Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-777-785/2015;

Teisėjas Ramūnas Šarka Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00140-2013-2;

2015 m. lapkričio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Algirdo Remeikos, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Linai Eviltienei, nuteistajam R. B., jo gynėjai advokatei Vidai Kabečienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, uždraudžiant R. B. per visą laisvės apribojimo lai­kotarpį bendrauti su E. J. ir įpa­rei­gojant per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam M. M. nusikalstama veika padarytą 77,23 EUR (septyniasdešimt septynių eurų 23 centų) turtinę žalą bei įpareigojant per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis ir 65 straipsnio 2 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta visa neįvykdyta bausmė pagal 2014 m. rugsėjo 5 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 170 MGL (22 100 Lt / 6 400,60 EUR) bauda.

Uždrausta R. B. per visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį bendrauti su E. J..

Įpareigotas R. B. per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam M. M. nusikalstama veika padarytą 77,23 EUR (septyniasdešimt septynių eurų 23 centų) turtinę žalą.

Įpareigotas R. B. per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusiojo M. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista M. M. iš kaltinamojo R. B. 77,23 EUR (septyniasdešimt septyni eurai 23 centai) turtinės žalos ir 500 EUR (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. pirmos instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 14 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, sukurstė E. J. pasikėsinti padaryti nusikalstamą veiką, sunaikinti visuotinai pavojingu būdu – sudeginant, svetimą, M. M. priklausantį turtą – automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini) esančios sodybos, kurioje gyvena M. M., kieme.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai R. B. pripažino kaltu ir nuteisė jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, todėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistasis savo kaltės nepripažįsta ir apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pažymima, jog pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmos instancijos teismas palygino tarpusavyje kaltinamojo R. B. parodymus, kaltinamųjų, kuriems pasislėpus nuo teismo byla jų atžvilgiu išskirta į atskirą baudžiamąją bylą, R. B. ir E. J. parodymus, nukentėjusiojo M. M. parodymus, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka R. B. kaltei įrodyti.

Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog rėmimasis iš esmės vieninteliais E. J. duotais parodymais, kurių jis vėlesniuose parodymuose atsisakė, negali būti laikomas kaltės įrodymu. Pažymima, jog pirmos instancijos teismas rėmėsi pirminiais E. J. parodymais, tačiau tai nebuvo vienintelis nuteistojo kaltės įrodymas. Iš bylos duomenų matyti, jog R. B. kaltė įrodyta visų byloje surinktų ir apylinkės teismo teisingai įvertintų įrodymų visuma, t.y. kaltinamuoju apklausto R. B. parodymais, pirminiais E. J. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, E. J. apklausų protokolais kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 72-1-00264-14, nukentėjusiojo M. M. parodymais, liudytojų R. K., R. S. parodymais, tarnybiniais pranešimais, apžiūrų protokolais, 2013 m. gegužės 21 d. teismo posėdžio kitoje byloje Nr. 1-5-393/2013 garso įrašu, UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus raštu, tyrėjo R. P. surašyta pažyma dėl telefoninių pokalbių išklotinių ir kitais byloje esančiais įrodymais.

Nors E. J. teisme atsisakė duoti parodymus, o ikiteisminio tyrimo metu neigė, jog padegti M. M. automobilį jį sukurstė R. B., tačiau 2013 m. birželio 17 d. pirmą kartą apklaustas įtariamuoju pripažino, kad R. B. jo prašė padegti M. M. priklausantį automobilį. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmos instancijos teismas, kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-287/2013, 2K-193/2014).

Be to, Kauno apygardos teismas pažymi, kad teismas gali grįsti savo išvadas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ar prokurorui duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-615/2010, 2K-113/2011). Nagrinėjamu atveju E. J. parodymai, duoti 2013 m. birželio 17 d. pirmą kartą apklausus įtariamuoju, atitinka R. B. parodymus ir įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotų objektyvių duomenų visumą.

