Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Giedrės Seselskytės,

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „P.“ atstovei bankroto administratorei S. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „P.“ atstovės bankroto administratorės S. G. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų (iki 2018 m. sausio 1 d. buvęs pavadinimas Kretingos rajono apylinkės teismas) 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „P.“, atstovaujamos bankroto administratorės S. G., ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „L.“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pripažinus negaliojančiais nurodytus sandorius, ieškovė prašė taikyti restituciją, t. y. priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 838,87 Eur (2 896,45 Lt), 694,77 Eur (2 398,91 Lt), 619,38 Eur (2 138,60 Lt), 990,60 Eur (3 420,33 Lt), iš viso – 3 143,62 Eur (10 854,29 Lt), taip pat priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, jog 2013 m. kovo 26 d. teismo nutartimi ieškovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, siekiant užtikrinti UAB „SEB lizingas“ reikalavimą ir iš šio reikalavimo kylančias mokestines prievoles. Po turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre ieškovė pagal UAB „D.“ prašymus įvykdė prievolę už UAB „D.“ ir pastarosios kreditorei UAB „L.“ pervedė į sąskaitą: 2013 m. liepos 2 d. – 2 896,45 Lt, 2013 m. spalio 7 d. – 2 398,91 Lt, 2013 m. spalio 23 d. – 2 138,60 Lt ir 2013 m. lapkričio 28 d. – 3 420,33 Lt, iš viso – 10 854,29 Lt. Ginčijamų sandorių metu ieškovė turėjo galiojančių įsipareigojimų akcinei bendrovei (toliau – AB) SEB bankui, t. y. 44 776,38 Lt skolos ir 16 0850,24 Lt delspinigių. Taip pat turėjo nesumokėtų mokestinių prievolių valstybės biudžetui. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Atlikti mokėjimo pavedimai, anot ieškovės, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, numatytoms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 1.80 straipsnio 1 dalyje, 1.81 straipsnio 1 dalyje, 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3, 5 punktuose, pažeidžia ieškovės kreditorių – AB SEB banko (UAB „SEB lizingas“ teisių perėmėjas) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) teises bei teisėtus interesus, todėl turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais. Ieškovės nuomone, atsakovė buvo nesąžininga, nes teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartis buvo įregistruota Turto arešto aktų registre, o šio registro duomenys yra vieši, žinomi kiekvienam asmeniui.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovė UAB „L.“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog laikinosios apsaugos priemonės ieškovei buvo taikytos neturtinio pobūdžio byloje, ieškovės lėšos bankuose ar kitose kredito įstaigose nebuvo areštuotos, disponavimas piniginėmis lėšomis nebuvo apribotas. Laikotarpiu, kai buvo atlikti mokėjimai, ieškovė turėjo pakankamai lėšų atsiskaitymams tiek su AB SEB banku, tiek su VMI. Be to, vykdydama atsiskaitymus, ieškovė neteikė pirmenybės vienam ar keliems kreditoriams, atsiskaitinėjo su daugeliu kreditorių tuo pačiu metu, vykdė kasdienę ūkinę komercinę veiklą. Dublike ieškovės atstovė nurodė, jog nuo lizingo sutarčių 2012 m. gruodžio 22 d. nutraukimo tapo aišku, kad ieškovei kils prievolė sumokėti 277 202 Eur pridėtinės vertės mokestį į valstybės biudžetą. Turto areštu buvo siekiama užtikrinti lizingo reikalavimus ir iš šio reikalavimo kylančias ieškovės mokestines prievoles. Ginčo mokėjimai, atlikti po 2013 m. spalio 1 d., yra niekiniai pagal CK 6.930¹ straipsnį, nes atsakovė nėra ieškovės kreditorė. UAB „D.“ nemoki buvo jau nuo 2012 m., atsakovė to negalėjo nežinoti, džiaugėsi gavusi savo reikalavimo patenkinimą iš ieškovės. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendime konstatuota, kad 2012 m. UAB „P.“ veikla buvo nuostolinga. Triplike atsakovė nurodė, jog nesutinka su ieškovės argumentu, kad nuo 2012 gruodžio 22 d. egzistavo ieškovės prievolė į valstybės biudžetą sumokėti 277 201,95 Eur pridėtinės vertės mokestį. Pažymėjo, jog vykstant teisminiam ginčui tarp šalių, kol nėra priimtas galutinis sprendimas, laikoma, kad kreditinė PVM sąskaita faktūra neturi teisinės galios ir mokestinių pasekmių nesukelia. Dėl to ieškovės mokestinė prievolė atsirado ne 2012 m. gruodžio 22 d., o tik 2015 m. spalio mėn.