- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- e2A-954-619/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06206-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- N. T. S.
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus šilumos tinklai“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo atsakovės N. T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei N. T. S. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės N. T. S. 565,12 Eur skolą, 26,89 Eur palūkanas, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovės butui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo tiekta centralizuota šilumos energija ir karštas vanduo. Atsakovė už tiekiamą šilumos energiją visiškai nesumokėjo ir nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. sausio 31 d. liko 565,12 Eur skola, kurią sudaro 152,14 Eur skola nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. kovo 29 d. už UAB „Vilniaus energiją“ tiektą šilumą, kurios reikalavimas buvo perleistas ieškovui, ir 412,98 Eur skola už ieškovo tiektą šilumos energiją nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. sausio 31 d. Skolą susidariusią nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. kovo 29 d. sudaro 114,77 Eur skola už karštą vandenį, 37,46 Eur skolą už nepaskirstytą karšto vandens dalį, kuris susidarė namo gyventojams pasirinkus 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą: geriamąjį vandenį pirkti iš vandens tiekėjo ir pirkti šilumos energiją šio vandens pašildymui. Atsakovei buvo teikiamos tik sąskaitos apmokėti už vandens pašildymą ir nebuvo sąskaitų už šaltą vandenį, kuris reikalingas karštam vandeniui paruošti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartyje konstatavo, jog namo gyventojai už geriamąjį vandenį karštam vandeniui paruošti turi sumokėti UAB „Vilniaus energijai“. Posėdžio metu papildomai paaiškino, jog atsakovei skola apskaičiuota už karštą vandenį. Atsakovė nesutiko pakeisti karšto vandens skaitiklį, todėl jai skola skaičiuojama ne pagal skaitiklio parodymus, o pagal nustatytas normas. Atsakovė turi jai nuosavybės teise priklausiantį skaitiklį, kuris pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 4 dalį turėjo būti pakeistas kitu atsakovui priklausiančiu elektroniniu skaitikliu, bet atsakovė to neleido padaryti.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė N. T. S. prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad ieškovė netinkamai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį. Sąskaitas už šaltą vandenį teikdavo ne UAB „Vilniaus energija“, bet UAB „Vilniaus vandenys“ ir UAB „Vilniaus šilumos energija“ turėjo atsiskaityti su UAB „Vilniaus vandenys“, o ne reikalauti iš gyventojų. Tarp ieškovo pateiktų įrodymų ir apskaičiuotos skolos dydžio yra nesutapimai. Posėdžio metu papildomai paaiškino, kad jos bute esantis skaitiklis yra nuo 2016 metų neužplombuotas. Jai buvo pasiūlyta pakeisti skaitiklį, o ji pasakė, jog tegu keičia, bet skaitiklis nebuvo pakeistas. Apmoka už vandenį pagal skaitiklio parodymus. Nuo 2019 m. kovo 7 d. jai yra atjungtas karšto vandens tiekimas.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės N. T. S. 565,12 Eur skolą, 26,89 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 17,55 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ naudai.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei šalių paaiškinimus nustatė, kad nagrinėjamos bylos ginčo objektais yra anksčiau nurodytu laikotarpiu atsakovei taikytinas kainos apskaičiavimo būdas bei prievolė apmokėti už šaltą vandenį karštam vandeniui paruošti. Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga laikė įrodytą faktinę aplinkybę, jog atsakovė žinodama apie ieškovo ketinimą jos bute įrengti naują karšto vandens skaitiklį 2016 m. balandžio 14 d. neleido to atlikti ieškovo darbuotojams. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog atsakovė neįvykdė Taisyklių 235.5 punkte nurodytos pareigos, todėl remiantis ŠŪĮ 26 straipsnio 2 dalimi ieškovas įgijo teisę suvartotą karštą vandenį skaičiuoti ne pagal bute esančio skaitiklio parodymus, o pagal Metodiką. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nėra pateikta įrodymų, jog ginčo laikotarpiu atsakovės bute likęs įrengtas karšto vandens skaitiklis buvo tinkamos techninės būklės ir atitiko matavimo tikslumu (metrologiškai patikrintas). Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė neginčijo ieškovo atliktų apskaičiavimų pagal Metodiką pagrįstumo ir neteisingumo, o ginčijo paties pasirinkto būdo pagrįstumą, teismas priteisė iš atsakovės 527,66 Eur skolą už karštą vandenį.
7. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog už atsakovės suvartotą šaltą vandenį, kuris buvo panaudotas paruošti karštą vandenį, UAB „Vilniaus energija“ turėjo sumokėti UAB „Vilniaus vandenys“, t.y. susiklostė tokia situacija, jog atsakovė apmokėjo ieškovui už šilumos energiją karštam vandeniui paruošti, bet liko nesumokėjusi už šaltą vandenį karštam vandeniui paruošti ir kurio kaina buvo priteista iš UAB „Vilniaus energija“ UAB „Vilniaus vandenys“ naudai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas sprendė, jog atsakovei, taikant antrą aprūpinimo karštu vandeniu būdą, bet tinkamai jo neįgyvendinus ir byloje nepateikus jokių įrodymų, jog atsakovė būtų apmokėjusi už šį vandenį UAB „Vilniaus vandenys“ ar kitiems asmenims, atsakovei kilo pareiga apmokėti ieškovui už šaltą vandenį karšto vandens paruošimui, todėl iš jos priteisė 37,46 Eur skolą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovė N. T. S. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
9. Nurodė, kad už šildymą ir karšto vandens tiekimą apmokėdavo pagal skaitiklio parodymus. Pažymėjo, jog atsakovė nesirinko 2 –ojo aprūpinimo karštu vandeniu būdo, kadangi turėjo sutartį su UAB „Vilniaus vandenimis“. Atkreipė dėmesį, jog su sąskaitomis už paslaugas buvo gautas UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Vilniaus vandenys“ raštas, kuriame nurodyta, kad mokėti atskirai tiekėjams už karšto vandens sudedamasis dalis nebereikės. Apeliantės nuomone, už šalto vandens suvartojimą karšto vandens paruošimui privalėjo sumokėti UAB „Vilniaus energija“, bet ne vartotojai. Apeliantė taip pat nurodo, jog pati 2016 m. rugsėjo 12 d. suremontavo varvančius, surūdijusius vandens padavimo į butą vamzdelius, kurie nebuvo keisti nuo namo statybos laikų. Pažymėjo, jog 2016 m. liepos 26 d. Vilniaus energijos atstovas nuplombavo skaitiklį. Meistras kuris remontavo vamzdelį vėl jį užkabino ir jis buvo puikios būklės, tačiau ieškovės atstovas atsisakė jį užplombuoti, motyvuodamas, kad metrologinė patikra pasibaigusi. Kadangi vis buvo keliami reikalavimai dėl skaitliuko vietos paruošimo, ji nusprendė pati atlikti metrologinę skaitiklio patikrą. Išsikviestas meistras patarė sumontuoti naują skaitiklį, kadangi metrologinė patikra kainuos brangiai. Tai ir buvo padaryta, tačiau ieškovės atstovas jį atsisakė plombuoti. Visą laiką skaitliukas buvo kontroliuojamas, nebuvo nė vieno akto, kad jis sugedęs. Dėl normatyvo taikymo karšto vandens suvartojimui atsakovė ne kartą kreipėsi į ieškovo klientų aptarnavimo skyrių, tačiau jai buvo nurodyta tik sumokėti skolą. Ieškovas nurodo, jog nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2019 m. kovo 7 d. faktiškai suvartota 44,8 m³ karšto vandens. Tačiau apeliantė nurodo, jog toks vandens kiekis nebuvo suvartotas, o buvo tik apskaičiuotas. Apeliantė atsisako mokėti už vandenį, kurio nevartojo.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašė jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
11. Nurodė, kad iki 2010-05-01 karšto vandens vartotojai turėjo pasirinkti ir pranešti šilumos tiekėjui apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu Architektų g. 38, Vilnius gyventojai pasirinko 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Šio namo gyventojams šilumos tiekėjas turėjo apskaičiuoti mokesčius tiek už šaltą vandenį, tiek už jo pašildymą, tačiau faktiškai skaičiavo tik už vandens pašildymą manydamas, kad vartotojai sumokėti už šaltą vandenį turi jo tiekėjui – UAB „Vilniaus vandenys. UAB „Vilniaus vandenys“ gyventojams mokesčius už geriamąjį vandenį, karštam vandeniui ruošti irgi neskaičiuodavo ir sąskaitų nepateikdavo, manydama, kad tai turi daryti UAB „Vilniaus