Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir Panevėžio AVPK) Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus 2018 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. 186-IL-50-00402-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas skunde minėjo, kad Panevėžio AVPK įpareigotinas išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 2), tačiau reikalavimo dėl tokio atsakovo įpareigojimo skunde nesuformulavo, teismui išaiškinus pareiškėjui jo teisę papildyti skundą, to nepadarė. Be to, tokio reikalavimo pareiškimas yra perteklinis, kadangi teismui nusprendus dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, atsakovas pagal savo kompetenciją turės pareigą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikyti(nešiotis) ginklą. Todėl šioje byloje sprendžiama tik dėl skunde suformuluoto reikalavimo panaikinti Sprendimą.

Pareiškėjas ir atsakovo Panevėžio AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai (b. l. 83–84). Prašymų atidėti bylos nagrinėjimą iš jų negauta. Rašte dėl duomenų pateikimo atsakovas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 49). Byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka nedalyvaujant pareiškėjui ir atsakovo atstovui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis, 78 straipsnio 5 dalis).

Pareiškėjas skunde (b. l. 2–3) paaiškino, kad ginčijamu Sprendimu nuspręsta neišduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, teigdamas, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo faktinių duomenų vertinimo ir įstatymų taikymo, todėl jis naikintinas ir Panevėžio AVPK įpareigotinas išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Paaiškino, kad Sprendime nurodyta, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui) reikalavimų. Teigė, kad Sprendime nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai (iš viso Sprendime nurodyti keturi), kurie buvo nutraukti, pareiškėjo sutuoktinė buvo nuteista teismo baudžiamuoju įsakymu ir jai paskirta bausmė – bauda, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba turi informacijos apie pareiškėją, todėl nerekomenduoja išduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas teigė, kad ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu buvo nutraukti, t. y. jis niekada nebuvo teistas, neturėjo ir neturi jokio teistumo o jo sutuoktinės nuteisimas teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 204 straipsnį (Svetimo prekių ar paslaugų ženklo naudojimas) neturi jokios teisinės reikšmės dėl jo prašymo išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, paskirtą baudą sutuoktinė sumokėjo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Įstatymas reikalauja konkrečiai nurodyti, jog pretendentas gauti tokį leidimą kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir kad iš esamos Sprendimo formuluotės visiškai neaišku, kokiais duomenimis policija disponuoja ir dėl kokių turimų policijos duomenų jis turi teisę gintis ir jiems prieštarauti, juo labiau, kad medicinos specialistų tikrinta jo sveikata ir psichinė būklė nekelia jokių abejonių dėl jo galėjimo turėti ginklą, jis neturi jokių priklausomybių ir nėra registruotas jokiose psichikos ligų įskaitose. Jis yra dirbantis – yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir akcininkas, turi šeimą, du nepilnamečius vaikus, siekia gauti leidimą ginklui medžioklei (ne savigynai). Remdamasis šiomis skunde nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas prašė panaikinti skundžiamą Sprendimą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 26–29) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad atlikus privalomus patikrinimus Licencijuojamos veiklos posistemyje nustatyta, kad pareiškėjui buvo pradėti keturi ikiteisminiai tyrimai, trys iš jų buvo nutraukti kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, o vienas nutrauktas ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Paaiškino, kad buvo nustatyta ir tai, jog pareiškėjo sutuoktinė buvo pripažinta kalta teismo baudžiamuoju įsakymu padariusi nusikalstamą veiką ir jai paskirta bausmė – bauda. Taip pat nurodė, jog turimais duomenimis, pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius asmenimis, kurie buvo anksčiau teisti, ir kuriems pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (toliau – Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas) buvo paskirta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, pareiškėjas naudojosi tokiam asmeniui priklausančiu automobiliu, taip pat kartu su tokiu asmeniu važiavo automobiliu. Taip pat atsakovas gavo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos informaciją, kad pareiškėjui nerekomenduojama išduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas, atsižvelgdamas į visą surinktą informaciją, priėmė Sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklo, remdamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Nurodė, kad atsižvelgiant į visas atsiliepime išdėstytas aplinkybes, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Skundas atmetamas.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 6 d. prašymu Nr. 18-G-50-00844-e kreipėsi į Panevėžio AVPK, prašydamas išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) (b. l. 31).