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Plungės apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinys atmestas. Teismo motyvai: Bylos duomenimis nustatyta, jog 2013 m. kovo 26 d. teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovės nekilnojamam turtui, siekiant užtikrinti AB SEB banko lizingo neturtinio pobūdžio reikalavimą. Ieškovė, gavusi dukterinės įmonės UAB „D.“ prašymus, po taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jų įregistravimo įvykdė prievolę už UAB „D.“ ir pervedė į atsakovės sąskaitą: 2013 m. liepos 2 d. – 2 896,45 Lt, 2013 m. spalio 7 d. – 2 398,91 Lt, 2013 m. spalio 23 d. – 2 138,60 Lt ir 2013 m. lapkričio 28 d. – 3 420,33 Lt, iš viso – 10 854,29 Lt. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Teismas pažymėjo, jog vien faktas, kad atsakovė nepatikrino viešų duomenų, ar ieškovė gali disponuoti savo turtu ar turtinėmis teisėmis, nėra pakankamas atsakovės nesąžiningumui konstatuoti. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos AB SEB banko ieškinio dėl iškeldinimo iš patalpų reikalavimo įvykdymui užtikrinti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo užtikrintas neturtinio pobūdžio reikalavimas. Ieškovės lėšos areštuotos nebuvo. Teismas nesutiko su ieškovės atstovės pozicija, jog nuo lizingo sutarčių nutraukimo 2012 m. gruodžio 22 d. tapo aišku, kad ieškovei kils prievolė mokėti pridėtinės vertės mokestį. Pažymėjo, jog ilgą laiką vyko teisminiai ginčai tarp ieškovės ir AB SEB banko, todėl nebuvo ir negalėjo būti aišku dėl ieškovės prievolės mokėti pridėtinės vertės mokestį. Ši aplinkybė paaiškėjo tik teismui priėmus sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovei nebuvo uždrausta disponuoti savo piniginėmis lėšomis atsiskaitant su kreditoriais, kad tuo laikotarpiu nebuvo kitų apribojimų ieškovės teisei disponuoti savo lėšomis, padarė išvadą, jog atlikti mokėjimai atsakovei nepažeidė imperatyviųjų įstatymo normų ir neprieštaravo viešajai tvarkai.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė buvo moki, banko sąskaitoje turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti tiek su AB SEB banku, tiek su VMI, be to, bankroto byla ieškovei iškelta tik 2015 m. kovo 31 d., todėl vykdydama atsiskaitymus su atsakove bei kitais kreditoriais ieškovė neprivalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo. Ieškovės atstovė nurodė, jog atsakovė nebuvo ieškovės kreditorė, tačiau iš byloje esančių AB „Swedbank“ sąskaitų išrašų matyti, jog ieškovė apmokėjo sąskaitas ir kitiems kreditoriams tokių UAB „D.“ prašymų pagrindu, todėl šalims tai buvo įprasta verslo praktika. Taip pat teismas pažymėjo, jog faktas, kad UAB „D.“ jau 2012 m. buvo nemoki, niekaip nepagrindžia ieškinio reikalavimų, nes ieškovės atstovė ginčija ne UAB „D.“ sudarytus sandorius. Teismas konstatavo, jog pagal UAB „D.“ prašymu ieškovės atlikti mokėjimo pavedimai atsakovei neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai bei nepažeidžia kitų kreditorių interesų, priešingai – nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, todėl reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančiais yra nepagrįstas ir nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl restitucijos taikymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė buvo nesąžininga, nes ji žinojo (galėjo žinoti), kad ieškovė turi kreditorių. Plungės apylinės teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įregistruota Turto arešto aktų registre. Šio registro duomenys yra vieši ir su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo. Ieškovės atstovė šios nutarties įregistravimą Turto arešto aktų registre sieja su atsakovės nesąžiningumu, nes iš Turto arešto aktų registro informacijos atsakovei buvo žinomos (galėjo būti žinomos) šios aplinkybės: UAB „SEB lizingas“ mechaninio cecho ir gamybinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas uždraudė UAB „P.“ ir UAB „D.