be to su presu savo naudai nedirbo, o vykdė darbo funkcijas pagal G. V. nurodymus.
3.3. Nesutinka su teismo argumentu, kad Apeliantas spausdavo detales nesusijusias su ĮI „(duomenys neskelbtini)“ vykdoma veikla, teigia, kad tokių įrodymų byloje nėra.
3.4. Nurodo, kad Apelianto funkcijos neapsiribojo darbu su presais, jis dirbo taip pat ir kitose G. V. turimose patalpose (duomenys neskelbtini) garažuose, remontavo apsiaustų gamybos įrangą bei su specialia G. V. priklausančia technika dėjo dugnus maišams.
3.5. Anot skundo, liudytojas T. P. negalėjo objektyviai patvirtinti kur, kam ir kokia teisine forma dirbo Apeliantas. Iš liudytojo parodymų galima daryti išvadą, kad Apeliantas dirbo ĮI „(duomenys neskelbtini)“.Teismas nevertino liudytojos G. M. parodymų, iš kurių matyti, kad liudytoja yra dirbusi ĮI „(duomenys neskelbtini)“, todėl aiškiai nurodė, kad A. P. taip pat dirbo ĮI „(duomenys neskelbtini)“.
3.6. Apeliantas prideda Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) Operatyvaus patikrinimo pažymą, kurioje nurodyta, kad A. P. veikla gamybinėse patalpose, kuriose stovėjo presas, yra susijusi su nelegaliu darbu G. V. naudai, o ne paties Apelianto veikla, skunde cituoja pažymoje nustatytas aplinkybes dėl A. P. darbo G. V. individualioje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ tarimosi su įmonės savininku G. V. bei darbo laikotarpio nuo 2000 m. iki 2020 m. vasario pradžios.
3.7. Iš pažymos išvados matyti, kad VMI patikrinimo metu nustatė, jog G. V. apie A. P. darbą VSDFV nuo 2000 m. iki 2020 m. vasario mėn. nebuvo pranešęs.
4. Institucija skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą prašydama panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021-09-08 nutarimą ir priimti naują nutarimą šioje byloje. Skunde nurodomi šie argumentai:
4.1. Pagal pirminius A. P. teisme duotus paaiškinimus nustatyta, kad pagal susitarimą su G. V., A. P. gamino plastmasinius gaminius pagal užsakymą. Pagal šį susitarimą už atliktą darbą Apeliantui turėjo būti mokamas nemažesnis nei minimalus darbo užmokestis skaičiuojant pagamintos produkcijos vienetus. Paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2018-01-12, išmokant Apeliantui 435,50 Eur. Taigi, anot skundo argumentų tarp IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir Apelianto buvo susidarę būtinieji darbo sutarties požymiai.
4.2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – LVAT) pagrindiniu įrodymų nelegalaus darbo bylose yra laikomi nelegaliai dirbusio asmens paaiškinimai. Apelianto teiktus paaiškinimus bei duotus parodymus teisme patvirtina administracinio nusižengimo protokole užfiksuotos aplinkybės.
4.3. Skundu atkreipiamas dėmesys, jog nelegalus darbas daro didelę žalą šalies ekonomikai ir patiems nelegaliai dirbantiems asmenims, todėl administracinė atsakomybė pažeidėjui turi pasireikšti konkrečiomis neigiamomis pasekmėmis.
Žemesnės instancijos teismas
5. Panevėžio apygardos teisme 2021-10-08 ir 2021-10-12 gauti G. V. atsiliepimai į apeliacinius skundus. Abu atsiliepimai išreiškia identišką poziciją - prašoma palikti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021-09-08 nutarimą nepakeistą ir skundų netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
5.1. Nesuprantama kokiu pagrindu Apeliantas teikia naujus įrodymus, t. y. Panevėžio apskrities VMI Operatyvaus patikrinimo pažymą.
Motyvuojamoji dalis
5.2. Bylinėjimosi išlaidų klausimas nebuvo spręstas pagrįstai, kadangi tokio prašymo nepareiškė nei Apeliantas nei jo atstovė.
5.3. Atkreipiamas dėmesys, kad teismo posėdžio metu Institucijos atstovas patvirtino, jog Apeliantas į darbo inspekciją kreipėsi, nes G. V. dėl susidariusio įsiskolinimo neatidavė jam preso, o ne dėl darbo sutarties nesudarymo.