energija“. UAB „Vilniaus vandenys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti skolą iš UAB „Vilniaus energija“ už suvartotą šaltą vandenį karšto vandens paruošimui. Pateiktas ieškinys buvo patenkintas ir įvykdytas, tai yra UAB „Vilniaus energija“ pilnai atsiskaitė su UAB „Vilniaus vandenys“. Tačiau, kadangi šaltas vanduo karštam vandeniui ruošti buvo ne tik tiekiamas į gyventojų butus (tame tarpe ir į apeliantės butą), bet ir faktiškai suvartotas, būtent butų gyventojams (tame tarpe ir apeliantei) kyla pareiga atsiskaityti už suvartotą vandenį karšto vandens pašildymui. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji atsiskaitė su UAB „Vilniaus vandenys“ už suvartotą šaltą vandenį, karštam vandeniui paruošti. Atmestinas atsakovės teiginys, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovas teisėtai skaičiavo karšto vandens suvartojimą pagal normą neįvertindamas, kad atsakovės bute buvo įrengtas mechaninis karšto vandens skaitiklis. Pažymėjo, jog pagal 2009/2010 m. pakeistą teisinę bazę nuo 2010-05-01 karšto vandens tiekėjas vykdydamas imperatyvias Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d., 16 str. 4 d. nuostatas visuose atitinkamuose Vilniaus daugiabučiuose namuose pradėjo įrenginėti naujus, karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius. Įrengimo terminas Vilniaus mieste buvo nustatytas iki 2017 m. kovo 1 dienos. Atsakovei vengiant vykdyti UAB „Vilniaus energija“ teisėtus reikalavimus leisti įrengti apskaitai tinkamus, šilumos tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius ir karšto vandens tiekėjui nepradėjus taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvo, o karšto vandens suvartojimą ir toliau skaičiuojant pagal esamus Bute karšto vandens skaitiklių rodmenis, tai padarytų beprasmiu ir neįmanomu Šilumos ūkio įstatyme numatytų UAB „Vilniaus energija“ įpareigojimų, susijusių su vandens apskaitos prietaisų įrengimu ir priežiūra, vykdymą. Taip pat pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 str. 4 dalį nėra numatyta situacijų, kuomet atskiruose daugiabučiuose namuose, kuriems karštą vandenį tiekia karšto vandens tiekėjas, nebūtų įrengiami nauji, karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens skaitikliai (tame tarpe ir motyvuojant, kad galima būtų atlikti vartotojams priklausančių skaitiklių metrologinę patikrą, vartotojams tai atliekant savarankiškai).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos už suteiktą šilumos energiją priteisimo.
14. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriam tiekiamas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Atsakovei ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. sausio 31 d. buvo tiekiamas karštas vanduo ir atsakovė juo naudojosi. Iki 2017 m. kovo 29 d. šilumos energiją tiekė UAB „Vilniaus energija“, o nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos energiją teikė ieškovas AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kuris perėmė UAB „Vilniaus energija“ teises. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti 152,14 Eur skolą nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. kovo 29 d. už UAB „Vilniaus energiją“ tiektą šilumą, kurią sudaro 114,77 Eur skola už karštą vandenį, 37,46 Eur skola už nepaskirstytą karšto vandens dalį, kuris susidarė namo gyventojams pasirinkus 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, taip pat 412,98 Eur skolą už ieškovo tiektą šilumos energiją nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. sausio 31 d. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovei taikytino kainos apskaičiavimo būdo bei prievolės apmokėti už šaltą vandenį karštam vandeniui paruošti.
