Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. L. ir nukentėjusiųjų L. G., K. G. atstovo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimo bausme 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 1 dalimi, 6 dalies 1, 3 punktais, V. L. įpareigota per laisvės apribojimo laikotarpį pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme būtas laikas nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. balandžio 20 d. (dvi paros).

Nukentėjusiojo L. G. civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios K. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš V. L. 4999 (keturi tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt devyni) Lt K. G. turtinei žalai atlyginti. Kitą ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteista už tai, kad ji 2013 metų tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tačiau iki balandžio mėnesio pradžios, iš namo, adresu (duomenys neskelbtini), įsileidus L. L., slapta iš K. G. kambaryje esančios papuošalų dėžutės pagrobė K. G. priklausančius 420 Lt vertės sužadėtuvių žiedą su akutėmis, 920 Lt vertės moteriško lapelio formos žiedą, 805 Lt vertės moterišką žiedą iš trijų lankelių, 805 Lt vertės moterišką rombo formos žiedą, 920 Lt vertės moterišką žiedą su akutėmis, 920 Lt vertės moterišką žiedą ir 209 Lt vertės moterišką auskarą su akute, tokiu būdu pagrobė svetimo turto už 4 999 Lt.

Be to teismas, kvalifikavęs veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, neturėjo pagrindo parinkdamas galutinę bausmę kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę vertinti prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdų gailėjimąsi, kadangi kaltinamoji prisipažino tik dėl dalies nusikaltimu padarytos žalos, ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę, vėliau tik pripažino dalį kaltės. Gailėjimąsi teismas turėjo vertinti tik kaip siekį sulaukti švelnesnės sankcijos už neteisėtą veiką, bet ne realų nuoširdų apgailestavimą dėl savo padarytos veikos. Priešingai, kaltinamoji savo gynybine pozicija realiai ir sąmoningai siekė išvengti realios jos veikos kvalifikacijos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, kas taip pat liudija jos nenuoširdumą ir nenorą atsakyti už realiai padarytą nukentėjusiems žalą. Be to kaltinamoji nukentėjusiųjų neatsiprašė, nenurodė, kad ketina atlyginti jiems padarytą turtinę žalą, kas liudija jos kaip asmens nesuvokimą ir tinkamą neįvertinimą savo veikos ir jos padarinių. Toks kaltinamosios elgesys nesudaro pagrindo teigti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės skyrimo, todėl mano, kad teismas turėjo pagrindą net ir BK 178 straipsnio 1 dalies pagrindu skirti kaltinamajai realią 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o ne apsiriboti tokia švelnia ir realių pasekmių nesukeliančia sankcija.