Šias aplinkybes patvirtino R. B., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek pirmos instancijos teisme parodė tas pačias aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu R. B. parodė, jog 2013 m. gegužės 14 d. vėlai vakare jis su E. J. ir R. B. buvo garaže, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, ir R. B., išvažiuodamas iš garažo, pasakė, kad reikia padegti M. M. automobilį. Iš E. J. pasakojimų jis dar iki to žinojo, kad apie M. M. automobilio padegimą R. B. su E. J. jau buvo kalbėję anksčiau. E. J. jam apie tai užsiminė maždaug prieš savaitę iki šio įvykio ir sakė, kad mašiną padegti reikia dėl to, kad nori R. B., nes jis susipyko su M. M.. Taigi visa tai patvirtina, kad R. B. sukurstė E. J. pasikėsinti padaryti nusikalstamą veiką, sunaikinti visuotinai pavojingu būdu – sudeginant, svetimą, M. M. priklausantį turtą – automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini) esančios sodybos, kurioje gyvena M. M., kieme.

Atkreipiamas dėmesys, kad tarp E. J. ir R. B. parodymų esantys nesutapimai nėra esminiai ir skundžiamame nuosprendyje aptarti. Tuo tarpu apeliaciniame skunde minima aplinkybė, kad nuteistasis R. B. dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, o E. J. ir R. B. pasislėpė, nesuteikia pagrindo savaime E. J. ir R. B. parodymų laikyti nepatikimais bei suteikti išskirtinę reikšmę nuteistojo R. B. parodymams. Pažymima, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog liudytojų, kurių parodymais galėtų remtis teismas, kaip objektyvių įrodymų dalimi, šioje byloje nėra, arba jų parodymai gali būti tik išvestiniai. Tačiau pažymima, kad baudžiamojo proceso taisyklės neįtvirtina reikalavimo kaltę pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais, o jų nesant, draudimo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi svarbu, kad įrodymai, tegul tai būna netiesioginiai įrodymai, patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-284-696/2015)

Nuteistasis tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu akcentavo, jog buvo prašęs nustatyti ir apklausti liudytojais asmenis, kurie žaidė krepšinį su E. J. ir galėtų patvirtinti arba paneigti, jog 2013 m. gegužės 14 dieną apie 21-22 val. R. B. buvo (duomenys neskelbtini) kaime, UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Tačiau atkreipiamas dėmesys, jog pirmos instancijos teismas nagrinėjo šį prašymą ir buvo nutartą jo netenkinti. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. teisiamojo posėdžio metu pažymėjo, jog E. J. yra pasislėpęs, o apklausos metu nebuvo nurodęs su kokiais asmenimis žaidė krepšinį.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat netenkino nuteistojo prašymo apklausti asmenis, kurie žaidė krepšinį. Nors nuteistasis parodė, jog tai buvo N. L. ir L. M., tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai tik prielaidos, jog minėti asmenys galėtų patvirtinti ar paneigti R. B. nurodomas aplinkybes, kurios esminės įtakos jam inkriminuotai nusikalstamai veikai neturi, todėl šį prašymą teisėjų kolegija atmetė kaip perteklinį veiksmą, prieštaraujantį bylos ekonomiškumo ir koncentracijos principams ir galintį tik užvilkinti bylos nagrinėjimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje Lazdijų rajono apylinkės teismas įrodymus vertino kaip visumą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo pagrindinius prašymus ar esminius argumentus. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skirdamas bausmę R. B. apylinkės teismas įstatymo nuostatas taikė tinkamai, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 straipsnis). Buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į individualias jo asmenines savybes. Teismas įvertino tai, jog padarytas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų, tačiau jis nutrūko pasikėsinimo stadijoje, taip pat į tai, kad R. B. šio nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas, jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, turi savo individualią įmonę. R. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, R. B. savo elgesio kritiškai nevertina, žalos nukentėjusiajam neatlygino ir teigia, kad nukentėjusysis šioje byloje meluoja. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, pažymima, jog nuteistajam pagrįstai paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, o paskirtas bausmės dydis nelaikytinas per griežtu, kadangi yra žemesnis, nei nustatytas sankcijos vidurkis.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma Nr. TP-7(2.10)-3545, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. B. išlaidas sudaro 92,64 EUR dydžio advokato užmokestis. Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.