Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. E. L.-B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-650-920/2021.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. protokolinės nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti atsakovo V. E. L.-B. atskirąjį skundą dėl civilinėje byloje Nr. e2-1505-920/2020, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Atsakovas prašo ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtu, nurodydamas, kad ginčas yra teismingas Prancūzijos Respublikos teismams, o ne Lietuvos Respublikos teismams.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2020 m. liepos 1 d. nutartimi atsakovo V. E. L.-B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. žodinės nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1505-920/2020 atsisakė priimti, grąžino jį padavusiam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2020 m. birželio 18 d. žodine nutartimi atsisakius tenkinti atsakovo prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą nebuvo užkirsta galimybė tolesnei bylos eigai, todėl minėtos nutarties skųsti atskiruoju skundu nėra galima.

Šiaulių apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 1 d. nutartį panaikino, grąžino pirmosios instancijos teismui spręsti V. E. L.-B. atskirojo skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutarties priėmimo klausimą. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo išsprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, pripažįstant Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, gali būti skundžiamas atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-93-302/2020). Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai priėmė V. E. L.-B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 18 d. nutarties ir išsiuntė į apeliacinę instanciją.

Dėl naujų įrodymų

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliantas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 1. šalių susirašinėjimą laikotarpiu 2019 m. kovo mėn. - spalio mėn.; 2. sąskaitas faktūras, kurios patvirtina, kad atsakovas sūnui pirko reikalingiausius daiktus; 3. 2019-08-30 ieškovės patvirtinimą, kad ji gyvena Prancūzijos Respublikoje; 4. dokumentus, patvirtinančius, kad atsakovas ir ieškovė Prancūzijos Respublikoje turėjo bendrą banko sąskaitą; 5. foto nuotraukas patvirtinančias, kad atsakovas ir ieškovė buvo susižadėję bei kad atsakovas rūpinosi vaiku; 6. šalių viena kitai siųstus pasiūlymus dėl buto Prancūzijoje nuomos; 7. foto nuotraukas patvirtinančias apie atsakovo, ieškovės ir jų nepilnamečio sūnaus gyvenimą Prancūzijos Respublikoje; 8. duomenis, kad ieškovė 2018-12-16 nutraukė nuomos sutartį Lietuvos Respublikoje; 9. šalių nepilnamečio sūnaus medicininius dokumentus iš Lietuvos Respublikos gydymo įstaigų; 10. dokumentus, patvirtinančius, kad ieškovė be atsakovo sutikimo 2019-04-01 deklaravo sūnaus gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

Apeliacinės instancijos teismas priima naujai teikiamus įrodymus, tačiau dėl jų pasisako tiek, kiek jie yra reikšmingi skundžiamos teismo žodinės nutarties pagrįstumui įvertinti.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje tarp bylos šalių yra kilęs ginčas dėl nepilnamečio vaiko J. L. B., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam sūnui iš atsakovo V. E. L.-B. per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir kitų išvestinių reikalavimų. Iš bylos duomenų matyti, kad nepilnametis vaikas J. L.-B. gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje, jam 2018-12-31 išduotas Prancūzijos Respublikos gimimo liudijimas, Prancūzijos Respublikos Ambasadoje Vilniuje 2019-01-10 buvo išduoti Prancūzijos Respublikos asmens tapatybės dokumentai. Minėtuose dokumentuose nurodytas vaiko gyvenamasis adresas – (duomenys neskelbtini). 2019-04-01 vaiko gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje. V. E. L.-B., A. J. ir jų sūnus J. L.-B. visi kartu nuo 2019-03-02 gyveno atsakovo tėvų namuose Prancūzijos Respublikoje, kol 2019-09-15 ieškovė su sūnumi išvyko į Lietuvą ir nuo to laiko negrįžo į Prancūzijos Respubliką. Ieškovė laikotarpiu nuo 2019-04-24 iki 2019-10-09 buvo deklaravusi išvykimą į Prancūzijos Respubliką. Šalių nepilnamečiam sūnui 2019-10-23 buvo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikiai asmens tapatybės dokumentai.

Dėl prejudicinių faktų

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi, vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).

Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012). Prejudiciniai faktai, kaip ir res judicata galią turintys sprendimai, negali būti ginčijami, peržiūrimi, nepriklausomai nuo to, ar keičiasi teismo sudėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, 42 punktas).

