- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-18
- Bylos Nr.
- 1A-240-531/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-63783-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- D. G.
- Advokatai
- Manvydas Šivickas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2 d. ir jam paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 65 ir 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. (1 para).
Vadovaujantis BK 75 str. 1 ir 2 d., bausmės vykdymas D. G. atidėtas 1 metams, įpareigojant jį tęsti darbą (duomenys neskelbtini), nesant galimybės tęsti darbą, būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje, arba dirbti kitą darbą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. D. G. nuteistas už tai, kad sistemingai, naudodamas psichinę prievartą, baugino R. G., o būtent: 2017 m. lapkričio 24 d. apie 03.00 val., atvykęs į butą, esantį (duomenys neskelbtini), į miegamąjį kambarį, kuriame buvo R. G., atsinešė 0,7 l talpos stiklainį, pripiltą benzino, ir R. G. paklausęs „ar žinai kas čia yra“, pavertęs stiklainį virš jos galvos, užpylė benzino; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2017 m. lapkričio 26 d. apie 18.10 val., R. G. būnant namuose (duomenys neskelbtini), įėjęs į butą, ėmė kaltinti ją neištikimybe, grasinti ją sužlugdyti finansiškai, paėmė nuo viryklės jos detales sakydamas, kad dėl to, kad ji negalėtų pasigaminti maisto, o R. G. norint išeiti iš buto, jis, paėmęs ją už rankos, bandė jėga įsitempti atgal; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2017 m. gruodžio 4 d. apie 10.00 val., atvykęs į R. G. darbovietę, adresu (duomenys neskelbtini), jos bendradarbių akivaizdoje, išsakydamas įžeidžiančius žodžius „kurva, padla, čiulpikė“, kaltino R. G. neištikimybe; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2017 m. gruodžio 6 d. apie 22.10 val., atvykęs į (duomenys neskelbtini) esantį gyvenamąjį namą, R. G. būnant ten pas savo sūnų, mosikuodamas elektros šoko įtaisu, iš kurio ėjo kibirkštys, jai grasino, šiais savo veiksmais sukėlė R. G. išgąstį, baimę, nerimą, psichologinį diskomfortą.
Šalies argumentai
2. D. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2019 m. rugsėjo 12 d. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė materialinės teisės normas, t.y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 145 str. 2 d., nesant nusikalstamos veikos sudėties požymių viseto. Taip pat buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas – neobjektyviai ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai, nes padarytos išvados prieštarauja byloje surinktai įrodymų visumai, o priimtas nuosprendis yra nemotyvuotas. Be to, nebuvo pašalinti prieštaravimai. Taigi šiuo atveju pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d., 242 str. 1 d., 331 str., 7 str. įtvirtintas rungimosi principas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Pažymi, kad apylinkės teismo išvados priimtos remiantis prielaidomis ir spėjimais.
2.2. Teigia, kad jis R. G. sistemingai neterorizavo, nesiekė įbauginti, o tik siekė išspręsti tarpusavio ginčus prieš santuokos nutraukimą. Nukentėjusioji jo grasinimų nevertino kaip realių ir toks jo elgesys jai buvo įprastas. Nurodo, kad dėl 2017 m. lapkričio – gruodžio mėn. įvykusių įvykių ji nebuvo paveikta psichologiškai, nes į medikus nesikreipė, nesinaudojo psichologo pagalba, apie prieš tai buvusius konfliktus policijos pareigūnams pranešė tik po 2017 m. gruodžio 6 d. konflikto. Pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į jo paaiškinimus dėl konfliktų su nuketėjusiąja pobūdžio (planuojamų skyrybų procesu), neskyrė pakankamai dėmesio įtemptiems jų santykiams. Teismas vienpusiškai įvertino nukentėjusiosios paaiškinimus, kad dėl konfliktiškų situacijų su juo, ji gyveno nuolatinėje baimėje ir įtampoje, ir neanalizavo, ar jis, kaip nukentėjusiosios sutuoktinis, siekė tokios savo sutuoktinės būsenos, ar jo atlikti veiksmai buvo bauginančio pobūdžio.
