Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Audriaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo I. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu, I. V. paskiriant 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su I. V. Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir I. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai ir 24 (dvidešimt keturios) dienos laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo I. V. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Nuteistasis apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, jos kvalifikacijos. Jis taip pat neginčija apylinkės teismo sprendimo arešto bausmę, nuteistajam skirtą skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 64 straipsniu, subendrinti visiško sudėjimo būdu su Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendžiu jam paskirta ir neatlikta bausme. I. V. nesutinka tik su jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą nustatytos arešto bausmės dydžiu. Jis yra įsitikinęs, kad arešto dydis turėjo būti nustatytas artimas šios bausmės rūšies vidurkiui. Savo iniciatyva nenustačiusi kokių nors esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimų (toliau – ir BPK), teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tai yra patikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, skiriant ir individualizuojant I. V. bausmę pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

7. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

8. Už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. V. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis teisiamas antrą kartą, padarė nusikalstamą veiką priskiriamą tyčiniams nesunkiems nusikaltimams, ją įvykdė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos metu, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 2 dalies 2 punktas), o sunkina tai, jog jo veikoje yra nusikaltimų recidyvas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Motyvuodamas bausmės skyrimą I. V., apylinkės teismas nurodė ir tai, kad apeliantas yra labai jauno amžiaus, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, yra baustas administracine tvarka, administracinės nuobaudos įvykdytos, atlygino Ligonių kasoms ir nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

10. Kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, I. V. šioje baudžiamojoje byloje inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnį yra laikoma nesunkiu nusikaltimu. Arešto bausmės skyrimą reglamentuojančio BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už nusikaltimą asmeniui nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto. Tai reiškia, jog apeliantui buvo paskirta maksimalaus dydžio arešto bausmė. Nors pirmosios instancijos teismas nemotyvavo tokio savo sprendimo, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis bei dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su tokia nuteistajam paskirta bausme. Apygardos teismo nuomone, šiuo atveju tokio dydžio arešto bausmės skyrimo pagrįstumą patvirtina tiek BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, į kurias teismas privalo atsižvelgti skirdamas kaltininkui bausmę, įvertinimas, tiek tai, jog šiuo atveju apeliantui buvo parinkta ne pati griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

11. Pažymėtina, jog nors I. V. padarė nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, tačiau šiuo atveju jos pavojingumą didina tai, kad ja buvo pasikėsinta į vieną labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – kito žmogaus sveikatą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apelianto neteisėti veiksmai sukėlė realias, nors baudžiamojo įstatymo taikymo prasme ir ne pačias sunkiausias pasekmes – nukentėjusiajam buvo sulaužyta nosis, dėl ko jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam, nei dešimties dienų laikotarpiui. Vertinant nuteistojo įvykdyto nusikaltimo, o kartu ir jo paties pavojingumą, atsižvelgtina ir į tai, kad I. V. smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį D. J. neapsiribojo pavienio smūgio į veido sritį sudavimu. Iš byloje nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių matyti, jog nuteistasis nukentėjusįjį stūmė ir jį pargriovęs sudavė ne mažiau tris smūgius kumščiu į veido sritį ir ne mažiau du kartus spyrė į galvos ir šonkaulių sritį. Taigi, pasekmės D. J. sveikatai galėjo būti ir sunkesnės. Šią nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė veikdamas tyčia, ji baigta. Apeliaciniu skundu nuteistasis bando iš dalies pateisinti savo elgesį, teigdamas, jog jį fizinio smurto panaudojimui išprovokavo prieš tai tarp jo ir visai kito asmens, o ne nukentėjusiojo, įvykęs konfliktas, kurio metu I. V. pats buvo sumuštas to kito asmens. Anot apelianto, jis nenorėjo sužaloti būtent nukentėjusiojo D. J., tiesiog praėjus kuriam laikui po minėto konflikto, dar vedamas įtūžio dėl prieš jį patį panaudoto smurto, jis grįžo į įvykio vietą bei sumaišė nukentėjusįjį su tuo prieš jį smurtavusiu asmeniu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši skunde nurodoma aplinkybė neleidžia vertinti kaip mažiau pavojingos nei I. V. padarytos nusikalstamos veikos, nei jo asmenybės. Priešingai, tai rodo, jog nuteistasis yra kerštingas, veikia impulsyviai, neapgalvojęs savo elgesio bei dėl jo galinčių kilti pasekmių, turi savitvardos problemų, o tai didina jo pakartotinio nusikalstamo elgesio, ypač smurtinio, tikimybę.

