Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Raimonda Kulberkienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-49-174/2018 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23843-2017-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6.; . 1.1.6.6.; 1.1.8.1.1.; 1.1.9.2.;1.1.9.8.; 2.4.6.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2018 m. kovo 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį (nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta rašymo pasirikimo klaida, nurodant BK 281 straipsnio 1 dalį) ir jai paskirta 60 MGL (2 259,60 Eur) bauda.

Taikant BK 64¹ straipsnį paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. B. paskirta 40 MGL (1 506,40 Eur) bauda.

Remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 straipsniu nustatyta, kad paskirtą baudą V. B. turi sumokėti per 4 mėnesius.

V. B. uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejų) metų laikotarpiui.

Konfiskuotas V. B. priklausantis automobilis AUDI A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. B. nuteista už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. ji 2017 m. gegužės 16 d., apie 14.33 val., Kretingoje, Šventosios gatvėje, vairavo automobilį „Audi A3“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo nustatyta mažiausia koncentracija – 3,23 promilės etilo alkoholio.

Dėl laidavimo

Dėl bausmės

Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą už nesunkų nusikaltimą skiriama iki 500 MGL dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismas skyrė jai mažesnę nei vidurkis baudą – 60 MGL, taikydamas BK 64¹ straipsnį, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė jai galutinę bausmę – 40 MGL dydžio baudą.

Apeliantės nuomone, teismas tinkamai neįvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio, neatsižvelgė į jos asmenybę, nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl to, ką padarė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į tai, kad nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 straipsnis), ir paskyrė jai neadekvačią baudą. V. B. pažymi, kad ji, kaip minėta, gyvena kartu su savo pensininkais ir ligotais tėvais, sudėjus jų visų pajamas per mėnesį, išeina apie 1 000 Eur, iš jų būtina išlaikyti būstą, maitintis, lankytis pas gydytojus, pirkti vaistus. Faktiškai tokia paskirta piniginė bausmė yra visai jos šeimai. Suprantama, kad teismo nesaisto prokuroro prašymai dėl bausmės rūšies ir dydžio, tačiau įvertinus visų aplinkybių visetą, apeliantės nuomone, teismas galėjo ir turėjo teisę paskirti jai 30 MGL dydžio baudą, o taikius BK 64¹ straipsnį, paskirtą baudą sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti jai galutinę bausmę – 20 MGL dydžio baudą.

Dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones

Dėl automobilio konfiskavimo

Nagrinėjamoje byloje transporto priemonė – automobilis „AUDI A3“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo ji, V. B., kai jos kraujyje buvo nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o tai užtraukia jai baudžiamąją atsakomybę pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, yra nusikaltimo padarymo priemonė, kuriai turi būti taikomas konfiskavimas, kaip baudžiamojo poveikio priemonė. Tačiau apeliantė pažymi, kad skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, kartu turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Kaip jau minėta, dėl padarytos nusikalstamos veikos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme ji, V. B., savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai galėjosi ir tebesigaili iki pat šiol, anksčiau nebuvo teista, pripažįsta, kad 2011 metais buvo bausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nors yra sveika ir darbinga, tačiau šeimoje situacija yra itin sudėtinga, nes ji praktiškai slaugo savo neįgalų tėvą, kuriam reikalingas kasdienis rūpinimasis ir globa, todėl, V. B. teigimu, automobilis jai yra ne prabangos daiktas, o būtina susisiekimo priemonė, tai reiškia, kad automobilio konfiskavimas šioje byloje prieštarautų proporcingumo principui. Tokios praktikos laikosi ir aukštesnieji teismai, kai nustatoma visuma aplinkybių, reikalingų spręsti klausimą, ar konfiskuoti transporto priemonę, ar ne.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios V. B. gynėjas advokatas R. Lupeika prašė nuteistosios V. B. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistoji V. B. neginčija savo kaltės padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija. Taigi ginčo dėl to, jog V. B. pagrįstai nuteista už vieno nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymą, byloje nėra. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl V. B. kaltės nepasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tačiau nuteistoji V. B. apeliaciniu skundu prašo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taikant BK 40 straipsnį, nesant tokios galimybės – sumažinti jai paskirtą baudą, taip pat panaikinti jai paskirtas baudžiamojo poveikio priemones – turto – automobilio AUDI A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – konfiskavimą ir uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 metų laikotarpiui arba šį terminą sutrumpinti bent iki vienerių metų. Būtent šiais klausimais apygardos teismas ir pasisako.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Antroji šio straipsnio dalis įtvirtina sąlygų visumą, tik kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 2 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Remdamasis anksčiau išdėstytais atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindais, teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).

Kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas turi diskrecijos teisę apsispręsti, jis atsižvelgia ne vien į formaliąsias teisines apsisprendimo sąlygas, bet būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, kad kaltininko atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės visiškai būtų pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai. Tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek atsisakant jį taikyti, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, pagrįsti jį byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismas V. B. prašymo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netenkino, įvertinęs byloje esančią kaltinamąją charakterizuojančią medžiagą, t. y. kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2011-05-05 nutarimu ji buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimo nusižengimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį už transporto priemonės vairavimą esant vidutiniam neblaivumo laipsniui, pažymėdamas, kad toks V. B. elgesys rodo jos neatsakingą požiūrį į įstatymų saugomas vertybes, šiurkštų įstatymų nesilaikymą ir bendro gyvenimo taisyklių negerbimą, galimų alkoholio vartojimo neigiamų pasekmių nesuvokimą.

V. B., nesutikdama su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju yra visos sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse, atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės, nes ji padarė vieną nesunkų nusikaltimą, faktiškai aiškindama ikiteisminio tyrimo metu buvusias aplinkybes visiškai pripažino savo kaltę, gailėjosi ir tebesigaili padariusi nusikalstamą veiką ir mano, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ateityje ji laikysis įstatymų ir nedarys jokių naujų nusikalstamų veikų. Nurodo, kad nors praeityje ji buvo bausta administracine tvarka už tai, kad vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, tačiau šis pažeidimas buvo padarytas daugiau nei prieš 5 metus, taigi ji nėra sisteminga teisės pažeidėja. Be to, V. B. prašo atsižvelgti į tai, kad automobilį būdama neblaivi ji vairavo ne savo tikslais, o dėl susiklosčiusios situacijos – tiesiog norėdama nuvežti mamą į gydymo įstaigą, nors kartu pripažįsta, kad būtinojo reikalingumo tam nebuvo, tiesiog ji norėjo sutaupyti šeimos lėšas, kad nereikėtų samdytis papildomai transporto. Nurodo, kad dėl tokio savo naivaus elgesio nuoširdžiai gailisi, kartu prašo atsižvelgti į tai, kad darbo metu ji niekada nebuvo aptikta neblaivi, drausminių nuobaudų nėra turėjusi. Todėl, V. B. nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai apie jos elgesį, gyvenimą nevisiškai buvo atskleisti. Apeliantės nuomone, teismas galėjo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojai S. B..

