Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skerslita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8-794/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skerslita“ ieškinį atsakovams R. R., V. M. ir E. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo atmesti ieškovės BUAB „Skerslita“ ieškinį atsakovams R. R., V. M. ir E. J. dėl žalos ir nuostolių atlyginimo, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Dėl juridinio asmens vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Bankroto administratoriaus atstovaujama ieškovė BUAB „Skerslita“ atsakovams R. R., V. M. ir E. J. – skirtingu metu ėjusiems UAB „Skerslita“ vadovo pareigas, pareiškė ieškinį dėl šių asmenų atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 20 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. UAB „Skerslita“ direktoriaus pareigas ėjo E. J., nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. kovo 20 d. – V. M., nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2014 m. spalio 20 d. – R. R.. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) (ginčui aktuali įstatymo redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Todėl sistemiškai aiškinant ĮBĮ nuostatas, konstatuotina, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis.Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė laikėsi pozicijos, jog UAB „Skerslita“ nemokia tapo dar 2008 metais. Akcentavo aplinkybę, jog pagal balanso duomenis įmonės įsipareigojimai viršijo pusę turto vertės. Taip pat svarbia laikė aplinkybę, jog 2008 m. liepos 3 d. Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija patvirtino patikrinimo aktą, kuriame buvo užfiksuota įmonės 75 455,91 Eur mokestinė nepriemoka. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės nurodytu įmonės nemokumo momentu. Pažymėjo, kad ieškovei pareiga sumokėti mokesčių administratoriaus nurodytas sumas kilo ne anksčiau kaip 2010 m. vasario 11 d., kai teisme galutinai buvo išspręstas ginčas dėl priskaičiuotų mokėtinų sumų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog 2008 - 2009 metais pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto vertės. Akcentavo aplinkybę, jog 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi UAB „Skerslita“ bankroto byloje buvo patvirtintas vienintelės kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas, kuris tapo vykdytinas tik nuo 2010 m. vasario 11 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės nurodytas įmonės nemokumo atskaitos taškas neįrodytas, todėl netenka prasmės ir žalos apskaičiavimo vertinimas. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde pakartojo tuos pačius savo argumentus. Papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo teisės vykdytinumo momentą, neatsižvelgė į tai, jog ir pasibaigus įmonės bei mokesčių administratoriaus teisminiam ginčui, atsakovai dar ėjo įmonės vadovo pareigas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokia ieškovės pozicija. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo konstatuoti UAB „Skerslita“ nemokumo, sprendžiant iš finansinės atskaitomybės dokumentų už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Iš įmonės 2009 metų balanso matyti, kad įmonė apskaitė turto už 46 569,74 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 26 768,25 Eur. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nemokumo nustatymo tikslu aktualūs yra ne visi, o tik pradelsti įsipareigojimai (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Aptariamu atveju nėra duomenų, kad į 2009 metų balansą įtraukti visi trumpalaikiai įsipareigojimai būtų buvę pradelsti 2008-2009 metais. Priešingai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iškėlus ieškovės bankroto bylą, buvo patvirtintas tik vienas (VMI) finansinis reikalavimas, kuris ginčui aktualiu metu dar nebuvo vykdytinas. Taigi nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentu, jog įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vos tik susipažinęs su mokesčių administratoriaus patikrinimo duomenimis ar išvadomis. Atmestinas ieškovės akcentuojamas teiginys, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos UAB „Skerslita“ iškėlimo, nemokumo faktą nustatė būtent pagal 2009 metų balanso duomenis. Kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė neatleidžia ieškovės