5.4. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp G. V. ir Apelianto buvo susiklostę dviejų asmenų verslo santykiai.
5.5. G. V. įsitikinimu Institucijos skundas nepagrįstas, nemotyvuotas, tik formalus, todėl netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
6. G. V. atstovas advokatas D. T. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašoma palikti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021-09-08 nutarimą nepakeistą ir skundų netenkinti. Atsiliepime dėstomi šie argumentai:
6.1. Liudytojas D. B. nurodė, kad Apeliantas turėjo savo presą ir savo užsakymus.
6.2. Liudytojas D. R. teismo posėdyje patvirtino, kad viena iš Apelianto kreipimosi į Instituciją priežasčių buvo ta, kad Apeliantui tuo metu nebuvo grąžintas jo gamybinis presas.
6.3. Be to, Apeliantas yra baustas už individualios veiklos vykdymą, darbą prie preso, neturint verslo liudijimo.
Žemesnės instancijos teismas
7. Panevėžio apygardos teisme 2021-10-11 gautas Institucijos atsiliepimas į A. P. apeliacinį skundą, kuriuo prašoma panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021-09-08 nutarimą ir priimti naują nutarimą šioje byloje. Atsiliepime dėstomi šie argumentai:
7.1. Skyriaus atlikto tyrimo dėl nelegalaus darbo metu nustatyta, kad tarp ĮI „(duomenys neskelbtini)“ ir A. P. buvo susidarę darbo santykiai, nustatyti darbo sutarties požymiai nuo 2000 m. iki 2021 m. vasario pradžios.
7.2. Sutinkama su Apelianto skundo motyvais, jog teismas netinkamai įvertinto byloje esančius įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
8. Panevėžio apygardos teisme 2021-10-26 gautas Apelianto atsiliepimas į Institucijos skundą. Atsiliepimu prašoma tenkinti Institucijos skundą ir pripažinti G. V. padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą. Atsiliepime teigiama, kad pagrindiniai įrodymai nelegalaus darbo atveju yra nelegaliai dirbusio asmens paaiškinimai. Teismas nepagrįstai nesivadovavo pirminiais Apelianto parodymais, todėl nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose. G. V. pateikiama versija, jog Apeliantas dirbo „sau“ yra gynybinė G. V. pozicija.
9. Apeliacinis A. P. skundas atmetamas.
10. Apeliacinis Institucijos skundas atmetamas.
11. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis.
Dėl ANK 95 straipsnio 1 dalies (ne)taikymo G. V. atžvilgiu
12. Nagrinėjamu atveju Apeliantas bei Institucija nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina, kad G. V. pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl negalima teigti, jog jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
13. Apygardos teismas, sutinka su Institucijos skundo motyvu, jog nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai. Tai, kad darbuotojų darbas būtų legalus, turi užtikrinti įmonės vadovas. Tačiau, tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 4 dalimi, administracinio nusižengimo bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasi daryti išvadas dėl administracinio nusižengimo padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi, todėl proceso dalyvių teismui pateiktų versijų, siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime ANK normų nepažeidžia, jei teismo procesinis sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 1 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-386-891/2021).
14. Apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais ir administracinio nusižengimo bylos medžiaga konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju negalima neginčijamai nustatyti, kad G. V. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
15. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už nelegalų darbą. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad nelegalus darbas yra tuomet, kai dirbama kito asmens naudai atlygintinai darbdaviui nesudarant darbo sutarties raštu ir nepranešus VSDFV mažiausiai prieš vieną dieną iki darbo pradžios. Tai, kad darbuotojų darbas būtų legalus, turi užtikrinti įmonės vadovas. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei pagal ANK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas kilti. Teismų praktikoje taip pat suformuluota, kad pagrindiniais įrodymais nelegalaus darbo bylose yra laikomi nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai, bei liudytojų – pareigūnų, mačiusių pažeidimą, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2917/2009). Siekiant konstatuoti nelegalaus darbo buvimą, taip pat būtina nustatyti, kad buvo dirbama paklūstant nustatytai darbo tvarkai ir susitarus dėl atlyginimo.
