Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Danske Bank A/S apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-06 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. B. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą dėl sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2007-06-08 laidavimo sutartį Nr. FA-KL200310-0054-3 ir 2009-06-16 laidavimo sutartį Nr. FA-K200504-0419 pasibaigusiomis bei priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad jis nuo 2009-02-20 iki 2009-09-04 ėjo direktoriaus pareigas UAB „Vaineta“. UAB „Vaineta“ 2003-10-24 su atsakovu pasirašė kredito linijos sutartį Nr. KT, 200310-0054, pagal kurią UAB „Vaineta“ buvo suteiktas 1 064 120,00 EUR kreditas, o pagal 2009-06-16 kredito sutartį Nr. K200504-0419, pagal kurią buvo suteiktas 714 071,83 EUR kreditas. Atsakovo teigimu, šių prievolių įvykdymo užtikrinimui jis su atsakovu pasirašyta 2007-06-08 laidavimo sutartimi Nr. FA-KL200310-0054-3 bei 2009-06-16 pasirašyta laidavimo sutartimi Nr. FA-K200504-0419 įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jei UAB „Vaineta“, už kurią buvo laiduota, neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal aukščiau minėtas kredito sutartis. Atkreipė dėmesį, kad UAB „Vaineta“ 2009-08-18 teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Teismo sprendimas dėl BUAB „Vaineta“ pabaigos ir jos likvidavimo dėl bankroto priimtas 2013-08-21, įsiteisėjo 2013-09-21. UAB „Vaineta“ 2013-10-04 buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Ieškovas neatsimena, kad jis būtų pasirašęs laidavimo sutartis ir šių sutarčių neturi, negali nei patvirtinti, nei paneigti, ar šiose sutartyse šalių buvo sulygta, jog laidavimo sutartys galioja iki visiško prievolių bankui pagal Kredito sutartis įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra pažymėjusi, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau, jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro, tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas. Kreditorius (atsakovas) turėjo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas (ieškovas) bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Tačiau atsakovas iki šiol nėra pareiškęs jam jokių reikalavimų dėl įsipareigojimų pagal minėtas laidavimo sutartis įvykdymo. Likvidavus ir 2013-10-04 iš Juridinių asmenų registro išregistravus UAB „Vaineta“ pasibaigė visos jos prievolės, todėl atitinkamai baigėsi ir šalutinės ieškovo (laiduotojo) prievolės pagal 2007-06-08 laidavimo sutartį Nr. FA-KL200310-0054-3, bei 2009-06-16 laidavimo sutartį Nr. FA-K200504-0419, jei jis šias sutartis buvo pasirašęs. O atsakovo argumentas, kad laidavimo sutartys galioja iki visiško ir galutinio prievolių pagal kredito sutartis įvykdymo, prieštarauja CK 6.76 straipsnio 2 dalies, 6.87 straipsnio 1 dalies imperatyviosioms nuostatoms, todėl negali būti taikomas.

Atsakovas pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.Paaiškino, kad Bankas ir UAB „Vaineta“ sudarė 2003-10-24 Kredito linijos sutartį Nr. KL200310-0054 (toliau - Kredito linijos sutartis) ir 2005-05-03 Kredito sutartį Nr. K200504-0419 (toliau - Kredito sutartis) su visais tolimesniais pakeitimais ir papildymais, remiantis kuria Bankas suteikė UAB „Vaineta“ kreditą, o UAB „Vaineta“ įsipareigojo grąžinti visas paskolintas lėšas, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus įsipareigojimus. 2007-06-08 Laidavimo sutartimi Nr. FA- KL200310-0054-3 (toliau - Laidavimo sutartis 1) ir 2009-06-16 Laidavimo sutartimi Nr. FA-200504-0419 (toliau - Laidavimo sutartis 2) Ieškovas įsipareigojo atsakyti visu savo turtu Bankui, jeigu UAB „Vaineta“, už kurią laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės arba jos dalies pagal Kredito linijos sutartį su visais jos tolimesniais pakeitimais ir papildymais. Laidavimo sutartyse numatyta, jog laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško ir tinkamo Kredito linijos sutarties bei laiduotojo skolinių įsipareigojimų Bankui įvykdymo pagal šios sutarties sąlygas (22 p./23 p.). Kauno apygardos teismo 2009-08-18 priimta nutartimi UAB „Vaineta“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje teismo patvirtintas Banko