nuo pareigos pagrįsti aplinkybę dėl nemokumo fakto nustatymo konkrečiu momentu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus dėl Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. balandžio 29 d. patikrinimo akto ir 2008 m. liepos 3 d. sprendimo patvirtinti nurodytą patikrinimo aktą, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės pareiga įvykdyti pagal to akto patvarkymus atsiradusią mokestinę prievolę kilo tik 2010 m. vasario 11 d., kuomet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį procesinį sprendimą dėl mokesčių administratoriaus 2008 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtinto akto pagrindu priskaičiuotų sumų pagrįstumo. Mokesčių administratoriaus 2008 m. liepos 3 d. sprendime dėl patikrinimo akto patvirtinimo įvardinta ieškovės mokestinė prievolė siekė 75 455,91 Eur. Teismine tvarka išnagrinėjus mokestinį ginčą dėl to sprendimo (2010 m. vasario 11 d.), ieškovei kilo pareiga įvykdyti nurodyto dydžio mokestinę prievolę. Pažymėtina ir tai, jog tokio dydžio vykdytinos mokestinės prievolės (prievolės, kurios įvykdymo terminas pasibaigė) atsiradimas turėjo lemiamos reikšmės mokumo situacijai įmonėje skolininkėje. Tačiau nors pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog analizuojama mokestinė prievolė negalėjo lemti įmonės nemokumo fakto 2008 – 2009 metų laikotarpiu, tokios išvados negalima daryti vertinant vėlesnio laikotarpio (2010 metų) įmonės mokumo padėtį. Kaip jau nurodyta, pagal 2009 metų balanso duomenis įmonė turėjo turto už 46 569,74 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 26 768,25 Eur. Byloje nėra įrodymų, kad balanse deklaruoti įsipareigojimai buvo visi pradelsti. Tačiau ta aplinkybė, jog, 2010 m. vasario 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atmetus ieškovės skundą, ieškovei kilo pareiga įvykdyti mokestinę 75 455,91 Eur dydžio mokestinę prievolę, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad 2010 m. vasario 11 d. ieškovės finansinė padėtis pasidarė atitinkanti ĮBĮ įtvirtinus nemokumo kriterijus. Nurodyta mokestinė prievolė atsirado praėjus tik kiek daugiau nei mėnesiui po 2009 metų ataskaitinio laikotarpio pabaigos, todėl nėra pagrindo manyti, jog 2009 m. balanse deklaruota įmonės turto vertė per vieną mėnesį būtų iš esmės pakitusi. Taigi vos tik prasidėjus 2010 metų ataskaitiniam laikotarpiui ieškovės finansinė padėtis iš esmės pasikeitė, kadangi atsiradę pradelsti įsipareigojimai (75 455,91 Eur) pagal dydį beveik du kartus viršijo turto vertę (46 569,74 Eur), kas neabejotinai atitinka nemokumo būseną (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Todėl turėjęs pagrindą atmesti ieškovės argumentus, jog įmonė buvo nemoki dar 2008 - 2009 metais, pirmosios instancijos teismas iš bylos nagrinėjimo metu surinktų duomenų turėjo nustatyti, jog įmonė nemoki tapo būtent 2010 m. vasario 11 d. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas E. J. įmonės vadovo pareigas ėjo nuo 2004 m. liepos 20 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Šiam asmeniui einant vadovo pareigas, mokesčių administratorius atliko mokestinį patikrinimą, apskaičiavo mokestinės prievolės dydį, buvo priimti mokesčių administratoriaus sprendimai dėl ieškovės mokestinės prievolės vykdymo. Ieškovė inicijavo mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų teisminės peržiūros procesus Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, todėl E. J., kaip ieškovės įstatyminiam atstovui vykusiuose teisminiuose procesuose, inicijuotų teisminių procesų baigtis tapo žinoma nuo atitinkamų procesinių sprendimų priėmimo. Nutarties 21 punkte nurodyto teisinio reguliavimo ir jo aiškinimo teismų praktikoje kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. vasario 11 d. priėmus mokestiniame ginče galutinį procesinį sprendimą, atsakovui tapo žinoma apie ieškovei kilusią pareigą įvykdyti mokestinę prievolę, kas iš esmės pakeitė UAB „Skerslita“ mokumo padėtį – įmonė, neturėdama galimybės įvykdyti prievolę, tapo nemokia. Vadinasi, atsakovas E. J. turėjo pareigą nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė iki jo įgaliojimų pabaigos (2010 m. gegužės 1 d.). Atsakovai V. M. ir R. R. vadovavo nemokiam juridiniam asmeniui, tačiau pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat neįvykdė. Bankroto byla ieškovei iškelta praėjus ketveriems metams nuo įmonės nemokumo momento, tačiau ne įmonės vadovo, o kreditoriaus iniciatyva. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad įmonės nemokumo faktas ir momentas visiškai neįrodytas. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino neįrodytu ieškinyje įvardintą įmonės nemokumo atsiradimo momentą, tačiau iš bylos nagrinėjimo metu surinktų objektyvių duomenų turėjo pakankamą pagrindą išvadai, jog įmonė nemokia tapo 2010 m. vasario 11 d. Nustačius šią aplinkybę, turėjo būti įvertinti ir atsakovų veiksmai, kuomet ieškovei tapus nemokia, nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Netinkamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių vertinimas lėmė tai, jog, nenustačius esminės aplinkybės – nemokumo fakto ir jo atsiradimo momento, nebuvo konstatuota atsakovų neteisėtų veiksmų sąlyga (neteisėtas pareigos inicijuoti nemokios įmonės bankroto procesą nevykdymas), be to, iš esmės nebuvo vertinamos kitos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas ir dydis (atsižvelgiant į kiekvieno atsakovo vadovavimo nemokiai įmonei laikotarpį), veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą visiškai atmesti atsakovams pareikštą ieškinį dėl žalos, kilusios šiems pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nenustatė visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ištyrė duomenis dėl atsakovų, kaip juridinio asmens vadovų, civilinės atsakomybės sąlygų – bendrovei padarytos žalos fakto, dydžio bei priežastinio ryšio. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį (jo dalį) dėl atlyginimo žalos, kilusios atsakovams nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų teisingam žalos atlyginimo reikalavimo išsprendimui reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių ir dėl to galėjo ginčą šioje dalyje išspręsti neteisingai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos dėl atsakovų atlygintinos žalos dydžio. Ieškovė prašo iš atsakovo E. J. priteisti 72 340,74 Eur žalos, kurią sudaro dalis bankroto byloje patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo (43 681,05 Eur pridėtinės vertės mokestis, 14 038,75 Eur bauda, 14 620,92 Eur delspinigiai, apskaičiuoti mokesčių administratoriaus patikrinimo akte) bei 4 470,41 Eur delspinigių, susidariusių atsakovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš kitų atsakovų prašomos priteisti žalos dydis atitinka jų vadovavimo įmonei laikotarpiu susidariusį įmonės (ieškovės) mokestinės prievolės padidėjimą (delspinigių forma). Reikalavimo faktiniu pagrindu ieškovė nurodė, tai, jog dar 2009 metais įmonė buvo nemoki, todėl įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad atlikus įmonės mokestinį patikrinimą buvo nustatyta, jog įmonė buhalterinėje apskaitoje fiksavo paslaugų pirkimo operacijas pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus, tokiu būdu buvo iškreipta įmonės tikroji ūkinė, finansinė būklė, įsipareigojimai bei duomenys apie turtą. Ieškovės nuomone, jeigu nebūtų klastojami duomenys, nebūtų atsiradę nesumokėtų mokesčių ir nebūtų priskaičiuoti delspinigiai, o jeigu paaiškėjus įmonės nemokumui būtų kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, kreditorių finansiniai reikalavimai nebūtų didėję. Ieškinio teisiniu pagrindu nurodyta tik ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies norma. Nors ieškinio teisinio pagrindo nurodymas pagal civilinio proceso taisykles nėra privalomas, tai (konkretaus įstatymo pagrindo nurodymas) leidžia daryti išvadą, kad atsakovų pareiga atlyginti žalą ieškovės buvo siejama išimtinai tik su pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu. Tačiau tokiu atveju atsakovai galėtų būti atsakingi tik už nemokia tapusios įmonės įsiskolinimų kreditoriams padidėjimą (kurį nulėmė nesavalaikis bankroto procesas). Tokiu dėl priskaičiuotų delspinigių padidėjusiu reikalavimu yra vienintelio įmonės kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas. Tai suponuoja išvadą, jog šioje byloje ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu negali būti reikalaujama atlyginti žalą, kurios dydis atitinka visą ieškovės bankroto byloje patvirtintą kreditoriaus finansinį reikalavimą. Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus finansinis reikalavimas susidarė ne nemokiai įmonei tęsiant veiklą, o lėmė įmonės nemokumą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog iki prievolės mokesčių administratoriui atsiradimo nebuvo pagrindo inicijuoti įmonės bankroto procesą – nenustatyta, kad iki tol įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų. Be to, ir nemokumą lėmusi mokestinė prievolė ieškovei kilo iš įmonės veiklos 2004-2005 metų laikotarpiu patikrinimo rezultatų. Kadangi atsakovui E. J. yra pareikštas ieškinys atlyginti žalą, kurios dydis atitinka ne tik įmonės padidėjusios skolinės prievolės dalį (delspinigius), bet ir iš esmės visą kreditorės finansinį reikalavimą, o ieškinio faktiniu pagrindu nurodomos ir aplinkybės, nesusijusios su pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymu (mokestinės prievolės atsiradimo priežastimi nurodant finansinės apskaitos dokumentų klastojimo faktus, su kitais asmenimis sudarytų sandorių (finansinių operacijų) tariamumą, sąmoningą finansinių rodiklių iškraipymą), kuriomis remiamasi teikiant nuorodas į mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo akto turinį, leidžia daryti išvadą, jog ieškinys šiam atsakovui buvo (tikėtina, kad galėjo būti) pareikštas ir kitu savarankišku pagrindu (pvz., dėl nuostolingų sandorių sudarymo). Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu atsakovui E. J. pareikšto reikalavimo nenagrinėjo, o ieškinio formulavimo netikslumai ir neaiškumai dėl reikalavimo atsakovui faktinio ir teisinio pagrindo bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo pašalinti. Tokiu būdu teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl to galėjo ginčą išspręsti neteisingai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl įmonės kasoje buvusių lėšų

Ieškovė BUAB „Skerslita“, patikslinusi ieškinį, prašė iš atsakovo E. J. priteisti 43 754,63 Eur nuostolių. Ieškovė nurodė, kad tokia suma grynųjų pinigų, nurodyta įmonės 2009 metų balanse, nebuvo pervesta į įmonės sąskaitą arba panaudota kreditoriniams reikalavimams padengti. Ieškovę atstovaujantis bankroto administratorius tvirtino neradęs duomenų, patvirtinančių, jog šios lėšos būtų perduotos kitiems atsakovams, įmonės vadovo pareigas ėjusiems po E. J.. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl 43 754,63 Eur nuostolių priteisimo atmetė, pažymėjęs, kad šiam reikalavimui pagrįsti ieškovė ieškinyje iš esmės nenurodė jokių įrodymų ir tik teismo posėdžio metu paaiškino, jog įmonėje galėjo būti klastojami dokumentai. Tačiau ir šie paaiškinimai nebuvo pagrįsti objektyviais duomenimis. Teismas akcentavo, kad bankroto byla įmonei iškelta tik 2014 metais, todėl aplinkybės, jog 2009 metais grynieji pinigai nebuvo įnešti į įmonės sąskaitą ar nėra duomenų, kur jie buvo panaudoti, neįrodo, kad įmonė patyrė nuostolių. Ieškovė nesutikimą su šiomis teismo išvadomis grindė teiginiu, jog pagal 2009 metų balanso duomenis įmonės kasoje buvo grynųjų pinigų, kurie nebuvo perduoti vėlesniems įmonės vadovams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nepagrįstai kasoje esančių grynųjų pinigų neįnešimo į banko sąskaitą (bendrąja prasme) aplinkybę vertina kaip neteisėtą atsakovo elgesį. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo bei įforminimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės. Nurodytas teisinis reguliavimas nenumato imperatyvios pareigos už kasos darbo organizavimą atsakingam ar kitam asmeniui kasoje laikomas lėšas įnešti į banko sąskaitą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010).E. J. pareikštą reikalavimą dėl nuostolių (neperduotų pinigų kasoje) priteisimo ieškovė grindė vien tuo, jog įmonės 2009 metų balanse buvo apskaityta 43 754,63 Eur grynųjų pinigų. Bankroto administratorius teigia neradęs duomenų apie šių lėšų panaudojimą tenkinant kreditorių finansinius reikalavimus arba jų perdavimą kitiems įmonės vadovams. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino ir pripažino nepakankama tenkinti atsakovui pareikštą reikalavimą. Apeliaciniame skunde ieškovė atkartojo tuos pačius teiginius, deklaratyviai nurodydama, kad teismo išvados nepagrįstos. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi aplinkybes, kuriomis pirmosios instancijos teisme buvo grindžiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kolegijos įsitikinimu, vien ta aplinkybė, jog įmonės 2009 metų balanse buvo fiksuota grynųjų pinigų suma, nėra pakankama išvadai, jog atsakovas šias lėšas pasisavino ar panaudojo ne įmonės veikloje. Ieškovė savo subjektyvaus pobūdžio argumentams pagrįsti nepateikė objektyvių duomenų (pvz., pirminių finansinės apskaitos dokumentų, kasos operacijų žurnalų ar kasos knygos). Nesant objektyvių duomenų, pagrindžiančių ieškovės teiginius, labiau tikėtina, kad ginčo lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia tuo, jog nuo administratoriaus akcentuojamo ataskaitinio laikotarpio iki bankroto bylos įmonei iškėlimo praėjo beveik ketveri metai. Pasibaigus E. J. įgaliojimams, įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo dar du asmenys, kurie nagrinėjant bylą nepatvirtino bankroto administratoriaus teiginių dėl 2009 metais kasoje buvusių lėšų likimo. Šiame kontekste atsakovui palankią išvadą lemia ir tai, jog to paties ataskaitinio laikotarpio (2009 m.) balanse be grynųjų pinigų kasoje turėjimo, įmonė deklaravo turinti ir 26 167,75 Eur trumpalaikių įsipareigojimų, tarp kurių nebuvo kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo, lėmusio ieškovės nemokumą. Todėl ta aplinkybė, jog ieškovės bankroto procese buvo patvirtintas tik nurodytos kreditorės finansinis reikalavimas, sudaro pagrindą labiau tikėti tuo, kad ginčo lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje arba vykdant jos finansinius įsipareigojimus. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog ieškovė apeliaciniame skunde tik atkartoja pirmosios instancijos teisme pateiktus argumentus, leidžia manyti, kad ji, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tas pačias aplinkybes, pateikia savo nuomonę dėl jų reikšmės, tačiau tai nesukuria išvados, jog vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad atsakovui E. J. pareikštas reikalavimas dėl 43 754,63 Eur nuostolių atlyginimo yra atmestas pagrįstai.

Dėl bylos procesinės baigties

Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl 43 754,63 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo E. J. atmetė teisėtai ir pagrįstai, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 329, 330 straipsniai). Atsakovams pareikšti reikalavimai dėl įmonei padarytos žalos, pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimo buvo atmesti be pakankamo teisinio pagrindo. Kaip jau nurodyta, nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės nemokumo fakto ir momento nustatymo lėmė, kad kitos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos iš esmės nebuvo analizuojamos. Tai įgalina daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų teisingam žalos atlyginimo reikalavimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir dėl to galėjo neteisingai išspręsti ginčą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos nurodytos bei kitos tinkamam bylos išnagrinėjimui reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės turėtų būti ištirtos pirmosios instancijos teisme, remiantis civilinio proceso teisės normose įtvirtintomis įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnis). Pirmosios instancijos teisme naujais aspektais išnagrinėjus bylą dėl ieškovės reikalavimo taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas galimo skundo ribų, pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus bei įvertintus duomenis galėtų patikrinti tokio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl nurodytų priežasčių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovės reikalavimai dėl įmonei padarytos žalos, pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, naikintina ir byla dėl šių ieškinio reikalavimų perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Teisėjų kolegija, nustačiusi pagrindą iš dalies panaikinti apskųstąjį teismo sprendimą ir perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo, nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi toks klausimas turės būti išspręstas iš naujo išnagrinėjus bylą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skerslita“ reikalavimai atsakovams R. R., V. M., E. J. dėl žalos, padarytos pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimo, ir dėl šių reikalavimų perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skerslita“ reikalavimas priteisti iš atsakovo E. J. 43 754,63 Eur nuostolių atlyginimą, palikti nepakeistą.