16. Iš bylos duomenų matyti, kad G. V. administracinio nusižengimo protokolas surašytas už tai, kad jis, būdamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkas neužtikrino, kad A. P. laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2020 m. vasario mėn. būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą darbo sutarties egzempliorių ir nustatyta tvarka pranešus VSDFV apie jo priėmimą į darbą ( 1 t., b. l. 3-4).
17. Pirmiausia skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad pagal byloje surinktus įrodymus yra neaiški laikotarpio, kuriuo buvo daromas inkriminuojamas pažeidimas pradžia, t.y ji išimtinai nustatyta pagal A. P. parodymus, kad jis dirbo nuo 2000 m. iki 2020 m. vasario mėn., kas apygardos teismo vertinimu nėra konkretu. Analogiškai inkriminuojamo pažeidimo laikotarpis nurodytas ir kito asmens G. M. atžvilgiu nurodant kad nelegalus darbas vyko 2014 metais. Jokių kitų objektyvių ir konkretesnių duomenų, patvirtinančių nelegaliai dirbtus laikotarpius be pačių asmenų parodymų nėra.
Žemesnės instancijos teismas
18. Visiškai pritartina, Apelianto ir Institucijos skundo motyvams, jog nelegalaus darbo bylose itin svariu įrodymu laikytini nukentėjusio asmens (darbuotojo) parodymai. Atsakant į šį skundo argumentą, apygardos teismas visiškai su tuo sutinka, tačiau kartu atkreipia dėmesį į šiuos aspektus. A. P. 2020-07-20 paaiškinime nurodo, kad dėl darbo įmonėje asmeniškai tarėsi su G. V., įmonėje pradėjo dirbti nuo 2000 metų, tarėsi dėl ne mažesnio nei minimalus darbo užmokesčio paskutinis mokėjimas atliktas 2018-01-12 435,50 Eur. Kartu dirbo D. B. ir G. M.. (1t.;b.l.7). Analogiškai 2020-07-20 pirminiuose paaiškinimuose nurodo G. M. ir D. B.. ( 1 t., b.l.8-9). Sutiktina ir su tuo, kad visi asmenys buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas leistų manyti, jog asmenys nurodo teisingas aplinkybes.
19. Tačiau iš bylos medžiagos, t.y. 2021-05-20 teismo posėdžio garso įrašo (toliau - teismo posėdžio įrašo) esančio Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – LITEKO) matyti, kad Apeliantas parodė, jog apie 20-25 metus jis su G. V. bendravo ir pas jį dirbdavo. Jis iki 2018 m. G. V. jokių pretenzijų neturi. Savo jokios įmonės jis niekada neturėjo, nuo tada kai susipažino su G. V. visada jam vienam tik ir dirbo, neturėjo jokių savo patalpų, jokių elektros skaitiklių, viskas buvo G. V.. Sutarčių jokių su G. V. nesudarinėjo. Nuo 2018 m. jis nebegauna jokio atlyginimo ir jokių pajamų iš G. V., tais metais patalpų šeimininkas pasakė, kad parduoda patalpas ir jiems reikia išsikraustyti, G. V. jo paprašė padirbti 2-3 mėnesius kol atlaisvins patalpas, bet tas darbas užsitęsė 2 metus (1 t., b. l. 7; 2 t., b. l. 67-72).
20. Taigi, kaip matyti iš A. P. parodymų, jis G. V. pretenzijų turi tik nuo 2018 metų, t. y. nuo tų metų, kai jiems buvo liepta išsikelti iš gamybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, todėl lieka nepašalinta abejonė ar pagrįstai G. V. inkriminuotas nelegalaus darbo laikotarpis nuo 2000 metų pradžios. Be to, Institucijos atstovas teisme patvirtino, kad A. P. į Darbo inspekciją kreipėsi, ne dėl darbo sutarties su juo nesudarymo ir nelegalaus darbo, o dėl to, kad G. V. jam dėl susidariusio įsiskolinimo neatidavė preso.
21. Analizuojamu aspektu, apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad A. P. turėjo savo presą ir nors Apeliantas skunde nurodo, kad darbo santykių metu jis jokio preso neturėjo, o presą įsigijo vėliau nei prasidėjo darbo teisiniai santykiai, tokie skundo teiginiai visiškai paneigti byloje esančių įrodymų visuma.