12. Vertindama apelianto asmenybę, teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į ankstesnėje pastraipoje išskirtas aplinkybes, bet ir į turimus duomenis apie jo ankstesnį teistumą, baustumą administracinę tvarka. Bylos medžiaga patvirtina, kad šis teistumas I. V. nėra pirmasis. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo apeliantas Lietuvoje buvo teistas už labai sunkų nusikaltimą – narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams. Itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nusikaltimą, dėl kurio jis buvo pripažintas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, apeliantas įvykdė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos metu bei nepraėjus nei mėnesiui nuo šio instituto taikymo jam pradžios. Neigiamai I. V. charakterizuoja ir tai, kad jis ne kartą bei už įvairaus pobūdžio nusižengimus (karo prievolininkų pareigų nevykdymą, viešosios rimties trikdymą, alkoholinių gėrimų vartojimą viešoje vietoje, statutinių valstybės tarnautojų, karo policijos, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ar žvalgybos pareigūnų teisėtų nurodymų ar reikalavimų nevykdymą, tyčinį svetimo turto sugadinimą ir kt.) baustas administracine tvarka. Byloje esantis administracinių nusižengimų registro išrašas paneigia apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, kad visi administraciniai nusižengimai buvo padaryti jam esant nepilnamečiu bei dar iki Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendžio priėmimo. Iš minėto išrašo matyti, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 560 straipsnio 1 dalį apeliantas buvo baustas už 2021 m. gegužės 13 d. įvykdytą nusižengimą, taigi, jau po Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendžio priėmimo. Tuo tarpu pilnametystės nuteistasis sulaukė 2017 m. liepos 4 d., ir visi administracinių nusižengimų registro išraše nurodomi jo padaryti nusižengimai buvo įvykdyti jau po šios datos. Vien tai, kad nuteistasis nuo 2023 m. lapkričio 17 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai, įvykdė administracine tvarka jam paskirtas nuobaudas (sumokėjo baudas), turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena su mama, atlygino žalą, padarytą savo nusikalstamais veiksmais, nesuteikia pagrindo ignoruoti aptartus neigiamai jį charakterizuojančius ir polinkį nesilaikyti teisės aktų reikalavimų atspindinčius duomenis, o kartu ir spręsti, kad apylinkės teismo I. V. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtoji 90 parų arešto bausmė yra akivaizdžiai neproporcinga jo asmenybės pavojingumui.

