Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-02 · Administracinė byla Nr. A-63-1467-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-07-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Ik-2868-473/2011Sprendimas · 2011-10-17Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2012-04-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-02
Bylos Nr.
A-63-1467-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01079-2011-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „TELE-3“
Atsakovas
Žurnalistų
Trečiasis asmuo
UAB „TV PRO Media“
Advokatai
Rūta Andriulevičiūtė
Administracinė byla Nr. A63 – 1467/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01079-2011-4Procesinio sprendimo kategorija 38; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Rūtai Andriulevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TELE-3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TELE-3“ skundą atsakovei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „TV PRO Media“ dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „TELE-3“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „TELE-3“) skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 41 (protokolo Nr. 6), kuriuo atsakovas pripažino, jog 2010 m. lapkričio 3 d. TV3 laidoje „Akistata“ pateikiant informaciją apie A. T. buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 14, 16, 36 ir 57 straipsniai; 2) panaikinti atsakovo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 42 (protokolo Nr. 6), kuriuo atsakovas pripažino, jog 2010 m. rugsėjo 1 d. TV3 laidoje „Akistata“ pateikiant informaciją apie Vaiko teisių apsaugos kontrolierę E. Ž. buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 6 straipsnis, 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje Akistata“ pateikiant informaciją apie Vaiko teisių apsaugos kontrolierę E. Ž. ir Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigą buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6 straipsniai ir 22 straipsnio 2 dalis.

Pareiškėjas nurodė, jog Komisijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendime Nr. 41 dalyje dėl 2010 m. lapkričio 3 d. laidos „Akistata“, atsakovas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neįvykdė teismo nutarties, draudžiančios skelbti A. T. atvaizdą ir informaciją apie jos privatų gyvenimą bei sveikatos būklę žeminančiame kontekste, dėl ko neteisingai nusprendė, kad buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 14 ir 36 straipsniai. Iš 2010 m. lapkričio 3 d. laidos „Akistata“ vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad A. T. sutiko būti filmuojama ir klausinėjama žurnalistės: žurnalistė jai prisistatė, nurodė, kad yra iš televizijos, A. T. pakvietė žurnalistą su operatoriumi užeiti į jos kambarį, noriai atsakinėjo į žurnalistės užduotus klausimus, pati, niekieno neverčiama, pasakojo apie savo gyvenimą ir buitį. Nors ir garbaus amžiaus, A. T. yra visiškai veiksni, o jos konkliudentiniai veiksmai rodė aiškų sutikimą būti klausinėjamai ir filmuojamai. Tačiau atsakovas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į pačios A. T. sutikimą ar nesutikimą skelbti žinias apie jos privatų gyvenimą, o rėmėsi išskirtinai Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pareiškėjo nuomone, tokia atsakovo sprendimo motyvacija yra neteisinga. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1769-129/2011 pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotajam asmeniui UAB „TV PRO Media“ buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta skelbti ieškovės A. T. atvaizdą ir informaciją apie jos privatų gyvenimą bei sveikatos būklę, t. y. viešai publikuoti filmuotą medžiagą, kurioje ieškovė yra užfiksuota žeminančiame kontekste. Minėta nutartis pareiškėjui buvo įteikta per antstolį 2010 m. lapkričio 3 d. Todėl nustatant faktą, ar buvo vykdoma teismo nutartis, negalima vertinti anonsų, kurie buvo transliuoti iki teismo nutarties gavimo. Po nutarties gavimo pareiškėjas nedelsiant ėmėsi būtinų techninių priemonių, kad 2010 m. lapkričio 3 d. transliuotuose laidos „Akistata“ anonsuose bei pačioje 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje „Akistata“ nebūtų identifikuota A. T.: t. y. jos veidas tiek anonsuose, tiek laidoje buvo uždengtas, balsas neatpažįstamai pakeistas. Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis neuždraudė pareiškėjui transliuoti 2010 m. lapkričio 3 d. „Akistata“ laidos anonsų bei pačios laidos, t. y. teismas neuždraudė skelbti filmuotos medžiagos, kurioje A. T. nufilmuota nežeminančiame kontekste. Nei laidos anonsuose, transliuotuose po teismo nutarties gavimo, nei pačioje 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje nebuvo atskleista A. T. tapatybė, todėl laikytina, kad teismo nutarties dalį dėl draudimo skelbti A. T. atvaizdą pareiškėjas visiškai įvykdė. Atsižvelgiant į tai, Komisija nepagrįstai sprendė, kad teismo nutartis nebuvo vykdoma ir buvo pažeistas Kodekso 16 straipsnis, reikalaujantis atskirti informaciją, kuri tik tenkina smalsumą nuo informacijos, kurios paskelbimą pateisina viešasis interesas. Ginčo laida buvo siekiama padėti senolei (A. T.), atkreipiant visuomenės dėmesį į apleistus senyvus žmones, kuriems reikalinga parama, priežiūra, išlaikymas, ir kuriais tinkamai nesirūpina jų vaikai bei giminaičiai. Gavus A. T. sutikimą ją filmuoti, pareiškėjas ir trečiasis asmuo neprivalėjo gauti jos sutikimo skelbti laidoje rodytą informaciją, nes minėtos informacijos paskelbimą pateisina viešas interesas. Rengiant ginčo laidą informacija buvo renkama teisėtai ir nepažeidžiant A. T. teisių bei teisėtų interesų. Pareiškėjas, transliuodamas ginčo laidą, neturėjo tikslo įžeisti ar pažeminti A. T.. Ginčo laida savo tikslą pasiekė ? po laidos A. T. savo dukros (R. Ž.) buvo išvežta į Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę, kur yra gydoma bei slaugoma iki šiol. Laidoje rodyta informacija apie A. T. gyvenimo sąlygas buvo tiksli, teisinga ir neiškreipta (Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnio 8 dalis). Buvo parodyta tik būtina informacija, kurią žurnalistams pateikė pati A. T. bei ją globojanti kaimynė. Vaizdai su žiurkėmis laidoje buvo panaudoti siekiant iliustruoti pačios A. T. nurodytus faktus, jog naktį į jos namus patenka žiurkės, kurios įkando jai į koją. Laidos siužete bet kuris vidutinis vartotojas galėjo akivaizdžiai matyti, kad vaizdai su žiurkėmis paimti iš kitos filmuotos medžiagos, tad atskira nuoroda į tai nebuvo būtina. O tai atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Atsižvelgiant i tai, viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas nenusižengė jokioms teisės normoms laidos siužete panaudojęs vaizdus su žiurkėmis, iliustruojančius bei paryškinančius siužeto dalyvių išsakytus teiginius. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 57 straipsnį, įpareigojantį gerbti žmogaus teises net tada, kai asmuo jų nežino ar nesuvokia. Laidos rengėjai elgėsi sąžiningai: žurnalistė klausimus uždavinėjo aiškiai, atsižvelgdama į garbų moters amžių, neuždavinėjo menamų klausimų, o senolė jai užduodamus klausimus puikiai suprato ir laisvai, savo nuožiūra į juos atsakinėjo, be to, daug ką pasakojo ir žurnalistės neklausiama. Filmuojant pokalbį su A. T. buvo naudojama ne paslėpta filmavimo kamera, tad A. T., būdama visiškai veiksni ir veikdama laisva valia, suprato, kad ji yra filmuojama, kad jos atvaizdas ir pasisakymai gali būti transliuojami per televiziją, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog buvo parodyta nepagarba A. T. teisėms, net jei senolė jų nežino ir nesuvokia. Tai, kad jos dukra R. Ž. skunde Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai nurodė, kad A. T. aiškiai nesuprato žurnalistų apsilankymo tikslo, negali būti laikoma pačios A. T. pozicija, nes R. Ž. nėra A. T. globėja ar įstatyminė atstovė, todėl ji negali nieko teigti A. T. vardu. Dėl skundžiamo atsakovo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 42 pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai sprendė, jog minėtoje laidoje pareiškėjas pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 6 straipsnį, kuris reikalauja kritiškai vertinti informacijos šaltinius ir atidžiai tikrinti informaciją. Laidos tema buvo D. K. bylos tyrimas, akcentuojant aplinkybę, jog visuomenei nėra sakoma tiesa; buvo kalbama ir apie nukentėjusiosios D. K. dukros likimą, teismui priėmus sprendimą grąžinti mergaitę biologinei motinai. Šiame kontekste ir buvo pateikta informacija apie Vaiko teisių apsaugos kontrolierės apsilankymą Generalinėje prokuratūroje. Kadangi oficialiai nebuvo skelbiama, kad susitikime bus kalbama ir apie teismo sprendimo vykdymą (įpareigojimą grąžinti D. K. dukrą biologinei motinai), laidos rengėjai pasirėmė savo šaltiniais ir informavo visuomenę apie tai, kas nebuvo skelbiama oficialiai. Laidos autoriai turėjo savo informacijos šaltinius, kurie nepageidavo būti atskleisti, todėl neturėjo jokio pagrindo abejoti savo šaltinių patikimumu. Televizijos laidoje buvo pateikta teisinga informacija, paremta patikrintais faktais. Objektyvumo kriterijus buvo išlaikytas, užtikrinta nuomonių įvairovė, griežtai vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas, VIĮ) 16 straipsnyje bei 22 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytais reikalavimais. Ginčo laidoje buvo kritiškai vertinta Vaiko teisių apsaugos kontrolierės veikla D. K. bylos kontekste. Nors E. Ž. ir nepatvirtino laidos autorių šaltinių suteiktos informacijos, tačiau jai buvo suteikta atsakymo teisė (Įstatymo 15 straipsnis), jos atsakymas buvo pateiktas teisingai ir etiškai, neiškreipiant jokių jos pateiktų duomenų. Nesutinka su atsakovo išvadomis, kad 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje „Akistata“ pateikiant informaciją apie Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą ir kontrolierę E. Ž. buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6 straipsniai bei 22 straipsnio 2 dalis. Minėtoje laidoje buvo pateiktos įvairios nuomonės apie Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos bei teritorinių įstaigų darbą, t. y. buvo parodytas interviu su patyčias mokykloje patyrusios mergaitės motina, kuri išreiškė savo subjektyvią nuomonę, jog po kreipimosi į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą buvo tik blogiau; žurnalistai apsilankė mokykloje, išklausė mokyklos vadovo poziciją šiuo klausimu. Taip pat buvo rodomas interviu su D. K., kurios įsitikinimu, Vaiko teisių apsaugos kontrolierės įstaiga nepagristai neatliko jokio tyrimo dėl žuvusio nepilnamečio. Televizijos laidoje buvo užtikrinta nuomonių įvairovė, griežtai vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnyje bei 22 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytais reikalavimais. Skelbdamas įvairias nuomones pareiškėjas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Siužete apie patyčias mokykloje patyrusią mergaitę buvo nurodyta teisinga ir tiksli informacija, ? Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga savo išvadoje konstatavo, kad mergaitės motinos skundas nepasitvirtino. Toliau buvo pateikta mergaitės motinos nuomonė, mokyklos direktoriaus pozicija. Laidos rengėjai kritiškai vertino savo informacijos šaltinį ir tikrino šaltinio pateiktus faktus, todėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 6 straipsnis pažeistas nebuvo. Laidos autoriai taip pat neskelbė jokių kaltinimų E. Ž. atžvilgiu dėl 2009 m. įvykusios nelaimės, kurios metu žuvo nepilnametis, todėl nepažeidė Visuomenė informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto reikalavimų. Laidos autoriai aiškiai nurodė savo informacijos šaltinį ? D. K., kuri laidoje išsakė savo subjektyvią nuomonę apie vaiko teisių apsaugos institucijų neveikimą. Vaiko teisių apsaugos kontrolierei buvo suteikta atsakymo teisė (Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalis), buvo skambinta į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą dėl laidoje aptariamų klausimų, tačiau pati kontrolierė bendrauti su žurnaliste atsisakė, apie atsisakymą pasinaudoti atsakymo teise visuomenei buvo pranešta. TELE-3 programų direktorius J. J. prieš 2010 m. lapkričio 3 d. laidą „Akistata“ skambino E. Ž., siūlė jai suteikti galimybę pasisakyti dėl visų laidoje diskutuojamų klausimų, tačiau kontrolierė atsisakė. 2010 m. lapkričio 3 d. laida „Akistata“ iš dalies buvo susijusi su Vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Ž. veikla, jos asmeninėmis savybėmis, turinčiomis reikšmės jos, kaip viešo asmens, vykdomai veiklai. Ginčo laidoje keliami klausimai dėl visuomenės (ne)pasitikėjimo vaiko teisių apsaugos įstaigų veikla, dėl pareigos prižiūrėti savo artimuosius, yra visuomeniškai svarbūs, laidos temą apsprendė laidos autorių gauti fizinių asmenų kreipimaisi, jų išsakytas požiūris, reaguojant į E. Ž. viešus pasisakymus apie jos sąžiningai, laikantis visų teisės normų ir principų, vykdomą veiklą. Atsakovas į šias aplinkybes priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai neatsižvelgė.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 42-47) prašo pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, jog iš Televizijos laidos sukūrimo sutarties Nr. 07-08/10 (toliau – ir Sutartis), matyti, jog pareiškėjas yra prisiėmęs atsakomybę dėl kuriamų ir per TV3 transliuojamų laidų. Pareiškėjas, prieš transliuodamas laidą televizijoje, priima dėl to sprendimą, dalyvauja laidos kūrimo procese, o nustatęs neatitikimus Kodekso reikalavimams gali laidos netransliuoti, todėl yra atsakingas už laidos turinį ir jos atitikimą Kodekso nuostatoms. Dėl Komisijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 41 dalies pažymi, kad Kodekso 14 straipsnio turinys apima draudimą tiesiogiai cituoti privatų asmenį ne garso ir vaizdo įrašymo priemonių panaudojimo metu, o panaudojant garso ir vaizdo rašymo priemones privataus asmens tiesioginio citavimo metu. Todėl pareiškėjui esant tinkamai ir laiku informuotam apie tai, jog A. T. prašė nerodyti jos atlikto garso ir vaizdo įrašo ir tiesiogiai jos necituoti, paskleidžiant vaizdo ir garso įrašą, pareiškėjas privalėjo tuo vadovautis ir necituoti jos tiesiogiai per televiziją. Pareiškėjas buvo tinkamai ir laiku informuotas dėl A. T. prašymo netransliuoti laidos, laidos metu paskelbtos žinios nebuvo susijusios su jokiu viešu asmeniu ir jos nebuvo svarbios visuomenei, todėl atsakovas pagrįstai nustatė Kodekso 36 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjo skunde nurodomi argumentai dėl Kodekso 16 straipsnio nepateisina fakto, jog informacija apie A. T. ? privatų asmenį ir privataus asmens gyvenimą ? buvo paskelbta be jos sutikimo, prieš jos valią. Iš pareiškėjo teikiamų paaiškinimų ir laidos turinio akivaizdu, jog pareiškėjas siekė ne pagelbėti A. T., kuri pati laidos metu nurodo, jog niekur nenori keltis iš savo namų, bet patenkinti smalsumą dėl galimų A. T. giminystės ryšių su Vaiko teisių apsaugos kontroliere E. Ž. Pareiškėjas Komisijos posėdžio metu akcentavo, jog E. Ž. yra A. T. artima giminaitė, tačiau palikta neprižiūrėta. Nagrinėjamu atveju paskelbta