“ šį turtą naudoti komercinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti; iš šios registro informacijos buvo galima spręsti, kad ieškovė turi savų kreditorių, turi finansinių problemų, neįvykdytų piniginių reikalavimų UAB „SEB lizingas“; pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės reiškė UAB „P.“ ir UAB „D.“ veiklos pabaigą, nes buvo uždrausta naudotis pastatais, kuriuose šios įmonės vykdė savo veiklą. Ieškovė neturėjo pakankamai lėšų, kiad galėtų atsiskaityti su savais kreditoriais, o mokėjo dar ir UAB „D.“ kreditoriams. Aplinkybė, jog UAB „SEB lizingas“ nutraukė finansinio lizingo sutartį ir įgijo turtinį reikalavimą į ieškovę, patvirtina, kad ieškovė neturėjo pakankami lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Taip pat mokestinė prievolė, kuri egzistavo jau iki ginčo sandorių, taip ir liko neįvykdyta, bankroto byloje buvo patvirtintas VMI kreditinis reikalavimas. Todėl ginčo sandoriais buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas. Atsakovė, nebūdama ieškovės kreditorė ir neturėdama reikalavimo teisės, gavo savo reikalavimo patenkinimą iš ieškovės, o ieškovės kreditoriai (AB SEB bankas, VMI), turintys galiojančias reikalavimo teises, savo reikalavimo patenkinimų negavo, jų reikalavimų tenkinimo klausimas sprendžiamas bankroto byloje. Bankroto administratorės perimto įmonės turto nepakaks antros eilės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Todėl, anot ieškovės atstovės, 2013 m. spalio 7 d., spalio 23 d. ir lapkričio 28 d. sandoriai yra niekiniai CK 6.930¹ straipsnio pagrindu. Dėl sandorio, kuris buvo sudarytas 2013 m. liepos 2 d., t. y. iki 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojant CK 6.930¹ straipsniui, ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad ieškovė mokėjo savo dukterinės įmonės – UAB „D.“ skolas. UAB „D.“ 2013 metinių ataskaitų rinkinys (jame yra ir 2012 m. duomenys) patvirtina, kad jau 2012 m. UAB „D.“ buvo nemoki. Ieškovės vadovas negalėjo nežinoti, kad ieškovė, sumokėjusi už dukterinę įmonę atsakovei, pagal atgręžtinį reikalavimą iš UAB „D.“ pinigų nebeatgaus, nes pastaroji jau buvo nemoki. Todėl ieškovės vadovas prieš ieškovės kreditorius elgėsi nesąžiningai. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „L.“ prašė skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai: Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones neturtinio pobūdžio byloje, susijusioje su iškeldinimu. Turto areštas nėra susijęs su turtinio pobūdžio reikalavimo užtikrinimu ar mokestiniu ginču. Ieškovės lėšos bankuose ar kitose kredito įstaigose nebuvo areštuotos, disponavimas piniginėmis lėšomis nebuvo apribotas. Ginčijamų mokėjimų metu nebuvo priimta sprendimų, išduota vykdomųjų dokumentų, ribojančių mokėjimų atlikimą. Kai buvo atlikti ginčo sandoriai, ieškovė savo sąskaitose turėjo pakankamai piniginių lėšų atsikaityti su kreditoriais. Tarp ieškovės ir AB SEB banko vyko teisminiai ginčai, šie nesutarimai buvo priežastis, dėl ko su banku nebuvo atsiskaitoma. Tais mėnesiais, kai buvo atliekami ginčo pavedimai atsakovei, ieškovė turėjo mokesčių permokas, o ne įsiskolinimus VMI. Ginčo mokėjimų atlikimo metu ieškovė neturėjo įsiskolinimų biudžetui. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė neprivalėjo laikytis mokėjimų eiliškumo tvarkos, todėl atlikti mokėjimai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeitė, ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento: 2013 m. spalio 7 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21232 į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 2 398,91 Lt suma (694,77 Eur); 2013 m. spalio 23 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21272 į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 2 138,60 Lt suma (619,38 Eur); 2013 m. lapkričio 28 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21363 į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 3 420,33 Lt suma (990,60 Eur).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Anksčiau aptarta, jog Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeitė, ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d. bei 2013 m. lapkričio 28 d. ieškovės atliktus mokėjimus atsakovei ir taikė restituciją. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (t. y. dėl 2013 m. liepos 2 d. atlikto mokėjimo) apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą (ši ieškinio dalis pirmosios instancijos teismo buvo netenkinta). Sutikdama su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, ieškovės atstovė jo kasacine tvarka neskundė. Kasacinį skundą teikė tik atsakovė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties dalis, kuria teismas pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. įvykdytus mokėjimo nurodymus Nr. 21232, Nr. 21272, Nr. 21363 bei taikė restituciją, panaikino ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako tik dėl trijų – 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d. bei 2013 m. lapkričio 28 d. – įvykdytų mokėjimo nurodymų Nr. 21232, Nr. 21272, Nr. 21363 teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinio skundo motyvai taip pat nagrinėjami tik šia apimtimi. Dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su 2013 m. liepos 2 d. įvykdytu mokėjimo nurodymu Nr. 16090, teisėjų kolegija nepasisako ir jų nenagrinėja, nes ši apeliacinio skundo dalis buvo išnagrinėta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi, ji nėra panaikinta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartimi ši dalis palikta nepakeista.Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Kad būtų išsamiai išsiaiškintos visos bylos aplinkybės, taip pat suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti paaiškinimus dėl ginčo, Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartimi nutarta bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovės BUAB „P.“ atstovė bankroto administratorė S. G. teismo posėdyje paaiškino, jog motininė įmonė BUAB „P.“, gavusi dukterinės įmonės UAB „D.“ prašymus sumokėti įsiskolinimus atsakovei UAB „L.“, nedelsdama atliko mokėjimus. Bankroto administratorei buvo perduoti visi BUAB „P.“ dokumentai, ji nustatė, jog BUAB „P.“ nebuvo atsakovės UAB „L.“ skolininkė, BUAB „P.“ tuo metu taip pat nebuvo skolinga ir UAB „D.“. Jokių dokumentų, kad ieškovė būtų buvusi skolinga UAB „D.“, nėra. Priešingai, UAB „D.“ bankroto byloje BUAB „P.“ yra pagrindinė UAB „D.“ kreditorė, UAB „D.“ liko skolinga ieškovei. Atsakovė UAB „L.“ nepateikė jokių įrodymų, kokiu pagrindu ji gavo iš ieškovės pinigus pagal tris mokėjimo nurodymus. Nėra jokio susitarimo dėl įskaitymo, tarpusavio atsiskaitymų. Kadangi BUAB „P.“ ginčo metu neturėjo pakankamai lėšų, kad galėtų atsiskaityti su savais kreditoriais, ji negalėjo atlikti mokėjimų dukterinės įmonės kreditoriams. Tarp BUAB „P.“ kreditorių ginčo dėl mokėjimo eiliškumo nėra. Ieškovės atstovės nuomone, ginčo mokėjimai 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. buvo atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnį. Nurodė, jog ji viso proceso metu dėstė tas pačias faktines aplinkybes, kad atsakovė nebuvo ieškovės kreditorė, nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo atsakovė UAB „L.“ įgijo ginčo lėšas. Pažymėjo, jog tinkamą teisinį pagrindą turi parinkti teismas. Atsakovės UAB „L.“ atstovė D. M. teismo posėdyje paaiškino, jog su apeliaciniu skundu nesutinka. UAB „D.“ ginčo laikotarpiu nebuvo BUAB „P.“ dukterinė įmonė, jos akcijos buvo parduotos dar 2012 m. gruodžio 10 d. UAB „D.“ ir BUAB „P.“ vykdė glaudžią ūkinę veiklą, UAB „D.“ gamino baldus, o ieškovė juos pardavinėjo. Nors ieškovė atsakovei UAB „L.“ nebuvo skolinga, ji atsiskaitė su atsakove už UAB „D.“ įsiskolinimą. UAB „D.“ buvo išrašiusi daug sąskaitų ieškovei BUAB „P.“. Pastaroji pervedinėjo nemažas sumas ne tik UAB „D.“, bet ir UAB „D.“ kreditoriams. Tokie sandoriai yra įprasta verslo praktika, teisės aktų reikalavimams neprieštarauja. Be to, ginčo metu ieškovė įsiskolinimų VMI neturėjo, viešuose registruose nebuvo duomenų, jog ieškovė turi finansinių sunkumų. Atsakovė, gavusi mokėjimus iš ieškovės, neprašė UAB „D.“ įrodymų, ar šiai įmonei BUAB „P.“ buvo skolinga. Atsakovė prisiėmė riziką ir nepareikalavo iš UAB „D.“, kad ši įmonė pateiktų įrodymus, jog BUAB „P.“ turi įsiskolinimų ir moka už UAB „D.