2.3. Pažymi, kad nukentėjusiosios duotų parodymų negalima laikyti neabejotinai patikimais ir jais besąlygiškai remtis. Aplinkybės, kad jis jai ant galvos užpylė benzino nepatvirtino jokie kiti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nevertino jo pateiktų vaizdo kamerų įrašų. Iš 2017 m. lapkričio 24 d., 18.14 val. vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji buvo pas jį namuose, adresu (duomenys neskelbtini), ir kieme stovėjo jai priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (automobilis stovintis toje pačioje vietoje užfiksuotas ir 2017 m. lapkričio 24 d. 19.30 val., 2017 m. lapkričio 25 d. 00.27 val., 07.59 val., 09.52 val. vaizdo įrašuose). 2017 m. lapkričio 25 d. 14.06 val., vaizdo įraše matyti, kaip nukentėjusioji pati, be jokios prievartos užeina pas nuteistąjį į namus, 14.34 val. – išeina iš namų prie kiemo vartų, 15.43 val. – vaikšto po kiemą. Šie vaizdo įrašai paneigia nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad jis ją apipylė benzinu, o ši jo veiksmų išsigando. Jei jis ją būtų apipylęs benzinu, ji tikrai nebūtų po to savanoriškai atvykusi pas jį ir nakvojusi jo namuose. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas šių aplinkybių, pažeidė rungimosi principą, parodė šališkumą. Pabrėžia, kad nors 2017 m. gruodžio 8 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, prisipažino apipylęs nukentėjusiąją benzinu, tačiau vėliau šių parodymų nepatvirtino, paaiškino, jog save apklabėjo, nes jam buvo prileista daug raminamųjų ir jis buvo apsvaigimo būsenoje.
2.4. Nesutinka, kad jo veiksmai, kuriuos jis atliko 2017 m. lapkričio 26 d. apie 18.20 val., gali būti laikomi bauginimu ir psichologinio spaudimo darymu. Viryklės išorinių detalių nuėmimas gali būti vertinamas tik kaip netinkamas jo elgesys sutuoktinės atžvilgiu, neturintis nusikalstamos veikos požymių. Be to, jų santuoka tuo metu nebuvo nutraukta, turtas nebuvo padalytas, todėl jis turėjo teisę patekti į jiems bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį butą. Jo išsakyti žodžiai dėl neištikimybės ir finansinio sužlugdymo negali būti laikomi nusikalstamais veiksmais, nes pati nukentėjusioji nurodė kad jos atžvilgiu jis jokių grasinimų neišsakė, ji jo tuo metu nebijojo, tiesiog jai nebuvo malonu su juo bendrauti ir klausytis priekaištų. Be to, nors jis tuo metu buvo ją sučiupęs už rūbų ir tempė, jai skausmas nebuvo sukeltas.
2.5. Taip pat nesutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytu 2017 m. gruodžio 4 d. apie 10 val. įvykusio įvykio aplinkybių vertinimu. Nukentėjusioji apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įžeidžiantys jo žodžiai sukėlė nepatogumą, gėdą, tačiau jokie grasinimai išsakyti nebuvo, ji jo nebijojo. Šiuo atveju jo atlikti veiksmai viešoje vietoje gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 str. 1 d.
2.6. Dėl 2017 m. gruodžio 6 d. epizodo nurodo, kad nukentėjusiajai elektroimpulsiniu prietaisu negrasino, juo naudojosi tik kaip prožektoriumi ir jo nebuvo atsukęs į nukentėjusiąją, ieškojo jos meilužio, siekė pakalbėti su ja dėl skyrybų proceso. Tai patvirtino ir nukentėjusioji. Liudytojas G. L. nematė, kad jis pokalbio metu su nukentėjusiąją, būtų įjungęs elektroimpulsinį prietaisą. A. J. savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jog jiems kalbantis girdėjo tazerio traškesį, teismo posėdžio metu paneigė. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad rankose turėdamas elektroimpulsinį prietaisą daro nukentėjusiajai poveikį, siekdamas sukelti jai baimę, nerimą dėl savo ir su ja susijusių asmenų gyvybės ir sveikatos, ir norėjo taip veikti.
2.7. Šiuo atveju akivaizdu, kad nukentėjusioji subjektyviai suvokia įvykusius įvykius, išgyveno trumpalaikį nerimą bendroje skyrybų situacijoje ir patyrė stresą dėl konfliktų, kurių metu jis jai priekaištavo dėl neištikimybės. Nukentėjusiosios teiginių apie jos patirtą psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą dėl jo elgesio, suvoktą grasinimų realumą, nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Byloje nenustatyta, kad jis būtų daręs pavojingą tyčinį poveikį nukentėjusiosios psichikai, verčiant ją bijoti, ir kad būtų norėjęs taip elgtis.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į D. G. skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje D. G. ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
7. Pagal BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Taigi BK 145 str. 2 d. įtvirtintos kelios alternatyvios veikos: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; ir 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą, todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-976/2017).