22. Perklausius teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, jog pats Apeliantas teisme nurodė, kad visos žaliavos, įranga ir formos buvo G. V.. Tačiau kartu nurodė, kad presas buvo A. K. perduotas jam. Jam žaliavų nereikėdavo, nes viską duodavo G. V.. (duomenys neskelbtini)esančią įrangą (t. y. presą) jam paliko A. K..
23. Priešingai nei nurodoma Apelianto skunde, tai kad A. P. turėjo savo presą ir spausdavo detales nesusijusias su IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vykdoma veikla teisme paliudijo D. B., T. P., R. Š., E. T., R. S., V. M. ir N. V.. Iš esmės A. P. pats patvirtino, kad presas, su kuriuo jis dirbo (duomenys neskelbtini) kaime, priklausė ne G. V., o A. K., kuris po mirties tą presą paliko A. P.. Atsižvelgiant į tai kas aptarta, šie nukentėjusiojo parodymai paneigia jo paties išsakytą poziciją, kad visi įrengimai, su kuriais jis dirbo, priklausė G. V.. Šios aplinkybės bylą nagrinėjančiam pirmos instancijos teismui leido pagrįstai manyti, jog šiuo atveju tarp Apelianto ir G. V. buvo susiklostę verslo santykiai, kuriems pašlijus (pablogėjus) Apeliantas kreipėsi į Instituciją. Su tokiu įrodymų vertinimu sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.
24. Kaip jau minėta, liudytojas D. B. duodamas paaiškinimus teisme nurodė, kad tiksliai nežino, ar A. P. dirbdavo G. V.. Jo teigimu (duomenys neskelbtini) A. P. dirbo su G. V., t. y . vienas turėjo presą, kitas maldavo granules. Taigi remiantis liudytojo parodymais A. P. dirbo sau, o G. V. - sau.
25. Kitas svarbus aspektas, kad A. P., G. M. ir D. B. nelegalaus darbo faktas nebuvo užfiksuotas Institucijos pareigūnų, o nelegalaus darbo tyrimo aktas surašytas remiantis A. P. prašymu atlikti patikrinimą dėl galimai nelegalaus darbo G. V. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ir pagal jo pirminius parodymus, kuriuos jis vėliau pakeitė bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teismo posėdžio metu. ( 1 t.b.l.5-6).
26. Iš byloje esančio G. V. pareiškimo, matyti, jog 2020-12-14 jis kreipėsi į Instituciją pranešdamas, jog iš A. P. pirkdavo plastmasės gaminius bei žaliavas ( 2 t., b. l. 26-29).
27. Šias aptartas aplinkybes patvirtina A. P. 2021-03-09 surašytas administracinio nusižengimo protokolas byloje ROIK: 21129262727 ir skirta 195 Eur bauda dėl komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimo, t. y. už tai, kad jis vykdė individualią veikią ((duomenys neskelbtini)) (2 t., 20-23 b. l.), dirbo prie plastmasės preso, skirto plastmasinių gaminių gamybai, spaudė plastmasinius dirbinius siekiant gauti pajamų, tačiau nurodytai veiklai vykdyti nustatyta tvarka nebuvo įsigijęs verslo liudijimo ir nebuvo informavęs mokesčių administratorių apie pradėtą vykdyti individualią veiklą. Nuobauda nebuvo apskųsta.
28. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad A. P. nuo 2001 m. birželio 11 d. iki 2005 m. lapkričio 30 d. dirbo I. K. įmonėje (vėliau pervardinta į UAB „(duomenys neskelbtini)“) (2 t. b. l. 84-90). Pirmiausia A. P. nurodė, kad tarp jo ir G. V. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos sutartys yra fiktyvios, jis jų niekada nėra matęs. Vėliau duodamas paaiškinimus, pats A. P. pripažino, kad vis tik po šiomis sutartimis „slepiasi“ jo atlyginimas ir jis tą atlyginimą gaudavo iki 2018 metų. Apygardos teismui pateiktame apeliaciniame skunde vėl nurodo, jog sutartyse esantys jo parašai yra suklastoti. Tokios keliamos ir besikeičiančios Apelianto versijos skundą nagrinėjančiam teismui kelia pagrįstų abejonių ir neleidžia jo parodymus laikyti patikimais.
