Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus,

Dalyvaujant ieškovės BUAB „Mantrida“ administratoriui advokatui Aivarui Aleksiejavui, atsakovams L. V., E. M., jų atstovei advokatei Jurgitai Judickienei,

Viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės BUAB „Mantrida“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-292-571/2013 pagal ieškovės BUAB „Mantrida“ ieškinį atsakovams L. V., E. M., trečiajam asmeniui E. Z. dėl nuostolių atlyginimo. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Individualios įmonės savininko ir įmonės turtas yra atskirtas (Individualių įmonių įstatymo 8 str. 1 d.). Tai, kad namas buvo statytas iš įmonei perduotų lėšų ir įmonės vardu patvirtina byloje surinkti įrodymai. Nebaigta statyba buvo apskaityta įmonės balanse, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo turto pardavimo tikslu turto vertę apskaičiuoti kaip statybinių medžiagų vertę, jeigu namas būtų išardytas. Apeliantės nuomone, būtent atsakovė savo veiksmais sukūrė įmonėje tokią situaciją, kad namas, statytas įmonės lėšomis, stovėjo ne įmonei, o jai priklausančiame žemės sklype, patvirtina atsakovų nesąžiningumą. Ne tik pats namo pardavimo sandoris buvo nesąžiningas, bet ir pats namo statybų pradėjimas buvo neteisėtas, pažeidžiantis įmonės interesus, nes jei atsakovė būtų elgusis protingai ir apdairiai ir nebūtų pradėjusi namo statybų ant įmonei nepriklausančio žemės sklypo, įmonė nebūtų praradusi tiek lėšų, investuotų į namo statybas.Už ginčijamo sandorio (namo pardavimo) sudarymą yra atsakingi abu atsakovai, ką patvirtina Juridinių asmenų registro išrašas, be to, vienintelė akcininkė nustatyta tvarka nebuvo paskyrusi kito vadovo. Faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovė buvo bendrovės vadovė, o atsakovas veikė kaip jos įgaliotas asmuo, nes formalus E. M. paskyrimas direktoriumi nesukūrė juridinės reikšmės fakto, kurios pagrindu pasibaigė jos, kaip įmonės vadovės atsakomybė. Aplinkybė, kad atsakovė buvo vaiko priežiūros atostogose neatleidžia jos nuo atsakomybės, nes atostogos yra teisiškai reikšmingos darbo santykių prasme, bet ne civilinių fiduciarinių santykių, siejančių bendrovę ir jos vadovą, prasme. Iš atsakovės pateiktų įrodymų negalima nustatyti, kad paskola buvo paimta įmonės vardu ir interesais ir, kad šiai paskolai buvo įkeistas žemės sklypas, už kurio sandorio registravimą ir vertės apskaičiavimą apmokėtos VĮ registrų centras paslaugos. VĮ registrų centras sąskaitų apmokėjimo metu įmonės vadove buvo atsakovė. Išmokėtos sumos įtrauktos į L. V., kaip atskaitingo asmens, sąskaitą, vadinasi buvo išmokėtos L. V.. Taigi, atsakovei, kuriai iš bendrovės kasos buvo išmokėti gryni pinigai, buvo žinoma apie įmonės lėšų panaudojimą ne įmonės interesais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį dalyje dėl žalos atlyginimo dėl gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sandorio panaikino ir perdavė bylą šioje dalyje apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (T.4, b.l. 157-165), todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl šių apeliacinio skundo argumentų ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo šioje dalyje teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 8.000,00 Lt atsakovė L. V. nusipirko ieškovei priklausiusią nebaigtą statybą, tuomečiam bendrovės vadovui E. M. nebaigtos namo statybos pardavimo kainą įvertinus kaip statybines medžiagas (T.1, b.l. 44). 1,6200 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame buvo statomas pastatas nuo 2009-02-27 pagal dovanojimo sutartį nuosavybės teise priklauso atsakovei L. V. (buvusi sklypo savininkė E. Z.; T.1, b.l. 80-81). Pagal pateiktas sąskaitas, kasos pajamų orderius, pinigų priėmimo kvitus, sąskaitų išrašų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėnesio iki 2009 m. gruodžio mėnesio gyvenamojo namo statybai buvo panaudota 52.498,48 Lt ieškovės lėšų (T.1, b.l. 45-77).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartyje nurodė, kad teismas nagrinėdamas bylą turi išsiaiškinti, ar namo pardavimo sandoriu realiai buvo pažeisti teisėti kreditorių interesai.

Ieškovė ieškiniu reikalavo turtinės žalos (nuostolių) iš solidarių atsakovų E. M. ir L. V..

Kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, pažeidusio jo civilines teises, atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas, tačiau tam, kad taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Nesant šių sąlygų negali būti taikoma nei sutartinė, nei deliktinė civilinė atsakomybė. Būtinybę nustatyti šias sąlygas, taikant civilinę atsakomybę, daugelį kartų yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2004; 2008 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2008; 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012). Pareiga įrodyti skolininko neteisėtus veiksmus, nuostolius ir priežastinį ryšį tenka kreditoriui. Skolininko kaltė preziumuojama, tačiau įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės, taip pat išimtiniais atvejais ji (civilinė atsakomybė) skolininkui iš dalies ar visiškai netaikoma (CK 6.248 str. 1, 4 d., 6.282 str., 1.5 str.).

Apeliantė, reikalaudama dalies nuostolių iš atsakovų, jų neteisėtus veiksmus kildina ir grindžia tomis aplinkybėmis, jog namas buvo pradėtas statyti ne ant įmonei priklausančio žemės sklypo.

Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas pradėtas statyti 2006 m. lapkričio 16 d tuometinės sklypo savininkės E. Z. žemės sklype, be leidimo statybai, nes sutinkamai su Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas vykdyti naujo statinio statybą, neprivalomas, statant nesudėtingus statinius, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priede nustatytose bendrose pastabose prie patvirtintų 1 ir 2 lentelės nustatyta, jog I ir II grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise žemės sklype, reikalingas žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas. Statybos pradėjimo metu įmonė dar buvo individuali, ir jos savininkė buvo E. Z. (T.3, b.l. 32). Pagal Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 1 dalį individualioje įmonėje yra vienas savininkas. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip (Įstatymo 7 str. 1 d.). Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Įstatymo 8 str. 2 d.). Individualios įmonės savininkas veikia įmonės vardu ir interesais. Individualios įmonės turtas nėra atskirtas nuo jos savininko turto, todėl byloje esantys rašytiniai įrodymai, kad E. Z. investavo savo asmenines lėšas į namo statybą, jai nuosavybės teise priklausančiame sklype, tik patvirtina faktą, kad ji vykdė statybos darbus įmonės vardu, bet nesuponuoja išvados, kad atsakovė L. V. iš anksto žinojo, kad pasinaudojus įmonės lėšomis, namas bus perleistas jos nuosavybėn nuosavybėn. Todėl apelianto argumentai apie L. V. neteisėtus veiksmus nėra įrodyti.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog nebaigta statyba pagrįstai buvo įvertinta ir parduota kaip statybinės medžiagos.

Nekilnojamojo daikto valdymas (kuomet šį faktą galima panaudoti prieš kitus asmenis) atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (CPK 4.27 str. 2 d.), tačiau tokia aplinkybė dėl UAB „Mantrida“ statyto pastato neegzistuoja. Nebaigtas statinys – statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudoti. Pažymėtina ir tai, kad, kai statytojas nori perleisti statomą statinį kitam asmeniui, įregistruoti nebaigtą statyti statinį Nekilnojamojo turto kadastre ir/ar registre (Reglamento STR 1.1 1.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 15 p.), turėjo gauti Valstybinės teritorijų planavimo statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pažymą, prieš tai, pateikti nustatytos formos prašymą; statybos leidimą arba jį atitinkantį dokumentą; statinio projektą, pagal kurį buvo išduotas statybos leidimas arba įregistruota statyba, ar supaprastintą nesudėtingo statinio projektą, kuriam raštu pritarė įgalioti valstybės tarnautojai; statinio nužymėjimo statybvietėje aktą ir schemą, kuriuose statinio vieta nurodyta koordinatėmis arba atstumais nuo pastovių vietovės daiktų; kadastrinių matavimų bylą, parengtą ne anksčiau kaip prieš vieną mėnesį Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 695 (Žin., 2005, Nr. 80-2899), nustatyta tvarka (Reglamento STR 1.1 1.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 16 p.). Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad UAB „Matrida” prieš parduodama statinį turėjo reikalaujamą pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, supaprastintą projektą ar kitą atitinkamą dokumentą, kadastrinių matavimų bylą, kas leistų daryti išvadą, jog nebaigtas statyti namas galėjo būti parduotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.

CK 4.103 straipsnio 1 d. nustato, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Kadangi ieškovė pastato nustatyta tvarka nebuvo įregistravusi, todėl šis statinys negalėjo būti civilinės apyvartos objektu kaip nekilnojamasis turtas. Neabejotinai, įregistruoto kad ir nebaigto statyti pastato rinkos vertė yra ženkliai didesnė už statybinių medžiagų likutinę vertę, tačiau įvertinus bylos aplinkybes ir aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės argumentai, kad nebaigtas statyti pastatas turėjo būti parduotas kaip nekilnojamojo turto objektas atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad atsakovas E. M. pardavė nebaigtą statybą kaip statybines medžiagas ir nenustatė jo neteisėtų veiksmų.

Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.), ji nepreziumuojama; ją (žalą) kaip jau minėta, privalo įrodyti kreditorius (CPK 177-178 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto pateiktus turtinę žalą, jo įsitikinimu, pagrindžiančius rašytinius įrodymus, prieina prie išvados, kad nei žala, nei aplinkybės, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kreditorių interesai neįrodytos.

Statomas pastatas buvo apskaitytas ieškovės 2008-12-31 ir 2010-12-31 balansuose kaip nebaigta statyba, kurios vertė 56.492,00 Lt (T.3, b.l. 38-43). 2010 m. rugsėjo 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 8.000,00 Lt namą nusipirko atsakovė L. V., žemės sklypo, ant kurio statomas namas, savininkė, tuomečiam bendrovės vadovui atsakovui E. M. nebaigtos namo statybos pardavimo kainą įvertinus kaip statybines medžiagas. Apeliantė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad toks pardavimas buvo nesąžiningas, dėl ko padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams. Nors apelianto teigimu byloje nustatyta, jog UAB ,,Mantrida“ 2009 m. balanso duomenimis, bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 765.150,00 Lt, o turtas – 711.843,00 Lt, tačiau ši aplinkybė neleidžia teigti, jog įmonė sandorio sudarymo metu buvo nemoki Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punkto prasme. Nei šių aplinkybių, nei tų, kad pardavus nebaigtą statybą (namą) už daug mažesnę kainą galėjo pablogėti bendrovės turtinė padėtis ir sumažėti jos galimybės įvykdyti prievoles kreditoriams ieškovė byloje ir neįrodinėjo, juolab, kad nei vienas iš kreditorių, remiantis apeliantės pateiktais įrodymais (T.5, b.l. 16-34) ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, sandorio sudarymo metu nebuvo pateikęs pretenzijų UAB „Mantrida“, ar buvo kreipęsis į teismą dėl savo skolos priteisimo. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad įmonei priklausęs turtas parduotas atsakovei L. V. už nepagrįstai mažą kainą, nes statyboms išleista 53.721,48 Lt. Ieškovė tiesioginius 45.721,48 Lt nuostolius, patirtus atsakovui E. M. pardavus nebaigtą statyti namą kaip statybines medžiagas apskaičiavo, remdamasis statybinėms medžiagos įgyti išleista pinigų suma (T.1, b.l. 45-77). Su tokiu nuostolių apskaičiavimo būdu negalima sutikti. Byloje pateiktoje Nekilnojamojo turto vertės ataskaitoje nurodyta, jog teisiškai neregistruoto nebaigto statyti pastato, UAB „Matrida“ balanse apskaitomo kaip statybinės medžiagos rinkos vertė 2010-08-27 yra 8.468,00 Lt (T.1, b.l. 129-145).

Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė, ginčydama pardavimo kainą, nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atliktoji namo vertinimo ataskaita, neatitinka įstatymo reikalavimų, ir pažymi, jog į bylą nėra pateikta jokių ją paneigiančių įrodymų (CPK 178 str.). Nenustačius aplinkybių, jog nebaigtas statyti namas galėjo būti parduotas kitaip nei statybinės medžiagos, kurios galėjo būti įvertintos brangiau, nėra pagrindo teigti, jog bendrovei priklausiusio namo pardavimo sandoris galėjo būti sudarytas palankesnėmis bendrovei sąlygomis, ar buvo pažeisti kreditorių interesai, ar dėl šio sandorio sudarymo įmonė tapo nemokia.

Nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nenustatyta įmonės vadovo E. M. neteisėtų veiksmų, realizuojant nebaigtą statybą, esančią (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, todėl minėta teismo išvada yra teisėta ir paremta bylos duomenimis (CPK 185 str.). Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamoje dalyje nesudaro pagrindo jį pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą šioje dalyje iš jos atsakovei L. V. priteistinos dalis kasacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų 343,00 Lt pagal jas pagrindžiančius įrodymus (T.4, b.l. 150-153) (CPK 93 str.). Kadangi ieškovės kasacinis skundas buvo patenkintas iš dalies iš atsakovų valstybei priteistina po 12,90 Lt, o iš ieškovės – 12,92 Lt už procesinių dokumentų siuntimą kasacinės instancijos teisme (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sandorio priteisimo palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės BUAB „Mantrida“ (įmonės kodas 300501231) atsakovei L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 343,00 Lt (tris šimtus keturiasdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės BUAB „Mantrida“ (įmonės kodas 300501231) valstybei po 12,92 Lt (dvylika litų devyniasdešimt du centus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu kasacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovų L. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei po 12,90 Lt (po dvylika litų devyniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu kasacinės instancijos teisme (Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, Europos pr. 105, Kaunas, į. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, kodas 73000, įmokos kodas 5660).