- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-24
- Bylos Nr.
- eI2-6069-362/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00103-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Deimantė Andrulytė, Rasa Milvydaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lazerių estetikos klinika“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lazerių estetikos klinika“ atstovui advokatui Š. V.,
atsakovės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovams A. B. ir D. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lazerių estetikos klinika“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Lazerių estetikos klinika“ (toliau – ir pareiškėja) 2024 m. sausio 10 d. kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 32989, priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja skunde ir pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI, atsakovė) 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. NUĮPBJ 32989 (toliau – Skundžiamas sprendimas) nutarė, kad UAB „Lazerių estetikos klinika“ padarė LR Užimtumo įstatymo (toliau – UĮ) pažeidimą ir leido asmeniui nelegaliai dirbti, bei skyrė pareiškėjai 1882 Eur baudą. Nurodė, kad pareiškėja pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas, o būtent, kad nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30 nesudarius rašytinės darbo sutarties, leido UAB „Lazerių estetikos klinika“ naudai nelegaliai dirbti S. L. ir klinikos patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) atlikinėti medicinines paslaugas, bei teisės aktų nustatyta tvarka nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie S. L., įdarbinimą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios. Tokiu būdu UAB „Lazerių estetikos klinika“ savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir padarė pažeidimą numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
Nurodė, kad Skundžiamu sprendimu atsakovė nepagrįstai konstatavo, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Skundžiamas sprendimas negali būti pagrįstas, kadangi S. L. (toliau – Darbuotoja) Bendrovėje nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30 nedirbo. Skundžiamu sprendimu atsakovė nustatė aplinkybes, kurios realiai neegzistavo, ir tokių aplinkybių negali patvirtinti jokie įrodymai. VDI padarė išvadas remdamasi išimtinai netiesioginiais įrodymais, t. y. duomenimis apie fakto egzistavimą, kurie patys savaime įrodinėjamo fakto nepatvirtina, iš jų tik galima daryti prielaidas, kad toks faktas egzistuoja (-avo). Galimybė grįsti sprendimus išimtinai netiesioginiais įrodymais tokio pobūdžio bylose itin kritikuotina, kadangi nekaltumo prezumpcija paneigiama neturint objektyvių duomenų apie realiai padarytą pažeidimą (veiką). Byloje nėra nei vieno tiesioginio įrodymo (pacientų priėmimo duomenys iš medicininių dokumentų, e-sveikata sistemos duomenys apie pacientų priėmimą, paslaugų suteikimo/apmokėjimo duomenys ir kt.), kurie patvirtintų Darbuotojos vykdomas darbo funkcijas (medicininių paslaugų teikimas, pacientų priėmimas) laikotarpiu nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30, priešingai, paaiškinimus davę Darbuotojos kolegos vieningai tvirtino, kad Darbuotoja pradėjo dirbti 2023 m. vasario mėnesį. Nėra ginčo, kad Darbuotoja dirbo Bendrovėje ir atliko darbo funkcijas, kas ir yra užfiksuota pateiktuose vaizdo įrašuose. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kada vaizdo įrašai atlikti, tik spėjamas jų atlikimo laikas, pagal Darbuotojos subjektyvius paaiškinimus. Bendrovė nesutinka su nurodomu vaizdo įrašų atlikimo momentu ir teigia, kad įrašai daryti jau Darbuotojai dirbant pagal sudarytą darbo sutartį. Elektroniniai susirašinėjimai taip pat nepatvirtina, kad darbuotoja būtų vykdžiusi darbo funkcijas laikotarpiu nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30 – darbo aprangos, įleidimo į teritoriją derinimas nepatvirtina, kad Darbuotoja būtų teikusi paslaugas klientams, t. y. vykdžiusi tiesioginę savo, kaip medicinos gydytojos funkciją. Nenustatytas ir Skundžiamame sprendime nenurodytas nei vienas konkretus klientas, nei viena konkreti paslauga, suteikta Bendrovės naudai ginčo laikotarpiu. Teigia, kad egzistuoja objektyvūs rašytiniai įrodymai, kurie paneigia, jog Darbuotoja dirbo nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30, o konkrečiai, S. L. 2023 m. sausio mėn. dirbo viso 10 valandų ir atliko 2 procedūras. VDI ignoravo objektyvią informaciją apie realų Darbuotojos išdirbtą darbo laiką 2023 m. sausio mėn. ir rėmėsi subjektyvia informacija, iš to darydama aiškiai neteisingas, menamus pažeidimus konstatuojančias išvadas.
