Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė, sekretoriaujant Olgai Fadejevai, dalyvaujant ieškovei V. B., ieškovės atstovui advokatui A. Š., atsakovei J. L., atsakovės atstovui advokatui E. Š., vertėjaujant S. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. B. ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovei J. L.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovas sutiko su ieškiniu iš dalies, t.y. sutiko su ieškiniu 36 130 Lt dalyje, nes tokia yra skolos suma. Su likusia suma nesutinka. Pažymėjo, jog atsakovė buto pirkimui buvo paėmusi iš banko paskolą. Negalėdama grąžinti bankui paskolos, pasiskolino iš S. K. 34 000 Lt sumą, jam įkeitė savo butą. Vėliau nutarė parduoti butą, bet pirmiausia reikėjo grąžinti skolą S. K.. Parduoti jos butą sutiko ieškovė, kuri paskolino jai 36 130 Lt sumą, iš kurios buvo grąžinta skola S. K.. Dėl jos buto pardavimo buvo patalpinti skelbimai, bet buto parduoti nepavyko, nes bute atsirado pelėsis dėl kurio pirkti jos buto niekas nenorėjo. Pripažįsta , kad ji iki šiol skolinga ieškovei 36 130 Lt. Šią paskolos sumą atsakovė iš ieškovės gavo dalimis – 33 230 Lt sumą pirmą kartą ieškovė pervedė už atsakovę jos kreditoriui, vėliau grynais pinigais iš ieškovės gavo 2000 Lt ir paskiausiai 900 Lt. Daugiau pinigų atsakovė iš ieškovės negavo. Atsakovė nurodė, kad likusi ieškinyje nurodyta suma yra ieškovės paskaičiuoti procentai už paskolą. Pažymėjo, kad ne ji, bet ieškovė nenorėjo eiti pas notarą patvirtinti paskolos. Ji pati buvo nuvykusi pas notarą, bet notarė jai pasakė, kad tokios kaip nori ieškovė paskolos netvirtins, nes tai neįmanoma ir neteisinga. Atsakovė pasirašydavo visus ieškovės pateiktus vekselius, nes jautėsi skolinga, be to pasitikėjo ieškove, kuri teigė, jog vekseliai išrašomi formaliai, kad jie bus teikiami tik bankui, kuriam ieškovė yra skolinga. Atsakovė sutinka, kad jai reikės grąžinti skolą, tačiau mano, kad skolos suma yra ne tokia kurios nepagrįstai prašo ieškovė. Pažymėjo, kad anksčiau išrašytus vekselius ieškovė jai atiduodavo, pasilikdavo paskutinį vekselį, kad visi vekseliai buvo išrašomi dėl tos pačios 36 130 Lt suteiktos jai paskolos. Teigė, kad pirmai suteiktai paskolai vekselis nebuvo surašytas, kad tik vėliau buvo pasirašomi vekseliai su juose ieškovės nustatytais procentais nurodyta paskolos suma. Atsakovė pripažįsta, jog prieš paskolos gavimą ji pažadėjo atsidėkoti ieškovei kai parduos butą. Atsakovės advokatas pažymėjo, jog byloje esantys vekseliai neatitinka vekseliams keliamų įstatymų reikalavimų, kad vekselių sumos yra didesnės nei 3000 EUR suma, kad vekselių davėjas yra fizinis asmuo, kad dėl to vekseliai turėjo būti įforminti notariškai. Šiuo atveju vekseliai nepatvirtinti notaro, jie aiškiai neatitinka tikrųjų šalių ketinimų ir interesų, kad paskutinis vekselis, kuriuo grindžiamas ieškinys atsakovės atžvilgiu yra nesąžiningas. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, atsakovė ir jos advokatas ieškinį prašo tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies dėl žemiau nurodyto:

Iš civilinės bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė J. L. tos pačios datos - 2010-11-08 atžyma yra pasirašiusi šešis paprastuosius vekselius (b.l. 6, 19-24), pagal kuriuos įsipareigojo skirtingais terminais sumokėti ieškovei V. B. skirtingo dydžio, nuo 43 630 Lt iki 54 630 Lt pinigų sumas. I. V. B. pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės didžiausiai sumai - 54 630 Lt išrašyto vekselio mokėjimą (b.l. 6). Iš teismo posėdyje duotų šalių paaiškinimų nustatyta, kad visus vekselius atsakovė yra pasirašiusi. Kad ginčo dėl to nėra, kad visi vekseliai surašyti skirtingu laiku, kad juose nurodyta 2010-11-08 data yra ne surašymo data, bet data atitinkanti pirmą paskolintos pinigų sumos datą. Šalys teismui nurodė skirtingas vekselių išrašymo aplinkybes ir pagrindus. Vekseliuose nurodyta, kad jie yra neprotestuotini, t.y. atsakovė atleido ieškovę nuo pareigos įforminti protestą dėl vekselio neakceptavimo (neapmokėjimo), kad ieškovė galėtų pasinaudoti reikalavimo teisėmis pagal vekselį (ĮPVĮ 48 str. 1 d.).

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str.). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja ĮPVĮ. Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui; vekselis gali būti įsakomasis arba paprastasis (CK 1.105 str. 1 ir 2 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju yra išduoti keli paprastieji vekseliai, kuriais atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei juose nurodytas sumas - nuo 43 630 Lt iki 54 630 Lt. Atsakovė pasirašė dokumentus - vekselius), kuriuose yra įtvirtinta jos besąlygiška mokėjimo pareiga ieškovei ir pastarosios iš šios pareigos nevykdymo atsirandanti reikalavimo teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką siekdamas, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtina besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-8/2007).

Vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo turėtojas, privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas (ĮPVĮ 40 str. 1 d.). ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad vekselio turėtojas privalo pranešti vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neapmokėtas per keturias darbo dienas po protesto, o kai vekselyje įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“ – per tiek pat laiko po vekselio pateikimo apmokėti. Pagal ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalies nuostatas, atleidimas nuo pareigos įforminti protestą, neatleidžia vekselio turėtojo nuo nei nuo pareigos pateikti vekselį nustatytu laiku, nei nuo pareigos įteikti ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje numatytą pranešimą. Vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimus jo davėjui, kai pasibaigia nustatytas terminas pateikti vekselį apmokėti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“ (ĮPVĮ 55 str. 1 d. 3 p.). Pažymėtina, kad atleidus vekselio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą, vekselio turėtojo reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka kreipiantis į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo per vienerius metus nuo mokėjimo termino dienos (ĮPVĮ 72 str. 2 d., 81 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamu atveju bylos ginčo vekseliuose yra nurodyti mokėjimo terminai nuo 2012-02-08 iki 2013-11-08. Iki šių terminų jokia suma bylos duomenimis ieškovei nebuvo sumokėta, tačiau nors vekseliu ieškovė buvo atleista nuo pareigos įforminti protestą, ieškovė neįgyvendino galimybės išieškoti vekselyje nurodytas sumas ĮPVĮ nustatyta tvarka. Todėl pagal formuojamą teismų praktiką, šie vekseliai ginčo atveju tapo paprastais skolos rašteliais, kuriais kaip rašytiniu įrodymu įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-253/2008). Nors ĮPVĮ ir nenumato, jog vekselis gali būti laikomas paprastu skolos rašteliu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia galimybės vekselį pripažinti paskolos gavimą patvirtinančiu dokumentu tuomet, kai susiklosto tokia faktinė situacija, kuriai esant vekselio turėtojas nebegali pasinaudoti teise reikalauti vekselio apmokėjimo ĮPVĮ numatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą. CK 6.878 straipsnis numato, kad jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai Civilinio kodekso XLIII skyriaus normos, reglamentuojančios paskolą, šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje 2A-253/2008).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl vekseliais-skolos rašteliais prašomos priteisti skolos sumos dydžio ir dėl šių vekselių išrašymo aplinkybių bei pagrindų. Ieškovė nurodė, jog ji realiai paskolino atsakovei 54 630 Lt (15 821,94 EUR) sumą, išmokėdama ją atsakovei per kelis kartus, kiekvienu paskolos davimo metu kartu gaudama iš atsakovės naują vekselį surašytą pradinės paskolos data. Galutiniai išrašytas vekselis yra 54 630 Lt sumai. Šią sumą ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovės kaip skolą. Šalys negalėjo nurodyti tikslios galutinio vekselio surašymo datos, bet tiek ieškovė, tiek ir atsakovė patvirtino teismui, kad jis buvo surašytas ne 2010-11-08 kaip nurodyta vekselyje. Paskola suteikta tam, kad atsakovė galėtų parduoti jai priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini, kuris buvo areštuotas dėl skolų kito atsakovės kreditoriaus S. K. naudai, kad pardavusi butą, atsakovė galėtų grąžinti ieškovei skolą ir papildomai atsilygintų už suteiktą pagalbą. Su atsakovės buvusiu kreditoriumi S. K. atsiskaityta, bet atsakovės butas liko neparduotu. Atsakovė ginčija skolos dydį. Ji teismui nurodė, kad realiai iš ieškovės gavo 36 130 Lt (10 463,97 EUR) dydžio paskolą, kuri buvo skirta jos turėtai S. K. skolai padengti ir remonto išlaidoms, kad likusi ieškovės nurodyta paskolos suma yra ieškovės apskaičiuoti procentai už negrąžintą paskolą. Skola negrąžinta, nes atsakovei nepavyksta parduoti buto ir jai priklausančios žemės, o kito turto ar piniginių lėšų ji neturi. Atsakovė teismui nurodė, jog yra pasirašiusi visus jai pateiktus vekselius, nes pasitikėjo ieškove, kuri jai teigė, kad vekseliai išrašomi formaliai, kad jie bus pateikti tik bankui, kuriam ieškovė yra skolinga, tačiau ji iš ieškovės realiai negavo 54 630 Lt dydžio paskolos sumos, su šia suma nesutinka.