8. Pagal formuojamą teismų praktiką sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą, gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis, ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328-648/2017). Be to, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį ir tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. Inkriminuojant BK 145 str. 2 d. numatytą veiką būtina nustatyti veiksmų sistemingumą (tęstinumą), tokie veiksmai turi būti nenutolę laiko atžvilgiu, vėlesni veiksmai turi būti ne atsitiktiniai, o susiję su ankstesniaisiais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423-303/2016). Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, o subjektyviai rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-346-303/2017).
9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad šiuo atveju pagrindo, D. G. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nėra. Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Teisėjų kolegijos manymu, apylinkės teismas, išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai D. G. pripažino kaltu pagal BK 145 str. 2 d. Teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami tik vienpusiškai aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, o vien tik tai, kad jis kitaip vertina susiklosčiusią situaciją ir nesutinka su apylinkės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nesuteikia pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir panaikinti.
10. Nagrinėjamoje byloje, D. G. inkriminuotas sistemingas, nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d., t.y. 12 dienų laikotarpyje vykdytas psichinės prievartos naudojimas prieš jau šiuo metu buvusią sutuoktinę R. G.. Psichinės prievartos naudojimas pasireiškė šiais veiksmais:
- 2017 m. lapkričio 24 d. apie 3 val., D. G. atvyko į butą, esantį (duomenys neskelbtini), į miegamąjį kambarį, kuriame buvo R. G., atsinešė 0,7 l talpos stiklainį, pripiltą benzino, ir R. G. paklausęs „ar žinai kas čia yra“, apipylė jos galvą benzinu;
- 2017 m. lapkričio 26 d. apie 18.10 val. R. G. būnant namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), įėjęs į butą, ją kaltino neištikimybe, grasino sužlugdyti finansiškai, paėmė nuo viryklės detales, jog ši negalėtų pasigaminti maisto, o nukentėjusiajai norint išeiti, paėmė ją už rankos ir bandė įsitempti ją jėga atgal į butą;
- 2017 m. gruodžio 4 d. apie 10 val., atvyko į R. G. darbovietę ir jos bendradarbių akivaizdoje išsakė jai įžeidžiančius žodžius „kurva, padla, čiulpikė“, kaltino ją neištikimybe;
- 2017 m. gruodžio 6 d., apie 22.10 val., atvyko į (duomenys neskelbtini) esantį gyvenamąjį namą, R. G. būnant ten pas sūnų, mosikavo elektros šoko įtaisu, iš kurio ėjo kibirkštys, ir jai grasino.
11. D. G. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką visiškai patvirtina nukentėjusiosios R. G., liudytojų S. V., A. J., M. B. parodymai, tarnybinis pranešimas, R. G. 2017 m. gruodžio 6 d. protokolas – pareiškimas ir kiti byloje esantys įrodymai.
12. Iš R. G. 2017 m. gruodžio 6 d. protokolo – pareiškimo matyti, kad 2017 m. gruodžio 6 d. jai būnant (duomenys neskelbtini) esančiuose namuose, kur gyvena jos sūnus, atvyko D. G. su kuriuo ji apie 3 savaites nebegyvena, nes buvo pradėtas skyrybų procesas. D. G. rankoje laikydamas elektroimpulsinį prožektorių ir jį spausdamas rankoje, dėl ko iš jo ėjo kibirkštys grasino nužudyti jos artimuosius, jei ji pas jį negrįš, t. y. jos atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, kadangi jis, jai su juo nustojus gyventi, nuolat ją persekioja, kaltina nebūtais dalykais, įžeidinėja bei grasina. Prašė jo atžvilgiu taikyti atitinkamo poveikio priemones, nes ji nuolat patiria stresą, negali ramiai dirbti ir bijo dėl savo sveikatos ir gyvybės.