laida buvo ne apie viešą, o apie privatų asmenį, saviraiškos laisvės ribos buvo peržengtos, todėl Komisijos sprendimas dėl Kodekso 16 straipsnio pažeidimo yra pagrįstas. Iš laidos siužeto akivaizdu, jog pagrindinis jos tikslas buvo ne siekti padėti senolei, o detaliai parodant A. T. privataus gyvenimo faktus ir aplinkybes, jas aiškinant, komentuojant, darant paraleles ir pateikiant vaizdus apie žiurkes, sustiprinant žiūrovo emocinį santykį su laida, pateikti informaciją, jog Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Ž. tariamai nesirūpina savo artimais giminaičiais. Atsižvelgiant į tai, pripažintas Kodekso 57 straipsnio pažeidimas. Dėl Komisijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 42 išvados, jog 2010 m. rugsėjo 1 d. laidoje „Akistata“ pareiškėjas pažeidė Kodekso 6 straipsnį, pažymi, kad nepaisant to, jog žurnalistas gali turėti savo informacijos šaltinius ir jų neatskleisti, tačiau bet kuri viešai skelbiama informacija turi būti bent patikrinta. Nagrinėjamu atveju laidos autorių kalbinta E. Ž. paneigė žurnalisto šaltinio pateiktą informaciją. Žurnalistas privalėjo pasiteirauti ir kitų minėtame pasitarime dalyvavusių asmenų dėl žurnalisto šaltinio pateiktos informacijos, tačiau to nepadarė. Laidos metu buvo keliamos ypatingai didelį rezonansą sukėlusios bylos aplinkybių ir kitų susijusių klausimų diskusijos. Atsižvelgiant į tai, jog visuomenei privalo būti teikiama tiksli ir teisinga informacija, atsakovas nagrinėjo, ar šios bylos kontekste, kai visuomenėje yra skirtingos ir prieštaringos nuomonės dėl skirtingų klausimų, žurnalistas privalėjo būti ypatingai atidus ir prieš skelbdamas informaciją, patikrinti savo turimo informacijos šaltinio patikimumą. D. K. bylos tema yra dažnai nagrinėjama įvairių visuomenės informavimo priemonių, tačiau privaloma visuomenę informuoti teikiant tikslias ir teisingas žinias. Pareiškėjas skunde teismui nepateikia naujų argumentų dėl 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje „Akistata“ nustatytų Kodekso 3, 6 straipsnių ir 22 straipsnio 2 dalies pažeidimų, o dėl pateiktų argumentų nepagrįstumo išsamiai pasisakyta Komisijos posėdžio protokole Nr. 6.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17d. sprendimu (b. l. 76 – 84) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir įvertinęs bylos faktinę medžiagą, nusprendė, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad teisės aktai nenumato atsakovo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisės nagrinėti etikos pažeidimų bei priimti sprendimų viešosios informacijos skleidėjų atžvilgiu. Pažymėjo, kad Įstatymo 43 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas nustato profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, o šio Įstatymo 46 straipsnio 8 dalyje nustatyta viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų, nesutinkančių su Komisijos sprendimais, teisė juos skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra taikomas ir rengėjams, ir skleidėjams, todėl Komisija turi teisę vertinti jų veiklą Kodekso normų laikymosi atžvilgiu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas yra atsakingas už jos transliuojamos laidos „Akistata“ turinį, tai patvirtina ir Televizijos laidos sukūrimo sutartis Nr. 07-08/10 (b. l. 13-19), iš kurios matyti, kad pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo susitarė bendradarbiauti kuriant ir transliuojant televizijos laidą „Akistata“. Atsižvelgiant į Sutarties nuostatų turinį teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas atlieka jos transliuojamos laidos turinio kontrolę ir atitikimą Kodekso nuostatų reikalavimams ir yra už juos atsakingas.

Teismas nustatė, kad 2010 m. lapkričio 3 d. „Akistatos“ laida buvo rodoma, kai buvo priimta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria UAB „TELE-3“, bei UAB „TV PRO Media“ uždrausta skelbti A. T. atvaizdą ir informaciją apie jos privatų gyvenimą bei sveikatos būklę, t. y. viešai publikuoti filmuotą medžiagą, kuriose A. T. yra užfiksuota žeminančiame kontekste (I t., b. l. 59-60). Teismas nurodė, kad iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartyje nurodytų aplinkybių matyti, kad teismui pateiktame skunde A. T. ir R. Ž. nurodė, jog 2010 m. lapkričio 3 d. laidos metu bus paviešintas ieškovės A. T. atvaizdas, ruošiamasi publikuoti, jog ieškovė A. T. yra neprižiūrima, jos nosį, kojas bei rankas sukandžiojo žiurkės, o taip pat pasakojama ir apie tai, kad kiti šeimos nariai ieškovės tinkamai neprižiūri. Taip pat nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 1 d. A. T. ir R. Ž. kreipėsi į tiesiogiai UAB „TELE-3“ ir UAB „TV PRO Media“ su prašymu netransliuoti anonsuojamos laidos „Akistata“, nes laidos viešas publikavimas pažeistų A. T. ir jos šeimos teises (I t., b. l. 58). Iš pareiškėjo skundo teismui turinio matyti, kad pareiškėjas iki laidos transliavimo su šia nutartimi susipažino. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad laidos pasirodymo eteryje metu pareiškėjui buvo žinoma A. T. ir R. Ž. pozicija dėl informacijos skleidimo. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnis numato, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti tik, jei tas žmogus sutinka. Informacija apie ne viešo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad informacija apie A. T. gyvenimą neatitinka nei vienos iš šių kategorijų. Pareiškėjo nurodomi argumentai, kad laida buvo siekiama padėti A. T., atkreipti dėmesį į vaikų pareigą išlaikyti, prižiūrėti tėvus nesudaro teisinio pagrindo laikyti, kad informacija galėjo būti paskelbta Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pagrindu. Kodekso 14 straipsnyje nustatytas draudimas tiesiogiai cituoti privatų asmenį, kai pastarasis to nenori. Todėl teismas padarė išvadą, kad, Kodekso 14 straipsnio turinys apima draudimą tiesiogiai cituoti privatų asmenį ne garso ir vaizdo įrašymo priemonių panaudojimo metu, o panaudojant garso ir vaizdo rašymo priemones privataus asmens tiesioginio citavimo metu. Todėl pareiškėjui esant tinkamai ir laiku informuotam apie tai, jog A. T. prašė nerodyti jos atlikto garso ir vaizdo įrašo ir tiesiogiai jos necituoti, paskleidžiant vaizdo ir garso įrašą, pareiškėjas privalėjo tuo vadovautis ir necituoti jos tiesiogiai per televiziją. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad A. T., jos filmavimo metu, suprato, kad laidoje bus kalbama apie tai, kad artimieji ją netinkamai prižiūri, pateikiami hiperbolizuoti vaizdai apie jos gyvenimą, todėl teismas daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai pripažino Kodekso 57 straipsnio pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad Kodekso 36 straipsnis numato, kad draudžiama be asmens sutikimo skelbti žinias apie jo privatų gyvenimą, laidos metu paskelbtos žinios nebuvo susijusios su jokiu viešu asmeniu ir jos nebuvo svarbios visuomenei, todėl konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Kodekso 36 straipsnio reikalavimus. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo privataus asmens gyvenimo aplinkybių paskelbimo be šio asmens sutikimo pateisinimas viešo intereso buvimu, yra nepagrįstas, nes iš pareiškėjo teikiamų paaiškinimų ir laidos turinio matyti, jog laida buvo siekiama ne informuoti visuomenę, o tenkinti smalsumą, dėl galimų A. T. giminystės ryšių su Vaiko teisių apsaugos kontroliere E. Ž. Nustačius, kad nebuvo viešo intereso gauti informaciją apie privatų A. T. gyvenimą, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pripažino Kodekso 16 straipsnio reikalavimų pažeidimą.