Teismas pažymi, kad paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Kai dokumentas, įvardytas vekseliu, pagal įstatymą neturi vekselio galios, tai aplinkybes, kokio sandorio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas ir kad skolininkas yra skolingas kreditoriui, turi įrodyti taip teigiantis kreditorius, šio ginčo atveju tai įrodyti turi ieškovė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika nurodo, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas paskolos dalyko, t.y. pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, tai pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, kad tokiu atveju ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t.y. kad paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t.y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančio vekselio buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad realiai paskolos gavėjas minėtą sumą gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta ar įrodyti, jog paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje. Taigi, ginčo atveju atsakovė nebūtinai turėjo byloje teikti priešiešikinį, juo ginčyti vekselį, ji byloje galėjo pasirinkti ir kitą, alternatyvų ginybos būdą, kitais įrodymais įrodinėti gautą mažesnio dydžio paskolos sumą negu kad ji nurodyta vekselyje.

Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnis). Pažymėtina, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Šiuo atveju atsakovė ginčija savo prievolę pagal vieną iš vekselių (b.l. 6), tvirtindama, kad jame nurodomos visos paskolos sumos -54 630 Lt negavo, nors neneigia, kad kitus vekselius, jų tarpe ir ginčo pagrindu esantį vekselį 54 630 Lt sumai ji buvo pasirašiusi, tačiau pažymi, kad realiai iš ieškovės gavo tik 36 130 Lt paskolos sumą. Ginčo šalys neginčijo paskolos fakto, tačiau nurodė skirtingus paskolos dydžius.

Vertinant paskolos dydžio klausimą yra atsižvelgiama į byloje esančius įrodymus. Ieškovė pateikė vienintelį įrodymą – vekselį, kuriame nurodyta 54 630 Lt suma. Tuo tarpu atsakovė pateikė visą eilę įrodymų, patvirtinančių jos skolą kitam kreditoriui, visą eilę vekselių, kurie buvo išrašyti ieškovei.