Pareiškėjas turi pagrįstą pagrindą manyti, kad bus baudžiamas adekvačiai, jeigu padarys teisės aktų pažeidimus. Šiuo atveju, itin formalizuojant įdarbinimo pradžios procedūrą ir remiantis netiesioginiais įrodymais, prielaidomis bandant „pritempti“ pažeidimą, yra ne pagal paskirtį taikomas UĮ 56 straipsnis, VDI piktnaudžiauja savo įgaliojimais ir netinkamai taiko baudžiamąjį įstatymą, dėl ko dirbtinai konstatuojami pažeidimai. Užimtumo įstatymas numato ir švelnesnes sankcijas, tokias kaip nedeklaruotas darbas (58 straipsnis), kurios net ir nustačius pažeidimą realiai daug labiau atitiktų pažeidimo pobūdį, atitinkamai ir sankcijas, pagal šios situacijos aplinkybes. Apibendrinant nurodo, kad VDI nesirėmė objektyviais duomenimis, o darė prielaidas dėl nelegalaus darbo ir už tai baudė aiškiai neadekvačiai ir neproporcingai. Surinkti duomenys nepatvirtina, kad būtų pagrindo konstatuoti Užimtumo įstatymo 56 str. 1 d. 1 p. pažeidimą, kurio sudėtis turi būti įrodyta pakankamu standartu nepažeidžiant nekaltumo prezumpcijos, ir tokio įrodinėjimo našta tenka baudžiančiai institucijai. Pareiškėjai taikoma sankcija nėra individualizuota – neatsižvelgta į individualias aplinkybes, o ypač – pažeidimo trukmę, jo mažareikšmiškumą, aplinkybę, kad darbuotojas realiai buvo įdarbintas, ginčas kilęs tik dėl įdarbinimo momento. Nurodo, kad net ir nustačius pažeidimą (su kuo pareiškėjas kategoriškai nesutinka ir to visiškai to nepripažįsta), turėtų būti skiriama 868 Eur sankcija, kadangi pažeidimo pavojingumas mažas, pats pažeidimas epizodinis ir jo trukmė mažareikšmė, pasekmės (jeigu yra) minimalios.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą ir atsakovės atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad UAB „Lazerių estetikos klinika“ pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas, o būtent, kad nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30 nesudarius rašytinės darbo sutarties, leido UAB „Lazerių estetikos klinika“ naudai nelegaliai dirbti S. L. ir klinikos patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), atlikinėti medicinines paslaugas, bei teisės aktų nustatyta tvarka nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie S. L., įdarbinimą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios. Tokiu būdu UAB „Lazerių estetikos klinika“ savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
Nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas šį Skundą, sąmoningai klaidina teismą, siekdamas išvengti atsakomybės už nelegalų darbą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo minimi Įmonės darbuotojai yra ekonomiškai priklausomi nuo darbdavio (šiuo atveju – pareiškėjo), t. y. suinteresuoti duoti jam palankius parodymus, todėl jų parodymai dėl S. L. darbo pradžios Įmonėje vertintini kritiškai. Pareiškėjas, selektyviai atrinkdamas parodymų teiginius cituoja tas liudytojų parodymų ištraukas, kurios gali būti jam naudingos, tačiau nemini nenaudingų teiginių, pvz. G. B. 2023-08-14 pateikė VDI rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog darbą Įmonėje pradėjo 2023 metų sausio mėnesį, jos teigimu, su S. L. susipažino 2023 metų vasario mėnesį. Atkreipė dėmesį, kad G. B. teikiant paaiškinimą, jai