Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „LITGRID“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Archstudija“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „LITGRID“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl atlikto netesybų įskaitymo teisėtumo. Ieškovė UAB „Archstudija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei AB LITGRID, prašydama pripažinti negaliojančiu atsakovės įvykdytą 43 504,41 Eur sumos įskaitymą; priteisti iš atsakovės 43 504,41 Eur skolą, 3 132,32 Eur delspinigių, 8,05 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad šalys ir trečiasis asmuo 2011 m. spalio 5 d. sudarė paslaugų sutartį (toliau – Sutartis), kuria ieškovė ir trečiasis asmuo įsipareigojo atlikti atitinkamus teritorijų planavimo ir su tuo susijusius darbus bei paslaugas, o atsakovė įsipareigojo už tai sumokėti Sutartyje nustatytą kainą 191 244,95 Eur ir PVM. Atsakovė yra nesumokėjusi 43 504,41 Eur sumos, kurią 2015 m. kovo 4 d. raštu įskaitė kaip jos apskaičiuotas ir ieškovei taikytinas netesybas už Sutartyje nustatytų terminų praleidimą. Atsakovės atliktas įskaitymas neteisėtas, nes atsakovė neturėjo teisės skaičiuoti ir reikalauti iš ieškovės mokėti Sutartyje nustatytas netesybas, kadangi Sutartyje nustatyti terminai darbams atlikti ir paslaugoms suteikti praleisti dėl atsakovės ir trečiųjų asmenų, už kuriuos ieškovė neatsako, kaltės. Ieškovės teigimu, neegzistavo viena iš įskaitymo sąlygų – priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, todėl atsakovės prievolė sumokėti ieškovei likusią 43 504,41 Eur Sutartyje nustatytos kainos dalį negali būti laikoma pasibaigusia įskaitymu. Ieškovė prašo atsakovės atliktą įskaitymą pripažinti negaliojančiu, priteisti skolą už atliktus darbus, netesybas už pavėluotą mokėjimą bei procesines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiu atsakovės įvykdytą 43 504,41 Eur sumos įskaitymą; priteisė ieškovei iš atsakovės 43 504,41 Eur skolą už atliktus darbus, 8,05 palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. birželio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 315 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Sutarties 38 punkte buvo numatyta, jog atsakovė gali taikyti įskaitymą ir išskaičiuoti priskaičiuotas netesybas iš ieškovei mokėtinų sumų. Sutartyje iš esmės buvo atkartota įstatymo norma (CK 6.131 str.), o dėl kitų nei įstatyme numatytų įskaitymo sąlygų šalys nebuvo susitarusios. Teismas sprendė, kad ieškovės atliekami darbai buvo susiję su nuo ieškovės nepriklausančiais veiksniais visuose paslaugų atlikimo etapuose, kurie neatsiejamai susiję su vėlesniu etapų atlikimu bei darbų ir paslaugų atlikimo vėlavimu. Tai, kad šalys neįformino Sutarties pratęsimo taip, kaip nurodyta Sutarties 14 punkte, nepaneigia šių aplinkybių. Šalys savo konkliudentiniais veiksmais pripažino, kad darbų atlikti Sutartyje numatytais terminais nebuvo galimybės, dėl tolesnio sutarties vykdymo konkrečių terminų šalys nesusitarė, t. y. abi šalys iš esmės toliau vykdė Sutartį nenustačius konkretaus darbų atlikimo galutinio termino bei žinant, jog darbai nebus ir negali būti atlikti Sutartyje numatytu terminu, nefiksuojant nenumatytų aplinkybių trukmės, nesprendžiant skolų suderinimo klausimų Sutarties vykdymo eigoje. Dėl to būtina vertinti, kokiu konkrečiu laikotarpiu, dėl kokios priežasties ir kieno kaltės darbai buvo uždelsti. Tai suponuoja išvadą, kad atsakovės reikalavimas dėl delspinigių mokėjimo nebuvo akivaizdus, jo delspinigių skaičiavimo pagrindimas nulemtas tik atsakovės subjektyviu specifinių faktinių aplinkybių vertinimu, todėl nėra patikimai pagrįstas. Tarp šalių nėra ginčo, kad delspinigiai apskaičiuoti neatsižvelgus į praleistą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, kurio netaikymo atsakovė nepagrindė. Teismas sutiko su ieškove, kad delspinigiai buvo paskaičiuoti praleidus ieškinio senaties terminą ir galėtų būti skaičiuojami tik už paskutines 99 dienas (CK 1.125 str. 5 d., 1.127 str. 5 d.), kas sudaro 9 163,69 Eur sumą. Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad, sprendžiant dėl apmokėjimo už atliktus darbus, tarp šalių kilo ginčas dėl delspinigių skaičiavimo pagrįstumo. Ieškovė 2015 m. sausio 20 d. rašte išreiškė nesutikimą su atsakovės pozicija dėl delspinigių skaičiavimo, tačiau pastaroji 2015 m. kovo 4 d. raštu pranešė, jog įskaito delspinigių sumą į ieškovei mokėtiną sumą. Teismas sprendė, kad ieškovės prievolė sumokėti delspinigius nebuvo akivaizdi, aiški, apibrėžta ir vykdytina, o šalių susirašinėjimas aiškiai patvirtina, jog dėl atsakovės reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad priešpriešiniai reikalavimai buvo nelygiaverčiai, dėl ko tenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovės įvykdytą 43 504,41 Eur sumos įskaitymą.Sutarties įvykdymo terminai negalėjo būti keičiami, be to, ieškovė nesikreipė į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl sutikimo šias Sutarties sąlygas pakeisti. Ieškovė pradėjo vykdyti pirmojo etapo darbus jau pasibaigus Sutartyje numatytam terminui ir atsakovė pripažįsta, jog tai nulėmė ne nuo ieškovės valios priklausančios priežastys. Todėl šalys iš esmės vykdė Sutartį ne pagal joje numatytas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad tokia situacija Viešųjų pirkimų įstatymu yra draudžiama, todėl teismas sprendė, kad atsakovė neįgijo teisės reikalauti iš ieškovės delspinigių už laiku neatliktus darbus. Teismas ir dėl šių motyvų ginčo įskaitymo aktą pripažino neteisėtu ir negaliojančiu.Tarp šalių nesant ginčo, kad darbai ir paslaugos yra atlikti ir priimti, taip pat nesant ginčo dėl mokėtinos sumos dydžio, teismas iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 43 504,41 Eur skolą bei pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą 8,05 palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgus į tai, kad atsakovės skolos nemokėjimas buvo sąlygotas objektyvia priežastimi – šalių ginču dėl įskaitymo pagrįstumo, į tai, kad atsakovei taip pat buvo ir turėjo būti žinomas draudimas vykdyti sutartį ne pagal joje numatytas sąlygas, t. y. abi šalys buvo kaltos dėl sutarties vykdymo ne pagal joje numatytas sąlygas, todėl, teismo vertinimu, atsakovei nekilo prievolės mokėti ieškovei delspinigius už mokėjimo pradelsimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

Atsakovė (toliau ir - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai įvertino šalių tarpusavio įsipareigojimų vykdymo ir atsakomybės pasiskirstymo pareigas, nepagrįstai atsakomybę už Sutarties įvykdymo terminus perkėlė tik apeliantei. Teismas nevertino aplinkybių, dėl kurių darbai nebuvo atlikti laiku dėl ieškovės kaltės. Apeliantė įvertino priežastis, dėl kurių ieškovė vėlavo įvykdyti Sutartį, pripažino jas pagrįstomis ir netaikė atsakomybės už didžiąją dalį praleistų Sutarties vykdymo terminų. Laikotarpis, už kurį apeliantė ieškovei skaičiavo delspinigius, nebuvo pateisintas objektyviomis ir pagrįstomis aplinkybėmis ir įrodymais.Tai, kad nebuvo sudarytas Sutarties pratęsimas pagal Sutarties 14 punktą, neatleidžia ieškovės nuo atsakomybės įvykdyti Sutartį bei nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė nepažeidė esminės Sutarties sąlygos – terminų.Egzistavo visos įskaitymo atlikimui būtinos sąlygos, todėl apeliantės atliktas įskaitymas yra teisėtas. Nepagrįstas teismo argumentas, kad apeliantės reikalavimas buvo neakivaizdus ir nelygiavertis. Ieškovei apskaičiuoti ir įskaityti delspinigiai buvo aiškiai apibrėžti, įvertintos aplinkybės, kurias pateikė ir apie kurias ieškovė žinojo, pateikti konkretūs ir argumentuoti delspinigių skaičiavimai, pradelstų dienų skaičius ir t.t. Apeliantė delspinigius skaičiavo argumentuotai ir pagrįstai.Įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, ar sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu, ar ne. Ginčas tarp šalių dėl įskaitymo gali kilti visais įskaitymo atlikimo atvejais, nes teisė ginčyti įskaitymą, kaip vienašalį sandorį, nėra ribojama. Šia teise ieškovė pasinaudojo, o grėsmė ar informavimas, kad šia teise bus pasinaudota įskaitymą ketinančiai atlikti šaliai neatima teisinio pagrindo tokio įskaitymo atlikimui. Be to, ši apeliantės teisė įtvirtinta Sutarties 41 punkte. Nepagrįstai teismo pritaikytas ieškinio senaties terminas, nes jokio ieškinio dėl netesybų išieškojimo apeliantė nėra pareiškusi. Apeliantė, atlikdama įskaitymą, negalėjo atsižvelgti į ieškinio senatį, nes ieškovė neprašė jos taikyti, be to, ieškinio senatį taiko teismas. Teismas, pripažinęs praleistą ieškinio senatį, netinkamai pritaikė sutrumpintą 6 mėn. ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis galėjo būti pradėta taikyti ir skaičiuoti tik nuo ieškovės atsisakymo pripažinti įskaitymą. Pirmą kartą šį nesutikimą ieškovė išreiškė pirminiu ieškiniu, kuris Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi buvo paliktas nenagrinėtu (civilinė byla Nr. 2-4841-656/2015). Šis ieškinys teisme priimtas 2015 m. gegužės 18 d., todėl nuo šios datos ir gali būti skaičiuojamas ir taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas.Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė neturėjo teisės skaičiuoti ir reikalauti iš ieškovės mokėti Sutartyje nustatytas netesybas, nes Sutartyje nustatyti terminai darbams atlikti ir paslaugoms suteikti praleisti dėl apeliantės ir trečiųjų asmenų, už kuriuos ieškovė neatsako, kaltės. Neturėdama reikalavimo teisės, apeliantė negalėjo atlikti 43 504,41 Eur įskaitymo. Apeliantė ignoravo ieškovės teikiamą informaciją dėl aplinkybių, lemiančių Sutartyje nustatytų terminų praleidimą. Apeliantė ne tik savalaikiai nesiėmė veiksmų šioms aplinkybėms pašalinti, tačiau ir sąmoningai vengė įgyvendinti Sutartyje numatytą Sutarties vykdymo terminų pratęsimą. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas atsakomybę už šalių sudarytos sutarties įvykdymo terminus perkėlė tik apeliantei. Taip pat nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pateisinančių darbų pridavimo vėlavimo aplinkybes.Apeliantė didžiąją dalį delspinigių įskaitė pasibaigus ieškinio senačiai. Skirtingai nei teigia apeliantė, šiame ginče nebuvo sprendžiamas klausimas dėl delspinigių priteisimo, todėl ieškovė ir nereiškė reikalavimo taikyti delspinigiams ieškinio senatį. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus iniciatyvos teisę kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų (šiuo atveju termino) pratęsimo tenka perkančiajai organizacijai, t. y. apeliantei. Ieškovė šiuo atveju gali tik prašyti perkančiosios organizacijos, kad ji šį procesą inicijuotų. Apeliantei, atliekant ginčijamą įskaitymą, neegzistavo sąlygų, būtinų įskaitymo institutui taikyti. Įskaitymo metu apeliantė ieškovės atžvilgiu neturėjo jokio teisėto ir galiojančio vienarūšio priešpriešinio reikalavimo, o reikalavimą sumokėti Sutartyje nustatytą kainą turėjo tik ieškovė. Apeliantės prievolė sumokėti ieškovei likusią 43 504,41 Eur Sutartyje nustatytos kainos dalį negali būti laikoma pasibaigusia įskaitymu. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino visas faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagristais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Byloje nustatyta, kad ieškovė ir trečiasis asmuo, veikdami pagal jungtinės veiklos sutartį, 2011 m. spalio 5 d. sudarė paslaugų sutartį (Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti apeliantei šiuos darbus ir paslaugas: (1) suteikti numatomos statyti 330 kV elektros perdavimo oro linijos Kruonio HAE-Alytus statybos poveikio aplinkai vertinimo paslaugas (toliau – I etapas); (2) parengti ir pateikti minėtos linijos specialųjį planą (toliau – II etapas); (3) suteikti linijos statybos servitutų nustatymo organizavimo paslaugas (toliau – III etapas), o apeliantė įsipareigojo už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas sumokėti. Sutartyje numatyti darbai atlikti ir priimti, tačiau, ieškovės teigimu, apeliantė liko skolinga 43 504,41 Eur. Apeliantė 2015 m. kovo 4 d. raštu tokią sumą įskaitė ieškovei už atliktus darbus mokėtiną sumą kaip netesybas už Sutartyje nustatytų terminų praleidimą. Ieškovė nurodo, kad atliktas įskaitymas yra neteisėtas, prašė jį pripažinti negaliojančiu bei priteisti 43 504,41 Eur skolą bei 3 132,32 Eur delspinigių. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 4 d. įskaitymą pripažino neteisėtu ir negaliojančiu, priteisė iš apeliantės 43 504,41 Eur skolą, reikalavimo dėl delspinigių priteisimo netenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Ieškovė apeliantės 2015 m. kovo 4 d. raštu atlikto įskaitymo neteisėtumą ieškinyje grindė nepagrįstu netesybų skaičiavimu apskritai, nes Sutartyje nustatyti terminai darbams atlikti ir paslaugoms suteikti praleisti dėl apeliantės ir trečiųjų asmenų kaltės, Dėl to, jos nuomone, neegzistavo viena iš įskaitymo sąlygų – priešpriešinis vienarūšis reikalavimas ir apeliantės prievolė sumokėti ieškovei likusią 43 504,41 Eur Sutartyje nustatytos kainos dalį negali būti laikoma pasibaigusia įskaitymu. Be to, dublike ieškovė nurodė ir netesyboms taikytino ieškinio senaties termino praleidimą.Pirmosios instancijos teismas ginčijamą įskaitymą pripažino negaliojančiu, konstatavęs, kad šalių priešpriešiniai reikalavimai buvo nelygiaverčiai; ieškovės prievolė sumokėti delspinigius nebuvo akivaizdi, aiški, apibrėžta ir vykdytina, jau iki įskaitymo buvo matyti, kad dėl apeliantės reikalavimo pagrįstumo kils teisminis ginčas; delspinigiai apskaičiuoti neatsižvelgus į praleistą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą; be to, šalys Sutartį, sudarytą viešojo pirkimo rezultate, vykdė ne joje numatytomis sąlygomis be Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo, todėl apeliantė neįgijo teisės reikalauti delspinigių.Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su paminėta 15, 16 punktuose ieškovės ir pirmosios instancijos teismo argumentacija. Iš Sutarties matyti, kad ieškovė joje numatytas paslaugas ir darbus vykdyti etapais, t. y. I etapo darbai privalėjo būti atlikti iki 2012 m. birželio 1 d. (Paslaugų sutarties 1.1 p., 13.1 p.), II etapo – iki 2012 m. gruodžio 28 d. (Sutarties 1.2 p., 13.2 p.) bei III etapo iki 2013 m. balandžio 1 d. (Sutarties 1.3 p., 13.3 p.). Pagal Sutarties 20 punktą atsiskaitymo terminai yra susieti su paslaugų suteikimu pagal kiekvieną etapą. Delspinigius apeliantė skaičiavo pagal kiekviename etape praleistus terminus. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad Sutartyje numatyti I, II ir III etapų paslaugų ir darbų atlikimo terminai buvo praleisti. Faktiškai I etapas užbaigtas 2013 m. rugpjūčio 13 d. (ieškovės teigimu 2013 m. liepos 16 d.), II etapas – 2014 m. rugsėjo 5 d., III etapas – 2014 m. gruodžio 10 d. Ieškovės teigimu, terminai praleisti dėl apeliantės ir trečiųjų asmenų, už kuriuos ieškovė neatsako, kaltės, o apeliantė teigia, kad apskaičiuodama delspinigius atsižvelgė į objektyvias terminų praleidimo aplinkybes ir skaičiavo juos tik už laikotarpius, kurie nebuvo pateisinti objektyviomis ir pagrįstomis aplinkybėmis. Taigi, apeliantė pripažino, kad Sutartyje numatyti terminai iš dalies buvo praleisti