29. Apylinkės teismas išanalizavęs aukščiau aptartas prekybos sutarčių kopijas nustatė, kad tarp G. V. įmonės (vėliau pervadinta IĮ „(duomenys neskelbtini)“) ir A. P. buvo sudaromos sutartys dėl prekių pirkimo-pardavimo (plastmasinių rankenų, granulės, antrinė plastmasė ir kt.) (1 t. b. l. 58-64), t. y. 2004 m. lapkričio 15 d. ir už prekes A. P. buvo sumokėta 4500 litų; 2010 m. birželio 1 d. A. P. buvo sumokėta 7000 litų; 2012 metų balandžio 20 d. buvo sumokėta 4900 litų; 2013 metų lapkričio 8 d. 4200 litų; 2015 metų lapkričio 4 d. 625 eurai; 2017 metų balandžio 24 d. 550 eurų; 2017 metų birželio 1 d. 360 eurų; Kartu teismui pateiktas sąskaitos pavedimo išrašas, iš kurio matyti, kad 2018 m. sausio 12 d. iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos buvo pervesta 435,50 eurai A. P., mokėjimo pavedime nurodant „už plastmasę pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 17-01. 2017 gruodžio 01d.“ (1 t., b. l. 153). Visi šie mokėjimai paneigia A. P. vieną iš versijų, kad taip jam buvo mokėtas darbo užmokestis. Apygardos teismas neturi jokio pagrindo manyti, kad sutartyse esantys parašai buvo suklastoti, todėl toliau Apelianto keliamų versijų neanalizuoja.
30. Apelianto skunde teigiama, kad jo darbo faktą patvirtina ir liudytojų G. M., D. B., I. V. parodymai. Iš liudytojos G. M. parodymų matyti, jog ji pažįsta A. P., kuris dirbo pas G. V., jis kaitindavo granules, pūsdavo plėvelę ir gamindavo spaudes su presu. A. P. darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini), jis buvo kaip samdomas darbuotojas, klausydavo G. V. nurodymų. Liudytojas D. B. parodė, kad G. ir A. buvo bendradarbiai, kažką ten kartu darė, gamino, darė bendrai. Pats irgi dirbo pas G. V. ir legaliai ir truputį nelegaliai, A. P. buvo įformintas pagal sutartis, tai žino iš jo paties pasakymo, tų dokumentų nėra matęs. Liudytoja I. V. parodė, kad kai ji dirbo pas G. V. A. P. irgi dirbo, jis maldavo plastmasę, kažką darydavo su plėvėle, kad mokėtų jam atlyginimą, nėra mačiusi, A. P. yra jos brolis.
31. Analizuojant šių liudytojų parodymus nustatyta, kad šie liudytojai iš esmės patvirtina A. P. darbo faktą su presu ir plastmasėmis, kas jau aptartų A. P. parodymų kontekste apie A. K. jam perleistą darbo priemonę- presą, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir A. P. sudarytas sutartis dėl prekių pirkimo-pardavimo, įrodo tarp jų buvus verslo pobūdžio, o ne darbo santykius. Tai patvirtina ir liudytojo D. B. parodymai, kad A. P. ir G. V. gamino ir dirbo bendrai, to nepaneigia ir liudytojos I. V. parodymai.
32. Apelianto skundo argumentas, kad jis dirbo ne tik patalpose esančiose (duomenys neskelbtini) km., bet ir G. V. priklausančiose patalpose (duomenys neskelbtini) nepaneigia, jau aukščiau aptartais įrodymais nustatytų tarp jų susiklosčiusių civilinių santykių bei neįrodo nelegalaus darbo G. V. įmonės naudai fakto. Apygardos teismas, aptartų duomenų kontekste, nekartodamas skundžiamo nutarimo motyvų visiškai pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog šiuo analizuojamu atveju, tarp G. V. ir Apelianto buvo susiklostę dviejų asmenų verslo pobūdžio santykiai. Teismo vertinimu tokio pobūdžio santykiai (civiliniai-komerciniai santykiai) niekaip negali būti sietini su nelegaliu darbu.
33. Apeliantas prie pateikto teismui skundo pateikia naują įrodymą- Panevėžio apskrities VMI Operatyvaus patikrinimo pažymą.