Atsakovas, atlikęs privalomą patikrinimą, nustatė, kad: pareiškėjui 1994 m. lapkričio 3 d. Panevėžio miesto policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-01208-94 pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas 1995 m. vasario 3 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 9¹ straipsniu; pareiškėjui 1997 m. birželio 14 d. Panevėžio miesto vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-01262-97 pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, jis nutrauktas 1997 m. liepos 28 d., vadovaujantis BPK 9¹ straipsniu; pareiškėjui 1999 m. sausio 5 d. Kėdainių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-00095-99 pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, jis nutrauktas 1999 m. sausio 28 d., vadovaujantis BPK 9¹ straipsniu; pareiškėjui 2006 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00988-06 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jis nutrauktas 2008 m. gegužės 20 d., vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalimi. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė T. S. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinta kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 2 dalį, ir jai paskirta bausmė – 10 MGL (376,60 Eur) bauda. Atsakovas taip pat nustatė, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba turi informacijos apie pareiškėją, todėl nerekomenduoja jam išduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Remdamasis šiomis patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 5, 37).

Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (nuo 2011 m. kovo 6 d. išdėstytų nauja redakcija 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-172) (toliau – Taisyklės) 5 punktą, 7 punktą, leidimą laikyti ir nešiotis ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų prašymus. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintų Panevėžio AVPK nuostatų 12.3 punkte yra įtvirtinta Panevėžio AVPK funkcija prižiūrėti, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos įgyjant, laikant, saugant, perduodant šaunamuosius ginklus. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, policijos įstaigos, gavusios prašymą, atlieka patikrinimus siekdamos nustatyti, ar asmenims, pretenduojantiems gauti leidimus laikyti ar nešiotis A, B, C kategorijų ginklus, netaikomi šio įstatymo nustatyti apribojimai. Pagal Taisyklių 17 punktą, išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus atsisakoma Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, taip pat kitais Taisyklių 17 punkte išvardintais atvejais.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad šių Įstatymo nuostatų taikymas neatsiejamas nuo nurodyto Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyto jo tikslo – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą tokiu būdu, jog būtų užtikrintas žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumas (2017 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1148-602/2017; 2017 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1513-556/2017). Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018).

Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį, galima padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar pareiškėjas kelia grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms vertybėms, ar ne. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija atsižvelgia į šiuos pareiškėjo biografijos faktus: Panevėžio miesto policijos komisariate 1994 m. lapkričio 3 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-01208-94 pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.), 225 straipsnio 2 dalį (chuliganizmas), ikiteisminis tyrimas nutrauktas 1995 m. vasario 3 d. vadovaujantis BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 9¹ straipsniu (baudžiamosios bylos nutraukimas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius); 1997 m. birželio 14 d. Panevėžio miesto vyriausiajame policijos komisariate pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-01262-97 pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) to paties 225 straipsnio 2 dalį, jis nutrauktas 1997 m. liepos 28 d. vadovaujantis BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) tuo pačiu 9¹ straipsniu; 1999 m. sausio 5 d. Kėdainių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-00095-99 pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) to paties 225 straipsnio 1 dalį (chuliganizmas), jis nutrauktas 1999 m. sausio 28 d. vadovaujantis BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) tuo pačiu 9¹ straipsniu; 2006 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00988-06 pagal BK (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 178 straipsnio 2 dalį (vagystė), jis nutrauktas 2008 m. gegužės 20 d. vadovaujantis BPK (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo) (b. l. 37, 40–41).