Atsakovė kaip įrodymą pateikė teismui 2009-09-01 Paskolos sutarties kopiją (b.l. 17-18), iš kurios matyti, jog S. K. realiai paskolino atsakovei J. L. 34 000 Lt sumą pagal kurią šalys susitarė ir dėl 5 procentų metinių palūkanų mokėjimų. Kaip matyti iš ieškovės 2010-11-18 mokėjimo nurodymo (b.l. 16), ieškovė už atsakovę pervedė minėtam kreditoriui 33 230 Lt sumą, kuri beveik atitinka 2009-09-01 atsakovės paskolos sutartimi pasiskolintą sumą. Todėl yra tikėtina, kad šiuo mokėjimu ieškovė atsiskaitė su atsakovės kreditoriumi, atlikdama mokėjimą už atsakovę, realiai perduodama atsakovei per jos pradinį kreditorių S. K. 33 230 Lt.

Ieškovė nenurodė kokiam tikslui atsakovei reikėjo skolinti papildomai dar apie 20 000 Lt sumą, kurią sudaro skirtumas tarp reikalaujamos sumos ir mokėjimo pavedimu pervestos sumos (54 630 Lt-33 230 Lt). Atsakovė iš dalies neigia gavusi papildomus pinigus iš ieškovės, nurodydama, jog papildomos paskolos jai nereikėjo, su kreditoriumi S. K. buvo atsiskaityta, iš ieškovės gautos paskolos tikslas buvo įgyvendintas, atsakovė galėjo parduoti butą. Teismo posėdžio metu ieškovė papildomai pažymėjo, kad papildomų paskolos sumų atsakovei galimai reikėjo tam, kad būtų įformintas atsakovės butui uždėto arešto nuėmimas, tam kad atsakovė galėtų parduodamą butą paremontuoti. Tokie ieškovės parodymai nepagrįsti kitais duomenimis ar įrodymais. Priešingai, iš paaiškinimų matyti, kad atsakovės butas yra prastos būklės, neremontuotas, jame įsiveisęs pelėsis. Faktų ir įrodymų, kad pagal kiekvieną byloje esantį vekselį–paskolos raštelį ieškovė yra perdavusi atsakovei juose nurodytas pinigų sumas ir didžiąją dalį šiuose vekseliuose-paskolos rašteliuose nurodytas skolų sumas atsakovė grąžino ieškovei, taip atgaudama išrašytus vekselius, byloje nėra. Byloje tėra aukščiau minėta mokėjimo pavedimo kopiją, kuriuo ieškovė už atsakovę atsakovės kreditoriui sumokėjo 33 230 Lt sumą (b.l. 16) ir atsakovės paaiškinimai kuriais ji patvirtino papildomai gautos (2000+900) 2900 Lt paskolos sumą , kurią ji pripažįsta.