ne dėl ieškovės kaltės, t. y. dėl papildomų darbų – strateginio poveikio aplinkai vertinimo (SPAV) procedūrų, atlikimo; dėl valstybės institucijos – Kultūros paveldo departamento vėlavimo priimti teisės aktų numatytą sprendimą bei dėl miškų teisės aktų pakeitimų ir jais nustatytų naujų procedūrų. Iš byloje esančių apeliantės procesinių dokumentų matyti, kad apeliantė, įvertinusi minėtas Sutartyje numatytų darbų atlikimo terminų praleidimo priežastis, už šį laikotarpį netesybų ieškovei iš tikrųjų neskaičiavo.Kartu apeliantė nurodo, kad dėl nepagrįstų priežasčių ieškovė praleido terminus Sutartyje numatytoms paslaugoms ir darbams atlikti: I etapas - 104 dienos, II etapas - 182 dienos, III etapas - 184 dienos. Iš ieškovės procesinių dokumentų matyti, kad ieškovė šiek tiek kitaip nei apeliantė skaičiuoja darbų pagal Sutartį pradžios ir pabaigos terminus - jos teigimu, I etapo darbų atlikimo vėlavimas buvo 75 dienos, II etapo – 106 dienos, III etapo – 108 dienos. Taigi, faktiškai tiek apeliantė nurodė, tiek ieškovė pripažino, kad, atsižvelgiant į faktinę darbų atlikimo pagal etapus datą (nutarties 19 punktas), jie per Sutartyje numatytą atlikimo laikotarpį nebuvo atlikti. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės teiginius, kad netesybos jai apskritai negalėjo būti skaičiuojamos – su tokiu jos teiginiu galima būtų sutikti tik tuo atveju, jei ji pateiktų įrodymus, kad, atmetus laiko tarpą, kurio praleidimą apeliantė pripažino pateisinamu, ir jos pačios pripažįstami ilgesni darbų atlikimo terminai nepriklausė nuo jos valios ar buvo kitos šalies elgesio rezultatas. Tokių įrodymų nėra pateikta (CPK 12, 178 str.), argumentų šiuo aspektu nėra pateikta ir skundžiamame sprendime. Netesybos yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų – tai įstatymo, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d.). Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną (CPK 6.71 str. 3 d.). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 str.). Sutarties 36, 41 punktai suteikė apeliantei teisę skaičiuoti delspinigius už nesuteiktas paslaugas per Sutartyje nustatytą terminą ir juos įskaityti. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais skundžiamo sprendimo motyvus, kad dėl to, jog Sutartis kilo iš viešųjų pirkimų ir buvo abiejų šalių sutikimu vykdoma ne joje numatytais terminais be Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo, panaikina apeliantės teisę taikyti netesybas (skaičiuoti delspinigius). Tokia aplinkybė savaime nereiškia kitų sutartinių įsipareigojimų, be kita ko, ir atlikti kiekvieno etapo darbus per jiems nustatytą atlikimo laikotarpį (eliminavus laikotarpius, kurie pateisinami apeliantės ar trečiųjų asmenų veiksmais/neveikimu) pakeitimo. Priešingu atveju tai reikštų, kad ieškovė apskritai galėtų vykdyti darbus nesaistoma jokiais terminais be jokios atsakomybės. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė iš esmės turėjo reikalavimo teisę į ieškovę dėl delspinigių už termino, per kurį pagal Sutarties nuostatas turėjo būti atlikti darbai, praleidimą (CK 6.71 str. 1 d.). Apeliantė atliko delspinigių įskaitymą 2015 m. kovo 4 d.. Pirmosios instancijos teismas jį pripažino negaliojančiu šios nutarties 16 punkte nurodytais motyvais, tačiau, kaip minėta, ne su visais jais galima sutikti. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d.). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo teisinio instituto normas, kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad įskaitymui, kaip prievolės pabaigos pagrindui, taikyti įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014; 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016 ir kt.). Taigi, aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nesutiko su apeliantės apskaičiuotomis netesybomis (delspinigiais), šalių susirašinėjimo turinys rodo teisminę ginčo sprendimo perspektyvą, savaime dar nesudaro pagrindo konstatuoti atlikto įskaitymo neteisėtumą. Pastebėtina, kad pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudžiama įskaityti ginčijamus teisme reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovės prievolė apeliantei dėl netesybų sumokėjimo ginčo įskaitymo metu teisme nebuvo ginčijama, t. y. įskaitymas atliktas iki civilinės bylos iškėlimo. Netesybos grindžiamos Sutarties 36 punktu, kuriame šalys susitarė, kad ieškovei nesuteikus Sutartyje nurodytų paslaugų per joje nurodytus terminus, apeliantei mokėtini 0,04 proc. delspinigiai nuo Sutarties kainos už kiekvieną uždelstą dieną. Taigi, šalys buvo nustačiusios sutartines netesybas ir jos buvo pakankamai aiškiai apibrėžtos – 0,04 proc. nuo Sutarties kainos už kiekvieną uždelstą dieną. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negali būti laikomas vykdytinu, o kartu ir įskaitytinu „...atsakovo reikalavimas ieškovui sumokėti delspinigių sumą, apskaičiuotą neatsižvelgiant į suėjusį ieškinio senaties terminą...“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014). Kitaip tariant, tai reiškia, kad delspinigių sumos reikalavimas ieškinio senaties termino ribose gali būti pripažįstamas vykdomu ir įskaitytinu.Todėl pirmosios instancijos teismo motyvai dėl ieškovės prievolės apeliantei neakivaizdumo, neaiškumo, neapibrėžtumo bei priešpriešinių reikalavimų nelygiavertiškumo vykdytinumo prasme nėra pagrįsti visa apimtimi, t.y. neleidžia daryti tokios išvados ir dėl reikalavimo dalies, patenkančios į ieškinio senaties termino ribas. Apeliantė neginčija, kad delspinigiai apskaičiuoti neatsižvelgus į jiems taikomą ieškinio senaties terminą, tačiau, jos teigimu, ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes nėra pareikšto teisme reikalavimo dėl netesybų priteisimo. Su tokia pozicija nesutiktina. Nors apeliantė pagrįstai nurodo, kad ieškinio senatį gali taikyti tik teismas, tačiau neįvertina aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju ieškovė savo poziciją pirmosios instancijos teisme grindė ne tik tuo (nors ir visų pirma tuo), kad delspinigiams skaičiuoti nebuvo pagrindo iš esmės, bet ir dublike nurodytais motyvais dėl ieškinio senaties termino. Šiame kontekste atsakant į apeliantės argumentus, susijusius ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia, paminėtina, kad ją nustato CK 1.127 straipsnio nuostatos, o nagrinėjamos bylos kontekste aktuali jo 5 dalis - esant tęstiniam pažeidimui, t. y. kai jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2016 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016, spręsdamas ginčą dėl delspinigių įskaitymo pasibaigus ieškinio senaties terminui, konstatavo, kad „... kitai šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, šių aplinkybių vertinimas lemia praleisto ieškinio senaties termino apskaičiavimą arba konstatavimą, kad jis nepraleistas, atitinkamai – kreditoriaus teisės į delspinigius apimtį.“ Tai, kad būtina aiškintis, ar apskaičiuotos netesybų sumos (ne)viršija ieškinio senaties termino, nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017. Kaip jau minėta, pačios šalys nurodė, kad faktiškai darbų I etapas užbaigtas 2013 m. rugpjūčio 13 d. (ieškovės teigimu, 2013 m. liepos 16 d.), II etapas – 2014 m. rugsėjo 5 d., III etapas – 2014 m. gruodžio 10 d. Delspinigių įskaitymą apeliantė atliko 2015 m. kovo 4 d.. Tokiu atveju už vėlavimą atlikti I etapo darbus delspinigiams taikytinas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas įskaitymo metu buvo akivaizdžiai pasibaigęs (tiek pagal ieškovės, tiek pagal apeliantės nurodomą darbų pabaigos laiką). II etapo darbai užbaigti 2014 m. rugsėjo 5 d., todėl