Nagrinėjamu atveju yra priimta įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis (ja pareiškėjo V. E. L.-B. pareiškimas dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę atmestas) palikta nepakeista. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje yra konstatuota: „iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad nuolatinė gyvenamoji vaiko vieta buvo Prancūzijos Respublikoje“; „vaikas Prancūzijos Respublikoje nuo gimimo praleido trumpiau, be to, Lietuvos Respublikoje jis gimė, buvo prižiūrimas medikų ir praleido savo pirmuosius gyvenimo mėnesius, jis taip pat yra ir Lietuvos Respublikos pilietis, nuo gimimo turi nepertraukiamą socialinį draudimą Lietuvoje. Nuo 2019-04-01 iki pat šiol vaiko deklaruota nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublika, jokiuose dokumentuose ar institucijose nėra nurodyta, kad jo faktinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijos Respublikoje. Vaikui gimus, suinteresuotas asmuo iš Lietuvos institucijų gavo vienkartinę išmoką. Taip pat socialinės išmokos (vaiko pinigai) iki 2019 m. rugpjūčio mėn. buvo mokami Lietuvos Respublikos. Nors apeliantas pateikė pažymą iš Nacionalinės šeimos išmokų kasos (CAF) Prancūzijos Respublikoje, kurioje nurodoma, kad apeliantas ir suinteresuotas asmuo 2019 m. rugsėjo mėn. gavo išmoką, joje nurodyti duomenys neleidžia spręsti, kad išmoka buvo ne vienkartinė. Taip pat byloje nėra kitų duomenų, kad nepilnametis vaikas per 6,5 mėn. gyvenimo Prancūzijos Respublikoje būtų integruotas į šios valstybės socialinės apsaugos sistemą. Byloje esantys duomenys nors ir pagrindžia, kad suinteresuotas asmuo su vaiku pusę metų gyveno Prancūzijos Respublikoje, tačiau jie nepaneigia fakto, kad suinteresuotas asmuo savo ir nepilnamečio vaiko gyvenimo planus ilgalaikėje perspektyvoje siejo su Lietuvos Respublika, kadangi suinteresuotas asmuo ne tik kad nebuvo nutraukusi ją siejusių socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, tačiau jų nesukūrusi ir / ar aktyviai nesiėmė sukurti tokių ilgalaikių ryšių Prancūzijos Respublikoje. Šiuo atveju ketinimas persikelti gyventi į Prancūzijos Respubliką nėra pagrindas pripažinti, kad suinteresuoto asmens ir šalių vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijoje. Tokią aplinkybę taip pat pagrindžia ir byloje pateikti šalių susirašinėjimai, kuriuose buvo svarstoma dėl bendro šeiminio gyvenimo (duomenys neskelbtini).“ Taip pat nurodyta, kad „apeliantas neginčija, jog sutiko, kad suinteresuotas asmuo su jų sūnumi vyktų į Lietuvą, nėra pagrindo spręsti, kad suinteresuotas asmuo su nepilnamečiu vaiku į Lietuvos Respubliką atvyko slapta nuo apelianto, taigi vaiko išvežimas Hagos konvencijos ir Reglamento prasme laikytinas teisėtu“. Įsiteisėjusioje nutartyje taip pat nurodyta, kad „apelianto nurodoma aplinkybė, jog Prancūzijos Respublikos teismo nagrinėjamoje šalių vaiko globos byloje teismas buvo nurodęs, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijos Respublikoje nėra įrodyta, kadangi šalys nepateikė duomenų, jog tokia teismo išvada yra padaryta įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, kuris nagrinėjamu atveju turėtų prejudicinę galią“. Atsakovas minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį bandė apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimti atsisakė.

Apeliacinės instancijos teismas remiasi įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad nuolatinė gyvenamoji vaiko vieta nebuvo Prancūzijos Respublikoje, kad ieškovė savo ir nepilnamečio vaiko gyvenimo planus ilgalaikėje perspektyvoje siejo su Lietuvos Respublika. Pažymėtina, kad teismas privalo remtis prejudiciniais faktais. Apelianto pateikti nauji įrodymai - šalių susirašinėjimas laikotarpiu 2019 m. kovo mėn. - spalio mėn.; sąskaitos faktūros, kurios patvirtina, kad atsakovas sūnui pirko reikalingiausius daiktus; 2019-08-30 ieškovės patvirtinimas, kad ji gyvena Prancūzijos Respublikoje; dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovas ir ieškovė Prancūzijos Respublikoje turėjo bendrą banko sąskaitą; foto nuotraukos, patvirtinančios, kad atsakovas ir ieškovė buvo susižadėję, kad atsakovas rūpinosi vaiku; šalių viena kitai siųstus pasiūlymus dėl buto Prancūzijoje nuomos; foto nuotraukos patvirtinančios apie atsakovo, ieškovės ir jų nepilnamečio sūnaus gyvenimą Prancūzijos Respublikoje; duomenys, kad ieškovė 2018-12-16 nutraukė nuomos sutartį Lietuvos Respublikoje; šalių nepilnamečio sūnaus medicininiais dokumentai iš Lietuvos Respublikos gydymo įstaigų; dokumentai, patvirtinantys, kad ieškovė be atsakovo sutikimo 2019-04-01 deklaravo sūnaus gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nepaneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 21 d. nutarties išvadų, todėl teismas pakartotinai dėl jau nustatytų aplinkybių ir faktų nepasisako.

