Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovams Alytaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl administracinių aktų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė prašydamas panaikinti Alytaus PN direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. 2-105, kuriuo jis buvo perkeltas iš 10 į 20 brigadą, ir 2010 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 49-1030, kuriuo jam buvo paskirta nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimą. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 2S-1635, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, ir priteisti iš Lietuvos valstybės 20 000 Lt neturtinę žalą, kilusią dėl Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus dėl skundžiamų aktų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstus. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui mažesnę pinigų sumą, nei prašė pareiškėjas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje, pareigos šio Kodekso 12 straipsnyje. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja atitinkami Bausmių kodekso skyriai. Pagal šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Šio Kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d.1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str.1 d. 2 p.), taip pat nustatyti atitinkami draudimai (BVK 110 str. 2 d.). Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 straipsnis). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas - motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą skiriamų nuobaudų sąrašas nustatytas Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje.

Bausmių vykdymo kodekse įtvirtinta pataisos įstaigų režimo reikalavimus. Šio įstatymo prasme režimas apibrėžiamas kaip diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma (BVK 112 str.1 d.). Šio Kodekso 112 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai pataisos įstaigų režimo tikslai: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios įstatymu nustatytos neteistųjų pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl Alytaus PN direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 2-105, kuriuo jis paskirtas iš 10 brigados į 20 brigadą, ir 2010 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 49-1030, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda, tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas iš esmės taikė teisingai.

Minėta, kad vienas iš Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 2 dalyje numatytų režimo tikslų - būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra. Nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas detalizuotas Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda.

Taigi Bausmių vykdymo įstatymas pataisų įstaigų administracijai ne tik leidžia, bet ir ją įpareigoja atitinkamai paskirstyti laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose taip, kad būtų užtikrinami įstatyme įtvirtinti tikslai. Bausmių vykdymo kodekso normas dėl nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose detalizuoja poįstatyminiai norminiai teisės aktai: Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 194 su pakeitimais) bei Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijai (Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 4/07-68).

Vidaus tvarkos taisyklės reglamentuoja tvarką, kurios turi būti laikomasi ir kaip turi būti įforminamas dokumentuose paskirstymas nuteistųjų, kurie pirmą kartą atvyksta į pataisos įstaigas po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos, taip pat perkeliami toje pačioje pataisos įstaigoje iš būrio, skyriaus ar kameros į kitą būrį, skyrių ar kamerą (VIII skyriaus 65-67 p.); perkeliami toje pačioje pataisos įstaigoje iš vienos grupės į kitą (IX skyrius); perkeliami iš vienos pataisos įstaigos į kitą (X skyrius).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamu Alytaus PN direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 2-105 buvo atliktas šioje įstaigoje atliekančių laisvės atėmimo bausmę nuteistųjų perskirstymas toje pačioje įstaigoje. Šiuo įsakymu įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į Nuteistųjų skirstymo komisijos 2010 m. balandžio 29 d. posėdžio protokolą, nurodė perkelti iš vienų brigadų į kitas iš viso 70 nuteistųjų. Įsakymo 2 punktu nurodyta perkelti iš 10 į 20 brigadą pareiškėją. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo iškeltas administracinis ginčas yra ne dėl viso 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 2-105, o tik dėl šio įsakymo 2 punkto.