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, svarstydamas V. B. prašymą atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taikant BK 40 straipsnio nuostatas, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kurias nuteistoji akcentuoja ir savo apeliaciniame skunde, ir priėmė teisingą sprendimą, kurį motyvavo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas įvertino tai, jog V. B. padarė nesunkų nusikaltimą, savo kaltę pripažino ir gailisi, tai pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad nėra nustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, galiojančių administracinių nuobaudų ji neturi, tačiau kartu įvertino ir tai, kad V. B. jai inkriminuotą nusikaltimą padarė būdama anksčiau bausta administracine tvarka už automobilio vairavimą esant neblaiviai. Nors, kaip teisingai nurodoma apeliantės skunde, šis pažeidimas buvo padarytas daugiau nei prieš 5 metus, tačiau nagrinėjamu atveju apygardos teismas visiškai pritaria skundžiamą nuosprendį priėmusio apylinkės teismo išvadai, jog šie duomenys rodo, kad anksčiau V. B. paskirta nuobauda savo tikslų nepasiekė, nes, kaip matyti, ji pakartotiniai vairavo automobilį būdama neblaivi, taip ignoruodama įstatymų reikalavimus ir būdama visiškai abejinga galimoms labai skaudžioms tokio savo neatsakingo ir nepateisinamo elgesio pasekmėms. Vairuodama automobilį, būdama, pažymėtina, sunkaus girtumo laipsnio, V. B. kėlė realų pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams, jų sveikatai ir net gyvybei bei turtui ir tik atsitiktinumo dėka išvengė labai skaudžių tokio savo visiškai neatsakingo ir nepateisinamo elgesio pasekmių. Toks V. B. elgesys rodo, kad jokių išvadų dėl ankstesnio baustumo už automobilio vairavimą esant neblaiviai ji nepadarė ir kad anksčiau jai paskirta nuobauda – bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – savo tikslų nepasiekė. Pažymėtina ir tai, kad įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu V. B., be kita ko, nurodė: „Aš supratau, kad esu neblaivi ir negaliu vairuoti automobilio, tačiau nesijaučiau tokia neblaivi, kiek įpūčiau alkotesteriu“ (b. l. 63). Tokia V. B. pozicija leidžia daryti išvadą, jog ji, būdama anksčiau bausta už automobilio vairavimą esant vidutiniam girtumo laipsniui, pakartotinai sėsdama prie vairo, būdama neblaivi (kaip minėta, jai buvo nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis), nors, kaip pati nurodė, suprato, kad yra neblaivi ir negali vairuoti, sąmoningai ignoruoja įstatymų reikalavimus, nevertina galimų sunkių šios pavojingos veikos pasekmių ir, kaip minėta, yra visiškai joms abejinga. Paminėtos aplinkybės yra reikšmingos vertinant apeliantės asmenybę ir darant išvadą, ar yra pagrindo manyti, jog ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai yra viena iš būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymui sąlyga (BK 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, V. B. elgesys pakartotinai vairuojant automobilį esant neblaiviai rodo nepakankamą savikritiką dėl padarytų šiurkščių teisės pažeidimų ir negebėjimą padaryti tinkamų išvadų dėl galimų padarytos nusikalstamos veikos pasekmių, akivaizdu, jog iš savo klaidų ji nepasimokė, nes šiuo atveju ir vėl, būdama neblaivi, padarė naują, tik sunkesnį teisės pažeidimą – nusikaltimą, už kurį atsakomybė numatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje.

Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 281 straipsnyje, ir sprendžiant klausimą, ar yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į asmens praeityje padarytus KET pažeidimus ir jam taikytą administracinę atsakomybę (kasacinės nutartys Nr. 2K-67-511/2017, 2K-329/2013). Apibendrinant išdėstytas aplinkybes bei vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, darytina išvada, jog byloje esantys duomenys neduoda pakankamo pagrindo pagrįstam ir neabejotinam manymui, jog V. B. ateityje nedarys naujų analogiškų nusikalstamų veikų, o tai, kaip minėta, yra būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto taikymui sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimas dėl laidavimo instituto nuostatų taikymo V. B. pirmosios instancijos teismo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo išspręstas tinkamai, neatsietai nuo nuteistosios padarytos veikos pobūdžio ir jos asmenybės. Nors teigiamai vertintini apeliantės skunde akcentuojami jos asmenybę apibūdinantys duomenys – buvo teisiama pirmą kartą, savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, dirba ir darbdavio charakterizuojama teigiamai, tačiau jų visuma minėtos išvados nepaneigia.

Dėl bausmės (baudos) dydžio

Apeliantė V. B. pripažinta kalta padariusi BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurią numatytos bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Nuteistajai parinkta švelniausia bausmės rūšis – bauda.