įskaitymo metu ieškinio senaties termino ribose delspinigiai galėjo būti apskaičiuoti tik už 2 dienas, o III etapo darbams, baigtiems 2014 m. gruodžio 10 d., - už 97 dienas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo įskaitymo metu (2015 m. kovo 4 d.) apeliantė ieškovės atžvilgiu turėjo galiojantį reikalavimą delspinigiams už 99 dienas, kas sudaro 9 163,69 Eur sumą (0,04 % x 799 000 Lt x 99 dienų/3,4528). Minėta, kad Sutarties 41 punkte yra numatyta, jog apeliantė gali taikyti įskaitymą ir priskaičiuotas netesybas gali išskaičiuoti iš ieškovei mokėtinų sumų.Nagrinėjamu atveju apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių kitai delspinigių daliai ieškinio senaties terminas buvo praleistas, t. y. nenurodytos praleidimo priežastys, kurias galima būti vertinti jų svarbumo aspektu. Taigi, aplinkybės, kurių pagrindu galimas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimas, nenustatytos. Remiantis pirmiau paminėtais motyvais nustačius, kad dėl Sutarties netinkamo įvykdymo apeliantė ieškinio senaties termino ribose turėjo reikalavimo teisę ieškovei dėl 9 163,69 Eur netesybų (delspinigių), 2015 m. kovo 4 d. raštu atliktas šios sumos įskaitymas pripažintinas teisėtu, o likusios dalies įskaitymas - neteisėtu. Atsižvelgiant į tai ir nesant tarp šalių ginčo dėl darbų ir paslaugų pagal Sutartį atlikimo bei mokėtinos sumos dydžio, iš apeliantės ieškovės naudai skundžiamu sprendimu priteista suma mažintina 9 163,69 Eur suma. Ieškovei nekvestionuojant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl delspinigių nepriteisimo, teisėjų kolegija dėl jos nepasisako (CPK 320 str.).Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas sprendimas keistinas, pripažįstant 2015 m. kovo 4 d. apeliantės atliktą 34 340,72 Eur įskaitymą negaliojančiu bei priteisiant iš jos ieškovei šią sumą kaip skolą už atliktus darbus bei 8,05 proc. procesines palūkanas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos sudaro 916 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 4 840 Eur išlaidų advokato pagalbai. Ieškinį tenkinus iš dalies (74 proc.), proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš apeliantės priteistina 678 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2 d.). Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytą (ir neskundžiamą) atlygintiną už advokato pagalbą 1 500 Eur sumą bei įvertinus atmestų reikalavimų dalį, jos mažintinos iki 1 200 Eur (CPK 98 str. 2 d.). Apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 904 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas iš dalies – 21 proc. nuo ginčytinos sumos, todėl iš ieškovės apeliantei priteistina 190 Eur sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė pateikė prašymą dėl 484 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme priteisimo. Atsižvelgiant į patenkintų/atmestų reikalavimų dalį, iš atsakovės ieškovei priteistina 382 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme. Iš viso iš apeliantės ieškovei priteistina 2 260 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, apeliantei iš ieškovės – 190 Eur. Atlikus šalims priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei iš apeliantės priteistina 2 070 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiu atsakovės akcinės bendrovės „LITGRID“ 2015 m. kovo 4 d. raštu Nr. SD-962 įvykdytą 34 340,72 Eur sumos įskaitymą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Archstudija“ (duomenys neskelbtini) iš atsakovės akcinės bendrovės „LITGRID“ (duomenys neskelbtini) 34 340,72 Eur skolą už atliktus darbus, 8,05 palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. birželio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Archstudija“ iš atsakovės akcinės bendrovės „LITGRID“ 2 070 Eur bylinėjimosi išlaidų.