Vadovaujantis BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 53¹ straipsniu, asmuo, padaręs vieną iš veikų, numatytų BK 225 straipsnio pirmojoje, antrojoje dalyje, galėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jis prisipažino padaręs nusikaltimą, savanoriškai atlygino padarytą žalą, susitaikė su nukentėjusiuoju. BPK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 9¹ straipsnio 1 dalis numatė teismo, teisėjo, taip pat teisėjo sutikimu prokuroro, tardytojo ir kvotos organo teisę nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti remiantis BK 53¹ straipsnyje nurodytu pagrindu. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojantys BK ir BPK taip pat numato atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir bylos nutraukimą (BK 38 straipsnis ir BPK 212 straipsnio 1 dalies 5 punktas), atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingos panašios sąlygos, kaip ir senajame BK: dabar asmuo turi prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką, savu noru atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba susitarti dėl jos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikyti su nukentėjusiuoju, turi būti pagrindas manymui, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Dabartinėje teorinėje literatūroje nurodoma: tam, kad būtų galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, būtina konstatuoti esant visus nusikaltimo sudėties požymius (Piesliakas, V. Lietuvos baudžiamoji teisė, 2 kn., 2008, p. 345–346). Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas padarė pirmiau nurodytus BK 225 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje numatytus nusikaltimus, dėl kurių 1994–1999 metų laikotarpiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Vadovaujantis BK ir BPK (galiojusių iki 2003 m. gegužės 1 d.) nuostatomis, A. S. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės ir minėtų ikiteisminių tyrimų nutraukimui būtina sąlyga buvo jo prisipažinimas padarius nusikaltimus (BK 53¹ straipsnis, BPK 9¹ straipsnis). Pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK (galiojančio nuo 2003 m. gegužės 1 d.) 178 straipsnio 2 dalį, vėliau nutrauktas. BK 178 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta kvalifikuota vagystės sudėtis, t. y. nusikaltimo sudėtis su nusikaltimo pavojingumą didinančiais požymiais. Ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu dėl šio galimai padaryto nusikaltimo buvo nutrauktas ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Įstatymas (su išimtimis) įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d., Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 11 d. Nagrinėjamai bylai reikšmingos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės pareiškėjo atžvilgiu dėl ikiteisminių tyrimų pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, 2 dalį atsirado iki Įstatymo įsigaliojimo, o faktinės aplinkybės pareiškėjo atžvilgiu dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsirado iki Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto įsigaliojimo. Iki 2011 m. kovo 11 d. galiojusiame Įstatymo 17 straipsnyje, kuriame taip pat buvo nustatyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai, analogo aptariamam 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui nebuvo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išduoti (laikyti) ginklus išdavimo tvarką, ir padarė išvadą, jog nagrinėjamai bylai aktualaus naujo (Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. nustatyto) apribojimo turėti ginklus įvedimas negali būti laikomas lex retro non agit ir konstitucinio teisinės valstybės principų pažeidimu (2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-974/2014). Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nurodytą nutartį, taip pat 2015 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-639-756/2015, 2018 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2018), daro išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir ta apimtimi, kuri paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus ar galimai padarytus teisės pažeidimus, dėl kurių buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ir jie teisinių pasekmių sukelti negali, tačiau tai, kad pareiškėjo atžvilgiu keturis kartus buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, jį atitinkamai charakterizuoja.

Byloje taip pat yra surinkti įrodymai apie pareiškėjo baustumą administracine tvarka bei apie pareiškėjo ryšius su asmenimis, kurie yra teisti ir/arba kuriems taikytos prevencinės poveikio priemonės – oficialūs perspėjimai pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą.

Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, teisėjų kolegija vertina byloje surinktų įrodymų visumą.

Atsižvelgiama, į tai, kad pagal bylos duomenis, 2016–2018 metų laikotarpiu pareiškėjas aštuonis kartus baustas administracine tvarka, iš jų septynis kartus – už kelių eismo taisyklių pažeidimus (vairuodamas automobilį, naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis; neužsisegė saugos diržų; viršijo leistiną greitį), vieną kartą – už deklaracijų mokesčių administratoriui pavėluotą pateikimą (b. l. 32–36).