buvo parodytas VDI gautas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, jog jai atliekamos mikroadatinės terapijos procedūros. Pažymėjo, kad G. B. raštu patvirtino, kad šias procedūras klinikos patalpose jai atliko S. L., o vaizdo įrašo sukūrimo data – 2023-01-26. Atsakovas kategoriškai nesutinka su Pareiškėjo teiginiais apie šioje byloje surinktų įrodymų nepakankamumą ir (ar) neišsamumą ir pabrėžia, kad tam, jog būtų įrodytas nelegalaus darbo faktas, visiškai nebūtina kad šis pažeidimas būtų padarytas VDI inspektorių akivaizdoje, nelegalus darbas, kaip ir bet kuris kitas teisės pažeidimas gali būti įrodytas surinkus pakankamą duomenų, liudijančių apie pažeidimo padarymą ir jį padariusį asmenį, ir pripažintų teisėtais įrodymais, kiekį. Skunde pareiškėjas teigia, kad egzistuoja objektyvūs rašytiniai įrodymai, paneigiantys kad S. L. Įmonės naudai dirbo nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30, nes ji 2023 metų sausio mėnesį dirbo tik 10 valandų. Atsakovas kategoriškai nesutinka su tokiais pareiškėjo teiginiais ir pabrėžia, kad net teismui pateiktame susirašinėjime matyti, kad S. L. darbo laikas buvo apskaitytas ne pagal faktą (konkrečias darbo dienas ir (ar) valandas), o apibendrintai, pažymėjo, kad Skunde pateiktoje susirašinėjimo kopijoje nedviprasmiškai nurodyta, kad S. L. dirbo sausio mėnesį, o ne tik sausio 31 dieną. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kitas byloje pateiktas susirašinėjimas taip pat patvirtina S. L. darbo Įmonėje faktą, jame kalbama apie mokymus Įmonės darbuotojams, bendrus pietus ir t. t.
Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad yra įrodyti visi nelegalaus darbo, kaip nusižengimo sudėties požymiai, t. y. nustatyta, kad byloje surinktas pakankamas kiekis duomenų, įrodančių S. L. nelegalaus darbo požymius. Nustatyta, kad S. L. nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30 realiai dirbo UAB „Lazerių estetikos klinika“ naudai ir teikė medicinines paslaugas, dėl darbo tarėsi su įmonės vadovu A. V. bei klinikos vadove A. Ž., paklusdama įmonėje nustatytai tvarkai ir suderintu laiku, bei vykdydama nurodymus bei pavedimus atliko darbines funkcijas. Šiuo atveju nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių, nes darbines funkcijas S. L. vykdė nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30, t. y. dirbo nesudariusi rašytinės darbo sutarties ir apie įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šių faktų pakanka konstatuoti, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos ir padarytas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pažeidimas.
Motyvuojamoji dalis
Nurodė, kad Užimtumo įstatymo 58 straipsnyje numatytas pažeidimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jeigu asmuo jau tapo darbuotoju, kaip tai suprantama Darbo kodekse, t. y. jis tapo darbo sutarties šalimi, pasirašė darbo sutartį, apie jo įdarbinimą ne vėliau nei prieš vieną darbo dieną buvo pranešta VSDFV teritoriniams skyriui, jis pradėjo vykdyti darbines funkcijas, tačiau jo faktiškai dirbtas laikas (viršvalandžiai, ar (arba) darbo laikas švenčių dieną, poilsio dieną, ar (arba) darbo laikas naktį) darbdavio nebuvo įtraukti į darbo laiko apskaitą.