Nukentėjusieji pareiškė civilinius ieškinius 40 189 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš teisme išnagrinėtų įrodymų matyti, kad kaltinamosios nusikalstama veika nukentėjusiems buvo padaryta 40 189 Lt turtinė žala, nors teismas nepagrįstai to ir nepripažino. Nukentėjusieji nurodė, kad auksinius papuošalus įvertino pagal tuo metu buvusią realią aukso kainą, svorį, bei meninę vertę. Todėl atsižvelgiant į visus baudžiamosios bylos duomenis, teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusių nurodytomis aukso dirbinių vertėmis bei jų egzistavimu iki nusikalstamos veikos padarymo. Kadangi kaltinamosios padaryta 40 189 Lt turtinė žala yra tiesioginis kaltinamosios veiksmų rezultatas, todėl ši suma turėjo būti priteista iš jos turtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, nuteistoji ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų atstovo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų atstovas prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, jo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios ir nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistosios V. L. kaltės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir įrodymų vertinimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nukentėjusieji nėra nuosprendžio nepagrįstumą ar neteisėtumą patvirtinančios aplinkybės.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus, padarė byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas, išdėstė įrodymus, kuriais remiasi, todėl teisėtai ir pagrįstai V. L. pripažino kalta padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tokią išvadą patvirtina byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, tai pačios nuteistosios V. L., nukentėjusiųjų K. G., L. G., liudytojų A. G., D. P., R. G., S. M., E. M., L. L., A. L., A. K., S. A. duoti parodymai, pareiškime-protokole, įvykio vietos apžiūros, daiktų ir kitų objektų pateikimo, daiktų, dokumentų pateikimo, daiktų apžiūros protokoluose ir kituose ikiteisminio tyrimo surinktuose ir pirmosios instancijos teisme ištirtuose rašytiniuose dokumentuose užfiksuotų aplinkybių visuma.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistosios V. L. duoti parodymai yra iš esmės nuoseklūs, ji nuosekliai nurodė, kad pavogė tik šešis žiedus, kitų žiedų ir aukso dirbinių neėmė. Teismas pažymi, kad įtariamasis – kaltinamasis turi teisę atsisakyti duoti parodymus, pateikti savas įvykio versijas, taip kitas teises, todėl vien įtariamojo – kaltinamojo asmens atsisakymas duoti parodymus, pateikiamos kitokios nei bylos duomenimis nustatytos įvykio versijos, savaime neįrodo kaltinamojo kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Atkreiptinas dėmesys, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas remiantis vien tik kaltinamojo duotais parodymais, todėl jo duotus parodymus turi patvirtinti ir kiti bylos duomenys. Taigi, vien tai, kad nuteistoji V. L. pirmoje apklausoje neprisipažino padariusi nusikalstamos veikos, vėliau prisipažino tik dėl šešių žiedų vagystės, kad tik teismo posėdyje pripažino galėjusi netyčia pavogti auksinį lapelio formos auskarą, nesudaro pagrindo jos duotų parodymų laikyti nenuosekliais ir dėl to ją pripažinti kalta padarius jai kaltinamajame akte inkriminuotą nusikalstamą veiką visa apimtimi. Kolegijos vertinimu byloje nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotinas išvadas, kad visus kaltinamajame akte suformuluotame kaltinime nukentėjusiesiems priklaususius daiktus pavogė būtent nuteistoji V. L.. Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad tai, jog V. L. pavogė L. G. priklausiusią auksinę grandinėlę patvirtina liudytojos D. P. parodymai, 2013-09-24 atliktas grandinėlių atpažinimas iš fotonuotraukų, taip pat nuoseklūs nukentėjusiųjų duoti parodymai, taip pat įrodytas faktas, jog pavogti daiktai realiai egzistavo ir priklausė nukentėjusiesiems. Teisėjų kolegija, liudytojos D. P. duotus parodymus, 2013-09-24 daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole užfiksuotas aplinkybes, įvertinusi nuteistosios V. L. duotų parodymų, kad ji paėmė tik šešis auksinius žiedus, A. L. duotų parodymų, kad jis V. L. buvo atidavęs savo auksinės grandinėlės nuplėštą dalį, liudytojos R. G. duotų parodymų, kad visų pirma buvo pasigesta tik šešių auksinių žiedų ir auskarų, o vėliau ir grandinėlių, liudytojų S. M. ir E. M. duotų parodymų, kad visų pirma R. G. teigė, jog dingo 3-4 žiedai, vėliau, kad dingo 6-8 žiedai ir grandinėlė, liudytojos S. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad visų pirma L. L. kalbėjo, jog dingo keturi auksiniai žiedai ir sakė, kad nedingo brolio grandinėlė, vėliau pradėjo sakyti, kad dingo 5-6 žiedai ir grandinėlė (1 t., 33-35 b. l.), kontekste konstatuoja, kad liudytojos D. P. duoti parodymai ir 2013-09-24 daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole užfiksuotos aplinkybės neįrodo, V. L. kaltės pavogus visus nukentėjusiųjų nurodytus daiktus. Taip pat atsižvelgiama į nukentėjusiojo L. G. duotus parodymus, kad jis buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), kur studijuoja, kad savo daiktų kitiems neskolina, šeimos nariams nešioti neduoda, liudytojo A. G. duotus parodymus, kad pas juos namuose per šventes ir vakarėlius būna svečių. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad kaltinime nurodyti pavogti daiktai realiai egzistavo ir priklausė nukentėjusiesiems, tačiau tai nepatvirtina to, kad juos pavogė būtent nuteistoji V. L.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti nuteistosios V. L. duotais parodymais, kadangi jie yra iš esmės nuoseklūs ir išsamūs, nuteistoji juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, jos duotus parodymus iš dalies patvirtina liudytojų R. G., S. M., E. M., L. L., A. L. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, taip pat iki kiti byloje surinkti įrodymai.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nukentėjusiosios K. G. ir liudytojų R. G., L. L. parodymų vertinimu. Svarbu pažymėti, kad šiuo atveju nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymai tiesiogiai neįrodo, jog būtent V. L. pagrobė kaltinime išdėstytus daiktus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji K. G. ir liudytojos R. G., bei V. L. dėl kaltinime nurodytų daiktų vagystės taip pat įtarė ir kitus asmenis, jų pozicija dėl žiedų kiekio ir auksinių grandinėlių vagystės laiko nebuvo nuosekli ir tai patvirtina pirmiau išdėstyti liudytojų duoti parodymai.