13. R. G. apklausta bylos nagrinėjimo Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmuose metu parodė, kad 2017 m. lapkričio 24 d. įvykio metu buvo tik ji ir kaltinamasis. 2017 m. lapkričio 26 d. įvykio niekas nematė, tik ji jau prieš tai buvo paskambinusi sūnui, sūnus atvažiavo iš kaimo, dėl to ji su šlepetėmis bėgo iš koridoriaus, o D. G. ją bandė stabdyti, bet sūnus iškvietė policiją. Ji bėgo iki degalinės, tada sėdo į policijos automobilį ir grįžo į butą atgal. Ji tiesiog norėjo išbėgti iš buto nuo D. G. psichologinių pasakojimų, terorizavimų. 2017 m. gruodžio 4 d. įvykį matė bendradarbiai. 2017 m. gruodžio 6 d. įvykis jau buvo paskutinis. Jai grasino elektrošoku, pradėjo fotografuoti, klausti kur meilužis. Tada D. G. išvežė į (duomenys neskelbtini). Įvykių laikotarpiu su D. G. bendravo telefonu, buvo nuvažiavusi, bandė susitaikyti. 2017 m. lapkričio 24 d. jis grasino ryte. Neneigia, kad tos dienos vakarą atvyko pas D. G., tačiau nėra taip, kad išvyko 2017 m. lapkričio 25 d. Po įvykių pas jį nemiegojo. Yra nuvažiavusi pasiimti rūbų, bandė taikytis. Pykčiai ir konfliktai su D. G. buvo tapę kasdienybe, ji nekreipdavo daug dėmesio, kol neatsitiko įvykis su benzinu ir persekiojimas, kai gyveno pas sūnų. Po įvykio su benzinu suprato, kad yra nesaugi dėl neprognozuojamo D. G. elgesio. Šis įvykis ją paveikė labiausiai. 2017 m. lapkričio 26 d. įvykis jai atrodė mažiau reikšmingas. Tuo metu ji D. G. bijojo, jei būtų nebijojusi, nebūtų pas sūnų gyvenusi. Kai įjungė „tazerį“ D. G. jai sakė, kad yra vyras ir gali daryti ką nori.
13.1. R. G. 2019 m. vasario 27 d. apklausta bylos nagrinėjimo Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmuose metu paaiškino, kad D. G. visur atrodė neištikimybė, jei buvo grįžtama ne laiku, vyko konfliktai, pykčiai, nesutarimai, kiekvieną dieną. Ji kreipėsi į policiją pagalbos, nes prasidėjo persekiojimas. Kol nesikreipė į policiją, būdavo pasiginčija, ji nutyli ir nieko nedaro. Pirmas įvykis galėjo būti 2017 m. lapkričio 24 d. 3 val. Jai jau miegant, D. G. atsirakino butą ir įėjo į kambarį, kur ji gulėjo. D. G. turėjo stiklainį, kuriame, jos supratimu, buvo benzinas. Jis paklausė, ar žino kas čia yra, ji nieko neatsakė. Ji išsigando, D. G. pats prieš įeinant įjungė šviesą, priėjo prie lovos, iškėlęs stiklainį šliukštelėjo, jai perbėgo per plaukus, pradėjo graužti akis. Iš kvapo suprato, kad tai benzinas. Užsidengė akis ir pradėjo rėkti, kad graužia. D. G. pasakė, kad nieko tokio, ir paskui nuvedė ją į vonią nusiprausti. Ilgai šnekėjo, ar žino, kas jai bus. Suprato, kas jai bus, jeigu ji išeis ir jį paliks. D. G. kažką šnekėjo, trenkė durimis ir išėjo. Apie 7 val. ryto D. G. paskambino ir paklausė, ar ji nusiramino. Mano, kad benzino užpylimo tikslas buvo pagrasinimas, jog jei ji neklausys, paliks ir išeis, tai sudegins, gal uždegs. D. G. jai sakė nebandyti išeiti, palikti, įsivaizdavo, kad ji turi meilužį, kad apgaudinėja jį ir neturi jokios teisės išeiti, turi daryti taip, kaip jis jai pasakys. Tuo momentu ji tylėjo, nes išsigando, suprato, kad geriau patylėti, sutikti, sakė, kad supranta, kas jos laukia. Galvojo, kad tuo momentu gali užpilti benzino ir uždegti. Apie tai papasakojo sūnui. Kito konflikto metu D. G. ją tempė ir surinko daiktus nuo dujinės, kad ji negalėtų pasigaminti valgio. Ji šio konflikto metu iškvietė policiją. Jis ją timptelėjo, nes nenorėjo, kad ji išeitų. Ji nusprendė bėgti iš namų ir viską palikti. Bandė išeiti, bet D. G. ją patraukė atgal. Buvo konfliktų ir