34. Nors pritartina skundo motyvams, jog pažymoje konstatuota, kad A. P. veikla gamybinėse patalpose, kuriose stovėjo presas, yra susijusi su nelegaliu darbu G. V. naudai, o ne paties Apelianto veikla, tačiau pažymoje taip pat nurodoma, jog šis galimai įvykdytas pažeidimas yra nesvarstytinas kol nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, todėl savaime nereiškia pažeidimo konstatavimo fakto, kaip tai teigiama skunde, be to pažyma parengta remiantis Apelianto parodymais ir neanalizuojant kitų duomenų. Dėl aptartų argumentų apygardos teismas šios įrodymo nelaiko G. V. kaltę pagrindžiančiu įrodymu.
35. Institucijos skunde nėra ginčijami pirmos instancijos teismo argumentai dėl D. B. ir G. M. nelegalaus darbo, todėl skundą nagrinėjantis teismas detaliau pirmos instancijos teismo motyvų šioje dalyje nebeanalizuoja ir jiems pritaria.
36. Įvertinus aptartus įrodymus bei išdėstytus argumentus, siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn, būtina pašalinti visas kilusias abejones dėl jo kaltės, o nesant galimybės pašalinti tokių abejonių – jos turi būti traktuojamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiuo atveju esant prieštaringiems A. P. parodymams ir liudytojų parodymams, nesant Institucijos darbuotojų užfiksuoto nelegalaus darbo fakto, nesant neginčytinų rašytinių įrodymų apie mokėtą darbo užmokestį, esant neaiškiai laikotarpio, kuriuo buvo daromas inkriminuojamas pažeidimas A. P. atžvilgiu pradžiai bei nepašalinus abejonės apie tarp A. P. ir G. V. buvusius civilinius santykius, darytina išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų G. V. kaltę padarius ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
37. Nagrinėjamoje byloje aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog sprendžiant klausimą dėl asmens administracinės atsakomybės, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu (visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai). Aukštesnės instancijos teismai ne kartą yra pasisakę, jog administracinių teisės nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės nusižengimo padarymo, o visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai. Be to, vadovaujantis teismų praktikoje pripažįstamais administracinės atsakomybės principais, asmuo negali būti nubaustas pagal ANK nuostatas, grindžiant jo kaltę prielaidomis (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-265-380/2021).
38. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl atmesdamas skundą teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland). Iš aptartos EŽTT praktikos daroma išvada, jog teismas neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, nes jam yra keliama pareiga išanalizuoti tik esminius ir teisingam procesinio teismo sprendimo priėmimui, reikšmingus argumentus.
39. Taigi, įvertinus tai kas aptarta, aukštesnysis teismas konstatuoja, surinktų ir ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina, kad G. V. pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl negalima patvirtinti, jog jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju G. V. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal šią įstatymo normą surašytas nepagrįstai, todėl administracinio nusižengimo teisena G. V. atžvilgiu nutraukta pagrįstai Apeliaciniu skundu prašoma priteisti Apelianto patirtas atstovavimo išlaidas. Taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo pirmos instancijos teisme.
Dėl Apelianto patirtų atstovavimo išlaidų
40. ANK 579 straipsnio 1 dalyje yra išvardintos nukentėjusiojo teisės, taip pat ir teisė naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo pagalba. Akivaizdu, kad administracinio nusižengimo teisenoje nukentėjęs asmuo, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, turi teisę ne tik kreiptis į teismą, bet ir teisę viso proceso metu naudotis veiksminga advokato ar kito įgalioto atstovo teikiama pagalba. Byloje pateikta advokatės I. R. atstovavimo sutartis (2 t., b. l. 6).
41. Byloje esantys duomenys pagrindžiantys Apelianto patirtas atstovavimo išlaidas pirmos instancijos teisme: pinigų priėmimo kvitas 2021 m. kovo 1 d. – 600 Eur, pinigų priėmimo kvitas 2021 m. gegužės 13 d. - 200 Eur. Pažymėtina, jog byloje nepateikti jokie mokėjimo patvirtinimai apie patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Laikytina, kad bendra atstovavimo išlaidų suma – 600 Eur.
42. Atsižvelgiant į tai, kad G. V. nepadarė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, o A. P. apeliacinis skundas atmetamas, iš G. V. Apelianto patirtos atstovavimo išlaidos nepriteisiamos (ANK 666 straipsnis, BPK 105 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-5-303/2021).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.