Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Dariui Prasauskui,

trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Vilkaviškio rajono savivaldybės atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. J. ir V. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės ,,Turto bankas“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje Vilkaviškio rajono savivaldybė ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl pastatų pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų esmė.

II. Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų teismo posėdyje esmė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Dėl ginčo esmės.

Byloje kilęs ginčas tarp ieškovo ir atsakovo dėl 1986-01-30 tipinės sutarties „Dėl sodybinio sklypo su ūkiniais pastatais gyvenamo namo pirkimo - pardavimo pagal Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 593“ tarp Vilkaviškio rajono Paežerių kolūkio ir G. J. pripažinimo galiojančiu sandoriu ir laikymo pirkimo - pardavimo sutartimi. Su ieškiniu atsakovė ir tretieji asmenys sutiko visiškai.

IV. Dėl sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia.

Byloje reiškiamas reikalavimas - sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimo galiojančiu (CK 1.93 str. 4 d.). Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 str. 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010).

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Be to, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnį, sandorio formai ir teisinei registracijai taikomi sandorio sudarymo metu galioję įstatymai.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų atsiradimo 1991 metais, todėl sprendžiant, ar sandoris atitiko reikalaujamą formą, aktualios ir taikytinos jo sudarymo metu galiojusios teisės normos – 1964 metų civilinis kodeksas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d.). Tiek 1964 metų Civilinio kodekso, tiek 2000 metų Civilinio kodekso normos numato, kad teismas pagal sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimą turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia (1964 m. CK 58 str. 5 d., 2000 m. CK 1.93 str. 4 d.). Tiek dėl 1964 metų civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalies, tiek dėl 2000 metų civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: sandoris yra dvišalis; viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, be pirmiau nurodytų trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Dėl to teismas ex oficio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ar nepažeidžiamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje R. P. v. V. B., byloje, bylos Nr. 3K-3-20/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007, 2001 m. kovo 26 d. nutartis Nr. 3K-3-384/2001).

Ieškovų pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1983 m. balandžio 9 d. ieškovai, t.y. V. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. J., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos TSR Vilkaviškio rajono CMS sudarė santuoką (akto įrašo Nr. 80), V. B. buvo suteikta J. pavardė, G. J. buvo palikta prigimtinė pavardė J. (b.l. 8). Ieškovams esant santuokoje, 1983 m. spalio 28 d. tuometinio Vilkaviškio rajono Pilviškių apylinkės Paežerių visuotinio kolūkio narių susirinkimo nutarimu Nr. 4. G. J. buvo paskirtas 0,15 ha ploto žemės sklypas asmeninei statybai (b.l. 3).1983 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr.59 „D. P. kolūkio visuotinio susirinkimo nutarimo patvirtinimo“ minėtą nutarimą patvirtino Vilkaviškio rajono Pilviškių apylinkės LDT Vykdomojo komitetas (b.l.10 ). 1983 m. gruodžio 13 d. Valstybinės notaro kontoros valstybinė notarė Rita Vyzienė patvirtino Sodybinio sklypo suteikimo individualinio namo statybai kaimo vietovėje sutartį sudarytą tarp ieškovo ir V. P. kolūkio (notarinio reg. Nr. 4346)(b.l. 11). 1983 m. gruodžio 13 d. Vilkaviškio rajono architektas - inspektorius ieškovui išdavė leidimą vykdyti individualią statybą Nr. 31. (b.l.13). 1983 m. gruodžio mėn. Valstybinė komisija asmeninio gyvenamojo namo valstybinio priėmimo aktu iš ieškovo priėmė asmeninį namą naudojimui (b.l. 15 ). 1986 m. sausio 30 d. Vilkaviškio rajono Paežerių kolūkis ir ieškovas sudarė tipinę sutartį „D. S. sklypo su ūkiniais pastatais gyvenamo namo pirkimo - pardavimo pagal Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 593 nuo 1983-07-01, pagal sutarties 2 p. ginčo namas ir ūkiniai pastatai ieškovui buvo parduoti už 50 proc. jų vertės t. y. už 14 800 rub., bei išsimokėtinai (b.l.16-17). Sutarties 4 p. buvo nustatyta, kad jeigu dirbantysis be pateisinamos priežasties išeina iš darbo ūkyje, po namo pirkimo sutarties sudarymo neišdirbęs 25 m., jis privalo gražinti ūkiui pirktą namą, arba padengti pirkto namo statybos darbų išlaidas. Iš pateiktų pinigų mokėjimo kvitų nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 5 d. ieškovas atliko paskutinį mokėjimą, sumoje sumokėjo 15086,53 rub. (priedas Nr.8.).

Pagal tuo metu (ginčo santykių metu) galiojusio 1969-07-16 LTSR Šeimos ir santuokos kodekso (Vyriausybės žinios 1969-07-30, Nr. 21-186) 21 str. nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, todėl pagal 1986 m. sausio 30 d. Vilkaviškio rajono Paežerių kolūkio ir ieškovo sudarytą tipinę sutartį „D. S. sklypo su ūkiniais pastatais gyvenamo namo pirkimo - pardavimo pagal Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 593, įgytas turtas laikytinas ieškovų bendrąja jungtine nuosavybe. Šiuo metu įgytiems pastatams yra suteiktas adresas (duomenys neskelbtini).