kreditorinis reikalavimas iš viso sudarė 1 778 864,33 EUR arba 6 142 062,77 Lt. Bankas 2009-09-16 raštu „Dėl įsipareigojimų įvykdymo“, kuris ieškovui buvo išsiųstas registruotu laišku, pareikalavo, kad ieškovas ne vėliau kaip iki 2009-10-02 sumokėtų 1 068 721,73 EUR pagal Kredito linijos sutartį ir 705 720,83 EUR pagal Kredito sutartį. Tačiau ieškovas šio Banko reikalavimo iki šiol nėra įvykdęs. Kadangi ieškovas pagal Laidavimo sutartį 1 ir Laidavimo sutartį 2 įsipareigojo atsakyti už UAB „Vaineta“ įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, todėl ieškovo įsipareigojimai Bankui nėra pasibaigę. Pabrėžia, kad ieškovas ir UAB „Vaineta“ Banko atžvilgiu yra solidarūs laiduotojai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindinio skolininko bankroto byloje. Kita vertus, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek atskirai laiduotojui, tiek abiem kartu. Bankas savo reikalavimą ieškovui pagal minėtas laidavimo sutartis pareiškė dar iki išregistruojant pagrindinį skolininką UAB „Vaineta“. Laiduotojas savo kaip solidaraus skolininko įsipareigojimų Bankui neįvykdė. Tai, kad Bankas iki šiol nėra pareiškęs reikalavimo teisme ieškovui dėl skolos priteisimo pagal minėtas laidavimo sutartis, situacijos nekeičia. Ieškovas savo poziciją grindžia klaidingu minėtų laidavimo sutarčių aiškinimu, iškreipdamas laidavimo sutarčių pažodinę reikšmę bei tikrąją šalių valią, ir tokiu būdu mėgina nepagrįstai išvengti savo įsipareigojimų Bankui įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-01-06 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino ieškovo N. B. prievoles pagal 2007-06-08 pasirašytą laidavimo sutartį Nr. FA-KL200310-0054-3 ir 2009-06-16 pasirašytą laidavimo sutartį Nr. FA-K200504-0419 atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske bank A/S Lietuvos filialą, pasibaigusiomis nuo 2013-10-04. Priteisė iš atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškovui N. B. sumokėtą 216,00 EUR žyminį mokesti bei 1815,00 EUR išlaidų dalyvavusio byloje advokato pagalbai apmokėti.Teismas nurodė, kad atsakovo argumentas, jog nagrinėjant šią bylą būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-916/2016, pateiktus išaiškinimus atmetamas ratio decidenti pagrindu. Teismas vertino, kad išregistravus UAB „Vaineta“ iš registro pagrindinės – 2003-10-24 Kredito linijos sutartimi Nr. KL200310-0054 ir 2005-05-03 Kredito sutartimi Nr. K200504-0419 UAB „Vaineta“ prisiimtos prievolės baigėsi (CK 6.128 straipsnio 3 dalis). Kadangi laiduotojo pareiga atsakyti kreditoriui yra išvestinė iš skolininko pareigos, todėl visiškai priklauso nuo pagrindinio skolininko įsipareigojimų galiojimo. UAB „Vaineta“ išregistravus iš Juridinių asmenų registro, kuri buvo pagrindinis skolininkas, baigėsi pagrindinės prievolės pagal 2003-10-24 Kredito linijos sutartį Nr. KL200310-0054 ir 2005-05-03 Kredito sutartį Nr. K200504-0419, todėl baigėsi ir šalutinės ieškovo (laiduotojo) prievolės pagal Laidavimo sutartis (CK 6.76. straipsnio 2 dalis bei CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šalys laidavimo sutartyse būtų vartoję CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, nes nėra papildomai nurodyta, kad nepaisant tam tikrų sąlygų laidavimo sutartis lieka galioti. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2013 pateiktus išaiškinimus. Byloje nenustatyta jokių įrodymų, kad iki UAB „Vilneta“ išregistravimo, atsakovas būtų pateikęs teismui ieškinį laiduotojui (ieškovui) pagal sudarytas laidavimo sutartis ar kokie nors reikalavimai būtų pateikti Kauno apygardos teismui, nagrinėjamoje UAB „Vaineta“ bankroto byloje, o atsakovo pateiktas 2009-09-16 rašytinis reikalavimas ieškovui įvykdyti prievoles pagal laidavimo sutartis negali būti prilyginamas ieškinio pateikimui.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-06 sprendimą panaikinti ir priimtą naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Laidavimo sutartyse nebuvo įtvirtintas jų šalių susitarimas dėl ieškovo prievolių pagal laidavimo sutartis galiojimo net ir likvidavus ir išregistravus iš Juridinių asmenų registro pagrindinį skolininką. Taip pat nepagrįsta išvada, kad šalių susitarimas pakeisti bendrąsias laidavimo sutarties pabaigos taisykles galimas tik CK 6.87 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. Laidavimo sutarčių 22/23 punktas nustatė, kad laidavimo sutartys galioja iki visiško ir tinkamo kredito sutarčių bei laiduotojo skolinių įsipareigojimų bankui įvykdymo pagal sutarčių sąlygas.