Dėl pareiškėjo argumentų nesutinkant su Komisijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 42, išvadomis, jog 2010 m. rugsėjo 1 d. laidoje „Akistata“ jis pažeidė Kodekso 6 straipsnį, o 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje Kodekso 3, 6 straipsnius ir 22 straipsnio 2 dalį, teismas konstatavo, kad 2010 m. rugsėjo 1 d. laidoje žurnalistai kalbino tik E. Ž., kuri nepatvirtino kito, neatskleisto, informacijos šaltinio informacijos. Tuo tarpu, pareiškėjas teigė, kad laidose buvo pateikta teisinga informacija, paremta patikrintais faktais, objektyvumo kriterijus buvo išlaikytas, užtikrinta nuomonių įvairovė, E. Ž. suteikta atsakymo teisė. Esant šiems dviem priešingiems teiginiams, žurnalistai nekalbino kitų pasitarime dalyvavusių asmenų dėl šios informacijos patvirtinimo ar paneigimo. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė Kodekso 6 straipsnio, įpareigojančio žurnalistus kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, bei remtis keliais šaltiniais, pažeidimą. 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje žurnalistė skambino E. Ž. dėl laidos siužeto su A. T. komentaro, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kad buvo bandoma klausti E. Ž. ar kitų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atstovų dėl kitų laidos siužetų (patyčios mokykloje, nepilnamečio žūtis). E. Ž. laidoje buvo kaltinama dėl 2009 metų įvykių, neatsižvelgiant į tai, kad tuo metų ji dar nebuvo pradėjusi eiti Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pareigų, jai nesuteikta atsakymo teisė. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai konstatavo Kodekso 3, 6 straipsnių ir 22 straipsnio 2 dalies pažeidimus. Todėl teismas konstatavo, kad skundžiami atsakovo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimai Nr. 41 ir Nr. 42 yra teisėti ir pagrįsti.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 87 – 97) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Nesutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėjui privalomos Kodekso nuostatos bei tuo, jog jis pilnai atsako už transliuojamos laidos turinį. 2010 m. rugpjūčio 7 d. tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „TV PRO media“ sudaryta Sutartis, pagal kurią UAB „TV PRO media“ įsipareigojo sukurti aštuoniolika netiesioginio eterio televizijos laidų „Akistata“, o UAB „TELE-3“ įsipareigojo šias laidas ištransliuoti. Atsižvelgiant į sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, UAB „TV PRO media“ laikytina viešosios informacijos rengėju (Įstatymo 2 straipsnio 75 dalis), o UAB „TELE-3“ – viešosios informacijos skleidėju (Įstatymo 2 straipsnio 76 dalis). Pagal Įstatymo 46 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. Tai reiškia, kad Komisija nėra kompetentinga institucija nagrinėti pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos skleidėjai.Nesutinka su teismo išvada, kad Sutarties nuostatos nulėmė, kodėl pareiškėjas konkrečiu atveju buvo laikomas atsakingu už jo transliuojamos laidos „Akistata“ turinį. Sutarties 3.1.1 punkto nuostatose aiškiai nurodyta, kad UAB „TV PRO media“ įsipareigoja sukurti atitinkamą kiekį laidų bei perduoti pareiškėjui kokybišką ir visiškai baigtą laidos įrašą transliacijai per pareiškėjo televizijos kanalą. Tokiu būdu Sutartyje aiškiai nurodyta, kad laidos rengėjas yra ne pareiškėjas, o būtent UAB „TV PRO media“. Pagal Įstatymo 22 straipsnio 7, 8 dalių nuostatas, kurios numato, kad kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, laidos vedėją), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį, viešosios informacijos rengėjas, o ne skleidėjas yra atsakingas už visuomenės informavimo priemonės turinį. Tokio pobūdžio įsipareigojimas įtvirtintas ir Sutarties 3.1.1 (vii) ir 12.7 punktuose. Todėl teismo sprendime paminėtos Sutarties nuostatos į Sutartį buvo inkorporuotos būtent tuo tikslu, kad pareiškėjas, kaip viešosios informacijos skleidėjas, galėtų įgyvendinti viešosios informacijos rengėjo rengiamų laidų turinio kontrolę, tam, kad pareiškėjui, kaip viešosios informacijos skleidėjui, nekiltų redakcinė atsakomybė (Įstatymo 2 straipsnio 68, 81 dalys). Minėtos įstatymo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad viešosios informacijos skleidėjo atliekama turinio kontrolė pasireiškia tik turinio parinkimu ir jo išdėstymu programų tvarkaraštyje, tačiau dėl tokių funkcijų jis netampa atsakingu už patį turinį ar jo rengimą. Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, net tik klaidingai aiškino Sutarties nuostatas, bet ir visiškai nesidomėjo ir nesiaiškino aplinkybių, ar iš tikrųjų pareiškėjas ir UAB „TV PRO media“ glaudžiai bendradarbiavo kuriant atitinkamas laidas, ar tariamai Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiantis turinys buvo suderintas su pareiškėju ir jo patvirtintas. Nesutinka su teismo išvada, kad Kodeksas yra taikomas ir rengėjams ir skleidėjams, nes Kodekso preambulėje nurodyta, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir leidėjai priėmė šį Kodeksą ir įsipareigojo jo laikytis, tai yra viešosios informacijos skleidėjai nei priėmė šį Kodeksą, nei įsipareigojo jo laikytis. Pažymi, kad Kodekso priėmimo laikotarpiu galiojusi VIĮ redakcija numatė „viešosios informacijos skleidėjo“ sąvokos atitikmenį – „viešosios informacijos platintojo“ sąvoką. Tačiau tokios sąvokos kaip „viešosios informacijos platintojas“ Kodekse nėra, todėl Kodekso nuostatos pareiškėjo atžvilgiu negali ir negalėjo būti taikomos. Teismas, priimdamas sprendimą ne tik klaidingai nustatė pareiškėjo statusą bet ir suklydo dėl Kodekso taikymo viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu, todėl sprendimas yra naikintinas dėl neteisingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis).Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas būdamas tinkamai informuotu apie tai, jog A. T. pageidavo nerodyti garso ir vaizdo įrašo apie ją ir tiesiogiai jos necituoti, paskleidė vaizdo garso įrašą bei taip pažeidė Kodekso 14 straipsnio nuostatas. Iš 2011 m. lapkričio 3 d. laidos „Akistata“ vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad A. T. pačioje vaizdo įrašo pradžioje sutiko būti žurnalistės klausinėjama ir filmuojama, tai patvirtino ir A. T. elgesys viso filmavimo metu. Todėl teismas visiškai nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 14 straipsnio nuostatas, kadangi A. T. sutikimas įrašo darymo metu buvo akivaizdus ir nenuginčijamas, o atsakomybė už Kodekso 14 straipsnio nuostatų pažeidimą jokiu būdu negali kilti, kuomet asmuo akivaizdžiai sutiko būti filmuojamas bei duoti interviu žurnalistams. Asmeniui, kuris sutiko būti filmuojamas ir, kad tuo pačiu nufilmuota medžiaga (informacija) apie jį būtų paskleista, po įrašo padarymo (filmavimo) atšaukus sutikimą gali būti pažeidžiamos kitos Kodekso nuostatos, bet ne 14 straipsnis, nes garso ir vaizdo įrašymo priemonių naudojimo metu asmuo buvo išreiškęs sutikimą.Nesutinka su teismo išvada, jog Komisija pagrįstai konstatavo Kodekso 57 straipsnio pažeidimą, nes byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad A. T., jos filmavimo metu, suprato, jog laidoje bus kalbama apie tai, kad artimieji ją netinkamai prižiūri. Iš 2011 m. lapkričio 3 d. laidos vaizdo įrašo akivaizdu, kad A. T. puikiai suprato, kokio pobūdžio interviu iš jos yra imamas, tai yra klausinėjama tik apie jos gyvenimo sąlygas, o laidoje būtent tai ir buvo parodyta. 