Atsakovas pažymi, kad Pareiškėjui už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo padarymą skirta 1882 Eur bauda nėra administracinė nuobauda, tai taip pat nėra bausmė už padarytą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju bauda – tai finansinė sankcija (represinio pobūdžio priemonė), paskirta būtent už Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimą ir sukelianti neigiamus turtinius padarinius. Būtent šiame įstatyme numatytos už nelegalų darbą darbdaviui skiriamos baudos (finansinės sankcijos) minimali ir maksimali ribos, taip pat numatyta, kad bauda (finansinė sankcija) skiriama už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Atsakovas pabrėžia, kad Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu pažeidimo nepripažino, teikdamas šį Skundą, Pareiškėjas išreiškė dvejopą, visiškai neaiškia poziciją dėl kaltės pripažinimo, teigdamas, kad pažeidimo nepadarė, tačiau, tuo atveju, jeigu Teismas visgi pripažintų jį kaltu dėl nelegalaus darbo, mano, kad jam turėtų būti paskirta ne didesnė nei minimali (868 eurų) bauda. Tokia Pareiškėjo pozicija negali būti laikoma nei kaltės pripažinimu, nei atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes yra deklaratyvaus pobūdžio ir vertintina tik kaip siekis minimizuoti neigiamas pasekmes. Atsakovas pabrėžia, kad Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis anksčiau nebuvo baustas už nelegalų darbą ir nebuvo nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, negali būti pagrindas skirti jam minimalią baudą, nes priimant skundžiamą nutarimą taip pat nebuvo nustatytos ir jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jis nepripažino kaltės. Be to, Atsakovas kategoriškai nesutinka su Pareiškėjo teiginiu, kad pažeidimas truko trumpą laiką, nes toks laikotarpio vertinimas yra subjektyvi Pareiškėjo nuomonė, prasilenkianti su logiką. Atsakovo nuomone, laikotarpis galėtų būti vertinamas kaip trumpas tuo atveju, jeigu tai būtų 1-2 dienų laikotarpis. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad nei tyrimo metu, nei iki bylos nagrinėjimo, Pareiškėjas nebuvo pateikęs Atsakovui jokių duomenų ar dokumentų, patvirtinančių, jog su nelegaliai dirbusia S. L. buvo atsiskaityta už darbą, dirbtą tuo metu, kai apie jos įdarbinimą nebuvo pranešta VSDFV, be to, iš VSDFV IS duomenų matyti, kad Pareiškėjas, net įdarbinęs nelegaliai dirbusią S. L., nebuvo pateikęs VSDFV jokių duomenų apie jos dirbtą laikotarpį nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30, nesumokėjo privalomų mokesčių. Šiuo atveju Atsakovui nesuprantamas Pareiškėjo teiginys, kad jokia žala niekam nebuvo padaryta, turint omenyje, kad nelegaliai dirbusiai S. L. nelegalaus darbo laikotarpis nebuvo skaičiuojamas į stažą, ji nebuvo apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu pas šį darbdavį.
Atsakovas pažymi, kad įvertinęs byloje surinktus įrodymus, Pareiškėjo atstovo poziciją (neprisipažino padaręs pažeidimus), pažeidimo padarymo laikotarpį ir jo pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pagrįstai padarė išvadą dėl Pareiškėjo kaltės ir skyrė jam Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytų minimalaus ir maksimalaus baudų dydžių sankcijos vidurkį atitinkančią baudą už nelegaliai dirbusį darbuotoją, t. y. 1882 Eur.
Pareiškėjos UAB „Lazerių estetikos klinika“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 32989, kuriuo pareiškėjai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, buvo skirta 1882 Eur bauda, pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje nustatyta, kad 2023 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą Nr. UĮPPJ1596-0010 juridiniam asmeniui UAB „Lazerių estetikos klinika“. Protokole nurodyta, kad UAB „Lazerių estetikos klinika“, atstovaujama vadovo A. V., pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas, o būtent, kad nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30 nesudarius rašytinės darbo sutarties, leido UAB „Lazerių estetikos klinika“ naudai nelegaliai dirbti S. L., ir klinikos patalpose adresu (duomenys neskelbtini) atlikinėti medicinines paslaugas, bei teisės aktų nustatyta tvarka nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie S. L. įdarbinimą mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios. LR Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas įteiktas įmonės direktoriui A. V. pasirašytinai, kuris nurodė, kad nesutinka su protokolu. Bylos nagrinėjimas, vadovaujantis Administracinių nusižengimų kodekso 616 straipsniu, vyko rašytinio proceso tvarka. Kaip nurodyta skundžiamame nutarime, VDI buvo gautas Vilniaus darbo ginčų komisijos pirmininkės J. Š. 2023-06-15 tarnybinis pranešimas Nr. EPR-310 (toliau - tarnybinis pranešimas), kuriame nurodoma, kad nagrinėjant ieškovės S. L. darbo bylą (Nr. APS-131-8296/2023) pagal pastarosios prašymą nagrinėjimo metu ieškovė teigė, kad dirbo atsakovės (UAB „Lazerių estetikos klinika“) įmonėje nuo 2023-01-17, darbo sutartyje numatyta, kad darbuotojas pradeda dirbti 2023-01-31. Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad bylos medžiaga sudaro pagrindą pripažinti, kad iki darbo sutarties sudarymo ieškovė faktiškai atliko darbo funkcijas.