darbe. Užfiksuotas tik vienas kartas, nes kitų konfliktų metu policijos nekvietė. Ji dirba „(duomenys neskelbtini)“. Dienos metu D. G. įėjo ir pasakė, kad ji išeitų pasikalbėti. Ji jo paprašė jai netrukdyti dirbti, taip pat vedėjas jo prašė išeiti, bet jis neklausė. Ji D. G. perspėjo, kad jei jis neatstos, nepaliks ramybėje, iškvies policiją, kas ir buvo padaryta. Policija liepė jam išeiti. D. G. liepė jai eiti ir sėsti į mašiną, pasišnekėti su juo. Konfliktą matė bendradarbiai, jiems buvo šokas. Jai buvo gėda, ji buvo pasimetusi, buvo ir baimė. Labiausiai buvo gėda, kad žmogus nesuvokia ir mano, jog gali nurodinėti kaip jai gyventi ir ką daryti. Paskutiniojo konflikto metu ji buvo (duomenys neskelbtini) pas sūnų. Namuose buvo ji, sūnus ir sūnaus draugė. Atvažiavo D. G.. Jis jai sakė, kad ji turi grįžti į namus, nes jis yra jos vyras ir turi tokią teisę. Vyras įėjo į vidų, jis įsivaizdavo, kad ji turi meilužį pasislėpusi, lakstė po kambarį ir telefonu fotografavo, nors ten nieko nebuvo. D. G. turėjo prožektorių – „tazerį“. Sūnus ją gynė, prašė atstoti nuo jos. Kiti žmonės, atvykę su D. G., buvo kaip pagalba ir stovėjo šalia jo. D. G. prožektoriumi mosikavo prieš ją. Iškvietė policiją. D. G. pareigūnai liepė važiuoti ir palikti namus. D. G. išvažiavo, policija važiavo iš paskos. Po konflikto jautė baimę, drebulį. Iš pradžių grasinimais nelabai tikėjo, bet po to karto, kai atvažiavo su benzinu, pagalvojo, kad vieną dieną gali įvykti tragedija. Netikėjo, kol nebuvo vyro tiesioginių veiksmų. Buvo tik žodžiai, įžeidinėjimai, prie kurių buvo pripratusi, kol neatvažiavo su benzinu. Pažymėjo, kad su prožektoriumi D. G. iš pradžių kaip ir švietė, paskui „tazerį“ paspaudęs „čirškino“. Po tų įvykių buvo sutrikusi, pasimetusi, bijodavo, kad jis vėl atvažiuos, vaidendavosi, kad seka, tiesiog pastoviai jautė baimę.
13.2. Dėl įvykusių įvykių nukentėjusioji taip pat du kartus buvo apklausta ir ikiteisminio tyrimo metu – 2017 m. gruodžio 7 d., 2018 m. kovo 6 d. Apklausų metu dėl 2017 m. lapkričio 24 d. įvykio parodė, kad D. G. jai kalbėjo įvairius grasinančius žodžius, kad padarys taip, kad niekas į ją nebežiūrėtų, apipils rūgštimi. Visą laiką baugino savo kalbomis, duodamas pavyzdžius iš filmų, kas nutinka jų herojams, kai palieka vyrus. Leido suprasti, kas jai gali nutikti, jei ji jį paliks, susiras kitą vyrą. Jis suprato, kad ją labai išgąsdino. 2017 m. gruodžio 6 d. įvykio metu policiją iškvietė sūnus, kad ji galėtų pasiimti likusius bute savo daiktus. Kai atvyko policijos pareigūnai, ji pasiėmė savo daiktus ir išvyko gyventi pas sūnų. Konflikto metu jis jai priekaištavo, kaltino neištikimybe, grasino sužlugdyti finansiškai, nuo viryklės nurinko degiklius. Nesuprato tokio jo elgesio, kažkokių aiškių grasinimų neišsakė, jo tuo metu nebijojo, bet tiesiog buvo nemalonu su juo bendrauti ir klausytis jo priekaištų. Kai jis ją tempė, jai fizinis skausmas nebuvo sukeltas. 2017 m. gruodžio 4 d. įvykio metu jis jai išsakė nemalonius, įžeidžiančius žodžius, kaip kad „kurva, padla, čiulpikė“, kaltino neištikimybe. Jai tokie žodžiai sukėlė nepatogumą, buvo gėda prieš aplinkinius. 2017 m. gruodžio 6 d. ji išsigando, kad jos nesužalotų, jis grasino, kad visą naktį sėdės prie durų, niekur nevažiuos. Visomis tomis dienomis D. G. elgesys jai kėlė nervinę įtampą, ji gyveno baimėje, jautėsi nesaugiai, miegodavo jautriai, vis klausydamasi ir galvodama, kad D. G. bet kada gali patekti į jos butą, vėl jai grasinti. Tie įvykiai labai išvargino, išsekino.