Teismas vertindamas, ar sudaryta sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, ar nepažeidžiamas viešasis interesas, atsižvelgia į tai, kad sutartyje buvo nurodytos esminės gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos – objektas ir kaina (1964 m. CK 253-254 bei 256 straipsnių redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11), o tuo pačiu ieškovui buvo suteiktos nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorio šalies – pirkėjo teisės, kas patvirtina sandorio šalių suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų, t.y. sudaryti gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, pirkimo - pardavimo sutartį. Šalys išreiškė savo valią dėl turto pirkimo - pardavimo sandorio ir ši sutartis buvo faktiškai sudaryta, t. y. Vilkaviškio raj. Paežerių kolūkis tapo pardavėju ir įsipareigojo įforminti pirkimo - pardavimo sutartį bei perduoti turtą ieškovo nuosavybėn, o ieškovas atliko faktinius gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sutarties vykdymo veiksmus, sumokėdamas nustatytą kainą ir priimdamas perkamą turtą, kurį valdo iki šiol. Nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamą turtą nėra įregistruotos jokių fizinių ar juridinių asmenų, savivaldybės ar valstybės vardu. Tokiu būdu konstatuotina, kad ieškovui faktiškai įvykdžius gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas (1964 m. CK 44 str., 255 str. 1 d.), o atsakovui neįforminus sandorio notarine tvarka, yra pagrindas pripažinti tokį sandorį galiojančiu (1964 m. CK 58 str. 5 d., 2000 m. CK 1.93 str. 4 d.). Ieškovui faktiškai įvykdžius gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo - pardavimo sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas (1964 m. CK 44 str., 255 str. 1 d.), o atsakovui (dėl neveikimo) neįforminus sandorio notarine tvarka, akivaizdu, kad sandoris nebuvo įregistruotas pagal tuo metu galiojusias įstatymines normas - 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimus (per tris mėnesius vietinės Liaudies, deputatų tarybos vykdomajame komitete, kaip tai numatė 1964 m. CK 255 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11). Atsižvelgiant į paminėtina, ieškovų ieškinys tenkintinas visiškai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems subjektams ir sudaro teisinį pagrindą atlikti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre (CK 4.254-4.255 str., Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymas), tame tarpe ir atlikti teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre dėl ieškovų nuosavybės teisių į šiuo teismo sprendimu (jam įsiteisėjus) pripažintu sudarytu (galiojančiu) pirkimo-pardavimo sandoriu įgytą turtą (CK 5 str., 18 str.).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 str. 5 d.).

Šioje byloje bylinėjimosi išlaidas sudaro ieškovo sumokėtas žyminis mokestis paduodant ieškinį, ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos. Ieškovai paduodami ieškinį sumokėjo 354 Eur. žyminio mokesčio (b.l.7). Atsakovas su bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš jų nesutiko, bei nurodė, kad susidariusioje situacijoje VĮ ,,Turto bankas“, kaip valstybės institucija, kuriai teisės aktai nustato pareigą atstovauti valstybę, neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovo interesus. Be to, įvertintina tai, kad byla buvo inicijuota ne dėl atsakovo kaltų ar neatsargių veiksmų (t. y. byla buvo inicijuota ne dėl to, kad atsakovas ir/ar jį atstovaujanti VĮ ,„Turto bankas“ kokiu nors būdu būtų pažeidęs ieškovų teises), dėl ko reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas (CPK 93 str. 4 d.) (b.l.58,60).

Teismas nepriteisia ieškovų sumokėto žyminio mokesčio iš atsakovės, vadovaudamasis CPK 93 str.5 str., kadangi atsakovė šioje byloje neturi jokio materialinio suinteresuotumo, ieškovams priklausantys ginčo pastatai nėra perduoti valstybės nuosavybėn, ieškinio reikalavimo neginčijo nuo pat ieškinio gavimo dienos pateikę atsiliepimą, ieškinio reikalavimas susijęs su tam tikro įvykusio su ieškovais fakto (sandorio) patvirtinimo, sandorio viena iš šalių buvo ieškovai, kurie veikė nerūpestingai, kadangi sumokėję paskutinę įmoką, nepasirūpino, kad sutartis būtų patvirtinta notarine tvarka, būtų įregistruota jų nuosavybė.

Procesinių dokumentų išlaidos byloje sudaro 1,68 Eur.. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei nepriteistinos, nes jos neviršija minimalią 3 eurų dydžio valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (nauja redakcija nuo 2015-01-01: Nr. 1R-298/1K-290, 2014-09-23, paskelbta TAR 2014-09-24, i. k. 2014-12793). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2018 m. spalio 18 d. sprendimu Nr.2.1.(NTP-2)-18-T-4365-18080 ieškovui teikiama 50 proc. nemokama teisinė pagalba (1 t., b.l.111).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 259, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti 1986 m. sausio 30 d. tipinę sutartį „D. S. sklypo su ūkiniais pastatais gyvenamo namo pirkimo - pardavimo pagal Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 593“ nuo 1983-07-0 sudarytą tarp Vilkaviškio rajono Paežerių kolūkio ir G. J. galiojančiu sandoriu ir laikyti pirkimo -pardavimo sutartimi, kuria ieškovas G. J., a.k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovė V. J., a.k. (duomenys neskelbtini) įgijo bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę į nekilnojamąjį turtą namą unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė-10800 EUR; su ūkiniais pastatais: pagalbiniu pastatu, unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini) (2 ūkiniai pastatai ir sandėlis) vidutinė rinkos vertė-842 EUR; pagalbiniu pastatu (kluonas) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė-142 EUR, esančiais (duomenys neskelbtini) .

Netenkinti ieškovų ieškinio reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismo sprendimo nuorašą per tris darbo dienas nuo jo paskelbimo išsiųsti jo paskelbime nedalyvavusiems bylos dalyviams- šalių atstovams, tretiesiems asmenims, jų atstovams.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.