Ši sąlyga neprieštarauja CK 6.81 straipsnio 1 daliai ir atitinka civilinėje teisėje galiojantį principą „leidžiama viskas, kas neuždrausta“. Taip pat šalių susitarimas atitinka CK 6.128 straipsnio 3 dalį.Teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.87 straipsnio 1 dalį. Bankrutavus ir iš Juridinių asmenų registro išregistravus pagrindinį skolininką, pasibaigia tik jo prievolės, bet esant įsipareigojusių pagal ją trečiųjų asmenų, pati prievolė nesibaigia.Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2013, nes skiriasi ratio decidendi.Vien ta aplinkybė, jog bankas nebuvo pareiškęs ieškinio teisme laiduotojui, negali būti pakankamas pagrindas išvadai, jog bankas netinkamu teisiniu būdu išreiškė savo valią reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų savo solidarią prievolę pagal sudarytas laidavimo sutartis. Ieškovui 2009-09-16 buvo išsiųstas raštas dėl įsipareigojimų įvykdymo. Teisiškai reikšminga aplinkybė ta, kad toks banko reikalavimas laiduotojui buvo pareikštas iki pagrindinio skolininko likvidavimo.Teismas nepagrįstai iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 216 EUR, kadangi ieškovas yra sumokėjęs tik 31 EUR.Teismas taip pat nepagrįstai priteisė ieškovo naudai 1 815 EUR bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą. Teismas netyrė, ar šios išlaidos atitinka Rekomendacijose nustatytus dydžius. Atsakovas nesutinka su ieškovo 2016-12-20 papildomame prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodytomis išlaidomis. Atsakovo įsitikinimu, teismas patenkinęs ieškinį, turėjo pagrindą priteisti tik 1238,19 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės t eismo 2017-01-06 sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Iš laidavimo sutarčių 22/23 punkto matyti, kad šalys susitarė, jog laidavimas galios iki visiško laiduotojo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis įvykdymo, bet, kaip teisingai konstatavo teismas, laidavimo sutartyse nėra papildomai nurodyta, kad nepaisant tam tikrų sąlygų, t. y. likvidavus ir išregistravus pagrindinį skolininką, laidavimo sutartis lieka galioti. Specialių sąlygų su apeliantu sudarytose laidavimo sutartyse numatyta nebuvo.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad, jeigu užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro, tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-08 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012).Šalys negali susitarti, kad net kreditoriui nepareiškus reikalavimo laiduotojui iki pagrindinio skolininko likvidavimo ir išregistravimo, pasibaigus pagrindinio skolininko prievolei likvidavimas lieka galioti, nes kaip minėta akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės ir negali šios viršyti.Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiga grąžinti skolą bei atlyginti nuostolius laiduotojui išlieka ne visais atvejais, o pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tik tais atvejais, kai bankrutuojant skolininkui reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nes tokiu atveju laidavimas nepasibaigia ir šiuo atveju net vėliau likviduoto juridinio asmens prievolę įvykdyti turės kitas asmuo.Ieškovas nėra gavęs atsakovo 2009-09-16 rašto dėl įpareigojimo įvykdymo. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad iki UAB „Vaineta“ išregistravimo, jis būtų pateikęs teismui ieškinį laiduotojui pagal sudarytas laidavimo sutartis. Atsakovas profesionalas, kuriam keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai, todėl ieškovui neįvykdžius iki 2009-10-02 prievolės, jis turėjo pakankamai laiko iki išregistravimo kreiptis į teismas su ieškiniu.Ieškovas 2016-08-09 primokėjo 185 EUR žyminio mokesčio, todėl teismas pagrįstai priteisė iš viso 216 EUR. Atsižvelgus į bylos pobūdį, bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, ginčytų piniginių sumų dydį, ieškovo advokato darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad teismo ieškovui priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas ir atitinka Rekomendacijas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė prievolių pasibaigimą reglamentuojančias teisės normas, juridinio asmens likvidavimo atveju.