13.3. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiosios apklausas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pastebi, kad ji kai kurias įvykių detales, susijusias su policijos iškvietimu, D. G. išsakytais grasinimais, taip pat savo savijauta, nurodo skirtingai arba jų visiškai nenurodo, tačiau tokie netikslumai nelaikytini esminiais ir sudarančiais pagrindą abejoti jos parodymais bei įvykusių konfliktų realumu. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžiuose ji buvo apklausta praėjus nemažam laiko tarpui nuo pareiškimo pateikimo ir ikiteisminiame tyrime atliktų apklausų, todėl natūralu, jog tam tikrų įvykio detalių ji negalėjo tiksliai prisiminti ir nurodyti. Manytina, kad parodymų nesutapimus, susijusius su jos pačios savijauta įvykių metu, lėmė ir tai, jog po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, D. G. elgesys su ja pasikeitė, jis jos nebeįžeidinėja, todėl ir jos požiūris į jį tapo atlaidesnis. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti R. G. parodymų patikimumu, o byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad R. G. turėjo tikslą apkalbinėti ar šmeižti D. G..
Žemesnės instancijos teismas
14. Liudytoja S. V. apklausta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad yra R. G. bendradarbė. 2017 m. gruodžio pradžioje D. G. įsiveržė į parduotuvę ir prie kitų darbuotojų negražiais žodžiais išplūdo R. G., kaltino neištikimybe. Policiją iškvietė pati R. G.. Iš šalies situacija atrodė taip, jog D. G. tuoj ims muštis. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu S. V. paaiškino, kad R. G. dėl D. G. elgesio buvo susinervinusi, jautėsi labai nesmagiai, jai buvo gėda dėl konfliktą girdėjusių aplinkinių. D. G. sutrikdė ne tik R. G., bet jos darbą, D. G. išsakyti žodžiai pažemino ją kaip moterį.
15. Liudytojas M. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad yra R. G. bendradarbis. D. G. įėjo į tarnybines patalpas ir R. G. atžvilgiu pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius. Jis pasakė D. G. išeiti ir netrukdyti. D. G. liepė nesikišti ir nepaliko patalpos. Matė, kaip R. G. iškvietė policiją. D. G. patalpoje prabuvo apie 5 min, per tą laiką jie ginčijosi ir D. G. visaip plūdo bei įžeidinėjo R. G.. Apklausoje, vykusioje teismo posėdžio metu M. B. parodė, kad R. G. po to negalėjo ramiai dirbti, nes patyrė įtampą, stresą.
16. Liudytoja A. J., apklausta posėdžio vykusio apylinkės teisme metu, paaiškino, kad tą vakarą girdėjo „tazerio“ traškesį, tačiau paties prietaiso panaudojimo nematė. Ji išsigando R. G. ir D. G. ginčo, jie pykosi, kalbėjosi pakeltu tonu. R. G. po konflikto su D. G. atrodė išsigandusi.
17. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato tyrėjo M. B. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2017 m. gruodžio 6 d. buvo kreiptasi dėl galimo smurto artimoje aplinkoje (duomenys neskelbtini). Buvo nurodoma, kad atvažiavęs uošvienės vyras agresyvus, grasina. Kai atvyko pareigūnai, D. G. nurodė, kad namuose yra jo žmona R. G. su meilužiu. Paaiškino, kad į namus įėjo, nes norėjo žmoną įkalbėti vykti kartu su juo. R. G., E. G. ir A. J. paaiškino, jog įvyko žodinis konfliktas tarp D. G. ir R. G.. Konflikto metu, D. G. prožektoriumi su elektros impulsiniu įtaisu grasino R. G. ir jos artimiesiems laikydamas rankoje įjungtą įtaisą.