VDI patikrinimo metu buvo apklausta S. L., kuri patikslino, kad klinikos vadovė A. Ž. parašė jai žinutę-pasiūlymą įsidarbinti klinikoje, paaiškino, kad susitiko su A. Ž. ir A. V. ir aptarė pasiūlymą dėl darbo. S. L. teigia, jog nuo sausio 17 d. pradėjo dirbti klinikoje (prideda nuotrauką, kurioje klinikos vadovė A. Ž. sausio 17 d. rašo pasiimti aprangą ir avalynę). Sausio 20 d. į el. paštą (duomenys neskelbtini) gavo laišką apie jos prijungimą prie „Wordpress“ darbo sistemos. Sausio mėn. registruoti klientai buvo matomi darbo sistemoje (prideda nuotraukas), matomi jų kontaktai. Taip pat paaiškino, kad sausį (S. L.) asistavo bendradarbėms, bei paaiškino, kad yra nuotraukų, įrodančių, kaip klinikos vadovas informuoja apie klinikos patalpų dažymą, taip pat kaip bendrame darbo susirašinėjime kalbama apie pietus ir jų apmokėjimą. S. L. nurodė, kad už sausio mėn. ji gavo 71,80 Eur. darbo užmokestį (tik už 2 darbo dienas), nors dirbo 11 darbo dienų, o pasiteiravus apie nepriemoką direktorius nurodė, kad likutis bus pervestas vasario mėn., tačiau taip ir nepervedė. Nurodė, jog procedūras S. L. atlikinėjo klientėms savarankiškai, asistuoti tekdavo ir klinikos vadovei A. Ž., padedant ir kitoms klinikos darbuotojoms: K. K., V. B., G. B.. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, jame detaliai aptartos, išnagrinėtos S. L. pateiktos nuotraukos, jų datos, užfiksuoti įmonės vadovo, darbuotojų liudijimai.
Skundžiamame nutarime konstatuota, kad yra įrodyti visi nelegalaus darbo, kaip nusižengimo sudėties požymiai, t. y. nustatyta, kad byloje surinktas pakankamas kiekis duomenų, įrodančių S. L. nelegalaus darbo požymius. Nustatyta, kad S. L. nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30 realiai dirbo UAB „Lazerių estetikos klinika“ naudai ir teikė medicinines paslaugas, dėl darbo tarėsi su įmonės vadovu A. V. bei klinikos vadove A. Ž., paklusdama įmonėje nustatytai tvarkai ir suderintu laiku, bei vykdydama nurodymus bei pavedimus atliko darbines funkcijas. Nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių, nes darbines funkcijas S. L. vykdė nuo 2023-01-17 iki 2023-01-30, t. y. dirbo nesudariusi rašytinės darbo sutarties ir apie įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Konstatuota, kad direktoriaus teiginiai apie tai, kad S. L. pateikti įrodymai nepatvirtina jos teigiamų faktų, kad ji dirbo nelegaliai, anksčiau nei buvo įdarbinta, prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei S. L. parodymams bei vaizdo įrašams / nuotraukoms ir vertintini kaip gynybinė pozicija. Nurodyta, kad UAB „Lazerių estetikos klinika“ savo veiksmais (neveikimu) pažeidė Darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Atsakomybė už šį pažeidimą numatyta Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte. Taip pat nustatyta, kad nėra atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių ir skirta 1882 Eur bauda, aptarta, kad skiriama piniginė bauda (finansinė sankcija) savo dydžiu artima įstatymo sankcijoje numatytam minimaliam ir maksimaliam baudų dydžių vidurkiui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos prevenciją vykdo, patikrinimus, grindžiamus rizikos vertinimu, atlieka Valstybinė darbo inspekcija (Užimtumo įstatymo 55 straipsnis).
Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. DK 42 straipsnio 2 dalis nustato, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.
Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) vadovaujantis ANK. Institucija, skirdama <...> baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas (Užimtumo įstatymo 60 str. 2 d.). Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis (Užimtumo įstatymo 60 str. 3 d.). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo trukdė atlikti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytų institucijų įgaliotų pareigūnų įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (Užimtumo įstatymo 60 str. 4 d.).
