Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-64-420/2019 pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovei D. L., išvadą teikiančiai institucijai – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo ir pagal atsakovės D. L. priešieškinį J. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Nesutinka su teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka ir teigia, kad tvarka negali būti laikoma tinkamai įgyvenadinama, nes apeliantui skiriamas neproporcingai trumpas bendravimo su vaiku laikas, lyginant su atsakovei tenkančiu laiku. Paaiškina, jog apeliantas dirba slenkančiu grafiku, o teismo patvirtintas bendravimo su vaiku grafikas (4 valandos per 5 darbo dienas bei kas antrą savaitgalį) apriboja apelianto teises ne tik dalyvauti vaiko auklėjime, bet ir iš viso matyti vaiką.

15. Nurodo, jog siekiant, kad bendravimo su vaiku tvarka nepažeistų tėvų lygių teisių bendrauti su vaiku principo, turėjo būti numatyta bendravimo su vaiku tvarka darbo dienomis apeliantui turint teisę matytis su su vaiku ne mažiau kaip po 2 valandas kasdien nuo 18 val. iki 20 val., ir kiekvieną kalendorinių metų nelyginių (neporinių) savaičių savaitgalį nuo penktadienio 18 val. iki sekmadienio 17 val.

16. Aiškina, kad nebuvo atsižvelgta ir į tai, jog vaikas turi popamokinės veiklos, turi ruošti pamokas, todėl net ne visas bendravimui su apeliantu skirtas laikas gali būti realiai įgyvendintas.

17. Mano, jog atsakovė bylos nagirnėjimo metu tikslingai nuteikinėjo vaiką prieš apeliantą, teikė dovanų su sąlyga, kad vaikas norėtų gyventi kartu. Pažymi, kad jam yra žinoma, jog vaikas gavo dovanų, turėjo galimybę daugiau savo nuožiūra leisti laiką, kai priešieškinyje atsakovė teigė tokiems dalykams esant žalingiems, kas parodo atsakovės tendencingą siekį, o ne realų susitelkimą į vaiko auklėjimą.

20. Atkreipia dėmesį, jog teismas itin atidžiai ir išsamiai aiškinosi ne tik vaiko norą, bet ir jo susiformavimo aplinkybes. Pažymi, kad vaiką apklausęs teismo posėdyje psichologas atkreipė dėmesį į tai, kad vaikas yra akivaizdžiai paveiktas, todėl buvo paskirta teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė, kurios metu buvo nustatytas vaiko noras gyventi su motina ir bendrauti su tėvu.

21. Teigia, kad apelianto argumentai, esą teismas rėmėsi trečiųjų asmenų nuomone, o ne vaiko, deklaratyvūs. Pabrėžia, jog neva atsakovei papirkinėjus vaiką, tokių aplinkybių apeliantas pirmosios instancijos teisme nenurodė ir neįrodinėjo.

22. Nesutinka su apelianto teiginiais dėl bendravimo su vaiku tvarkos ydingumo. Tvirtina, jog apelianto siūloma bendravimo su vaiku tvarka pažeidžia vaiko interesus, nes vaikui reikalingas laikas pailsėti grįžus iš mokyklos, paruošti pamokas, nueiti į būrelius, pabūti su draugais. Pažymi, kad pagal faktiškai susiklosčiusią apelianto bendravimo su vaiku tvarką, sūnus pas tėvą nueina visada, kai jam to norisi.

23. Nurodo, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas neprašė nustatyti, kad vaikas privalo būti su tėvu kiekvieną dieną nuo 18 val. iki 20 val., nebuvo tirtos jokios aplinkybės, susijusios su tokiu reikalavimu, todėl toks reikalavimas neturi būti keliamas ir apeliacinės instancijos teisme.

24. Teigia, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės nei civilinio proceso įstatymas, nei kitas įstatymas nenumato. Be to, apeliantas nėra apmokėjo tokio prašymo žyminiu mokesčiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 326 str. 1 d. 1 p.)

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

26. Apeliantas J. B. apeliaciniu skundu kartu prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki skundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo stabdyti šio sprendimo vykdymą.

27. Pagal CPK 144 straipsnio 2 dalį, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė nė vieno motyvo, kodėl yra pagrindas taikyti minėtas priemones, ir tai reiškia, jog prašymas yra visiškai nemotyvuotas.