2011 m. lapkričio 3 d. laidos įraše taip pat užfiksuota, jog pati niekieno neskatinama A. T. pasakoja, apie tai, jog ją namuose apkandžiojo žiurkės. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. T. turėjo (iki filmavimo ar po filmavimo) problemų su supratimu, ar buvo apribotas jos veiksnumas, todėl teismas klaidingai įvertino faktines aplinkybes. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas, būdamas laiku ir tinkamai informuotas apie tai, kad A. T. nesutinka, jog būtų atskleista informacija apie jos privatų gyvenimą ištransliavo laidą ir paskleidė žinias apie A. T. privatų gyvenimą. Iš 2011 m. lapkričio 3 d. laidos „Akistata“ vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad A. T. sutiko būti žurnalistės klausinėjama ir filmuojama, tai reiškia, kad A. T. išreiškė sutikimą konkliudentiniais veiksmais dėl žinių apie privatų jos gyvenimą atskleidimo. 2011 m. lapkričio 2 d. (ne 2011 m. lapkričio 1 d., kaip nurodyta teismo sprendime) pareiškėjui buvo įteiktas A. T. prašymas netransliuoti anonsuojamos laidos, nes laidos viešas publikavimas pažeistų jos teises. Tai yra A. T. išreiškė pageidavimą kad nebūtų transliuojama visa laida, bet ne jos anonsai, todėl teismo vertinimai, neva pareiškėjas negalėjo transliuoti ir laidos anonsų, nes neturėjo A. T. sutikimo, yra klaidingi. Po A. T. 2011 m. lapkričio 2 d. prašymo gavimo buvo imtasi priemonių dėl A. T. teisės į privatų gyvenimą apsaugos: laidos anonsuose bei laidoje buvo pakeistas A. T. balsas, nenurodomas jos vardas ir pavardė, neatskleidžiama vieta, kur A. T. gyvena, retušuotas A. T. atvaizdas ir kt. Tai yra laidos žiūrovai nebeturėjo jokio pagrindo numanyti ar įtarti, jog laidos medžiaga yra būtent apie A. T., o tai reiškia, kad nebuvo pažeistos Kodekso 36 straipsnio nuostatos. Pažymi, kad konkrečiu atveju, laidos anonsai iki 2011 m. lapkričio 2 d. negali būti vertinami, nes iki tol A. T. konkliudentiniais veiksmais buvo išreiškusi sutikimą dėl žinių apie jos privatų gyvenimą skleidimo. Todėl, argumentas, kad žiūrovai iš ankstesnių laidos anonsų galėjo suprasti, jog laida yra apie A. T., yra atmestinas, nes dėl to atsakinga pati A. T., filmavimo metu išreiškusi sutikimą. Be to, A. T. 2011 m. lapkričio 2 d. prašymas visiškai netransliuoti laidos neatitinka jos prašymui teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio, kadangi nutartimi buvo uždrausta transliuoti ne visą laidą, bet skelbti ieškovės A. T. atvaizdą ir informaciją apie jos privatų gyvenimą bei sveikatos būklę, t.y. viešai publikuoti filmuotą medžiagą, kurioje ieškovė yra užfiksuota žeminančiame kontekste. Todėl pareiškėjas nepažeidė Kodekso 36 straipsnio.Net jei būtų nustatyta, kad informacija apie privatų A. T. gyvenimą paskleista neturint jos sutikimo, tai būtų galima pateisinti viešuoju interesu. Rengiant ginčo laidą buvo panaudota 2010 m. lapkričio 3 d. laidos „Akistata“ filmuota medžiaga, kuri buvo renkama teisėtai ir nepažeidžiant A. T. teisių bei teisėtų interesų. UAB „TELE-3“, transliuodama ginčo laidą, neturėjo jokio tikslo įžeisti ar pažeminti A. T., atvirkščiai – siekė atkreipti visuomenės dėmesį į sunkią pagyvenusių žmonių padėtį bei vaikų pareigą globoti ir išlaikyti tėvus senatvėje.Nesutinka su teismo išvada, kad nustačius, jog nebuvo viešo intereso gauti informaciją apie privatų A. T. gyvenimą, laida buvo siekiama patenkinti smalsumą, todėl Komisija pagrįstai pripažino Kodekso 16 straipsnio pažeidimą. Laidoje rodyta informacija apie A. T. gyvenimo sąlygas buvo tiksli, teisinga ir neiškreipta (Įstatymo 23 straipsnio 8 dalis). Laidoje buvo parodyta tik būtina informacija, kurią žurnalistams pateikė pati A. T.. Laida buvo siekiama atkreipti dėmesį į neprižiūrimus senyvo amžiaus žmones Lietuvoje, tai yra laidos transliavimas buvo grindžiamas išimtinai viešuoju interesu. Tą patvirtina ir tai, jog po A. T. prašymo laidoje buvo pakeistas A. T. balsas, neatskleista tapatybė, retušuotas veidas bei imtasi visų įmanomų priemonių, siekiant nepažeisti A. T. teisių.Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai konstatavo Kodekso 3, 6 ir 22 straipsnio 2 dalies pažeidimus, nes 2010 m. rugsėjo 1 d. laidoje „Akistata“ pareiškėjas neužtikrino nuomonių įvairovės, kadangi E. Ž. ir neatskleisto šaltinio nuomonės buvo priešingos, todėl turėjo būti gauta trečio asmens nuomonė, be to, 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje E. Ž. ar kitam Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atstovui nebuvo suteikta atsakymo teisė. Kodekso 6 straipsnis įtvirtina taisyklę, jog būtina kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. 2010 m. rugsėjo 1 d. laidos „Akistata“ tema nebuvo 2010 m. rugpjūčio 25 d. LR Generalinėje prokuratūroje vykusio prokurorų susitikimo su Vaiko teisių apsaugos kontroliere pristatymas. Laidos tema buvo D. K. bylos tyrimas, akcentuojant aplinkybę, jog visuomenei nėra sakoma tiesa; buvo kalbama ir apie nukentėjusiosios D. K. dukros likimą teismui priėmus sprendimą grąžinti mergaitę biologinei motinai. Šiame kontekste ir buvo pateikta informacija apie Vaiko teisių apsaugos kontrolierės apsilankymą Generalinėje prokuratūroje. Kadangi oficialiai nebuvo skelbiama, kad susitikime bus kalbama ir apie teismo sprendimo vykdymą (įpareigojimą grąžinti D. K. dukrą biologinei motinai), laidos rengėjai pasirėmė savo šaltiniais ir informavo visuomenę apie tai, kas nebuvo skelbiama oficialiai. Televizijos laidoje buvo pateikta teisinga informacija, paremta patikrintais faktais, buvo užtikrinta nuomonių įvairovė, griežtai vadovaujantis Visuomenės informavimo Įstatymo 16 straipsnyje bei 22 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytais reikalavimais. Nors E. Ž. ir nepatvirtino laidos autorių šaltinių suteiktos informacijos, tačiau jai buvo suteikta atsakymo teisė (Įstatymo 15 straipsnis), jos atsakymas buvo pateiktas teisingai ir etiškai, neiškreipiant jokių pačios E. Ž. pateiktų duomenų. UAB „TV PRO media“ rengdama informaciją laidai rėmėsi keliais šaltiniais, todėl Kodekso 6 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Teismas sprendime nepagrįstai nustatė, kad 2010 m. lapkričio 3 d. laidoje „Akistata“ pateikiant informaciją apie Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą ir kontrolierę E. Ž. buvo pažeisti Kodekso 3, 6 straipsniai bei 22 straipsnio 2 dalis. Kodekso 3 straipsnyje numatyta, kad, gerbdami