18. 2017 m. gruodžio 6 d. D. G. pateikė prožektorių su elektros impulsiniu įtaisu.
19. Pagal Policijos registruojamų įvykių registre esančius įrašus nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 26 d. ir 2017 m. gruodžio 4 d. E. G. ir R. G. kreipėsi į policiją dėl netinkamo D. G. elgesio.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, teisinį reguliavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl BK 145 str. 2 d. taikymo aspektų, konstatuoja, kad D. G. 2017 m. lapkričio 24 d., 2017 m. lapkričio 26 d., 2017 m. gruodžio 4 d. ir 2017 m. gruodžio 6 d. kaltinime aprašytais veiksmais tyčia, sistemingai, naudodamas psichinę prievartą, baugino nukentėjusiąją R. G., siekdamas sukelti jai nerimą, nesaugumo jausmą, psichologinį diskomfortą, jog ši bijotų jį palikti ir išsiskirti. Iš R. G. veiksmų, t.y. to, jog po antrojo - 2017 m. lapkričio 26 d. įvykusio konflikto, ji išsikraustė gyventi pas sūnų E. G., taip pat jos bei kitų liudytojų duotų parodymų, matyti, kad ji turėjo priežasčių D. G. bijoti, jautė stresą, gėdą, diskomfortą, gyveno nerimo būsenoje ir apelianto išsakytus grasinimus laikė rimtais, manydama, jog jie gali būti įgyvendinti. Taigi, D. G. grasinimai visiškai atitinka realumo kriterijų. Pažymėtina, jog priešingai nei teigia apeliantas, faktas, kad R. G. nesikreipė į medikus ir nesinaudojo psichologo pagalba, nereiškia, jog ji nebuvo bauginama ar įbauginta. Teisėjų kolegija apelianto skundo argumentus, jog jis R. G. neterorizavo, nesiekė įbauginti, o tik norėjo išspręsti tarpusavio ginčus prieš santuokos nutraukimą, vertina tik kaip jo pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, kad nors kiekvienas D. G. prieš R. G. atliktas veiksmas pats savaime baudžiamosios atsakomybės neužtraukia, įvertinus juos vienoje visumoje, tai, kad jie buvo atlikti per santykinai trumpą laiką, ir juos visus sieja vieninga tyčia pademonstruoti savo lyderiavimą santuokoje ir su tuo susijusių sprendimų priėmime bei siekį bet kokiomis priemonėmis santuoką išsaugoti, yra pagrįstas pagrindas teigti, kad jie tuo pačiu pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu bei sudaro BK 145 str. 2 d. įtvirtinto nusikaltimo sudėtį. Taigi, D. G. pagrįstai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už šios nusikalstamos veikos padarymą. Taip pat, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaip teisingai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, D. G. veiksmai negali būti traktuojami tik kaip įprasti, besiskiriančių asmenų nesutarimai ir konfliktai, kadangi jų metu ne kartą buvo kviečiama policija, o R. G. galiausiai kreipėsi su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nes akivaizdu, kad D. G. veiksmai pradėjo stokoti adekvatumo.