28. Kadangi skundžiamas sprendimas nėra įsiteisėjęs, o sprendimo dalis dėl vaiko išlaikymo vykdoma skubiai, siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje teisminio proceso stadijoje nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 185 str., 281 str., 282 str. 2 d. 1 p.).

Dėl skundo esmės

29. Apeliaciniu skundu J. B. neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl nepilnamečiui vaikui teiktino išlaikymo periodinėmis įmokomis pakeitimo, todėl teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo motyvus, dėl minėto klausimo nepasisako. Įvertinusi tai, kad apeliantas neginčija teismo nustatyto nepilnamečiui vaikui teiktino išlaikymo dydžio, teisėjų kolegija papildomai neanalizuoja ir nevertina byloje esančių įrodymų, pripažindama pirmosios instancijos teismo nustatytą 340 Eur nepilnamečiui vaikui išlaikymo dydį pagrįstu ir užtikrinančiu vaiko poreikius.

30. Nustatyta, kad šalys, nesudariusios santuokos, turi nepilnametį vaiką – sūnų A. B., gim. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 5, 69). Nepilnamečio A. B. gyvenamoji vieta bei bendravimo su skyrium gyvenančiu J. B., iki ginčo šalys pateikė teismui tokį prašymą, nenustatyta.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.156 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad abiejų tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą, išskyrus, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 str. 2 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi būti atsižvelgiama į kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat panaudojant valstybės teikiamą paramą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vaiko norus ir pažiūras (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007; 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010 ir kt.). Vertinant vaiko norus bei pažiūras, vaiko amžius nėra esminis aspektas, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Analizuojant vaiko išsakytą norą gyventi su tėvu ar motina, būtina išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y. aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008).

32. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti kartu su motina, atsakove, tvirtina, jog buvo atsižvelgta ne į vaiko norą, bet į trečiųjų asmenų pateiktą informaciją. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu vertinimu.

33. Tai, kad vaikas teisminio proceso pradžioje išsakė norą gyventi su apeliantu, nesuteikia pagrindo vienareikšmiškai sutikti su tokiu vaiko noru. Teismo posėdžio metu, nepilnametį vaiką apklausęs psichologas atkreipė dėmesį į tai, jog vaikas yra paveiktas, mokyklos psichologė teismo posėdžio metu taip pat nurodė vaikui buvus emociškai paveiktam. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pirminis vaiko išsakytas noras gyventi būtent su tėvu nėra lemiantis ir teismui neprivalomas, nes vaikas galėjo išsakyti ne savo pageidavimą ar apsisprendimą taip, kaip jis supranta, ir tai nelaikytina jo nuomone.

34. Pirmosios instancijos teismas, veikdamas išimtinai nepilnamečio vaiko interesais, pagrįstai nusprendė paskirti teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę, kurios išvados parodė iš esmės tikrąjį nepilnamečio vaiko norą – gyventi su mama ir bendrauti su tėčiu (CPK 177 str. 2 d.). Kolegija pabrėžia, jog teismo ekspertizės išvados yra viena iš įrodymų rūšių, ir teismas, įvertinęs kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove. Konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų visuma paneigė apelianto teiginį dėl nepilnamečio vaiko noro gyventi su juo ir teismo išvada dėl gyvenamosios vietos nustatymo su atsakove, padaryta remiantis psichologų paaiškinimais, teismo ekspertizės išvadomis, neprieštarauja vaiko interesams (CPK 185 str.). Reikšmingu vertinama tai, jog šalių sūnus nuo mažumės gyvena bute, kuriuo savininke yra atsakovė, jis turi atskirą kambarį, tame pat bute gyvena ir jo sesuo E., su kuria berniukas gerai sutaria.

35. CK 3.155 straipsnyje nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. CK 3.156 straipsnio 2 dalis numato principinę nuostatą, kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nepriklausomai, ar tėvų santuoka yra nutraukta, ar pripažinta negaliojančia, ar tėvai gyvena skyrium. Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai (CK 3.159 str. 2 d.). Tėvų bendravimas su vaikais ir dalyvavimas jų auklėjime turi atitikti minėtose teisės normose įtvirtintus principus. Skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus, esant ginčui nustato teismas, sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką (CK 3.170 str. 1 d., 4 d.). Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik jei maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas numato, jog visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, o šio įstatymo 11 straipsnis įtvirtina, vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam bei doroviniam vystymuisi.