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas (toliau – Bankas) ir UAB „Vaineta“ 2003-10-24 sudarė Kredito linijos sutartį Nr. KL200310-0054 (toliau – Kredito linijos sutartis) su tolimesniais pakeitimais ir papildymais, pagal kurią atsakovas suteikė UAB „Vaineta“ kreditą, o UAB „Vaineta“ įsipareigojo grąžinti visas paskolintas lėšas, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus įsipareigojimus. Ieškovas ir atsakovas 2007-06-08 sudarė Laidavimo sutartį Nr. FA- KL200310-0054-3 (toliau – Laidavimo sutartis 1), pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakyti visu savo turtu Bankui, jeigu UAB „Vaineta“, už kurią laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės arba jos dalies pagal Kredito linijos sutartį su visais jos tolimesniais pakeitimais ir papildymais. Laidavimo sutartyje 1 numatyta, jog laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško ir tinkamo Kredito linijos sutarties bei laiduotojo skolinių įsipareigojimų Bankui įvykdymo pagal šios sutarties sąlygas (22 p.). Bankas ir UAB „Vaineta“ 2005-05-03 sudarė Kredito sutartį Nr. K200504-0419 (toliau – Kredito sutartis) su visais tolimesniais pakeitimais ir papildymais, remiantis kuria Bankas suteikė UAB „Vaineta“ kreditą, o UAB „Vaineta“ įsipareigojo grąžinti visas paskolintas lėšas, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus įsipareigojimus. 2009-06-16 ieškovas ir atsakovas sudarė Laidavimo sutartį Nr. FA-200504-0419 (toliau – Laidavimo sutartis 2), pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakyti visu savo turtu Bankui, jeigu UAB „Vaineta“, už kurią laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės arba jos dalies pagal Kredito sutartį su visais jos tolimesniais pakeitimais ir papildymais. Laidavimo sutartyje 2 numatyta, jog laidavimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško ir tinkamo Kredito gavėjo skolinių įsipareigojimų Bankui įvykdymo pagal šios sutarties sąlygas (23 p.). Kauno apygardos teismas 2009-08-18 m. nutartimi UAB „Vaineta“ buvo iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismas 2013-08-21 nutartimi pripažino BUAB „Vaineta“ veiklą pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. BUAB „Vaineta“ 2013-10-04 buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laiduotojo pareiga atsakyti kreditoriui yra išvestinė iš skolininko pareigos, todėl visiškai priklauso nuo pagrindinio skolininko įsipareigojimų galiojimo. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Vaineta“ išregistravus iš Juridinių asmenų registro, kuri buvo pagrindinis skolininkas, baigėsi pagrindinės prievolės pagal Kredito sutartis, todėl baigėsi ir šalutinės ieškovo prievolės pagal laidavimo sutartis. Taip pat teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog šalys laidavimo sutartyse būtų vartoję CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą.Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir skundą grindžia aplinkybėmis, jog šalys aiškiai susitarė, jog laidavimo sutartys galioja iki visiško ir tinkamo kredito linijos sutarties bei laiduotojo skolinių įsipareigojimų bankui įvykdymo pagal laidavimo sutarčių sąlygas.Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad laidavimo sutartyse šalys aiškiai susitarė, kad laidavimo sutartys galioja iki visiško ir tinkamo kredito linijos sutarties bei laiduotojo skolinių įsipareigojimų bankui įvykdymo pagal laidavimo sutarčių sąlygas. Tačiau šios laidavimo sutarčių sąlygos aiškinimas ir galiojimas turėtų reikšmės tik tuo atveju, jei galiojančios laidavimo sutarties pagrindu būtų sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo iš ieškovo banko naudai. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad atsakovas iki UAB „Vaineta“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos – 2013-10-04, neteikė teismui ieškinio su reikalavimu laiduotojui, t.y. ieškovui, todėl pasibaigus pagrindinio skolininko prievolei taip pat pasibaigė ir ieškovo laidavimas. Priešingas situacijos vertinimas paneigtų laidavimo kaip akcesorinės prievolės pagrindinį požymį, jog iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Be to, formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, į teismą kreipėsi tuomet, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Taigi, prievolės pasibaigimą lemia ne tik laidavimo pabaigos teisinis reglamentavimas, bet ir kreditoriaus reikalavimo teisių į laiduotoją įgyvendinimas laiko atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nepareikšdamas ieškinio laiduotojui, nepareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas (CK 6.81 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad prievolės pagal laidavimo sutartis yra pasibaigusios.Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju šalių laidavimo sutarčių pasibaigimo susitarimas atitinka CK 6.128 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog kai juridinis asmuo (skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Apelianto vertinimu, bankrutavus ir iš išregistravus pagrindinį skolininką, pasibaigia tik pastarojo prievolė atsakyti kreditoriui, tačiau prievolė bendrąja prasme išlieka.Juridinio asmens likvidavimas, kaip tokio asmens pasibaigimo būdas, reiškia, jog juridinio asmens veikla nutrūksta, o teisės ir pareigos nepereina kitiems juridiniams asmenims. Kadangi likviduojant juridinį asmenį (skirtingai nei reorganizavimo atveju) teisės nėra perimamos, juridinio asmens teisės ir pareigos negali pereiti kitiems asmenims, todėl jo prievolės baigiasi. Juridinis asmuo laikomas likviduotu nuo jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro (CK 2.95 straipsnio 3 dalis). Taigi, juridinio asmens išregistravimo iš Juridinių asmenų registro momentas sutampa su šio asmens prievolių, kurios nėra pasibaigusios kitais pagrindais, pabaiga, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Tokia išimtimi įstatymų leidėjas pripažįsta atvejus, kai prievolę už likviduotą juridinį asmenį turi įvykdyti kiti asmenys (CK 6.128 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad likvidavimas – tai absoliuti juridinio asmens pabaiga, kai juridinis asmuo pasibaigia, o jo teisės ir pareigos nėra perimamos (išskyrus specialųjį CK 6.128 straipsnio 3 dalies taikymo atvejį) kitų subjektų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. UAB „Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-393/2010). CK 6.128 straipsnio 3 dalis dėl išimtinių atvejų yra blanketinio pobūdžio norma. Prie tokių išimčių priskirtini, pavyzdžiui, CK 2.50 straipsnio 4 dalyje numatytas atvejis, kai už neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų prievoles atsako jų dalyviai (t. y. tokio likviduoto juridinio asmens prievolės pereina jo dalyviams), arba CK 6.289 straipsnyje nustatyta išimtis.Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo, kokios įstatymo normos pagrindu ieškovas turėtų būti laikomas kitu asmeniu turinčiu pareigą įvykdyti bankrutavusio ir išregistruoto pagrindinio skolininko prievolę. Net jei ir būtų pagrindas vertinti ieškovą kaip įstatymu nustatytą solidarųjį skolininką, tačiau nagrinėjamu atveju pagrindinio skolininko prievolė yra pasibaigusi ir atsakovas nėra įgyvendinęs reikalavimo teisę į ieškovą teismine tvarka.Apelianto teigim, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2013, nes skiriasi bylų ratio decidendi. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje ieškovas nebuvo pareiškęs kreditorinių reikalavimų pagrindinio skolininko bankroto byloje, taip pat nebuvo pareiškęs jokių reikalavimų laiduotojui iki pagrindinio skolininko pabaigos ir de facto likvidavimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovas buvo pareiškęs kreditorinį reikalavimą tiek pagrindinio skolininko bankroto byloje, tiek laiduotojui pagal laidavimo sutartis.Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad butų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad butų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių racio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminio panašumo turėtų tik tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurioms neturėjo teisinės reikšmės ir įtakos formuojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009, 2011-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš esmės gretinamų civilinių bylų faktinių aplinkybių visuma turi esminių panašumų, todėl kasacinio teismo suformuotos taisyklės galėjo būti taikomos nagrinėjamoje byloje.Apeliantas taip pat teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktu rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovas iki pagrindinio skolininko išregistravimo 2009-09-16 raštu „Dėl įsipareigojimų įvykdymo“, kuris ieškovui buvo išsiųstas registruotu laišku, pareikalavo, kad ieškovas įvykdytų savo įsipareigojimus pagal laidavimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apelianto argumentus ir palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją, kad toks rašytinis reikalavimas ieškovui įvykdyti prievoles pagal laidavimo sutartis negali būti prilyginamas ieškinio pareiškimui įstatymo nustatyta tvarka, kadangi kasacinio teismo praktikoje pripažįstama reikšmingu įvykiu analogiškose situacijose būtent ieškinio pateikimas teismui.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė 216 EUR dydžio žyminį mokestį, nors ieškovas yra sumokėjęs tik 31 EUR žyminį mokestį.Apeliantas neteisus sakydamas, kad ieškovas yra sumokėjęs tik 31 EUR dydžio žyminį mokestį, nes iš elektroninės bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas 2016-08-01 mokėjimo nurodymu Nr. 460 sumokėjo 31 EUR žyminį mokestį ir 2016-08-09 mokėjimo nurodymu Nr. 461 sumokėjo 185 EUR, taigi iš viso ieškovas sumokėjo 216 EUR žyminio mokesčio. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuota, kad patenkinus ieškovo ieškinį visiškai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 216 EUR žyminio mokesčio.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimą. Tokią poziciją apeliantas grindžia argumentais, kad ieškovo teisinės išlaidos už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose nepagrįstai didelės.CPK 98 straipsnis reglamentuoja išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Jo pirmoje dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.Nustatyta, kad ieškovas pateikė į bylą rašytinius įrodymus, kad patyrė 968 EUR už ieškinio parengimą, 363 EUR už 2016-10-17 pasirengimą bylai, vykimą ir atstovavimą teismo posėdyje (3 val.), 242 EUR už 2016-11-21 pasirengimą bylai, vykimą ir atstovavimą teismo posėdyje (2 val.), 242 EUR už 2016-12-21 pasirengimą bylai, vykimą ir atstovavimą teismo posėdyje (2 val.), iš viso 1 815 EUR.Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2016-10-17 parengiamasis teismo posėdis vyko 20 min, 2016-11-21 parengiamasis teismo posėdis vyko 22 min., 2016-12-21 teismo posėdis bylą nagrinėjant iš esmės vyko 40 min.Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.19 punkte nustatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijoje, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 3 punkte nustatyta, kad advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šios išlaidos iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo išlaidos už advokato dalyvavimą teismo posėdžiuose yra pagrįstos 540,33 EUR (154,38 EUR + 154,38 EUR + 231,57 EUR) dydžio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Ieškovas N. B. pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovo 907,50 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytų dydžių, todėl yra pagrįstos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ieškovui N. B. iš apelianto priteisiama 907,50 EUR bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą:

Priteisti iš atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 301694694, ieškovui N. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sumokėtą 216,00 EUR (du šimtai šešiolika eurų) žyminį mokesti bei 1 508,33 EUR (vienas tūkstantis aštuoni šimtai penkiolika eurų) išlaidų dalyvavusio byloje advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 301694694, ieškovui N. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 907,50 EUR (devynis šimtus septynis eurus, 50 ct) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.