žmogaus teisę gauti informaciją žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones. Televizijos laidoje buvo pateiktos įvairios nuomonės apie Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos bei teritorinių įstaigų darbą tai yra televizijos laidoje buvo parodytas interviu su patyčias mokykloje patyrusios mergaitės motina, kuri išreiškė savo subjektyvią nuomonę, jog po kreipimosi į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą buvo tik blogiau; žurnalistai apsilankė mokykloje, išklausė mokyklos vadovo poziciją šiuo klausimu. Taip pat buvo rodomas interviu su D. K., kurios įsitikinimu, Vaiko teisių apsaugos kontrolierės įstaiga nepagrįstai neatliko jokio tyrimo dėl žuvusio nepilnamečio. Darytina išvada, kad Televizijos laidoje buvo užtikrinta nuomonių įvairovė, griežtai vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnyje bei 22 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytais reikalavimais. Siužeto apie patyčias mokykloje patyrusią mergaitę atveju, Televizijos laidoje buvo nurodyta teisinga ir tiksli informacija –Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga savo išvadoje konstatavo, kad mergaitės motinos skundas nepasitvirtino. Toliau buvo pateikta mergaitės motinos nuomonė, mokyklos direktoriaus pozicija. Darytina išvada, kad laidos rengėjai kritiškai vertino savo informacijos šaltinį ir tikrino šaltinio pateiktus faktus, todėl nepažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 6 straipsnio. Laidos autoriai taip pat neskelbė jokių kaltinimų E. Ž. atžvilgiu dėl 2009 m. įvykusios nelaimės, kurios metu žuvo nepilnametis, todėl nepažeidė VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto reikalavimų. Laidos autoriai aiškiai nurodė savo informacijos šaltinį – D. K., kuri laidoje išsakė savo subjektyvią nuomonę apie vaiko teisių apsaugos institucijų neveikimą. Vaiko teisių apsaugos kontrolierei buvo suteikta atsakymo teisė (Kodekso 22 straipsnio 2 dalis). Iš laidos įrašo akivaizdžiai matyti, kad buvo skambinta į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą dėl laidoje aptariamų klausimų, tačiau pati kontrolierė bendrauti su žurnaliste atsisakė, apie atsisakymą pasinaudoti atsakymo teise visuomenei buvo pranešta. VIĮ 9 straipsnio nuostatos suteikia kiekvienam asmeniui teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybės institucijų, taip pat pareigūnų veiklą; draudžiama persekioti už kritiką. Pažymi, kad 2010 m. lapkričio 3 d. laida „Akistata“ iš dalies buvo susijusi su LR Vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Ž. veikla, jos asmeninėmis savybėmis, turinčiomis reikšmės jos, kaip viešo asmens, vykdomai veiklai. Neatsitiktinai laidos temą apsprendė laidos autorių gauti fizinių asmenų (A. T. kaimynės, D. K. ir kt.) kreipimaisi, jų išsakytas požiūris, reaguojant į E. Ž. viešus pasisakymus apie jos sąžiningai, laikantis visų teisės normų ir principų, vykdomą veiklą. Teismas į šias aplinkybes priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai neatsižvelgė.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 103-108) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

Pareiškėjo argumentai dėl to, kad jis yra pripažintinas viešosios informacijos skleidėju, bet ne rengėju Komisijos nagrinėtų laidų kontekste, yra nepagrįsti. Pažymi, jog Kodekse yra minimos dvi sąvokos, t.y. „rengėjas‘ ir „leidėjas“ pagal šių sąvokų prasmę, kokia ji buvo numatyta būtent Visuomenės informavimo įstatymo, galiojusio 2004 m. gegužės 1 d. redakcijoje. Minėto įstatymo sąvokose „rengėjas“ – transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija ar kitas asmuo, rengiantis viešąją informaciją. Todėl, šios sąvokos turinys visiškai atitinka pareiškėjo statusą Komisijos nagrinėtų laidų kontekste. Be to, pareiškėjo pasirašyta Sutartis patvirtina, kad pareiškėjas yra prisiėmęs konkrečius įsipareigojimus, susijusius su rengiamos laidos, kurią transliuoja, turiniu, t.y. pareiškėjas aiškiai dalyvauja laidos kūrimo (rengimo) procese iki jos transliacijos. Pareiškėjo argumentai dėl to, jog ta aplinkybė, jog pastarasis nagrinėjamu atveju nevykdė laidos turinio kontrolės, reiškia, jog pareiškėjas ir negali būti laikomas rengėju, yra nepagrįsti. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Komisija neturi kompetencijos nagrinėti Kodekso nuostatų pažeidimų viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu. Atkreipia dėmesį į tai, jog Kodeksas buvo paskelbtas Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPR-11, o priimtas 2005 m. balandžio 15 d. Žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime. Kodeksas yra skirtas žurnalistams, viešosios informacijos rengėjams ir leidėjams (skleidėjams), ką patvirtina Kodekso preambulėje išdėstyti įsipareigojimai, kurių privalu laikytis tiek žurnalistams, tiek viešosios informacijos rengėjams, tiek viešosios informacijos leidėjams (skleidėjams). Todėl, Komisija, vadovaudamasi Kodekso nuostatomis turi kompetenciją taikyti Kodekso nuostatas tiek žurnalistų, tiek viešosios informacijos rengėjų, tiek leidėjų (skleidėjų) atžvilgiu. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju atitiko tiek viešosios informacijos rengėjo, tiek skleidėjo sąvokų turinį. Komisijai yra suteikta kompetencija Kodekso nuostatų pagrindu priimti sprendimą tiek rengėjo, tiek leidėjo (skleidėjo) atžvilgiu, taikant Kodekso 71 straipsnį.Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Komisija nepagrįstai pripažino Kodekso 14 straipsnio pažeidimą dėl 2010 m. lapkričio 3 d. laidos „Akistata“ pagal R. Ž. ir A. T. skundą, kadangi pareiškėjas akivaizdžiai netinkamai aiškina Kodekso 14 straipsnio nuostatų turinį. Komisija nurodo, jog Kodekso 14 straipsnis kalba apie draudimą tiesiogiai cituoti privatų asmenį, kai pastarasis to nenori. Tiesioginis citavimas galimas atlikti žurnalistui prieš tai panaudojus garso ir vaizdo įrašymo priemonę. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Kodekso 14 straipsnio turinys apima draudimą tiesiogiai cituoti privatų asmenį ne garso ir vaizdo įrašymo priemonių panaudojimo metu, o panaudojant garso ir vaizdo rašymo priemones privataus asmens tiesioginio citavimo metu. A. T. pozicija dėl draudimo ją tiesiogiai cituoti per televiziją buvo aiški ir suprantam pareiškėjui, kuris privalėjo vadovautis privataus asmens — A. T. — valia ir necituoti jos tiesiogiai per televiziją. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl to, jog Komisijos sprendimas dėl Kodekso 57 straipsnio pažeidimo pripažinimo nepagrįstas, kadangi A. T. tinkamai suvokė ir suprato žurnalistų apsilankymo tikslą ir motyvą, laidoje parodytu siužetu jie nepažemino ir neįžeidė A. T. Iš laidos siužeto yra akivaizdu, jog pagrindinis laidos tikslas buvo ne siekti padėti senolei, o detaliai parodant A. T. privataus gyvenimo faktus ir aplinkybes, jas aiškinant, komentuojant, darant paraleles ir pateikiant vaizdus apie žiurkes, sustiprinant žiūrovo emocinį santykį su laida, pateikti informaciją, jog Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Ž. tariamai nesirūpina savo artimais giminaičiais. Taigi, pagrindinis laidos tikslas buvo, pasinaudojant A. T., paskelbti informaciją apie E. Ž. Iš laidos turinio akivaizdu, jog A. T. neturėjo galimybės suvokti ir suprasti šio tikslo, ką patvirtino A. T. prižiūrinti jos dukra R. Ž. Mano, jog teismo išvados ir motyvai dėl Kodekso 36 straipsnio pažeidimo pakankamai pagrįsti, teismas tinkamai atskleidė bylos aplinkybes, tinkamai jas nustatęs, atliko visapusišką ir objektyvų vertinimą, todėl pareiškėjo deklaratyvus nesutikimas su teismo išvadomis nėra pagrindas teismo sprendimą naikinti ar keisti. Pareiškėjo paaiškinimai neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir nesiderina su jokiu viešo intereso buvimu ir tokių atliktų pareiškėjo veiksmų pateisinimu. Pareiškėjas buvo tinkamai ir laiku informuotas dėl A. T. prašymo netransliuoti laidos, todėl, nepaisant to, kas buvo nurodyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjas visų pirma privalėjo vadovautis šiuo A. T. pareiškimu, ir esant kategoriškam prieštaravimui, išreikštam privataus asmens, privalėjo netransliuoti laidos, kadangi joje buvo skelbiama išimtinai privataus pobūdžio informacija. Nors pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepagrįstai pripažino, jog 2010 m. rugsėjo 1 d. laida „Akistata“ pažeidė Kodekso 6 straipsnį, tačiau, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, kodėl teismo išvados yra nepagrįstos. Nagrinėjamu atveju laidos autorių kalbinta E. Ž. paneigė žurnalisto šaltinio pateiktą informaciją. Žurnalistas Komisijos nuomone privalėjo pasiteirauti ir kitų minėtame pasitarime dalyvavusių asmenų dėl žurnalisto šaltinio pateiktos informacijos. Žurnalistas nagrinėjamu atveju to nepadarė. D. K. bylos tema yra dažnai nagrinėjama įvairių visuomenės informavimo priemonių, todėl kiekviena iš jų, prieš teikdama viešą informaciją (ne nuomones) visuomenei, privalo atlikti visus įmanomus informacijos patikrinimo veiksmus, prieš tai, kai šią informaciją skelbia visuomenei.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl administracinių aktų – Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 41 (protokolo Nr. 6), kuriuo nuspręsta, jog 2010 m. lapkričio 3 d. TV3 laidoje „Akistata“ pateikiant informaciją apie A. T. buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 14, 16, 36 ir 57 straipsniai; ir 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 42 (protokolo Nr. 6), kuriuo nuspręsta, jog 2010 m. rugsėjo 1 d. TV3 laidoje „Akistata“ pateikiant informaciją apie Vaiko teisių apsaugos kontrolierę E. Ž. buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 6 straipsnis, 2010 m. lapkričio 3 d. TV3 laidoje Akistata“ pateikiant informaciją apie Vaiko teisių apsaugos kontrolierę E. Ž. ir Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigą buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6 straipsniai ir 22 straipsnio 2 dalis.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teisme įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad šiame skunde pareiškėjas papildomai pateikia argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Sutarties nuostatų turinį, taip pat neįvertino to, jog viešosios informacijos skleidėjų galimai padarytų etikos pažeidimų vertinimas nepriskirtinas Komisijos kompetencijai, todėl netinkamai taikė Kodekso nuostatas.

Pirma, tai, jog pareiškėjas yra atsakingas už jo transliuojamos laidos „Akistata“ turinį patvirtina Televizijos laidos sukūrimo sutarties turinys: Sutarties 2.1. punktas numato, jog trečiasis asmuo UAB „TV PRO Media“ ir pareiškėjas privalo laidas kurti kartu; remiantis Sutarties 3.1.1. (v) punktu, trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „TV PRO Media“ kurdamas laidą privalo atsižvelgti į pareiškėjo keliamus kokybinius reikalavimus laidoms, transliuojamoms per TV3 televizijos kanalą; Sutarties 3.1.1 (vii) punkte numatyta UAB „TV PRO Media“ pareiga kontroliuoti ir užtikrinti, jog būtu laikomasi Kodekso reikalavimų, kuriant laidas; Sutarties 3.1.1 (xviii) punkte numatyta, jog UAB „TV PRO Media“ privalo iš anksto prieš protingą terminą derinti su TV3 numatomas laidos temas; Sutarties 3.2.1. (i) punkte, numatyta, jog TV3 dėl įtariamo Sutarties 3.1.1. (vii) punkto pažeidimo gali nuspręsti netransliuoti laidos. Sutarties 3.2.2. (v) punktas numato, jog pareiškėjas turi teise teikti pasiūlymus trečiajam asmeniui UAB „TV PRO Media“ dėl laidos formato ir turinio; Sutarties 3.2.2. (vi) punktas numato, jog pareiškėjas gali atsisakyti transliuoti laidą, jei TV3 nustato, jog laida sukurta nesilaikant šioje Sutartyje numatytų reikalavimų; Sutarties 9.1. punkte numatyta, jog laidos visos autorinės teisės po laidos anonso perduodamos išimtinai pareiškėjui. Todėl aukščiau nurodyti pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Antra, teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakytais argumentais, jog viešosios informacijos skleidėjų padarytų etikos pažeidimų vertinimas nepriskirtinas Komisijos kompetencijai. Teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai vertinant Visuomenės informavimo įstatymo (2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1696 redakcija) 46 straipsnio 1, 7 ir 8 dalies nuostatas, darytina išvada, jog Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija turi valdingus įgalinimus ir viešosios informacijos skleidėjų atžvilgiu, t. y. įstatymu jai pavesta vykdyti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos funkcijas (46 straipsnio 1 dalis), be to, šių subjektų atžvilgiu ji turi teisę priimti konkrečias teisines pasekmes turinčius administracinius sprendimus dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų (46 straipsnio 7 ir 8 dalys). Todėl vadovaujantis sistemine Visuomenės informavimo įstatymo normų analize, būtent Komisijos kompetencijai priklauso nagrinėti klausimą ar viešosios informacijos skleidėjai (platintojai) inter alia padarė profesinės etikos pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Komisija, vertindama pareiškėjo veiklą (2010 m. lapkričio 3 d. TV3 laidos „Akistata“ pateikiant informaciją apie A. T., 2010 m. rugsėjo 1 d. TV3 laidos „Akistata“ pateikiant informaciją apie Vaiko teisių apsaugos kontroliere E. Ž., 2010 m. lapkričio 3 d. TV3 laidos Akistata“ pateikiant informaciją apie Vaiko teisių apsaugos kontroliere E. Ž. ir Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigą transliacijas) neperžengė jai suteiktų įgaliojimų bei įstatyme apibrėžtos kompetencijos.

Byloje esantis 2010 m. lapkričio 3 d. TV3 laidos „Akistata“ vaizdo įrašas patvirtina, jog šioje laidoje žurnalistė klausinėjo A. T., kuri pasakojo apie savo gyvenimą, buitį, nurodant, jog naktį į jos namus patenka žiurkės, kurios įkando jai į koją (II t., b. l. 1).