Ginčijamos situacijos aplinkybės vertinant jas pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus paneigia faktą jos ieškovė realiai paskolino atsakovei 54 630 Lt sumą. Ieškovė teismui nurodė, jog paskolino atsakovei dideles pinigų sumas kaip fiziniam asmeniui 7 kartus, skolindama atsakovei kiekvienu kartu vis naują pinigų sumą, negaudama iš atsakovės ankstesnių paskolos apmokėjimų anksčiau nustatytais apmokėjimų terminais. Tikėti tokiais ieškovės teismui duotais parodymais reikštų, kad ieškovė pasitikėjo atsakove kuri yra jai svetima, su kuria susipažino per tarpininką ir kuriai tik skolindavo pinigus, didindavo paskolos sumą, surašydavo vis naujai vekselius, juose įrašydama naujai paskolintos ir anksčiau buvusios paskolos sumą, bet neturėdama jokio realaus užtikrinimo, garantijos, kad skolinami pinigai bus grąžinti. Jau vien tas faktas, kad atsakovė neturėjo pinigų specifiniam poreikiui - skolai grąžinti ir dėl to skolinosi pinigus iš ieškovės rodo tai, kad atsakovė yra neatsakinga, nepatikima, neatsargi ir nerūpestinga skolininkė. Ieškovė, žinodama apie atsakovės skolas turėjo ir privalėjo įvertinti atsakovės patikimumą ir motyvo parduoti butą pagrįstumą. Atsakovė kito gyvenamo ploto neturi, pirkti ar kitaip įgyti būstą neketina, jos žodžias augina nepilnametę anūkę, kurią irgi reikia aprūpinti būstu. Taigi, ir šios aplinkybės leido ieškovei įvertinti atsakovės ketinimų parduoti butą, gauti už jo pardavimą pinigus ir iš šių pinigų sugrąžinti skolą ieškovei, pagrįstumą. Ieškovė neturėdama už skolinamus pinigus jokio garanto, negaudama ankstesnėmis paskolomis perduotų pinigų ir toliau vėl skolindama naujas ir ženkliai dideles sumas rodo kad toks pinigų skolinimas neatitinka sandorio tikrumo požymių. Minimaliai apdairus ir rūpestingas paskolos davėjas įprastai domisi paskolos aplinkybėmis, jas žino, atsižvelgia į tai kai skolina pinigus nepažįstamiems asmenims su kuriais nesieja jokie giminystės ryšiai, ir kurie jau turi skolinių įsipareigojimų. Priešingas vertinimas prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pažymėtina ir tai, kad atsakovei už ieškovės pradinės paskolos pinigus atsiskaičiusi su atsakovės kreditoriumi S. K., nebeliko kliuvinių parduoti atsakovės butą, šis tikslas galėjo būti realizuotas. Šiuo atveju sąžiningai, teisingai ir protingai nepaaiškinami ieškovės veiksmai, kurie greičiau rodo ieškovės siekį gauti tik naudą. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ji paskoliniais santykiais siekė gauti atlygį maždaug apie 2000-3000 Lt ir juos gauti pardavus atsakovei butą. Tokie ieškovės paaiškinimai niekaip nepatvirtina ieškovės poreikio siekiant jau apspręstos naudos dydžio, skolinti atsakovei dar apie 20 000 Lt, kurių jau nereikėjo skirti atsakovės buto areštams naikinti. Pagal ieškovės parodymus negalima nustatyti poreikį ar naudos siekį skolinant atsakovei likusias pinigų sumas, kurios sudaro apie 20 000 Lt sumą.

Byloje neįrodyta, jog paskolos dalykas (54 630 Lt) atsakovei buvo realiai perduotas (CPK 178, 179 str.). Ginčo atveju yra įrodymai apie ieškovės perduotą atsakovei 36 130 Lt paskolos sumą.

Paskolos dalyko perdavimą ieškovė išimtinai įrodinėjo skolos dokumentu (vekseliu). Pažymėtina, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t.y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „pinigus gavau“, „ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas, patvirtinamas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193 – 6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Ginčo atveju ieškovės pateiktame vekselyje (b.l. 6) dėl 54 630 Lt sumos yra atsakovės įsipareigojimas sumokėti ieškovei 54 630 Lt sumą. Tačiau jame nėra jokių įrašų apie tai, jog pinigai, kaip paskolos dalykas, buvo perduoti atsakovei - paskolos gavėjai. Abstraktūs ieškovės žodiniai paaiškinimai apie paskolos dalyko pagal šį vekselį - 54 630 Lt perdavimą atsakovei įvairiu laiku ir įvairiomis sumomis nepatvirtina realaus paskolos dalyko perdavimo atsakovei kadangi jų nepatvirtina ir neįrodo kitos leistinos įrodinėjimo priemonės (CPK 177 str. 2 d.). Ieškovės paaiškinimai nėra pakankami ir nesuteikia pagrindo daryti labiau įtikinamą išvadą (CPK 185 str.), kad pinigai 54 630 Lt buvo faktiškai ir realiai perduoti atsakovei. Be to, teismo vertimu, byloje išrašyti vekseliai neatitinka visų LR ĮPVĮ vekseliams numatytų reikalavimų, t.y. nėra tikrų vekselių išrašymo datų, ginčo atveju yra išrašyti keli vekseliai kuriuose nurodoma viena ir ta pati diena ir labiau tikėtina, kad dėl tos pačios sumos, tik padidinant kiekviename paskesniame vekselyje sumas. Vekseliuose nurodytais faktais teismas besąlygiškai negali tikėti. Kaip yra aukščiau minėta, sprendžiant klausimą apie paskolos sutarties sudarymą bei jos dalyko perdavimą reikšmingi ne tik padaryti įrašai skolos dokumente, bet visi įrodymai, susiję su paskolos teisinių santykių atsiradimu, jų vykdymu, reikšmingi įrodymai patvirtinantys paskolos tikslą, t.y. visuma bylos įrodymų.