Pareiškėjo padarytų ar galimai padarytų teisės pažeidimų periodiškumas ir teisiniai gėriai, į kuriuos kėsintasi visais aukščiau įvardintais pažeidimais (viešoji tvarka ir žmonių rimtis, nuosavybė, savo ar kitų žmonių, eismo saugumas), leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 23 d. važiavo automobiliu, priklausančiu A. P. (b. l. 53, 36, 56), kuris 2013 m. buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas) (b. l. 58), ir kuriam anksčiau buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 57). Oficialus perspėjimas yra Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnyje numatyta prevencinio poveikio priemonė, kuri pagal minėto įstatymo 4 straipsnį gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Tuo pačiu automobiliu vėliau naudojosi ir šis asmuo (b. l. 53). Be to, A. P. 2016 m. rugpjūčio 15 d. važiavo automobiliu, priklausančiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 70–71), o 2010–2014 m. laikotarpiu jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 52) (bylos duomenimis, pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pareiškėjas skunde to neneigė (b. l. 3), pareiškėjo asmens privalomo sveikatos tikrinimo kortelės kopijoje nurodyta, kad jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 12)). Atsakovas atsiliepime nurodė, jog 2017 m. vasario 8 d. pareiškėjas važiavo automobiliu kartu su D. L. (b. l. 27). Bylos duomenimis, šis asmuo 2017 m. vasario 9 d. buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (prekyba žmonėmis), BK 260 straipsnio 3 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų), BK 199 straipsnio 3 dalį (kontrabanda), byla buvo perduota į teismą, ir 2018 m. šis asmuo nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (organizuota grupė), BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 199 straipsnio 3 dalį (b. l. 59–63), teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismo nuosprendis apskųstas apeliacine tvarka. Šis asmuo anksčiau buvo teistas Italijoje, nuosprendis įsiteisėjęs (b. l. 62). D.L. anksčiau tris kartus buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 65). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009–2011 m. ir 2013–2014 m. laikotarpiu dirbo G. R., kuriam du kartus – 2009 m. ir 2014 m. buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 81–82), ir kuris tris kartus buvo nuteistas Lietuvoje – 2009 m. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), 2010 m. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė), 2013 m. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), BK 284 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), teismo baudžiamasis įsakymas ir nuosprendžiai įsiteisėję (b. l. 73–75), taip pat anksčiau du kartus nuteistas kitoje valstybėje (b. l. 76–79). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013–2018 m. laikotarpiu dirbo A. Š., kuriam anksčiau du kartus buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 68–69). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su asmenimis – savo pusbroliu A.S. ir R.S., kurie anksčiau buvo teisti (b. l. 27), o iš bylos duomenų matyti, kad minėti asmenys 2014 m. lapkričio 30 d., 2015 m. kovo 31 d. važiavo automobiliu, kuriuo kitomis dienomis važiuodavo ir pareiškėjas (b. l. 67), ir kad pareiškėjas yra įregistruotas šio automobilio naudotoju (b. l. 66). Sprendime ir atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, Panevėžio AVPK gauta Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos informacija, kad nerekomenduotina pareiškėjui išduoti jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 28, 37).

Teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, sprendžia, kad ginčijamame Sprendime nurodytos ir nagrinėjant administracinę bylą nustatytos faktinės aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl Panevėžio AVPK turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo reikalavimus. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai apie tai, kad iš Sprendimo formuluotės yra neaišku, kokiais duomenimis policija disponuoja, ir kokiems turimiems policijos duomenims jis turi teisę prieštarauti (b. l. 3), yra nepagrįsti, kadangi atsakovas pateikė pakankamai duomenų apie faktines aplinkybes, kurios nulėmė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto tinkamą taikymą. Iš ginčijamo Sprendimo turinio galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, aiškus tų visuomeninių santykių kvalifikavimas. Sprendime yra nurodyti ikiteisminiai tyrimai, nurodyti duomenys, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba turi informacijos apie pareiškėją, o su teismui pateiktais byloje esančiais įrodymais pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti, tačiau byla nesidomėjo, į teismo posėdį neatvyko, nepateikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Šaukimas pareiškėjui tinkamai įteiktas (b. l. 83). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu – dėl leidimo pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklus, konstatavo, jog sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (2018 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2018, 2017 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1513-556/2017). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo nurodytus faktus bei bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimais pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis neturi jokių priklausomybių ir nėra registruotas jokiose psichikos ligų įskaitose, dirba – yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir akcininkas, turi šeimą, du nepilnamečius vaikus, siekia gauti leidimą ginklui medžioklei (ne savigynai) (b. l. 3), nesudaro pagrindo tenkinti skundą. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl ginčijamo sprendimo neproporcingumo, ar akivaizdaus jo neteisingumo.

Teismas, atsižvelgęs į kilusio ginčo esmę, byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Dėl to nėra pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjui iš atsakovo nepriteistinos bylos nagrinėjimo išlaidos (žyminis mokestis), nes pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.