21. Apeliaciniame skunde D. G. neigia aplinkybę, jog 2017 m. lapkričio 24 d. apipylė R. G. benzinu, teigia, kad to nepatvirtino jokie kiti įrodymai, o nukentėjusiosios duotų parodymų negalima laikyti neabejotinai patikimais ir jais besąlygiškai remtis. Šiuo atveju D. G. yra teisus, teigdamas, kad tai, jog jis 2017 m. lapkričio 24 d., 3 val., R. G. apipylė benzinu, patvirtina tik jos pačios duoti parodymai, tačiau, kaip jau minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo jais abejoti. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, jog R. G. šį įvykį išsigalvojo, taip siekdama pakenkti D. G.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats apeliantas, 2017 m. gruodžio 8 d. vykusios apklausos ikiteisminiame tyrime metu, prisipažino, jog buvusią sutuoktinę apipylė benzinu, tačiau vėliau ėmė šiuos parodymus neigti pats. D. G. nurodo, kad šios apklausos metu jis save apkalbėjo, kadangi buvo apsvaigimo būsenoje dėl jam prileistų raminamųjų. Pažymėtina, kad atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, buvo nustatyta, kad apklausos metu D. G. galėjo adekvačiai suprasti ir parodyti aplinkybes, dėl kurių jis buvo apklausiamas. D. G., siekdamas paneigti 2017 m. lapkričio 24 d. įvykį, pateikė vaizdo kameros įrašus, iš kurių, pasak jo, matyti, kad 2017 m. lapkričio 24 d. ir 2017 m. lapkričio 25 d. nukentėjusioji buvo pas jį namuose, adresu (duomenys neskelbtini), o kieme stovėjo jai priklausantis automobilis. Apelianto manymu, jei jis tikrai R. G. būtų apipylęs benzinu, ji nebūtų savanoriškai pas jį atvykusi ir nakvojusi. Peržiūrėjus pateiktus vaizdo įrašus matyti, kad 2017 m. lapkričio 24 d. vakare ir 2017 m. lapkričio 25 d. naktį, ryte ir po pietų D. G. kieme stovėjo (duomenys neskelbtini) markės automobilis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris jo teigimu priklauso R. G.. 2017 m. lapkričio 25 d. vaizdo įrašuose taip pat matyti, kaip ji vaikšto po kiemą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai nepaneigia apelianto kaltės. Visų pirma, pažymėtina, kad D. G. pateiktų vaizdo įrašų trukmė yra labai trumpa, juose užfiksuoti tik tam tikri 2017 m. lapkričio 24 d. vakaro ir 2017 m. lapkričio 25 d. fragmentai, t. y. iš jų nėra aišku, ar D. G. buvo pas D. G. nuo 2017 m. lapkričio 24 d. vakaro iki pat 2017 m. lapkričio 25 d. popietės. Be to, vien tik tai, kad R. G. po jos apipylimo benzinu buvo pas D. G., nereiškia, jog šio įvykio nebuvo ar įvykti jis negalėjo, o nukentėjusioji nebuvo išgąsdinta bei įbauginta. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pati R. G. neneigia, jog buvo atvažiavusi pas apeliantą, turėdama tikslą susirinkti daiktus ir bandyti susitaikyti, tačiau pabrėžia, kad pas jį nenakvojo.
22. D. G. ginčydamas savo kaltę apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad 2017 m. lapkričio 26 d. įvykio metu, tempdamas R. G. už rankos, jai fizinio skausmo nesukėlė, 2017 m. gruodžio 4 d. jo atlikti veiksmai gali būti vertinami tik kaip ANK 481 str. 1 d. įtvirtintas administracinis nusižengimas, o 2017 m. gruodžio 6 d. jis turėtu prietaisu naudojosi tik kaip prožektoriumi. Visi šie apelianto skundo argumentai atmetami. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju veikos kvalifikavimui aplinkybė, jog R. G. nebuvo sukeltas fizinis skausmas, teisinės reikšmės neturi. Taip pat, kaip jau minėta, šiuo atveju visi apelianto atlikti veiksmai yra vertinami kartu, o ne kiekvienas atskirai. Byloje yra pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, kad kiekvienu atveju D. G. vienaip ar kitaip R. G. atžvilgiu naudojo psichinę prievartą. D. G. teiginius, jog 2017 m. gruodžio 6 d. jis turėtą prietaisą naudojo tik kaip prožektorių, paneigia kiti byloje surinkti, ir jau išdėstyti, įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad konfliktas vyko namo viduje, kur buvo pakankamai šviesu ir prožektorius ten nebuvo būtinas.
23. Taip pat, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai ir teisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, D. G. asmenybę ir kitus BK 54 str. įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus bei parinko ir paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatė jos dydį bei jos vykdymą atidėjo 1 metams, nustatydamas įpareigojimą tęsti darbą, o nesant galimybei, būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje arba dirbti kitą darbą. Apeliacinės instancijos teismas neturi priežasčių keisti nuosprendį ir švelninti apeliantui juo paskirtos bausmės ar bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų.
24. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus buvo šališkas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami taip pat. Pagrindo konstatuoti, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, nėra. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apelianto D. G. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiu teismo sprendimo surašymo ydingumu.
25. Taip pat šiuo atveju nebuvo pažeistas ir rungimosi principas. Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad teismas apelianto teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokurore leido užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims bei kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Priešingai, pats D. G. teisiamųjų posėdžių metu nesilaikė nustatytos tvarkos, pasisakinėjo be leidimo, dėl ko posėdžio pirmininkas buvo privestas ne kartą jį drausminti.
26. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Panevėžio aplinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.