13. Išvadą, jog apylinkės teismo nustatytas arešto bausmės trukmės dydis nėra pernelyg griežtas, pažeidžiantis teisingumo ir proporcingumo principus bei yra reikalingas siekiant pasiekti visus bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje, o ne tik nubaudimo, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, šiuo atveju pagrindžia ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nustatyta ne tik I. V. atsakomybę lengvinanti, bet ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte – veiką padarė recidyvistas. Pastebėtina ir tai, kad nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis pripažino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodė besigailintis dėl padaryto nusikaltimo, dėl ko skundžiamu nuosprendžiu BK 59 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė buvo pripažinta lengvinančia jo atsakomybę, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jo pozicija kaltės klausimu nebuvo nuosekli. Pirmosios jo, kaip įtariamojo apklausos metu, apeliantas kaltu prisipažino visiškai. Tačiau papildomos apklausos metu jau nepripažino savo kaltės, teigė, kad buvo susitikęs su nukentėjusiuoju ir šis jam nurodė, kad buvo sumuštas ne nuteistojo. Iš nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog D. J. I. V. tokių aplinkybių nurodęs nebuvo. Priešingai, jis buvo tikras, jog 2023 m. rugpjūčio 5 d. prieš jį smurtavo būtent I. V., ir būtent pastarasis nukentėjusįjį, o ne nukentėjusysis I. V. bandė įtikinti, jog nukentėjusysis klysta dėl jį sumušusio asmens tapatybės. Paminėtos aplinkybės rodo, jog nuteistasis bandė klaidinti ikiteisminio tyrimo įstaigą, siekė išvengti atsakomybės už savo veiksmus, manipuliuodamas nukentėjusiuoju. Todėl teisėjų kolegija mano, kad jo prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamą veiką bei atsiprašymas už ją vis tik nebuvo visiškai nuoširdus, bei abejoja tuo, kad jis savo elgesį iš tiesų vertina kritiškai, kaip deklaruoja skunde.

14. Bylos medžiagoje esantys duomenys nepaneigia apeliacinio skundo argumentų, jog nuteistasis nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d. nepadarė jokios naujos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo, dalyvavo psichologo konsultacijoje, kur jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika buvo įvertinta kaip žema. Vis tik ir šios aplinkybės neleidžia spręsti, jog nuteistajam paskirtoji 90 parų arešto bausmė turėtų būti švelninama. Jos niekaip nepaneigia jau aukščiau aptartų aplinkybių, į kurias pagal BK 54 straipsnio 2 dalį privaloma atsižvelgti skiriant kaltininkui bausmę. Pastebėtina ir tai, kad nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, I. V. padarė praėjus daugiau nei ketveriems metams po to, kai jis įvykdė labai sunkų nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendžiu. Tai rodo, jog nors pakankamai ilgą laiką nuteistasis sugebėjo susilaikyti nuo baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų darymo, tačiau vėliau vis tiek nusikalto. Taigi, vien tai, kad nuo 2023 m. rugpjūčio 5 d., t. y. dienos, kurią I. V. tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. J. sveikatą, iki šiol (t. y. per 7 mėnesius) jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų, niekaip nepatvirtina, jog jo elgesys tik pozityvus sugebės išlikti ir ateityje.

15. Nesutikdamas su jam paskirtos arešto bausmės dydžiu, nuteistasis taip pat akcentuoja tai, kad dėl tokios bausmės jis neteks darbo. Vertindama šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistajam I. V. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtoji arešto bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, dar buvo subendrinta su Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendžiu jam paskirta ir neatlikta bausmės dalimi – 10 mėnesių ir 24 dienomis laisvės atėmimo. Taigi, šiuo atveju net ir skyrus I. V. minimalios trukmės arešto bausmę – 15 dienų arešto, ar netgi pakeitus ją švelnesnės rūšies bausme – laisvės apribojimu, nuteistajam paskirta subendrinta bausmė vis tiek liktų laisvės atėmimas, ilgesniam nei 11 mėnesių laikotarpiui. Todėl net ir sušvelninus apeliantui bausmę pagal BK 138 straipsnio 1 dalyje, skunde pabrėžiamos neigiamos pasekmės vis tiek būtų neišvengiamos.

16. Atsižvelgdama į visą tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio keisti dėl nuteistajam neteisingai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

17. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. vasario 22 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-02103 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį I. V., sudaro 194,70 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistosios valstybei.

18. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad apeliaciniame procese, gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę.

19. Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau atsižvelgusi į tai, kad antrinė teisinė pagalba I. V. šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, kad apeliantas nepageidavo, jog jo byla apeliacine tvarka būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, taip pat įvertinusi tai, jog artimiausiu metu I. V. privalės atlikti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, dėl ko jo galimybės dirbti ir gauti pajamas sumažės, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už I. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš I. V. valstybės naudai 194,40 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. vasario 22 d. pažymą Nr. APD-2024-02103.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.