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, jog atsakovė nesutiko, kad bute būtų įrengtas naujas karšto vandens skaitiklis ji neįvykdė Taisyklių 235.5 punkte nurodytos pareigos, todėl remiantis ŠŪĮ 26 straipsnio 2 dalimi ieškovas įsigijo teisę suvartotą karštą vandenį skaičiuoti ne pagal jos bute esančio skaitiklio parodymus, o pagal Metodiką. Atsižvelgdamas į tai, tenkino ieškovės reikalavimą dėl 527,66 Eur skolos priteisimo. Įvertinęs, jog atsakovei, taikant antrą aprūpinimo karštu vandeniu būdą, bet tinkamai jo neįgyvendinus ir byloje nepateikus jokių įrodymų, jog atsakovė būtų apmokėjusi už šį vandenį UAB „Vilniaus vandenys“ ar kitiems asmenims, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovei kilo pareiga apmokėti ieškovui už šaltą vandenį karšto vandens paruošimui, todėl iš jos priteista 37,46 Eur skola.
16. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodama tuo, kad ji neprivalo mokėti už vandenį, kurio nesunaudojo, už šalto vandens suvartojimą karšto vandens paruošimui privalėjo sumokėti UAB „Vilniaus energija“, bet ne vartotojai. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai karšto vandens suvartojimą skaičiuoja pagal normą, neįvertindamas, jog naują skaitiklį bute ji įrengė savarankiškai.
17. Energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos, inter alia (be kita ko), taikomos sprendžiant ginčus dėl šilumos energijos ir vandens tiekimo (CK 6.391 straipsnis). Karšto vandens pirkimą ir pardavimą taip pat reglamentuoja specialieji įstatymai bei juos įgyvendinantys teisės aktai: Šilumos ūkio įstatymas (toliau – ŠUĮ), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau –Taisyklės) ir kt.
18. CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Pagal CK 6.385 straipsnio 1 dalį ir 6.388 straipsnį vartotojui patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu.
19. ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Šias įstatymo nuostatas įgyvendinančių Taisyklių 182 ir 183 punktuose nustatyta, kad pastato, buto ar kitų patalpų savininkui arba nuosavybės bendraturčiams iki Taisyklių įsigaliojimo priklausantys karšto vandens skaitikliai, kurių metrologinė patikra nepasibaigusi, perduodami (parduodami) karšto vandens tiekėjų nuosavybėn, o vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Karšto vandens skaitiklis įrengiamas prieš vartotojo karšto vandens skaitiklį, karšto vandens tiekėjui priimtinoje vietoje. Apskaitai naudojami karšto vandens tiekėjo įrengto skaitiklio rodmenys. Keičiant vartotojui priklausantį karšto vandens skaitiklį su pasibaigusia metrologine patikra, nuimtasis skaitiklis grąžinamas vartotojui.
20. Remiantis minėtu reglamentavimu, darytina išvada, kad Taisyklėse yra įtvirtinta tiekėjo pareiga perimti iš vartotojų karšto vandens apskaitos prietaisus. Kartu nustatyta, kad atsiskaitymas už karštą vandenį toliau turi būti vykdomas ne pagal likusio neišmontuoto vartotojui priklausančio skaitiklio, bet pagal karšto vandens tiekėjo naujai įrengto skaitiklio rodmenis. Kadangi Taisyklės nenustato galimybės atsiskaitymus už sunaudotą karštą vandenį toliau vykdyti pagal vartotojui nuosavybės teise priklausantį skaitiklį, darytina išvada, kad vartotojui priklausantis karšto vandens skaitiklis, įrengus tiekėjo karšto vandens skaitiklį, nelaikytinas apskaitos prietaisu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-695/2019).
21. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir apeliantė iš esmės neginčija, kad atsakovei nesutinkant su skaitiklio pakeitimu, jos bute esantis skaitiklis nėra pakeistas nuo 2016 m. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog nustatant vartotojui patiekto ir sunaudoto karšto vandens kiekį, turėjo būti vadovaujamasi atsakovo bute esančio skaitiklio parodymais. Šiuo atveju nėra reikšmingos atsakovės apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, jog jos išsikviestas meistras įrengė skaitiklį, kuris kontroliuoja seną skaitiklį ir viskas tvarkingai veikia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nesuteikia teisės, nevykdant savo pareigų, išvengti iš to kylančių teisinių pasekmių. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį, pirmosios instancijos teismas, atsakovė šiuo atveju nevykdė Taisyklių 235.5 punkte, numatytos pareigos kuriame leisti karšto vandens tiekėjui įrengti skaitiklį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ŠŪĮ 26 straipsnio 1 dalyje tiekėjui suteikta teisė pakliūti į savininko patalpas, siekiant apžiūrėti ir remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, apima ir jo teisę vykdyti apskaitos prietaisų įrengimo ar pakeitimo veiksmus, jeigu apskaitos prietaisų nėra ar jie negali būti teisės aktų nustatyta tvarka naudojami atsiskaitymui kaip naujai diegiamos karšto vandens apskaitos sistemos dalis. Butų ir (ar) kitų patalpų savininkui pažeidus šią tiekėjo teisę, šilumos ir karšto vandens kiekis tokiam savininkui nustatomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintą Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, metodiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-695/2019, 39 punktas). Atsižvelgiant į nurodytą teismų formuojamą praktiką bei byloje nustatytas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovei neleidus pakeisti skaitiklio, ieškovas pagrįstai atsakovės suvartotą šilumos energiją skaičiavo pagal minėtą metodiką. Atsakovė nepateikė duomenų ir teismas taip pat nenustatė, kad skolos suma atsakovei paskaičiuota nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl 527,66 Eur skolos priteisimo.
22. Nuo 2008-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo redakcija, įtvirtinusi tris apsirūpinimo karštu vandeniu būdus: 1) centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo (toliau – 1-asis būdas); 2) šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens (toliau – 2-asis būdas), 3) individualaus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietą kurą). Remiantis 2009-06-16 Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-95 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 punktu, karšto vandens vartotojai iki 2010-05-01 turėjo pasirinkti ir pranešti šilumos tiekėjui apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad namas Architektų g. 38, kuriame gyvena apeliantė aprūpinamas karštu vandeniu pagal antrąjį būdą. UAB „Vilniaus energija“ nesant sudarytos sutarties, turėjo apskaičiuoti mokesčius tiek už šaltą vandenį, tiek už jo pašildymą, tačiau faktiškai skaičiavo tik už vandens pašildymą, manydama, kad vartotojai sumokėti už šaltą vandenį turi jo tiekėjui. Kilus ginčui dėl apmokėjimo už šaltą vandenį karšto vandens paruošimui, UAB „Vilniaus vandenys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti skolą iš UAB „Vilniaus energija“ už suvartotą šaltą vandenį karšto vandens paruošimui. Pateiktas ieškinys buvo patenkintas, o galutine 2014 m. spalio 14 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog UAB „Vilniaus energija“ turės atlikti visų atitinkamų buitinių karšto vandens vartotojų mokėjimų už karštą vandenį perskaičiavimą už ilgesnį negu 4 metų laikotarpį. Tačiau, priešingai nei interpretuoja apeliantė teismų išaiškinimai minėtose bylose nereiškia, kad už šalto vandens paruošimą vartotojai neprivalo mokėti. Pažymėtina, jog vanduo buvo tiekiamas apeliantei, todėl būtent jai kyla pareiga atsiskaityti už suvartotą vandenį karšto vandens pašildymui. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovei nepateikus įrodymų, jog atsakovė būtų apmokėjusi už šį vandenį UAB „Vilniaus vandenys“ ar kitiems asmenims, ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti skolą laikytinas pagrįstu.
23. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas ginčui aktualias teisės normas, nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.