Dėl ginčui taikytinos jurisdikcijos

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 yra taikomas tais atvejais, kai sprendžiamas ginčas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose Europos Sąjungos (toliau - ES) valstybėse narėse, siekiant nustatyti bylos jurisdikciją konkrečios valstybės teismui yra taikomas ES teisinis reguliavimas. Minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.

Kaip nurodo ieškovė, ją su Lietuva ieškinio pateikimo dieną siejo ilgametis nepertraukiamas gyvenimas, darbas, nekilnojamojo turto turėjimas, į Prancūziją ieškovė buvo išvykusi pasisvečiavimo tikslais pusmečiui vaiko priežiūros atostogų metu ir tuo metu dar kartą grįžusi į Lietuvą buto nusipirkimo tikslais (patikslinto ieškinio 7 priedas). Taip pat ji nurodo, jog ieškovės nuo grįžimo į Lietuvos Respubliką momento 2019-09-15 faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl ji su ieškiniu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą. 2019-12-17 ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo ir iš karto apie tai informavo atsakovą. Praėjus mėnesiui po bylos iškėlimo atsakovui dienos, atsakovas 2020 m. sausio mėn. pabaigoje kreipėsi į Prancūzijos teismą (Creteil teismas, šeimos reikalų skyrius), kur prieš ieškovę pradėjo analogišką civilinę bylą (atsakovo 2020-02-12 atskirojo skundo 6 priedas).

Byloje nustatyta, kad 2019-10-10 ieškovė savo ir nuo 2019-04-01 vaiko gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2019-12-17 kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo ir iš karto apie tai informavo atsakovą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į jau aptartą įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartį, kurioje paneigti atsakovo argumentai, kad bylos šalių vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijos Respublika, taip pat į faktą, jog vaikas teisėtai buvo atvežtas į Lietuvą, kad ieškovei teikiant ieškinį teismui vaiko tiek registruota, tiek faktinė gyvenamoji vieta buvo (ir dabar yra) Lietuvos Respublikoje, konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją spręsti J. (G.) L. B. gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų klausimą.

Sprendžiant klausimą dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškovės pareikštus reikalavimus - iš atsakovo priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą šalių nepilnamečiam sūnui, taikytinos 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamento Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau - Išlaikymo reglamentas) nuostatos. Išlaikymo reglamento 3 str. nustatyta, jog jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Išlaikymo reglamento 3 straipsniu, vaiko išlaikymo klausimai turėtų būti sprendžiami pagal ieškovės faktinę gyvenamąją vietą, t. y. Kauno apylinkės teisme tiek dėl to, kad Kaune yra ieškovės (kaip kreditorės, veikiančios vaiko interesais) faktinė gyvenamoji vieta, tiek dėl to, kad Kauno apylinkės teismui teismingas ir kitas šalių ginčo reikalavimas - vaiko gyvenamosios vietos nustatymas.

Išlaikymo reglamento 17 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo sprendimas, priimtas valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas, turi būti pripažįstamas kitoje valstybėje narėje be jokios specialios procedūros ir nesuteikiant jokios galimybės ginčyti jo pripažinimą. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismo sprendimas, priimtas valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas, ir kuris yra joje vykdytinas, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje, nereikalaujant jo paskelbti vykdytinu. Pagal lis pendens taisyklę, jei du ieškiniai, kurių pagrindas tas pats ir kurie pateikti dėl tų pačių faktų, yra nagrinėjami dviejuose skirtinguose teismuose, teismas, į kurį buvo kreiptasi paskiausiai, privalo automatiškai atsisakyti jurisdikcijos pirmojo teismo naudai. Kaip jau minėta, ieškovė ieškinį Kauno apylinkės teismui pateikė 2019-12-17, tuo tarpu Prancūzijos Respublikoje atsakovo iniciatyva 2020 m. sausio mėnesio pabaigoje (2020-01-27 ieškinys) buvo iškelta byla dėl šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu. Taigi, ieškovė ieškinį Lietuvos Respublikos teismui pateikė anksčiau nei atsakovas Prancūzijos Respublikos teismui. Nustatyta, kad Lietuvos teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės ieškinį, yra priimta įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 21 d. nutartis, kurioje konstatuota, kad nuolatinė gyvenamoji vaiko vieta nebuvo Prancūzijos Respublikoje, kad į Lietuvą vaikas išvežtas teisėtai. Prancūzijos teismui 2020 m. liepos 28 d. priėmus sprendimą analogiškoje byloje, nėra duomenų apie jo įsiteisėjimą, ieškovės teigimu, ji rengia apeliaciją priimtam Prancūzijos Respublikos teismo sprendimui, terminas apeliacijai baigsis 2021 m. sausio viduryje. Esant aptarties duomenims pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl ieškovės ieškinio palikimo nenagrinėtu.

Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Esant aptartoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 18 d. žodinė nutartis netenkinti atsakovo prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, yra pagrįsta ir teisėta.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 18 d. žodinę nutartį netenkinti atsakovo prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.