Ginčo atveju be ieškovės pateikto vekselio 54 630 Lt sumai (b.l. 6) byloje yra 5 ta pačia data 2010-11-08 surašyti vekseliai su juose nurodytomis skirtingomis sumomis ir skirtingais pinigų grąžinimo terminais. Iš vienareikšmių šalių paaiškinimų nustatyta , kad vekselių data neatitinka realios vekselių išrašymo datos. Šiuo atveju abi proceso šalys teismui patvirtina ir pripažįsta, jog pirmasis pinigų skolinimas atsakovei buvo 2010-11-08 pervedant pinigus - 33 230 Lt už atsakovę S. K. (b.l. 16). Šiai sumai vekselio nėra. Tačiau ši data – 2010-11-08 ir yra vekseliuose nurodyta data. Faktiškai šis mokėjimo pervedimas (b.l. 16) patvirtina, jog ginčo šalys savo sutartinius santykius kildina nuo 2010-11-08 ieškovės padaryto pervedimo datos kuriai ir pildė visus po to sekusius dokumentus – vekselius, t.y. kad šis pervedimas yra pagrindinė suteikta paskola, kuri vėliau surašant kitus vekselius buvo keičiama nurodant kitokius skolos dydžius ir apmokėjimo terminus. Teismui vertinant šias aplinkybes pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, vadovaujantis įrodymų vertinimų taisyklėmis, daroma labiau tikėtina išvada, kad šiuo atveju ieškovė 54 630 Lt sumos nebuvo paskolinusi atsakovei, o buvo paskolinusi tik 36 130 Lt (33 230 Lt įrodyta rašytiniais įrodymais, o 2900 Lt papildoma suma kurią pripažįsta atsakovė) sumą. Dėl likusios sumos (18 500 Lt) byloje nėra patikimų įrodymų patvirtinančių, kad realiai 18 500 Lt ieškovė būtų perdavusi atsakovei, nėra įrodymų patvirtinančių ir šios sumos perdavimo tikslą. Labiau tikėtina yra tai, kad ieškovė likusią sumą (18 500 Lt) suskaičiavo atsakovei kaip netesybas, baudą ar palūkanas už termino sumokėti skolą pratęsimą, kad ieškovė sutikdama pratęsti atsakovei mokėjimo terminą grąžinti paskolą už tai reikalavo papildomo mokėjimo. Būtent apie tai teismo posėdyje paaiškino atsakovė, nurodydama, kad padidinta suma yra ieškovės paskaičiuoti procentai. Įvertinus visumą įrodymų imant domėn ir šalių paaiškinimus labiau yra tikėtinos yra aplinkybės kad atsakovei nebuvo paskolinta 54 630 Lt suma. Labiau yra tikėtina, kad vekselyje nurodyta suma išaugo nuo realiai įrodytos ir atsakovei suteiktos 36 130 Lt paskolos sumos, kad galutiniame vekselyje nurodytos 54 630 Lt sumos atsakovė negavo, šiai sumai pasirašė vekselį neatsiskaičiusi su ieškove nurodytu terminu, pasitikėdama ieškove, sutikdama pasirašyti vis naujus vekselius. Teismo vertinimu, būtent tai ir lėmė, kad kiekviename byloje esančiame vekselyje (b.l. 6, 19-24) ir yra nurodyta ta pati data rodanti paskolos suteikimo datą - 2010-11-08, kai ieškovė realiai už atsakovę pervedė pinigus atsakovės turėtai skolai apmokėti.