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB ,,Tele-3“ skundą dėl skundžiamų atsakovo sprendimų atmetė kaip nepagrįstą ir konstatavo, jog 2010 m. lapkričio 3 d. „Akistatos“ laida buvo rodoma, kai buvo priimta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotajam asmeniui uždrausta skelbti A. T. atvaizdą ir informaciją apie jos privatų gyvenimą bei sveikatos būklę, t. y. viešai publikuoti filmuotą medžiagą, kuriose A. T. yra užfiksuota žeminančiame kontekste (I t., b. l. 59-60). Taip pat nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 1 d. A. T. ir R. Ž. kreipėsi į tiesiogiai pareiškėją UAB „TELE-3“ ir trečiąjį suinteresuotąjį asmenį UAB „TV PRO Media“ su prašymu netransliuoti anonsuojamos laidos „Akistata“, nes laidos viešas publikavimas pažeistų A. T. ir jos šeimos teises (I t., b. l. 58).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kodekso 14 straipsnio nuostata siekiama įtvirtinti tokio pobūdžio teisinį reguliavimą, kuris reiškia, jog draudžiama tiesiogiai cituoti privatų asmenį ne garso ir vaizdo įrašymo priemonių panaudojimo metu, o panaudojant garso ir vaizdo rašymo priemones privataus asmens tiesioginio citavimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju nėra reikšminga tai, kad A. T. sutiko būti filmuojama ir atsakinėjo į žurnalistės klausimus įrašo darymo metu, o po Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutarties gavimo pareiškėjas ėmėsi veiksmų, kad nebūtų identifikuota A. T. (jos veidas buvo uždengtas, balsas neatpažįstamai pakeistas). Kaip nurodyta skundžiamame atsakovo 2011 m. balandžio 18 d. sprendime Nr. 41, nepaisant to, kad laidos metu buvo uždengtas veidas ir neminima pavardė, tačiau žmogus buvo lengvai atpažįstamas iš prieš tai ėjusių anonsų, tapatybę atskleidė ekrano apačioje bėganti eilutė. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl to, kad atsakomybė už Kodekso 14 straipsnio nuostatų pažeidimą jokiu būdu negali kilti, kuomet asmuo akivaizdžiai sutiko būti filmuojamas bei duoti interviu žurnalistams, yra atmestini. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nurodomi argumentai, kad laida buvo siekiama padėti A. T., atkreipti dėmesį į vaikų pareigą išlaikyti, prižiūrėti tėvus nesudaro teisinio pagrindo laikyti, kad informacija galėjo būti paskelbta Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tačiau, kaip jau buvo minėta, šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjui UAB „TELE-3“ esant tinkamai ir laiku informuotam apie tai, jog A. T. prašė nerodyti jos atlikto garso ir vaizdo įrašo ir tiesiogiai jos necituoti, paskleidžiant vaizdo ir garso įrašą, pareiškėjas privalėjo tuo vadovautis ir necituoti A. T. tiesiogiai per televiziją, ko nepaisymas suponuoja akivaizdų Kodekso 14 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovo išvada, jog jis taip pat pažeidė Kodekso 57 straipsnį, įpareigojantį gerbti žmogaus teises net tada, kai asmuo jų nežino ar nesuvokia. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad A. T., jos filmavimo metu, suprato, jog laidoje bus kalbama apie tai, kad artimieji ją netinkamai prižiūri. Atsakovas skundžiamame sprendime Nr. 41 nurodė, jog iš laidos įrašo matyti, kad A. T. savo artimųjų dėl savo buities ir susiklosčiusių gyvenimo sąlygų nekaltina ir niekur nenori keltis iš savo namų. Įvertinus laidos turinį darytina išvada, jog A. T. neturėjo galimybės suvokti ir suprasti šio tikslo, ką patvirtino A. T. prižiūrinti jos dukra R. Ž.. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiais, jog atsižvelgiant į A. T. garbų amžių jai turėjo būti išsamiai paaiškinta, kokiu tikslu žurnalistai apsilankė jos namuose ir apie ką ruošiamas reportažas. Kadangi byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog A. T., jos filmavimo metu, atsižvelgiant į jos garbų amžių suprato, kad laidoje bus kalbama apie tai, kad artimieji jos tinkamai neprižiūri, pateikiami hiperbolizuoti vaizdai apie jos gyvenimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad buvo pažeistas Kodekso 57 straipsnis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad ginčo laida buvo siekiama padėti senolei (A. T.), atkreipiant visuomenės dėmesį į apleistus senyvus žmones, kuriems reikalinga parama, priežiūra, išlaikymas, ir kuriais tinkamai nesirūpina jų giminaičiai, kas sudarė viešo intereso buvimą nagrinėjamoje situacijoje. Kodekso 16 straipsnis reikalauja atskirti informaciją, kuri tik tenkina smalsumą nuo informacijos, kurios paskelbimą pateisina viešasis interesas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo skundžiamame sprendime Nr. 41 pateiktais argumentais, jog A. T. laidos metu nurodo, jog niekur nenori keltis iš savo namų, todėl tuo atveju, jei pareiškėjas iš tiesų siekė pagelbėti apleistai senyvo amžiaus moteriai, turėjo būti pateikta tik būtiniausia informacija, o ne tenkinant smalsumą detaliai atskleisti A. T. privataus gyvenimo faktai ir aplinkybės, jas detaliai aptariant, komentuojant bei pateikiant informaciją, jog Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Ž. tariamai nesirūpina savo artimais giminaičiais. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, iš pareiškėjo teikiamų paaiškinimų ir laidos turinio matyti, jog laida buvo siekiama ne informuoti visuomenę, o tenkinti smalsumą, dėl galimų A. T. giminystės ryšių su Vaiko teisių apsaugos kontroliere E. Ž.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei nustačius, kad nebuvo viešo intereso gauti informaciją apie privatų A. T. gyvenimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėją tokiu būdu pažeidus Kodekso 16 straipsnio reikalavimus.

Taip pat pažymėtina, kad Kodekso 36 straipsnis draudžia skelbti žinias apie privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo, nebent tos žinios būtų susijusios su viešuoju asmeniu ir yra svarbios visuomenei arba kai fiksuojama nusikalstama veika. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. T. nėra viešas asmuo, o laidoje paskleista informacija buvo susijusi su A. T. privataus gyvenimo faktinėmis aplinkybėmis ir buitimi. Todėl atsižvelgiant į tai, kad laidos metu paskelbtos žinios nebuvo susijusios su viešu asmeniu ir jos nebuvo svarbios visuomenei, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kuris konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo taip pat pažeistas Kodekso 36 straipsnis.

Antruoju skundžiamu atsakovo sprendimu Nr. 42 buvo pripažinta, kad pareiškėjas, transliuodamas 2010 m. rugsėjo 1 d. laidą „Akistata“ pažeidė Kodekso 6 straipsnį, o 2010 m. lapkričio 3 d. laidą – Kodekso 3 straipsnį, 6 straipsnį ir 22 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad laidose buvo pateikta teisinga informacija, paremta patikrintais faktais, objektyvumo kriterijus buvo išlaikytas, užtikrinta nuomonių įvairovė, E. Ž. suteikta atsakymo teisė. Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 1 d. laidoje žurnalistai kalbino tik E. Ž., kuri nepatvirtino kito, neatskleisto, informacijos šaltinio informacijos. Tokiu būdu pareiškėjas nepaneigė atsakovo skundžiame sprendime padarytos išvados, jog žurnalistai nekalbino kitų pasitarime dalyvavusių asmenų dėl šios informacijos patvirtinimo ar paneigimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Kodekso 6 straipsnio, reikalaujančio kritiškai vertinti informacijos šaltinius ir atidžiai tikrinti informaciją, pažeidimą.

Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, 2010 m. lapkričio 3 d, laidoje žurnalistė skambino E. Ž. dėl laidos siužeto su A. T. komentaro, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kad buvo bandoma klausti E. Ž. ar kitų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atstovų dėl kitų laidos siužetų (patyčios mokykloje, nepilnamečio žūtis ir kt.). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad jai nesuteikta atsakymo teisė (II t., b. l. 1). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad E. Ž. laidoje buvo kaltinama dėl 2009 metų įvykių, neatsižvelgiant į tai, kad tuo metu ji dar nebuvo pradėjusi eiti Vaiko teisių apsaugos kontrolierės pareigų. Laidoje pateikta vienpusiška informacija apie E. Ž., kaip Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos kontrolierės, bei pačios įstaigos darbą, nei jai, nei pačiai Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai nesuteikta atsakymo teisė. Pareiškėjas privalėjo suteikti atsakymo teisę (Kodekso 22 straipsnio 2 dalis) bei įvertinti savo informacijos šaltinio patikimumą, visapusiškai patikrinti informaciją prieš ją pateikiant viešai, kaip to reikalauja Kodekso 3 ir 6 straipsniai, o to nepadarydamas minėtas Kodekso nuostatas pažeidė.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjant šį administracinį ginčą, buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai padaryta išvada, jog skundžiami atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendimai yra teisėti. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. išlaidas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme apmokėti. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje sprendimas priimtas atsakovo naudai, konstatuotina, kad pareiškėjas neturi teisės reikalauti atlyginti patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bedrovės „Tele-3“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRoma Sabina AlimienėIrmantas JarukaitisDalia Višinskienė