36. Apeliantas J. B. teigia, kad sprendimu patvirtinta bendravimo su vaiku tvarka beveik neįgyvendinama dėl apelianto darbo laiko specifikos – darbo slenkančiu grafiku ir prašo tvarką pakeisti pagal jo siūlomą.

37. Atsakovės nuomone CPK numato draudimą apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.), tad ieškovo siekiama bendravimo su vaiku tvarkos dalis, nustatant, jog jis gali bendrauti su vaiku kiekvieną darbo dieną po dvi valandas, neturėtų būti svarstoma apeliacinės instancijos teisme procese. Su tokia pozicija kolegija nesutinka.

38. Pagal CPK 312 straipsnį naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su pareikštu ieškiniu. Klausimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo pirmosios instancijos teisme kėlė abi šalys, tad prašymas kitaip nei nustatė teismas išspręsti bendravimo tvarką nėra iš esmės naujas, tad nenagrinėtinas apeliaciniame procese, reikalavimas.

39. Pasisakant dėl tokio prašymo esmės, kolegija sprendžia, kad nenustatyta priežasčių dėl kurių teismo nustatytoji bendravimo su vaiku tvarka turėtų būti pakeista. Nustatant bendravimo su vaiku ne savaitgaliais tvarką turi būti atsižvelgta ne tik į tėvų pageidavimus, kito iš tėvų interesus, bet, svarbiausia , į vaiko poreikius. Neabejotina, jog vaikas turi turėti ir laisvo laiko savo poreikiams. Įvertinus, jog šalių sūnus A. B. yra mokyklinio amžiaus, lanko (duomenys neskelbtini) pradinę mokyklą, rankinio būrelį (1 t., b. l. 60-65, 195), nustatymas, jog kiekvieną darbo dieną jis nuo 18 iki 20 val. bendraus su tėvu reikštų, jog tuo laiku jis nebus savo namuose ( pas motiną). Pastarajai, kaip dirbančiam asmeniui būtų apsunkinta galimybė pasirūpinti sūnaus poilsiu, pasirengimu sekančiai dienai, užtikrinti vaiko pasirengimo mokyklai, popamokiniams užsiėmimams kontrolę. Abejotina ar tai atitiktų vaiko interesus, kurie nėra vaiko norų sinonimas. Be to, ieškovas nepateikė teismui konkrečių duomenų koks jo darbo grafikas, kuris trukdys bendrauti su sūnumi teismo nustatytu laiku.

40. Apibendrinant kolegija sprendžia, jog teismo patvirtinta apelianto bendravimo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarka leis užtikrinti ne tik apelianto teisę bendrauti su vaiku, dalyvauti jo auklėjime, bet ir paties vaiko teises į laisvalaikį, poilsį, leis suderinti bendravimą su tėvu ir pasiruošimą mokslams.

41. Kolegija atkreipia dėmesį, jog vaiko bendravimui su apeliantu nėra sudaromos kliūtys, nes vaiko gyvenamoji vieta yra šalia apelianto, atsakovė nurodė susiklosčius faktiškai vaiko bendravimo su apeliantu tvarkai, kai sūnus, jam norint, visada susitinka su tėvu. Kolegija atkreipia šalių dėmesį, jog vaiko tėvai turi bendradarbiauti ir veikti vaiko interesais, ieškoti pusiausvyros tarp vaiko siekio , kad šis kuo daugiau praleistų laiko su tėvais , ir objektyvaus reikalingumo užtikrinti vaiko elgesio kontrolę, sąlygų vaikui tobulėti, pailsėti sąlygų sukūrimo. Kolegija pažymi, jog tėvai, nepaisant teismo nustatytos bendravimo tvarkos, kiekvienu atveju gali geranoriškai susitarti ir dėl kitokios bendravimo tvarkos. Ypač, jeigu dėl objektyvių priežasčių, pvz. ligos, pasikeitimų darbo grafikuose ar pan.,teismo nustatytos bendravimo tvarkos laikytis nepavyksta.

42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos nagrinėjimo metu nėra nustatytos aplinkybės, kurios leistų pagrįstai abejoti pirmosios instancijos teismo patvirtintos apelianto bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos atitikimu nepilnamečio vaiko interesams ar neužtikrintų apelianto teisės bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime (CPK 12 str., 185 str.).

43. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

44. D. L. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovo J. B. atsakovės naudai priteistinos 500 Eur atstovavimo išlaidos (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), D. L. naudai 500,00 Eur (penki šimtai eurų 00 ct) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.