Teismas įvertinęs visus byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad ginčo šalis siejo paskoliniai santykiai, kurie prasidėjo 2010-11-08, kai ieškovė sumokėjo atsakovės kreditoriui 33 230 Lt sumą, pirmąją paskolos dalį dėl kurios šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties. LR CK 6.871 str. numatė, jog paskolos sutartis, kurios viršija 2000 Lt sumą, turi būti rašytinės formos. Buvę paskoliniai santykiai tarp šalių buvo tęsiami įforminant juos raštiškai vekseliais, bet šiuo pagrindu nebuvo kuriami nauji paskoliniai santykiai. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais. Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalys turi įrodyti leistinais įrodymais, būtent rašytiniais ar daiktiniais įrodymais. Sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Nagrinėjamu atveju būtent ir kilo ginčas dėl paskolinių santykių dalyko, paskolintos sumos dydžio, kai šalys rašytine forma nebuvo sudariusios paskolos sutarties, o tik vėliau savo santykius įformino raštu surašytais vekseliais , kuriuose nurodytos didesnės už nustatytą paskolos dydį sumos. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013, 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014.). Taigi, atsakovei išrašius ieškovei paprastąjį vekselį, atsakovės prievolė pagal paskolinius santykius buvo pakeista atsakovės prievole pagal vekselį, tačiau šiuo atveju paskoliniai santykiai ir buvusi paskolos sutartis visa apimtimi nebuvo pakeista, nes kaip abi šalys teismui patvirtino, pirminiai paskoliniai santykiai tarp šalių susiformavo 33 230 Lt paskolintos sumos pagrindu. Nors galutiniame vekselyje yra nurodyta 54 630 Lt skolos suma, tačiau teismui nepateikiti jokie pagrįsti įrodymai apie likusios sumos -18 500 Lt realų skolinimą atsakovei. Teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad esant paskolos santykiams turi būti įrodyta pinigų perdavimo aplinkybė (2013-03-18 VAT nutartis Nr. 2A-1300-656/2013). Ieškovės pateiktame teismui ginčo vekselyje (b.l. 6) nėra nuostatų, patvirtinančių faktinį pinigų perdavimą 54 630 Lt sumai. Vekselis nėra paskolos suteikimo įrodymas (2013-03-18 VAT nutartis Nr. 2A-1300-656/2013). Ieškovė faktinį paskolos 54 630 Lt sumai suteikimą įrodinėjo tik savo parodymais, jos pateikto vekseliu, bei duomenimis, kad ieškovė turėjo pakankamą pinigų sumą 54 630 Lt paskolos suteikimui. Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis suteikia teisę teismui naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad civilinėje byloje Nr. 2-47048-779/2015 buvo nagrinėjamas šios bylos ieškovės V. B. skundas dėl antstolio veiksmų. Iš šios civilinės bylos dokumentų, konkrečiai imant iš 2015-11-19 nutarties Nr. 2-47048-779/2015 turinio matyti, kad antstolis vykdo išieškojimą iš V. B. banko naudai dėl 15420,25 Eur + 16 proc. metinių palūkanų išieškojimo. Taip pat pagal LITEKO duomenis šios bylos ieškovė turėjo ir kitų civilinių bylų, kuriuose iš jos priteistos skolos sumos. Iš šių aplinkybių pagrįstai manytina ir darytina labiau tikėtina išvada, jog ieškovė 54 630 Lt sumos neturėjo, priešingai negu kad ji teigė teismui.

Atsižvelgiant į visų šių įrodymų visumą, teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir įrodymų vertinimų taisyklėmis, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra neįrodyta 54 630 Lt paskolos sumos perdavimo aplinkybė, o byloje įrodyta dalis šios sumos – 36 130 Lt. Byloje nėra likusios ieškiniu prašomos paskolos sumos - 18 500 Lt suteikimo tiesioginių ar netiesioginių įrodymų. Iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė tik 36 130 Lt paskolos suteikimą, o likusios paskolos sumos suteikimas byloje neįrodytas, todėl ieškovės reikalavimas dėl 15821,94 EUR negrąžintos paskolos tenkinamas tik iš dalies ir iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 36 130 Lt negrąžintos paskolos suma (t.y. 10463,97 EUR), o likusi suma (5357,97 EUR) nepriteistina kaip ieškovės neįrodyta, jog buvo realiai paskolinta.