Dėl ekspertizės paskyrimo

BPK 208 straipsnyje numatyta, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios.

Nuteistoji apeliaciniu skundu prašo skirti ekspertizę, siekiant nustatyti ar ji, V. L., nusikalstamos veikos padarymo metu pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymi, kad vien tik formalus nuteistosios prašymas skirti ekspertizę V. L. socialinei brandai nustatyti, nenurodant kokiais požymiais ir būdais galėjo pasireikšti V. L. socialinė branda atitinkanti nepilnamečio asmens socialinę brandą, nesudaro pagrindo skirti ekspertizės. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, kad V. L. padarydama jai inkriminuotą nusikalstamą veiką buvo sulaukusi 18 metų 5 mėnesių, mokėsi vidurinės mokyklos 12 klasėje, pavogusi svetimus daiktus nunešė juos į lombardą, išleido už parduotus pavogtus daiktus gautus pinigus, davė nuoseklius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, neturi pagrindo manyti, kad nuteistosios V. L. socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo prilygti nepilnamečio asmens socialinei brandai, todėl nuteistosios prašymas, skirti ekspertizę jos socialinei brandai nusikalstamos veikos padarymo metu nustatyti, netenkintinas.

Dėl nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jai skirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010).

Apeliaciniame skunde, nukentėjusiųjų atstovas teigia, kad nuteistosios V. L. gailėjimąsi teismas turėjo vertinti tik kaip siekį sulaukti švelnesnės sankcijos už neteisėtą veiką, bet ne realų nuoširdų apgailestavimą dėl savo padarytos veikos.

Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad nuteistoji V. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus apie esmines tiriamo įvykio aplinkybes, savo duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 163-172 b. l.), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad savo elgesį vertina blogai, gailisi padariusi nusikalstamą veiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nuteistosios V. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padariusi nusikalstamą veiką, bei padėjo ją išaiškinti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų atstovas prašo nuteistajai V. L. už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje padarymą skirti laisvės atėmimą 2 metams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 55 straipsnyje nustatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Šiuo atveju byloje nėra nustatytų išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmą kartą už nesunkaus nusikaltimo padarymą teisiamam asmeniui skirti laisvės atėmimo bausmę. Iš bylos duomenų matyti, kad V. L. teisiama pirmą kartą už nesunkaus nusikaltimo (BK 178 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) padarymą, administracine tvarka nebausta, nusiskundimų dėl jos elgesio negauta, todėl nuteistajai V. L. skirti laisvės atėmimo bausmės nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik kaltinamosios neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką visa nukentėjusiųjų nurodyta nusikaltimo apimtimi, nesudaro pagrindo nuteistajai skirti laisvės atėmimo bausmės.

Kolegijos vertinimu, nuteistajai V. L. skirta laisvės apribojimo 10 mėnesių bausmė, atsižvelgus į nuteistosios asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, sukeltus padarinius ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nors ir yra mažesnė už šios bausmės vidurkį, tačiau nėra per švelni, ir jos griežtinti nėra pagrindo.

Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniu skundu prašo nuteistajai V. L. skirti BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte numatytą įpareigojimą, t. y. įpareigoti V. L. atlyginti L. G. ir K. G. visą padarytą turtinę žalą – 40 189 Lt.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šiuo metu nuteistoji V. L. nedirba, nesimoko, neturi kitų pajamų, yra išlaikoma sugyventinio, kad nuteistajai skirtas įpareigojimas pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, daro išvadą, kad įpareigojimas atlyginti nusikaltimu padarytą žalą (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas), būtų perteklinis, kadangi šiuo metu nuteistoji neturi jokių pajamų, be to įpareigojimas įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje sudarys sąlygas nuteistajai įsidarbinti, gauti pajamų ir tokiu būdu atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą. Dėl šių priežasčių nukentėjusiųjų atstovo prašymas skirti minėtą įpareigojimą netenkintinas.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų atstovas prašo visiškai tenkinti civilinių ieškovų L. G. ir K. G. civilinius ieškinius, nuteistoji prašo sumažinti priteistą civilinį ieškinį, nes mano, kad buvo netinkamai nustatyta pagrobtų aukso dirbinių vertė.

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad atlyginant turtinę žalą, taikomas visiško jos atlyginimo principas bei nurodoma, jog nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms, bylose, kuriose nusikalstamos veikos dalykas yra materialūs daiktai, veika kvalifikuojama pagal turto (daiktų) vertę, buvusią veikos padarymo metu, o nagrinėjant civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, žalos dydis įvertinamas vadovaujantis nuostatomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią normą turtinė žala apskaičiuojama remiantis prarasto ar sugadinto turto kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose, apžvalga“, Teismų praktika Nr. 29).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis apie nuteistosios V. L. pagrobtus daiktus (fotonuotraukas; lombardo sutartis ir kt.), šiuo duomenis įvertinusi nukentėjusiosios K. G., liudytojų A. G., R. G. duotų parodymų kontekste, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, bei vidiniu įsitikinimu, paremtu byloje išnagrinėtų įrodymu visuma, daro išvadą, kad nukentėjusiosios K. G. nurodyta ir pirmosios instancijos teismo priteista pavogtų daiktų vertė nėra akivaizdžiai per didelė, atitinka aukso dirbinių rinkos kainas, atsižvelgiant į tai, kad jos priklauso nuo dirbinio meninės vertės, jo sudėtingumo, pasaulinės aukso kainos ir kitų aplinkybių ir jos mažinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistoji V. L. pripažinta kalta tik dėl nukentėjusiajai K. G. priklausiusių daiktų vagystės, ir nėra surinkta pakankami duomenų apie tai, kad ji būtų pavogusi L. G. priklausiusius daiktus, nukentėjusiųjų atstovo prašymas tenkinti nukentėjusiojo L. G. civilinį ieškinį netenkintinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi lombardo sutartyse užfiksuotus V. L. priduotų daiktų svorius ir juos palyginusi su nukentėjusiosios K. G. nurodytomis jai priklausiusių aukso dirbinių svoriais ir vertėmis, daro išvadą, kad nukentėjusiosios nurodyti aukso dirbinių svoriai 1,83 g, 3,5 g nedaug skiriasi nuo lombarde užfiksuotų 1,81 g ir 3,11 g svorių, kad kitų K. G. nurodytų daiktų vertės nėra aiškiai per didelės, todėl jų keisti nėra pagrindo. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju objektyviai nustatyti pagrobtų daiktų vertės nėra galimybių, kadangi pavogti aukso dirbiniai nebuvo rasti, byloje yra tik kelių pavogtų dirbinių fotonuotraukos.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, teisėtai ir pagrįstai V. L. pripažino kalta padarius BK 178 straipsnio 1dalyje numatytą nusikaltimą, paskyrė teisingą bausmę, nepažeisdamas teisingumo ir protingumo principų nustatė padarytos turtinės žalos dydį, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir jo keisti nuteistosios ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinių skundų argumentais ir motyvais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios V. L. ir nukentėjusiųjų L. G., K. G. atstovo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinius skundus atmesti.