Teismų praktikoje pažymima, kad nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo apmokėjimą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020).
Tam, jog nagrinėjamoje byloje aptariama situacija būtų kvalifikuojama kaip nelegalus darbas, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, būtina nustatyti, jog fizinis asmuo (S. L.) buvo pavaldus Bendrovei ir būtent jos naudai atlygintinai atliko darbo funkcijas, tačiau darbo sutarties raštu darbdavys (Bendrovė) nesudarė arba VSDFV teritorinei įstaigai reikiamu metu apie darbuotojo priėmimą į darbą nepranešė. Kitaip tariant, svarbu nustatyti, kad asmuo pradėjo realiai dirbti, kad Bendrovės ir nelegaliai dirbusio asmens santykiai turi darbo sutarties požymių ir kad nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-16-489/2023; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. N575-805/2012). Už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto pažeidimo padarymą Inspekcija darbdaviui skiria baudą (Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad atsakovė, konstatuodama pažeidimą ir skirdama baudą, rėmėsi vien netiesioginiais įrodymais.
Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
Akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, VDI nelegalaus darbo faktą nustatė vadovaudamasi S. L. paaiškinimais, pateiktomis nuotraukomis, videomedžiaga, bendrovės darbuotojų pateikta informacija. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad įmonės darbuotojų parodymai dėl to, kad darbuotoja pradėjo dirbti vasario mėnesį, vertintini kritiškai, kadangi nei vienas iš liudijusių darbuotojų negalėjo tiksliai pasakyti, kada S. L. pradėjo dirbti, parodymai prieštaringi (pvz. K. K. 2023-09-08 paaiškinime nurodė, kad minima darbuotoja pradėjo dirbti nuo 2023 m. sausio ar vasario mėn., J. D. negalėjo nurodyti darbo pradžios datos, A. Ž. taip pat nurodė, jog kada S. L. pradėjo dirbti, tiksliai nežino, mano, kad nuo 2023 m. vasario mėn. G. B. patvirtino, kad vaizdo įraše, darytame 2023 m. sausio 26 d., jai mikroadatinę terapiją atlieka S. L. klinikos patalpose). Teismas, įvertinęs atsakovo tyrimo metu surinktą informaciją, esančią byloje, pateiktas S. L. ir pareiškėjo darbuotojų susirašinėjimo fotonuotraukas, pacientų registravimo duomenis, kuriuose nurodyta asistuojanti darbuotoja – S. L., taip pat tai, kad atitinkamus duomenis apie pacientų vizitus sausio mėnesį įrašė S. L., duomenis apie dalyvavimus mokymuose, susirašinėjimą apie tai, kad S. L. per 2023 m. sausio mėn. dirbo 10 valandų ir atliko 2 procedūras savarankiškai, pateiktą sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad pareiškėja 2023 m. vasario 14 d. S. L. sumokėjo 71,80 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta „D. u. už 2023.01“, sprendžia, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą nutarimą, išnagrinėjo surinktų įrodymų visumą, nuosekliai išanalizavo surinktus įrodymus, aptarė tiek prieštaravimus, tiek duomenis, pagrindžiančius nustatytą faktą, kad darbuotoja Bendrovėje dirbo nuo 2023 m. sausio 17 d. iki 2023 m. sausio 30 d. nesudariusi rašytinės darbo sutarties ir apie įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.
Teismas, įvertinęs ginčijamo Nutarimo turinį, byloje pateiktus fizinių asmenų rašytinius paaiškinimus, patikrinimo metu užfiksuotus rezultatus, vaizdinę medžiagą, daro išvadą, kad Nutarimas atitinka galiojančios redakcijos VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, taip pat VAĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintą viešojo administravimo principą – išsamumo, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir galiojančiomis teisės aktų normomis, taikomos priemonės yra pakankamai motyvuotos, Nutarime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Nutarime remiamasi patikrinimo vietoje užfiksuotais rezultatais, taip pat fizinių asmenų pateiktais rašytiniais paaiškinimais bei kitais surinktais įrodymais. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus atsakovas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, nereiškia, kad šie įrodymai buvo įvertinti netinkamai.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teismas sprendžia, kad ginčijamas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. NUĮPBJ 32989 yra pagrįstas ir teisėtas ir jo naikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Pareiškėja skunde nurodė, kad pareiškėjui taikoma sankcija nėra individualizuota – neatsižvelgta į individualias aplinkybes, o ypač – pažeidimo trukmę, jo mažareikšmiškumą, aplinkybę, kad darbuotojas realiai buvo įdarbintas, ginčas kilęs tik dėl įdarbinimo momento. Pareiškėja nurodė, kad jai turėtų būti skiriama 868 Eur sankcija, kadangi pažeidimo pavojingumas mažas, pats pažeidimas epizodinis ir jo trukmė mažareikšmė, pasekmės (jeigu yra) minimalios.