“ pagrįstai. Mano, kad ieškovė buvo skolinga UAB „D.“, tai, atsakovės atstovės nuomone, įrodo bankiniai išrašai. Atsakovės UAB „L.“ atstovė D. R. teismo posėdyje paaiškino, jog 2013 m. spalio–lapkričio mėn. ieškovė nebuvo įsiskolinusi VMI, tuo metu netgi buvo mokesčių permokos. Nesumokėtų pelno mokesčio sumų galėjo atsirasti daug vėliau, atlikus perskaičiavimus. Tai galėjo padaryti VMI, atlikusi patikrinimą, arba finansininkas, suradęs klaidą, padarė perskaičiavimus atgaline data. Byloje keliamas 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. ieškovės atliktų mokėjimo pavedimų atsakovei teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliaciniame skunde ieškovės atstovė teigia, jog 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės įvykdyti mokėjimai Nr. 21232, Nr. 21272, Nr. 21363 turi būti pripažinti negaliojančiais remiantis CK 6.930¹ straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, be šios pozicijos, ieškovės atstovė laikėsi ir nuomonės, jog atsakovė ginčo pinigines lėšas gavo be jokio teisinio pagrindo (tai atitinka CK 6.237 straipsnio nuostatas), nes ji nebuvo ieškovės kreditorė. Ieškinyje ieškovės atstovė buvo nurodžiusi, jog, jos nuomone, ginčo mokėjimo pavedimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, numatytoms CK 1.78 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 1.80 straipsnio 1 dalyje, 1.81 straipsnio 1 dalyje, 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3, 5 punktuose. Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis disponuoja savo nuožiūra. Kiekviename ieškinyje privaloma nurodyti ieškinio elementus, nes jie individualizuoja civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šiuo klausimu, yra pasisakęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016).Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015). Kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti, ir prašomas pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdas (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016).Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-611/2017). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, siekiant, jog nagrinėjamas ginčas būtų išspręstas teisingai. Koks įstatymas turi būti taikomas, bylą nagrinėjantis teismas privalo nuspręsti ex officio. Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).Remdamasis teisiniu reglamentavimu bei aptarta kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nors ieškovės atstovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad ginčo mokėjimo pavedimai pažeidžia CK 1.78, 1.80, 6.930¹ straipsnių nuostatas, apeliaciniame skunde nurodė, jog ginčo mokėjimo pavedimai pripažintini negaliojančiais remiantis CK 6.930¹ straipsniu, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, be šios pozicijos, laikėsi ir nuomonės, jog atsakovė ginčo pinigines lėšas gavo be jokio teisinio pagrindo, o tai atitinka CK 6.237 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, remiasi tik ieškovės nurodytu faktiniu ieškinio pagrindu bei reikalavimu (ieškinio dalyku). Ginčo santykius kvalifikuoja ir šalių kilusiam ginčui taikytinas materialiąsias normas parenka bei taiko teismas ex officio. Iš bylos faktinių aplinkybių ir ieškovės atstovės reikalavimų nustatyta, jog ieškovės tikslas – nuginčyti ieškovės 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d. bei 2013 m. lapkričio 28 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atliktus mokėjimus Nr. 21232, Nr. 21272, Nr. 21363 atsakovei ir atgauti minėtais mokėjimo pavedimais pervestas pinigines lėšas. Ieškovės atstovė viso proceso metu (tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme) laikėsi ne tik pozicijos, jog atlikti mokėjimai pažeidžia ieškovės BUAB „P.“ kreditorių teises ir interesus, bet taip pat nuosekliai teigė, jog atsakovė UAB „L.“ mokėjimo pavedimų metu nebuvo ir nėra ieškovės BUAB „P.“ kreditorė, ginčo mokėjimais buvo atsiskaityta ne su ieškovės, o su UAB „D.“ kreditore. Taip pat nurodė, jog ir UAB „D.“ nebuvo ieškovės BUAB „P.