Dėl ieškovo prašomų priteisti 1582 EUR palūkanų, kuriuos ieškovė paskaičiavo LR CK 6.874 str. 1 d. pagrindu už praleistą terminą (2 metus) nuo 15 821,94 EUR negrąžintos paskolos sumos. LR CK 6.874 str. 1 d. numato, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. LR CK 6.210 str. 1 d. numato, kad už termino praleidimą mokamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Byloje nustatyta, jog šiuo atveju realiai negrąžinta paskolos suma yra 10463,97 EUR, todėl atitinkamai iš atsakovės priteistinos palūkanos už tą patį laikotarpį paskaičiuotos nuo šios sumos, t.y. negrąžinta paskolos suma (10463,97 EUR) dauginama iš 5 procentų metinių palūkanų, kas sudaro 523,20 EUR per metus. Kadangi skolos grąžinimo terminas yra praleistas už du metus, ši suma dauginama iš dviejų metų ir galutinė palūkanų suma iki padavimo į teismą dienos sudaro 1046,40 EUR sumą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 1046,40 EUR palūkanų, o likusi prašomų priteisti palūkanų suma (535,60 EUR) nepriteistina.

Be to, iš atsakovės ieškovės naudai yra priteisiamos procesinės 5 proc. dydžio metinės palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo, t.y. nuo 2015-11-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į patenkintą ir atmestą ieškinio reikalavimų dalį (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė pateikė teismui įrodymus dėl šių patirtų bylinėjimosi išlaidų – 522,12 EUR sumokėto žyminio mokesčio ir 400 EUR už advokato teisinę pagalbą, iš viso 922,12 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės atstovas pateikė teismui įrodymus dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (163,05 EUR). Teismas patenkino 66,14 procento ieškinio reikalavimų (ieškinio suma – 17 403,94 EUR, priteista suma – 11 510,37 EUR).

Spręsdamas dėl ginčo šalims atlygintinų advokato pagalbos išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais, taip pat atsižvelgia į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015-03-20 galiojanti Rekomendacijų redakcija) nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius.

Visos ieškovės nurodytos išlaidos pripažintinos pagrįstomis, todėl atsakovė ieškovei turi atlyginti 66,14 proc. šių išlaidų – 609,89 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Byloje atsakovei buvo suteikta nemokama antrinė teisinė pagalba, teisinės pagalbos už antrinę teisinę pagalbą išlaidos byloje sudaro 163,05 EUR sumą, šios išlaidos yra pagrįstos, todėl iš ieškovės valstybei už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteistina proporcingai atmestų reikalavimų daliai (33,86 proc. atmestų reikalavimų), t.y. 55,21 EUR suma (CPK 79, 88, 93, 99 straipsniai).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos šioje elektroninėje byloje yra mažesnės kaip 3 Eur, todėl, vadovaujantis CPK 92 straipsniu, 96 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, valstybei šiuo atveju nepriteisiamos.

Teismo manymu, toks teismo sprendimas yra teisingas. Abi ginčo šalys nebuvo pakankamai sąžiningos, abiejų šalių pagrindinis siekis buvo – gauti piniginę naudą. Tai buvo įgyvendinta sukuriant civilinius paskolinius santykius, kurie sudarė galimybę patenkinti abiejų ginčo šalies interesą – patenkinti naudos poreikį. Ieškovė paskoliniais santykiais siekė gauti naudą per ženkliai didesnio dydžio skolos atgavimą, tuo tarpu atsakovė- laiku neatsiskaitydama, vilkindama skolos grąžinimą, naudojosi svetimais pinigais, jais padengė ankstesnę skolą, pasinaikino buto uždėtą draudimą taip atgavo turtą be apsunkinimų, be arešto ir jį toliau naudojo. Atsižvelgiant į sąžiningumo kriterijų, be to byloje nenustačius pagrindų dėl kurių šio teismo sprendimo vykdymas galėtų būti atidėtas, ar jo vykdymas išdėstytas dalimis, teismo sprendimo vykdymo tvarka kitokia nei įprastinė nenustatoma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 260, 265, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės J. L., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini, Grigiškės, ieškovės V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini, naudai – 10 463,97 EUR negrąžintos paskolos, 1046,40 EUR palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2015-11-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 609,89 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 55,21 EUR antrinės teisinės pagalbos išlaidų (įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis - įmoka už antrinę teisinę pagalbą).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per šį apylinkės teismą.