Pagal BK 47 straipsnio nuostatas šios piniginės bausmės dydis, nustatomas už nesunkų nusikaltimą, t. y. už tokį nusikaltimą, kurį padarė V. B., yra iki 500 MGL dydžio (t. y. iki 19 000 Eur). V. B. paskirta 60 MGL dydžio (2 259,60 Eur) bauda, kuri, taikant BK 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu, nustatant galutinę bausmę – 40 MGL (1 506,40 Eur) baudą. Taigi, kaip matyti, V. B. paskirtos baudos dydis nustatytas žymiai mažesnis, nei galima maksimali riba, numatyta įstatymo sankcijoje už jos padarytą nusikaltimą. Pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju skiriant bausmę (parenkant jos rūšį ir nustatant dydį), laikantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų, buvo įvertintos visos aplinkybės, reikšmingos šio klausimo išsprendimui, iš jų ir tos aplinkybės, kurias apeliaciniame skunde nurodo nuteistoji. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas nustatė ilgesnį terminą, per kurį nuteistoji V. B. turėtų sumokėti paskirtą baudą. Taigi apeliantės skundo argumentai dėl neteisingos bausmės paskyrimo prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skiriant nuteistajai V. B. bausmę, atsižvelgta į visas bylos aplinkybes (nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės rūšį, kaltininko asmenybę ir kitas), kaip tai nustatyta BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse – bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose, taip pat vadovaujantis BK 41 straipsnyje įtvirtintomis bausmės paskirties nuostatomis. Taigi BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimo klausimus, pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Atsižvelgiant į išvardytus argumentus darytina išvada, kad švelninti V. B. paskirtą bausmę, t. y. sumažinti paskirtos baudos dydį, nėra teisinio pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės (BK 68 straipsnis)

Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), viena iš tokių priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, iš jų – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padaro nusikalstamą veiką (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise galimas nuo vienerių iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju V. B., vairavusiai transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje rasta net 3,23 promilės etilo alkoholio, t. y. sunkus girtumas, uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams.

Apeliantė prašo panaikinti šią baudžiamojo poveikio priemonę arba uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą sumažinti bent iki vienerių metų. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju V. B. teisė vairuoti kelių transporto priemones atimta pagrįstai, o šios baudžiamojo poveikio priemonės dvejų metų trukmė nėra per griežta. Tokia išvada darytina, įvertinus aplinkybę, kad nuteistoji transporto priemonę vairavo, kai jos kraujyje alkoholio koncentracija (3,23 promilės) viršijo daugiau nei du kartus įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė (1,5 promilės). Pasisakant dėl taikytos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo, pažymėtina, kad už analogišką, tik mažesnio masto pažeidimą – transporto priemonių vairavimą, kai tai daro neblaivūs (ne daugiau negu 1,5 promilės) vairuotojai, numatyta administracinė atsakomybė, privalomai skiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 1 (vienerių) metų iki 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) ANK 422 straipsnio 5, 9 dalys). Taigi nuteistajai V. B., kuriai už jos veiksmus kyla baudžiamoji atsakomybė, paskirta analogiška baudžiamojo poveikio priemonė ir nustatytas jos terminas dvejiems metams, be kita ko, įvertinus ir tai, kad už vairavimą esant vidutiniam neblaivumo laipsniui ji ir anksčiau buvo bausta (kaip minėta, Kretingos rajono apylinkės teismo 2011-05-05 nutarimu V. B. buvo nubausta pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį ne tik pinigine bauda, bet ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams už tai, kad 2011-04-22, apie 17.55val., kelio Šiauliai–Palanga 137 kilometre, Kretingos r., vairavo automobilį „Rover 416“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi – nustatytas vidutinis girtumo laipsnis), tačiau, kaip matyti, išvadų ji nepadarė, nes ir vėl vairavo būdama neblaivi (nustatytas net 3,23 promilės neblaivumo laipsnis), nėra per griežta ir tinkamai individualizuota. Pažymėtina ir tai, kad V. B. aptariama baudžiamojo poveikio priemonė taikyta ne visa maksimalia įstatymo numatyta apimtimi – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas nustatytas lygus įstatymo numatytos trukmės vidurkiui.