“ kreditorė. Kadangi ieškovės atstovės nurodytas faktinis ieškinio pagrindas leidžia identifikuoti jos poziciją tiek dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių, tiek dėl ginamų teisių ir siekiamo teisinio rezultato, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisinį pagrindą nuspręsti dėl materialiųjų teisinių priemonių, taikytinų pažeistai teisei ginti, nes tai yra susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir teisės taikymo klausimas, priskirtinas išimtinai teismo kompetencijai. Pažymėtina ir tai, jog siekiant eliminuoti bet kokius siurprizo taikant teisę elementus, apeliacinis skundas buvo nagrinėtas žodinio proceso tvarka. Teismo posėdžio metu, kuriame dalyvavo ir atsakovės atstovės, ieškovės atstovė aiškiai išdėstė savo poziciją, jog nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo atsakovė UAB „L.“ įgijo ginčo lėšas. Atsakovės atstovės su tokia ieškovės pozicija nesutiko, nurodė, jog kadangi ieškovė BUAB „P.“ buvo skolinga UAB „D.“, o pastaroji buvo skolinga atsakovei UAB „L.“, tai ieškovė pinigines lėšas pagal UAB „D.“ prašymus tiesiogiai pervedė atsakovei UAB „L.“. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą.Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė 2013 m. spalio 7 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymu Nr. 21232 į atsakovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 2 398,91 Lt sumą (694,77 Eur); 2013 m. spalio 23 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymu Nr. 21272 į atsakovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 2 138,60 Lt sumą (619,38 Eur); 2013 m. lapkričio 28 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymu Nr. 21363 į atsakovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 3 420,33 Lt sumą (990,60 Eur). Mokėjimo nurodymus ieškovė BUAB „P.“ atliko UAB „D.“ prašymų pagrindu (1 t., b. l. 30, 31, 32). Byloje nėra ginčo ir dėl to, jog minėtas pinigų sumas atsakovė UAB „L.“ gavo. Taigi, ieškovė įrodė, jog ji neteko dalies savo turto – piniginių lėšų, o atsakovė jas gavo. Atsakovės UAB „L.“ atstovė, įrodinėdama turto gavimo teisinį pagrindą, nurodė, jog, jos nuomone, byloje esantys bankiniai išrašai patvirtina, kad ieškovė BUAB „P.“ buvo skolinga UAB „D.“, o kadangi UAB „D.“ buvo skolinga UAB „L.“, ieškovė, vykdydama UAB „D.“ prašymus, pinigus pervedė tiesiogiai UAB „L.“. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais atsakovės argumentais nesutinka. Byloje esantys bankiniai išrašai (1 t., b. l. 22–29) patvirtina tik tai, kad ieškovė atlikinėjo mokėjimo pavedimus, be kita ko, pagal UAB „D.“ prašymus. Tačiau tai neįrodo, kad ieškovė BUAB „P.“ ginčo mokėjimo pavedimų atlikimo metu buvo UAB „D.“ skolininkė ir kad UAB „D.“ ginčo pavedimų atlikimo metu turėjo galiojantį ir vykdytiną finansinį reikalavimą į ieškovę. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčo metu ieškovė buvo skolinga UAB „D.“. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovės atstovė bankroto administratorė S. G. patvirtino, jog jai yra perduoti visi BUAB „P.“ dokumentai, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė buvo skolinga UAB „D.“, ji nerado. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais bankroto administratorės paaiškinimais. Objektyvių ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės nurodomas aplinkybes apie ieškovės įsiskolinimus UAB „D.“, atsakovė nepateikė ir neįvykdė įstatymo jai nustatytos pareigos įrodyti turto gavimo teisinį pagrindą. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neįrodyta, kad ieškovė ginčo mokėjimo pavedimų metu buvo skolinga UAB „D.“ ir kad atsakovė UAB „L.“ pinigus iš ieškovės gavo esant teisėtam pagrindui, t. y. ieškovei įsiskolinimus mokant ne tiesioginei kreditorei UAB „D.“, o kreditorės UAB „D.“ kreditorei UAB „L.“ pagal įprastą verslo praktiką. Remtis įprasta verslo praktika ir pritarti pirmosios instancijos teismo argumentams būtų galima tuo atveju, jeigu piniginių lėšų pervedimas būtų pagrįstas teisiniu pagrindu (sandoriu, tarpusavio įskaitymu, skola ir pan.). Šiuo atveju nėra pateikta įrodymų, kad toks pagrindas egzistavo, o nesant teisėto ir pagrįsto pagrindo, įmonė negali pervedinėti savo piniginių lėšų su ja niekaip nesusijusiems tretiesiems asmenims. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos III dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės“ XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis); pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis); asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Pagal kasacinio teismo praktiką, nepagrįsto praturtėjimo prielaidos yra tokios: 1) ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) ar nustatytas atsakovo praturtėjimas atitinka ieškovo turto sumažėjimą (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo; 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016). Taip pat šio instituto taikymui būtina nustatyti atsakovo nesąžiningumą, jis turi būti praturtėjęs nesąžiningai (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Anot ieškovės, atsakovės nesąžiningumą įrodo aplinkybė, jog Turto arešto aktų registre buvo įregistruota nutartis dėl ieškovei taikomų laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto, atsakovė negalėjo to nežinoti, pagal šią informaciją atsakovei buvo žinoma (galėjo būti žinoma), kad ieškovė turi savų kreditorių ir finansinių įsipareigojimų. Be to, anot ieškovės atstovės, atsakovė negalėjo nežinoti, kad UAB „D.“ nemoki buvo jau nuo 2012 m., o ir UAB „P.“ veikla 2012 m. buvo nuostolinga. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais įrodinėjant atsakovės (ne)sąžiningumą nesutinka, priešingai, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog faktas, kad atsakovė nepatikrino viešų duomenų, nėra pakankamas atsakovės nesąžiningumui konstatuoti.Kaip anksčiau aptarta, atsakovės UAB „L.“ atstovė D. M. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, jog tikrino viešuos registrus, viešuose registruose nebuvo duomenų, jog ieškovė turi finansinių sunkumų, matė, jog ieškovė įsiskolinimų valstybės biudžetui neturėjo. Taip pat nurodė, jog atsakovė prisiėmė riziką ir nepareikalavo iš UAB „D.“, kad ši pateiktų įrodymus, jog BUAB „P.“ turi įsiskolinimų UAB „D.“ ir pagrįstai moka už UAB „D.“. Kaip matyti, atsakovė atliko tam tikrus, tačiau nepakankamus patikrinimus viešuose registruose, pasikliaudama verslo praktika, manydama, jog ieškovė buvo skolinga UAB „D.“, priėmė mokėjimus iš ieškovės. Tokie atsakovės veiksmai nelaikytini nesąžiningais, tačiau pripažintini neatsargiais. Jeigu atsakovė būtų elgusis apdairiai, būtų atidžiau patikrinusi informaciją apie ieškovę ir UAB „D.“, tikėtina, būtų nustačiusi, jog jau 2012 m. UAB „D.“ turėjo finansinių sunkumų. Be to, pagal pačios atsakovės į bylą pateiktą UAB „P.“ 2012 metų metinį pranešimą bei 2013 m. birželio 17 d. akcininkų sąrašą (1 t., b l. 137, 138) nustatyta, jog nuo 2012 m. gruodžio 10 d. UAB „D.“ akcininke vietoj UAB „P.“ tapo ribotos atsakomybės bendrovė „G“; bendrovė UAB „P.“ per 2012 m. taip pat dirbo nuostolingai. Atsakovei turint tokius duomenis, jai turėjo kilti pagrįstų įtarimų, kokiu pagrindu ieškovė moka už UAB „D.“, kokie teisiniai santykiai jas sieja. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013). Anksčiau aptartais bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė UAB „L.“ pinigines lėšas 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. spalio 23 d. bei 2013 m. lapkričio 28 d. iš ieškovės įgijo be jokio teisinio pagrindo. Atsakovė šių lėšų negalėjo ir neturėjo gauti. Ji jas įgijo elgdamasi neatsargiai. Kadangi atsakovė ginčo lėšas įgijo be teisinio pagrindo, jai kyla pareiga grąžinti ieškovei be pagrindo įgytą jos turtą (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), t. y. ieškovės atsakovei 2013 m. spalio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 21232 pervestus 694,77 Eur (2 398,91 Lt); 2013 m. spalio 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 21272 pervestus 619,38 Eur (2 138,60 Lt); 2013 m. lapkričio 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 21363 pervestus 990,60 Eur (3 420,33 Lt), iš viso 2 304,75 Eur (7 957,84 Lt).Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta, pripažįsta, jog apylinkės teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiąsias teisės normas, dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas dėl atsakovės be teisinio pagrindo 2013 m. spalio 7 d., spalio 23 d. bei lapkričio 28 d. iš ieškovės gautų lėšų. Skundžiamas sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 3 dalis). Nustačius, kad nagrinėjamu atveju ieškovės teisės turi būti ginamos taikant CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatas – pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kitas teisių gynimo būdas – restitucija – netaikytinas. Kadangi kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nereikšmingi šalių ginčui išspręsti, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl procesinių palūkanų