Apeliantas akcentuoja, kad Alytaus PN direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 2-105 jis buvo perkeltas į kitą brigadą pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 65 punktą, kadangi jis nebuvo pakviestas į 2010 m. balandžio 29 d. Nuteistųjų skirstymo komisijos posėdį, o pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą į šią aplinkybę neatsižvelgė. ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šis įstatymo reikalavimas, taip pat reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m.lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). 2011 m. kovo 28 d. sprendimu teismas išsprendė visus pareiškėjo pateiktus reikalavimus, t.y. reikalavimus dėl jo ginčijamų aktų panaikinimo ir žalos atlyginimo. Taigi aplinkybė, kad teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumento, jog priimant įsakymą buvo pažeistas Vidaus tvarkos taisyklių 65 punktas, nagrinėjamo ginčo atveju teismo priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įtakos neturi. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi pareiškėjo perkėlimo 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 2-105 aplinkybes, įpareigojo Alytaus PN administraciją pateikti su pareiškėjo perkėlimu susijusią medžiagą. Tokia medžiaga teismui buvo pateikta. Teismo posėdžių protokoluose užfiksuoti pareiškėjo ir atsakovo atstovo paaiškinimai dėl perkėlimo aplinkybių, taip pat ir dėl Skirstymo komisijos posėdžio. Bylos proceso šalys nepateikė į bylą įrodymų iš kurių būtų galima objektyviai nustatyti ar pareiškėjas buvo kviečiamas į 2010 m. balandžio 29 d. Nuteistųjų skirstymo komisijos posėdį, nes šalių paaiškinimai šiuo klausimu prieštaringi, o ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nereikalavo, kad Nuteistųjų skirstymo komisijos protokole būtų nurodomi kviestieji asmenys ir jų paaiškinimai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad Bausmių vykdymo įstatymas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenustato, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius, skyrius ir gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą. Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes, būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas turi būti atsižvelgiama į pirmiau aptartų Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikantis nuteistųjų atskiro laikymo reikalavimų, įtvirtintų Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 punkte. Nuteistasis esant svarbių priežasčių gali bet kada pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str.6 d.). Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjo dalyvavimą ar nedalyvavimą Skirstymo komisijos posėdyje nėra pagrindo vertinti kaip reikšmingą sprendžiant dėl jo perkėlimo, nes pareiškėjo paaiškinimai dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių, kurias jis nurodė 2009 m. balandžio 29 d. paaiškinime, tarnybinio patikrinimo metu bei skunde teismui nenuoseklūs, prieštaringi. Pareiškėjas 2010 m. balandžio 29 d., t.y. tos pačios dienos kurią vyko Nuteistųjų skirstymo komisijos posėdis, rašytiniame paaiškinime negalėjimą atlikti bausmę aštuntajame lokaliniame sektoriuje motyvavo abstrakčiu teiginiu, kad „anksčiau gyvendamas šiame būryje buvo verčiamas stebėti pareigūnų judėjimą ir dirbti įvairius darbus“. Tą pačią dieną pradėto tarnybinio patikrinimo metu nurodė kitą priežastį – tikimybę fiziškai nukentėti nuo kitų nuteistųjų, kurių neįvardijo. Administracija tarnybinio tyrimo metu grėsmių pareiškėjui nenustatė. Skunde teismui tariamai neteisėtą perkėlimą ir atsisakymą atlikti bausmę pagal 2010 m. balandžio 29 d. įsakyme Nr. 2-105 nurodytą perkėlimo vietą pareiškėjas motyvavo visiškai kita priežastimi, esą aštuntasis lokalinis sektorius yra ŽIV/AIDS židinys. Pareiškėjo paaiškinimų tuo pačiu klausimu nenuoseklumas kelia pagrįstas abejones dėl jų atitikties tikrovei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad Alytaus PN direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 2-105 pareiškėjo perkėlimas iš vienos brigados į kitą buvo vykdomas siekiant Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų tikslų, t.y. teisėtai.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Alytaus PN direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 49-1030 nuobauda - perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams, paskirta pagrįstai ir yra adekvati padarytam pažeidimui. Apelianto argumentas, kad paskiriant šią nuobaudą jis nebuvo baustas, yra teisingas, tačiau tai nėra pagrindas naikinti atsakovo nutarimą. Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistiesiems, itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti paskirtas perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę nuo šešių mėnesių iki vienerių metų. Taigi itin piktybinis režimo pažeidimas yra pakankamas pagrindas paskirti šią nuobaudos rūšį.Vidaus tvarkos taisyklių 71 punkte nustatyta, kad šios nuobaudos skiriamos tik tais atvejais, kai yra pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimas. Nustatyta, kad Alytaus PN Drausmės komisija pasiūlė įstaigos direktoriui (2010 m. balandžio 29 d. protokolas Nr.35 ir teikimas dėl nubaudimo Nr.55) perkeli R. S. iš paprastosios į drausmės grupę (b.l.17, 22). Kriterijų 3.2 punkte nurodyta, kad nuteistieji pripažįstami itin piktybiškai pažeidusiais režimą, jei jie pažeidžia bent vieną iš laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems taikomų draudimų, nustatytų Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 1,3, 7 ir 8 punktuose, arba nevykdo pareigos, nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pareiškėjo 2010 m. balandžio 29 d. atsisakymas gyventi pagal pataisos namų direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 2-105 nustatytą paskyrimą, nevykdymas administracijos teisėtų reikalavimų vykti į paskirtą būrį Alytaus PN direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 49-1030 pagrįstai kvalifikuotas kaip Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos nuteistųjų specialiosios pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, pažeidimas, t.y. itin piktybinis režimo pažeidimas, kurio pobūdis lemia griežtesnės nuobaudos rūšies paskyrimą net ir tuo atveju, jei asmuo anksčiau nebaustas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje buvo nemotyvuotas (nepagrįstas grėsme jo sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais), o atsisakymas vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus ir vykti į paskirtą būrį pareikštas grupėje su kitais nuteistaisiais, t.y. grėsmingu pataisos įstaigų saugumo reikalavimams būdu. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus (ABTĮ 57 str.) priėjo prie pagrįstos išvados, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai. Nuobaudą paskyrė kompetentingas pareigūnas, nuobaudų skyrimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, tarp jų ir nuteistojo teisė pateikti paaiškinimą, nepažeistos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. 2S-1635 yra priimtas išnagrinėjus ginčą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šio sprendimo turinys suteikia pagrindą konstatuoti, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija pareiškėjo skundus dėl Alytaus PN direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 2-105 ir 2010 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 49-1030 išnagrinėjo išsamiai. Sprendimas pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstas konkrečiomis teisės aktų normomis. Pirmosios instancijos teismas šio spendimo nepanaikino pagrįstai.

Apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę teikti įrodymus ir ginti savo teises, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Įstatymas nustato, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str.2 d.6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Pažymėtina, kad pateikiant ir renkant įrodymus, be kita ko, turi būti paisoma įrodymų sąsajumo reikalavimų. Ginčo administracinėje bylos ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Taigi įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Liudytojų šaukimas į bylą turi būti pagrįstas ir užtikrinti racionalų procesą. Nagrinėjamam ginčui reikšmingos tik paties pareiškėjo perkėlimo į kitą būrį ir nuobaudos skyrimo aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo apklausti liudytojais kitus tą pačią dieną perkeltus, ar atsisakiusius persikelti nuteistuosius. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas padėjo pareiškėjui pasinaudoti teise į teisminę gynybą (motyvuota nutartimi nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti), ėmėsi procesinių priemonių dėl papildomų įrodymų išreikalavimo tiek bylos rengimo teisminiam nagrinėjimui, tiek teisminio nagrinėjimo stadijoje. Teismas dvejuose posėdžiuose atidėjo bylos nagrinėjimą nustatęs būtinumą išreikalauti iš Alytaus PN papildomus įrodymus dėl pareiškėjo perkėlimo iš 10 į 20 brigadą priežasčių ir juos išreikalavo. Pareiškėjas dalyvavo visuose (3) teismo posėdžiuose ir naudojosi teise teikti paaiškinimus bei rašytinius įrodymus. Teismas priėmė pareiškėjo papildomai pateiktus į bylą rašytinius įrodymus. Minėta bylos medžiaga įrodo, kad pareiškėjo teisė teikti įrodymus ir ginti savo teises teisme nebuvo pažeista. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Nė vienos proceso šalies pozicija dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma. ABTĮ 57 straipsnyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis pagrįstai teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir teisės normomis, atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl procesinės teisės normų pažeidimų galėtų būti panaikintas tik tuo atveju, jei būtų nustatyti pažeidimai dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), arba būtų nustatyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje numatyti sprendimo negaliojimo pagrindai. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija procesinių pažeidimų, o tuo pačiu ir pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnį nenustatė.

Pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas iš dalies patenkino reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, tik prašymą priteisti visą jo skunde nurodyta sumą – 20 000 Lt. Vadovaudamasis ABTĮ 136 straipsniu, teisėjų kolegija patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą ir teisėtumą ne tik dėl priteistos žalos dydžio, o visa apimtimi.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindė tuo, kad dėl nepagrįsto perkėlimo į aštuntąjį lokalinį sektorių ir su šiuo perkėlimu susijusių nuobaudų paskyrimo jam pasunkėjo laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos. Teigė, kad jam paskirtos nuobaudos turėjo įtakos nagrinėjant jo malonės prašymą, nes jis buvo atmestas. Taip pat teigė, kad Alytaus PN administracija nevykdė savo pareigų ir ignoravo jo prašymus dėl bausmės atlikimo sąlygų pakeitimo, laikė baudos izoliatoriuje kartu su rūkančiais asmenimis, higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose ir tai kėlė grėsmę jo sveikatai, gniuždė ir menkino jo asmenybę, sukėlė dvasinius išgyvenimus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Alytaus PN direktoriaus 2010 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 2-105 ir 2010 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 49-1030 yra teisėti, todėl iš šių aktų priėmimo neturtinė žala negali būti kildinama (nėra viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų).

Byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas, kuriam Alytaus PN direktoriaus 2010 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr.49-1072 buvo skirta nuobauda – uždarymas 15 parų į baudos izoliatorių, vykdant šį nutarimą buvo laikomas vienoje baudos izoliatoriaus kameroje kartu su rūkančiais, yra pagrindas konstatuoti Alytaus PN administracijos veiksmų neteisėtumą. Atsakovo atstovai neneigė pareiškėjo nurodyto fakto, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr.5 pareiškėjas keletą parų buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio ketvirtoji dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi Alytaus PN administracija, neužtikrinusi pareiškėjo laikymo baudos izoliatoriuje nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu sąlygų, kad jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, neužtiktino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto reikalavimų vykdymo ir tuo pažeidė pareiškėjo teises, t.y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal teismų suformuotą praktiką neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti žalos dydžio nustatymo kriterijai. Nerūkančio asmens buvimas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis sukelia jam nepatogumų, diskomfortą, gali pakenkti sveikatai, nes nerūkantis asmuo yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru ir CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme patiria neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju tokius nepatogumus patyrė pareiškėjas. Pareiškėjas, kaip bausmę atliekantis asmuo, pats neturėjo galimybės išvengti situacijos, kad jis kurį laiką administracijos buvo paskirtas į vieną baudos izoliatoriaus kamerą su rūkančiais asmenimis ir ši jo padėtis negalėjo būti pakeista kitu būdu, o tik įstaigos administracijos atitinkamu sprendimu. Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad izoliuoti nuo rūkančių asmenų pareiškėjas paprašė pirmąją patalpinimo į baudos izoliatorių (kamerą Nr.5) dieną (2010 m. gegužės 5 d. 18 val.), šis jo prašymas buvo patenkintas po kelių dienų (2010 m. gegužės 11 d.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pažeidimo trukmė nebuvo ilga (neviršijo vienos savaitės), t.y. tabako dūmų poveikis pareiškėjui nebuvo ilgalaikis. Taip pat pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad nagrinėjam ginčui aktuali situacija buvo tuo laiku, kai baudos izoliatoriaus patalpose vyko remontas ir dėl to buvo sumažėjęs patalpų skaičius. Patalpų remonto faktas patvirtina, kad įstaigos administracija imasi priemonių gerinti gyvenimo sąlygas baudos izoliatoriuje, o dėl patalpų remonto susidarę nepatogumai buvo laikini.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė pagrindo CK 6.271 ir CK 6.250 straipsnių kontekste kitaip nei nustatė pirmosios instancijos teismas vertinti aplinkybę, kad pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės 5 d. 18 val. pradėjus badauti, jis buvo apžiūrėtas medicinos specialisto pirmą kartą 3 dienomis vėliau nei reikalaujama pagal Vidaus tvarkos taisyklių 268 punktą. Į bylą pateikti įrodymai, kad nuo tos dienos pareiškėjas medicinos specialisto buvo apžiūrimas kasdien iki badavimo pabaigos. Pareiškėjo pateiktame į bylą išraše iš ambulatorinės kortelės nurodyta, kad šis badavimo epizodas neturėjo neigiamų pasekmių jo sveikatai (b.l.123).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegijas nenustatė pagrindo koreguoti pirmosios instancijos teismo priteistą pareiškėjui pinigų sumą (700 Lt) neturtinei žalai atlyginti, kadangi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pagrįstai atsižvelgė į tai, jog byloje nustatyto pobūdžio pareiškėjo teisių pažeidimas truko neilgai, neigiamų pasekmių pareiškėjo sveikatai pagal medicininius dokumentus neužfiksuota, į bylą pateikti įrodymai, kad administracija gerina laikymo baudos izoliatoriuje sąlygas, įsakymu nustatė, kurios kameros paskirtos nerūkantiems. Įvertinusi šias aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt.; vidutinis darbo užmokestis apie 2116 Lt.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui 700 Lt suma laikytina proporcinga pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti priemone.

Remiantis šiais argumentais pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.