Teismo vertinimu, šiuo atveju svarbu atsižvelgti į rašytinės darbo sutarties reikšmę darbuotojo atžvilgiu. Darbo sutartis darbuotojui yra reikalinga ne tik atitinkamiems lūkesčiams dėl darbo sąlygų susidaryti bet ir užtikrinti jo teisines ir socialines garantijas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N-03-1656-05 (įtraukta į Administracinių teismų praktika. 2005, 7) dėl darbo sutarties sudarymo taisyklių nesilaikymo pažymėjo, jog tarp šalių egzistuojant nustatytiems darbo požymiams ir nesudarant rašytinės darbo sutarties gali būti padaroma žala ar kilti tokios žalos grėsmė asmens teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, gali būti padaroma žala ar kilti tokios žalos grėsmė valstybės ir visuomenės interesams užtikrinti, kad visi asmenys įstatymų nustatytu būdu galėtų pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, taip pat gali kilti grėsmė dėl mokamų mokesčių neužtikrinimo, kuriuos mokėti prievolė atsiranda iš darbo sutarties fakto. DK įtvirtintose teisės normose aiškiai matyti įstatymų leidėjo ketinimas, kad visi darbo teisiniai santykiai būtų įforminti rašytinėmis darbo sutartimis ir imperatyviai draudžiamos žodinės darbo sutartys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 14 d. aprobuotas Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos Administracinių teismų praktika. 2005, 7).
Vertindama pareiškėjo argumentus dėl Nutarimu paskirto baudos dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą, šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 Eur iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, jog asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo trukdė atlikti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytų institucijų įgaliotų pareigūnų įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (Užimtumo įstatymo 60 str. 4 d.).
Tai, kad anot pareiškėjo, pats pažeidimas epizodinis ir jo trukmė mažareikšmė, pasekmės (jeigu yra) minimalios, savaime nereiškia, kad Bendrovei turėjo būti skiriama minimali sankcijoje numatyta bauda, ypač įvertinus aplinkybes, kad Užimtumo įstatymo pažeidimo tyrimo metu Bendrovę atstovaujantis asmuo nesutiko su pažeidimo padarymu, nebuvo nustatyta jokių pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar kitokių reikšmingų baudos dydžio mažinimui aplinkybių. Net ir teikdama skundą teismui pareiškėja teigė, jog jokio pažeidimo nepadarė, tačiau kartu nurodo, jog pažeidimas mažareikšmis ir epizodinis. Teismas sprendžia, jog pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nes pareiškėja iš esmės nepagrindė ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, atsakomybę lengvinančių aplinkybių; teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki; argumentų ir duomenų, kad atsakovas būtų pritaikęs pareiškėjui finansinę sankciją (poveikio priemonę plačiąja prasme) nesilaikydamas bendrųjų poveikio priemonių taikymui keliamų reikalavimų ar administracinę atsakomybę numatančiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, nepateikta. Be to, teismas atkreipia dėmesį, jog teismų praktikoje pažymėta, net jeigu pažeidimu nebuvo padaryta jokios žalos, tai nelaikytina teisiškai reikšminga, kadangi Užimtumo įstatymas nenumato žalos atsiradimo fakto kaip pagrindo taikyti nuobaudą ar individualizuoti jos dydį. Dėl to, teismo vertinimu, pareiškėjai skirta sankcija yra proporcinga ir pagrįsta, jos naikinti ar sumažinti nėra pagrindo.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lazerių estetikos klinika“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.