Ieškiniu ieškovės atstovė taip pat prašė priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalies nuostatas, civilinės bylos iškėlimo teisme momentu laikomas ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas teisėjo priimta rezoliucija, t. y. civilinė byla laikoma iškelta teisme tik nuo teisėjo rezoliucijoje, kuria ieškinys priimtas, nurodytos datos. Ieškinys pirmosios instancijos teisme buvo priimtas 2016 m. balandžio 20 d., vadinasi civilinė byla iškelta 2016 m. balandžio 20 d. Ieškinyje ieškovės atstovė buvo pateikusi reikalavimą priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės atstovė šio reikalavimo būtų atsisakiusi. Bylos duomenimis, ieškovė ir atsakovė yra privatūs juridiniai asmenys, todėl procesinių palūkanų dydis, šalims nesusitarus kitaip, nustatomas pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tarifą, t. y. 6 proc. dydžio metinės palūkanos. Taigi, iškėlus civilinę bylą ir esant ieškovės atstovės prašymui, iš atsakovės ieškovės naudai už priteistą 2 304,75 Eur sumą taip pat priteistinos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis), skaičiuojamos nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2016 m. balandžio 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (visiško atsiskaitymo su ieškove) dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje nėra duomenų, kad ieškovė BUAB „P.“ būtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų, dėl to ieškovės bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas. Ieškovė BUAB „P.“ pagal įstatymą yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl žyminio mokesčio suma, mokėtina už paduodamą ieškinį ir apeliacinį skundą, proporcingai patenkintai ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimų daliai priteistina iš atsakovės valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). Iš atsakovės valstybei priteistina už ieškinį 51,86 Eur ir už apeliacinį skundą 51,86 Eur mokėtino žyminio mokesčio, iš viso 103,72 Eur (t. y. 2 304,75 Eur x 3 proc. = 69,14 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 69,14 Eur x 75 proc. = 51,86 Eur (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Byloje esantis 2017 m. vasario 28 d. mokėjimo nurodymas (2 t., b. l. 29) patvirtina, kad atsakovė UAB „L.“, paduodama kasacinį skundą, sumokėjo 69 Eur žyminio mokesčio. Kadangi ieškovės reikalavimas tenkintas tik iš dalies, t. y. 75 proc. (iš reikalavimo panaikinti keturis mokėjimo nurodymus ir priteisti ieškovei iš atsakovės pinigines lėšas piniginės lėšos ieškovei iš atsakovės priteistos už tris mokėjimus), o 25 proc. jos reikalavimų liko nepatenkinti, laikoma, kad atsakovės reikalavimų yra patenkinta 25 proc., dėl to iš ieškovės atsakovei priteistina 17,25 Eur jos bylinėjimosi išlaidoms už žyminį mokestį atlyginti (t. y. 69 Eur x 25 proc.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „P.“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „L.“ be teisinio pagrindo 2013 m. spalio 7 d. įgytus 694,77 Eur, be teisinio pagrindo 2013 m. spalio 23 d. įgytus 619,38 Eur bei be teisinio pagrindo 2013 m. lapkričio 28 d. įgytus 990,60 Eur, iš viso 2 304,75 Eur, bei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už 2 304,75 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „L.“ 103,72 Eur žyminio mokesčio.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „L.“ iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „P.“ 17,25 Eur bylinėjimosi išlaidų už žyminį mokestį, atlyginant šias išlaidas iš ieškovės bankroto administravimo lėšų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.