V. B. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ji gyvena kartu su pensininkais tėvais, kad tėvas yra neįgalus, nepaneigia apylinkės teismo išvadų apie nuteistajai paskirtos BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Nuteistosios interesai išvengti tam tikrų neigiamų padarinių nėra prerogatyva, tokie padariniai taikant valstybės prievartos priemonę adekvatūs padarytai nusikalstamai veikai, nes, kaip minėta, V. B., būdama sunkaus girtumo, kai kraujyje alkoholio koncentracija daugiau nei dvigubai viršijo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, sąmoningai elgėsi neatsakingai, mieste vairuodama automobilį kėlė realų pavojų aplinkiniams. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl uždraudimo vairuoti transporto priemones dvejiems metams yra pagrįstas ir teisingas. Teismo išvados dėl BK 68 straipsnyje numatyto uždraudimo naudotis specialia teise taikymo motyvuotos, paremtos bylos aplinkybių viseto vertinimu, daryti kitokias išvadas nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad V. B. padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką – vairavo jai priklausantį automobilį AUDI A3, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio – sunkaus girtumo laipsnio, kai kraujyje buvo 3,23 promilės alkoholio, taikytas BK 72 straipsnis – kaip nusikaltimo padarymo priemonė konfiskuotas minėtas automobilis. Nuteistoji V. B., prašydama netaikyti turto konfiskavimo, apeliaciniame skunde nurodo, kad automobilis jai yra ne prabangos daiktas, o būtina susisiekimo priemonė, nes ji slaugo savo neįgalų tėvą, kuriam reikalingas kasdienis rūpinimasis ir globa, apie proporcingumo principo nesilaikymą, todėl, V. B. teigimu, automobilio konfiskavimas šioje byloje prieštarauja proporcingumo principui.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonės savo esme panašios su bausmėmis, tačiau netapačios, jos turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio nuostatas baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas; kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi, kai nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), remdamasis BK 72 straipsniu, teismas įstatyme nurodyto turto konfiskavimą skiria privalomai; išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas nedraudžia skirti daugiau nei vieną baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą (pavyzdžiui, uždraudimas vairuoti transporto priemones ir automobilio konfiskavimas (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 6 dalis), proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Pagal teismų praktiką dėl padarytų BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės.

BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). Taigi automobilis, kurį apsvaigusi nuo alkoholio vairavo V. B., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.

Byloje nustatytos ir skundžiamame apylinkės teismo sprendime nurodytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad V. B. priklausančio automobilio, kaip nusikaltimo padarymo priemonės, konfiskavimas taikytas teisėtai, tinkamai aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas ir jų taikymo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018). Pažymėtina, kad automobilio, kuris yra didesnio pavojaus šaltinis, vairavimas esant neblaiviam, t. y. tyčinis nusikaltimas, už kurį nuteista V. B., kelia grėsmę eismo saugumui, aplinkinių sveikatai ar gyvybei, turtui, juolab kai vairuotojas buvo tokios būsenos – sunkaus girtumo. Konfiskuotas automobilis atitinka pirmiau nurodytus konfiskuotino turto požymius (BK 72 straipsnio 2, 3 dalys), be to, yra viena iš kelių transporto priemonių, nurodytų BK 281 straipsnio 10 dalyje, kuria ir naudojosi nuteistoji darydama nusikaltimą. Be to, priešingai nei teigia apeliantė, nagrinėjamu atveju taikyti automobilio konfiskavimą teismas privalėjo (BK 72 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgus į pirmiau minėtas bylos aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeisti teisingumo, proporcingumo principai. Tai, kad turto (automobilio) konfiskavimas suvaržė nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar neatitinka jo interesų, savaime neprieštarauja minėtiems principams.

Taigi nagrinėjamoje byloje nuteistajai V. B. priklausančio automobilio konfiskavimas taikytas pagrįstai, esant BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytiems pagrindams. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininkui priklausančios kelių transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju neprieštarauja tikslams ir principams, siekiant užtikrinti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevenciją; ši baudžiamojo poveikio priemonė tarpusavyje suderinama su kita V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – specialiosios teisės atėmimu.

Įvertinus visumą nagrinėjamos bylos aplinkybių, apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia teiginių, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas V. B. – būtų paskirta aiškiai pažeidžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Tai, kad turto (automobilio) konfiskavimas suvaržė nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar neatitinka jo interesų, savaime neprieštarauja teisingumo bei proporcingumo principams.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios V. B. apeliacinį skundą atmesti.